2017-08-20

2015 metai: Kada į Europą atėjo juodoji mirtis


Juodąja mirtimi Europoje vadindavo maro epidemiją, didžiausią ankstesniųjų amžių, iki pat 19-ojo, mūsų kontinento nelaimę.

2015 metais į Europą liberalai-globalistai užnešė dar baisesnę nelaimę – jų sugalvotus „pabėgėlius“, kuriems, pažeisdami visus ES įstatymus ir susitarimus, jie atidarė ES sienas, ir į kontinentą atvedė (už atėjimą mokėjo pinigus) milijonus jaunų-sveikų vyrų iš Azijos ir Afrikos, be jokių dokumentų, be jokių jų praeities įrodymų, kartu su jų juoda-teroristine praeitimi, jų radikaliuoju Islamu, terorizmu, svetima kultūra, viduramžių papročiais, Europoje pamirštomis, arba nežinomomis ligomis.


Šitos daugiamilijoninės užkariautojų armijos priešakyje žengė buvusi Štaži agentė, nusipelniusi sionistė, trečiai Vokietijos kanclerio kadencijai globalistų perrinkta Angela Merkel.

Kaip tik 2015 metais, išėjęs į pensiją, aš pradėjau savo gana aktyvią publicistinę veiklą portale „Šauksmas,“ Ten, pasirašinėdamas savo, Petro Gulbinsko slapyvardžiu, ar visai be jokios pavardės, paskelbiau nemažą kiekį dokumentinės medžiagos apie 2015 metų įvykius, kuriuos, mano manymu,
galima pavadinti Europos merdėjimo pradžios metais. Tais metais Europa dar nenumirė, bet globalistai-liberalai jai suleido tokią nuodų dozę, nuo kurios ji atsidūrė Palatoje Nr.6 (A.P.Čechovas), kur jos lakia neišvengiama mirtis.

Kam Sokrato, Šekspyro, Mocarto ar Čechovo Europa yra ne vis tiek, tam gali būti įdomu prisiminti 2015 metus, kada globalistai-liberalai atvedė į Europą mirtį.

Tada viskas dar buvo prieš akis ir Europoje dar nebuvo įvykę tos „juodosios mirties“ padarytų 100 teroro aktų.


Didysis Izraelis. Rabino Abraomo Šmulevičiaus pranašystės


2011 metais laikraščio „Komsomolskaja pravda“(Rusija) spec. korespondentė Darija Aslamova paėmė interviu pas Izraelio rabiną, Hipersionizmo teorijos apologetą Abraomą Šmulevičių ir jį paskelbė straipsnyje „Po arabų revoliucijų Didysis Izraelis valdys Artimuosius Rytus“(1,2).

Šis interviu net ir prabėgus keleriems metams nuo jo publikacijos ne tik neprarado savo aktualumo, bet, karui ir chaosui apėmus milžiniškas Artimųjų Rytų teritorijas, tapo dar aktualesniu. Jis padeda geriau suprasti įvykių Artimuose Rytuose ir pasaulyje genezę.



Kasandra

„Pranašystę apie didžiąją arabų revoliuciją aš išgirdau Izraelyje porą metų atgal iš vieno pavojingo žmogaus. Ji buvo aiški ir nedviprasmiška: Egipto prezidento Mubarako režimas greitu laiku kris, visas arabų pasaulis pasiners į globalų revoliucinį chaosą, ir Artimųjų Rytų regiono laukia karai ir negandos, kurie palies visą žmoniją. Kalbant tiksliau, tai ir yra pabaigos pradžia – apokalipsė. Du metus atgal Mubarako valdžia atrodė nepajudinama, arabų tauta atrodė nuvytusi ir rytietiškai kantri. Prognozė sukėlė man pašaipą ir be reikalo.

Kasandros rolėje pasirodė rabinas Abraomas Šmulevič, advokatas velnio ir fašistinės Hipersionizmo teorijos skleidėjas, tvirtinantis žydų nacijos pranašumą virš kitų tautų ir jos teisę į viešpatavimą pasaulyje. Žmogus, turintis visai ne paikos aiškiaregystės dovaną ir stebėtiną diagnozės nuovoką. Įsitikinęs Rusijos valstybės priešas. (Būtent jo pastangų dėka prisikėlė pamiršta nesantaika tarp rusų ir čerkesų, o pusė mėnesio atgal Gruzijos parlamentas pripažino „čerkesų genocidą, įvykdytą carinės Rusijos“. Nesantaikos sėklos tarp tautų, pasėtos žydų politologo, davė vešlius želmenis ir dar kartą priminė apie pavojingą rolę asmenybės istorijoje.)

Rabinas Šmulevič jautrus artėjančioms katastrofoms, kaip barometras atmosferiniam spaudimui. Situacija, kada mes einame miegoti su griūnančių valstybių griausmais, o iš ryto jų nuolaužas jau šluoja už durų, sukelia jam santūrų džiugesį. Jis, galima sakyti, trina rankas iš malonumo.
-Tu patenkintas, kad viskas eina kaip tu išpranašavai? – klausiu aš.
-Žinoma. Yra toks posakis: „Karas – tai Mozės žingsniai“. Hipersionisto požiūriu, viskas eina puikiai.
-Reiškia, Dievas mums parodo Mozės žingsnius arabų revoliucijų pavidalu, kurios turi atvesti Izraelį į viešpatavimą pasaulyje? Be abejonės. Kame glūdi paprasto sionizmo idėja? Tame, kad Izraelis gauna nedidelį gabalėlį istorinės žemės ir stato ten normalią valstybę. Mums, žydams, nusibodo būti šviesuliais tautoms ir įgriso mesianizmas. Būsim, matai, įprastine tauta, kaip šveicarai. Jokių pasaulinių uždavinių sau nestatome. Mes maži ir turime prisigretinti prie kokios nors pasaulinės valstybės. Pirmiausiai prie Anglijos, o po to prie Amerikos. Ir ne paprastai prisigretinti, o paimsime ir savo dalį.(Yra tiktai du lobi JAV, kurie gali rimtai įtakoti į amerikonišką politiką: Sauditų ir Izraelio.) - Žmonėms su tokiais pragmatiniais interesais nereikalinga nei Jaruzalė, nei Šventyklos kalnas, nei Izraelis nuo Nilo iki Eufrato. Žinomas gynybos ministro Mošė Dajano pasisakymas šešių dienų karo pradžioje, kada Izraelis nenorėjo išlaisvinti Rytų Jaruzalę: „Kam mums tas Vatikanas?“ Mes, gi, žmonės šiuolaikiniai, mums šios šventos vietos nereikalingos. Ko norėjo valdantysis Izraelio elitas? Kad Izraelis taptų malonia turistine šalimi, poilsio vieta Amerikos žydams. Ir tai jiems beveik pavyko. Iki arabų revoliucijų Izraelyje buvo ideali situacija iš valdančiojo elito žiūrėjimo taško. Pilnas apmirimas su arabų režimais, galima pasakyti, gyveno siela į sielą (liko tik užspausti Palestiną su Hamasu). Ir tiktai atsisakymas nuo Didžiojo Izraelio projekto ir nuo judaizmo kaip vedančios pasaulinės jėgos. Iš mano požiūrio taško, tai paprasčiausiai išpylimas visos nacionalinės žydų istorijos. Kam mūsų tauta gyvavo tiek tūkstantmečių? Būtume dabar kaip Rumunija. Bet namelis kaime pas Izraelio valdžią nesigavo. Dievas jiems ne fraeris.


Iki arabų „pavasario“ pasaulis buvo padalintas. Atsimeni įžymųjį Frensio Fukujamos posakį 1989 metais apie istorijos kaip tokios pabaigą? Jis atspindėjo tikrą padėties būklę. Amerikiečių politinė sistema buvo pati efektyviausia, o vakarų civilizacijos sistema – pati sėkmingiausia. Tos šalys, kurios neatitiko standartams, buvo pasaulio šalikelėje ir nesirodė. Po 2001 metų rugsėjo 11 amerikiečiai įmetė į musulmonų pasaulį demokratijos ir liberalizmo idėjas su tikslu padaryti jį labiau paklusniu ir labiau vakarietišku ir, kaip visada, pergudravo save. Čerčilis kalbėjo apie amerikiečius, kad jie visada atranda geriausią problemos sprendimo būdą, bet tik po to, kai išbando visus likusius. Amerikiečiai sukūrė Tviter-revoliucijų instrumentus ir paleido naują pasaulinį procesą.


Senojo pasaulio pabaiga

Istorija – kaip žemės drebėjimas, o žemės drebėjimus valdyti neįmanoma, bet Dievas nežaidžia kauliukais, Dievas turi planą. Kartą per 30 metų keičiasi politinis pasaulio žemėlapis ir mes stovime ant slenksčio naujo sienų perbraižymo. Arabų šalys – tai dirbtinės valstybės, turkų sukurtos, o vėliau anglų. Po diktatoriškų autoritarinių režimų presu jos daugiau ar mažiau normaliai egzistavo. Kodėl prasidėjo arabų revoliucijos? Iš kur pas šiuos vaikinus prieiga prie Interneto, Skaipo ir Tviterio? Gaiduką nuspaudė amerikiečiai, paleidę 2005 metais trečiojo pasaulio šalyse programą „šimtadolerinis kompiuteris“ – tam, kad bet kas, net ir neturtėlis galėtų sau leisti namuose Internetą.
Tai buvo politinis, o ne komercinis projektas, sponsoriaujamas JAV valstybės departamento. Moksleiviams Libijoje, Irake ir Afganistane bendrai išdalino kompiuterius nemokamai (vien Libijoje šimtą tūkstančių vienetų). Po rugsėjo 11 amerikiečiai suprato, kad ankstesnė genčių vadų papirkimo sistema neveikia. Galima kontroliuoti beduinus, kurie sėdi palapinėse, bet jau negalima kontroliuoti beduiną, kuris išvyko mokytis, pavyzdžiui, į didelį miestą. Prasidėjo darbai siekiant pakeisti arabų masių sąmonę, tam, kad paversti potencialiai radikalų jaunimą į paprastus klerkus. Kas yra vakarietiškas žmogus? Tai žmogus, kurio kojos ir rankos surištos hipoteka ir kreditais. Vergui nėra kada maištauti, jam kreditus reikia išmokėti. Bet arabai nesugebėjo ir nepanoro įsilieti į sistemą. Tradicinė arabų bendruomenė pagrįsta natūralių mainų principais. Jei arabas nori pastatyti namą, jis neis į banką, o paprastai pašauks šimtą giminių į pagalbą: jie ir pinigų duos, ir namą bendromis pastangomis pastatys. Šitoje sistemoje yra kaip pozityvas, taip ir negatyvas: į darbą, pavyzdžiui, galima imti tiktai savus.

Ekonomiškai arabai liko viduramžiuose, o štai politinė emancipacija praėjo „na ura“. Buvo sukurta apie 20 naujų laikraščių ir tele kanalų ir kelios pro vakarietiškos partijų Jordanijoje ir Tunise. 150 tūkstančių jaunų žmonių iš Egipto praėjo mokymus vasaros „demokratijos stovyklose“, amerikonų suorganizuotas. (Visi jie po to tapo revoliucijų dalyviais). Arabai – labai kontroliuojama liaudis ir lengvai pasiduoda manipuliacijoms, o jų elitas labai paperkamos. Į arabų mases galima įmesti bet kokią idėją. Yra tokia žinoma priča: guli arabas savo namo kieme, ilsisi, o aplink bėgioja vaikai ir šaukia. Jis jiems: „Ko jūs čia rėkiate? Turguje dalina chalvą veltui“. Vaikai su šauksmais nubėgo į turgų. Po to jis guli ir galvoja: „Turguje dalina chalvą veltui, o aš čia guliu. Reikia nueiti“
Amerikiečiai lengvai paaukojo Chosni Mubaraką, kuri tapo nevaldomu. Ir atvedė į valdžią kariškius, nušalintus nuo lovio. Bet situacija nuėjo kitu keliu arabų pasaulyje ir kietai diktatorių užspausti socialiniai ir ekonominiai procesai išėjo iš po kontrolės. Arabų gatvė nubudo, bet turto persiskirstymo neįvyko. Pasikeitė tiktai veikiantys asmenys, Achmeto vietą užėmė Machmudas. O socialinė nelygybės ir socialinių liftų nebuvimas išliko. Bet elitas turi kažką tai pasiūlyti suaudrintos liaudies masėms, revoliucinį potencialą reikia kažkur nukreipti. Kolosali neapykantos energija išsiliejo iš krantų ir dėl eilės priežasčių, jis šliukštels į Izraelio pusę. Jau jokie taikūs susitarimai Izraelio su arabų elitomis apeinant liaudį neįmanomi, o liaudis iš žydų nori tiktai vieno: “Mums nereikia jūsų pinigų, o mums reikia jūsų kraujo. Nemelskite pasigailėjimo, mes nežinome jūsų šnektos“. Buvo tokia petliūrininkų daina žydų pogromų laiku. Arabams nereikalingas Izraelis nei ribose 1948, nei 1967 metų. Jie „grabe matė“ Izraelį“.

Kuo daugiau pasaulis su Amerika priešaky spaus žydų valstybę su tikslu palenkti ją kompromisui su palestiniečiais, tuo aršesnę poziciją užims Izraelio valdžia. Izraelis priima Palestinos valstybės pripažinimą kaip mirtiną pavojų, o 1967 metų sienas skaito „Osvencimo sienomis“. Anksčiau pas žydus buvo viltis, kad, pripažinęs Palestiną, Izraelis galės nužudyti arabų neapykantą ir tapti paprasta regiono valstybe. Kaip išsireiškė vienas Izraelio politikas: „Mes darome taikos procesą, kad važinėti į Damaską chumuso“. Dabar su iliuzijomis baigta.

Po taikos sutarties nutraukimo Izraelyje bus vidaus krizė ir į valdžią ateis ryžtingi, kieti žmonės, kurie iškels užduotį: Izraelis nuo Nilo iki Eufrato“. – „Tu skaitai, kad dabartiniai dešinieji – tai tik gėlytės?“- „Jie nepakankamai agresyvūs.

Paraleliai Artimuosiuose Rytuose prasidės grandininis procesas skilimo ir performatavimo. Asadas, kuris dabar skandina revoliucinius procesus Sirijoje kraujyje, vis vien ilgiau metų-dviejų nepratrauks. Prasidės revoliucija Jordanijoje. Pakils kurdai ir Kaukazas kaip neatskiriama dalis Artimųjų Rytų. Žinai, kaip tai atrodys? Kaip vienas ištisinis Irakas arba Afganistanas. Musulmonų pasaulis pasiners į chaoso būklę ir tai bus teigiama įvykių eiga žydams. Chaosas- geriausias laikas, kad paimti situacijos kontrolę ir įjungti žydų civilizacijos sistemą. Dabar eina grumtynės dėl to, kas bus dvasiniu žmonijos lyderiu – Roma (Vakarai) ar Izraelis. Du tūkstančius metų atgal laimėjo Roma. XIX ir XX amžiais žydams dalinai pavyko paimti revanšą, stumiant idėjas pirma bolševizmo, o po to liberalizmo ir demokratijos. Dabar mes turime paimti pilną kontrolę į savo rankas. Suprantam, žmonijos labui. Mes ne tiktai pirksime arabų elitą, o patys maitinsime jį iš rankų ir auklėsime. Kaip? Hipersionizmo ideologija paprastai aiškinant yra tame, kad mes imame kontroliuoti „Al-Džezirą“, paskiriame Mekos Muftijų, atvedame savo žmones į valdžią ir t.t. Kur paslaptis bet kokios stabilios politinės sistemos? Visuomenė duoda asmenybei vystymosi galimybes, o asmenybė neša atsakomybę prieš visuomenę. Žmogus, kuris gauna laisvę, tuo pačiu metu turi gauti instrukciją, kaip šita laisve naudotis. Ir šitą instrukciją žmonijai parašysime mes, žydai. Atėjo laikas mūsų revanšui. Žydų aušra vėl ateina arabų revoliucijų ugnyje“.

Nuorodos:


bus tęsinys








2017-08-19

Kova su hegemonija


Kaip bumerangas sugrįžo į Ameriką mada griauti paminklus: iki šiol juos griovė pagal Amerikos nurodymą Sadamui Huseinui Bagdade, Dzeržinskiui Maskvoje, Leninui Kijeve, rusų kareiviui-išvaduotojui Taline ir Varšuvoje. O dabar mada sugrįžo namo – į Ameriką.


Visais šiais atvejais prasmė viena ir ta pati – kova už hegemoniją. Nugalėtojai griauna nugalėtųjų paminklus. O nugalėtieji piktai murma, bet nieko negali padaryti.

Jungtinėse Valstijos hegemonija – liberalų rankose, bet ne pas taikius žolės mėgėjus ir vyriškų afedronų, o kovinių liberalų, užgrobiančių ir naikinančių valstybes su „žmogaus teisių“ lozungu. Jų pagrindinis priešas – paprastas amerikietis, rednecks (raudonkaklis), amerikiečių darbininkų klasė. Kad jam pakiaulinti, jie net naujausiame lėktuvnešyje pastatė vien unitazus ir nei vieno pisuaro – kad būtų patogiau transgenderiams ir kad įsiutinti darbininkus.

Liberalai gavo rimtą smūgį, kada jų kandidatė Hilari Klinton pralaimėjo rinkimus, bet jie neleido laiko veltui ir nedelsiant mobilizavosi kovai. Hegemonijos jie nesiruošia atiduoti, Jų rankose – praktiškai visos MIP, teismų sistema, kongresas, specialiosios tarnybos. Štai ir dabar jie nusprendė parodyti rednekams, kieno rankose hegemonija.

Jie turi ir savo smogikų antifa būrius. Šis ekstremistinis judėjimas užgimė Vokietijoje. Ten jie vaikšto gatvėmis per Drezdeno bombardavimo metines su Izraelio vėliavomis ir skanduoja: „Mirtis Vokietijai! Te gyvuoja Haris-bomberis!“ (kalba eina apie britų KOP vadą, didelį Vokietijos kilininio bombardavimo mėgėją). Jie sugebėjo terorizuoti vokiečius: tereikia kam cyptelti, jie paskelbia savo priešininką nacistu ir sumuša. O jeigu jiems priešinasi, į pagalbą ateina policija. Todėl Vokietijoje pasipriešinimas masiniam migrantų antplūdžiui buvo beveik nejuntamas. Apie jį kalba virtuvėje, bet ne aikštėse.

O dabar antifa atėjo ir į Ameriką. Veikimo principas pas juos tas pats, kaip ir Vokietijoje. Kas prieš juos – tas nacistas, arba „baltas rasistas“. Pasireiškė jie Šarlotsvilyje, pietų mieste, kur meras ir mieto taryba nusprendė nugriauti paminklą gerbiamam pietų generolui Li. Priešininkai vėl išėjo į demonstraciją. Daugelis iš jų atėjo ginkluoti: JAV leidžiama nešioti ginklą. Buvo tarp jų ir kraštutiniai dešinieji. Atvyko ir griovimo šalininkai. Iš visų JAV kraštų susirinko ir antifa, ir kiti liberalų hegemonijos šalininkai, tarp jų ir skaitlingų žydų organizacijų nariai, juk ir Šarlotsvilio meras irgi žinomas žydų liberalus veikėjas.

Reikalas pasibaigė muštynėmis ir užvažiavimu ant minios, viena moteris žuvo. Laikraščiai sukėlė riksmą: nacistai skriaudžia žydus. Ir bendrai, Pietūs – rasistai, „baltųjų privilegijų“ šalininkai, ir turi būti numalšinti. O paminklai, pastatyti Konfederacijos karių garbei, - nugriauti.

Prezidentas Trampas pasmerkė abi puses, dalyvavusias riaušėse, - kaip baltuosius smogikus, taip ir antifa. Tik to ir tereikėjo jo priešininkams. Jo bandymas pakilti virš priešpriešos buvo pasmerktas pralaimėjimui: liberalai-hegemonistai nedelsiant jį paženklino kaip neonacistą. Trampas priminė, kad toli gražu ne visi paminklo gynėjai – baltieji rasistai, bet MIP jį nušvilpė.

Kova su paminklais – ar JAV, ar Ukrainoje, ar Estijoje ir Lenkijoje – reikalas neteisingas. Iš žmonių atima istorinę atmintį, ir dar prieštarauti neleidžia. Jeigu tu gini paminklą Ukrainoje – tu už holodomorą, KGBistas ir separatistas. Jeigu paminklas Estijoje – tu rusų okupantas, laisvę mylinčios estų tautos priešas. JAV – tu baltas rasistas. Tai yra tavo nuomone ne paprastai atstumiama, bet paskelbia neleistina ir neleidžiama. Tai ir yra hegemonija – kada prieš ją žodžio negalima pasakyti.

Mūsų Rusijos skaitytojui sunku suprasti amerikiečių kvailystę su rasizmu. Rusijoje rasizmo niekada nebuvo. Ką caro laikais, ką tarybinės valdžios metais verti žmonės iš įvairių tautų ir rasių, gyvenančių Rusijoje, galėjo iškilti. Buvo ir Stalinas – gruzinas, buvo Chesbulatovas – čečėnas, buvo ir Trockis – žydas. O JAV istorija prasidėjo nuo indėnų genocido, po to buvo juodaodžių vergovė. Dar 1950-aisiais metais už mišrią santuoką sodino į kalėjimą, o žydus nepriimdavo į klubus. Todėl dabar pas juos kova su rasizmu virsta per kraštus.

Ir kovos už moterų lygybę rusams nesuprasti: visi jų tikslai buvo pasiekti prie tarybinės valdžios dar 20-tais metais. Norėjo rusų moteris vairuoti traktorių - prašom! Norėjo imtis šautuvo – ir tai jai buvo leidžiama ir buvo skatinama. O JAV dabar ir moterų teisės, ir kova su rasizmu (pilnai gerbtini tikslai) naudojami kovojant su vietiniais „vatnikais“.

Ar pavyks Trampui atsigauti po šio smūgio? Juk prieš jį stojo ir kongresmenai – jo Respublikonų partijos nariai, ir biznesmenai. O MIP, JAV esančios oligarchų-mediabaronų rankose, iš viso jam paskelbė karą. Pažiūrėsim. Kad palaužti jam besipriešinančią hegemoniją, jam reikia ryžtis stipriems veiksmams.

Rusijai ne vis tiek, kas vyksta JAV. Ne todėl, kad jie gyvatės, o kiti balti ir pūkuoti. Visai ne. Ne todėl, kad vieni teisūs, o kiti neteisūs. Tai iš viso ne mūsų reikalas. Ypatingos meilės Rusijai neturi nei tie, nei anie. Bet hegemonistų pergalė sustiprins bendrą frontą visų Vakarų prieš Rusiją, o dominavimas jų priešininkų įneša skilimą į šį bendrą frontą. Kova gi tarp šių dviejų tendencijų yra paranki visam pasauliui: kol ten ponai pešasi, kuodai sveiki pas Venesuelą ir Korėją, na ir Rusijai lengviau. Taip kad lai tęsia – Rusija nesikiša.

Izraelis Šamiras




Nuo Barselonos iki Europos Kalifato. Teroro aktas Barselonoje priminė, kad Ispanijoje musulmonai trokšta atkurti kalifatą


Kiekvieną dieną Europoje nekliudomai išsilaipina koks tūkstantinis nelegalių imigrantų-potencialių teroristų desantas, nepaisant to, kad ES šalys turi savo kariuomenes, kurios privalo ginti Europos sienas nuo užpuolimo, jos turi brangiai kainuojančią NATO, kuri irgi turėtų jas ginti. Bet armijos jų negina, o užsiima ekshibicionizmu, tariama kova su smegenų vėžiu sergančio amerikiečių senatoriaus-idioto ir jo neadekvačių kolegų išgalvotais baubais iš Rytų. Daugelį metų iki šio baubo sugalvojimo, NATO užsiiminėjo ne Europos saugumu, kam ji ir skirta, o Artimųjų Rytų, Šiaurės Afrikos ir Azijos suverenių valstybių naikinimu, iš kur šiandien ir atvyksta ordos teroristų.


Netrukdoma teroristų-pabėgėlių invazija Europą pavertė ją No-go zonų ir nesibaigiančio teroro teritorija. Vien Barselonos teroro akto metu žuvo 14 žmonių, o 130 buvo sužeista. 2017 metais Europoje nuo teroristų rankų žuvo beveik 100 žmonių, virš 350 buvo sužeista. Viso įvykdyta, ar bandyta įvykdyti, 30 teroro aktų. Tiktai dvi iš šių atakų nebuvo surištos su migracija arba musulmonų migrantais į Europą, arba radikaliu Džihadizmu. O kiek dar teroro aktų vyriausybių paliepimu buvo kvalifikuota į „nestabilios psichikos“ ir nuslėptos tautybės asmenų neteroristinius išpuolius?




Dar 2011 metais Ispanų žvalgyba informavo apie „paralelines radikalaus islamo visuomenes Ispanijoje“, „finansuojamas iš užsienio“. Ispanijoje veikia apie 100 radikalaus islamo mečečių.

Žvalgybos dokumente kalbama apie milijonus, kuriuos čia siuntė Saudo Arabija, Jungtiniai Arabų Emiratai, Libija, Marokas. Vien tiktai Barselonoje veikia 264 mečetės, kurių pagrindiniais sponsoriais yra Saudo Arabija ir Kataras.

Ispanijos spauda pranešė, kad „Islamo valstybė“, kuri organizavo pastaruosius teroro aktus Ispanijoje, Katalonijos Alkanaro vietovėje aptiko cheminę medžiagą acetono triperoksidą, naudojamą sprogstamuose užtaisuose, kurie buvo naudojami atakų Briuselyje, Paryžiuje ir Londone metu. Tai, policijos nuomone, byloja apie stambesnių teroro aktų rengimą.


Šiandien sotūs ir išlepę hedonistai europiečiai jau neprisimena, kad viduramžiais dabartinės Ispanijos teritorijoje buvo musulmonų kalifatas ir šimtmečius vyko šių teritorijų valymas, arba rekonkista, nuo užkariautojų musulmonų. Šiandien Ispanijoje aktyviai veikia NVO „Had Al-Avda“, kuri kovoja už musulmonų teisę sugrįžti. Šiandien musulmonų skaičius Ispanijoje artėja prie 5 procentų, o daugybė milijonų pasirengę veržtis į Europą, kad „atstatyti istorinį teisingumą“.

Alžyro universiteto profesorius Džamal Al-Achmar nesenai kreipėsi atviru laišku į Iapanijos karalių su prašymu atstatyti tai, ką jis vadina „istoriniu teisingumu“, rašo Izraelio publicistas  Avigdoras Eskin. Jo žodžiais, daugiamilijoninė Šiaurės Afrikos gyventojų armija laukia valandos, kada jie galės išsilaipinti Ispanijos žemėje, kad tiesiog ją susigrąžinti sau. Būtent taip jie supranta praeitį ir ateitį. Šie žmonės įsitikinę, kad Ispanija priklauso jiems. Jie prisiminė apie išvarytus po Kalifato pralaimėjimo musulmonus. Milijonai jų palikuonių laukia revanšo. Šias tendencijas aktyviai skatina „Islamo Valstybė“.

„Šiems žmonėms Ispanijos užgrobimas – natūralus pirmas žingsnis. O Europoje apie tai niekas nenori net žinoti“, - rašo Eskin.



Europos valdančiųjų debilizmas

JAV CŽV jau prieš du mėnesius perspėjo Katalonijos policiją apie ruošiamą teroro aktą. Apie tai pranešė El Periodico. Rašoma, kad CŽV net nurodė galimą teroro atakos vietą – Rambla gatvę. Be to leidinys pranešė, kad prieš dvi savaites apie tai, apie ruošiamą teroro aktą islamistai pranešė savo paskyroje Twitter.

Europos valdantieji yra nusikaltėliai, nes vietoj to, kad gaudyti teroristus, juos naikinti, tremti už Europos ribų, jie deda pastangas, kad nuslėpti jų vykdomą terorą. Tai nusikaltimas prieš Europos tautas.

Stulbinanti LTV, LNK ir kitų televizijos kanalų pozicija

Matyt, šiems žmonėms visiškai aptemo sąmonė. Visą rugpjūčio 18 dieną žiūrovams buvo skleidžiama susitaikymo su terorizmu pozicija, terorizmas buvo pristatomas vos ne kaip neatskiriama Europos kasdienio gyvenimo dalis, su kuria reikia susitaikyti. Apie tai kalbėjo ir vienas konservatorius, Lietuvos Seimo narys! Iš šių MIP aš neišgirdau kalbant apie terorizmo priežastį – nekontroliuojamą migraciją į Europą, islamo terorizmą.


Atvirai apie šias terorizmo ištakas vakar pasisakė tik Lenkijos politikai. Lenkijos Vidaus reikalų ministras Mariuš Blaščak interviu televizijos kanalui TVP pasakė, kad Lenkijoje nebuvo teroro aktų, nes nėra vietų, kur gyvena žmonės, kurie nenori integruotis į visuomenę, o Gynybos viceministras Michalas Dvorčik TVP pasakė, kad reikalingi konkretūs, efektyvūs veiksmai, užtikrinantys saugumą, o ne bendri žodžiai, gestai ar užuojautos. Jo nuomone reikalinga atitinkama migracijos politika.

Kol kas vienintelė adekvati reakcija į Barselonos įvykius Lietuvoje - tai Vytauto Sinicos straipsnis „Trys trumpi klausimai po žudynių Barselonoje“.

Tenka pripažinti, kad Lietuvoje nėra jokio tautinio „elito“, profesionalios ir nešališkos MIP, adekvačių politikų. Lietuvos laukia labai liūdnos perspektyvos su tokia publika, kuri, net neabejoju, šioje Europos islamizacijos perspektyvoje, išvirs iš globalistų į islamistus, kaip jau kartą iš komunistų ir komjaunuolių išvirto į liberalus-globalistus.










https://elpais.com/ccaa/2017/08/18/catalunya/1503064650_561264.html

2017-08-18

Teroristai nebenori mirti


KP speciali korespondentė Darja Aslamova - apie tai, kodėl džichadistams „žmogaus teisės“ neegzistuoja.

Šį kartą Europos valdžioms neišsisuks. Barselonoje, labiausiai turistiniame Ispanijos mieste, madingiausioje gatvėje Rambla, kur pilna slampinėjančų poilsiautojų (vietiniai ten neina), furgonas įsirėžė į minią, sutraiškydamas daugybę žmonių. Ir tai rugpjūtį, per sezono įkarštį! Madingame Bakerija turguje vyko šaudymas, kol žudikai brovėsi prie turkų restorano.



Tai pats tikriausias teroro aktas! Ir negalima sumeluoti, kaip tai padarė prieš kelias dienas Paryžiaus valdžia. Žuvo vaikas, ir keturi žmonės kaunasi už gyvybę. Stabdymo žymių nebuvo aptikta. Valdžia pareiškė, kad tai buvo „sąmoningas aktas“, bet „jokių terorizmo ženklų“. Europos policijai yra duotas griežtas įsakymas: neigti terorizmą. Versti viską į nusikaltėlio nestabilią psichiką: ne ta koja atsikėlė žmogus, prisivalgė tablečių, yra depresijoje, susikoliojo su žmona, blogai pusryčiavo, nepavyko gyvenimas ir t.t. Ir jokiu būdu neskelbti tautybės.

Kaip žurnalistė, dirbusi su teroro aktu Nicoje, galiu tik konstatuoti faktą: „automobilinis teroras“ ne tik įgauna populiarumą, bet pakyla į naują lygį. Teroristai nebenori mirti. Jokių šūkių „Alach Akbar“ ir greito išėjimo pas 72 gurijas, laukiančioms šachido. Gurijos palauks. Berlyno teroristą, surengusį „Laimingas Kalėdas“ (užvažiavimas į mugę, kur žuvo 12 žmonių ir 48 buvo sužeisti) atsitiktinai sugavo Italijoje. Prancūzų „neteroristas“, didelis picos mėgėjas, nedelsiant pasidavė valdžiai. Pasėdės kalėjime kokius penkis metus ir išeis už gerą elgesį. Stokholmo teroristas (5 žmonės žuvo) bandė išvykti traukiniu. Barselonos teroristai pasirengę kautis iš paskutinio ir aiškiai rengė atsitraukimo kelius.

Kaip su tuo kovoti? Betono blokai, žinoma, gerai, bet ir jie negelbėja. Reikės surasti kitą gatvę, be blokų. Visų gatvių neužblokuosi. Vakarų kolegos klausia manęs, o kaip jūs Rusijoje išgyvenate? Jūs gi pagrindinis taikinys! Atsakau. Mes neturime sentimentų. Išmokyti karčios patirties. Jokių „žmogaus teisių“ teroristams neegzistuoja! Kare kaip kare. Mes tingiai skaitome naujienas: specialiosios tarnybos nukenksmino eilinę gaują. Ir visa liberalioji visuomenė tuojau rėkia: tai jie nori ordinus uždirbti! Aš jiems visiems ant krūtinės pasiruošusi užkabinti ordinus. Ir pasakyti jiems, kaip pasakė Rusijos didvyris dagestanietis Mahometas Nurbagandov: „Dirbkite, broliai!“




Islamistas Turkų mieste Suomijoje papjovė du žmones ir dar penkis sužeidė


Du žmonės žuvo, septyni sužeisti, kai penktadienį islamistas su peiliu užpuolė praeivius Suomijos Turkų mieste, šaukdamas Alach-Akbar. Policija sužeidė teroristą į koją, jis sulaikytas.

Jau ir Suomija ėmė rinkti kruviną terorizmo derlių, kurį subrandino globalistų organizuojama Europos tautų naikinimo politika. Afrikos ir Artimųjų Rytų tautų perkraustymas į Europą atneša visoje ES vienodus vaisius – terorizmą.







Lenkijos vyriausybės nariai komentuoja teroro aktą Barselonoje: teroro aktų užkardymui reikalinga atitinkama migracinė politika

Vidaus reikalų ministras Mariuš Blaščak interviu televizijos kanalui TVP pasakė, kad Lenkijoje nebuvo teroro aktų, nes nėra vietų, kur gyvena žmonės, kurie nenori integruotis į visuomenę.

Gynybos viceministras Michalas Dvorčik TVP pasakė, kad reikalingi konkretūs, efektyvūs veiksmai, užtikrinantys saugumą, o ne bendri žodžiai, gestai ar užuojautos. Jo nuomone reikalinga atitinkama migracijos politika: „Iš to išplaukia dabartinės „Tvarka ir teisingumas“ vyriausybės pozicija. Nėra pritarimo anklavų kūrimui, kurie nesiintegruoja į visuomenę. Nebus pritarimo priverstiniai relokacijai į Lenkiją žmonių, kurių asmenybę neįmanoma nustatyti, nėra pritarimo tam, kad eiti tuo keliu, kuris veda mus į katastrofą“.

Michailas Dvorčik pažymėjo, kad „Tiesa ir teisingumas“ vyriausybė šiuo klausimu užima kietą poziciją. Jis taip pat pareiškė viltį, kad vakarykštis teroro aktas Ispanijoje prisidės prie to, kad Europos komisija atšauks sprendimą dėl priverstinės pabėgėlių relokacijos, tai yra sprendimo, kuris, jo žodžiais, sukuria pavojų ir grėsmę valstybės piliečiams.



Trampas visiškai teisus: prieš islamistus reikia naudoti šovinius su kiaulių krauju


Barselonoje įvykęs teroro aktas privertė prisiminti Donaldo Trampo pasiūlytą kovos prieš džichadistus būdą: kiaulės krauju išteptus šovinius.



Džichadistas tiki, kad žuvęs kovoje su kitatikiais, patenka tiesiai į rojų, kur jo laukia visi įmanomi malonumai, tarp kurių ir 72 nekaltos mergelės-gražuolės. Kulka, su nešvaraus gyvulio krauju, tam užkerta kelią.

Portale Pi-news rašoma, kad po teroro akto Barselonoje mūsų politikai-mazgotės, tokie kaip Vokietijos užsienio reikalų ministras Zigmar Gabriel eilinį kartą „giliai sukrėstas“, vėl tas pats žiogo čirškesys („Mes stovime šiuo sunkiu momentu visiškai tvirtai ispanų draugų pusėje“ blablabla). Toliau, autorius priminė JAV prezidento Donaldo Trampo pasiūlytą kovos su islamo terorizmu būdą.

2016 metų pradžioje būsimas JAV prezidentas Donaldas Trampas visuomenės mitinge Pietų Karolinoje pasakė, kad kovoti su musulmonais teroristais reikia generolo Džono Peršingo būdu, t. y. sušaudyti musulmonus kulkomis su kiaulės krauju. Tai vyko Filipinuose, kur amerikiečiai 20 amžiaus pradžioje kovojo su islamo teroristais. 

Trampas pasakė: „Jis paėmė 50 šovinių, pamirkė juos kiaulės kraujyje, jais užtaisė šautuvus, išrikiavo 50 teroristų, jie sušaudė 49 iš jų. Penkiasdešimtajam žmogui jis pasakė – grįžk pas savus ir papasakok jiems apie įvykį“. 25 metus ten nebuvo jokių problemų, juk taip?“ „Mums reikia būti kietesniems, ir laikas tapti atidesniems, mes turime galvoti su galva arba liksime be šalies, vaikinai“, - pasakė Trampas.

Šiandien Trampas pakartojo savo mintį:















Kokie Trampo šansai laimėti prekybos karą prieš Kiniją?


Praėjusį pirmadienį JAV prezidentas Donaldas Trampas pasirašė memorandumą, kuris nurodo JAV prekybos atstovui atlikti tyrimą dėl galimų intelektualinės nuosavybės grobimo atvejų iš Kinijos pusės. Kinai, kaip mano Vašingtone, priverčia KLR dirbančias JAV kompanijas dalintis intelektualinės nuosavybės pobūdžio informacija, priešingu atveju kinai neleidžia joms čia užsiimti verslu.


Kinijos valdžia pasirengusi ryžtingai atsakyti į JAV sankcijas. Apie tai kalbama Kinijos komercijos ministerijos pranešime. „Kinija tikisi, kad Amerikos prekybos atstovai ją gerbs ir laikysis objektyvių faktorių ir veiks atsargiai“, rašoma jame. „Jeigu JAV neatsižvelgs į faktus, negerbs daugiašalės prekybos normų ir veiks nenaudai abiejų šalių prekybos santykiams“, Kinijos Liaudies Respublika imsis visų būtinų priemonių užtikrindama savo teises ir interesus.

Apie galimo prekybos karo pasekmes pasisakė žymus Rusijos ekonomistas prof. Valentinas Katasonovas.



Jo nuomone, šiame galimame ekonominiame kare abi šalys turi savo kozirius. JAV prekybos balanso deficitas su Kinija įvairiais metais svyruoja nuo 400 iki 500 milijardų dolerių, tai sudaro 50 procentų viso JAV prekybos deficito, kuris yra apie 1 trilijoną dolerių. Savo priešrinkiminėje kompanijoje D.Trampas žadėjo ištaisyti šią padėtį, todėl jo veiksmai yra logiški. Trampas žadėjo apmuitinti Kinijos importą, tam pretekstas – dirbtinai Kinijos sumažintas juanio kursas. Šiuo atveju, V.Katasonovo nuomone, ženkliai pabrangtų plataus vartojimo prekės JAV ir tai paliestų milijonus amerikiečių.

Eksperto nuomone, Kinija turi daug kontrpriemonių. Kinija turi JAV iždo popierių (treasures) už 1 trilijoną dolerių. Jeigu Kinija imtų juos pardavinėti, dolerį gali ištikti krachas.

JAV importas į Kiniją irgi ženklus, todėl atsakomieji muitai JAV irgi pajustų.

Valentini Katasonovo nuomone, prekybos karas tarp JAV ir Kinijos mažai tikėtinas, nes tai paliestų visą pasaulį ir niekas negali prognozuoti šio karo pasekmių. Eksperto nuomone, Laisva prekybos sutartis – atgyvena, neatlieka savo funkcijų, nes prekyboje nuolatos taikomos sankcijos, kurios liečia 52 procentus planetos gyventojų.





Barselonos teroristų tikrieji vardai yra Merkel ir Sorošas, Junkeris ir Tuskas, Grybauskaitė ir Skvernelis, globalizmas ir liberalizmas


Barselonos teroristų tikrieji vardai yra Merkel ir Sorošas, Junkeris ir Tuskas, Grybauskaitė ir Skvernelis, globalizmas ir liberalizmas. Tai jiems remiant vyksta Europos tautų genocidas, islamizacija ir negrizacija, tai jų dėka į Europą vežami teroristai iš Afrikos ir Artimųjų Rytų, melagingai vadinami „pabėgėliais“. Tai jų dėka iš mūsų vaikų, anūkų, iš visos mūsų tautos atimama ateitis.



Šiandien Barselonoje, Berlyne, Nicoje, Londone globalizmas ir liberalizmas traiško mus sunkvežimiais, kapoja kirviais, prievartauja mūsų moteris ir vaikus, o rytoj šitos juodų teroristų gaujos griaus mūsų šventoves, paminklus mūsų didvyriams ir mus vadins fašistais ir rasistais. Taip neišvengiamai bus rytoj, jeigu mes šiandien neužtrenksime duris islamo, negrų ir arabų invazijai, jei visus po Europą besišlaistančius sienos pažeidėjus neišmesime lauk už Europos ribų, neišmesime lauk iš Europos islamo, kartu su jų šariatu ir mečetėmis, neišmesime lauk iš savo gyvenimo globalizmo ir liberalizmo – to 21 amžiaus maro.




Teroro aktas Barselonoje

Barselonoje furgonas įvažiavo į minią pėsčiųjų gatvėje, žuvo 13 žmonių, virš 100 nukentėjo.
Kambrilse, irgi Katalonija, vakar buvo sužeisti 5 žmonės, manoma sprogus narkotikų laboratorijai.

Baeselonoje furgonas apie 400 metrų važiavo zigzagais per pėsčiųjų zoną ir sustojo susidūręs su kiosku. Vairuotojas pabėgo, jo ieško policija. Buvo pranešta, kad vairavo Driss Oukabir, bet vėliau paaiškėjo, kad tai kitas musulmonas, 18 metų Musa Oukabir, gyvenantis Barselonoje.


Katalonijos policija patvirtino, kad Barselonoje sulaikyti du žmonės. Abu jie išeiviai iš Šiaurės Afrikos. Vienas gimęs Maroke, kitas ispanų anklave Malilije. Anksčiau abu teisti.

Atsakomybę už teroro aktą prisiėmė „Islamo valstybė“.


Gauta informacija, kad dar vienas automobilis užvažiavo Barselonoje ant dviejų policininkų. 

Šaltiniai:


2017-08-17

Sorošas organizuoja paminklų griovimą Amerikoje ir ruošia pilietinį karą?


Piliečių susipriešinimas JAV plečiasi. Šiomis dienomis Vašingtone išniekino 16-jo JAV prezidento Abraomo Linkolno paminklą, o prieš tai nuo vandalų rankų nukentėjo keli Konfederatų šalininkų paminklai. Vienas jų lyderiui ir legendai – generolui Li Šarlotsvilio mieste. Čia susidūrimų metu žuvo trys žmonės. Kairieji sukėlė isteriją Niujorke prie Trampo dangoraižio su šūksniais „Gėda! Ne Ku-Kluks-Klanui, ne fašizmui JAV, ne Trampui!“. Protestai jau apėmė 50 JAV miestų. Feikinė spauda viskuo kaltina baltuosius nacionalistus, dešiniuosius, o spalvotuosius ir kairiuosius vaizduoja nuskriaustaisiais. Visa tai sukelia baltųjų pasipiktinimą ir juos į pasipiktinusių stovyklą.




Skandalas prasidėjo nuo to, kai Šarlotsvilio taryba feminisčių ir kairiųjų iniciatyva nusprendė pašalinti paminklą 1861-1865 metų pilietinio karo Konfederatų didvyriui generolui Li, o jo vardo parką pervadinti „Emancipacijos parku“.

Generolas Roberta Edvardas Li – vienuolikos valstijų didvyris. Paminklas jam stovėjo 100 metų, todėl geresnio būdo įsiutinti gyventojus nebuvo galima sugalvoti. Ideologija pasislenka į antrą planą, pietiečiams užmynė ant jų šeimų istorijos.

Suprantama, kad ten kur yra protestas, ten atsiranda ir „profesionalūs protestuojantieji“. Kai tik buvo panešta apie paminklo nugriovimą, į miestelį ėmė važiuoti smogikai iš abiejų konfliktuojančių pusių. Už feministes atvyko kautis Sorošo kairieji ir juodieji rasistai, už konfederatus Ku-Kluks-Klanas ir baltieji nacistai. Viena iš juodųjų rasistų lyderių Nikol Valenti visai nesenai kvietė sunaikinti baltųjų šeimas ir įpareigoti baltąsias moteris daryti abortus. Savo rasistinius pareiškimus ji teisino jau ne „moterų pasirinkimu“, o jų pareiga, kad „engėjai nesidaugintų“.

Štai ši medžiaga, tiesiog perskaitykite.

Ir kur skirtumas tarp šios kovotojos už teisę žudyti baltuosius ir daryti iš jų pederastus, ir skinhedus, kviečiančius žudyti juoduosius ir daryti iš jų vergus, visai neaišku.

Iš pradžių, iš Konfederatų reiškėsi visai normalūs politikai, be nacistinių ir rasistinių lozungų, pasivadinę „alternatyviais dešiniaisiais“, tokiu būdu atsiskirdami nuo vis nepopuliaresnio Trampo. Jų pagrindinis ideologas Ričardas Spenseris ir Džaredas Teiloras išsiskiria geromis manieromis, humoru ir politine uosle. JAV feikinės MIP tuojau pat čia atrado „rusų pėdsakus“, nes Spenseris vedęs rusę Niną Kuprijanovą, kuri anksčiau buvo pastebėta eurazijiečių rate.

Dar daugiau, Spenseris yra kabėjęs apie pagarbą Putinui, o Teiloras konfrontaciją su Rusiją laiko žalinga JAV. Šie du žmonės sugebėjo suteikti JAV dešiniosioms jėgoms tam tikrą respektabilumą. Ir čia galima būtų kalbėti apie gimimą JAV partijos, analogiškos Le Pen euroskeptikams ir "Alternatyvai Vokietijai“, jeigu ne išsigimėlis-nacistas, kuris įvažiavo su automobiliu į minią kairuolių. Politinis sureguliavimas nebeįmanomas.

Apie tai, kad įvyko gyventojų radikalizacija, parodė 2015 metų sukilimas Oregone. Per 2016 metų prezidento rinkimus baltieji patriotai balsavo už Trampą, tikėdamiesi sugrąžinti savo vertybes.

JAV yra nesprendžiami rasiniai klausimai, neįvedama tvarka „juoduose kvartaluose“, „juodose mokyklose“, vietoj to rasė padaryta politine preke. Privačiose kompanijose atsirado šimtai tūkstančių, jeigu ne milijonai „profesionalių negrų“, priverstinai įdarbintų, bet nedirbančių. Tai sukėlė baltųjų nepasitenkinimą. Valstybinėse ir savivaldybių įstaigose atsirado „rasinės kvotos“. Tokia pat parodomoji buvo ir Obamos prezidentavimo istorija.

Atėjus į valdžią Trampui situacija nepagerėjo, atvirkščiai – žymiai paaštrėjo. Pirmasis, kas jam paskelbė karą, buvo Sorošas, kuris dar praėjusių metų lapkričio mėnesį surinko kairiųjų ir spalvotųjų lyderius, tarp kurių dalyvavo „Demokratinio aljanso“vadovai, organizavę paminklų griovimą. Jau tada buvo atvirai kalbama juodaodžių sukilimą prieš Trampą.

Po Trampo pergalės, periodiškai vyksta protesto akcijos, kurias rengia tie, kas nepatenkintas jo išrinkimu. Viena iš didžiausių tokių demonstracijų įvyko Vašingtone Trampo inauguracijos metu sausio 20 dieną. Dėl smurto tada buvo sulaikyta 230 žmonių, Sekančią dieną į sostinės gatves išėjo 500000 žmonių.

Trampui paskelbtas liberalų džichadas įvyko ir Berklio mieste per Velykas, kur įvyko masinės muštynės. Tada 7 žmonės pateko į ligoninę, 21 buvo suimtas.

Ir štai dabar Sorošo smogikai pasirinko ypač efektyvią taktiką – suduoti smūgį į istorinę atmintį, žinant, kad jei pietiečiai kęs, tai smogs dar stipriau, o jei sukils, tai pavadins juos fašistais ir apkaltins viskuo Trampą.

Kaip visa tai sustabdyti? Vienintelis variantas - telktis prieš bendrą priešą. Tik priešai pas abi puses skirtingi: kairiųjų Rusija, Trampas, Kinija, konservatorių - kairieji liberalai.

Situaciją galėtų išgelbėti nauja „rugsėjo 11“, bet ar tam ryšis Trampas, priverstas kariauti prekybinį karą su Rusija ir Kinija?

Trampas neturi kitų variantų, nes kuo labiau jis nusileis priešininkams, tuo mažiau pas jį liks šalininkų ir galimybių sustabdyti artėjantį pilietinį karą.

Referuota pagal:





Lenkija – dvigubų istorijos standartų valstybė: Armija krajova, kuri vykdė lietuvių genocidą, jiems – didvyriai


Karo laikus prisiminti privertė Lenkijos keliama isterija dėl Ukrainos „banderininkų“. Keista, nes Armija krajova, kuri lygiai taip pat naikino lietuvius karo metais, jiems – didvyriai.

Taip jau likimo buvo lemta, kad mano draugas verslininkas Edvardas Ambrulevičius, šiuo metu gyvenantis Alytuje, atrado Armijos krajovos Vilniaus apygardos archyvą, o man tarpininkaujant, jį perdavė mano tėvui dr. Juozui Lebionkai.

„Vilnijos“ draugijos pirmininko Dr. Kazimiero Garšvos žodžiais, būtent šis archyvas paskatino parengti knygą „Armija krajova Lietuvoje“ 2 dalį (1999).


Šiame archyve buvo aptikti lietuvių „juodieji sąrašai“, kuriuos lenkai planavo sunaikinti. Šie ir kiti įrodymai patvirtino, kad Armija krajova dabartinės Lietuvos teritorijoje vykdė planinį lietuvių genocidą, kolaboravo su fašistine administracija, buvo vokiečių ginkluojami ir materialiai aprūpinami. Tam buvo skirtas ir mano tėvo straipsnis, atspausdintas aukščiau minėtoje knygoje, kurį
čia ir pateikiu.


Dr. Juozas Lebionka

AR VILNIŠKĖ AK TIKRAI KOVOJO ANTIHITLERINĖS KOALICIJOS PUSĖJE?

Dabar lenkų istorikai vos ne vienbalsiai tvirtina, jog vilniškė AK, kaip ir kiti šios pogrindinės organizacijos daliniai, veikę Lietuvos teritorijoje, kovojusi antihitlerinės koalicijos pusėje. Būtina pastebėti ir tai, kad ne vienas iš tų istorikų anksčiau, komunistų valdžios metais, teigė, kad AK (ypač Vilniaus krašte) kolaboravo su vokiečiais, veikė prieš antihitlerinės koalicijos interesus, Norint sužinoti teisybę, reikia remtis ne propagandiniais pareiškimais, o faktais.

Taigi, kurioje pusėje kovojo vilniškė AK? Visų pirma reikia išsiaiškinti kas ją apginklavo: Lenkijos emigracinė vyriausybė ar Vakarų sąjungininkai, Sovietų Sąjunga ar lietuvių administracija, o gal kas nors kitas? Šiuo klausimu, atrodo, objektyvus liudytojas yra AK Naugarduko apygardos V bataliono vadas kpt. (vėliau pplk.) Stalislawas Truszkowskis-Sztremer, artimas Vilniaus apygardos vadui Wilkui žmogus. Jis taip rašo:

„[...] nuo pradžios iki galo neturėjome nė vieno šautuvo, nė vieno šovinio ar sprogstamosios medžiagos gramo, numesto iš lėktuvo ar gauto pagal paskirstymą. Taip pat niekuomet negavome ne tik auksinio dolerio ar rublio, bet ir menko okupacinio pfenigo“(1).

Panašiai, gal tik ne taip ryškiai šį klausimą nušviečia ir kiti atsiminimų autoriai bei lenkų istorikai.

Kaip matome, vilniškė AK neapginklavo nei Lenkijos emigracinė vyriausybė, nei Vakarų sąjungininkai, neperdavė jiems ginklų ir lietuvių administracija, kuri pati jų turėjo labai ribotą kiekį, nei sovietų partizanai, veikę Vilniaus krašte. Be to, apginkluoti tiek žmonių, kiek jų susitelkė vilniškėje AK, buvo ne taip lengva. Juk 1944m. Vasaros pradžioje Vilniaus ir Naugarduko apygardose, sujungtose į vieną apygardą, vadovaujamą Wilko, buvo net apie 16 tūkst. ginkluotų akovcų. Tai beveik 15-16 prieškarinių pėstininkų pulkų arba 4-5 pėstininkų divizijos, kitaip sakant, tikra armija! Kadangi iki operacijos “Ostra Brama” pradžios ji buvo pilnai apginkluota, tiesa, daugiausia lengvaisiais ginklais, aprūpinta šaudmenimis, lauko ligoninėmis ir ryšių priemonėmis, o jos vadas Aleksandras Krzyžanovskis-Wilkas, kaip ir Vilniaus srities komisaras Horstas Vulffas, važinėjo po Vilniaus kraštą automobiliu, kyla klausimas: jeigu visa tai nebuvo gauta iš Vakarų sąjungininkų, tai iš kur visa tai atsirado?

Lenkų istorikai aiškina, kad visą ginkluotę ir kitą karinį turtą vilniškė AK įgijo kovodama. Bet dabar jau yra pakankamai įrodymų, kad 1944 m. pradžioje, kai sovietų armija buvo jau netoli nuo Lietuvos, vietinė vokiečių administracija ir abveras (karinė žvalgyba) susitarė su vilniškės AK vadovybe. Vokiečiai paskubomis apginklavo akovcų brigadas, tikėdamiesi, kad šios jiems padės kovoti su besiveržiančia sovietų armija. AK sandėriai su vokiečiais plačiai nušviesti lenkų istoriko Zdislawo A. Siemaszkos bei istoriko Michaelio Foedrowitzo straipsniuose.

Vokiečių okupacinė valdžia Lietuvoje ne tik apginklavo vilniškę AK, bet ir užtikrino jai maisto tiekimą bei žmonių rezervų komplektavimą. Tai buvo daroma per Vilniaus srities valstybinius dvarus, buvusius okupacinio „Rytų krašto“ (Ostlando) „Landbewirtschaftungsgesellschaft“ („Krašto
ūkio tvarkymo susivienijimas“), sutrumpintai vadinto „LO“, Vilniaus skyriaus žinioje. Organizavus šią žinybą, kurį laiką jos vadovo vokiečio Kobės pavaduotoju buvo AK įgaliotinis Vladislavas Komaras-Malutki, kuris visų dvarų valdytojais paskyrė akovcus. Tokiu būdu Vilniaus srities komisaro Horsto Vulfo iniciatyva ir aukštesnių okupacinių organų sutikimu visi Vilniaus krašto darai faktiškai buvo atiduoti į AK rankas. Jos vado Krzyžanovskio-Wilko patikėtinis V.Komaras dvaruose sukauptomis atsargomis aprūpindavo AK dalinius. Kad tai buvo daroma susitarus su srities vadovaujančiais vokiečių pareigūnais, įrodo vilniškės AK apygardos vado Wilko 1944 m. balandžio mėn. 12 d. įsakymas Nr.5, kuriame AK daliniams nurodyta imti produktus iš valstybinių dvarų, paliekant jiems atitinkamus pakvitavimus, kurie buvo reikalingi ūkių valdytojams atsiskaityti su LO vadovybe. Įdomu ir tai, kad dvarų ūkiniai pastatai tų pačių akovcų buvo saugomi tik nuo sovietų partizanų, o AK daliniai bet kuriuo paros metu galėjo nekliudomai iš jų pasiimti produktus, arklius bei kitus gyvulius, transporto priemones ir kita. Nežinomi atvejai, kad vokiečiai kada nors būtų persekioję akovcus po jų įvykdytų valstybinių ūkių „grobstymų“. Tai neginčijamas įrodymas, kad Vilniaus srities komisaras H.Vulfas ir vilniškės AK vadas A.Krzyžanovskis veikė išvien.

Valstybiniai dvarai Vilnijoje buvo ir žmonių rezervu AK gretoms papildyti telkimo punktai. „Pasinaudodamas jo užimama vieta (V.Komaras – J.L.), įdarbino valstybinių žemės ūkių administratoriais ir valdytojais lenkus, o šie fiktyviai įdarbindavo lenkų jaunimą, apsaugodami jį nuo išvežimo priverstiniams darbams į Vokietiją. Lenkų valdomuose dvaruose buvo kaupiamas maistas planuojamo sukilimo veiksmams, aprūpinami AK daliniai maistu ir vykdoma produktų rinkliava papildomam Vilniaus gyventojų (suprask: visų pirma nelegaliai gyvenančių akovcų ir juos slepiančių šeimų narių – J.L.) maitinimui. Akcijas organizuodavo Komaras […] (2)“.

Valstybiniuose dvaruose „įdarbinti“ jaunuoliai tapdavo akovcais, kurie juos pašaukus, privalėjo vykti į AK brigadas, o jų vieton būdavo „įdarbinami“ nauji vilniškės AK rekrūtai.

Vermachto ir vokiečių okupacinės administracijos Vilniaus krašte bendradarbiavimą su AK įrodo ir tas faktas, kad Vilnijos dalyje, įėjusioje į Gudijos teritoriją, ir pačioje Gudijoje Armijai krajovai buvo perduotos ištisos sritys, kurias ji faktiškai administravo ir net vykdė viešą jaunuolių mobilizaciją į AK gretas (3).



Per visą egzistavimo laiką vilniškė AK Vilniaus krašte pagrindiniu priešu laikė lietuvius, jų administraciją ir karines formuotes. Tai aiškiausiai matyti iš jos žvalgybos agentų sudaryto „juodojo sąrašo“ rasto 1995 m. remontuojant Vilniaus Bernardinų bažnyčią (minimas dokumentas skelbiamas šiame leidinyje). AK tiesiog žudė lietuvius, siekdama Vilnijoje juos išnaikinti, kad po karo galima vėl būtų ją prijungti prie Lenkijos. 1944 m. pradžioje, kai vokiečiai galutinai įsitikino, kad lietuviai iš tikrųjų siekia nepriklausomybės ir todėl nesirengia kovoti jų pusėje su antihitlerine koalicija, jie nukreipė vilniškės AK brigadas kovai su ką tik suformuotos Lietuvos nacionalinės užuomazga - gen. P.Plechavičiaus vadovaujamos Vietinės rinktinės batalionais, dislokuotais Vilnijoje. Pažymėtina tai, kad kai kurie šios Rinktinės daliniai, siunčiami į Vilniaus kraštą tvarkos palaikyti, buvo vokiečių apginkluoti trofėjiniais prancūziškais šautuvais, o kariai gavo tik po kelis tiems šautuvams tinkančius šovinius... Tuo metu akovcai, kurie taip dabar giriasi savo laimėjimais prieš Lietuvos vietinę rinktinę, gavo paties Vermachto vartojamus lengvuosius ginklus bei pakankamą šaudmenų kiekį. Lietuvos VR likvidavimas – tai irgi AK glaudaus bendradarbiavimo su vokiečių okupacine administracija ir Vermachtu įrodymas. Padėdama vokiečiams slopinti lietuvių tautos siekimą išsivaduoti iš okupacijos ir atstatyti savo valstybingumą, vilniškė AK dar kartą pademonstravo, kad ji tik žodžiais kovoja su vokiečiais ir stovi antihitlerinės koalicijos pusėje.

Suprantama, jog negalima kategoriškai smerkti AK vadovybės dėl to, kad ji, darydama sandėrį su vokiečiais, vadovavosi jų pačių taktikos pagrindine nuostata - „tikslas pateisina priemones“. Reikia turėti galvoje ir tai, kad po Katynės lenkų karininkų žūties atskleidimo vokiečių autoritetas buvo žymiai pakilęs, ypač Vilniaus krašto lenkų visuomenėje.

Nepaisant viso to, dabar tvirtinti, jog Vilniškė AK yra tikrai kovojusi okupacijos metu su vokiečiais, nėra jokio rimto pagrindo. Jeigu AK Vilniaus krašte iš tikrųjų būtų kovojusi su vokiečiais, tai pastarieji nebūtų jos ginklavę, atvirkščiai – būtų kovoję su ja. Juk, pavyzdžiui, žinoma, kad sovietų partizanai Gudijoje ir Lietuvoje kovojo su vokiečiais, todėl ir pastarieji kovojo su jais. Be to, nežinomas nei vienas faktas, kad vokiečiai būtų ginklavę sovietų partizanus ar teikę jiems šaudmenis. Taip pat nežinoma nei vienų sovietų partizanų vadovybės derybų su vokiečių administracijos pareigūnais ar abveru. Vilniškės AK istorijoje negalima nurodyti nė vienos vokiečių prieš ją vykdytos akcijos, bent kiek panašios į tas, kurias vokiečiai įvykdė prieš sovietų partizanus (pavyzdžiui, Kazėnų miškų „šukavimas“). Šis faktas irgi įrodo, kad AK „kova“ su vokiečiais buvo daugiau propagandinio pobūdžio.

Kad AK nekovojo antihitlerinės koalicijos pusėje, įrodo ir jos taktika vieno svarbiausių šios koalicijos narių – Sovietų Sąjungos – atžvilgiu. Sovietų Sąjungos ginkluotosioms pajėgoms Vilniaus krašte atstovavo sovietų diversantai, su kuriais akovcai tikrai kariavo, o jeigu kartais ir nekariaudavo, tai tik todėl, kad tie buvo geriau organizuoti ir apginkluoti negu akovcai. AK taktika sovietų diversantų atžvilgiu keitė ir artėjantis Rytų frontas.

Be to, pabėgę iš Vilniaus geto buvę Lenkijos piliečiai žydai stojo ne į AK brigadas, o į sovietų partizanų būrius. Tai byloja apie jų įsitikinimą, jog akovcai Lietuvoje nekovojo su vokiečiais.

„Ostra Brama“ akcija ir tuoj po jos įvykęs akovcų susidūrimas su vokiečiais prie Kriaučiūnų ir Naujasodės kaimų nekeičia dalyko esmės ir neįrodo, kad AK vokiečių okupacijos metu būtų tikrai kovojusi su okupantais. O kaip kitaip AK galėjo elgtis, jei 1944 m. liepos pradžioje Sovietų armija veržėsi į Vilnių? Vienintelė išeitis, nenorint žūti nuo Sovietų armijos – ginklus, gautus iš vokiečių, atsukti prieš juos pačius. Kito varianto, ypač prisimenant santykius su sovietų partizanais, AK nebuvo. Panašūs jos veiksmų motyvai buvo ir susidūrus su Vermachto daliniais prie Kriaučiūnų ir Naujasodės kaimų. Nereikia pamiršti ir to fakto, kad nemaža akovcų dalis, nenorėdama kovoti su vokiečiais, „Aušros Vartų“ akcijoje iš viso nedalyvavo, o Z.Szendzielarzas-Lupaszka, bene daugiausia bendradarbiavęs su vokiečiais, su savo 5-osios „mirties brigados“ daliniais iš karto pabėgo į vokiečių okupuotos Lenkijos teritoriją.
Nepavykusi „Aušros Vartų“ akcija, kautynės su vokiečiais prie anksčiau minėtų kaimų Vilniaus rajone ir Mieczyslawo Potockio-Węgielno vadovaujamo akovcų junginio kelių dienų kovos sovietų armijos 277-os pėstininkų divizijos, vadovaujamos gen.S.Gladyševo, sudėtyje – tai ir visi AK mūšiai su vokiečiais. Šie trumpi mūšiai nepakeičia vilniškės AK pagrindinės strategijos ir taktikos vokiečių atžvilgiu 1942-1944 m. ir ypač paskutiniųjų metų pirmajame pusmetyje. O toji strategija ir taktika leidžia daryti išvadą, jog lenkų istorikų tvirtinimas, kad AK kovojo antihitlerinės koalicijos pusėje, yra faktais nepagrįstas ir todėl istoriškai neobjektyvus. Gal būtų galima tik teigti, jog vilniškė AK savo propagandinėje veikloje, palaikydama jos pergalės reikalą, formaliai buvo tos koalicijos pusėje.

  1. Truszkowski S. Partyzanskie wspomnienia. Warszawa 1968. S.81.
  2. Tomaszewski L. Kronika wilenska 1941-1945. Warszawa 1992. S.68.
  3. Siemaszko Z.A. Wilenska AK a Niemcy// Zeszyty Historyczne. Paryž 1994. Nr. 110. S.218-219.



Valkirijos atskrenda: apie Vokietijos islamizaciją. Kaip Vokietija tapo kita šalimi. Gai Behor (sutrumpinta).


Manote, kad Vokietija savo pareiškimais ar finansavimu antiizraelietiškų organizacijų sukuria mums problemas? Ne, tai problemos dabar sukuria pačią Vokietiją. Valkirijos jau atskrido. Jūs žinote, kiek milijonų musulmonų jau gyvena Vokietijoje? O kas vyksta su pabėgėlių srautu dabar? Manote, Vokietija tokia pati? Ponia Merkel – tai ji pakeitė savo šalį visiems laikams. Bet Vokietijoje jūs apie tai neperskaitysite... (...)

Kiek musulmonų piliečių šiandien gyvena šalyje? Oficialių duomenų tarytum pakanka, tik jie visi tarytum specialiai skirti supainioti situaciją. Nejau ten yra ką slėpti?

Mes Izraelyje įpratome kritikuoti mūsų demokratiją, bet, kaip aiškėja, ji kur kas skaidresnė už tą, kuri dabar susiklostė Vakaruose. Mūsų statistikos biuras skaičiuoja ir skelbia kiekį žydų ir musulmonų vieno naujagimio tikslumu. Vokietijoje reikalai kur kas blogesni. (...)

Pagal pilnai protingus vertinimus 2016 metais kiekis musulmonų Vokietijoje viršijo 6 milijonus. (...)

2016 metais į Vokietiją atvyko 300 tūkstančių imigrantų, 2015 jų buvo virš milijono (2014 – apie 400 tūkst.). Maždaug 80% iš jų – musulmonai. Rew duomenimis, Vokietijoje 2015 metų gale jau gyveno 5,1 vietinių musulmonų. Pridėkim 800 tūkst. 2015 metais, 240 tūkstančių 2016 metais. Dar reikia įskaityti natūralų prieauglį - 1,6% per metus, tai yra 77 tūkst. musulmonų. Viso gauname 6,26 milijonus musulmonų 2016 metų pabaigoje, maždaug 7,5% visų Vokietijos gyventojų.

Yra ir kitas tyrimas, bandantis skaičiuoti ir šeimų susijungimą, pagal kurį musulmonų skaičius pasiekė jau 8-10 milijonus žmonių, tai yra, 10-12% šalies gyventojų.

Tai, kad Vokietijoje iki šiol nėra paskelbtų oficialių duomenų apie esamą musulmonų skaičių, stebina ir kelia nerimą. Vokietija priprato prie naujų politinių standartų...

Paimkime 800 tūkstančius musulmonų imigrantų, priimtų 2015 metais. Galima pasakyti, kad kalbama viso labo apie vieną procentą gyventojų, visai ne taip daug. Būtent taip tvirtina Merkel administracijoje. Bet realybėje situacija visai kitokia. Iš 80 milijonų vokiečių 16 milijonų – seniai ir dar 11 milijonų žmonės vyresni negu 55metai. Dauguma gi musulmonų pabėgėlių – jauni vyrai 15-24 metų amžiaus. O šioje amžiaus kategorijoje Vokietijoje viso 8,5 milijonai žmonių, ir tik 4,3 milijonai iš jų – vyrai. (...)

Kanclerė Angela Merkel, valdanti šalį jau 12 metų paeiliui, visiems laikams pakeitė Vokietiją. Tai jau visai kita, nauja šalis. Beveik pusė Vokietijoje gyvenančių musulmonų atvyko jos valdymo metu. Ši vokiečių dama, kūrusi iš pradžių pasitikinčią, šeimyninę, džiaugsmingą Vokietiją, bėgant metams ji virto ultraradikalios dienotvarkės „pasaulio be sienų“ ir masinės imigracijos lobistu. Jai suprantama, kad siekiant valdyti Europos Sąjungą šaliai reikia gyventojų, o tai kaip tik ir užtikrina imigracija. Taip, Vokietija šiandien valdo visą Europos Sąjungą. Ir vargas tiems, kas išdrįs jai prieštarauti. Paklauskite graikų, kurių nelaimingą šalį Vokietija tiesiog pamynė, realizuodama savo teises, gautas mainais į paskolas. Būtent taip, pavyzdžiui, įvyko perėjimas oro uosto kontrolės vokiečiams Rodo saloje...

O musulmonai imigrantai pakeitė pačią Vokietiją. Šimtai mečečių pakeitė Vokietijos miestų veidą. Šalyje plečiasi šariato teismų tikslas. Klesti daugpatystė ir santuokos su nepilnametėmis. Staigiai išaugo skaičius rajonų, kur policija negrįsta kištis. Natūralu, auga ir skaičius išprievartavimų ir kitų nusikaltimų iš imigrantų pusės. Vis dažnesni teroro aktai, daugiau nusikalstamumo. Ir, kaip pasekmė, prekyba ginklais. O to pasekoje, vis daugiau vokiečių, suvokusių, kur viskas eina, išvyksta iš šalies.
Vokietijos isteblišmentas trumparegiškai žiūri į savo valstybės žlugimą, bet mato viską atvirkščiai - šalies išgelbėjimą. O vienintelis išgelbėjimas, tai yra imigracijos apribojimas, ir toliau skaitomas nepriimtinu savo nesėkmės variantu. Tai išvirkščias pasaulis, lekiantis į Valchallą, virš kurio dar karčiai pasijuoks istorija. (...)

Ir štai, viena iš pačių sunkiausių Vokietijos problemų, kuri paverčia ją į trečiojo pasaulio šalį: melo ir nuslėpimo kultūra. MIP turi aiškius nurodymus, nuleistus iš viršaus, neįvardinti teroristo ar nusikaltėlio vardo, nerodyti jo portreto ir nepranešti apie jo musulmonišką kilmę. Izraelyje viskas atvirkščiai, Internete nedelsiant skelbiamas teroristo vardas ir rodomas jo portretas, išaukštinat jį, tuo pačiu, jo šalininkų akyse. Vokietijoje kitas kraštutinumas. Ten valdžia priverčia MIP slėpti bet kokią informaciją apie dalyvavimą musulmonų kokiuose nors problemiškuose veiksmuose. Bet ne kas kita kaip visuomenės apgaulė (…).

Štai pavyzdys, Der Spiegel papasakojo iššaukiančią istoriją. Vyriausybė pranešė apie tai, kad virš 33 tūkstančių imigrantų buvo deportuota iš Vokietijos atgal į kilmės šalis. Bet, iš tikrųjų jie, atvirkščiai, liko Vokietijoje. Deportuojami imigrantai sunaikino savo dokumentus. O po to jie apsimetė pabėgėliais iš Sirijos ir Irako, o kiti gavo fiktyvius medicinos pažymėjimus, po ko gydytojai uždraudė juos deportuoti. Baisiausia čia tai, kad valdžios atsiskaitė apie įvykdytą deportaciją, nors aiškiai žinojo, kad tai netiesa. Štai tokia melo kultūra, tiksliau, kultūros saulėlydis. (...)

Šaltinis:


P.S. Globalistų medaliai už Lietuvos naikinimą:

Kudenchove-Kalergi - V.Landsbergiui, Karolio didžiojo - D.Grybauskaitei...