MARŠAS, NUPLĖŠĘS ŽODŽIŲ KAUKĘ
NUO REALYBĖS.
Įvykis. Nors jau praėjo nemaža
laiko, esu paragintas dar sykį sugrįžti prie vieno karšto įvykio,
išstumto nė kiek ne mažiau karštų naujienų. Turiu galvoje
Didįjį šeimos gynimo maršą, sukėlusį itin įnirtingas
politikų, žiniasklaidos ir pilietinės visuomenės batalijas. Nors
nuomonių buvo labai daug, bet visos jos buvo išsidėsčiusios dviem
ryškiai išsiskiriančiais frontais. Vieną frontą sudarė
oficialiąją žiniasklaidą aptūpę žinomi globalizacijos ir
politinio korektiškumo ideologai. O kitą - daugiausia mažai
žinomi, bet seniai kantrybės netekę žmonės, oficialiosios
žiniasklaidos priskiriami prie marginalų. Pirmuosius vienijo
ištikimybė esamybei, naujosios valdžios neoliberalizmui ir
radikalizmui, o antrieji telkėsi apie tuos, kuriuos į žygį išvedė
kaip tik to neoliberalizmo ir kairuoliškumo agresyvumas ir
diletantiškumas, sukėlęs atvirą grėsmę šeimai ir kitoms
tradicinėms šalies vertybėms. Pirmieji čia matė pavojingą
visuomenės skaldymą, kliudymą valdžiai kovoti su koronavirusu,
grėsmę valstybės saugumui. Antriesiems tas maršas ir po jo vykęs
mitingas reiškė antrąjį pilietinės visuomenės prabudimą,
išėjimą iš abejingumo ir bejėgiškumo būsenos, solidų
susitelkimą, daug kuo primenantį Sąjūdžio užgimimą, didelių
vilčių ir esminių permainų pradžią, stiprinančią pasitikėjimą
savo jėgomis ir pasiryžimą imtis reguliarios valdžios sprendimų
kontrolės.
Politinis paradoksas. Išsyk privalu
pastebėti, kad šitas įvykis išryškino bene patį įdomiausią
politinės sistemos paradoksą. Nors Lietuvos politikoje nuo pat
Nepriklausomybės pradžios aktyviai veikė viena iš didžiausių ir
įtakingiausių partijų, pasivadinusių konservatoriais
(dešiniaisiais), tačiau per 30 metų neišaiškėjo ar pats tas
žodis „konservatyvumas“ jiems ką nors reiškė. Matyt, šiai
partijai net į galvą neatėjo savęs paklausti, kokius rūpesčius
užkrauna šio pavadinimo pasirinkimas. Kodėl? Sunku atsakyti. Bet
aišku viena, kad išskyrus porą žmonių, per tą laiką jie niekad
neparodė rimto nesidomėjo istoriškai patvariausių kultūros
vertybių palaikymu, saugojimu ir gynimu. Atrodytų, kas gi daugiau
turėjo tomis vertybėmis pasirūpinti, jeigu ne jie? Bet iš tikrųjų
ši partija užsiėmė viskuo, bet tik ne tradicinių vertybių
puoselėjimu. Turbūt tik tuo ir galima paaiškinti, kodėl taip
lengvai ji susitaikė su globalistine politinio korektiškumo
ideologija, projektuojančia ne tik tautos, gimtosios kalbos,
valstybės ir šeimos išnykimą, bet ir abejingą patriotizmo
išsekimui, masinei emigracijai, patyčių išvešėjimui,
gilėjančiai demoralizacijai, alkoholizmo ir narkomanijos plitimui
bei ekologinei krizei. Visus šiuos rūpesčius ant savo galvų teko
užsikrauti kitiems. Alkoholizmui kovą paskelbė valstiečiai ir
žalieji, o nacionalinės valstybės, tautos, jos kalbos, šeimos
gynimu, demografinės ir ekologinės krizės įveikimu teko rūpintis
už partijos ir valdžios ribų atsidūrusiems marginalams. Su kokiu
entuziazmu Lietuva sutiko šeimų gynimo maršą, šiandien gali
paliudyti ne tik mitingo dalyviai, bet ir visi juos išlydėję bei
pakelėse entuziastingai sveikinę žmonės.
Dešiniųjų ir kairiųjų jungtuvės.
Užuot rimtai galvoję ir diskutavę su savo šalies piliečiais,
Lietuvos politikai mielai kopijuoja „Vakarų“ (JAV, švedų,
norvegų, vokiečių) patirtis. Bet viskas išeina mechaniškai arba
visai atvirkščiai. Skelbdami karą valdžios remiamai ir globojamai
tradicinei tėvų kultūrai, Vakaruose marginalus telkė deklasuoti
„nauji kairieji“. O mūsų atstumtieji marginalai, daug metų
stebėdami, kaip viendieniška ir konformistiška plagiatorių
valdžia ignoruoja ir niekina tradicines kultūros vertybes, patys
buvo priversti imtis jų gynimo. Žinoma, tai buvo darbas ne jų
jėgoms. Bet politikoje tokių jėgų nebuvo. Prisipildžius
kantrybės taurei, jie pasiryžo sutelkti pilietinę visuomenę
šeimos gynimo maršui. Garbė jiems už tai! Sunku buvo suvaldyti
šleikštulį, kai konservatorių ideologai ir jų apologetai, užuot
vykdę savo pačių pasirinktas priedermes, sugebėjo tik pasityčioti
iš tų žmonių, kurie savo rizika ir atsakomybe ėmėsi jų
neatliktų darbų. Bet to negana. Tariami konservatoriai po savo
sparnu priglaudė dar ir savo ideologinius priešininkus, „naujus
kairiuosius“. Tai buvo ne tik viešas politinis prisipažinimas,
kad mūsų konservatoriai neturi nieko bendra su tikrais
konservatorias, bet ir vieša priedanga bei paskatinimas „naujajai
kairei“ (Laisvės partijai) atakuoti tūkstantmečiais patikrintas
žmogiškojo gyvenimo vertybes. Laisvės partijai tik to ir reikėjo.
Ji išsyk ėmė leisti į tradicinę publiką vieną po kitos seniai
suregistruotas įstatymų raketas, kurias buvo užblokavęs
ankstesnių kadencijų Seimas.
Paaiškinimas. Atvirai kalbant,
Lietuvoje nė viena partija seniai neatitinka savo pavadinimo.
Vienaip jos vadinasi, kitaip prisistato savo programose ir dar kitaip
veikia (elgiasi). Tam neapibrėžtumui turi įtakos (a) partijų
mišrumas, atsiradęs iš pragmatinių interesų skirtumų, silpnų
įsitikinimų, nusivylimo savo aplinka ir pan.; (b) nepaliaujamas
partijų pavadinimų kaitaliojimas, (c) taikymasis prie politinė
konjunktūros. Pagal savo padėtį Laisvės partija dalyvauja
konservatorių politikoje. Jeigu „konservatoriai“ būtų buvę
konservatoriais, jie būtų nesudarę šių jungtuvių. O jeigu dėl
kokių nors kitų išskaičiavimų (pvz., dėl I. Šimonytės
įdarbinimo) jiems vis dėlto teko jas sudaryti, jie būtų
visokeriopai priešinęsi, kad netaptų Laisvės partijos priedanga.
Bet to nėra. Vadinasi, pirma, tokias priešybes buvo nesunku
suderinti tik dėl to, kad jos abi yra iš esmės ne tuo, kuo save
laiko. Antra, konservatorių partijoje dominuoja liberalai. Trečia,
nors pagal kilmę ir programines nuostatas Laisvės partija priklauso
„naujajai kairei“, tačiau ji pateko į Seimą, priklauso
valdančiajai koalicijai ir tapo įtakinga liberaliosios
„konservatorių“ Vyriausybės sudėtine dalimi.
Nerimas ir baimė. Kai Lietuvos žmonės
susipažino su naująja Vyriausybe ir jos programiniais uždaviniais,
daugelį iš jų apėmė nerimas ir baimė. Ne tik dėl to, kad ten
buvo daug nesuderinamų prieštaravimų ir daug mažiau
profesionalumo, negu buvo galima tikėtis. Svarbiausia, čia buvo
daug plačiau atidarytos durys tam tamsiam politiniam korektiškumui,
po kuriuo ryškėjo gana įtartini neoliberalizmo, globalizmo ir
naujų kairiųjų siluetai. Jie signalizavo apie sutartinį veikimą
tų destruktyvių jėgų, kurias savaip globojo grynai verbalinis
(tariamas) konservatyvumas. Neoliberalizmas asocijavosi su amoralumu
(savivale, korupcija, nežabotu savanaudiškumu), globalizmas – su
atsiribojimu nuo valstybės, krašto ir tautos interesų, o naujieji
kairieji – su šimtmečiais puoselėtų vertybių neigimu,
niekinimu ir naikinimu. Bet tos nuojautos nebuvo beprasmės. Visos
ankstesnės valdžios buvo linkusios slėpti tuos siluetus. Dabar jos
visos atsivėrė pačiu nuogiausiu, net gerokai infantilišku
pavidalu. Žmonės gavo galimybę pamatyti jų sutartinį ir gana
vienkryptį veikimą. Bet nemaloniausia, kad tai priminė pačius
sunkiausius Lietuvos istorijos metus. Daug kas tiesiai klausė: „Negi
Marksas vėl sugrįžta? Negi „Komunistų partijos manifestas“
vėl taps privalomu tikėjimu, skelbiančiu valstybės, tautos ir
šeimos išnykimą? „Šeimos panaikinimas! Net patys kraštutiniai
radikalai piktinasi šiuo begėdišku komunistų sumanymu. Kuo
remiasi šiuolaikinė buržuazinė šeima? Kapitalu, privačiu
pasipelnymu. Visiškai išsivysčiusiu pavidalu ji egzistuoja tik
buržuazijai; bet ją papildo priverstinis proletarų bešeimiškumas
ir viešoji prostitucija. Buržuazinė šeima, žinoma, išnyks,
išnykus šitam jos papildymui, ir abu drauge išnyks, išnykus
kapitalui.“
„Nauji kairieji“. Marksas kalbėjo
apie būsimąjį laiką: bus tas ir tas. O neomarksistas ir „naujų
kairiųjų“ lyderis H. Markūzė“ apie veikimą čia ir dabar.
Jis kalbėjo apie pasikeitusią situaciją ir stipriai taisė Marksą.
Jis skatino jaunimą jau šiandien kurti naują žmogų. „Tuo nauju
žmogumi mes patys turime norėti būti“. Tas žmogus turįs
įveikti kapitalistinės visuomenės žmogaus polinkius į
konkurenciją, turtėjimą ir naudą, įgyti kitokį jusliškumą.
Ragindamas dalyvauti korporacinio kapitalizmo ardyme, jis skelbė
visos turtiniais interesais pagrįstos visuomenės neigimą. Tuo
neigimu atmetamos ne tik klasikinės vertybės, bet ir pats gyvenimo
būdas. „Mūsų tikslai, mūsų vertybės, mūsų nauja moralė
turi jau dabar atsispindėti veiksmuose. <...> Mes turime
pabandyti gauti palaikymą. Mes turime pabandyti pritraukti į savo
pusę mases.“ Jis ragino kurti ne šiaip socializmą, o laisvų
masių „laisvąjį socializmą“. Šio tikslo Markūzė siekė,
orientuodamasis į organizuotą spontaniškumą, labiau pakrikusias
žmonių grupes, „į truputį išblaškytą ir toli išplitusią
dezintegruojančią sistemą“. Tai turinti būti „visiškai
atvira organizacija, išbarstyta mažomis, labai lanksčiomis
autonominėmis grupėmis, veikiančiomis visur vietoje. <...>
jokio skuboto kairiųjų susivienijimo! Kairieji suskilę! Kairieji
visada buvo suskilę! Susivieniję tik dešinieji, negalintys kovoti
už kokias nors idėjas! <...> Jūs visi žinote, kad mūsų
gretose yra provokatoriai, kvailiai ir avantiūristai. Bet kartu su
jais taip pat yra tokių žmonių – vyrų ir moterų, baltųjų ir
juodųjų, – kurie tiek išsilaisvinę iš agresyvių ir
represyvių-antihumaniškų poreikių ir visuomenės išnaudotojų
siekių, kad turi galimybę dirbti visuomenei be išnaudojimo. Ir aš
su mielu noru su jais bendradarbiausiu – taip ilgai, kol galėsiu.“
Postmodernistas S. Žižekas pasiryžo eiti iki galo. Jis socializmą
priskyrė utopiniam mąstymui. O pats ėmė agituotuoti už „erdvę
naujoms komunistinės praktikos formoms“ („Iš pradžių kaip
tragedija, po to kaip farsas“). Anot jo, „leistina žinoti ir iki
galo įsitraukti į komunizmą, vėl veikti visiškai atsidavus
komunistinei idėjai. <...> Pasakojimo moralas: liberaliai
demokratinio moralistinio šantažo laikas baigėsi. Mūsų pusei
nebereikia daugiau teisintis, o kitai pusei pats metas pradėti tuo
užsiimti.“
Laisvės partija. Laisvės partija
atėjo kaip liberalioji politinė jėga ir išsyk įsitraukė į
valstybės valdymą. Jeigu sekama JAV tradicija, reikėtų žinoti,
kad jau pats liberalizmas yra kairuoliškas. Bet Laisvės partija yra
dviguba Kairė. Galėtume pasakyti, savotiškas hibridas. Kaip
liberali partija ji dalyvauja valdžioje, o pagal jaunimui būdingas
pažiūras ją reikėtų laikyti naująja kaire. Ji orientuojasi į
vulgarųjį marksizmą, kuris socialines grupes skirsto ne pagal
žmonių socialinę padėtį, bet pagal tai, su kuo jie save
tapatina, į lygių teisių painiojimą su lygiomis galimybėmis,
atskirų socialinių grupių privilegijas, šeimos ir tautos
menkinimą, savo kultūros ir tradicijų menkinimą ir svetimų
kultūrų perdėtą aukštinimą ir pan. Ji skelbė: „Esame
įsitikinę, kad kertinė liberalizmo vertybė yra individo laisvė:
pripažinimas, kad kiekvienas, nepriklausomai nuo jo kilmės, lyties,
įsitikinimų, išpažįstamos religijos ar kitų savybių bei
pasirinkimų, turi nekvestionuojamas teises ir laisves.“ Toliau ji
žadėjo „nelygių žmonių lygybę“. Tą lygybę ji ketino
įvesti, kovodama su bene 9 žmonių grupių teisių pažeidimais:
moterų, prostitučių, translyčių asmenų, LGBT asmenų, tautinių
mažumų, migrantų, pabėgėlių ir prieglobsčio prašytojų, romų
bei tų, kurie nori įteisinti partnerystę. Tai esančios labiausiai
pažeidžiamos žmonių grupės. Bet jau Vyriausybės parengtose
Administracinių nusižengimų kodekso Pataisose iš tų labiausiai
pažeidžiamų grupių liko viso lbo tik 3 grupės. O prie jų dar
pridėta kilmė ir rasė. Toks sąrašinių gupių plaukiojimas rodo,
kad pati partija nelabai nutuokia, kas yra tos pažeidžiamiausios
grupės. Bet nepaisant to, šio argumento Laisvės partijai visai
pakanka, kad įrašytos grupės būtų privilegijuotos, o visos kitos
– nuvertintos ir marginalizuotos. Negi tai reiškia, kad
neįgalieji, skurstantieji, elgetaujantieji, sergantieji psichinėmis,
nepagydomomis ar priklausomybių ligomis (alkoholikai, narkomanai ir
kt.), kaliniai ir išėjusieji iš kalėjimų ir daug kitų
vargingųjų, apleistųjų, atstumtųjų, nuskriaustųjų yra mažiau
pažeidžiami? Matyt, Laisvės partijai domūs tik tie, kurie turi
daugiau galių (yra savi, artimi, susiję su valdžia) arba
didžiosiose šalyse turi armijas rėmėjų. Negi tik tiek valdančiai
partijai reiškia „individo laisvė“ ir „nelygių žmonių
lygybė“?
Marginalizacija. Kur nustatomos
nepažeidžiamųjų, neliečiamųjų, privilegijuotų žmonių
grupės, ten neišvengiamai kuriamos ir niekinamų, žeminamų,
marginalizuotų grupės. Pirma, daug metų pasikeisdamos valdžios ir
jas aptarnaujanti žiniasklaida ignoravo, niekino ir marginalizavo
konservatyvius (ne „konservatorius“) ir apskritai istorinę
patirtį branginančius žmones dėl jų neatitikimą politinio
korektiškumo ideologijai. Antra, pirmą kartą prie valstybės vairo
stojusios ir jau iki šiol daug nerimo kėlusios neoliberaliosios
partijos ėmė kurti ne tik elitines mokyklas, bet ir naują
privilegijuotų žmonių sluoksnį pagal žinomą „Komunistinio
internacionalo“ deklaraciją: „kas buvo nieks, tas bus viskuo“.
Trečia, pagal kitų kraštų pavyzdžius sudarydamos privilegijuotų
grupių sąrašus, jos savaime pažemino ir marginalizavo tą
visuomenės dalį, kuri liko už to sąrašo ribų. Ketvirta, jauni
šių partijų žmonės iki šiol nesupranta, kad žymiai radikaliau
negu kitos vyriausybės primesdami valstybei internacionalizmo
politiką, jie ne tik neatvėrė naujų kelių į ateitį, bet ėmė
sparčiai sukti istorijos vairą atgal. Stebėtina, kad jie yra
entuziastingai nusiteikę padaryti tai, ką 19 a. pranašavo K.
Marksas ir F. Engelsas, o 20 a. pradėjo įgyvendinti H. Markūzė,
S. Žižekas ir kiti kairieji su nesubrendusiu Vakarų jaunimu ir
visais kitais autsaideriais. Penkta, jaunieji neoliberalai šį darbą
pradėjo nuo tradicinės šeimos, lyčių skirtumų, tautos
kultūrinių savitumų ir valstybės savarankiškos politikos
neigimo, niekinimo ir naikinimo. Šešta, ne tik buvo sugrąžintos
iki šiol didžios žmonių dalies neužmirštos sovietmečio baimės,
bet ir demonstruojamas nesiskaitymas su jų prigimtimi, istorine
patirtimi ir tais papročiais, kurie palaiko jų įsitikinimus bei
elgesio normas. Septinta, jaunųjų liberalų mentalitetą, gyvenimą
tik šia diena, neatsakingumą ir požiūrį į praeitį geriausiai
atskleidė pasąmoninė panieka istoriniams gamtos ir kultūros
paminklams bei jų ciniškas naikinimas. Aštunta, ką neoliberalų
vyriausybei bei jos rėmėjams iš tikrųjų reiškia laisvė,
lygybė, atsakomybė, tolerancija ir demokratija puikiausiai parodė
reakcija į įvykusį Didįjį šeimos gynimo maršą bei tą maršą
lydėjusios konferencijos sėkmę.
Štai tau, bobut, devintinės! Pasipylė
gąsdinimai teismais, įžūlios patyčios, pusiau plūdimai,
nukreipti prieš renginių organizatorius, visus jo dalyvius ir net
Prezidentą. Visi jie niekinami, menkinami, maišomi su žemėmis dėl
jų tariamo tamsumo, atsilikimo, vardų nežinomumo. Kas gi beliko iš
suderintos liberaliųjų partijų politinės pažangos? Kol kas
turbūt nieko. Bet gal ir gerai. Tokia padėtis gal privers pilietinę
visuomenę greičiau subręsti, t. y. solidarizuotis, mobilizuotis ir
sutelkti jėgas. Kam? Žinoma, ne neigimui, niekinimui ir naikinimui,
kurio jau ir taip yra per akis. O žymiai teisingesnės, padoresnės,
demokratiškesnės, nuoseklesnės ir patriotiškesnės valstybės
politikos vykdymo visuomeninei priežiūrai. Bet tam būtini 3
dalykai: 1) privalu išsaugoti istorinę atmintį, kad būtų galima
nepaliaujamai mokytis iš praeities; 2) imtis nepalyginamai daugiau
atsakomybės už vis sunkiau atrodantį išlikimą ateityje; 3)
neprarasti blaivios orientacijos vis daugiau chaosui pasiduodančioje
dabartyje.
https://www.facebook.com/kresentas.stoskus