2017-07-20

Vatikano globalistai apkaltino Trampo administraciją krikščionišku fundamentalizmu. Vatikanas ruošiasi antikristo atėjimui


Ar kas galėjo pagalvoti mūsų Tautinės dainuojančios revoliucijos metu, vos prieš tris dešimtmečius, kai išvien su tauta ėjo ir krikščionių kunigija, kad ši bažnyčia stos už Afrikos ir Azijos tautų perkraustymą į Europą, krikščioniškų Europos tautų naikinimą, jų islamizaciją, stos už Biblijoje pasmerktą sodomiją, kad Romos popiežius Kristų lygins su velniu, bučiuos ir plaus nusikaltėliams kojas, kad ši bažnyčia paskęs globalizmo liūne net aplenkdama globalizmo citadelę JAV? Vatikanas nusimetė ėriuko kailį ir atskleidė savo esmę.

Vatikano globalistai apkaltino Trampo administraciją krikščionišku fundamentalizmu

Praeitą savaitę įtakingas Vatikano leidinys „LA CIVILTÀ CATTOLICA“ paskelbė straipsnį „FONDAMENTALISMO EVANGELICALE E INTEGRALISMO CATTOLICO
Un sorprendente ecumenismo“ (Evangelikų fundamentalizmas ir katalikų integralizmas. Nuostabus ecumenizmas“, kuriame kritikavo Trampo administraciją.
angliška versija:

Trumpą šio straipsnio recenziją ir garsios Rusijos mokslininkės-religiotyrinikės Olgos Četverikovos komentarą paskelbė portalas „Rusų varpas“ (R.V.) .


Straipsnyje sakoma, kad „Vatikano kritika JAV prezidento administracijos atžvilgiu yra jėzuitiška ir slepia bendrus tariamų oponentų tikslus. (…) Panašu, kad Vatikano elitos galvose galutinai įsitvirtino liberalios pažiūros, neturinčios nieko bendro su tikra krikščionybe. O kaip kitaip paaiškinti straipsnio autorių iš Romos popiežiaus aplinkos Antonio Spadaro ir Marcelo Figueroa išpuolius prieš JAV katalikų ir protestantų grupes, kurie „atmeta sodomitų vestuves, svajoja apie teokratinio tipo valstybę ir sienos nuo migrantų statybą“? Ypač kliuvo prezidentui Donaldui Trampui ir jo pirmajam patarėjui Stivenui Bennonui, kurį apkaltino „manichėjiškumu, savo priešininkų demonizacija, neprotinga ksenofobija“. Atrodytų, kritiniai Trampo pasisakymai netradicinių santuokų atžvilgiu, jo pagarba paprastiems amerikiečių darbininkams, jo „prolaif“-pozicija dėl abortų draudimo turėtų sukelti Vatikano simpatijas. Bet ne. Katalikų veikėjai pavadino jį „evangelistiniu fundamentalistu“, o jo padėjėją Bennoną sulygino su islamo teroristais – neva jie visi vykdo „Apokaliptinę geopolitiką“. Ypač įdomu, kad protestantas Trampas atsisakė iš JAV daryti praeinamą kiemą migrantams dėl radikalaus islamo pavojaus, o į tai sulaukė tokius keistus kaltinimus iš „tikėjimo brolių“. Tačiau iš Vatikano išpuolio prieš Trampo administraciją aršumo paaiškinimų akivaizdu, kad jau šimtą metų pagrindine Romos popiežių doktrina yra ekumenizmas – ketinimas sujungti visus krikščionis ir, galiausiai, visus tikinčiuosius apjungti vieno Dievo globoje. Tai neįmanoma padaryti esant klasiniam susiskaldymui, ekonominei nelygybei, kultūriniams skirtumams ir t.t. Tai yra Vatikanas ėmėsi nei daug nei mažai apjungti visą žmoniją – ir bet kokie eskapizmo, segregacijos, tautų ir nacijų apsisprendimo teisių pareiškimai jam labai trukdo. Bet ar tokie tolimi vienas nuo kito Donaldo Trampo ir popiežiaus Pranciškaus tikslai?

Olga Četverikova (O.Č.): Reikia pažymėti, kad Pranciškus ėmėsi kurso įtvirtinti savo statusą, kaip žmonijos dvasinio lyderio. Arba ateityje jis sugriaus kažkokią pasaulinę religinę organizaciją, arba Vatikanas apjungs visų konfesijų tikinčiuosius, bet kokiu atveju akivaizdu, kad tai viena iš jo strategijos krypčių. 2014 metais pas Pranciškų buvo atvykęs Izraelio prezidentas Šimonas Peresas. Jis pasiūlė jam tapti apjungtų religijų vadovu („SNO religijų“). Jo žodžiais, veikiantys institutai negali susidoroti su karais pasaulėžiūros ir religijų dirvoje, o Romos popiežius galėtų apjungti žmoniją, užtikrinti stabilumą ir tvarką pasaulyje. Ir greitai po šio susitikimo Pranciškus padarė pareiškimą: prasidėjo Trečias pasaulinis karas, vykstantis lokalių ideologinių batalijų pavidalu internete. Pagrindiniu vektoriu Romos popiežiaus politikoje paskelbiama „kova už taiką“, ketinimas sutaikyti visą žmoniją, pamaitinti vargšus ir kenčiančius, duoti prieglobstį visiem pažemintiems, kova prieš socialinį neteisingumą ir t.t. Ir štai dabar Romos popiežius faktiškai nori, pirmiausiai, suvienyti visų religijų ir konfesijų tikinčiuosius po Vatikano vėliava, ir antra, sutelkti įvairių socialinių sluoksnių atstovus – dirbantį jaunimą, pagyvenusius žmones, migrantus iš Artimųjų Rytų – žodžiu, visus, kas kenčia nuo globalizacijos. Bet štai paradoksas – globalizacija, palydima Pranciškaus kalbų apie negatyvias globalizacijos pasekmes, tiktai stiprėja. O Romos popiežius šiame reikale atlieką kalėjimo daktaro vaidmenį. Iš pradžių žmones įmeta į kalėjimą, iš jų tyčiojasi, kankina, o po to į kamerą ateina geras daktaras ir sako kaliniams: čia tokie blogi prižiūrėtojai, kankina jus, bet aš jums linkiu gero, tiktai pasitikėkit manim... O greitai vėl ateina kalėjimo prižiūrėtojai – juk „geras“ daktaras yra jų sistemos dalis. Tokiu principu dirba Pranciškus. Šiandien Vakarų elitos ėmėsi lemiamo totalinės elektroninės globalizacijos etapo, įsteigimo elektroninio konclagerio, o Vatikanas turi užtikrinti socialinį palaikymą šioms reformoms, sugalvoti joms religinį pagrindimą, be to padaryti viską subtiliai iš švariai – jėzuitiškai. Vatikanas kuria visame pasaulyje struktūras, palaikančias kenčiančius. Taip, 2014 metais Pranciškus įsteigė liaudies tinklą „susitikimų mokyklų“ – 450 įstaigų 112 pasaulio šalių, kurios jungia jaunimą bet kokio tikėjimo ir tautybės. Šiose „susitikimų mokyklose“ paauglius ir jaunuolius moko „taikaus dialogo“ per ginčą, kultūrą, socialinius projektus. Šių įstaigų programose esminėmis sąvokomis yra multikultūralizmas, tolerancija, hormonija su pasauliu – ten nėra nieko iš klasikinio krikščionių tikėjimo. Tai grynai globalistinė struktūra, palaikoma finansinės elitos.

R.V.: Bet dauguma krikščionių vis tiktai iki šio laiko save krikščionimis. Keista, kad visame pasaulyje stebima krikščioniškos civilizacijos krizė, o Vatikano įtaka, kaip jūs tvirtinate, toliau auga.

O.Č.: Kada kalba, kad katalikybė pasaulyje silpsta – tai didelis melas. Tiesa tame, kad ji jau neturi nieko bendro su katalikybe. Dabar Vatikanas kryptingai naikina viską kas krikščioniška, kas dar išliko katalikybėje, o kaip globalizmo ideologijos centras ji dirba labai galingai ir plečia savo įtaką.

R.V.: Tokiu atveju, kame principinis skirtumas pažiūrų Pranciškaus ir JAV prezidento Trampo?

О.Č.: Principinių skirtumų nėra. Yra tiktai savotiškas „darbo pasidalinimas“: Trampas vykdo šią globalizaciją sąjungoje su bankininkais ir inovaciniu elektroniniu verslu. Čia galima paminėti jo svarbų vaidmenį diegiant skaitmeninę ekonomiką, kuri sukels baisias pasekmes, sugriaus susiklosčiusias visuomenines formacijas. O popiežius ruošia žmones priimti šią tvarką dvasiniame lygyje. „Taip, vaikinai, mes kuriame vargšų bažnyčią, skurdžiams, persekiojamiems, migrantams ir t.t.“ – tokia jo daugumos pamokslų mintis. Kritikuodamas šio pasaulio galinguosius, Pranciškus veidmainingai padeda įgyvendinti jų planus. Nepamirškime, kad jėzuitai – dideli manipuliavimo su sąmone meistrai. Jie gali pritaikyti savo moralę prie bet kokios konjunktūros, visos vertybės jiems reliatyvios. Pranciškus nori, kad jį mylėtų visi, todėl jis iš ryto gali keikti masonus, o vakare gerti su jais arbatą ir maloniai kalbėtis. Šiandien jis pasisako prieš abortus, o rytoj broliuojasi su homoseksualistais. Todėl popiežiaus ir jo aplinkos pasisakymus prieš Trampą nereikia vertinti rimtai, kaip kažkokią priešpriešą tarp Vašingtono ir Vatikano. Priešingai, tai klasikinis jėzuitų metodas klaidinti žmones, firminis Pranciškaus stilius. Jis tiesiog nori globoti visus, tapti dvasiniu lyderiu visiems – ir sukurti sau atitinkamą įvaizdį. Kada Pranciškus kalbėjo, kad sąjunga tarp JAV ir Rusija, tarp Kinijos ir Šiaurės Korėjos labai pavojinga, kada jis barė Trampą už norą statyti tvorą nuo migrantų – tai buvo tik pretekstas savireklamai. Iš stačiatikių taško, Romos popiežiaus veiksmus galima vienareikšmiškai traktuoti kaip pasiruošimą iškrikščioninimui, antikristo atėjimui. Pranciškaus pavyzdžiu mes akivaizdžiai matome, kaip elgsis būsimas pasaulio valstybės lyderis. Žinoma, jis agituos už visų žmonių susitaikymą, saugumą, viso pasaulio meilę ir t.t.


R.V.: Tai yra Pranciškus ir Trampas daro vieną ir tą patį?

O.Č.: Na žinoma, už jų stovi tos pačios jėgos – pasaulinė finansinė elita. Trampas praėjusiais metais susitiko su atstovais visų stambiausių IT kompanijų – Google, Microsoft, Apple – svarstė su jais tolimesnį skaitmeninio civilizacijų apjungimo planą. Akivaizdu, kad jis yra stambaus kapitalo, inovatyvaus biznio statytinis. Negalima pamiršti, kad pagrindinės lėšos į Vatikaną teka būtent iš JAV. Būtent Šiaurės ir Pietų Amerikoje labai aukštas autoritetas slaptų vienuolių ordinų – Opus Dei ir Jėzuitų. Popiežiaus kardinolai vaidina labai svarbų vaidmenį amerikiečių isteblišmente. Penki iš devynių JAV Aukščiausiojo teismo narių – katalikai. Taip kad jokių rimtų idėjinių prieštaravimų tarp Trampo administracijos ir Vatikano nėra ir negali būti. Ir už Pranciškaus nugaros stovi analogiški personažai. Jie su Trampu yra marionetės, tikrųjų pasaulio valdovų menedžeriai. O visa kita – žaidimas ir manipuliacijos.




2017-07-19

Viena: somalietis „pabėgėlis“ sunkiai sužalojo moterį, nes jos šuo – „nešvarus“


Nauji papročiai ir gyvenimo būdas įsigali Vakarų Europoje, po to, kai Angela Merkel pakvietė viso pasaulio gyventojus kraustytis į Europą. Šio kvietimo ji vis dar neatšaukė!

Musulmonai Europoje ėmė diegti savo papročius ir gyvenimo būdą. Jie „nešvariu gyvuliu“ laiko ne tiktai kiaulę, bet ir šunį.

Musulmonų „pabėgėlių“ papročius ant savo kailio turėjo progos patirti Austrijos sostinės gyventoja, 54 metų amžiaus Ingrida T. Šiuo metu moteris vis dar ligoninėje, jai atliktos dvi operacijos, ji reabilituojasi, po to, kai jai buvo implantu pakeistas sudaužytas kelio sąnarys. Ją suluošino somalietis „pabėgėlis“ už tai, kad ji vedžiojo „nešvarius gyvulius“ - du šunis. Šį šokiruojantį Vienos įvykį aprašė Austrijos dienraštis Krone.


Vienos gyventoja Ingrida T. vedžiojo du savo šunis. Moters žodžiais, šuo Roso jau bėgo namo, kai pamatė moterį su musulmoniška parandža ir pribėgo prie jos. Tada Ingridą užpuolė Austrijoje prieglobsčio prašantis somalietis ir parvertė ją ant žemės. Kai ją bandė išlaisvinti nuo užpuoliko, ji tik šaukė: „nelieskite mano kojos“. Kelio sąnarys buvo pilnai sudaužytas. Ligoninėje moteriai buvo įstatytas kelio implantas.

Klausimas, kas mokės už reabilitaciją ir kitas ligoninės išlaidas? Ingridos advokatas nežino. Austrijos VIP svečias, kuris sužalojo moterį, neturi sveikatos draudimo.

Kas šį negrą paskatino užpulti austrę? Kas sukėlė jo agresiją?

Somalietis pasakė: „Mums nereikalingi šunys, kurie yra nešvarūs.“

Šunis ir kiaules islamas skaito „nešvariais gyvūnais“. Šunis laikyti namuose islamas draudžia. Šunis leidžiama laikyti tik medžioklės tikslams, apsaugai ir ganyti bandą, t. y. tik laisvėje ir tik tada, kai jis atneša žmogui praktinę naudą. Jei laikai šunį ne tiems tikslams, prarandi kas dieną po vieną karatą iš savo būsimo gyvenimo. Musulmonas privalo daryti namazą 5 kartus per dieną. Jei prie jo prisiliečia šuo, tenka kartoti namazo ritualą iš naujo.

Šis incidentas Austrijoje turėtų būti perspėjimu visiems „pabėgėlių“ vežėjams į Lietuvą, kad veždami šiuos visai svetimos kultūros žmones jie ateityje susidurs su tomis pačiomis problemomis, su kuriomis susiduria išprotėjusi nuo globalizmo ir liberalizmo Vakarų Europa.

Šveikas pasakojo, kad vienam čekų valstiečiui labai pagailo sušalusio šuns, gulinčio ant kelio. Šis geraširdis atsinešė šunį į namus, o kad šuo sušiltų, pakišo jį žmonai po kaldra. Pasirodė, kad šuo buvo pasiutęs, o atšilęs apriejo visą šeimą, o naujagimį suėdė.

Pamokanti Šveiko istorija, ar ne? Labai primena Merkel „pabėgėlių“ istoriją, kurie vos atsidurę po bobulės Merkel kaldra, ir ten sušildyti, kapoja europiečiams galvas, sprogdina, traiško sunkvežimiais.

Nereikia įsileisti pasiutusių šunų į savo namus, tada ir mūsų augintiniai netaps „nešvarais.“




Dėl skonio ginčijamasi. Kodėl menas pabėgo iš Vilniaus?


Kad iš Lietuvos kažkur dingo architektūra – niekas nepasiginčys. Tereikia Vilniuje nusileisti Ukmergės keliu nuo Ozo ir pervažiuoti Konstitucijos prospektu iki Žirmūnų tilto, bent iki „Juodojo kubo.“ Visi įrodymai dingusios architektūros ten išrikiuoti.

Įsitikinti, kad iš Lietuvos pabėgo menas, irgi nesunku, tereikia nusileisti prie Neries pačiame miesto centre, ir pamatyti surūdijusį vamzdį – nacionalinės premijos laureatą. Tuomet viskas tampa aišku su ta „Durnių laivo“ respublika. Viskas tampa aišku ir su tais profesoriais, kurie skirsto premijas už pramoninį chlamą. Viskas tampa aišku ir su tokiais „universitetais“, kurie tokiems profesoriams dalina mokslinius vardus.


Bet prisiminkime Aleksandrą Makedonietį. Jis paskyrė generolu savo arklį Bucefalą. Tai kodėl asilai negali tapti iki plintuso nusiritusių Lietuvoje universitetų profesoriais, skirstyti kitiems asilams premijų?

Galima būtų lygiai tą patį pasakyti ir apie iki plintuso nusiritusius Lietuvos muzikinio šlamšto kūrėjus, drobės terliotojus, teatro laureatus.

Pasirodo, kad norint tapti „dailininku“ jau nebereikia mokėti piešti ir aukštosios meno mokyklos net nemoko piešti portreto.

Ar galite įsivaizduoti fiziką, kuris nemoka aukštosios matematikos? Ar biologą, kuris nežino gyvo organizmo sandaros?

Atsakymą į man kylantį klausimą, kodėl iš Lietuvos pabėgo menas, aš radau rusų tapybos patriarcho a.a. Ilja Glazunovo pasakojime.


Jis pasakė, kad menas apleidžia žmogų tada, kai jį apleidžia Dievas ir jame apsigyvena velnias. Žmogus, žinia, sukurtas pagal dievo atvaizdą.

Man šis požiūris puikiai padeda paaiškinti, kodėl iš Vilniaus pabėgo menas.


Mano gimtąjį miestą užgrobė ir jau antrą dešimtmetį valdo liberalai, o liberalų dievas, kaip visiems gerai žinoma, yra šetonas.

„Dėl skonio ginčijamasi“ – sako Ilja Glazunovas.

Kaip iliustracija: Paolo Sorrentino filmas „Didis grožis“






2017-07-18

ES operacija „Sofija“ žlugo (video)


2015 metais ES pradėta migracijos kontrolės per Viduržemio jūrą operacija „Sofija“ žlugo. Apie tai pasakoja RT filmas.

Operacija baigiasi šių metų liepos 27 dieną. ES dėjo į ją dideles viltis ir ieško jai alternatyvos. 

Daugelis ekspertų mano, kad operacija patyrė fiasko ir jos pratęsimas neišspręs migracijos krizės.  





Nekrofilija – Europos Sąjungos vertybė!


Vokiečiai, maždaug prieš mėnesį, sumanė išsiaiškinti, kas gi yra tos „europinės vertybės“, apie kurias niekas nieko nežino? Jų sąraše buvo 10 pagrindinių vertybių: charakterio silpnumas, kantrumas, vergo mentalitetas, idiotizmas ir t.t.

Europos Sąjungos „vertybių“ sąrašą galima papildyti dar keliomis švediškomis „vertybėmis“ – nekrofilija, incestu, zoofilija, vaikų pornografija.



Švedijos Liberali jaunimo lyga (LUF) nori, kad Švedija taptų tolerantiškos visuomenės pavyzdžiu ir pasaulio liberalizacijos lokomotyvu.

Tweetstorm sesijos metu jaunimo grupė išaiškino, kad Švedija turi prisijungti prie Euro zonos ir NATO, ji turi tapti „negailestingos masinės migracijos“ valstybe, legalizuoti vaikų pornografiją, zoofiliją, daugpatystę, incestą, nekrofiliją, už kurią ši partija pasisakė dar 2015 metais.

„Jeigu jūs prieš nekrofiliją, Jūs ne liberalas“, - aiškina grupės nariai.

Sesilija Jonson, šios jaunimo partijos Stokholmo prezidentė parašė:

„Aš suprantu, kad incestas gali būti neįprastu ir keliančiu pasišlykštėjimą, bet jeigu jis bus apsaugotas įstatymu, tai ne šlykštu“.

Džonsonas rašo: „Jūs turite nuspręsti, kas bus su jūsų kūnu po mirties, - kas nors nori jį skirti muziejui ar mokslo tyrimams, o jeigu kažkas nori jį skirti po mirties seksui, tai turi būti normalu."

Partijos LUF logotipe yra žodžiai „feminizmas“ ir antirasizmas“. LUF susijusi su Liaudies partija, kuri dalyvavo valdančioje koalicijoje nuo 2006 iki 2014.





Pogromas per vokiečių tautinę šventę Baden-Viurtemberge


„Pabėgėlių“ organizuotas pogromas įvyko per tautines vokiečių šventes Baden-Viurtembergo žemėje pietvakarių Vokietijoje praėjusį savaitgalį.

Šeštadienio-sekmadienio naktį miesto Schorndorf parke susirinko apie tūkstantis "pabėgėlių" jaunuolių, kurie čia sukėlė pogromą. Į bandančius įvesti tvarką policininkus jie mėtė butelius, akmenis, kitus daiktus. Užfiksuoti keli kūno sužalojimai. Po miestą šlaistėsi šių banditų gaujos po 30-50 žmonių, ginkluotų peiliais ir šaunamaisiais ginklais. Dauguma iš jų buvo girti. Vietos policija nepajėgė susidoroti su riaušininkais ir iškvietė paramą iš kitų rajonų.


Dar išvakarėse šiame mieste buvo užfiksuoti trys seksualinės prievartos atvejai, kuriuos įvykdė „pabėgėliai“ iš Irako ir Afganistano. Į Schorndorf miestą atvežta 700 „Merkel svečių“.

Praeitą savaitgalį „pabėgėliai“ vykdė nusikaltimus ir kituose Baden-Viurtembergo žemės miestuose Roitlingene ir Bioblingene.

Nekontroliuojama situacija per tautinę šventę.

Grubi lytinė prievarta kitokia prievarta prieš tautinio festivalio svečius, dalyvius ir policiją Schorndorf sukėlė Vokietijoje šoką, rašoma die Welt.


Policija jau ne pirmą kartą prarado kontrolę. Taip buvo pernai Kiolne per naujuosius metus, taip buvo Hamburge pe G20 susitikimą šį mėnesį.

Kas prieš pusantrų metų vyko Kiolne, dabar persikėlė į mažus Vokietijos miestus, rašo Pi-news.

Riaušininkus pavyko nuraminti tiktai 3 valandą naktį. Už lytinę prievartą dar šeštadienį buvo suimti trys afganai, prašantys prieglobsčio. Apie suėmimis sekmadienį nepranešama.

Vokietijoje ir kitose ES valstybėse vykstantys „pabėgėlių“ pogromai yra globalistų-sionistų organizuoto Europos tautų ir baltosios rasės genocido sudedamoji dalis. 

Kas per „paukštis“ yra Angela Merkel, organizavusi Europos užtvindymą Afrikos ir Azijos gyventojais, pasakoja jos biografija, apdovanojimai. 

Įspūdingos ir kitų ES globalistų skiriamų vadovų biografijos. Lygiagrečiai su jais Europos naikinimu užsiima tarptautinis mafiozis Sorošas (Rotšildų patikėtinis) ir jo finansuojamos NVO.

https://www.youtube.com/watch?time_continue=10&v=7Y0ihI8Ng4k

Šaltiniai:






2017-07-17

Rinkos ekonomika. Kas tai?



Prof. Valentinas Katasonovas aiškina sąvokos „Rinkos ekonomika“ reikšmę:

Taip vadinama „rinkos ekonomika“, kuri pas mus jau ketvirtį amžiaus diegiama, kuria zombinamas jaunimas, studentija ir net vaikai, vos ne kūdikiai, pensininkai irgi, kas tai yra?

„Rinkos ekonomika“ iš esmės ne ekonomika. Ekonomika yra namų statyba, tai kūrimas. Šiuo atveju
žodžių derinys „rinkos ekonomika“ yra absurdiškas derinys, toks kaip „nekalta prostitutė“. Aš skaitytojams siūlau susimąstyti apie žodžių prasmę, kuriuos mums primeta ir kuriuos mes mechaniškai transliuojam toliau. Visa tai neurolingvistinė kompanija mūsų sąmonės perprogramavimui.

Žodis „rinkos ekonomika“ - purvinas žodis. Kaip nenormatyvinė leksiką, kurią šiandien draudžiam.
„Rinka“ nieko nesukuria, ji tik perskirsto. Velnias yra falsifikatorius, skirstytojas, mistifikatorius, Rinkos ekonomika yra velnio manipuliacijos. „Rinkos ekonomikoje“ vyksta anksčiau sukurto turto perskirstymas, o iš tikrųjų mes tampame vis neturtingesni. Niekas nesukuriama tik perskirstoma ir vartojama, ir amortizuojasi. Mes esame iliuzijų pasaulyje. Šį iliuzijų pasaulį palaiko diplomuoti „ekonomistai“, žurnalistai, statistinės tarnybos, kurios užsiima rodiklių falsifikavimu.

P.S.

Beveik rimtai. Vilniaus gyventojai turėjo progos įsitikinti, kad „rinkos ekonomika“ ir pragaro gyventojai turi tiesioginį ryšį. Kai tik mero kėdę sostinėje užėmė „laisvosios rinkos“ apologetas, Lietuvos sostinėje prasidėjo velnių išdaigos: Nerį užliejo fekalijos, ėmė griūti Gedimino kalnas, liūtys užtvindė gatves.




Reppublica it.: Sicilijos merai sukilo prieš migrantus. Italijoje jaunimas nemato perspektyvų. Italijos suvereni skola pasiekė 2,279 trilijonų eurų


Italijos valstybės suvereni skola šių metų gegužės mėnesį pasiekė maksimumą - 2,279 trilijonų eurų.

Bancaditalia biuletenis skelbia, kad skolų našta lyginant su balandžio mėnesiu padidėjo daugiau negu 8 milijardais eurų, be to tai įvyko pagride dėl administracinių išlaidų padidėjimo. Jos išaugo 7 milijardais eurų. Valstybės skola per praėjusius metus išaugo 2,07% (apie 45 milijardus eurų) ir 2016 metų gruodžio 31 dieną buvo 2,217 trilijonai eurų.

Šiais metais į Italiją iš Libijos buvo atgabenta 100000 nelegalių ekoniminių migrantų. Vienas atėjūnas Italijai kainuoja 2,4 tūkstančius eurų per mėnesį. Tokiu būdu, vien šie 100000 migrantų Italijai kainuoja per metus 2,88 milijardus eurų. O kur dar pernykščiai (185000) ir anksčiau atvykę į šalį.

Italijai tai nepakeliama našta, tačiau globalistinė vyriausybė nieko nedaro, kad sustabdyti nelegalių migrantų „taksi“ iš Afrikos į šalį. Atvirkščiai, ji kartu su Frontex skatina afrikiečių imigraciją.



Italų jaunimas nieko nebesitiki

Kaip praneša Repubblica, tyrimas parodė, kad jaunimas nuo 15 iki 34 metų turi bendrą nuomonę, kad vienintelis būdas jiems padaryti karjerą yra išvykti į užsienį (57%). Apie emigraciją iš šalies galvoja 73% amžiaus grupės nuo 25 iki 34 metų apklaustųjų. Bedarbystė Italijoje 2017 metų pradžioje buvo 12%. Jaunimo bedarbystė yra didžiausia Europoje ir viršija 40%.



Trisdešimt Sicilijos merų pasakė: „Čia nėra vietos migrantams“

„Dabar aišku, kad tai yra įsiveržimas“, - parašė Nebrodi meras savo Feisbuke.

Mesinoje buvo pastatytos barikados prieš migrantus, kuriuos valdžia veža neatsižvelgdama į savivaldybių protestus.

30 Sicilijos miestų merų atsisakė priimti migrantus. Italijoje galioja įstatymas, kad migrantai bus skirstomi po 2,5 % nuo vietos gyventojų skaičiaus, bet šalies valdžia nesilaiko įstatymo ir šių normų.



Italijos partijos „Šiaurės lyga“ pirmininkas Mateo Salvini sako, kad palaiko Sicilijos merus. „Gerai daro merai, kad stato barikadas, aš jų pusėje“, - pasakė Salvini ir pažymėjo, kad Sicilijoje pats didžiausias bedarbystės lygis.

Ketvirtadienį Salvini Tviteryje apkaltino Italijos vyriausybę „skatinant nelegalią migraciją“, dalyvavimu nemokamame nelegalų perkėlime iš Libijos į Italiją.

Senatorius Roberto Calderoli, nuo šios partijos, apkaltino Italijos vadovybę sąmoningu nelegalios imigracijos skatinimu.

P.S.










2017-07-16

BILD džiaugiasi Diuisburgo 2017 metų abiturientų klase


Manote, kad nutraukoje vaizdelis iš Saudo Arabijos ar Irano? Visai ne, tai Vokietija 2017, rašo Pi-news. Nuotrauka atspindi tai, ką iš jos daro globalistai, organizavę Azijos ir Afrikos tautų perkraustymą į Europą, kad sunaikinti baltąją rasę ir islamizuoti kontinentą.

Vienas iš garsiausių globalizmo garsiakalbių Vokietijoje – Die BILD netelpa savo kailyje iš džaugsmo dėl vykstančio vokiečių tautos naikinimo. Šio džiaugsmo priežastis – Diuisburgo miesto Karaliaus Teodoro mokyklos 2017 metų laidos abiturientų klasė. Joje tik vienas vokietis, jo pavardė - Justin Skaletz. Likusių abiterientų pavardės:

Banu Aksungur, Ünzile Ates, Erdem Ayar, Belgüzanur Cakiroglu, Emirhan Canarslan, Kübra Cicek, Sanem Corlu, Abdurrahman Demir, Emre Demir, Arife Erdogan, Zehra Ertugrul, Seyman Evmez, Muhammet Güven, Aylin Ince, Erkan Ipek, Hümeyra Isler, Tugce Isleyen, Andy Kadriu, Aylin Karakaynak, Melda Kaya, Rabia Kayis, Bülent Koca, Ömer Can Kurt, Süleyman Semih Mayil, Kismet Metin, Aleyna Nasir, Esma Oguz, Melisa Özdemir, Hakki Parlak, Huriye Sentürk, Alyssa Sökel, Muhammed Tökgür, Ebru Tukra, Walat Tugrul, Bilal Türk, Isilay Yayla, Esra Yildrim, Reyhan Yildiz, Marvin Yilmaz, Mustafa Yilmaz, Büsra Yücel.





Lietuvoje reziduojantys užsienio bankai perima valstybės saugumo funkcijas. Goldman Sachs užgrobia pasaulį ir kuria didelį konclagerį


Bankai vis labiau uzurpuoja valstybės funkcijas. Lietuvos privatūs bankai panoro perimti valstybės saugumo departamento vaidmenį ir žinoti viską apie savo klientus, kontroliuoti jų politines pažiūras, jų telefonuose instaliuoja savo šnipinėjimo programas. Bankų teigimu, tai padeda kovoti su terorizmu, mafija ir t.t... visa tirada beprasmių paistalų. Na, tebūnie taip. Bet ir bankų klientams įdomu sužinoti ar jį aptarnaujantis bankas neturi ryšių su teroristais, mafija, neužsiima pinigų plovimu, nesikiša į politiką, kas yra šio banko akcininkai, kokius mokesčius jie moka Lietuvos valstybei?

Atvirumas už atvirumą, taip juk turėtų būti padorioje kompanijoje?!

Tik nebus bankų atvirumo! Nes didžiausi nusikaltėliai mūsų planetoje šiandien yra būtent bankai. Jie nuo ryto iki vakaro padirbinėja pinigus, organizuoja finansų krizes, diegia pasaulyje jį naikinantį globalizmą, pasaulio gyventojus veja į elektroninių pinigų konclagerį. Vienas iš didžiausių globalizmo aštuonkojų apraizgęs visą pasaulį yra JAV bankas Goldman Sachs.

Goldman Sachs artėja prie vienvaldystės Amerikoje

V.Katasonovas rašo, kad realiausiu pretendentu užimti JAV Federalinės rezervo sistemos (FRS) pirmininko kėdę yra Gary D. Cohn, kuris dirba investiciniu bankininku Goldman Sachs Group. 2016 pabaigoje jis gavo kvietimą užimti vyriausiojo ekonomikos politikos padėjėjo ir Nacionalinės ekonomikos tarybos (The National Economic Council – NEC) direktoriaus postus. NEC – vyriausybės agentūra, ji įeina į administracijos sudėtį. Jos gelmėse gimsta JAV ekonomikos JAV politika. Savo svarba ši taryba galima, tikriausiai, pastatyti į trečią vietą tarp ekonomikos bloko Amerikos valdžios institutų po FRS ir JAV iždo. NEC pirmininku yra pats JAV prezidentas. Konas – Goldman Sachs žmogus. Iš šio banko dar atėjęs į Trampo komandą Stivenas Mnučin (Steven Terner Mnuchin), kuris užima finansų ministro postą.

Dar vienas Goldman Sachs „mafijos atstovas“ - Stivenas Benonas (Stephen Bannon), vadovavęs Trampo rinkimų štabui.

Dina Pauel (Dina Habib Powell) yra paskirta vyriausia patarėja ekonominėms iniciatyvoms. Ši ponia yra steigėja ir ilgametė vadovė Goldman Sachs labdaros fondo.

Goldman Sachs mafija, V.Katasonovo nuomone, gali perimti Federalinio rezervo kontrolę. Dalinai tai ji jau padarė: Viljamas Dadli ( William C. Dudley), dirbęs Goldman Sachs, vadovauja Federaliniam rezerviniam bankui Niujorke (FRB). Šis bankas yra vienas iš 12 federalinių rezervo bankų, formuojančių JAV FRS. Be to, tik Niujorko FRB turi teisę vykdyti tarptautines operacijas. Užsienio valstybių rezervai irgi yra tik šiame banke.

Kas valdo pinigų-kredito ir finansines šalies sistemas, tas valdo ir valstybę, konstatuoja V.K., o ją kontroliuoja Goldman Sachs.

Nesenai Portale themillenniumreport.com pasirodė straipsnis „Trump Foreign Policy Completely Hijacked By Neocon Zionist Cabal“, kuris nušviečia JAV prezidento Donaldo Trampo transformacijos priežastis, pasakoja apie sionistų „Didžiojo Izraelio“ plano vykdymą, apie Saudų dinastijos žydišką geneologijos medį.



JAV finansų ministras Steven Terner Mnuchin ir mafijozis Sorošas

Mnuchinas buvo hedž-fondo SFM Capital Management generalinio direktoriu, į kurį 1 milijardą dolerių investavo Džordžas Sorošas. Taip pirmą kartą susikirto Sorošo ir Mnuchino keliai.

Praėjus kuriam laikui būsimas JAV finansų ministras su savo kolegomis iš Goldmas Sachs Chip Seelig ir Daniel Neidich įsteigė kompaniją Dune Capital Management LP. Tai irgi hedž-fondas, sukurtas, kai kurių šaltinių teigimu, padedant ir dalyvaujant tam pačiam Džordžui Sorošui.

Pačiu didžiausiu Mnuchin sandoriu buvo pirkimas 2009 metais Kalifornijos banko IndyMac Bank, kuris užsiiminėjo hipotekos kreditavimu. Išpirktas jis buvo už gana kuklius pinigus (1,6 milijardus dolerių) iš vyriausybės, tiksliau iš Federalinės depozitų draudimo agentūros (FDIC), į kurios balansą bankas pateko po bankroto finansinės krizės metu. Banką pirko susidėję: be Mnuchin stambiausiais pirkėjais buvo vėl Džordžas Sorošas ir hedž-fondų spekuliantas John Paulson. Greitai bankas buvo pervadintas į OneWest, ir jo vadovu tapo Mnuchin. Nors kažkas juokais vadino Stiveną “nerdy” (botaniku), bankas OneWest vykdė „gydymą“ labai kietai: iškraustė tūkstančių tūkstančius šeimų, kurios tapo nepajėgios išmokėti savo įsipareigojimus pagal hipotekos kreditavimo sutartis. Iš paskos OneWest kompanijos tęsiasi visas šleifas įvairių pažeidimų, kurie gali iškilti į paviršių jau po Mnuchin paskyrimo finansų ministru. Pasirodo, pavyzdžiui publikacijos, kuriose yra tvirtinama, kad dalis lėšų, kurias gavo bankas OneWest, sutekėjo į kompanijos Dune Capital sąskaitas, o dalis – asmeniškai į Mnuchin kišenę (prie jo kaip vykdančiojo direktoriaus atlyginimo).

Praėjusių metų rugpjūčio mėnesį Stiven Mnuchin ir jo partneriai sugebėjo parduoti banką OneWest CIT korporacijai, kuri yra stambiausias JAV smulkaus verslo kreditorius. Pardavimo kaina buvo daugiau negu du kartus didesnė negu pirkimo 2009 metais (o būtent 3,4 milijardai dolerių). To pasekoje Mnuchin ir jo kompanija Dune Capital uždirbo iš šio sandorio šimtus milijonų dolerių. Šiandien kreditinė korporacija CIT Group Inc ėmė aptikinėti įvairios prigimties skolų įsipareigojimus, kurie nebuvo matomi pirkimo-pardavimo sandorio metu. Tai gresia skandalais ir ieškiniais Mnuchinui ir Dune Capital. 

Prie Trampo rinkimų kompanijos Mnuchin prisijungė gana anksti. Dalinai tai gali būti paaiškinta tuo, kad Trampas ir Mnuchin jau buvo pažįstami per verslą. Dune Capital kompanija dalyvavo finansavime stambaus Trampo imperijos objekto Čikagoje. Mnuchino prisijungimą prie Trampo priešrinkiminio štabo galima paaiškinti ir tuo, kad šiame štabe jau buvo jo tėvo draugas iš Goldman Sachs Levas Aizenbergas.

Priešrinkiminės kompanijos metu Trampas ne kartą labai griežtai pasisakė dėl Volstrito bankų. Šiuose jo pasisakymuose konkretumo buvo mažoka, ką kai kurie ekspertai išaiškino sekančiai: Trampas neskubins Amerikos bankų sistemos reformos, kurią žadėjo atlikti dar pirmo savo prezidentavimo metu Barakas Obama. 2010 metais net buvo priimtas Doddo-Franko įstatymas, kuris numato bankų susmulkinimą, bankų priežiūros stiprinimą, valstybės paramos bankams nutraukimą, bankų klientų teisių sustiprinimą ir panašiai. Tačiau visa tai liko popieriuje, įstatymas nebuvo įgyvendintas.

Todėl kyla klausimas: kaip Trampas ruošiasi išpildyti savo priešrinkiminį pažadą dėl Glasso-Stigollo įstatymo atstatymo, jei jo komandoje vienu iš pagrindinių „žaidėjų“ bus Goldman Sachs žmogus?

Daugelis ekspertų reiškia susirūpinimą, kad atėjus Mnuchin į Amerikos Finansų ministeriją ši žinyba gali virsti į kontorą, kuri užsiiminės išimtinai Goldman Sachs reikalais.


Goldman Sachs – bankas, kurio interesai ir veiklos mastai išeina toli už JAV ribų. Tokiam bankui reikia pastatyti savo žmones po visą pasaulį – į finansų ministrų postus, centrinių bankų ir pagrindinių privačių bankų pirmininkų postus. Goldman Sachs – inkubatorius, perintis „reikalingus“ žmones. Šių žmonių skaičių, pasodintų visame pasaulyje, neįmanoma apskaičiuoti. Europoje labiausiai matoma figūra „paukščiuko“ išskridusio iš Goldman Sachs inkubatoriaus – Europos centrinio banko prezidentas Mario Dragi, kuris nuo 2002 iki 2005 metų tarnavo vicepirmininku ir vykdančiuoju Goldman Sachs International direktoriu.



Renegatas, net ir pabuvęs Europos komisijos pirmininko poste, išlieka renegatu. Toks yra visada išsišiepęs ir kažkokio saldžiai apseilėto veido Žoze Manuelis Barroso. Palaukęs pusantrų metų šitas tranformeris įsitaisė dirbti į Amerikos Investicinį banką Goldman Sachs. Jis užims nevykdančiojo Goldman Sachs prezidento ir konsultanto pareigas. Jo darbo frontas – viskas kas susieta su Didžiosios Britanijos išėjimu iš ES (Brexit). 

Fransua Olandas ši Borroso žingsnį pavadino „moraliai nepriimtinu“. Savo interviu televizijos kanalams TF1 ir France2 jis priminė, kad Barroso vadovavo Europos komisijai 2007-2008 metų finansinės krizės metu. O šią krizę išprovokavo JAV bankai, tarp jų ir Goldman Sachs, savo nusikalstamais veiksmais hipotekos rinkoje. Be to Goldman Sachs prisidėjo prie Graikijos skolų krizės, kadangi patarinėjo Graikijai slėpti tikrą problemos mastą.

Olandas pasakė: „Ir po kelių metų po to mes sužinome, kad ponas Barroso prisijungia prie Goldman Sachs? Juridiškai tai leistina, bet moraliai tai neleistina“.

Europos finansų sistema yra ant krizės slenksčio, dvigubai atpigo Deutsche Bank, Credit Suisse, Barclays, Royal Bank of Scotland, UniCredit akcijos.



Dar vienas ES renegatas ir transformeris – Europos centrinio banko (ECB) pirmininkas Mario Draghi

Besiginčijant Italijos ir Vokietijos vadovams ir finansistams, kas iš jų sėdi didesnėje krūvoje, ECB pirmininkas Mario Draghi, kaip įgudęs teatro aktorius „laiko pauzę“. Kiek anksčiau jis mentoriaus tonu visus ramindavo, taip ir neatskleisdamas, ką ruošiasi daryti.

Šis ES cirko artistas, dar pravardžiuojamas „Super-Mario“, 2002 – 2005 metais dirbo Goldman Sachs International vykdančiuoju direktoriumi ir viceprezidentu. Taigi, viešų ir privačių interesų sąsajos akivaizdžios, bet briuselio gyvatyne, žinia, „moralė ne jų dimensija.“

ECB ir Goldman Sachs

Mario Draghi yra laikomas Goldman Sachs, kuriame kaip minėjome dirbo 2002-2005 metais, „Trojos arkliu“. Tai vienas iš keturių stambiausių JAV bankų, bet susijęs su visomis įmanomomis machinacijomis fondų rinkose.

ECB prezidento postą Mario Draghi, šis Goldman Sachs „Trojos arklys“, užėmė 2011 metais. Iš pat pradžių jis leido suprasti, kad nesiruošia su niekuo derinti savo veiksmų.

Tik užėmęs postą jis be konsultacijų su Europos komisija ir kitomis ES institucijomis nusprendė skirti trijų metų 500 milijardų eurų kreditą ES bankų gelbėjimui.

Nuo tada, kai Mario Draghi užėmė ECB prezidento postą, ES yra permanentinėje skolų krizėje, o Briuselio ir Eurozonos šalių vadovai yra šio renegato nuolatos šantažuojami finansinio kolapso grėsme.



Viena iš didžiausių Draghi finansinių aferų yra „kiekybinis minkštinimas“.

Kiekybinio minkštinimo programa – banali pinigų spausdinimo operacija. Šios aferos išradėju buvo JAV Federalinė Rezervo Sistema (FRS). FRS prispausdintus dolerius keitė į FRS rinkoje superkamus „šiukšlinius“ vertybinius popierius. Šie „vaistai“ turėjo išgydyti ekonomiką, bet neišgydė, o pasaulio ekonomika buvo tiesiog užversta pigiais ir netgi nemokamais pinigais. Pinigai gaunami su nuline palūkanų norma nepateko į realų ekonomikos sektorių, o nukeliavo į finansų rinkas, todėl 2014 JAV valdžia sustabdė „suminkštinimo“ eksperimentą.

ECB šią amerikonų sukčių išrastą kvailystę pradėjo 2014 metais. Euro „minkštintoju“ kaip tik ir buvo Goldman Sachs „Trojos arklys“ Mario Draghi. Jo vadovaujamas ECB nutarė įvesti neigiamą palūkanų normą savo depozitinėms operacijoms. Kaip ir JAV pinigai ėmė plūsti ne į realų ekonomikos sektorių, o į finansų rinką.

ECB pūsdamas finansų burbulą aiškina, kad gelbsti Europą. ECB supirkinėja Graikijos, Ispanijos, Portugalijos ir Italijos “šiukšlinius” popierius ir tuo didina šių šalių-bankrotų popierių paklausą. Ekspertai prognozuoja, kad šitų šiukšlinių obligacijų kortų namelio griūtis neišvengiama.
Teigiama, kad Mario Draghi, griaudamas ES finansų sektorių dirba JAV ir JAV FRS naudai. Kiti ekspertai mano, kad jis dirba konkrečiai Goldman Sachs interesų naudai. Šis bankas, profesoriaus V.Katasonovo nuomone, net kitų didžiųjų JAV bankų fone išsiskiria tuo, kad yra įpratęs užsidirbti per krizes, bankrotus, griūtis. Be to jis įpratęs skverbtis į valdžią ir kritiniu momentu iš jos gauti biudžeto ir kitokią paramą. Tai jam padėjo išsilaikyti 2007-2009 krizės metu.

Ar gali ES vystytis ir klestėti, kai prie jos vairo nuolatos pastatomi Europos gyventojų nerenkami  renegatai?

Aš tuo labai abejoju.


Emanuelis Makronas, kurį Goldmas Sachs šeimininkai Rotšildai pasodino į Prancūzijos prezidento postą

Rinkimai Prancūzijoje senai tapo demokratijos parodija. Prezidentu čia paskiriamas tas, kas geriau
tarnauja pinigų šeimininkų interesams. Geriausias pavyzdys - Dominykas Stross-Kanas, kuris iš rinkimų į prezidento postą buvo išeliminuotas sufabrikavus sekso skandalą, o į prezidento kėdę tada buvo pasodintas politinis ir moralinis pigmėjus Fransua Olandas, kurį pinigų šeimininkams buvo lengviau vadelioti.

Makronas gimė 1977 gruodžio 11 dieną. Jo tėvas Žanas-Mišelis Makronas neurologijos profesorius Pikardijos universitete, motina Fransuaza Makron-Noges, medicinos mokslų daktarė. Manuelis
mokėsi Parižiaus-Nanter universitete (filosofijos magistras), Paryžiaus politikos mokslų institute ir Nacionalinėje administracijos mokykloje (ENA), po ko tapo generaliniu finansų inspektoriumi 2004 iki 2008 metais. Vietoj 10 metų, būtinų ENA absolventams, ištarnavo tik penkis metus. Todėl jam teko 2016 metais išmokėti valstybei - €54 000. Keturis metus dirbo Rotšildų banke „Rothschild & Cie Banque“, kur tapo valdytoju. Nuo 2007 metų užėmė pareigas pavaduotojo pranešėjo Prancūzijos augimo Komisijai, kuriai vadovavo bankininkas Žakas Attali. Makronas buvo Socialistų partijos narys 2006-2009 metais.

2012 -2014 metais dirbo generalinio sekretoriaus pavaduotoju Olando aparate. 2014 rugpjūčio 26 dieną buvo paskirtas Ekonomikos ministru Olando vyriausybėje. Žmona Brižit Trone trijų vaikų iš ankstesnės santuokos mama, už jį vyresnė 24 metais.

Makronas 2016 metų balandžio 6 dieną sukūrė progresyvų judėjimą „En marche“ (Pirmyn), kurį jis paskelbė „nei dešiniu, nei kairiu“. 2016 gruodžio mėnesį jis paskelbė, kad dalyvaus prezidento rinkimuose.

Aš dirbau pas Rotšildus tiktai 4 metus“, - pasakė Makronas France 2 žiūrovams.

Rotšildai Makroną išrinko Prancūzijos prezidentu. Jiems tai ne problema, nes jie jau trečią šimtmetį iš šios valstybės gamina mėšlo prikimštą iškamšą.

Makronas - atviras islamizmo diegėjas Prancūzijoje. Jis politkorektiškai kalba, kad yra „globalistas“, „multikultūralizmo šalininkas“. Jis neskaito islamizmą nacionaliniu pavojumi, nes prancūzų nacija, arba, kaip jis sakė, prancūzų kultūra, neegzistuoja. Makronas neigė, kad Prancūzija turi savo kultūrą, savo istoriją, savo literatūrą ir meną.

2017 metų vasario 22 dieną, lankydamas prancūzų emigrantus Londone, Makronas pasakė: „Prancūzų kultūra neegzistuoja, yra Prancūzijos kultūra ir ji įvairi“. Tą pačią dieną Londone jis pakartojo: „prancūzų menas?“ Aš jo niekada nebuvau sutikęs!“


Šiandien Lietuvos valstybė atsidūrė prie išnykimo slenksčio. Bankai perima valstybės saugumo funkcijas, jos valdymą. Dar keli žingsniai ir mes visi atsidursime bankų ikurtame konslageryje. To negalima leisti!

P.S. Visai pamiršau etatitnį ES alkoholiką, užimantį Europos komisijos pirmininko postą - Žaną Klodą Junkerį - Rotšildų kontroliuojamų bankų perą. Apie jį esu jau rašęs. Bankams naudingą turėti susikompromitavusį degrandantą svarbiausiame ES poste. Toks žmogus visada klausys savo šeimininkų.

http://lebionka.blogspot.lt/2017/02/garsiausias-europos-alkoholikas.html
http://lebionka.blogspot.lt/2017/05/europos-komisijos-pirmininkas-zanos.html




2017-07-15

Ramzanas Kadyrovas pažadėjo Ameriką pastatyti „rakom“


JAV žurnalistas uždavė kelis klausimus Čečėnijos vadovui Ramzanui Kadyrovui.

Žurnalistas: Noriu paklausti jūsų apie neva įvykusius gėjų grobimus ir kankinimus respublikoje. Ką, pone prezidente, jūs norite apie tai pasakyti?

Kadyrovas: Štai ko jis atvažiavo. Tai niekai. Pas mus tokių žmonių nėra. Nėra pas mus gėjų. Jeigu yra, pasiimkite į Kanadą. Šlovė Alachui. Toliau nuo mūsų. Kad nebūtų jų, išvalytų mums kraują, jei yra tokie, tegul pasiima. 

Ž: Nejaugi jūs nesijaudinate, kai skaitote pasakojimas apie žmones, kurie sako, kad juos kankino ištisas dienas? Nejaugi jūsų tai nejaudina, kaip teisėtvarkos garanto Respublikoje?
K: Jie šaitanai, jie parsidavę, jie ne žmonės. Tebūnie jie prakeikti, kad jie mus apkalba. Jie prieš Aukščiausią vis vien atsakys už tai.
Į klausimą, ką jis galvoja apie JAV, Kadyrovas atsakė:
Amerika vykdo politiką prieš Rusiją, prieš valstybės vadovybę. Jie žino, kad aš vienas iš tų, kas pasirengęs atiduoti gyvybę už Rusiją. Ir kad aš turiu gerą armiją, kuri gali pulti ir ginti. Pažiūrėsim, kas pas ką išeis.

Ž: Jūs skaitote JAV jūsų šalies priešu?

K:Amerika ne tokia stipri valstybė, kad mes ją vertintume kaip Rusijos priešą. Mūsų stipri valstybė ir branduolinė galybė. Jeigu net mūsų valstybę pilnai sugriaus, automatiškai mūsų branduolinės raketos nuskris tenai. Ir visą pasaulį mes apversim. Ir „rakom“ pastatysim.
Kadyrovas Telegram parašė „Tai ne šiaip žodžiai. Mes taip ir padarysim. Už mūsų valstybę pasiruošę gyvybes atiduoti“. 


Vokietijos Kocho institutas: imigrantai iš Afrikos ir Azijos atnešė į Vokietiją infekcines ligas. Realūs susirgimų skaičiai slepiami nuo visuomenės.


Vokietijos Kocho institutas: imigrantai iš Afrikos ir Azijos atnešė į Vokietiją infekcines ligas. 

Nauja Roberto Kocho instituto ataskaita patvirtino nuogastavimus, kad imigrantai į Europą atneš užkrečiamas ligas. Nuo 2015 metų, per Angelos Merkel nusikalstamai atvertas Europos sienas su milijonais jos svečių atvyko ir virusai, bakterijos, parazitai. Realus susirgimų skaičius yra slepiamas nuo visuomenės, kad nesukelti antiimigracinių nuotaikų, pažymi Gatestone.

Oficialiais duomenimis, į Vokietiją vien 2015 metais atvyko 700 000 - 800 000 prieglobsčio prašytojų, dar 300000 nežinia kur dingo. Jie nebuvo patikrinti. Jie atvyko iš padidintos rizikos šalių.


Bünsdorfo parapijos pastorius priglaudė migrantą iš Jemeno, kuriam nebuvo suteiktas pabėgėlio statusas. Šis migrantas atvira, labai užkrečiama džiovos forma apkrėtė 50 vaikų. Neaišku kiek dar žmonių apkrėtė infekcijos nešiotojas, nes ligos inkubacinis periodas gali užsitęsti kelis mėnesius.

Tuberkuliozė į Vokietiją sugrįžo po to, kai į Vokietiją Angelos Merkel kvietimu atvyko apie du milijonus imigranų iš Afrikos, Azijos ir Artimųjų Rytų.

Naujoje Roberto Kocho instituto, kuris yra centrinė vyriausybės užkrečiamų ligų profilaktikos įstaiga, naujausioje ataskaitoje nurodoma, kad pradedant 2015 metais, vyko visuotinis šių ligų skaičiaus augimas.

Metinė ataskaita, paskelbta liepos 12 dieną pateikia duomenis apie 50 infekcinių susirgimų, atneštų į Vokietiją nuo 2015 metų.

Ataskaita parodė, kad Vokietijoje labiausiai plinta šios ligos: adenovirusinis konjuktyvitas, botulizmas, raupai, cholera, kriptosporidiozė, dange karštligė, echinokokozė, entero hemoraginė E. coli, liambliozė, hemofilija, gripas, hantavirusas, hepatitas, hemoraginė karštligė, ŽIV/AIDS, raupsai, vidurių šiltinė, maliarija, tymai, meningokokinė infekcija, meningoencefalitas, paratitas, parašiltinė, raudoniukė, šigeliozė, sifilis, toksoplazmozė, trichineliozė, tuberkuliozė, tularemija, dėmėtoji šiltinė ir kokliušas.

Susirgimas hepatitu, pavyzdžiui, išaugo per tris pastaruosius metus 300%. 2014 metais buvo 755, o 2016 – 3006. Susirgimų tymais skaičius išaugo 450%. VIČ/AIDS padaugėjo 40%. Tuberkuliozės - per 30%. Gydytojai mano, kad susirgimų statistika neatspindi tikros situacijos. Ji yra slepiama, kad nesukelti antimiigracinių nuotaikų. 40% visų tuberkuliozės atvejų yra su daugybiniu atsparumu ir yra potencialiai labai pavojinga.

Ataskaitoje sakoma, kad Vokietija kol kas išvengė blogiausio scenarijaus - čia nėra tropinių ir egzotiškų ligų epidemijų.

Vokietijos gydytojai tvirtina, kad atvykstantys ligoniai serga ligomis, kurių niekas Vokietijoje nebuvo matęs 20 ar 25 metus, o jauni gydytojai jų niekada nėra nematę.

Ankstesnis mano straipsnis šia tema:





Izraelis Šamiras: Kaip sionistai gelbėjo žydus karo metais

Birželio dienos metai po metų sukelia prisiminimus apie karą. Žydų tautai karas tapo baisia tragedija – žuvo trečdalis žydų, buvo sunaikintos pačios tvirčiausios, tradicinės bendruomenės. Kodėl tai įvyko, kodėl ši bendrai tai gana energinga tauta nepajėgė išsigelbėti? Be akivaizdžių kaltininkų – nacistų, buvo ir kiti kaltininkai, prisidėję prie tragedijos, kas – dėl nežinojimo, kas – dėl abejingumo kitų gyvenimui, kas – dėl ideologinių priežasčių.

Anekdotas pasakoja apie sušąlantį žvirblį, kurį išgelbėjo karvės blynas, o pražudė katinas. „Ne kiekvienas, kas ant tavęs dergia, priešas, ne kiekvienas, kas ištraukia iš mėšlo – draugas“. Ši vaikiška istorija ateina į galvą kalbant apie sudėtingus santykius tarp žydų ir sionistų judėjimo. Prieš kalbėdami toliau suformuluokim priekaištą sionizmo adresu: šis judėjimas atsirado žydų gynimui ir gelbėjimui, visų pirma Rytų Europos žydų, bet po to savo pagrindiniu tikslu iškėlė sukūrimą ir stiprinimą žydų valstybės Palestinoje. Kad pasiekti šį tikslą sionistų judėjimas buvo – ir iki šios dienos – pasiruošęs paaukoti žydų interesus. Pasaulinio karo metu taip ir įvyko.

Tarybiniams žmonėms šis kaltinimas neturėtų būti nelauktas – sionizmas – bolševizmo bendraamžis, ir jis taip pat vystėsi su lozungu „mišką kerta – skiedros lekia“. Bet štai skirtumas: bolševikų tikslas buvo universalus – Socializmo statyba Rusijoje, laimės visiems kūrimas, o sionistų tikslas – sukūrimas galingos valstybės, Saliamono imperijos perėmėjos, Artimuose Rytuose. Šio tikslo pasiekimui tinka visos priemonės.

Šabtai (Sabbatai) Beit Cvi, senas Rusijos žydas, visą gyvenimą dirbo Žydų Agentūros archyve Tel Avive, o išėjęs į pensiją, išleido 1977 metais samizdatu („Už savo pinigus“) storą 500 puslapių tomą in-quarto su ilgu ir miglotu pavadinimu „Post-ugandiškojo sionizmo krizė 1938-1945 metų Katastrofos dienomis“. Ši knyga liko nepastebėta plataus skaitytojų rato, ir jo siaubingi atradimai ir išvados apie rolę sionistinio judėjimo Europos žydijos tragedijoje sukėlė įspūdį sprogusios bombos tiktai po šešių metų, kada jos buvo cituotos žinomo ir pilnai oficialaus Izraelio istoriko Dinos Porat. Nuo tada jo darbas daug kartų buvo naudojamas istorikų, ne visada cituodami vegetuojantį toli nuo pasauliečių akių pensininką.

Kad negrįžti prie to ateityje, pasakysiu, kad „post-ugandiškuoju sionizmu“ Beit Cvi vadino sionistinį judėjimą, susiformavusį dar amžiaus pradžioje, tai yra būtent šiuolaikinis XX amžiaus sionizmas. BC nuomone, amžiaus pradžioje sionizmas patyrė krizę: priimti ar ne Anglijos pasiūlymą – sukurti žydų valstybę Ugandoje. Besirūpinantys apie žydų valstybės gerovę buvo už Ugandą („menševikai“), bet laimėjo „palestinocentristai“ (bolševikai“), kurių kursas buvo sukurti žydų valstybę Palestinoje bet kokia kaina, ir kiek tai kainuotų žydų tautai. Ypač tai pasireiškė nacizmo triumfo dienomis, kada žydų tauta nesugebėjo išgelbėti trečdalio tautiečių nuo žūties – būtent todėl, kad sionistiniam judėjimui gelbėti žydus buvo neverta – jeigu jie nevažiavo į Palestiną, o nesionistinio žydų judėjimo jau nebuvo (didelės įtakos neturėjo).

„1942 metų gruodį, kada mastai Europos žydų naikinimo tapo aiškūs (rašo BC), būsimas antrasis Izraelio prezidentas Šazar uždavė retorinį klausimą: kodėl mes (sionistinis judėjimas) nežinojom, kodėl nacistai pagavo mus nepasiruošusius?", o kitas dalyvis to paties sionizmo lyderių posėdžio, Moše Aram, pasakė: „Mes buvome nevalingais žudynių bendrininkais (tuo, kad nežinojome, ir nesiėmėme priemonių)“.

Sionistų organizacija įsigudrino „nežinoti“ apie katastrofą iki 1942 metų rudens, o tai jai pavyko tiktai todėl, kad ji ir nenorėjo žinoti, daro išvadą BC.

Toliau BC nustato, kada nacistai nutarė pradėti naikinti žydus: matomai, 1941 metų vasarą, pirmas dokumentas apie tai datuotas 1941 m. liepos 31 dieną. Sunaikinimas buvo paslaptimi, ir jei šalys Vokietijos priešininkės žinotų apie tai, jos galėtų sustabdyti ar sulėtinti vykdymą Hitlerio žodinio įsakymo. Bet sionistinė organizacija nebuvo suinteresuota paviešinimu, na ir elgėsi neatsakingai: dar iki antrojo pasaulinio karo pradžios 1939 metais sionistų judėjimo XXI suvažiavime Ženevoje sionistų vadovas, būsimas pirmasis Izraelio prezidentas, Chaimas Vaicmanas paskelbė karą Vokietijai – ne Palestinos žydų vardu, ne sionistų vardu, o visos žydų tautos vardu. 1939 metų rugpjūčio 21 dieną šitas pareiškimas buvo paskelbtas, ir jis leido nacistams paskui sakyti, kad „žydai pradėjo karą“. BC nuomone, tuo pasireiškė sionistų egocentrinė pozicija, visada pateikiančių savo požiūrio tašką kaip visos žydų tautos požiūrio tašką, ir nesirūpinančių tauta.

Prosionistinė spauda pakluso savo lyderių nurodymams, ir net kada 1942 metų kovo 16 dieną spaudoje pasirodė – tarybinio užsienio reikalų liaudies komisaro Molotovo – pirmieji liudijimai apie masinius žydų žudymus, po Babij Jar ir kitų vietų, kitą dieną, 1942 metų kovo 17 Palestinos žydų laikraštyje jau pasirodė aficialus paneigimas: kalbos apie šimtą tūkstančių užmuštų žydų – išsigalvojimas ir perdėtas. Molotovas rašo apie 52 tūkst. žydų, nužudytus Kijeve: sionistų laikraštis „Davar“ perspausdina jo žodžius su pastaba: mūsų duomenimis, dauguma žuvusių Kijeve – visai ne žydai. Kituose laikraščiuose taip pat nepriėmė Molotovo duomenų ir davė savo duomenis: Kijeve žuvo tiktai tūkstantis žydų. BC cituoja dešimtis sionistų laikraščių, ir visuose viena idėja – jokio masinio naikinimo nevyksta, visa tai prasimanymai. „Nereikia pūsti gandų, – rašė laikraštis „Gacofe“ kitą dieną, – ir taip daug vargų pas Izraelio tautą ir nereikia pridėti išgalvotų“. Bet ne spauda kalta, rašo BC – Palestinos žydų gyventojai irgi nenorėjo girdėti blogų naujienų iš Europos. Ir vis tiktai „visa armija rašytojų, komentatorių, žurnalistų pompavo skaitytojus raminamais aprašymais ir išgalvotais paaiškinimais“. Tiktai opozicija „Brit Šalom“, taikos su arabais šalininkai, tikėjo Molotovo laišku, bet jų niekas neklausė.

Tuo pat laiku, įrodinėja BC, sionistų lyderiai žinojo apie tikrą padėtį. Žinojo, bet nesidomėjo – ir ne tiktai Palestinoje, bet ir Londone ir Niujorke. Nebuvo ko laukti iš jų užuojautos: vienus, kaip Ben Gurioną, visai nedomino Europos žydų reikalai, kiti piktinosi, kad žydai „leidžia save žudyti“, o nekovoja, kaip legendiniai Biblijos laikų didvyriai.

Tylėjimas turėjo pinigines priežastis. BC smulkiai pasakoja, kaip kovojo sionistai su bandymais pritraukti nemažus pinigus sionistinės organizacijos ir žydų tautos – žydų gelbėjimui.

1943 metų sausio 18 dieną žinios apie žydų žūtį ėmė taip plačiai plisti, kad slėpti jas jau buvo neįmanoma, ir reikėjo jas svarstyti. Sionistų lyderių posėdyje pagrindine buvo Ichako Grinboimo pozicija: neduoti nei kapeikos Europos žydų gelbėjimo reikalui ir neleisti vykdyti rinkliavas lėšų žydų gelbėjimui. „Tai pavojinga sionizmui, mes negalime duoti pinigus iš sionistų fondų (Keren Ga-Esod) žydų gelbėjimui, šitų pinigų pakaktų, bet mes išsaugosime šias lėšas mūsų kovai. Sionizmas virš visko – tai mūsų atsakymas tiems, kas reikalauja lėšų nukreipimo Europos žydų gelbėjimui“...

Ir sionistinis judėjimas praktiškai nusišalino nuo rūpesčių gelbėjant žūstančiuosius. BC pateikia dešimtis tų laikų citatų ir protokolų: 1942 metų gegužę Amerikos sionistų vadas Abba Chillel Silver nubrėžė du pagrindinius tikslus, stovinčius prieš Amerikos Sionistus: nacionalinis auklėjimas ir propaganda nepriklausomos žydų valstybės. Apie gelbėjimą – nei žodžio. 1942 metų spalį Ben Gurionas nužymėjo tris pagrindinius sionizmo uždavinius: kova su ribojimais žydų imigracijos, sukūrimas žydų karo pajėgų, sukūrimas žydų valstybės Palestinoje po karo. Apie gelbėjimą – nei žodžio“.

Bet sionistų judėjimas ne tiktai buvo abejingas gelbėjimo reikalui: jis nutraukė visus Eviano konferencijos gelbėjimo planus. BC paskiria visą skyrių savo knygoje, ir joje parodo neribotą įtaką sionistų masinėje spaudoje ir jų sugebėjimą veikti protus. Eviano konferencija buvo sušaukta 1938 metų kovo mėnesį JAV prezidento Ruzvelto iniciatyva, kad padėti žydų emigracijai iš Vokietijos, tuo metu įjungusios Austriją. Iš pradžių žydų pasaulis džiugiai sutiko konferencijos sušaukimą ir net davė jai pavadinimą „Pasaulio sąžinės konferenciją“.

Sionistų judėjimas tikėjosi, kad konferencija atiduos Palestiną apgyvendinti žydams, kad bus priimtas sprendimas, įpareigojantis Angliją – Palestinos suvereną – priimti žydų pabėgėlius.

Bet tai neįvyko – Eviano konferencija užsiiminėjo žydų gelbėjimo planais, o ne Palestinos apgyvendinimo planais. Visi šalių atstovai kalbėjo apie pabėgėlių priėmimo galimybę savo šalyse, ir negalvojo spausti Anglijos. „Ir čia radikaliai pasikeitė sionistų požiūris į konferenciją, rašo BC, pasipiktinimas užėmė pasigėrėjimo vietą ir viltis pakeitė nusivylimas. Buvo pažymėtas Chaimo Vaicmano pranešimas: jeigu konferencija nesiruošia žydų problemos amžiams perkeliant juos į Izraelio valstybę – nėra ko stengtis“. Nedelsiant visa sionistinė spauda sukėlė isterišką kompaniją: mes pamesti ir niekas mūsų nenuramins, pasaulis neturi sąžinės.

Bet nesionistiniai stebėtojai buvo optimistai: konferencija davė viltį priėmimo visų potencialių imigrantų į įvairias šalis. Ši viltis buvo pagrįsta, ir būtent todėl sionistai iš visų jėgų bandė (ir sėkmingai) torpeduoti ją. BC pateikia laišką vieno sionizmo lyderio Džordžo Landauerio kitam – Stivenui Vaizui: „Ypač mes (sionistai) bijome, kad konferencija paskatins žydų organizacijas rinkti lėšas perkėlimui žydų pabėgėlių, o tai pakenks mums renkant pinigus mūsų tikslams“. BC reziumuoja kalbas sionistų vadovo Chaimo Vaicmano: „ Žydų pabėgėlių priėmimui bet kurioje šalyje reikės daug pinigų, reiškia, sionistų finansai bus išsprogdinti. Jeigu konferencija pasibaigs sėkme (tai yra padės žydų pabėgėliams emigruoti iš nacistinės Vokietijos) – ji sukels nepataisomą žalą sionizmui. Neduok Dieve, kad valstybės – konferencijos dalyvės parodytų savo kilniaširdiškumą ir pakviestų Vokietijos žydus į savo teritorijas, tada Palestina bus nustumta kitų šalių, žydai neduos pinigų ir anglai neduos leidimo įvažiavimui į Palestiną.“

Toks pats požiūris į žydų gelbėjimą buvo ir pas kitus sionizmo vadovus (visagalės Žydų Agentūros posėdyje 1938 metų liepos 26 dieną): Grinboim kalbėjo apie „baisų Eviano pavojų“, ir pats Davidas Ben-Gurionas pasakė, kad sėkmės atveju ji atneš baisią žalą sionizmui. Pagrindinis sionistų uždavinys, pasakė jis, sumažinti konferencijos įvaizdį ir pasistengti nutraukti ją, neleisti jai priimti sprendimo.

Taip jie ir padarė – į konferenciją atvyko žemiausio rango delegaciją ir ta pagrindinai atkalbinėjo kitų šalių delegatus: kam, žinia, jiems reikalingi žydų emigrantai?

Istorijoje išliko tiktai sionistų požiūrio taškas: o sionistai buvo nusivylę, kad konferencija nepadarė spaudimo Anglijai ir nepareikalavo žydų perkėlimo į Palestiną. Sionistai sabotavo pastangas visų vakarų valstybių gelbėti žydus iš nacistinės Vokietijos: geriau jie tegul žūsta Dachau, negu išvyksta į bet kurią šalį, išskyrus (būsimą) Izraelį. Žinoma, tuo metu, 1938 metais, niekas ir negalvojo apie galimybę masinio sunaikinimo, be vis tiktai sunki atsakomybė sionistų, sukliudžiusių konferencijai ir objektyviai prisidėjusius prie milijonų žūties. Juk nacistai norėjo tiktai atsikratyti žydų, deportuoti juos – bet nebuvo kur. Vokietijos žydai, skirtingai nuo daugelio dabartinių tarybinių žydų, buvo patriotai savo šalies ir nenorėjo jos palikti net sunkios priespaudos sąlygomis. Nežiūrint į Niurbergo įstatymus, pogromus, diskriminaciją, skaičius kiekvienais metais krito ir pasiekė 20 tūkstančių žmonių. Viso nuo 1933 iki 1938 emigravo iš Vokietijos tiktai 137 tūkstančiai žydų. Šie tempai pykdė nacistus, norėjusius greitai atsikratyti nuo žydų. Eviano konferencija turėjo padėti spręsti problemą: kad išvaromiems žydams būtų kur važiuoti.

Galimybė susitarti buvo: Vokietija sutiko nevaryti 200 tūkstančius senų žydų, o kitos šalys buvo pasirengusios priimti apie pusę milijono žmonių per tris-keturis metus, iš jų JAV – šimtą tūkstančių, Brazilija – keturiasdešimt tūkstančių, Dominikos respublika – šimtą tūkstančių ir t.t. BC smulkiai pasakoja, kaip sionistai nutraukė visus žydų emigracijos planus – planą Rabli ir kitus. Būsimas užsienio reikalų ministras Moše Šaret (Velniukas) pasakė pasitarime sionistų vadovybės 1938 metų lapkričio 12 dieną, po dviejų dienų po Krištolinės nakties, masinio žydų pogromo Vokietijoje: Žydų Agentūra neturi būti bendrininku žydų emigracijos į kitas šalis. Ichakas Grinboim, „ministras žydų gelbėjimo reikalams“, išsireiškė dar stipriau: „Reikia nutraukti organizuotą emigraciją iš Vokietijos ir pradėti atvirą karą prieš Vokietiją, nesusimąstydamas apie likimą Vokietijos žydų. Žinoma, Vokietijos žydai užmokės už tai, bet ką padarysi“.

BC skaito klaida „karą su Vokietija“, pradėtą sionistų: jo nuomone, vis dar galima buvo susitarti, sušvelninti santykius, o ne imti kursą į blokadą, boikotą, Vokietijos izoliaciją. Taip galima buvo, jo nuomone, antižydiškų priemonių.

Ir sionistai nutraukdavo visus bandymus gelbėti žydus ne Palestinoje. Pasaulio tautos norėjo išgelbėti žydus, bet ne ant griuvėsių palestiniečių kaimų, ne palestiniečių genocido keliu. Tai netenkino sionistų. Jie nutraukė planą apgyvendinimo žydų Mindanao saloje Filipinuose, pramuštą prezidento Ruzvelto, planą apgyvendinimo Britų Gvianoje, Australijoje. Kada Čemberlenas pasiūlė duoti prieglobstį ir galimybę apgyvendinti žydų pabėgėlius Tanganjikoje (dabar Tanzanija Rytų Afrikoje), Amerikos sionistų lyderis Stivenas Vaiz sušūko: „Tegul geriau žūna mano broliai Vokietijos žydai, negu gyvena buvusiose Vokietijos kolonijose“. Žinoma, Vaiz neįsivaizdavo, kad žūtis jau laukia žydų Vokietijoje, jam tai buvo tiktai – kalbinis išsireiškimas.

Bet ir ateityje, rašo BC, sionistai žiauriai elgėsi su žydų tauta. Tai, 1942 metais, kai žinios apie žydų naikinimą jau pasklido po pasaulį, sionistų judėjimo „užsienio reikalų ministras“ pareiškė: neužsiimti gelbėjimu žydų, jeigu jie ne emigruoja į Palestiną. Tuo pačiu metu Chaimas Vaicmanas patenkintas, kad taip ir neatsirado slėptuvės žydams. Amerikos sionistų vadovas Stiven Vaiz nutraukė net siuntimą maisto siuntinių žydams, mirštantiems iš bado Lenkijos Geto.

BC smulkiai nagrinėja Dominikos respublikos valdytojo siūlymą – priimti šimtą tūkstančių žydų pabėgėlių (kad padidinti baltųjų gyventojų skaičių, pritraukti kapitalą ir pagerinti santykius su JAV). Ir čia sionistai ėmėsi nutraukti šį pasiūlymą. Tiktai kelios dešimtys šeimų pasiekė Santo-Domingo ir išliko sveikos. Kelias kitiems buvo užtvertas visomis sionistų organizacijos jėgomis: finansistai nedavė pinigų, moralistai įspėdavo, kad Santo Domingo engs juoduosius, puristai rašė, kad ten neišvengiamos mišrios santuokos. Iki 1943 metų Chaimas Vaicmanas galėjo su pasitenkinimu pasakyti, kad šitas planas yra palaidotas.

Viena iš pačių košmariškiausių istorijų knygoje surišta su laivais „Patrija“ ir „Struma“. Ištisus metus ir dešimtmečius sionistinė propaganda pasakoja, kad žydai-pabėgėliai šiuose laivuose pasirinko mirtį, kada jų neleido į (būsimą) Izraelį ir susisprogdino. Piktesnė sionistų propaganda kaltino viskuo anglus, neva susprogdinusius „Patriją“ ir torpedavusius „Strumą“. Kalbant Ben Guriono žodžiais 1942 metų gegužę, „Izraelio šalis arba mirtis“. Tai reiškė praktikoje, kad sionistai Europos žydams nepaliko kito pasirinkimo, išskirus mirtį arba imigraciją.

„Patrijoje“ buvo be mažmožio du tūkstančiai pabėgėlių, pagrinde žydų iš Čekoslovakijos ir Vokietijos, ji stovėjo Haifos uoste 1940 metų gruodžio mėnesį prieš išplaukiant į Mauricijų. Anglija, Palestinos suverenas, negalėjo įleisti tokį skaičių nelegalių imigrantų prieš Palestiniečių tautos valią, bet nenorėjo ir žydų žūties – todėl ji nutarė deportuoti pabėgėlius į salą Indijos vandenyne iki karo pabaigos. Bet vadovybė „Chagana“, nelegalios žydų smogikų organizacijos, ateityje Izraelio kariuomenės, nutarė išvengti deportacijos, o tam – įvykdyti sprogimą minos „Patrijoje“. Sprendimui pritarė žydų bendruomenės „užsienio reikalų ministras “Velniūkštis“-Šaretas, už vykdymą buvo atsakingas Šaul Avigur, ateityje vienas iš Izraelio žvalgybos vadovų. Meir Mardor padėjo miną laivo dugne ir ji sprogo apie devintą valandą ryto. Laivas paskendo per 10-15 minučių ir su juo – 250 pabėgėlių.

Jeigu ne eilė atsitiktinių faktorių, aukų būtų dar daugiau - „Chagana“ norėjo susprogdinti kur kas didesnę miną, bet dėl anglų uosto apsaugos nepajėgė jos pristatyti į „Patriją“. Nepavyko jiems susprogdinti minos ir gilią naktį – kitaip, tikriausiai, išlikusių nebūtų. „Iš nacionalinio solidarumo sumetimų šios akcijos priešininkai tylėjo“, rašo BC, net kada sionistai suversti kaltę ant... anglų, pasiaukojančiai gelbėjusius „Patria“ keleivius.

Tikslus „Strumos“ likimas nežinomas, nes išliko tik vienas žmogus, bet BC skaito, kad ir čia gana tikėtina diversija. (Mūsų dienomis paprastai sako, kad ją per klaidą torpedavo tarybinis povandeninis laivas). Sionistinė vadovybė reagavo ramiai į „Patria“ pabėgėlių žūtį: „Jų auka ne beprasmė“, pasakė Elijagu Golomb, nors tai buvo ne jų auka, bet ir jie tapo aukomis. „Diena (deportacijos iš) „Atlantikos“ tapo man juodžiau „Patrijos“ dienos (pabėgėlių žūties) , pridėjo jis, tiksliai išreiškęs sionizmo kredo – geriau jau žydai žūna, jeigu jau negalima jų importuoti į Izraelį.

BC pasakoja apie bandymą religinės ortadoksalios Amerikos žydijos 1943 metų kovą paveikti prezidentą Ruzveltą ir Vašingtoną, kad gauti pagalbą ir išgelbėjimą žūstančių Europos žydų. Šis bandymas buvo nutrauktas sionistų, pasiekusius tai, kad Ruzveltas nepriėmė delegacijos – kas nesidalinti su niekuo įtaka ir šlove.

BC ėmė rašyti savo knygą 1975 metais poveikyje opių įvykių. Tuo metu Izraelis ir sionistinis isteblišmentas aktyviai kovojo už uždarymą Amerikos vartų emigruojantiems tarybiniams žydams, kovą, pasibaigusią pergale tiktai 1989 metų spalį. Kaip ir karo dienomis, sionistai neleidžia žydams rinktis – jie privalo gyventi Izraelyje. Ir tam jie nesustoja prieš nieką – nei prieš kurstymą antisemitizmo šalyse kuriose gyvena žydai, nei prieš spaudimą į valstybes, norinčias priimti migruojančius žydus.

Trumpo straipsnio du epilogai. Vienas liečia labiau bendros problemos istorinio ryšio sionistų ir nacistų. Sionizmas, ir ypač jo dešinysis sparnas, dabar valdantis Izraelyje, visada lengvai atrasdavo bendrą kalbą su fašizmu. Paskutinius dešimtmečius tai pasireikšdavo karine ir technine pagalba kariniams-fašistiniams režimams Lotynų Amerikoje, nuo Pinočeto Čilėje ir iki galvažudžių Salvadoro, kiek anksčiau – sąjunga su Žaku Susteliu ir OAS, kuris atvedė prie istorinio prieštaravimo sionistų su de Golio Prancūzija. Bet ir iki antrojo pasaulinio karo nariai dešiniųjų sionistinių organizacijų buvo sužavėti Musoliniu ir siūlė jam pagalbą kovoje su Anglija.

Su hitleriniais nacistais sionistai nesurado bendros kalbos, ir kol kas istorija nežino apie kontaktus sionistų ir hitlerininkų, išskyrus žinomą bylą Kastnerio-Brando, dviejų sionistinių emisarų Vengrijoje, linksmai leidusių laiką kompanijoje Eichmano ir Visliceni. Ir nors jie objektyviai buvo naudingi nacistams, sutikę tylėti dėl naikinimo žydų Vengrijoje mainais į melagingus pažadus Eichmano ir į nedidelius leidimus išvykti jų artimiesiems, subjektyviai jie, žinoma, neprijautė nacistams. Šeštame dešimtmetyje dr.Kastner padavė į teismą jį demaskavusį Izraelio žurnalistą, bet teismas tik patvirtino demaskavimus ir Vengrijos žydas nušovė jį gatvėje. (Kastnerio byla pasitarnavo pagrindu triukšmingai anglų pjesei apie geto, pjesei, iššaukusiai teisminį nagrinėjimą Anglijoje, uždraustai ten rodyti spaudžiant sionistams ir tiktai išleistos „rankraščio teisėmis“ „autoriaus sąskaita").

Na ir BC kaltina sionistus abejingumu aukoms. Ben ne tiesioginiu ryšiu su nacizmu, kaip tvirtina kai antisionistiniai propagandistai.

Antras epilogas surištas su Irako žydų istorija, parodančia, kad ir pokario metais sionistai nesustojo nei prieš ką siekdami savo tikslo ir negailėjo „savo tautos“. Ši istorija smulkiai aprašyta žinomo Izraelio žurnalisto Tomo Segevo knygoje „1949“, o iki to – anglų laikraščio „Gardian“ korespondento Deivido Hersto knygoje „Šautuvas ir alyvuogės šaka“ (Feber ir Feber, 1977).

Masinė žydų imigracija iš Irako buvo sukelta trimis augančio galingumo sprogimais Bagdado sinagogose. Laikui bėgant paaiškėjo, kad sprogimai buvo įvykdyti Izraelio žvalgybos agentų. Kitu galingu faktoriu buvo nesibaigiantys pranešimai amerikiečių sionistų valdomoje spaudoje apie „artėjančius pogromus“ Irake (kaip tai primena pokalbiai apie neišvengiamus pogromus Rusijoje 1990!). Sasson Kaduri, vyriausias Irako rabinas, rašė savo memuaruose: „1949 metų vidury propagandinis karas Amerikoje prasidėjo ne juokais. Amerikiečių doleriai turėjo išgelbėti Irako žydus – nepriklausomai nuo to, ar jiems buvo reikalingas išgelbėjimas. Kiekvieną dieną buvo pogromai – puslapiuose „Niujork Taims“, korespondencijose iš Tel-Avivo. Beveik niekas neklausė mūsų?.. Irake ėmė rastis sionistų agentai, pasinaudoję bendra įtampa šalyje ir žadantys žydams aukso kalnus. Prasidėjo reikalavimai leisti masinę emigraciją, ėmė kaltinti Irako vyriausybę tuo, kad ji persekioja žydus.“

Ir pagaliau spaudžiant demonstracijomis ir prekybiniu boikotu Irako vyriausybė kapituliavo ir išleido įsakymą dėl žydų masinės emigracijos – praktiškai išvarymą. Nėra ko kalbėti, kad Izraelyje Irako žydai atrado ne aukso kalnus, bet padėtį pačiame visuomenės dugne. Taip sionizmas dar kartą parodė savo žiaurų veidą, – pabaigia Devidas Herst savo pasakojimą.

Ir taip, įdomu prisiminti istoriją šiomis birželio dienomis, ir tuo labiau priminti apie ją tiems, kas pamiršo.