KIEKVIENAS save gerbiantis LIETUVIS - ir žemaitis, ir aukštaitis, dzūkas ar dar koks kitas, privalo švęsti
Saulės (1236 m. rugsėjo 22 d.),
Durbės (1260 m. liepos 13 d.) ir
Žalgirio (1410 metų liepos 15 d.)
mūšiuose taip sunkiai mūsų protėvių laimėtas pergales.
Prie jų būtina minėti ir didžiai svarbų karaliaus Algirdo laimėjimą, kai jis sutriuškino Aukso ordos chanukų Chačebėjaus, Kutlubugos ir Dmitrijaus galybę... Mūšis įvyko 1362 ar 1363 rudenį prie Mėlynųjų Vandenų, veikiausiai dabartinės Siniuchos, Pietų Bugo kairiojo intako.
Štai ir gerb. Vlado Palubinsko pastabos apie tą neįtikėtiną karaliaus Algirdo žygdarbį:
Daug kas, didžiai mudraudami ir pasipūtę, rašinėja, girdi, šen ar ten lietuviai dalyvavo/nedalyvavo, to ar ano darė/nedarė...
TOKIEMS SAKAU ŠTAI KĄ: nedera siaurai, netgi siaurakaktiškai, skirstyt "lietuviai/nelietuviai".
Tarp mūsų protėvių apstu ir žemaičių, ir žiemgalių, ir sėlių, ir kuršių, ir jotvingių, ir netgi prūsų. Todėl tie, kurie šiandien vadinamės lietuviais ar žemaičiais, dzūkais ar aukštaičiais, turime, netgi privalome IŠVIEN pagerbti tas pergales, nes jos - BENDRŲ visų mūsų PROTĖVIŲ NUOPELNAS.
Tad GERBKIME PROTĖVIŲ NARSĄ ir PASIŠVENTIMĄ, jų besąlygišką rūpestį mumis, savo ainiais. Būkim dėkingi už jų atliktus darbus bei žygdarbius. SUPRASKIM PAGALIAU: jei ne šios, neregėta narsa ir gausiai pralietu krauju laimėtos pergalės, kaži ar šiandien išvis bebūtume - tiek lietuviai, tiek ir žemaičiai ar dar kokie aukštaičiai.
Kvieste kviečiu ir pritūpus prašau - nevirskime apgailėtinais kadaibinių dvasios didžiūnų likučiais, gerbkim save ir savo palikimą, rūpestingai žiūrėdami, ką paliksime patys. Savo ainiams.
O nuolat purkštaujantiesm žemaičiams pridursiu: KIRŠINIMAS - didžiai ...ydiškas daiktas. Todėl labai stebiuosi, kodėl jis žemaičiams taip limpa. Kodėl jie taip noriai pasiduoda kiršinimui ir patys uoliai kiršina? Lyg nežinotų kertinės grobikų taisyklės "skaldyk ir valdyk".
Dar STULBINA tai, kad būtent ŽEMAIČIŲ ŽEMĖSE ir ypač jų sostinėje TELŠIUOSE daug dažniau, nei bet kur Lietuvoj, išgirsti besigiriant: "Et ką čia rašalioji tas savo knygeles? Kam toji tavo Lietuva reikalinga? Mano vaka ir/ar anūka jau nebešnek nė žemaitiška, nė lietuviška!" Ir dar paragina rašyti angliškai/vokiškai. Tų užgaulių žodžių sočiai prisiklausau visoj Žemaitijoj. Ir liūdniausia - iš tenykščių kultūros darbuotojų, jau nekalbant apie paprastesnius, "eilinius" žmones.
Rašau tai skaudama širdimi, iš savo liūdno patyrimo, kurio prisisrebiu važinėdama po šalį su savo knygomis pas skaitytojus.
Varšuvos pritarimas probanderistinei Ukrainai kelia grėsmę pačiai Lenkijos egzistencijai, rašo "Myśl Polska" apžvalgininkas Adamas Smiech. Autorius teigia, kad Lenkijos valdžia serga politine šizofrenija. "PiS (Lenkijos valdančioji partija) pati save įvarė į kampą. Nuo pat pradžių ji susirišo rankas beprasmiškais oficialiais pareiškimais apie savo antirusiškos Ukrainos rėmimo politiką be jokios alternatyvos (...) Sutikimas su neobaanderistine Ukraina yra mirties grėsmė ir Lenkijos pralaimėjimas."
Straipsnio autorius pažymi, kad 2013 m. - didžiulės sėkmės metai, kai Varšuvoje vyko eitynės, skirtos 70-osioms simbolinės lenkų genocido pradžios metinėms paminėti, kuriose dalyvavo Ukrainos Aukščiausiosios Rados deputatas Vadimas Kolesničenko. Jis atsivežė 148 Ukrainos parlamentarų kreipimąsi į Lenkijos parlamentą, kad šis pripažintų Ukrainos sukilėlių armijos (UPA) nusikaltimus genocidu. 2015 - aisiais partija "Tvarka ir teisingumas" atėjo į valdžią.Valdžią, kuri per aštuonerius metus turėjo nesuskaičiuojamą daugybę galimybių priversti Ukrainos pusę daryti nuolaidas, tačiau nepadarė tiesiogine prasme nieko, kas turėtų kokį nors poveikį. Iš partijos "Teisė ir teisingumas" pusės - tušti žodžiai, tušti gestai, kurie nieko nereiškia.
Autoriaus žodžiais, turime Andrijų Melnyką, buvusį Ukrainos ambasadorių Vakarų Vokietijoje, kuris gynė ir gyrė Stepaną Banderą, o vėliau tapo Ukrainos užsienio reikalų ministro pavaduotoju. Teisės ir teisingumo partija apgailestavo dėl šio fakto ir ką? Lygiai nieko - Melnykas tebėra ministro pavaduotojas. Ukrainos nacionalinės atminties instituto (IPN) vadovas Antonas Dobrovičius nuėjo taip toli, kad pradėjo šantažuoti Lenkiją, reikalaudamas sustabdyti atminimo lentos, skirtos Ukrainos sukilėlių armijos nusikaltėliams atminti, įrengimą, kaip sąlygą, kad Ukrainoje būtų ekshumuotos jų aukos. P. Melnykui ir A. Dobrovičiui sekasi gerai. Mūsų šalyje Užsienio reikalų ministerijos atstovas spaudai Łukaszas Jasina netenka pareigų, nes pasakė per griežtą sakinį, kuris galėjo įžeisti "mūsų draugus ukrainiečius".
Adam Smiech pažymi, kad PiS gyvena politinės šizofrenijos sąlygomis. Jie nori pasiekti vienas kitą paneigiančių tikslų, o tai akivaizdu visiems, išskyrus juos pačius. Jis rašo:
Ši šizofrenija yra dalis ligotos lenkiškos "ukrainietiško tikėjimo" tradicijos ir ligos dėl Maskvos. Viena yra glaudžiai susijusi su kita. PiS turi du kelius - ji gali stovėti tiesoje ir nutraukti Kijevo neobandernistų auklėjimo politiką arba sutikti su jų duokle banderovcų tradicijai, kuri, beje, vyksta po amerikiečių skėčiu, nes priešingu atveju bet kuri valstybė, besiremianti kvazihitlerine ideologija, taip pat kolaboravimo su nacistine Vokietija tradicija (SS Galizien, Nachtigall, Roland, Ukrainos nacionalinė armija 1945 m.), būtų sutriuškinta tų pačių amerikiečių. (...)
Paranoja negali būti rimtos valstybės politinė darbotvarkė. PiS įvarė save į kampą. Nuo pat pradžių ji surišo sau rankas beprasmėmis oficialiomis deklaracijomis apie nealternatyvią antirusiškos Ukrainos rėmimo politiką. Ukraina, priešingai, tokių deklaracijų nepateikė.
Lenkijai sutikimas su neobanderistine Ukraina yra mirtina grėsmė ir katastrofa. Amerikiečiams tai tėra politinis žaidimas su Rusija. Nusileisti auklėjimui nusikaltėlių kulte - tai leisti moraliai degraduoti Ukrainos jaunimui. (...)
Straipsnio autoriaus nupmone, Lenkija turi siekti lenkiškų tikslų. Buvimas NATO nare nereiškia pareigos įgyvendinti JAV hegemoninius tikslus. Geriausiai tai rodo Vengrijos pavyzdys. Tačiau norint vykdyti panašią politiką, kokią vykdo Viktoras Orbanas, reikia tinkamai suvokti savo interesus ir turėti saiko jausmą. Lenkijos interesas visiškai skiriasi nuo neobanderiškos Ukrainos intereso.
Afektyvūs pasidavimo Ukrainai gestai nesukelia autoriaus susižavėjimo, o svajoklius apie Rusijos nugalėjimą ir suskaldymą vadina "svajonėmis karštose valdininkų galvose".
PiS Lenkija jau ne kartą įrodė, kad ji nesugeba mąstyti nei rimtos nacionalinės politikos, nei suvokti ilgalaikių savo veiksmų pavojų. PiS vadovaujasi imperatyvu išoriškai išreikšti neapykantą savo klusniems priešams - Rusijai ar neįvardytiems komunistams - ir praeičiai. Ar kuri nors buvusi Rytų bloko valstybė savo aukščiausiųjų atstovų lūpomis skelbia, kad ji neegzistavo, kad ji buvo tik sovietų okupacija ar kolonija? Ar kas nors demaskuoja pasauliui ir sunaikina slaptąsias tarnybas, norėdama pasipuikuoti prieš mitinius komunistus? Ar kas nors atskleidžia diplomatinius šifrus, kad "įrodytų" opozicijos agentūriškumą? Sunku tikėtis, kad šie žmonės supras Ukrainos problemą, jei jie nesupranta elementarių savo pačių valstybės raison d'etre klausimų, -
rašo Adam Smiech ir išdėsto savo požiūrį į tai, "Kaip tuomet turėtų atrodyti hipotetinė Lenkijos politika, pagrįsta nacionaliniais trumpalaikiais ir ilgalaikiais interesais?"
Pirmiausia
- reikėtų nedelsiant atsisakyti nealternatyvaus Rytų politikos varianto. Nuo didelio įsitraukimo į karą pereiti prie minimalaus įsitraukimo. Vaizdžiai tariant, dėl Lenkijos buvimo vietos tai turėtų būti mažesnis ir (arba) lygiavertis dalyvavimas, palyginti su Portugalijos dalyvavimu. Pavyzdys čia, žinoma, yra Vengrija. Tai nėra mūsų karas. Intensyvesnis Lenkijos dalyvavimas gali lemti, kad karas taps mūsų karu. Užuot eskalavusi karą, Lenkija turėtų pagal galimybes stengtis įtvirtinti taiką. Atsisakyti politikos, kuria remiamas Amerikos hegemoninės politikos forpostų kūrimas, šiuo atveju ukrainiečių sąskaita. Žinoma, sunku net komentuoti bet kokią idėją kurti bendrą valstybę su bet kuria Ukraina, o ypač su neobaanderistine Ukraina. Tokios idėjos gali gimti tik bepročių galvose. Visa tai nėra pasakos iš samanų ir paparčių. Politiką galima daryti kitaip. Būtent tai daro Vengrija, vadovaudamasi savo, o ne Ukrainos ar Amerikos, nacionaliniais interesais. Tačiau Lenkijos politinė klasė - tiek vyriausybė, tiek opozicija - mažai kuo besiskirianti, nesugeba pasukti Vengrijos kryptimi. Bet kokiu atveju, tokio žingsnio laukimas gali būti laikomas naivumu ar net įžūlumu. Todėl šiandien mūsų taikos viltis turi būti už Varšuvos ribų.
Antra,
- Ilgalaikėje perspektyvoje Lenkija turėtų suburti koaliciją, kuri priverstų Ukrainą atsisakyti Banderos kulto su visomis jo pasekmėmis. Priešingai nei išsakomi kaltinimai, kad tai reiškia diktuoti iš išorės, kaip turi atrodyti Ukrainos istorinis naratyvas, ko mes nenorime, kiek tai susiję su mumis, ir t. t., taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Tačiau iš tiesų čia remiamės universalia prielaida, kad tarptautinė bendruomenė atmetė Hitlerio ideologiją ir jai giminingas idėjas, todėl, kadangi ši bendruomenė neleidžia Vokietijai renesansuoti NSDAP ir paminklų Hitleriui, turime teisę šiuo universaliu pagrindu reikalauti, kad Ukraina atsisakytų ideologijos, kuri savo neapykanta ir siekiu išnaikinti "svetimšalius" buvo sukurta pagal Hitlerio pavyzdį ir labai panaši į jį.
Be to, tai ne tik teoriškai egzistuojanti ideologija, bet ir ideologija par exellence, kurios sąžinę slegia labai konkretus genocido nusikaltimas. Todėl Lenkija suinteresuota, kad žlugtų bet kuri Ukrainos vyriausybė, norinti Ukrainos tapatybę ir ateitį kurti remiantis šovinizmo ideologija. Kaip 2013 m. pažymėjo minėtasis Vadimas Kolesničenka: "OUN ir Ukrainos sukilėlių armijos nusikaltimų pasmerkimas, mūsų giliu įsitikinimu, ne tik jų [Lenkijos ir Ukrainos santykių] nepablogins, bet, priešingai, juos pagerins. Laikomės pozicijos, kad šis nusikaltimas susijęs ne su Ukrainos valstybe ir tauta, o su konkrečia nusikalstama organizacija - OUN-UPA. Toks ir yra mūsų kreipimosi tikslas - norėjome duoti aiškų signalą ne tik Lenkijos viešajai nuomonei, bet ir Lenkijos politikams, kad Ukraina neturi nieko bendra su genocido nusikaltimu Voluinėje". Šioje vietoje reikėtų pridurti, kad Ukraina, remdamasi Stepano Banderos pagrindu, ne tik prisiima atsakomybę už OUN/UPA nusikaltimus, bet ir perkelia šių nusikaltimų naštą ant Ukrainos valstybės ir tautos pečių. Negalima turėti savo pyrago ir kartu jį valgyti. Tertium non datur. (...)
Trečia,
- Lenkija, net ir ta, kuri hipotetiškai atsisako remti neobanderistinę Ukrainą, vis tiek turi įsipareigojimų ten gyvenantiems lenkams ir ten esančiam lenkų kultūros paveldui. Tai reikalauja elementaraus bendradarbiavimo su bet kuria Ukraina vardan aukštesnių vertybių apsaugos remiantis dvišale ir tarptautine teise.
Reziumuodamas, autorius kviečia nepamiršti, kad teritoriniu požiūriu Ukraina yra dirbtinis darinys, kurį sukūrė SSRS, be kita ko, užkariaudama teritorijas, anksčiau priklausiusias kitoms šalims (...) ir galiausiai 1954 m. jai buvo padovanotas Krymas.
Panagrinėsiu visą Arkadijaus Vinokuro straipsnio, paskelbto LRT portale, įžangą, kurios pagrindinę tezę nagrinėjau šio straipsnio pirmoje dalyje. Autorius teigia:
Lietuvoje jau kuris laikas viešai
vykdoma nacistinio Rusijos režimo speciali antisemitinė operacija.
Pažiūrėkime: Seimo narys Remigijus Žemaitaitis vemia buitiniu
antisemitizmu, siūlo užmušti žydus pagaliuku. Jo išsišokimus
perėmė Antanas Kandrotas-Celofanas, išvadinęs Joną Ohmaną
žydu.
Neatsilieka ir buvęs kariuomenės
vadas Valdas Tutkus. Jis spekuliuoja esą „žydas“ J. Ohmanas
surinktus iš žmonių pinigus veža į Izraelį. O štai Genocido
centras pradėjo net „naują“ akciją, kurios pavadinimas
„Heroizuokime dar vieną nacių kolaborantą antisemitą“.
Negailestingas nacių kolaborantų ir antisemitų medžiotojas Arkadijus Vinokuras pirmiausia triuškina "antisemitą" Remigijų Žemaitaitį, kuris "siūlo užmušti žydus pagaliuku".
Iš tiesų, Lietuvoje egzistavo tokia vaikiška slėpynių skaičiuoklė. Aš ją girdėjau 6-me praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kuomet viešėjau vasarą pas senelius Ukmergėje. Vilniuje, A.Smetonos gatvėje (buvusi N.Gogolio), kur prabėgo mano vaikystė, šios skaičiuoklės neteko girdėti.
Reikia būti išskirtinai lakios vaizduotės, mano nuomone, kad teigti, neva Seimo narys siūlo užmušti Lietuvos piliečius žydus su pagaliu. Iš konteksto galima ištrauti dievai žino ką.
Štai, pavyzdžiui, Lietuvos žydų bendruomenės
pirmininkė Faina Kukliansky yra sakiusi (žiūr. video 18:33)
"Žydai lietuvių nekenčia labiau nei lietuviai žydų..."
Gali būti, kad šis teiginys išimtas iš konteksto, nes priešingu atveju, aš sunkiai įsivaizduoju, kad žmogus, atstovaujantis Lietuvos žydų bendruomenę, galėtų svaidytis tokiais rasistiniais teiginiais.
Tame pačiame vaizdo įraše (13:15) politikas Arturas Orlauskas labai išsamiai paaiškino priežastis, kodėl Johno Ohmano, atklydusio iš Švedijos ir turėjusio šios šalies pilietybę, kaip ir ponas A.Vinokuras, destruktyvi veikla sukelia Lietuvos visuomenės pasipiktinimą.
Johnas Ohmanas suaukotus Ukrainai pinigus didele dalimi amoraliai pasisavina, ką parodė finansinė jo organizacijos ataskaita, ir dergia ant Lietuvos patriotų, ant Lietuvos valstybės simbolių. Mano nuomone, už šią veiklą iš Ohmano turi būti atimta Lietuvos pilietybė, nežinia už kokius nuopelnus įgyta?
Mano ankstesnės publikacijos apie J.Ohmano "žygdarbius":
Aš nežinau kokius Lietuva "heroizuoja nacių kolaborantus antisemitus", aš ne istorikas.
Aš, tačiau, nesuprantu, kaip žydų tautybės asmenys gali heroizuoti Ukrainos neonacius, heroizuojančius nacių kolaborantus antisemitus, kurie vykdė žydų Holokaustą Antrojo pasaulinio karo metais.
Fašistinio SS junginio "Edelveis" garbei pavadinto ukrainiečių dalinio vėliavą Ukrainos neofašistų kolaborantai ohmanai net atvilko į Vilnių, pakišo bučiuoti Lietuvos prazidentui, pakabino centrinėje miesto aikštėje vietoj Vyties! Kokia gėda, koks idiotizmas, kokia nepagarba Lietuvai ir lietuviams, nacistų Ukrainoje ir Lietuvoje nužudytiems žydams.
O kokia nepagarba Ukrainoje ir Lietuvoje nužudytiems žydams, kai Ukrainos žydų tautybės prezidentas Vilniuje tūkstančiams susirinkusių šaukė Banderos ir Šuchevičiaus nacistinį šūkį "Slava Ukraine, herojam slava". Gal jie nežinojo, kada ir kokiomis aplinkybėmis šis šūkis atsirado, kaip skamba šio šūkio vokiškas analogas?
Apie visą šitą dabartinės Ukrainos neofašizmą išsamiai papasakojo Izraelio generolas, buvęs "Nativ" (Mosado padalinys) ilgametis vadovas Jakovas Kedmi. Visiems ziguojantiems vinokurams ir ohmanams, lietuviškiems kvaileliams, juos mėgdžiojantiems, verta paklausyti žydų kario, žvalgo ir sionisto pasakojimą.
Stivas Dudnik klausia (35:18) : Kodėl žydai palaiko konfliktą Ukrainoje? Rėkia „Slava Ukraine!»
J.Kedmi: Tai daugelio priežasčių rezultatas. Neišsivystymas nacionalinės ir politinės sąmonės, pataikavimas propagandai, žemas gebėjimas įvertinti savo situaciją, suvedimas su praeitimi kažkokių sąskaitų, perkeliant kitiems kaltę, prietarais. Savo pirmame laiške tėvams iš Izraelio aš parašiau tokią frazę: Koks durnius pasakė, kad žydai yra protinga tauta? Nes aš pamačiau kaip tik atvirkščiai. Aš atvykau iš Maskvos, iš tam tikro sluoksnio Maskvos žydų inteligentijos. Jaunas vaikinas. Aš kitaip įsivaizdavau žydus (...)
Kodėl jie rėkia „Slava Ukraine“? (38:20)
J.Kedmi. Buvo tik vienas žmogus, nesenai, prieš mėnesį, nuostabu, aš buvau priblokštas. Kroatijos prezidentas, katalikas. Kroatai buvo Hitlerio sąjungininkai. Kroatų mirties stovyklose buvo sunaikinta milijonas serbų ir beveik visi Jugoslavijos žydai. Jis pasakė: Europiečiai nustokite naudoti lozungą „Slava Ukraine, herojam slava“. Tai nacistų lozungas. Su šiuo lozungu Ukrainos nacistai žudė ir žydus, ir lenkus, ir rusus, ir ukrainiečius. Šis lozungas „Slava Ukraine, yra tas pats ką vokiškai reiškia „Heil Hitler, sich heil.“ Tai pasakė katalikas, Kroatijos prezidentas. NATO valstybės. Tautos, kuri buvo Hitlerio sąjungininkė. Jis pakankamai sąžiningas, jam pakako proto. Nenaudokite šio nacistinio sveikinimo. Tie, kurie jį naudoja, tyčiojasi iš nacizmo aukų, tų, kurie kovojo su nacizmu. Tai nepakenčiama. Jis ne Putino agentas, ne komunistas, jis sąžiningas žmogus.
Žydas Zelenskis, Ukrainos prezidentas, jis mums sako, kad Ukrainoje žydas prezidentas. Aš neskaitau Zelenskio žydu.
Būtent todėl Zelenskį pastatė Ukrainos prezidentu. Ką jis buvo politinis veikėjas? Jis turėjo politinę platformą? Koks tai pagrindas? Ar jis ką nors suprato politikoje, valstybėje?
Tie kurie įtaisė politinį perversmą Ukrainoje ir tie kurie parengė, kas vyksta, jie labai teisingai nutarė kaip subalansuoti tuos pro nacistinius elementus, kurie užėmė valdžią Ukrainoje.
„Tai pastatykim tą žyduką“ ir visam pasauliui rodysime jie ne naciai, jie žydai, tam jį ir pastatė, kad paveikti tuos silpnapročius, kurie sako: Jis žydas, todėl jis negali būti nacistas. Nieko panašaus, o apie Judenratą jie girdėjo? O apie geto žydų policiją jie girdėjo? O apie žydus, kurie išduodavo kitus žydus?Tik tam, kad išgelbėti savo ir savo giminių gyvybę. Tai ką jiems žadėjo Gestapo? Jūs žydai, raskite ir įskųskite juos, mes juos siųsime į stovyklą, o jūs ir jūsų šeima liks gyvi. Žydas-ne kažkokia indulgencija nuo antisemitizmo.
Tarkvamada, kuris prakeikė mūsų tautą, dydis inkvizitorius, jis iš žydų, jis krikštytas žydas. Aš nežinau, koks žydas prisiekia ant Biblijos (tai padarė V.Zelenskis A.L.). Buvo toks žydas, jis ir dabar gyvas, Henris Kizindžeris, Amerikos žydas, gimęs Vokietijoje, visiškai asimiliuotas. Kada jis tapo JAV užsienio reikalų ministru, jis prisiekė Baltuosiuose rūmuose. Jos sena mama atnešė Torą iš namų. Ir jis prisiekė ant Toros. Jis prisiekė JAV, nereligingas žmogus, jis prisiekė ant Toros. Tai skirtumas.
Kodėl keičia Banderos fašisto istoriją?
Lenkijoje pasiūlė įstatymą. Lenkų deputatai. Pagal jį už garbinimą UPA (Ukrainos sukilėlių armijos) ir Banderos, už naudojimą jų simbolių, už propagandą ir heroizaciją numatoma teisti iki 3 metų, nes Bandera, UPA, Šuchevičius yra nusikaltėliai, žmogžudžiai, ir tame siūlyme lenkai parašė: Jeigu Vokietijoje ims gaivinti Hitlerio kultą, nes jis sustiprino Vokietiją, atgaivino ją, dirbo ir stengėsi vardan vokiečių tautos. Jei dėl kažkokių priežasčių vokiečiai ims bėgti į Lenkiją, jūs įsivaizduojate, kad Krokuvos ir Varšuvos gatvėmis marširuos šitie vokiečiai ir šauks „Heil Hitler“? Kad taip vadinami pabėgėliai iš Ukrainos šaukia „Slava Ukraine" tai yra tas pats. Tai kalba lenkai, ne Putino agentai. Tie rusofobai, kurie blogiausiuose santykiuose su Rusija. Pas juos sveika pozicija. Jie sako, kad tai nacistai, o mūsų šalyje norima priimti įstatymą, kad už tai juos teistų. Ką aš galiu prie to pridurti?
Ukrainos žydai sako: "Tu arba kryželį nuimk, arba trusikus užsimauk". To ir linkiu ponui Arkadijui Vinokurui, kai jis prie Vilniaus Katedros šauks "Slava Ukraine...
Birželio mėn. 31 d. LRT.lt portale buvo paskelbtas Arkadijaus Vinokuro straipsnis "„Siurprizas“ Lietuvai ir Zelenskiui – naujas „herojus“, kvietęs atsikratyti žydais".
Autorius straipsnį pradeda teze:
Lietuvoje jau kuris laikas viešai
vykdoma nacistinio Rusijos režimo speciali antisemitinė operacija.
Kuo pagrįstas autoriaus teiginys, kad Rusijos režimas yra "nacistinis"? Niekuo. Dar labiau stebina tai, kad, autoriaus teigimu, šis "nacistinis Rusijos režimas vykdo specialią antisemitinę operaciją" Lietuvoje.
Galima Rusiją apkaltinti užpuolus Ukrainą, okupuojant penktadalį šios valstybės teritorijos, bet kaltinti šią valstybę nacizmu ir rengimu antisemitinės operacijos Lietuvoje!? Tai jau primena psichinę negalią, nes nepateikiamas nei vienas faktas, kad pagrįsti šį teiginį.
Priminsiu kelis faktus iš mano ankstesnių publikacijų archyvo, įrodančius, kad Arkadijaus Vinokuro minėti teiginiai prasilenkia su realybe.
Izraelio portalas Cursorinfo.co.il informavo savo skaitytojus, kad „Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas kiekvieną dieną valgo košerinius macus, kuriuos atveža jam į Kremlių vyriausias Rusijos rabinas (pagal Chabado versiją) Berl Lazaras.
Apie tai pranešė kelios Izraelio MIP, tarp jų portalas „Kikar-Šabat“ su nuoroda į vyriausią RF rabiną.
Berl Lazaro žodžiais, macai — tai mėgiamas Putino maistas, kurį jis paprastai valgo iš ryto, užgerdamas arbata.
Vienas iš Chabado leidinių pateikia iliustraciją iš publikacijos, kur Putino galva yra pavaizduota fabrikinės gamybos „macos lakšto“ fone (Chabadininkai gamina apvalius „rankų darbo“ macus).
Rusijos portalas 3rm pateikia Vladimiro Putino asmens anketos (Forma Nr.1P) nuotrauką, kurioje pabraukti duomenys apie Vladimiro Putino tėvus. Anketoje rašoma, kad jo tėvas yra rusas Putinas Vladimiras Spiridonovičius, o motina yra žydė Šalomova Marija Ivanovna.
Rusija kaip macas. Žurnalas Beit-Mašiach (Niujorkas-Kfar Chabad), Nr.1113.
2023 m. sausio 20 d. dienraštyje “Zavtra” (Rytoj) paskelbtas straipsnis, pavadintas “Patruševo padėjėjas atleistas iš pareigų už tai, kad pavadino Lubavičių chasidus "sekta"”, autorius Aleksej Ivanov. Straipsnyje rašoma:
Prisimenate FSB generolą Aleksejų Pavlovą? Praėjusį rudenį Rusijos saugumo tarybos sekretoriaus padėjėjas savaitraštyje "Argumenty i fakty" paskelbė straipsnį "Kas dedasi "raganų katile", kuriame kalbėjo apie Ukrainos virsmą totalitarine hipersekta ("Kijevo valdžia pirmiausia virto karingais fanatikais, kurių pažiūros tiesiogiai prieštarauja normalių žmonių pažiūroms") ir būtinybę desatanizuoti šią teritoriją per URM. Be kita ko, jis paminėjo chasidus chabadnikus, pabrėždamas: "Pagrindinis Lubavičių chasidų principas - sektos šalininkų pranašumas prieš visas tautas ir žmones." Įsiutę žydai apkaltino Pavlovą antisemitizmu, "bandymais iškreipti judaizmo suvokimą masinėje sąmonėje" ir net "kraujo šmeižtu" bei pareikalavo, kad generolas būtų atleistas iš Saugumo Tarybos ir patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Prieš Aleksejų Anatoljevičių pasipylė įžeidimų ir grasinimų srautas. Tai pasiekė tokį lygį, kad tiesioginis Aleksejaus viršininkas, saugumo tarnybos sekretorius Nikolajus Patruševas (žiniasklaidoje Pavlovas buvo vadinamas Patruševo dešiniąja ranka), buvo priverstas viešai atsiprašyti. Pats generolas leitenantas Pavlovas neatsiprašė.
Sausio 20 d. Aleksejus Pavlovas (nuotrauka aukščiau) buvo atleistas iš Saugumo Tarybos sekretoriaus padėjėjo pareigų, kurias ėjo nuo 2009 m. kovo 19 d. Prezidento dekrete atleidimo priežastis nenurodyta.
Rusijos raytojų sąjungos narys
Antonas Blaginas buvo ne kartą persekiojamas Rusijos teismų dėl
Holokausto aukų skaičiaus kvestionavimo. Panašių bylų Rusijoje
buvo ne viena.
Ar kas matė Rusijoje paradus, kuriuose
būtų viešai demonstruojami nacistiniai simboliai? Gal kas matė
rusų karius su ištatuiruotomis svastikomis? Gal Rusijoje
heroizuojami nacių kolaborantai, naikinę žydus ir kitus TSRS
piliečius Antrojo pasaulinio karo metais? Ne!
O dabar surinkite "Youtube"
žodžius "Nazism in Russia" ir "Nazism in Ukraina".
Tai kuri valstybė yra nacistinė? Youtube paieška jums rodo, kad
nacizmas klesti ne Rusijoje, bet Ukrainoje.
Izraelio Generolas Jakovas Kedmi, buvęs šios valstybės žvalgybos „Nativ“ vadovas, koneveikia Ukrainos prezidentą Volodimirą Zelenskį, kad jis toreruoja nacizmą Ukrainoje, garbina tuos, kurie karo metais naikino žydus.
44:10 - Apie UPA simbolikos naudojimą proukrainietiškai nusiteikusių izraeliečių.
Valstybei valstybinė kalba yra labai svarbus dalykas. Tai pas pats, kaip ir valstybės sienos. Jos yra ginamos, dėl jų yra mirštama.
Lietuvoje, Konstitucijoje yra įtvirtinta, kad valstybinė kalba Lietuvoje yra lietuvių kalba. Ši nuostata yra susieta ir su kitu labai svarbiu dalyku – kad Lietuva yra unitarinė valstybė, t. y. ji nedaloma į jokius kitus darinius, tame tarpe ir kalbinius.
Ką reiškia valstybinė kalba? Valstybinė kalba reiškia tai, kad visos Lietuvos teritorijoje esančios valstybinės įstaigos savo raštvedybą, atsakymus į piliečių ir nepiliečių užklausimus pateikia lietuvių kalba.
Ši, kaip ir kitos konstitucinės normos yra taip įtvirtintos, kad norint jas pakeisti, reikia keisti konstituciją.
Tai, kas šiuo metu bandoma padaryti su neva lietuvių kalbos konstituciniu įstatymu, iš esmės yra sukčiavimas. Tai noras apeiti Konstitucijoje nustatytą Konstitucijos keitimo tvarką ir vietoje nuostatos, kad Lietuvoje valstybinė kalba yra lietuvių kalba, pateikti visai ką kitą. Dabar teikiamas valstybinės kalbos konstitucinis įstatymas, aplamai negali būti svarstomas Seime, nes tai yra antikonstitucinis veiksmas.
Keistai sutapo , kad šiuo metu tiems asmenims, kurie turėtų labai saugoti valstybinę kalbą, lietuvių kalba nebuvo jų gimtoji. Lietuviui lietuvių kalba yra jo mentaliteto dalis, kaip kad lenkui kultūra. Bandymai šitą kalbą kaip nors sužaloti, jau, sakyčiau, yra tiesiog nusikalstami.
Kaip pavyzdį pateiksiu priimtą asmenvardžių įstatymą. Prisiminkime, kiek buvo ginčų dėl trijų raidžių. Pagaliau pasiektas kompromisas - lai būna lietuvių abėcėlėje dar tos nelemtos trys raidės. Bet kas iš to išėjo? Ogi tai, kad šiame įstatyme atsirado nuostata, kad asmenvardžiai gali būti rašomi Europoje naudojamų abėcėlių raidėmis.
Pagrindinė lietuvių kalbos viešojo naudojimo šerdis yra ta, kad vienas garsas atitinka ir vieną raidę. Dabar atsirado tokių asmenvardžių, kur lietuvis, sukūręs savo valstybę, savo valstybiniuose dokumentuose negali teisingai ištarti to, kas ten parašyta. Tai irgi aiškus sukčiavimo elementas, tačiau jis, kažkaip pro Seimo narius praslydo. Na paimkite, kad ir originale užrašytą Čerčelio (Churchill) ar Degolio (de Gaulle), žinomų politinių veikėjų pavardes ir jas pabandykite teisingai užrašytas perskaityti lietuviškai. Niekaip nepavyks.
Tai kam gi mes pataikaujame? Būtina asmenvardžių įstatymą papildyti nuostata ir tikiuosi, kad atsiras Seimo narių, kurie tą padarys, kad tais atvejais, kada užrašytame asmenvardyje garsų yra mažiau, negu raidžių, šalia, tuoj pat turi būti pateikta, kaip toks asmenvardis tariamas lietuviškai.
Aš matau šiuo metu didžiulį kėsinimąsi į lietuvių kalbą ir būtent keičiant jos viešo naudojimo nustatytas normas. Taip jau nutiko, kad asmenims, kurie ją šiandien turi ginti, tai buvo priesaikoje parašyta, lietuvių kalba nėra mentaliteto dalis. Nei Seimo pirmininkei, nei pagaliau mūsų ministrei pirmininkei, nei juo labiau Seime labiausiai mokančiai lietuvių kalbą - teisingumo ministrei. Taigi norint pakeisti lietuvių kalbos naudojimą, reikia ją gerai žinoti ir matosi, kad ją ministrė puikiai žino ir savo žiniomis naudojasi.
Matome kaip grįžta į Lietuvą buvę emigrantai. Jie parsiveža vaikus, kurie mokėsi ispaniškai, portugališkai, itališkai, jau nekalbant angliškai ar vokiškai. Jiems turi būti sudarytos sąlygos įtvirtinti tas kalbines žinias ir grįžus. Kaip bebūtų Ingridos Šimonytės ausiai miela jos vaikystėje skambėjusi lenkų kalba, bet tai yra tik gana jauna vienos provincijos kalba. Tiesiog brutaliai, administraciniu būdu bandyt pakeist rusų kalbos mokymą lenkų kalba labai primena naują polonizacijos bangą. Dėl mūsų premjerės pozicijos lenkų kalbos atžvilgiu, liaudyje ją jau kai kur vadina Ingrida Šimonovska. Nereikia pamiršt, kad šiuo metu vyraujanti Lenkijoje, o ir už jos ribų, kur ji, gali šitą pasiekti, etnonacistinė ideologija nueina į praeitį. Lenkijoje atsirado nauja karta. Ateina nauji, europietiški žmonės, su kuriais lietuviui tikrai bus nesunku bendraut. Kai kur netgi lengviau, negu šiandien su jų valdančiaisiais.
Jeigu pažiūrėt vertybiniu kalbininko požiūriu, dvi baltų kalbos – lietuvių ir latvių yra labai vertingos mokslui. Ne tik praeičiai, bet ir ateičiai. Mes galime tik pavydėt, žiūrėdami, kaip latviai, principingai, be kompromisų gina savo valstybinę kalbą.
Jau, tas atvejis, kada atsistatydinus švietimo ministrei, į jos vietą buvo paskirta ją pavaduojanti, liaudyje teisingai buvo pastebėta „įleido lapę į vištidę“. Gerai, kad laiku ši klaida ištaisyta.
Bendrai, dabar apie karo fone vykstančius draugystės su Lenkija procesus. Taip, mes turime kaimynę, gerą kaimynę ir su ja reikia bendrauti. Kažkokiu būdu apjungta visa eilė žmonių, kurie Lietuvos visuomenėje išsikovojo šiokį ar tokį autoritetą ir reiškia keistą nuomonę šiuo klausimu. Štai, paimkime artistišką istoriko asmenybę, kuris plaukioja laivais visokiais upėmis. Juk jisai daug kur į istoriją žiūri, kaip į teatrą. Dabar jis siūlo – būkime geri mažieji Lenkijos broliai, nes būti mažuoju broliu ne visada blogai. Tai yra tiesa, bet priklauso nuo vyresniojo brolio požiūrio ir elgesio. O kokią Lietuvą nori matyti vyresnysis brolis, mes matome iš to ką apdovanoja tos šalies vadovai, atvykę į į mūsų valstybę. Dar blogiau, kada iš Lietuvos Seimo tribūnos, kitos šalies atstovas ragina priimti, nepriimtą tautinių mažumų įstatymą. Prisiminkime, kad šitą įstatymą labai atkakliai gynė dabartinė teisingumo ministrė. Kas jame blogo? O gi tai, kad jį paruošė kremlius ir per rusų sąjungą Lietuvoje visaip rėmė. Ydinga jo esmė ta, kad okupantai, jų palikuonys, kolonistai įgytų kolektyvines, politines teises, kaip tautinė mažuma. Labai abejotina ar dabartinė ministrė nesuprato, ką daro ir buvo tiktai tokia naivi kremliui naudinga idiotė. Šitą reikėtų rimtai ištirti.
Taigi, kaip minėjau, bandymai pakeisti Konstituciją, kitaip, nei joje numatyta, priimant konstitucinius įstatymus yra sukčiavimas.
