JAV žurnalistui Rusijos generolas leitenantas Apti Alaudinovas papasakojo apie Ukrainos ir Rusijos karo eigą, karo veiksmų taktiką. Interviu pabaigoje kalbama apie padėtį Artimuosiuose Rytuose, prelegentas pasakoja apie "giluminę valstybę".
Kodėl Amerika taip stengiasi dėl Izraelio? Aš jums atsakysiu. Tame skaičiuje šiame etape ir Amerika, ir Europa taip stengiasi dėl Izraelio. Kodėl? Todėl kad Epšteinas, kuris nupirko salą, kuris buvo "Mosad" agentu, parengė ten tokias sąlygas, kur atvykdavo visi prezidentai valstybių, visi milijardieriai tų valstybių, visi tų valstybių veikėjai. Jie visi užsiiminėjo pedofilija. Ten atveždavo berniukus ir mergaites, nuo 5 metų, kuriuos jie prievartavo, žudė. Visa tai įrašinėjo į video ir visa tai kaip tik yra Epšteino failuose. Ir visi šie žmonės, jie yra tie, kurie yra ant kabliuko, ant kabliuko pas tą "Mosad", pas Izraelio valstybę. Tai buvo pati stambiausia operacija, kurią "Mosad" ir Izraelio valstybė įvykdė Amerikos ir Europos teritorijoje. Ir jūs dabar darote viską, ką jie liepia. Jūs duodate jiems viską, ką jie nori, nes jūsų valdančios viršūnės pilnai sukompromituotos ir tą dieną, kai jie atsisakys, jie žino, kad tie failai bus paviešinti.
Štai ir politika šito deep-state. Jie valdo taip, kaip jie nori. Deep-state sudaro pagrinde kas? Tie žmonės, kurie yra atstovai štai šios valstybės.
Nereikia iš mūsų daryti štai tokių monstrų, plėšrūnų, tuo metu kai jūsų valstybes valdo realūs satanistai, kurie atsiskyrė nuo Dievo, realūs pedofilai ir žmonės, kurie prarado žmogaus pavidalą. Tame visa problema.
Apie LRT reikalus rašau nuo 2018 m., kuomet "Nacionalinis susivienijimas" surengė prie LRT protesto mitingą. Šio mitingo dalyviu buvau ir aš. Kai ką nufilmavau. Jau tuomet LRT vadovė Monika Garbačiauskaitė Budrienė į visuomenės protestą atsakė savo organizuotu antiprotestu. Kaip ir dabar.
2018 m. "Mitingo prie LRT akimirkos ir Budrienės organizuotas homoseksualistų antimitingas (pildoma video)"
Provokatorių gaujai susirinkus trukdyti mitingui prie LRT, šios įstaigos generalinė direktorė, buvusi užsienio kapitalo MIP DELFI.lt vyriausioji redaktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė atvyko ir šitems provokatoriams homojedinsveninkams nuoširdžiai padėkojo.
2021 m. "Kreipimasis į Lietuvos Prezidentą Gitaną Nausėdą dėl LRT vadovės nušalinimo"
Moralinė, ekonominė ir politinė situacija Lietuvoje tapo nepakenčiama, todėl kviečiu Jus nedelsiant imtis nekontroliuojamo valstybės laisvo kritimo į bedugnę užkardymo.
Kviečiu Jus nedelsiant inicijuoti LRT generalinės direktorės M. Garbačiauskaitės Budrienės pašalinimą iš užimamų pareigų.
Už mokesčių mokėtojų pinigus išlaikomą LRT tapo organizacija, kuri skleidžia melą, tapo vienos politinės jėgos – nusikalstamos „dėdulės šaikos“ politiniu įrankiu, ji nuolatos žemina Prezidento autoritetą visuomenėje.
Vaiko mirtis – didžiausia nelaimė, kokia gali ištikti žmogų. Apie tai rašė dar Antikos rašytojas Plutarchas (kn. „Septynių išminčių puota“), tai prieš 16 metų patirė ir mano šeima. Todėl aš ypač jautriai reaguoju į gruodžio 12 dieną daug kartų LRT paskleistą melą apie „pirmojo vaiko mirtį nuo koronaviruso“. (...)
Prezidente, imkitės valstybės gelbėjimo, neleiskite žudyti pačios jauniausios lietuvių tautos kartos, nebūkite tarp tų nusikaltėlių, kurie trypia Lietuvos Konstituciją, visuotinai pripažintas žmogaus teises, vykdo nusikaltimą prieš žmoniškumą, seka gydytojo-fašisto Mengele pėdomis.
Aš kviečiu Jus kuo greičiau atstatydinti susikomprometavusią Ingridos Šimonytės vyriausybę, vedančią Lietuvos valstybę į ekonominę katastrofą.
Aš kviečiu Jus inicijuoti pirmalaikius Seimo rinkimus, nes ši valdančioji dauguma yra baisesnė ir žalingesnė už pačius baisiausius mano Tėvynės išorės priešus.
Ši moralinių ir lytinių iškrypėlių Seimo dauguma siekia nugirdyti mūsų tautą, paversti mus narkomanais, sunaikinti prigimtinę Šeimą, sunaikinti šalies ekonomiką, praskolinti valstybę globaliam finansiniam kapitalui.
Šiandien tapome labiausiai išmirštančia tauta pasulyje, pas mus pati didžiausia infliacija ES, mūsų žmonės padaryti didžiausiais skurdžiais euro zonoje.
Reikia įrodymų? Geriausias įrodymas - LRT laida „Maltiečių sriuba“.
Ar Jūs, Prezidente, matėte šią laidą? O jei matėte, ar galite pažvelgti į akis šiems seneliams. Jiems, skirtingai nuo Lukašenkos turistų, mūsų pasieniečiai nemėto maisto paketų, šiltų drabužių ir sausų batų, valdžia jiems nenuomoja butų, neaprūpina sotaus ir nerūpestingo gyvenimo. Savo žmonėms valdžia rodo špygą, nes jie ne „pabėgėliai“, jiems restoraninis maistas nepriklauso, jie džiaugiasi lėkšte ubago sriubos! Ju teisių negina raskevičiai ir bakai. Jų teisių niekas negina, o Jūs, prezidente, privalote ginti Lietuvos vargdienių teises, nes šie vargdieniai Jus rinko. Jūs privalote ginti Lietuvos valstybę ir trypiamas jos piliečių teises!
Pagarbiai, biomedicinos dr. Algimantas Lebionka
P.S. Šį tekstą išsiunčiau į Prezidento kanceliariją šiandien 14 val. 55 min.
LRT už mūsų pinigus mums tiekia šlamštą, kurį geriausiai nusako rusiškas žodis BELIBERDA. Kvailumo viršūnė pasiekta su laida „Pasaulio puodai“. Taip mes kalbėdavome šeimoje, kai ekrane pamatydavome čepsintį Vytarą Radzevičių. Suprantama, ne jo kaltė, kad fantastišką atlyginimą sau pasiskyrusi sorošininkė LRT generalinė direktorė laidų turinio kartelę nuleido „žemiau plintuso“. Tai ne vienintelė kvailystė puodų tema. Yra dar namų šeimininkėms skirta laida „Beatos virtuvė“ penktadienio vakarą ir šeštadienį, t. y. geriausiu laiku. O dar yra nudralintas dviratis, nesibaigiančios viktorinos geriausiu laiku. (...)
Blogerė Rima Paukštienė FB paskelbė eilę publikacijų, kuriose surinktos LRT administracijos pridirbtos kiaulystės.
I dalis.
PROGRAMŲ, jų sukūrimo, gaminimo pirkimai iš VIENO❗tiekėjo ir jų neatitikimai teisės❗aktų reikalavimams - yra tarp svarbiausių LRT problemų - nurodo Valstybės kontrolės auditas.
Nustatyta neatitikimai teisės aktų reikalavimams❗ VISUOSE pasirinktuose tikrinti - programų, jų sukūrimo, gaminimo PIRKIMUOSE‼️.
Nustatyta ir vidaus kontrolės sistemos trūkumai❗.
LRT (kaip perkančioji organizacija) atlieka 2 tipų pirkimus:
✔️ VIEŠUOSIUS (vykdomus pagal Viešųjų pirkimų įstatymą) ir
✔️ PROGRAMŲ, jų sukūrimo, gaminimo PIRKIMUS (organizuojamus pagal Radijo ir audiovizualinės žiniasklaidos programų, jų sukūrimo, gaminimo ir transliavimo eteryje laiko pirkimų tvarkos aprašą).
Kaip rodo auditas, NEATITIKIMŲ❗teisės aktų reikalavimams nustatyta VISUOSE❗ 12-oje (iš 12 vertintų) PROGRAMŲ, jų sukūrimo, gaminimo PIRKIMUOSE, kurių vertė 20,9 mln. eurų.
✅ Pavyzdžiui:
◼️ nustatytas laimėtojas, kuris neatitiko pirkimo sąlygų,
◼️ nepagrįstai atmesti tiekėjų pasiūlymai po ekspertų vertinimo,
◼️ sutarties sąlygų įvykdymas nebuvo užtikrintas visa apimtimi
◼️ ir kt.
2024 m. net 89 % (516 iš 578) PROGRAMŲ, jų sukūrimo pirkimų, kurių vertė 12,74 mln. eurų - arba 53 % visų pirkimų sumos❗- vykdyta NESKELBTOS❗apklausos būdu - kreipiantis į konkretų❗tiekėją.
Toks konkurencijos nebuvimas GALI DIDINTI KAINAS ‼️ įsigyjamų prekių ir paslaugų, ir MAŽINTI galimybes EKONOMIŠKIAU ‼️ panaudoti biudžeto pinigus.
4-iuose (iš 12) vertintuose VIEŠUOSIUOSE pirkimuose, kurių vertė 3,74 mln. eurų - rasta NEATITIKIMŲ❗teisės aktams,
✅ pavyzdžiui:
◼️ konkurencijos ribojimas,
◼️ pirkimuose dalyvavę asmenys nebuvo deklaravę privačių interesų
◼️ir kt.
✅ Nustatyta trūkumų, kai pirkimų procedūras atliko specialistai, kurių pareigybėse NENUMATYTA❗:
◼️ organizuoti pirkimus,
◼️ dalyvauti pirkimų komisijos sudėtyje,
◼️ išmanyti pirkimų teisės aktus.
✅ NĖRA❗patvirtintos tvarkos, kurioje būtų aprašyta:
◼️ programų, jų sukūrimo, gaminimo pirkimų veiklos ir rezultatų peržiūra;
◼️ atliekama NEPAKANKAMA❗ programų pirkimo kontrolė.
✅ NUSTATYTA❗, kad LRT Pirkimų ir investicijų politikos komitetas:
◼️ nevertino pirkimų proceso skaidrumo ir efektyvumo,
◼️ neturi tam reikalingų kriterijų.
Informacija - iš Valstybės kontrolės audito.
Kadangi pirkimuose identifikuota konkurencijos nebuvimas, dėl ko gali didėti (ar būti "išpūstos") kainos - tai peršasi išvada, kad yra erdvės ekonomiškesniam lėšų panaudojimui👍, išsiverčiant su mažesniu biudžetu - apie ką ir svarsto seimūnai.
PASIDALINKITE - gal išgirs ir jie.
II dalis
Auditas parodė, kad darbuotojų atranka vykdoma pagal LRT nustatytą tvarką, kurioje nurodyta, kad tam tikrais atvejais ATRANKA❗gali būti NETAIKOMA❗.
Pagal šią išimtį - netaikant atrankos - 2021-2024 LRT buvo priimta 113 arba 38%❗ NUOLATINIŲ❗darbuotojų.
Taikant išimtis, nesudaromos sąlygos pretenduoti daugiau❗ kandidatų.
Atrankos procesas nėra tinkamai dokumentuojamas❗, todėl neužtikrinamas atrankų skaidrumas ir ATSEKAMUMAS❗.
Turi būti atsisakyta darbuotojų atrankos išimčių‼️.
Būtina dokumentuoti atrankos procesą ‼️.
Trūksta tvarkos - kada LRT steigia pareigybę, o kada autorinę ar paslaugų sutartį ⁉️
Nustatyta, kad su kai kuriais darbuotojais buvo pasirašytos ir darbo ir indiv. veiklos ar autorinės sutartys❗.
2024 gale LRT dirbo 661 darbuotojas.
2021-2024 ✅KASMET❗ buvo pasirašoma su ETATINIAIS darbuotojais ir NEETATINIAIS asmenimis:
✔️nuo 1027 iki 1638 autorinių sutarčių,
✔️nuo 126 iki 329 indv. veiklos sutarčių. Ypač jų padaugėjo 2024.
Tokia sutarčių praktika palankesnė ne darbuotojui, o darbdaviui, kuris sutaupo, o žmogus praranda❗galimybę turėti socialines garantijas pilna apimtimi, pvz. kasmetines atostogas ar nedarbo draudimą.
Turi būti užtikrinta❗, kad autorinės ir paslaugų sutartys nebūtų❗ sudaromos, kai savo esme tai yra darbo santykiai.
Valstybės kontrolierė I. Segalovičienė teigė, kad efektyvumas negali būti pasiektas socialinio teisingumo❗sąskaita.
Informacija - iš Valstybės kontrolės audito, nuotraukos - iš interneto.
III dalis
LRT atlygio principus, dydžius, priemokas ir tvarką reglamentuoja LRT atlygio politika. LRT Tarybos ir komitetų narių darbo užmokestį nustato pati Taryba.
Kadangi LRT veikla yra finansuojama iš valstybės biudžeto - tai visų LRT darbuotojų bei Tarybos narių apmokėjimo už darbą principai TURI BŪTI NUSTATYTI❗LRT ĮSTATYME - o to NĖRA‼️- teigiama VK audito išvadose.
2024 LRT darbuotojų vidutinis darbo užmokestis (VDU) buvo 29 procentais DIDESNIS ❗ už viešojo sektoriaus VDU ir sudarė 3098,87 eurų.
(Pastaba: kadangi audito išvadoje šioje vietoje nieko nepasakyta apie darbuotojų užmokestį gaunamą iš indv. veiklos ar autorinių sutarčių - tai galimai VDU nurodytas be jų, nes į VDU įprastai neįtraukiama pajamos iš indv. veiklos, - vadinasi gaunamos pajamos už darbą / veiklą gali būti dar didesnės)?
Per metus visų stotelių skaitiklių duomenimis, suvartota 32,9 tūkst. kW.
Darbuotojų gaunamą automobiliams elektrą, LRT turi įvertinti pajamomis ir apmokestinti❗, kaip ir darbo užmokestį, teisės aktų nustatyta tvarka‼️(nes dėl nesumokėtų mokesčių ir įmokų, mažinama darbuotojų galima socialinio draudimo bazė).
Duomenys - iš Valstybės kontrolės audito, nuotraukos - iš interneto.
IV dalis
Nuo 2015 DRAUDŽIAMA ❗reklama ir komerciniai pranešimai LRT programose, išskyrus mokama ar nemokama informacija - kultūrine, socialine ir šviečiamąja tematika.
Audito išvadose nurodyta, kad beveik 44 %❗išaugo informacijos kiekis skelbtas už mokestį, o pajamos už pranešimus išaugo❗55 % (iki 1,52 mln. eurų).
2024 nepanaudotų komercinės veiklos pinigų likutis išaugo nuo 2,5 mln. iki 4,8 mln.
Auditorių vertinimu, - jei būtų daugiau ❗ NEMOKAMŲ pranešimų socialine, šviečiamąja, kultūrine tematika - tai būtų LABIAU atspindima nacionalinio transliuotojo misija.
Rekomenduota apibrėžti kriterijus❗nemokamai skleidžiamai kultūrinei informacijai, skiriant jai DAUGIAU❗eterio laiko.
Nepakankamas LRT radijo ir TV programų prieinamumas asmenims su klausos ar regos negalia❗
✔️LRT įstatymas numato, kad programų su lietuviškais subtitrais trukmė turi sudaryti ne mažiau,❗kaip 50 % mėnesio transliavimo laiko.
Tuo tarpu 2021-2024 šių programų transliavimo laikas išaugo tik 1,03 %, nuo 12,67 iki 13,7 %, bet nesiekė❗5 % kasmetinio augimo (kol bus pasiekta 50 %).
Programos, kurios verčiamos į gestų kalbą, 2024 nesiekė❗net 1 % augimo (kol bus pasiekta 20 % mėnesio transliavimo laiko).
VK rekomendavo nustatyti metinius rodiklius❗ir jų įgyvendinimo grafiką programų su lietuviškais subtitrais verčiamais į gestų kalbą.
Per daug❗pakartojamų laidų LRT Plius programoje, kas MAŽINA turinio įvairovę.
Kartojimai sudarė net ❗ 56,4 % savaitinio laiko, - o turėtų būti ne daugiau 20-30 %❗
Auditorių teigimu yra būtina užtikrinti turinio įvairovę, siekti pritraukti visuomenės grupes, skatinti vietos kūrėjus.
Informacija - iš Valstybės kontrolės audito, nuotraukos - iš interneto.
TASS. Rusijos Federacijos prezidentas Vladimiras Putinas, atsakydamas į žurnalistų klausimus, atkreipė dėmesį į tai, kad jei Europa nuspręs kariauti su Rusija ir iš tikrųjų pradės karą, labai greitai gali susiklostyti situacija, kai Maskvai tiesiog „nebebus su kuo derėtis“.
„Jei Europa staiga nuspręs pradėti karą su mumis ir jį pradės, labai greitai gali susiklostyti situacija, kai mums nebus su kuo derėtis“.
Baltarusių opozicijos dienraštis "Naša Niva" paskelbė straipsnį, pasakojantį apie "Baltarusijos prezidentės" Svetlanos Tichanovskos vyrą Sergejų. Žemiau pateikiu ištraukas iš šio straipsnio:
„Specialiosios tarnybos suprato, kad tai bus Trojos arklys“. Sergejus Bespalovas, buvęs Sergejaus Tichanovskio spaudos sekretorius, pasakoja „Našaj Nive“ apie darbą su juo: nuo planų nufilmuoti filmą „Netflix“ iki kaltinimų, keiksmažodžių ir šantažo.
Lapkričio 29 d. vakare Bespalovas „Facebook“ paskelbė įrašą, kuriame papasakojo apie sunkumus bendradarbiaujant su Tichanovskiu. Jis paaiškino „Naša Niva“, kaip nusprendė paskelbti tą įrašą, ir pasidalijo istorijos detalėmis.
Sergejus Bespalovas
Sergejus Bespalovas: Jaučiausi blogai, kai Sergejus [Tikhanovskis] pradėjo man rašyti ir šantažuoti, tada mane tiesiog sukrėtė. O kai jis vėliau paskambino ir pradėjo mane apšmeižti – sakydamas, kad esu šunsnukis, p***r – tada jaučiausi labai blogai. Sakydamas, kam aš į tai įsivėliau?
Nenorėdamas slėpti "purvo", Bespalovas atsisakė spaudos sekretoriaus posto.
Naša Niva (NN): Ar tuo metu jo elgesyje pastebėjote kokių nors pavojaus ženklų?
Sergejus Bespolovas (SB): Jis visada elgėsi šiek tiek grubiai. Jis taip elgiasi su žmonėmis, kad jam normalu pasinaudoti žmogumi ir jį išmesti. Pavyzdžiui, jis sakė, kad reikia ieškoti SMM (Socialinių media marketologų) specialistų, bet jų turi būti daug, nes, sakė, pažaistume su vienu kitu ir juos išmestume. Tada aš dar pagalvojau – elgiasi su žmonėmis kaip su purvu.
Aš padėjau jam rasti operatorius. Po dviejų savaičių tas operatorius man pasakė, kad nebegali dirbti su Tichanovskiu: sakė, kad tai tiesiog pamišęs žmogus, jis nežino, ko nori, su juo sunku dirbti ir jis visus apipila purvu.
Tuo metu jis dar nesikeikė, bet dabar jis jau perėjo prie keiksmažodžių. Aš maniau, kad jis kažkaip tobulės ir ras bendrą kalbą su žmonėmis, bet nuo išėjimo jis evoliucionuoja į blogąją pusę. Iš esmės jis tampa Lukašenka 2.0.
„NN“: Kaip tai dar pasireiškia?
SB: Jis nenori klausytis niekieno. Kai jam kažką sakai, jis tau atsako: „Užsičiaupk, nenoriu su tavimi kalbėti!“ O po 10 minučių užduoda kokį nors klausimą... Jis tiek daug su kuo kalbasi, ne tik su manimi, ir man atrodo, kad taip elgtis su žmonėmis yra nepriimtina.
„NN“: Kaip vystėsi jūsų bendradarbiavimas su juo?
SB: Dažniausiai tai vyko nuotoliniu būdu. Aš su juo realiame gyvenime susitikdavau ne taip dažnai, ir visi šie susitikimai buvo labai keisti – Baltarusijos namuose ir kai jis grįžo iš Amerikos. Mes su juo daugiausia bendravome telefonu. Jis galėjo man paskambinti trečią valandą nakties ir pasakyti: „Sveikas, aš Amerikoje, padaryk tai ir tai, reikia atnaujinti svetainę“. Keisti patarimai.
Nors buvau spaudos sekretorius, mano pareigos nuolat keitėsi. Galėjau ir tinklalapiu užsiimti, ir važiuoti pirkti prijuostes, kai jis renginiuose kepdavo kotletus.
„NN“: Jūs sakote, kad Tichanovskis naudoja žmones savo tikslams. Kokie jo tikslai?
SB: Jo tikslai – tai, kas jam naudinga tam tikru momentu. Dabar tai JAV, jis nori mokytis anglų kalbos ir susitikti su Trumpu. Jam reikia pinigų, nes Amerika – brangi šalis: kiek žinau, vien už butą Los Andžele reikia mokėti 2500 dolerių.
Jo tikslai nuolat keitėsi. Buvo idėja sukurti penkis žiniasklaidos kanalus, kurti filmus „Netflix“, aš jau visko neprisimenu.
Dabar jam svarbus amerikietiškas atvejis. Jis mato, kad ten yra pinigų, ten galima kurti save kaip politiką. Europoje visos nišos užimtos, yra ir Latuško, ir Tichanovskaja, ir jis supranta, kad čia jis niekaip neįsitvirtins. O Amerikoje tariamai yra erdvės darbui, be to, ten nedirba nė vienas baltarusis. O dar ten yra rusai.
Nesuprantu, kas jį ten dabar rimtai vertina. Kalbėjau su kai kuriais [baltarusių] diasporos atstovais, jie taip pat juo nusivylę. Jis sakė, kad rusai jam daugiau aukoja.
„NN“: Papasakokite apie filmą „Netflix“ – kokia tai istorija?
SB: Mūsų darbo pradžioje buvo momentas, kai jis pasakė:
„Parašyk „Netflix“, kad jie nufilmuotų filmą apie mane“. Ketinau pirkti kameras, užsisakyti įrangą, bet po savaitės tarsi viską pamiršau.
Vėliau nusprendė filmuoti filmus apie diasporas – sakė, kad važinės autobusu, kaip važinėjo Baltarusijoje, kad pakels diasporas. O tada: „Ne, tai nesąmonė, važinėsiu pas politikus ir tiesioginiame eteryje kalbėsis su Macronu, Kaia Kallas ir kitais“. O vėliau nusprendė, kad reikia važiuoti į Ameriką ir kalbėtis su Trumpu.
„NN“: Jūsų nuomone, kas vyksta su Tichanovskiu?
SB: Manau, čia daug kas iš karto. Kalėjimas jo nepaleidžia, nes jis visada atsibunda 5 valandą, kaip ir kalėjime. Be to, jis išliko toks pat, koks buvo anksčiau. Be to, jis ieško savęs ir negali rasti, bando imtis įvairių dalykų. Manau, jam reikėtų šiek tiek susigaudyti, pasikalbėti su žmonėmis, bet jis nenori klausytis niekieno. Tai jo problema, tokia pati problema yra ir Lukašenkai.
Jis iki šiol nežino daugelio dalykų, kas įvyko per pastaruosius penkerius metus, nežino, pavyzdžiui, kas įvyko su Sahaščiku. Bet sako, kad Prokopjevas myli Baltarusiją.
„NN“: Kaip jo spaudos sekretorius, jūs matėte, kiek dėmesio jam skiriama – pavyzdžiui, žiūrovų skaičių transliacijose, žmonių skaičių susitikimuose. Kaip keitėsi situacija per šiuos mėnesius?
SB: Situacija keičiasi, susidomėjimas juo mažėja. Visose paskutiniosiose susitikimuose jis sako tą patį – kad jis nespaudė rankos Lukašenkai ir kaip buvo sunku kalėjime. Tai gera istorija, ir jis ją gerai pasakoja, nes bent jau neskaito iš popieriaus. Tai ne tai, ką jam duoda Prokopjevas ar jo nauja komanda.
„NN“: Tai reiškia, kad Sergejus jau surinko naują komandą JAV?
SB: Aš nesakyčiau, kad tai būtent komanda. Man atrodo, kad jį naudoja savo tikslams – ir Prokopjevas, ir kiti žmonės. Galbūt kažkas iš tikrųjų mato jame potencialą. Bet manau, kad su juo reikia daugiau dirbti, ir kai jis parodys savo charakterį, jie padarys savo išvadas. Nors galbūt Prokopjevas turi ilgalaikių planų jo atžvilgiu.
Mano paskutinio pokalbio su juo (Tikhanovskiu. – „NN“) metu jis pradėjo daugelį vadinti šunsnukiais. Aš jam sakau: „Klausyk, tu turi tiek daug šunsnukių. Ar nemanai, kad ir Prokopjevas bus šunsnukis?“ Jis atsakė: „Kol jis man moka pinigus ir manęs klauso, kol kas ne, bet vėliau, galbūt, ir bus.“
„Prokopjevas jam sumokėjo bilietus į Ameriką, davė kažkur 5 tūkstančius dolerių, ir Sergėjus pagalvojo – na, super.“
„NN“: Kaip keitėsi Sergėjaus požiūris į Tichanovskajos biurą?
SB: Iš pradžių viskas buvo gerai. Jis sakė, kad jie puikūs, daug nuveikia – sakė, kad viskas laikosi ant Šviesos. O po įvykių Niujorke supratau, kad jis su jais kariaus ir tai tik pradžia.
Manau, čia svarbų vaidmenį suvaidino Prokopjevas. Man tai primena vieną iš „Žvaigždžių karų“ epizodų, kur buvo toks senatorius Palpatinas, kuris stovėjo virš Luko Skywalkerio ir jam sakė, kad viskas blogai. Todėl Tichanovskis dabar kovoja su Biuru, ir manau, kad tai truks ilgai.
„NN“: Ar jis pasirengęs kovoti su savo žmona?
SB: Aš jo apie tai paklausiau. Jis atsakė: „Ne, aš nekovoju, mes su žmona mylime vienas kitą“. Tai blogi bajorai – Franakas [Večerko], Denisas [Kuchinskis] ir kiti. Sakau jam: „Tu supranti, kad jei eini prieš komandą, eini ir prieš Svetlaną?“ Jis atsakė, kad jie pasinaudojo juo politiniam kapitalui sukaupti – sakė, kad jis kentėjo, jie pasinaudojo tuo kapitalu ir dabar nori jį paversti kažkokiu cirko lokiu. Jis nori būti vadovu, o ne tik talismanu ir džentelmenu, nori vadovauti.
„NN“: Iš kur iš pradžių kilo mintis, kad Sergejus turi vykti į JAV?
SB: Jis užsidegė, pasakė, kad ten visa galia, ir nusprendė vykti žvalgybai. Be to, kai jis dar buvo kalėjime, kažkur 2021 m. jis paprašė savo draugo nueiti pas būrėją. Ir ji išbūrė, kad jis (Tikhanovskis. — „NN“) dar 3–4 metus sėdės kalėjime, o po to gyvens JAV.
Jis taip pat dėkingas Trumpui už tai, kad Trumpas jį išlaisvino, ir laiko save trumpistu. Vėliau Prokopjevas jam įrodys, kad jis yra respublikonas, trumpistas, ir jis tuo patikės.
„NN“: Kada Sergejaus gyvenime pasirodė Prokopjevas?
SB: Tada, kai Prokopjevas pasirodė „Euro Radio“ eteryje. Tada jis sakė, kad žino, kaip padėti Sergejui, kad Sergejus turi kreiptis į amerikiečių politikus. Jam patiko tai, ką sakė Prokopjevas. Jam apskritai patinka pataikavimas, ir Prokopjevas tuo pasinaudojo.
Jie susisiekė, aš pats jiems padėjau. Prokopjevas man sakė: „Tegul Sergėjus atvažiuoja, mes jį išmokysime anglų kalbos, tris dienas boksuosime, tada tris dienas ilsėsimės.“ Keisti dalykai. Sergejui taip pat patiko tai, ką jam sakė Prokopjevas – jis turi būti nepriklausomas. Aš taip pat laikiausi tokios nuomonės, bet nereikia tuo pačiu metu slopinti savo žmonos ir biuro.
Po to interviu „Euro Radio“ Sergėjus pagalvojo, kad Prokopjevas yra kietas vyras, reikia važiuoti pas jį. Prokopjevas jam sumokėjo bilietus į Ameriką, davė kažkur 5 tūkstančius dolerių, ir Sergėjus pagalvojo – na, kietai.
„NN“: Kaip reagavote į Tichanovskio viešą konfliktą su žmona Niujorke?
SB: Aš ten nebuvau, dėl laiko skirtumo vaizdo įrašą pamačiau tik ryte. Pažiūrėjau ir nustebau. Tai nėra deramas elgesys džentelmenui, gerbiančiam savo žmoną, bet pagalvojau, kad tai bus ženklas neigiamai nusiteikusiems žmonėms – opozicijoje žmonės nėra apmokami, jie turi savo nuomonę. Nors vis tiek buvo tokių, kurie nusprendė, kad tai inscenizacija.
„NN“: O po to buvo istorija su viza, kad galėčiau nuvykti į Didžiąją Britaniją apdovanojimų įteikimo ceremonijai.
SB: Tai buvo, galbūt, dar prieš Niujorką. Man parašė biuro darbuotojas ir pasakė, kad reikia greitai susitvarkyti vizą, paaiškino, ką reikia padaryti. Rugsėjo 19 d. užpildžiau tą anketą, Sergejus sumokėjo [už vizą]. Taip, biuras ne itin padėjo, bet jie papasakojo apie vizą ir kaip ją gauti. Beliko tik laukti datos, kad galėčiau atiduoti pirštų atspaudus, laisvos datos buvo nuo rugsėjo 26 d. iki spalio pabaigos.
Tada jis atvyko į Varšuvą tik dviem dienoms, kad galėtų dalyvauti konferencijoje, o po to išskrido į JAV. Jis tiesiog nesirūpino viza, jam buvo svarbesnis amerikietiškas atvejis. Vėliau jis prisiminė, kad sumokėjo pinigus ir reikia pasirūpinti viza.
„NN“: Kodėl ši istorija tapo paskutinia lašeliu?
SB: Nes aš niekada nemėgau šantažo, nemėgau užsakytų laiškų.
Lapkričio 10 d. jis pakvietė mane į renginį JAV, nupirko bilietus (Facebooke Sergejus Bespalovas paaiškino, kad bilietai buvo nupirkti už pinigus, kuriuos jam buvo skolingas Tichanovskis. — „NN“). O jau lapkričio 17 d. jis iš kito paskyros man atsiuntė tekstą apie istoriją su viza mano vardu: „Negaliu žiūrėti, kaip Sergejus [Tikhanovskis] vėl daromas kaltu...“.
Aš jam parašiau, kad to nepaskelbsiu: tai tiesioginis puolimas [prieš biurą], aš to nenoriu. Aš jam nusiunčiau kitą postą, kuriame šią istoriją pavadinau komunikacijos klaida. Jis man parašė, kad nereikia bijoti, o aš atsakiau, kad nenoriu kištis į šį mėšlą.
Atrodė, kad tema uždaryta. Bet tada jis man parašė, kad yra pasirengęs anuliuoti abu bilietus, jei aš nepublikuosiu to įrašo. Aš jam parašiau, kad tai yra nepadoru, o jis atsakė: „Aš tau daugiau nepasitikiu. Vadimas pasakė, kad gali jam paskambinti, ir jis tau nupirks naujus, o šiuos aš po poros valandų anuliuosiu. Tekstas pas tave yra“.
Jis man parašė po 40 minučių, po pusantros valandos. Parašė: „Aš laukiau dvi valandas ir noriu žinoti tavo sprendimą“. Ir tada paskambino, kur mane apipylė purvu. Viską galima ištverti, bet tokio, manau, negalima toleruoti. Aš tiesiog pajutau, kad jis nori mane išnaudoti, išduoti ir sugadinti mano reputaciją.
„NN“: Ar jums tai istorija apie Sergejų kaip asmenį, ar apie Sergejų kaip politiką, aktyvistą?
SB: Aš jo nelaikau politikos veikėju. Jis pats sugalvojo, kad yra politikas, bet politikai taip nesikalba su žmonėmis. Manau, kad politikai turi kalbėtis ir bandyti susitarti, o ne apipilti purvu ir bandyti pasinaudoti.
Tai jo asmeninė istorija, ir, deja, jis yra toks žmogus. Galbūt Maskvoje, kur jis dirbo prodiuserio darbą, taip kalbėti yra normalu, bet mes gyvename Baltarusijos burbule, ir čia tai nėra normalu. Tai reikia sustabdyti, man nereikia antro Lukošenkos. Kam tada visa tai?
„NN“: Jūs pavadinote savo įrašą apie šią istoriją „Gėda ir skaudu“. Apibendrinant – dėl ko jums dabar gėda ir kodėl skaudu?
SB: Gėda, kad palaikiau tokį žmogų, ir skaudu, kad jis pasirodė esąs toks. Man tai buvo netikėta. Maniau, kad tai galima ištaisyti, jei dirbsi su šiuo žmogumi, bet mano atveju taip neatsitiko.
Deja, Lukašenka ir jo specialiosios tarnybos buvo teisūs, kai jį paleido, numatydami kelis žingsnius į priekį. Per penkerius metus jie, matyt, gerai jį ištyrė ir suprato, kad tai bus Trojos arklys. Man gėda, kad į tai įsivėliau, ir skaudu, kad man nepavyko jo nukreipti teisinga linkme.
„NN“: Kai vadinate jį Trojos arkliu, turite omenyje, kad jis gali suskaldyti opoziciją?
SB: Taip. Tikriausiai tai ne paskutinis jo žingsnis, Vadimo Prokopjevo rankose jis toliau bandys pakreipti „Oficą“, be to, jis priešiškai nusiteikęs visų Baltarusijos žiniasklaidos priemonių atžvilgiu, skaito tik amerikiečių. Tai karas prieš visas Baltarusijos demokratines jėgas, nes Prokopjevas jam įkalė į galvą, kad visi Baltarusijos žiniasklaidos priemonės yra „Infopoint“, o Baltarusijos demokratinės jėgos yra niekas, kažkokie žmonės, kuriuos vedžioja Franakas. Ir toliau bus dar blogiau.
Aš ne surūdijusio vamzdžio kultūros atstovas, todėl Kalėdinių eglių Kaune ir Vilniuje įžiebimo koncertus vertinu iš Vilniečio su 74 metų stažu pozicijų. Mačiau juos abu. Kauno koncertą peržiūrėjau antrą kartą. Patiko. Profesionalus ir kultūringas buvo renginys.
Noriu tarti kelis žodžius apie Vilniuje vykusį renginį. Keista buvo jo pradžia.
Krepšinis.
Taip nusiritome per azartinių žaidimų, jį kuruojančių, industriją, užsieniečių samdymą, kad pergalė prieš antrarūšę komandą pristatoma it kažkoks stebuklas. Dar įdomiau buvo stebėti demonstruojamą Vilniaus komandos legionieriaus nuotrauką.
Koncertas Vilniuje buvo silpnas. Geriausias vertinimas - žiūrovai. Nors vedantieji po kiekvieno numerio prašė aplodismentų, bet jų nebuvo girdėti.
Koncertui nepadėjo net juodasis deimantas iš Nigerijos silpnu balseliu, kuriam pritarė dar silpnesnis choras. Nežavėjo ir kiti atlikėjai su senomis dainomis.
Svečiuose pas prof. Glenn Diesen atsargos pulkininkas Douglas McGregor – karo veteranas ir buvęs JAV gynybos ministro vyresnysis patarėjas. Pulkininkas McGregor teigia, kad NATO pralaimėjo karą Ukrainoje, o jo pasekmės pasireiškia melo demaskavimu ir aljanso politine dezintegracija.
Šiandien Europa patiria didelių sunkumų, daugiausia dėl karo Ukrainoje, kuris labai pakenkė iki tol buvusiam taikiam regionui. Deja, artimiausiais metais padėtis greičiausiai nepagerės. Iš tiesų, ateityje Europa greičiausiai bus dar mažiau stabili nei šiandien.
Dabartinė padėtis Europoje labai skiriasi nuo beprecedentės stabilumo, kuriuo Europa mėgavosi vienpolio laikotarpiu, trukusiu nuo maždaug 1992 m., po Sovietų Sąjungos žlugimo, iki 2017 m., kai Kinija ir Rusija tapo didžiosiomis valstybėmis, pakeisdamos vienpolį pasaulį į daugiapolį. Visi prisimename Franciso Fukuyamos garsųjį 1989 m. straipsnį „Istorijos pabaiga?“, kuriame teigiama, kad liberali demokratija yra lemta plisti po visą pasaulį, atnešdama taiką ir gerovę. Šis teiginys buvo akivaizdžiai klaidingas, tačiau daugelis Vakarų pasaulio gyventojų juo tikėjo daugiau nei 20 metų. Nedaugelis europiečių vienpolio laikotarpio klestėjimo laikais įsivaizdavo, kad šiandien Europa susidurs su tokiais sunkumais.
Taigi, kas nutiko?
Ukrainos karas, kuris, mano nuomone, buvo išprovokuotas Vakarų, ypač JAV, yra pagrindinė priežastis, dėl kurios Europa šiandien jaučiasi nesaugi. Vis dėlto yra ir antrasis veiksnys: 2017 m. pasaulinės galios pusiausvyros pasikeitimas iš vienpoliarumo į daugiapoliškumą, kuris neabejotinai kėlė grėsmę Europos saugumo architektūrai. Vis dėlto yra pagrįstų priežasčių manyti, kad šis galios pasiskirstymo pokytis buvo įveikiamas. Tačiau Ukrainos karas kartu su daugiapoliškumo atsiradimu garantavo didelius sunkumus, kurie artimiausioje ateityje greičiausiai neišnyks.
Pradėsiu nuo paaiškinimo, kaip vienpoliarumo pabaiga kelia grėsmę Europos stabilumo pamatams. Tada aptarsiu Ukrainos karo poveikį Europai ir kaip jis sąveikavo su perėjimu prie daugiapoliškumo, kad giliai pakeistų Europos kraštovaizdį.
Perėjimas nuo vienapoliškumo prie multipoliškumo
Remiantis NATO, JAV karinė buvimas Europoje buvo pagrindinis veiksnys, padėjęs išlaikyti stabilumą Vakarų Europoje Šaltojo karo metu ir visoje Europoje vienapoliškumo laikotarpiu. Žinoma, JAV nuo pat pradžių dominavo šioje sąjungoje, todėl valstybių narių, esančių po Amerikos saugumo skėčiu, tarpusavio karai buvo beveik neįmanomi. Iš esmės JAV buvo galinga taikos palaikymo jėga Europoje. Šiandienos Europos elitas pripažįsta šį paprastą faktą, todėl yra tvirtai įsipareigojęs išlaikyti Amerikos karius Europoje ir JAV dominuojamą NATO.
Verta paminėti, kad kai baigėsi Šaltasis karas ir Sovietų Sąjunga ėmėsi išvesti savo kariuomenę iš Rytų Europos bei nutraukti Varšuvos pakto galiojimą, Maskva neprieštaravo, kad JAV dominuojama NATO liktų nepakitusi. Kaip ir tuo metu Vakarų Europos šalys, Sovietų Sąjungos lyderiai suprato ir vertino taikos palaikymo logiką. Tačiau jie kategoriškai prieštaravo NATO plėtrai, bet apie tai – vėliau.
Kai kurie gali teigti, kad ne NATO, o ES buvo pagrindinė Europos stabilumo priežastis vienpolio laikotarpio metu, todėl 2012 m. Nobelio taikos premija buvo skirta ES, o ne NATO. Tačiau tai neteisinga. Nors ES yra nepaprastai sėkminga institucija, jos sėkmė priklauso nuo NATO, kuri palaiko taiką Europoje. Apverčiant Marksą aukštyn kojomis, politinė karinė institucija yra pagrindas ar pamatas, o ekonominė institucija yra antstatas. Visa tai reiškia, kad be Amerikos taikos palaikymo ne tik NATO, kokią mes ją žinome, išnyks, bet ir ES bus rimtai susilpninta.
Vienpolio laikotarpiu, kuris truko nuo 1992 iki 2017 m., JAV buvo neabejotinai galingiausia valstybė tarptautinėje sistemoje ir galėjo lengvai išlaikyti didelę karinę buvimą Europoje. Iš tiesų, jos užsienio politikos elitas ne tik norėjo išlaikyti NATO, bet ir plėsti aljansą į Rytų Europą.
Tačiau šis vienpolis pasaulis išnyko su daugiapoliškumo atsiradimu. JAV nebebuvo vienintelė didžioji pasaulio galia. Kinija ir Rusija dabar buvo didžiosios galios, o tai reiškė, kad Amerikos politikos formuotojai turėjo kitaip mąstyti apie juos supantį pasaulį.
Norint suprasti, ką daugiapoliškumas reiškia Europai, būtina atsižvelgti į galios pasiskirstymą tarp trijų didžiųjų pasaulio valstybių. JAV vis dar yra galingiausia pasaulio valstybė, tačiau Kinija sparčiai vejasi ir dabar yra plačiai pripažįstama kaip lygiavertė konkurentė. Didelė gyventojų skaičius ir tikrai įspūdingas ekonomikos augimas nuo 1990-ųjų pradžios pavertė ją potencialia hegemonija Rytų Azijoje. JAV, kurios jau yra regioninė hegemonė Vakarų pusrutulyje, kitos didžiosios valstybės, siekiančios hegemonijos Rytų Azijoje arba Europoje, perspektyva kelia didelį susirūpinimą. Reikia prisiminti, kad JAV įstojo į abu pasaulinius karus, siekdamos užkirsti kelią Vokietijai ir Japonijai tapti regioninėmis hegemonėmis atitinkamai Europoje ir Rytų Azijoje. Ta pati logika galioja ir šiandien.
Rusija yra silpniausia iš trijų didžiųjų valstybių ir, priešingai nei mano daugelis europiečių, ji nekelia grėsmės užkariauti visą Ukrainą, tuo labiau Rytų Europą. Juk pastaruosius trejus su puse metų ji bandė užkariauti tik penktadalį rytinės Ukrainos teritorijos. Rusijos armija nėra Vermachto armija, o Rusija, skirtingai nuo Sovietų Sąjungos Šaltojo karo metu ir šiandieninės Kinijos Rytų Azijoje, nėra potenciali regioninė hegemonė.
Atsižvelgiant į šį pasaulinės galios pasiskirstymą, JAV turi strateginį imperatyvą sutelkti dėmesį į Kinijos sulaikymą ir užkirsti kelią jos dominavimui Rytų Azijoje. Tačiau nėra įtikinamų strateginių priežasčių, kodėl JAV turėtų išlaikyti reikšmingą karinį buvimą Europoje, atsižvelgiant į tai, kad Rusija nekelia grėsmės tapti Europos hegemonu. Iš tiesų, skiriant brangius gynybos išteklius Europai, sumažėja išteklių, kuriuos galima skirti Rytų Azijai. Ši pagrindinė logika paaiškina JAV posūkį į Aziją. Tačiau jei šalis posūks į vieną regioną, pagal apibrėžimą, ji posūks nuo kito regiono, ir tas regionas yra Europa.
Yra dar vienas svarbus aspektas, kuris neturi didelės įtakos pasaulinei galios pusiausvyrai, bet dar labiau sumažina tikimybę, kad JAV ir toliau sieks išlaikyti reikšmingą karinį buvimą Europoje. Konkrečiai tariant, JAV su Izraeliu sieja ypatingi santykiai, kurie neturi analogų istorijoje. Šis ryšys, kuris yra didžiulės Izraelio lobistų įtakos JAV rezultatas, reiškia ne tik tai, kad Amerikos politikai besąlygiškai rems Izraelį, bet ir tai, kad JAV tiesiogiai ar netiesiogiai įsitrauks į Izraelio karus. Trumpai tariant, JAV ir toliau skirs didelius karinius išteklius Izraeliui, taip pat dislokuos dideles savo karines pajėgas Artimuosiuose Rytuose. Šis įsipareigojimas Izraeliui sukuria papildomą paskatą sumažinti JAV pajėgas Europoje ir paskatinti Europos šalis pačias rūpintis savo saugumu.
Esmė ta, kad galingos struktūrinės jėgos, susijusios su perėjimu nuo vienpoliškumo prie daugiapoliškumo, kartu su Amerikos ypatingais santykiais su Izraeliu, gali pašalinti JAV raminamąjį poveikį Europoje ir paralyžiuoti NATO, o tai akivaizdžiai turėtų rimtų neigiamų pasekmių Europos saugumui. Tačiau galima išvengti Amerikos pasitraukimo, ko, be abejo, nori beveik visi Europos lyderiai. Paprasčiau tariant, norint pasiekti tokį rezultatą, reikia išmintingų strategijų ir sumanios diplomatijos abiejose Atlanto vandenyno pusėse. Tačiau iki šiol to nepasiekėme. Vietoj to, Europa ir JAV kvailai siekė įtraukti Ukrainą į NATO, o tai išprovokavo pralaimėtą karą su Rusija, kuris žymiai padidina tikimybę, kad JAV pasitrauks iš Europos, o NATO bus sunaikinta. Leiskite man paaiškinti.
Kas sukėlė karą Ukrainoje: įprasta nuomonė
Norint visiškai suprasti Ukrainos karo pasekmes, būtina atsižvelgti į jo priežastis, nes priežastis, dėl kurios Rusija 2022 m. vasario mėn. įsiveržė į Ukrainą, daug pasako apie Rusijos karo tikslus ir ilgalaikius karo padarinius.
Vakaruose įprasta manyti, kad už Ukrainos karą atsakingas Vladimiras Putinas. Jo tikslas, kaip teigiama, yra užkariauti visą Ukrainą ir prijungti ją prie didžiosios Rusijos. Pasiekusi šį tikslą, Rusija imsis kurti imperiją Rytų Europoje, panašiai kaip tai padarė Sovietų Sąjunga po Antrojo pasaulinio karo. Pagal šią versiją Putinas kelia mirtiną grėsmę Vakarams ir su juo reikia elgtis griežtai. Trumpai tariant, Putinas yra imperialistas, turintis didįjį planą, kuris puikiai atitinka turtingą Rusijos tradiciją. Šiame pasakojime yra daug problemų. Leiskite man išvardyti penkias iš jų.
Pirma, nėra jokių įrodymų, kad iki 2022 m. vasario 24 d. Putinas norėjo užkariauti visą Ukrainą ir prijungti ją prie Rusijos. Tradicinės nuomonės šalininkai negali nurodyti nieko, ką Putinas būtų parašęs ar pasakęs, kas rodytų, kad jis manė, jog Ukrainos užkariavimas yra pageidautinas tikslas, kad jis manė, jog tai yra įmanomas tikslas, ir kad jis ketino siekti šio tikslo.
Kai jiems užduodamas klausimas šiuo klausimu, tradicinės nuomonės šalininkai nurodo Putino teiginį, kad Ukraina yra „dirbtinė“ valstybė, ir ypač jo nuomonę, kad rusai ir ukrainiečiai yra „viena tauta“, o tai yra pagrindinė tema jo gerai žinomame 2021 m. liepos 12 d. straipsnyje. Tačiau šie komentarai nieko nesako apie jo priežastis pradėti karą. Iš tiesų, tas straipsnis pateikia svarbių įrodymų, kad Putinas pripažino Ukrainą kaip nepriklausomą šalį. Pavyzdžiui, jis sako Ukrainos žmonėms: „Jūs norite sukurti savo valstybę: prašom!“ Dėl to, kaip Rusija turėtų elgtis su Ukraina, jis rašo: „Yra tik vienas atsakymas: su pagarba.“ Jis baigia tą ilgą straipsnį šiais žodžiais: „O kokia bus Ukraina – spręsti jos piliečiams.“
Tame pačiame straipsnyje ir dar kartą svarbioje kalboje, kurią jis sakė 2022 m. vasario 21 d., Putinas pabrėžė, kad Rusija priima „naują geopolitinę realybę, susiformavusią po TSRS žlugimo“. Jis pakartojo tą patį teiginį trečią kartą 2022 m. vasario 24 d., kai paskelbė, kad Rusija įsiverš į Ukrainą. Visi šie teiginiai tiesiogiai prieštarauja tvirtinimui, kad Putinas norėjo užkariauti Ukrainą ir prijungti ją prie didžiosios Rusijos.
Antra, Putinas neturėjo pakankamai karių, kad užkariautų Ukrainą. Mano skaičiavimais, Rusija įsiveržė į Ukrainą su ne daugiau kaip 190 000 karių. Generolas Oleksandras Syrskis, dabartinis Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vadas, tvirtina, kad Rusijos invazijos pajėgos sudarė tik 100 000 karių. Nėra jokios galimybės, kad 100 000 ar 190 000 karių pajėgos galėtų užkariauti, okupuoti ir prijungti visą Ukrainą prie didžiosios Rusijos. Pagalvokite, kad kai 1939 m. rugsėjo 1 d. Vokietija įsiveržė į vakarinę Lenkijos dalį, Vermachto kariuomenė turėjo apie 1,5 milijono karių. Ukraina geografiškai yra daugiau nei tris kartus didesnė už vakarinę Lenkijos dalį 1939 m., o 2022 m. Ukrainoje gyveno beveik dvigubai daugiau žmonių nei Lenkijoje, kai ją užėmė vokiečiai. Jei sutinkame su generolo Syrskio vertinimu, kad 2022 m. į Ukrainą įsiveržė 100 000 Rusijos karių, tai reiškia, kad Rusijos invazijos pajėgos buvo 15 kartų mažesnės už vokiečių pajėgas, įsiveržusias į Lenkiją. Ir ta nedidelė Rusijos armija įsiveržė į šalį, kuri buvo daug didesnė už vakarinę Lenkijos dalį tiek teritorijos dydžiu, tiek gyventojų skaičiumi.
Galima teigti, kad Rusijos lyderiai manė, jog Ukrainos kariuomenė yra tokia maža ir silpna, kad jų armija galės lengvai užkariauti visą šalį. Tačiau taip nėra. Iš tiesų Putinas ir jo pavaduotojai puikiai žinojo, kad Jungtinės Valstijos ir jų Europos sąjungininkės ginkluoja ir rengia Ukrainos kariuomenę nuo pat krizės pradžios 2014 m. vasario 22 d. Iš tiesų, Maskva labai bijojo, kad Ukraina taps de facto NATO nare. Be to, Rusijos lyderiai suprato, kad Ukrainos kariuomenė, kuri buvo didesnė už jų invazijos pajėgas, nuo 2014 m. veiksmingai kovojo Donbase. Jie tikrai suprato, kad Ukrainos kariuomenė nėra popierinis tigras, kurį galima greitai ir ryžtingai nugalėti, ypač turint omenyje, kad ji turėjo galingą Vakarų paramą. Putino tikslas buvo greitai pasiekti ribotą teritorinį laimėjimą ir priversti Ukrainą sėsti prie derybų stalo, o taip ir atsitiko. Ši diskusija mane atveda prie trečiojo punkto.
Iš karto po karo pradžios Rusija kreipėsi į Ukrainą, siekdama pradėti derybas dėl karo pabaigos ir modus vivendi tarp dviejų šalių. Šis žingsnis tiesiogiai prieštarauja teiginiui, kad Putinas norėjo užkariauti Ukrainą ir prijungti ją prie Didžiosios Rusijos. Derybos tarp Kijevo ir Maskvos prasidėjo Baltarusijoje vos keturias dienas po to, kai Rusijos kariai įžengė į Ukrainą. Baltarusijos derybos galiausiai buvo pakeistos Izraelio ir Stambulo derybomis. Turimi įrodymai rodo, kad rusai derėjosi rimtai ir nebuvo suinteresuoti aneksuoti Ukrainos teritorijos, išskyrus Krymą, kurį jie aneksavo 2014 m., ir galbūt Donbaso regioną. Derybos baigėsi, kai ukrainiečiai, paskatinti Didžiosios Britanijos ir Jungtinių Valstijų, pasitraukė iš derybų, kurios baigiantis buvo pasiekusios gerą pažangą.
Be to, Putinas praneša, kad derybų metu, kai jos darė pažangą, jo buvo paprašyta išvesti Rusijos kariuomenę iš Kijevo apylinkių kaip geros valios gestą, ką jis ir padarė 2022 m. kovo 29 d. Nė viena Vakarų vyriausybė ar buvęs politikas rimtai nesuabejojo Putino pasakojimu, kuris tiesiogiai prieštarauja teiginiui, kad jis buvo pasiryžęs užkariauti visą Ukrainą.
Ketvirta, prieš prasidedant karui, Putinas bandė rasti diplomatinį sprendimą kylančiai krizei. 2021 m. gruodžio 17 d. Putinas nusiuntė laišką prezidentui Joe Bidenui ir NATO vadovui Jensui Stoltenbergui, kuriame pasiūlė krizės sprendimą, pagrįstą rašytine garantija, kad: 1) Ukraina neprisijungs prie NATO, 2) prie Rusijos sienų nebus dislokuojami puolamieji ginklai ir 3) NATO kariai ir įranga, nuo 1997 m. dislokuoti Rytų Europoje, bus perkelti atgal į Vakarų Europą. Neatsižvelgiant į tai, ką galima manyti apie galimybę pasiekti susitarimą remiantis Putino pradiniais reikalavimais, tai rodo, kad jis bandė išvengti karo. Kita vertus, Jungtinės Valstijos atsisakė derėtis su Putinu. Atrodo, kad jos nebuvo suinteresuotos išvengti karo.
Penkta, neatsižvelgiant į Ukrainą, nėra nė mažiausio įrodymo, kad Putinas ketino užkariauti kitas Rytų Europos šalis. Tai nestebina, turint omenyje, kad Rusijos kariuomenė nėra pakankamai didelė, kad užkariautų visą Ukrainą, tuo labiau Baltijos valstybes, Lenkiją ir Rumuniją. Be to, visos šios šalys yra NATO narės, o tai beveik neabejotinai reikštų karą su Jungtinėmis Valstijomis ir jų sąjungininkais.
Apibendrinant, nors Europoje – ir, esu tikras, čia, Europos Parlamente – plačiai manoma, kad Putinas yra imperialistas, kuris jau seniai yra pasiryžęs užkariauti visą Ukrainą, o po to ir kitas šalis į vakarus nuo Ukrainos, praktiškai visi turimi įrodymai prieštarauja šiai nuomonei.
Tikroji Ukrainos karo priežastis
Iš tiesų, karą išprovokavo Jungtinės Valstijos ir jų Europos sąjungininkai. Žinoma, tai nereiškia, kad Rusija nepradėjo karo, įsiverždama į Ukrainą. Tačiau pagrindinė konflikto priežastis buvo NATO sprendimas priimti Ukrainą į aljansą, kurį beveik visi Rusijos lyderiai laikė egzistencine grėsme, kurią reikia pašalinti. Tačiau NATO plėtra nėra visa problema, nes ji yra platesnės strategijos, kuria siekiama paversti Ukrainą Vakarų bastionu prie Rusijos sienos, dalis. Kijevo priėmimas į Europos Sąjungą (ES) ir spalvotųjų revoliucijų skatinimas Ukrainoje, kitaip tariant, jos pavertimas provakarietiška liberalia demokratija, yra kiti du šios politikos aspektai. Rusijos lyderiai bijo visų trijų aspektų, tačiau labiausiai bijo NATO plėtros. Kaip sakė Putinas, „Rusija negali jaustis saugi, vystytis ir egzistuoti, kai susiduria su nuolatine grėsme iš šiandieninės Ukrainos teritorijos“. Iš esmės jis nebuvo suinteresuotas Ukrainos prijungimu prie Rusijos; jis buvo suinteresuotas užtikrinti, kad ji netaptų tuo, ką jis pavadino „atsparos tašku“ Vakarų agresijai prieš Rusiją. Siekdamas susidoroti su šia grėsme, Putinas 2022 m. vasario 24 d. pradėjo prevencinį karą.
Kuo grindžiamas teiginys, kad NATO plėtra buvo pagrindinė Ukrainos karo priežastis?
Pirma, prieš karą prasidedant Rusijos lyderiai vieningai kartodavo, kad NATO plėtra į Ukrainą yra egzistencinė grėsmė, kurią reikia pašalinti. Putinas iki 2022 m. vasario 24 d. viešai ne kartą pareiškė šią poziciją. Kiti Rusijos lyderiai, įskaitant gynybos ministrą, užsienio reikalų ministrą, užsienio reikalų ministro pavaduotoją ir Maskvos ambasadorių Vašingtone, taip pat pabrėžė NATO plėtros svarbą krizės Ukrainoje priežastimi. Užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas tai glaustai išdėstė 2022 m. sausio 14 d. spaudos konferencijoje: „Viskas priklauso nuo garantijos, kad NATO neplėsis į rytus.“
Antra, Rusijos giluminį baimės jausmą dėl Ukrainos prisijungimo prie NATO iliustruoja įvykiai nuo karo pradžios. Pavyzdžiui, Stambule vykusiuose derybose, kurios prasidėjo iškart po invazijos pradžios, Rusijos lyderiai aiškiai pareiškė, kad Ukraina turi sutikti su „nuolatiniu neutralitetu“ ir negali prisijungti prie NATO. Ukrainiečiai be didesnio pasipriešinimo sutiko su Rusijos reikalavimu, nes žinojo, kad kitaip karo pabaiga bus neįmanoma. Neseniai, 2024 m. birželio 14 d., Putinas išdėstė Rusijos reikalavimus karui užbaigti. Vienas iš pagrindinių jo reikalavimų buvo, kad Kijevas „oficialiai“ pareikštų, kad atsisako „planų įstoti į NATO“. Nieko nuostabaus, nes Rusija visada laikė Ukrainos narystę NATO egzistencine grėsme, kurią reikia užkirsti bet kokia kaina.
Trečia, nemažai įtakingų ir gerbiamų Vakarų šalių asmenų dar prieš karą suprato, kad NATO plėtra, ypač į Ukrainą, bus vertinama Rusijos vadovų kaip mirtina grėsmė ir galiausiai veda prie katastrofos.
Williamas Burnsas, kuris neseniai buvo CŽV vadovas, bet 2008 m. balandžio mėn. Bukarešte vykusio NATO viršūnių susitikimo metu buvo JAV ambasadorius Maskvoje, parašė tuometinei valstybės sekretorei Condoleezzai Rice raštą, kuriame glaustai apibūdino Rusijos požiūrį į Ukrainos įstojimą į aljansą. „Ukrainos įstojimas į NATO“, rašė jis, „yra ryškiausia iš visų raudonųjų linijų Rusijos elitui (ne tik Putinui). Per daugiau nei dvejus su puse metų pokalbių su svarbiausiais Rusijos veikėjais, nuo Kremliaus užkaborių tamsiausių kampelių gyventojų iki aštriausių Putino liberalių kritikų, aš dar nesu sutikęs nė vieno, kuris Ukrainos įstojimą į NATO vertintų kaip kažką kita nei tiesioginį iššūkį Rusijos interesams.“ NATO, pasak jo, „būtų vertinama kaip strateginis iššūkis. Šiandieninė Rusija į tai sureaguos. Rusijos ir Ukrainos santykiai bus visiškai įšaldyti... Tai sudarys palankias sąlygas Rusijos kišimuisi Kryme ir rytinėje Ukrainoje.“
2008 m. Burnsas nebuvo vienintelis Vakarų politikas, supratęs, kad Ukrainos priėmimas į NATO yra pavojingas žingsnis. Pavyzdžiui, Bukarešto viršūnių susitikime Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy prieštaravo Ukrainos narystės NATO klausimo sprendimui, nes suprato, kad tai sukeltų Rusijos nerimą ir pyktį. Merkel neseniai paaiškino savo prieštaravimą: „Buvau visiškai įsitikinusi, kad Putinas to tiesiog neleis. Jo požiūriu tai būtų karo paskelbimas.“
Taip pat verta paminėti, kad buvęs NATO generalinis sekretorius Jens Stoltenberg prieš palikdamas pareigas du kartus pareiškė, kad „prezidentas Putinas pradėjo šį karą, nes norėjo uždaryti NATO duris ir atimti iš Ukrainos teisę pasirinkti savo kelią“. Vakarų pasaulyje beveik niekas nesuabejojo šiuo įspūdingu prisipažinimu, o jis jo neatsiėmė.
Dar daugiau, daugelis Amerikos politikų ir strategų prieštaravo prezidento Bilo Klintono sprendimui plėsti NATO 1990-aisiais, kai šis sprendimas buvo svarstomas. Šie priešininkai nuo pat pradžių suprato, kad Rusijos lyderiai plėtrą laikys grėsme savo gyvybiniams interesams ir kad ši politika galiausiai baigsis katastrofa. Priešininkų sąraše yra tokios žymios asmenybės kaip George Kennan, Clintono gynybos sekretorius William Perry, jo jungtinio štabo viršininkas generolas John Shalikashvili, Paul Nitze, Robert Gates, Robert McNamara, Richard Pipes ir Jack Matlock, paminėjus tik keletą iš jų.
Putino pozicijos logika turėtų būti visiškai suprantama amerikiečiams, kurie jau seniai laikosi Monro doktrinos, numatančios, kad jokia tolimos didžiosios valstybės negali sudaryti aljanso su Vakarų pusrutulio šalimi ir dislokuoti joje savo karines pajėgas. Jungtinės Valstijos tokį žingsnį traktuotų kaip egzistencinę grėsmę ir dėtų visas pastangas, kad pašalintų šį pavojų. Žinoma, būtent taip ir atsitiko 1962 m. Kubos raketų krizės metu, kai prezidentas Johnas Kennedy aiškiai pareiškė Sovietų Sąjungos vadovams, kad jų branduolinės raketos turi būti pašalintos iš Kubos. Putinas yra giliai paveiktas tos pačios logikos. Juk didžiosios valstybės nenori, kad tolimos didžiosios valstybės dislokuotų karines pajėgas netoli jų teritorijos.
Ukrainos įstojimo į NATO šalininkai kartais teigia, kad Maskva neturėjo nerimauti dėl plėtros, nes „NATO yra gynybinis aljansas ir nekelia grėsmės Rusijai“. Tačiau Rusijos lyderiai nemano, kad Ukraina turėtų įstoti į NATO, ir svarbu yra tai, ką jie galvoja. Apibendrinant, nėra abejonių, kad Putinas Ukrainos įstojimą į NATO laikė egzistencine grėsme, kurios negalima leisti, ir buvo pasirengęs pradėti karą, kad tai užkirstų kelią, ką jis ir padarė 2022 m. vasario 24 d.
Karo eiga iki šiol
Dabar pakalbėkime apie karo eigą. Po to, kai 2022 m. balandžio mėn. Stambule žlugo derybos, konfliktas Ukrainoje virto išsekimo karu, kuris labai primena Pirmojo pasaulinio karo vakarų frontą. Šis žiaurus karas tęsiasi jau daugiau nei trejus su puse metų. Per tą laiką Rusija oficialiai aneksavo keturias Ukrainos sritis, be Krymo, kurį aneksavo 2014 m. Iš esmės Rusija iki šiol aneksavo apie 22 proc. Ukrainos teritorijos, buvusios iki 2014 m., kuri visa yra šalies rytinėje dalyje.
Vakarai nuo karo pradžios 2022 m. teikė didžiulę paramą Ukrainai, darydami viską, išskyrus tiesioginį dalyvavimą kovose. Neatsitiktinai Rusijos lyderiai mano, kad jų šalis kariauja su Vakarais. Nepaisant to, Trumpas yra pasiryžęs smarkiai apriboti Amerikos vaidmenį kare ir perkelti naštą remti Ukrainą ant Europos pečių.
Rusija aiškiai laimi karą ir greičiausiai nugalės. Priežastis paprasta: išsekimo kare kiekviena pusė stengiasi išsekinti kitą, o tai reiškia, kad pusė, turinti daugiau karių ir galingesnę ginkluotę, greičiausiai išeis nugalėtoja. Rusija turi didelį pranašumą abiem aspektais. Pavyzdžiui, Syrskyi sako, kad Rusija dabar turi tris kartus daugiau karių, dalyvaujančių kare, nei Ukraina, o kai kuriose fronto linijos vietose rusai pranoksta ukrainiečius 6:1. Iš tiesų, pagal daugelį pranešimų, Ukraina neturi pakankamai karių, kad galėtų tankiai užpildyti visas savo fronto linijos pozicijas, o tai kartais palengvina Rusijos pajėgoms įsiskverbti į jos fronto linijas.
Kalbant apie ugnies galią, per didžiąją dalį karo Rusijos pranašumas artilerijos srityje – itin svarbiame ginkle išsekimo kare – buvo 3:1, 7:1 arba 10:1. Rusija taip pat turi didžiulį labai tikslių planiruojančių bombų atsargų, kurias ji naudojo mirtinu veiksmingumu prieš Ukrainos gynybą, o Kijevas beveik neturi planuojančių bombų. Nors nėra abejonių, kad Ukraina turi labai veiksmingą dronų parką, kuris iš pradžių buvo veiksmingesnis už Rusijos dronų parką, per pastaruosius metus Rusija pakeitė situaciją ir dabar turi pranašumą tiek dronų, tiek artilerijos ir sklandančių bombų srityje.
Svarbu pabrėžti, kad Kijevas neturi veiksmingo sprendimo savo darbo jėgos problemai, nes jo gyventojų skaičius yra daug mažesnis nei Rusijos, be to, šalyje paplitęs karo tarnybos vengimas ir dezertyravimas. Ukraina taip pat negali išspręsti ginkluotės disbalanso problemos, visų pirma dėl to, kad Rusija turi tvirtą pramoninę bazę, kuri gamina didelius ginkluotės kiekius, o Ukrainos pramoninė bazė yra menka. Norėdama kompensuoti šį trūkumą, Ukraina labai priklauso nuo Vakarų ginklų tiekimo, tačiau Vakarų šalys neturi gamybos pajėgumų, reikalingų siekiant prilygti Rusijos gamybai. Dar blogiau, D. Trumpas lėtina amerikietiškų ginklų tiekimą Ukrainai.
Iš esmės Ukraina yra gerokai prasčiau ginkluota ir turi mažiau karių, o tai yra mirtina nuolatinio karo sąlygomis. Be šios sudėtingos padėties mūšio lauke, Rusija turi didžiulius raketų ir dronų atsargus, kuriuos naudoja smūgiams giliai į Ukrainos teritoriją ir svarbiausių infrastruktūros objektų bei ginklų sandėlių naikinimui. Žinoma, Kijevas turi pajėgumų smogti tikslams giliai Rusijos teritorijoje, tačiau jo smogiamoji galia yra toli gražu ne tokia didelė kaip Maskvos. Be to, smūgiai tikslams giliai Rusijos teritorijoje turės mažai įtakos tam, kas vyksta mūšio lauke, kur sprendžiamas šio karo likimas.
Taikaus sprendimo perspektyvos
O kokios yra taikaus sprendimo perspektyvos? 2025 m. vyko daug diskusijų apie diplomatinio sprendimo, kuris užbaigtų karą, paiešką. Šios diskusijos didžiąja dalimi vyko dėl Trumpo pažado, kad jis užbaigs karą prieš įsikeldamas į Baltuosius rūmus arba netrukus po to. Akivaizdu, kad jam tai nepavyko – tiesą sakant, jis netgi nebuvo arti sėkmės. Liūdna tiesa yra ta, kad nėra vilties derėtis dėl reikšmingo taikos susitarimo. Šis karas bus baigtas mūšio lauke, kur rusai greičiausiai laimės bjaurią pergalę, dėl kurios susidarys įšaldytas konfliktas tarp Rusijos ir Ukrainos, Europos bei JAV. Paaiškinsiu.
Diplomatinis karo sprendimas neįmanomas, nes priešiškos pusės turi nesuderinamus reikalavimus. Maskva reikalauja, kad Ukraina būtų neutrali šalis, o tai reiškia, kad ji negalėtų būti NATO nare ir gauti reikšmingų saugumo garantijų iš Vakarų. Rusai taip pat reikalauja, kad Ukraina ir Vakarai pripažintų jų aneksiją Krymo ir keturių rytinės Ukrainos sričių. Trečiasis pagrindinis jų reikalavimas – Kijevas turi apriboti savo kariuomenės dydį iki tokio lygio, kad ji nebekeltų karinės grėsmės Rusijai. Nenuostabu, kad Europa, ypač Ukraina, kategoriškai atmeta šiuos reikalavimus. Ukraina atsisako atiduoti Rusijai bet kokią teritoriją, o Europos ir Ukrainos lyderiai toliau siekia, kad Ukraina įstotų į NATO arba bent jau leistų Vakarams suteikti Kijevui rimtas saugumo garantijas. Ukrainos nusiginklavimas iki Maskvai priimtino lygio taip pat yra neįmanomas. Šių priešingų pozicijų neįmanoma suderinti, kad būtų pasiektas taikos susitarimas.
Taigi karas bus išspręstas mūšio lauke. Nors manau, kad Rusija laimės, ji nepasieks lemiamos pergalės, kuria užkariautų visą Ukrainą. Vietoj to, ji greičiausiai pasieks bjaurią pergalę, kuria užims 20–40 proc. Ukrainos teritorijos, buvusios iki 2014 m., o Ukraina taps neveiksminga likučių valstybe, apimančia teritoriją, kurios Rusija neužkariaus. Maskva greičiausiai nebandys užkariauti visos Ukrainos, nes vakarinėje šalies dalyje, užimančioje 60 procentų teritorijos, gyvena etniniai ukrainiečiai, kurie stipriai priešintųsi Rusijos okupacijai ir paverstų ją okupacinėms pajėgoms košmaru. Visa tai reiškia, kad tikėtinas Ukrainos karo rezultatas yra įšaldytas konfliktas tarp didžiosios Rusijos ir Europos remiamos Ukrainos likučių.
Pasekmės
Dabar norėčiau aptarti galimas Ukrainos karo pasekmes, pirmiausia sutelkdamas dėmesį į pasekmes pačiai Ukrainai, o po to – į pasekmes Europos ir Rusijos santykiams. Galiausiai aptarsiu galimas pasekmes pačioje Europoje ir transatlantiniams santykiams.
Pirmiausia, Ukraina yra faktiškai sunaikinta. Ji jau prarado didelę dalį savo teritorijos ir tikėtina, kad praras dar daugiau žemės, kol karas nesibaigs. Jos ekonomika yra sugriauta, be jokių perspektyvų atsigauti artimoje ateityje, ir, pagal mano skaičiavimus, ji patyrė maždaug 1 milijoną aukų, o tai yra stulbinantis skaičius bet kuriai šaliai, bet ypač šaliai, kuri, kaip sakoma, yra „demografinėje mirties spiralėje“. Rusija taip pat sumokėjo didelę kainą, bet jos nuostoliai yra kur kas mažesni nei Ukrainos.
Atsižvelgiant į negrįžtamąsias išlaidas ir giliai įsišaknijusią rusofobiją Vakarų šalyse, Europa beveik neabejotinai ir toliau liks sąjungininkė likusiai Ukrainai. Tačiau šie tęsiami santykiai Kijevui bus nenaudingi dėl dviejų priežasčių. Pirma, tai paskatins Maskvą kištis į Ukrainos vidaus reikalus, kad sukeltų jai ekonominių ir politinių problemų, kad ji nekeltų grėsmės Rusijai ir neturėtų galimybių prisijungti prie NATO ar ES. Antra, Europos įsipareigojimas remti Kijevą bet kokiomis aplinkybėmis motyvuoja rusus užkariauti kuo daugiau Ukrainos teritorijos, kol karas siaučia, kad maksimaliai susilpnintų likusią Ukrainos dalį, kai konfliktas bus įšaldytas.
O kaip bus su Europos ir Rusijos santykiais ateityje? Jie greičiausiai bus toksiški, kiek akys mato. Tiek europiečiai, tiek, be abejo, ukrainiečiai stengsis pakenkti Maskvos pastangoms integruoti aneksuotas Ukrainos teritorijas į didžiąją Rusiją, taip pat ieškos galimybių sukelti rusams ekonominių ir politinių problemų. Rusija, savo ruožtu, ieškos galimybių sukelti ekonominių ir politinių problemų Europoje bei tarp Europos ir JAV. Rusijos lyderiai turės galingą paskatą kuo labiau suskaldyti Vakarus, nes Vakarai beveik neabejotinai nukreips savo dėmesį į Rusiją. Negalima pamiršti, kad Rusija stengsis išlaikyti Ukrainos neveiksnumą, o Europa stengsis ją padaryti veiksmingą.
Santykiai tarp Europos ir Rusijos bus ne tik nuodingi, bet ir pavojingi. Karo galimybė bus visada aktuali. Be to, kad gali vėl prasidėti karas tarp Ukrainos ir Rusijos – juk Ukraina norės susigrąžinti prarastas teritorijas – yra dar šeši kiti konflikto židiniai, kuriuose gali kilti karas tarp Rusijos ir vienos ar kelių Europos šalių. Pirmiausia, pažvelkime į Arktį, kur tirpstantis ledas atvėrė duris konkurencijai dėl praėjimų ir išteklių. Reikia prisiminti, kad septynios iš aštuonių Arktyje esančių šalių yra NATO narės. Rusija yra aštuntoji, o tai reiškia, kad šioje strategiškai svarbioje teritorijoje NATO šalys ją pranoksta 7:1.
Antrasis konfliktų židinys yra Baltijos jūra, kuri kartais vadinama „NATO ežeru“, nes ją iš didžiosios dalies supa šios aljanso šalys. Tačiau šis vandens kelias yra gyvybiškai svarbus Rusijos strateginiams interesams, kaip ir Kaliningradas, Rusijos anklavas Rytų Europoje, kuris taip pat yra apsuptas NATO šalių. Ketvirtasis konfliktų židinys yra Baltarusija, kuri dėl savo dydžio ir geografinės padėties yra strategiškai tokia pat svarbi Rusijai kaip Ukraina. Europiečiai ir amerikiečiai tikrai bandys įsteigti provakarietišką vyriausybę Minske po to, kai prezidentas Aleksandras Lukašenka paliks postą, ir galiausiai paversti ją provakarietišku bastionu prie Rusijos sienos.
Vakarai jau yra giliai įsitraukę į Moldovos politiką, kuri ne tik ribojasi su Ukraina, bet ir apima atsiskyrusį regioną, žinomą kaip Transnistrija, kurį okupavo Rusijos kariai. Paskutinis konfliktų židinys yra Juodoji jūra, kuri yra labai strategiškai svarbi tiek Rusijai, tiek Ukrainai, taip pat kelioms NATO šalims: Bulgarijai, Graikijai, Rumunijai ir Turkijai. Kaip ir Baltijos jūros atveju, Juodojoje jūroje yra didelis konfliktų potencialas.
Visa tai reiškia, kad net ir po to, kai Ukraina taps įšaldytu konfliktu, Europa ir Rusija toliau palaikys priešiškus santykius geopolitinėje aplinkoje, kurioje gausu konfliktų židinių. Kitaip tariant, didelio Europos karo grėsmė neišnyks, kai Ukrainoje baigsis karo veiksmai.
Dabar norėčiau pereiti prie Ukrainos karo pasekmių Europoje, o po to – prie jo galimo poveikio transatlantiniams santykiams. Pirmiausia, negalima pakankamai pabrėžti, kad Rusijos pergalė Ukrainoje – net jei tai bus bjauri pergalė, kaip aš numatau – būtų stulbinantis pralaimėjimas Europai. Kitaip tariant, tai būtų stulbinantis pralaimėjimas NATO, kuri nuo pat konflikto Ukrainoje pradžios 2014 m. vasario mėn. yra giliai įsitraukusi į jį. Iš tiesų, aljansas yra pasiryžęs nugalėti Rusiją nuo tada, kai 2022 m. vasario mėn. konfliktas peraugo į didelį karą.
NATO pralaimėjimas sukels kaltinimus tarp valstybių narių ir daugelio jų viduje. Kas kaltas dėl šios katastrofos, bus labai svarbu Europos valdančiosioms elitoms, ir tikrai bus stipri tendencija kaltinti kitus ir nepriimti atsakomybės už save. Diskusijos apie tai, „kas prarado Ukrainą“, vyks Europoje, kurią jau dabar drasko nesutarimai tarp šalių ir jų viduje. Be šių politinių kovų, kai kurie abejos NATO ateitimi, atsižvelgdami į tai, kad ji nesugebėjo sustabdyti Rusijos, šalies, kurią dauguma Europos lyderių apibūdina kaip mirtiną grėsmę. Atrodo beveik tikra, kad po Ukrainos karo NATO bus daug silpnesnė nei prieš karo pradžią.
Bet koks NATO susilpnėjimas turės neigiamų pasekmių ES, nes stabili saugumo aplinka yra būtina ES klestėjimui, o NATO yra raktas į stabilumą Europoje. Neatsižvelgiant į grėsmes ES, nuo karo pradžios smarkiai sumažėjęs dujų ir naftos tiekimas į Europą smarkiai pakenkė pagrindinėms Europos ekonomikoms ir sulėtino bendrą euro zonos augimą. Yra pagrįstų priežasčių manyti, kad ekonomikos augimas visoje Europoje dar toli gražu neatsigavo po Ukrainos katastrofos.
NATO pralaimėjimas Ukrainoje taip pat gali sukelti transatlantines kaltės žaidimus, ypač todėl, kad Trumpo administracija atsisakė taip aktyviai remti Kijevą kaip Bideno administracija ir vietoj to spaudė europiečius prisiimti didesnę naštą, kad Ukraina galėtų tęsti kovą. Taigi, kai karas galiausiai baigsis Rusijos pergale, Trumpas galės apkaltinti europiečius, kad jie nesugebėjo prisiimti atsakomybės, o Europos lyderiai galės apkaltinti Trumpą, kad jis paliko Ukrainą sunkiausiu momentu. Žinoma, Trumpo santykiai su Europa jau seniai yra prieštaringi, todėl šie kaltinimai tik pablogins ir taip blogą situaciją.
Tada kyla labai svarbus klausimas, ar JAV žymiai sumažins savo karinį buvimą Europoje, o gal net išves visas savo kovines pajėgas iš Europos. Kaip pabrėžiau savo kalbos pradžioje, nepriklausomai nuo karo Ukrainoje, istorinis perėjimas nuo vienpoliarumo prie daugiapoliškumo sukūrė galingą paskatą JAV pereiti prie Rytų Azijos, o tai iš esmės reiškia atsitraukimą nuo Europos. Vien šis žingsnis gali užbaigti NATO egzistavimą, o tai reiškia, kad baigsis ir Amerikos raminamasis poveikis Europoje.
Tai, kas nuo 2022 m. įvyko Ukrainoje, padidina tokio rezultato tikimybę. Pakartosiu: Trumpas jaučia giliai įsišaknijusią neapykantą Europai, ypač jos lyderiams, ir jis kaltins juos dėl Ukrainos praradimo. Jis nėra labai palankiai nusiteikęs NATO atžvilgiu ir yra apibūdinęs ES kaip priešą, sukurtą „sugadinti Jungtinėms Valstijoms“. Be to, faktas, kad Ukraina pralaimėjo karą nepaisant didžiulės NATO paramos, greičiausiai paskatins jį atmesti aljansą kaip neveiksmingą ir nenaudingą. Šis argumentas leis jam versti Europą pati rūpintis savo saugumu ir nepasikliauti JAV. Trumpai tariant, atrodo tikėtina, kad Ukrainos karo rezultatai, kartu su įspūdingu Kinijos kilimu, ateinančiais metais susilpnins transatlantinius santykius, o tai bus labai žalinga Europai.
Išvada
Norėčiau baigti keliais bendrais pastebėjimais. Pirmiausia, karas Ukrainoje buvo katastrofa. Iš tiesų, tai katastrofa, kuri beveik neabejotinai tęsis ir ateinančiais metais. Ji turėjo katastrofiškų pasekmių Ukrainai. Ji sugadino Europos ir Rusijos santykius artimiausioje ateityje ir padarė Europą pavojingesne vieta. Jis taip pat padarė rimtą ekonominę ir politinę žalą Europoje ir smarkiai pakenkė transatlantiniams santykiams.
Ši nelaimė kelia neišvengiamą klausimą: kas atsakingas už šį karą? Šis klausimas neišnyks artimiausiu metu, o laikui bėgant jis tikriausiai taps dar aktualesnis, nes žalos mastas taps akivaizdesnis vis daugiau žmonių.
Atsakymas, žinoma, yra toks, kad pagrindinė atsakomybė tenka JAV ir jos Europos sąjungininkėms. 2008 m. balandžio mėn. sprendimas priimti Ukrainą į NATO, kurio Vakarai nuo tada atkakliai siekė, kartą po karto dvigubindami savo įsipareigojimus, yra pagrindinė Ukrainos karo priežastis.
Tačiau dauguma Europos lyderių kaltins Putiną dėl karo ir jo baisių pasekmių. Bet jie klysta. Karas galėjo būti išvengtas, jei Vakarai nebūtų nusprendę priimti Ukrainos į NATO arba jei būtų atsisakę šio įsipareigojimo, kai rusai aiškiai pareiškė savo prieštaravimą. Jei taip būtų nutikę, Ukraina šiandien beveik tikrai būtų likusi nepakitusi, su savo iki 2014 m. buvusiomis sienomis, o Europa būtų stabilesnė ir turtingesnė. Tačiau tas laivas jau išplaukė, ir dabar Europa turi susitaikyti su katastrofiškomis pasekmėmis, kurias sukėlė serija išvengiamų klaidų.
Autoriaus komentaras su prof. Glenn Diesen (anglų ir rusų kalb.)
The Economist išleido tradicinį leidinį „The World Ahead 2026“ – kasmetinį leidinį, kuris jau 40 metų prognozuoja pagrindines ateinančių metų tendencijas. 2026 m. viršelis tapo vienu iš simboliais ir nerimą keliančiais pranešimais turtingiausių per visą žurnalo istoriją. Analitikai ir konspirologai jau išsamiai išnagrinėjo kiekvieną šio kompozicijos elementą. Paanalizuokime, kas užkoduota šioje vizualioje pasaulinės elito žinutėje.
🏴☠ „Kas yra kas“ ant viršelio: ryšys su Rothschildais
Prieš analizuojant simbolius, svarbu suprasti, kas stovi už „The Economist“. 1843 m. įkurtas leidinys niekada nebuvo masinis – tai elito žurnalas elitui. Seras Evelinas de Rothschildas buvo bendrovės pirmininkas nuo 1970-ųjų pradžios iki 1980-ųjų pabaigos. Tarp akcininkų yra Rothschildų (21 %), Cadbury, Schröderių ir kitų įtakingų Europos dinastijų šeimos.
Dabartinė vyriausioji redaktorė Zanni Minton Beddows 2025 m. dalyvavo Bilderbergo klubo susitikime – uždaroje konferencijoje, skirtoje politinei ir ekonominei elitai. Tai reiškia, kad „The Economist“ ne tik „prognozuoja“ ateitį – leidinys yra susijęs su tais, kurie gali šias prognozes paversti realybe.
⚽ Pasaulis kaip futbolo kamuolys: viskas yra didelis žaidimas
Viršutinėje viršelio dalyje pavaizduotas Žemės rutulys, atvaizduotas kaip futbolo kamuolys. Tai nuoroda į 2026 m. FIFA pasaulio čempionatą, kuris vyks JAV, Kanadoje ir Meksikoje. Simboliniu lygmeniu tai perteikia idėją, kad „visas pasaulis yra scena“, užsimindama, kad 2026 m. šioje arenoje vyks dramatiški įvykiai.
Paveikslas nupieštas ant futbolo kamuolio šablono, kurį kažkas „spardo“ už kadro ribų. 2026 m. – tai FIFA pasaulio čempionato metai. Galbūt FIFA taps „pradiniu smūgiu“ metų įvykiams.
250 metų JAV: šventė ar žlugimas?
Ant viršelio pavaizduotas tortas su žvakėmis – Jungtinių Valstijų įkūrimo 250-mečio simbolis. Tačiau vietoj šventinės nuotaikos „The Economist“ prognozuoja giliausios poliarizacijos metus. Yra krovininis laivas su juoda vėliava ir patrankomis (kurios neturėtų būti krovininio laivo), viena iš kurių šaudo į tortą, simbolizuojantį 250-ąsias JAV metines. 2026 m. liepos 4 d. yra pasaulio čempionato vidurys.
Kai kurie analitikai pažymi, kad 1776 m. taip pat yra Bavarijos iluminatų įkūrimo metai, o tai kelia klausimą: ar viršelis užsimena apie slaptas elitines programas, lygiagrečias Amerikos istorijai? Kitaip tariant, tortas taip pat gali reikšti tam tikros pasaulio tvarkos arba elitinio projekto, prasidėjusio 1776 m. ir švenčiančio 250 metų jubiliejų, išsaugojimą.
🤖 Robotai ir AI: automatizacija yra negrįžtama
Vienas iš labiausiai pastebimų elementų – robotas šuo „Boston Dynamics Spot“, apsuptas dronų ir robotizuotų rankų. Tai simbolizuoja, kad iki 2026 m. automatizavimas pasieks kritinę ribą. Daugybė dronų ir palydovų sukelia nuolatinio stebėjimo jausmą.
Šie simboliai rodo, kad iki 2026 m. automatizavimas pasieks negrįžtamą ribą – AI pagrįstos sistemos vis labiau pakeis žmogaus darbą srityse nuo saugumo iki gamybos.
💉 Farmacijos bumas: masinis skiepijimas ar biologinis ginklas?
Ant viršelio išsibarstę daugybė „tabletės“. Viršelis aiškiai įtraukia sveikatos simbolius kaip pagrindinį elementą, leidžiantį manyti, kad tokie klausimai kaip pandemijos, vakcinos ar pažangios gydymo metodikos bus svarbūs 2026 m.
Nerimą kelianti detalė: tai, kad švirkštai pavaizduoti „ginkluoti“ šalia raketų, gali užsiminti apie biologinio karo ar nuotėkio iš laboratorijų baimes.
Aktualus kontekstas: Marburgo viruso protrūkis neseniai buvo patvirtintas Etiopijoje. Marburgo virusas yra vienas iš mirtiniausių žinomų patogenų. Kaip ir Ebolos virusas, jis sukelia stiprų kraujavimą, karščiavimą, vėmimą ir viduriavimą, jo inkubacinis laikotarpis trunka 21 dieną, o mirtingumas siekia nuo 25 iki 80 procentų.
🚀 Raketos ir tankai: karas neišvengiamas?
Raketos reiškia naują ginklavimosi varžybas ir karo grėsmę, ypač branduolinio konflikto eskalavimo baimę. Jų matoma vieta leidžia manyti, kad karinis konfliktas taps pagrindine 2026 m. tema.
Zelenskis aiškiai matomas viršutiniame dešiniajame viršelio kampe. Xi Jinping, Vladimir Putin ir Benjamin Netanyahu, atrodo, pavaizduoti kairėje pusėje. Ir, kaip ir praėjusiais metais, Donald Trump yra pačiame centre.
🏴☠ Krovininis laivas su juoda vėliava: prekyba kaip mūšio laukas
Vienoje globuso pusėje pavaizduotas konteinerinis laivas – toks, kuris veža įvairiaspalvius konteinerius. Tačiau šis laivas turi ypatumą: jis šaudo iš ginklų (raudoną blyksnį galima pamatyti iš konteinerių vidaus), o ant stiebo plazdena juoda vėliava, primenanti piratų vėliavą.
Kontainerinio laivo, gaunančio palydovinį signalą ir paleidžiančio raketas iš konteinerių, vaizdas rodo pasaulį, kuriame prekybiniai kroviniai tampa ir valdžios, ir kontrolės įrankiais. Tai gali reikšti:
Prekybos kelių militarizavimą
Komercinių laivų naudojimą kariniams tikslams
Hibridinį karą pasaulinėje logistikoje
Realus kontekstas: Baltijos jūra tapo hibridinio jūrų karo zona. 2025 m. birželio 18 d. Rusija priėmė naujas jūrų bazines linijas Suomijos įlankoje, šie pokyčiai leis laikyti įlankos vandenis Rusijos vidaus jūrų vandenimis (oficialiai nepatvirtinta, bet aktyviai diskutuota apie naują „2025 m. sąrašą“) .
🛡 Antikinis laivas: ką reiškia „vikingas su kalmaru“?
Skirtingai nuo šiuolaikinio laivo, kitas laivas ant viršelio yra antikinis burlaivis, konkrečiai – Viduržemio jūros galera arba trirema su vienu stiebu ir klasikinio dizaino. Ant jos pavaizduotas akis ant laivapriekio (detalė, būdinga senovės graikų, finikiečių ar kitoms senosioms jūrininkystės kultūroms) ir dekoratyvus graikų ornamentas palei burės kraštą.
Grįžimas prie ištakų – nuoroda į senovinius jūrų kelius ir tradicijas
Skandinaviškas faktorius – galimas akcentas į šiaurės šalių vaidmenį 2026 m. geopolitikoje
Mitologinis potekstė – kalmaras gali simbolizuoti Krakeną, jūrų pabaisą iš skandinaviškos mitologijos
Prekybos keliai – galimas nuorodas į senovinius prekybos tinklus, kurie gali būti aktualizuoti.
Tai vienas iš paslaptingiausių simbolių ant viršelio. Galbūt senovinis laivas simbolizuoja grįžimą prie senų metodų ar istorijos pamokų.
Galbūt Šiaurės jūrų kelio plėtra įgaus naują pagreitį?
🇨🇳🇺🇸 Geopolitinis poslinkis: naujas šaltasis karas
„The Economist“ redaktorius Tomas Stendžas suformulavo pagrindinį 2026 m. klausimą: ar pasaulis yra naujo šaltojo karo tarp JAV ir Kinijos būsenoje, ar Trumpas padalins planetą į amerikietišką, rusišką ir kinišką įtakos sferas?
Ekspertai vertina, kad 2026 m. karinės veiklos tarp JAV ir Kinijos intensyvėjimo tikimybė yra apie 60 %, įtakos turi pažangios ginkluotės ir besitęsiantys ginčai.
📉 Finansinė katastrofa: kritimo grafikas
Po kryžminiais kardais ant viršelio yra keistas vaizdas: žmogaus smegenys, prijungtos prie vaizdo žaidimo valdiklio. Kitaip tariant, tai protas... kontroliuojamas.
Raudona grafiko linija rodo kažką, kas pasiekia istorinį minimumą. Ar tai JAV dolerio vertė (aplink grafiką yra monetos), akcijų rinka ar ekonomika apskritai?
🧠 Sąmonės valdymas: smegenys ant žaidimo valdiklio
Po tortu yra keistas vaizdas: žmogaus smegenys, prijungtos prie vaizdo žaidimo valdiklio. Nors tai gali simbolizuoti technologiją, galinčią kontroliuoti smegenis biologiniu lygmeniu, tai gali būti susiję su masės programavimu platesniu mastu, naudojant šioje viršelyje pavaizduotus įvykius.
✊ Grandinėmis surakintas kumštis: laisvės slopinimas
Grandinėmis surakintas mėlynas kumštis viršutinėje viršelio dalyje simbolizuoja laisvės judėjimų slopinimą ir užsimena apie atsinaujinusias diskusijas apie „laisvės ir valdžios“ pusiausvyrą Vakarų pasaulyje.
🔟 „The Economist“ 2026 m. 10 populiariausių tendencijų
Leidinys išskyrė dešimt pagrindinių ateinančių metų temų:
250-osios JAV metinės – poliarizacija vietoj šventės
Geopolitinis dreifas – neapibrėžtumas didžiųjų valstybių santykiuose
Karas ar taika? – Abu iš karto: paliaubos Gazoje, bet konfliktų tęsimasis Ukrainoje, Sudane ir Mianmare
Europa išbandoma – ES vienybės patikrinimas
Farmacinė revoliucija – etiniai klausimai dėl stiprinančių vaistų
Klimato tikslai – daugelis įmonių pasieks savo ekologinius rodiklius, dėmesys geoterminėms energijos šaltiniams
Trumpo tarifai – pasaulinio augimo slopinimas.
FED vadovo keitimas – gegužę gali kilti konfliktas finansų rinkose.
Sporto politizavimas – sporto renginiai JAV taps nesutarimų arena.
Technologinis proveržis – AI ir robotizacijos dominavimas.
🔮 Ką tai reiškia mums?
Geopolitinis nestabilumas, finansinės rizikos ir technologiniai pokyčiai tiesiogiai veikia mūsų gyvenimą:
Valiutų svyravimai: galimi kritimai gali smogti taupymams ir pervedimams – apgalvojame savo rizikos valdymą.
Vizų režimai: politinės konfrontacijos stiprėjimas gali lemti migracijos taisyklių sugriežtinimą.
Darbo rinka: automatizacija pakeis specialistų paklausą (mokomės dirbti su AI).
Saugumas: karinių konfliktų padaugėjimas reikalauja atkreipti dėmesį į geopolitines rizikas šalyse, kuriose gyvename.
Prekybos keliai: jūrų kelių militarizavimas gali turėti įtakos prekių kainoms ir logistikai.
Kas išsipildė iš „The Economist“ 2025 m. viršelio?
2025 m. viršelyje buvo pavaizduotas Donaldas Trumpas centre, Xi Jinpingas, Putinas, Zelenskis, raketos, švirkštai, Saturnas, AI simbolika ir smėlio laikrodis su planeta.
Praėjusių metų viršelis
Kas išsipildė:
✅ Trumpo sugrįžimas į Baltuosius rūmus – pagrindinis 2025 m. viršelio pranašystė visiškai išsipildė. Trumpas laimėjo 2024 m. lapkričio mėn. rinkimus ir 2025 m. sausio 20 d. pradėjo eiti pareigas.
✅ Tarifų karas – viršelis užsiminė apie prekybos konfliktus, ir tai pasirodė esąs vienas iš tiksliausių pranašysčių. Nuo 2025 m. sausio iki balandžio vidutinė JAV tarifų norma padidėjo nuo 2,5 % iki maždaug 27 % – aukščiausio lygio per daugiau nei šimtmetį. 2025 m. balandžio 2 d. Trumpas paskelbė „Išlaisvinimo dieną“, įvedęs abipusius tarifus visoms šalims. Tai sukėlė akcijų rinkos žlugimą ir prekybos karą su Kinija, kur tarifai kinietiškoms prekėms pasiekė 145 %.
✅ AI revoliucija – dirbtinio intelekto simbolika ant 2025 m. viršelio pasirodė esanti pranašiška. 2025 m. įvyko dramatiškas AI diegimo augimas: tarp 2024 ir 2025 m. apie 1,3 milijono Australijos įmonių (maždaug 50 %) pradėjo naudoti AI pagrįstus sprendimus, o viena įmonė diegė AI kas tris minutes. Pasirodė tikri multimodaliniai modeliai iš OpenAI (GPT-5) ir Anthropic (Claude 4.5), kinų DeepSeek, galintys realiai dirbti su tekstu, balsu, vaizdais, vaizdo įrašais ir kodu viename dialoge.
✅ Karas tęsiasi – raketos ir tankai ant 2025 m. viršelio simbolizavo konflikto Ukrainoje tęsimąsi. Karas iš tiesų tęsėsi visus 2025 m. Lapkričio mėn. JAV pateikė 28 punktų taikos planą, kurį dabar aptaria visi pasaulio žiniasklaidos priemonės.
✅ Kosminės lenktynės – Saturnas ant viršelio pranašavo kosminių programų aktyvėjimą. Artemis 3, pirmasis NASA pilotuojamas nusileidimas, planuojamas „ne anksčiau kaip 2027 m. viduryje“, su techninėmis Orion šiluminiam ekranui ir SpaceX nusileidimo sistemai problemomis. 2025 m. spalio 30 d. Kinijos pilotuojamų kosminių skrydžių programos atstovas pareiškė, kad šalis yra „teisingame kelyje“ link Mėnulio misijos paleidimo iki 2030 m.
✅ Farmacijos bumas – ant viršelio pavaizduoti švirkštai pasirodė esą aktualūs. Svorio mažinimo preparatai, tokie kaip „Ozempic“, 2025 m. tapo masiniu reiškiniu, sukeldami etines diskusijas apie vaistų, skirtų išvaizdai gerinti, vartojimo ribas.
Kas NEįvyko arba įvyko iš dalies:
⚠ Klimato krizė – smėlio laikrodis su planeta užuominomis rodė klimato veiksmų skubumą, tačiau 2025 m. šioje srityje nebuvo dramatiškų proveržių. Nors kai kurios įmonės pasiekė ekologinius tikslus, sisteminių pokyčių neįvyko.
⚠ Feministinės judėjimai – raudonas kumštis ir Džeinės Ostin portretas simbolizavo feministinius judėjimus, tačiau 2025 m. netapo masinių moterų sukilimų metais, kaip buvo numatyta.
⚠ Ekonominis žlugimas – nepaisant baimių ir balandžio mėnesio rinkos žlugimo po tarifų paskelbimo, pasaulinė ekonominė katastrofa neįvyko. Rinkos atsigavo, o antrajame ketvirtyje JAV BVP augo 3,8 %.
„The Economist“ tikslumas: 70–80 %
2025 m. viršelis pasirodė esąs stebėtinai tikslus pagrindinėse prognozėse: Trumpo sugrįžimas, tarifų karas, AI revoliucija, karinių konfliktų tęsimasis ir kosminės lenktynės – visa tai išsipildė. Tai didina pasitikėjimą leidinio prognozėmis 2026 metams ir pabrėžia, kad „The Economist“ tikrai turi prieigą prie vidinės informacijos apie pasaulinės elito planus.
3. "The Economist" simbolius aiškina Prof.Aleksandras Artamonovas.
Karinis ekspertas, politinis apžvalgininkas, rašytojas prof. Aleksandras Artamonovas pasakoja apie tai, kas pavaizduota naujausio žurnalo „The Economist“ viršelyje ir ar simboliai turi kokią nors paslėptą reikšmę.
FRONTE PASIRODYS ROBOTAI
Paveiksle tiesiog knibžda karinė technika: tankai, patrankos, raketos, dronai... Yra ir koviniai keturkojai robotai – žurnalas prognozuoja, kad jie pasirodys fronto linijose.
SMEGENYS ARBA BRANDUOLINIS SPROGIMAS?
Dešinėje nuo Tampo – elektroninė valdymo konsolė, iš kurios eina laidas į raudonas smegenis. Visa tai ant kryžminių kardų fono. Mūsų nuomone, kalbama apie dirbtinio intelekto technologijas (tas pats Elonas Muskas mano, kad žmonėms laukia skaitmeninis nemirtingumas: žmogaus sąmonė bus perkelta į serverius). Tačiau dirbtinio intelekto pavojaus žmonijai tema yra labai aktuali.
Aleksandras Artamonovas turi kitą nuomonę: „Tai yra džojstikas ir bikfordo virvė, kuri driekiasi iki „grybo“ virš branduolinio sprogimo vietos“. Juk Trumpas įsakė atnaujinti branduolinius bandymus JAV.
TRUMPAS GALI PRARASTI VALDŽIĄ
„The Economist“ viršelis yra raudonos ir mėlynos spalvų. Raudona – tai valdančiosios JAV respublikonų partijos spalva, o mėlyna – demokratų partijos spalva. Visi „agresyvūs“ elementai (ginklai, sprogimai, karinės mašinos) yra nudažyti raudonai.
Menininkas pavaizdavo du boksininkus mėlynose ir raudonose šortuose ringe, šalia balsavimo urnos. 2026 m. lapkričio mėn. vyks tarpiniuose JAV Kongreso rinkimuose, kurių rezultatas gali būti dalinis Trumpo valdžios praradimas.
Didžiausias elementas – tortas su skaičiais „250“. Čia viskas paprasta: kitų metų liepos 4 d. Amerika švęs nepriklausomybės nuo Didžiosios Britanijos jubiliejų. Už nugaros pavaizduota mėlyna Laisvės statulos ranka su antrankiais: tai aiški užuomina, kad demokratai Trumpą laiko pagrindiniu laisvių ribotoju.
Donaldas – kompozicijos centre. Jis rodo ranka į žemyn einantį biržos grafiką. Tai reiškia, kad respublikonų rezultatas artėjančiuose rinkimuose yra tiesiogiai susijęs su Amerikos ekonomikos būkle.
PUTINAS LYGIAVERTIS TRAMPUI
Vladimiras Putinas, skirtingai nuo kitų figūrų, yra toks pat svarbus kaip Donaldas Trumpas – Rusijos Federacijos prezidentas išsiskiria iš šalia stovinčių Kinijos vadovo Xi Jinpino ir Izraelio ministro pirmininko Binyamino Netanyahu.
Viršuje pavaizduotas tanklaivis, į kurį nukreiptos raketos. Alegorija apie ekonominį karą prieš Rusiją?
„The Economist“ tikriausiai norėjo pasakyti, kad Indijos premjeras Narendra Modi, stovintis už Trumpo nugaros, yra pasirengęs pasiduoti Vašingtono spaudimui, reikalaujančiam nutraukti Rusijos naftos pirkimus. Iš tiesų taip nėra: pirkimai tęsiasi, jie yra labai svarbūs Indijos ekonomikai.
O profesorius Artamonovas sako: „Iš pradžių man taip pat atrodė, kad personažas vilki indiškus drabužius, bet pagalvojau, kad tai gali būti susiję ir su kitomis tautybėmis. Šis personažas sminga į Trumpą, o šalia guli „gedulo“ juoda-raudona tabletė. Ar tai nereiškia bandymo pašalinti JAV prezidentą iš pareigų radikaliais metodais?“
ZELENSKY
Zelensky buvo nustumtas į tolimiausią kampą. Su žiūronais nuleistoje rankoje jis vienišas stovi sprogimo debesyje – tiesiog sprogsta, o tuo metu jį partrenkia tankas.
„The Economist“ internete paskelbė keletą straipsnių iš prognozės numerio, kuriuose paaiškina dėlionės dalis. Straipsnis apie Rusijos ir Ukrainos konfliktą yra labai prieštaringas: mūsų laimėjimai mūšio lauke yra sumenkinami. Vis dėlto leidžiama Ukrainos fronto linijos žlugimas, vidaus politikos žlugimas Ukrainoje, t. y. atsikratymas Zelenskyjaus arba „tam tikras taikos susitarimas“.
Mįslingai atrodo link Zelensko plaukiantis laivas su dviem žmonėmis senoviniais drabužiais. Vienas iš jų ukrainiečiui ištiesia amforą.
Užsienio ekspertai tai aiškina taip: vikingų drakkaras reiškia augančią Arkties regiono, ten esančių naudingųjų iškasenų ir transporto kelių svarbą.
Tačiau Aleksandras Artamonovas mato kitą vaizdą: „Drįstu teigti, kad tai finikiečių laivas, o ne drakkaras. Ir jūreivių drabužiai – finikiečių.
Finikiečiai įkūrė su Roma kariaujančią Kartaginą, kuri buvo visiškai sunaikinta. Man užuomina aiški: finikietis perduoda Zelenskiui amforoje priminimą apie liūdną savo miesto likimą“.
EUROPA SKYLA Į DALIS
Zelenskį tarsi dengia krūtine blondinė raudonu suknele. Čia komentatoriai vieningi: tai Italijos premjerė Giorgia Meloni, kuri įkūnija Europą. Meloni švelniai elgiasi su Trumpu, Briuselyje jai pavesta „sušvelninti“ Donaldo požiūrį į ES.
„The Economist“ atvirai pripažįsta, kad Europa turi didelių problemų: „Ji turi padidinti išlaidas gynybai, išlaikyti Ameriką savo pusėje, paspartinti ekonomikos augimą ir susidoroti su milžinišku biudžeto deficitu. Tuo tarpu griežtas taupymas kelia pavojų sustiprinti kraštutinių dešiniųjų partijų paramą. Ji negali daryti visko vienu metu“.
VYNAS IR TABLETĖS
Rebuse buvo pavaizduotas vyno taurė, iš kurios išsilieja vynas, o aplinkui išmėtytos tabletės.
Autoriai norėjo pasakyti, kad vyno vartojimo pikas pasaulyje jau praėjo. Pirma, millenialai ir zoomerai labiau rūpinasi sveikata nei ankstesnės kartos. Antra, tradiciškai „vyno“ šalyse Europoje jau seniai mažėja gimstamumas. Rinkose yra didelis pasiūlos perteklius, ekonomistai mano, kad ateinantys metai bus lūžio taškas šiai pramonei blogąja prasme.
Tabletės – tai naujos kartos vaistai lieknėjimui. Jų vietą užima kiti vaistai – ne injekcijos, o tabletės, turinčios mažiau šalutinių poveikių.
Kitais metais Kinijoje, Indijoje, Brazilijoje ir Turkijoje baigsis semaglutido (aktyvusis tokių vaistų komponentas) patentų galiojimo terminas. Tai reiškia, kad šios šalys galės savarankiškai gaminti pigius generinius analogus.
Profesorius Artamonovas atkreipia dėmesį į detalę: „Du kartus kartojasi švirkšto ir raketos šalia jo vaizdas.
Akivaizdu, kad turima omenyje, jog pasaulyje bus bandoma provokuoti naujas dirbtines epidemijas. Tikslas – kontroliuoti gimstamumą, sumažinti planetos gyventojų skaičių. Mano nuomone, švirkštai reiškia vakcinas, skirtas pakeisti žmonių elgesį“.
NEAIŠKUMŲ METAI
Liko dar du fragmentai. Futbolininkai – kaip ženklas artėjančiam 2026 m. Pasaulio čempionatui Amerikoje. Ir tirpstantis ledo kubelis – globalinis atšilimas. Kubelis tirpsta užkampyje, susidomėjimas tema mažėja.
„The Economist“ redaktorius Tomas Standidžas apibendrino viršelio prognozę: „2026 m. bus neapibrėžtumo metai, jie parodys mums, kuria linkme juda pasaulis.
Ar prekybos karas lems ekonomikos sulėtėjimą? Ar dirbtinis intelektas lems pakilimą, nuosmukį ar atoveiksmį? Ar netradicinis D. Trumpo požiūris į diplomatiją atneš ilgalaikių pokyčių? Atsakymai į šiuos klausimus nulems, kaip pasaulio įvykiai klostysis per artimiausius kelerius metus.“
