Keistai ir pretenzingai pavadinta protesto akcija „Šalin rankas nuo laisvo žodžio“ – pats metas pakomentuoti Tautos forumo (TF) prieš kelias dienas paskelbtą raginimą pradėti seniai pribrendusias ir absoliučiai būtinas permainas LRT.
Tariama ir tikroji LRT misija
TF – protautinė ir provalstybinė Nacionalinio susivienijimo srovė – yra vienintelis Lietuvoje veikiantis visuomeninis politinis sambūris, jau nuo 2018 m. keliantis bei reikalaujantis kompleksiškai ir iš esmės spręsti visuomeninio transliuotojo problemą.
Net viešojoje erdvėje karštai diskutuojant ir verdant aistroms dėl LRT ateities, ši problema dažniausiai susiaurinama iki kelių svarbių, bet vis dėlto antrinių „techninių“ klausimų. Į ją žvelgiama per partijų kovos dėl visuomeninio transliuotojo tribūnos, atlikto įstaigos audito rezultatų, generalinės direktorės atskaitomybės LRT tarybai ir santykių su ja, finansavimo perspektyvų, atlyginimų dydžio, skaidrumo bei pagrįstumo, galiausiai – programų bei laidų šališkumo ir cenzūravimo prizmę.
LRT – tai neatsiejama Lietuvos žmonių gyvenimo dalis, kuri prisideda prie stipresnės ir sąmoningesnės visuomenės kūrimo.“ Apie lietuvių tautą ir Lietuvos valstybę, juo labiau apie misiją ir pareigą tarnauti joms – nei žodžio. Tad kokios Lietuvos ir kokią visuomenę siekiama „informuoti, ugdyti ir telkti“?
Iš tikrųjų šiame klausime slypi numanomas atsakymas, kuris niekada nebus atvirai ištartas jokiame LRT vadovybės pasisakyme ar užrašytas kokiame nors oficialiame jos potvarkyje ar instrukcijoje laidų vedėjams ir žurnalistams.
Bet neturėtų stebinti, kad tikrasis LRT uždavinys slepiamas už įstaigos misijos aptakios formuluotės. Yra ką slėpti. Kita vertus – anokia čia paslaptis. Jau 2018 m. spalio 22 d. TF ir kitų visuomeninių organizacijų surengto mitingo prie LRT pastato rezoliucijoje buvo aiškiai ir tiksliai įvardyti abu pagrindiniai „firminiai“ šio transliuotojo veikimo bruožai.
Pirmasis – nuolatinė ir kryptinga cenzūra siekiant užkardyti „politiškai neteisingas“ žinias ir nuomones. Antrasis – Lietuvą naikinanti globalistinės ideologijos propaganda. Šio informacinio ir propagandinio triūso tikslas – ištautinta ir išvalstybinta „multikultūrinė“ globali Lietuva. Tikslingai formuojama ir ugdoma visuomenė, kuriai sąvokos „tauta“, „valstybė“, „Tėvynė“, „patriotizmas“ – ne šio pasaulio dimensijos, šiek tiek perfrazuojant žinomą liūdnai pagarsėjusio bankininko posakį.
Ir vis dėlto būna, kad kokios nors institucijos tikroji kilmė, prigimtis ir paskirtis, giliausia jos visuomeninė ir profesinė tapatybė, o galiausiai ir moralinė bei politinė savastis išsikristalizuoja taip skaidriai, kad susitelkia į vieną asmenį.
LRT gen. direktorės susidorojimas su kitaminčiais
LRT atveju šitoks asmuo yra generalinė direktorė. Tačiau ji visiškai ir galutinai atsiskleidė kaip visuomeninio transliuotojo esmės įsikūnijimas ir reprezentantė ne ten, kur būtų buvę galima šito tikėtis. Ne savo vadovaujamoje įstaigoje ir ne vykdydama jos vadovės pareigas. Atlikdama formaliai kuklų VU Komunikacijos fakulteto socialinio partnerio vaidmenį žurnalistikos bakalauro studijų programos komitete.
Šio komiteto posėdžio įrašą ar bent jau M. Garbačiauskaitės-Budrienės poziciją atskleidžiančius jo fragmentus seniai turėjo parodyti LRT ir visos šalies televizijos. LRT generalinės direktorės išpuolį prieš VU doc. dr. Jolantą Mažylę privalo pamatyti kiekvienas šito pageidaujantis Lietuvos pilietis. Kad visiems laikams suprastų ne tik tai, kas yra LRT direktorė, bet taip pat kodėl ir kaip jos vadovaujamas visuomeninis transliuotojas buvo tiesiog pasmerktas tapti ideologinės vienmintystės ir primityvaus propagandinio zombinimo bastionu.
Negalima leistis klaidinamiems reikalo esmę slepiančiomis akademinėmis dekoracijomis ir iškabomis. Nebuvo jokio žurnalistikos bakalauro studijų programos komiteto posėdžio. O tai, ką patyrė doc. J. Mažylė, nebuvo joks mobingas. Juk šis žodis daugiareikšmis, mobingas nelygu mobingui. Viena yra asmeninės antipatijos, profesinės konkurencijos ir kitų panašių motyvų paskatintas mobingas, kai siekiama „išėsti“ ar „pastatyti į vietą“ kuo nors neįtikusį grupės narį. Bet kur kas kebliau ir kažin ar tinka tuo pačiu žodžiu vadinti ideologiniais ir politiniais motyvais grindžiamą moralinį ir psichologinį asmens ujimą ir terorizavimą, galiausiai pasibaigiantį atvirais reikalavimais su juo susidoroti net neteisėtai atleidžiant iš darbo.
Todėl belieka paklausti: kuo žurnalistikos bakalauro studijų komiteto posėdžiu pavadintas grupės mokslininkų susirinkimas, kuriam toną uždavė, o iš tikrųjų politiškai dirigavo, LRT generalinė direktorė, iš esmės skyrėsi nuo sovietmečio „darbo kolektyvų“ susirinkimų, kuriuose pirmuoju smuiku grieždavęs koks nors partinio ar saugumo komiteto „atsakingas ideologinis darbuotojas“ reikalaudavo principingai pasmerkti disidentus ar kitaminčius ir ragindavo „kolektyvą“ ryžtingai apsivalyti nuo tokių atskalūnų?
Arba nuo „atvirų partinių susirinkimų“, į kuriuos suvaryti darbuotojai tapdavo tokių pat viešo smerkimo ir susidorojimo spektaklių statistais, o kartais ir aktyviais dalyviais bei liudininkais? Žvelgiant būtent iš esmės — jokio skirtumo nėra. Verta atkreipti dėmesį, kad M. Garbačiauskaitė-Budrienė mėgino susidoroti su doc. J. Mažyle vadovaudamasi tipiška sovietine „liaudies priešų“ paieškos ir „demaskavimo“ logika.
Tereikia prisiminti, kad bet kokios asmens sąsajos su įtariamais arba jau nuteistais „liaudies priešais“ tapdavo pagrindu įtarti arba apkaltinti jį taip pat esant liaudies priešu. Doc. J. Mažylei užteko pabuvoti „priešiško“ interneto kanalo opTV transliuotoje „Sengirės“ laidoje, kad „socialinė partnerė“ LRT generalinė direktorė tuojau pat pareikalautų atleisti iš universiteto nusipelniusią dėstytoją.
Suprantama, dalyvavimas laidoje buvo tik dingstis susidoroti. Tikroji ir svarbiausia šito priežastis yra ideologinė ir sisteminė. Pasakant trumpai, doc. J. Mažylė tapo jau daugelį metų Lietuvoje vykdomos viešai neįvardijamos politikos šalinti iš viešojo gyvenimo tautiškai ir valstybiškai mąstančius žmones auka. Tokią pačią kovos su nostalgiją tarpukario valstybei jautusiais „buržuaziniais nacionalistais“ politiką vykdė okupuotos LSSR administracija. Tai darė atvirai. Metami iš darbų ir kitaip persekiojami „nacionalistai“ bet jau žinojo – už ką.
Tiksliai kalbant, 1990 m. atkūrus valstybingumą kovos su lietuviškuoju nacionalizmu liepsnos žiežirbos niekada nebuvo visiškai išblėsusios. Jos vėl įsiplieskė į plataus masto šventą karą ir virto neoficialia, bet dėl to ne mažiau veiksminga valstybės politika jau D. Grybauskaitės pirmosios kadencijos laikotarpiu. Toji tai sugriežtėdavusi, tai atslūgdavusi priklausomai nuo aplinkybių kova galiausiai išsiplėtojo į sistemą – ideologinės vienmintystės, nuolatinės (savi)cenzūros ir metodiško kitaminčių persekiojimo režimą, eufemistiškai vadinamą atšaukimo kultūra.
Sunku įsivaizduoti, kaip tokiomis sąlygomis VU galėjo išlikti dėstytoja, tyrinėjanti ir net savo lėšomis gabenanti „neaiškių“ išeivijos veikėjų archyvus, kuriuos derėtų supleškinti lauže, o geriausiu atveju – nugrūsti į tolimiausią atkurto specfondo užkaborį. O kai tarp tų veikėjų tyrėjos akiratyje atsiranda ne tik kultūrininkai, visuomenininkai, žurnalistai, bet ir koks nors 1941 m. Birželio sukilimo vadovas – apskritai siaubas.
Tik pamanykite – kas bus, jeigu tyrinėjanti tokių asmenybių gyvenimus ir darbus dėstytoja savo žiniomis pasidalins su studentais ir apnuodys jų pažangius protus žalingomis idėjomis? Pavojingiausia iš jų būtų studento galvelėje šmėkštelėjusi mintis ar bent miglota nuojauta, kad ir XXI a. pirmojo ketvirčio baigiamaisiais metais šie iškilūs „nacionalistinės Lietuvos“ žmonės yra ne pilki praeities šešėliai, bet galėtų tapti gyvu tarnystės ir pasiaukojimo Lietuvai pavyzdžiu, kuriuo sektų ir iš kurio semtųsi įkvėpimo šių dienų jaunieji lietuviai.
Todėl M. Garbačiauskaitė-Budrienė įvykdė savo „pilietinę pareigą“ pasirūpinti, kad tokios „pavojingos“ dėstytojos universitete neliktų. Kuo ne sovietmetis, kai aukštųjų mokyklų katedros buvo valomos nuo „priešiškų ir kenkėjiškų“ santvarkai elementų?
Juozo Kuolelio ir dabartinės LRT panašumai bei skirtumai
Juo uoliau ji darbuojasi savo vadovaujamoje įstaigoje. LRT generalinės direktorės triūso vaisiai įvertinti ne viename TF dokumente. Visuomeninio transliuotojo būklė juose parodyta kaip ant delno – apibūdinta tiksliai ir aiškiai.
Beviltiškas sąstingis – šitaip ją galima nusakyti vienu žodžiu. Tie patys laidų vedėjų ir pašnekovų veidai. Išskyrus rečiausias išimtis – jokios netikėtos ar juo labiau originalios minties. Iš anksto aišku, kas bus pasakyta. Analizuoti problemas iš esmės ir giliai – tabu.
Visos jos paprastai aptariamos tik kaip vis dar pasitaikantys laikini saugios ir klestinčios Lietuvos gyvenimo trūkumai. Toks mintijimo ir pašnekesio žanras kaip konceptualios diskusijos strateginiais valstybės būklės ir raidos krypties bei perspektyvų klausimais visuomeninio transliuotojo laidose apskritai neegzistuoja.
Tokioms diskusijoms vykti reikia bent jau dviejų sąlygų. Pirmoji – gebėjimo mąstyti ir suvokti pasaulio ir Lietuvos reikalus ne kaip chaotišką kasdien besikeičiančių įvykių kaleidoskopą, bet fundamentalių politinių idėjų lygmeniu.
Antroji – laisvės nevaržomai ir pagarbiai keistis pačiomis įvairiausiomis idėjomis, kurios iš esmės yra skirtingos tų pačių reiškinių ir įvykių suvokimo perspektyvos.
Ideologinės klišės
LRT diskusija suprantama visai kitaip – jos paskirtis yra dar kartą patvirtinti iš anksto žinomą „vienintelę teisingą“ ideologinę tikrovės aiškinimo schemą, kilniaširdiškai paliekant jos dalyviams teisę pasiginčyti dėl vieno ar kito fakto reikšmės (pavyzdžiui, ar lemtingai prisidėję prie liūdnos karo Ukrainoje baigties Vakarų politikai yra Putino nesuprantantys „kvailiai“ ir „naivuoliai“, ar pakankamai viską suprantantys „bevaliai“ ir „bailiai“).
Kai vyksta tokios „diskusijos“ būtų keista stebėtis, kad bent kiek kritiškas ir blaivus pasaulio ir Lietuvos padėties suvokimas yra paprasčiausiai palaidotas po nieko bendro su tikrove neturinčių ideologinių klišių ir jų kurstomų iliuzijų gelžbetoniniu sarkofagu.
Ir čia neišvengiamai kyla dar du klausimai. Pirmasis: ar tokio visuomeninio transliuotojo „informuojama, ugdoma ir telkiama visuomenė“ iš principo gali būti nors kiek labiau išprususi, platesnio akiračio, patriotiškesnė, labiau susitelkusi ir atsparesnė išorės ir vidaus grėsmėms negu „tarybų Lietuvos darbo liaudis“, kurią ideologiškai švietė ir politiškai ištikimybės komunizmo idealams bei meilės komunistų partijai dvasia auklėjo drg. Kuolelio vadovaujama LRT?
Klausimas vertas kuo rimčiausios diskusijos. Juk jo esmė tokia: kuri – anoji ar šių dienų LRT – uoliau ir sparčiau trina lietuvių tautinę tapatybę ir valstybinę atmintį?
Antrasis: kiek ir kaip prie Lietuvos saugumo ir išlikimo gali prisidėti visuomeninis transliuotojas, bukai kartojantis absurdišką propagandinę klišę, jog „Lietuva yra ten, kur yra nors vienas lietuvis“, ir šitaip daugelį metų ugdantis tautinės ir valstybinės jausenos neturinčius ir jokiai Tėvynei neįsipareigojusius „globalius lietuvius“?
Šalies piliečių pasipriešinimo vis labiau tikėtinai agresijai dvasią bandantis įžiebti ne pateikdamas visapusišką ir objektyvią informaciją apie didėjančią geopolitinę sumaištį ir augančias grėsmes valstybei bei nuosekliai ugdydamas gelminį lietuviškąjį patriotizmą. O tik brukdamas į tų piliečių galvas vienpusišką, lėkštą, atiktrūkusių nuo tikrovės tuščių „vertybinių“ lozungų ir deklaratyvių propagandinių tauškalų jovalą, kokiu buvo kadaise maitinami ir okupuotos LSSR gyventojai?
Į antrąjį klausimą atsakyti lengviau negu į pirmąjį. Tokia dezinformuojanti ir primityviai visuomenę kvailinanti propagandinė LRT, kokia tapo ši generalinės direktorės vadovaujama įstaiga, neabejotinai yra už visų mokesčių mokėtojų lėšas nepateisinamai dosniai finansuojamas realios grėsmės nacionaliniam saugumui židinys.
LRT sąstingis – burokevičizmo restauracijos vaisius
Esminiai pokyčiai įmanomi tik tuo atveju, jeigu bus kritiškai permąstyta LRT misija ir pagrindiniai veiklos tikslai. Neįgyvendinus sisteminių pertvarkų ir generalinio direktoriaus kėdę užėmus tik kitos partinės grupuotės statytiniui galima tikėtis nebent kosmetinių reformų ir šiek tiek lankstesnio bei švelnesnio cenzūros režimo.
Uždavinio iš pagrindų pertvarkyti LRT mastą ir sudėtingumą įmanoma įvertinti tik aiškiai suprantant sąstingio ir įsisenėjusių problemų gelmines ištakas. O jų reikia ieškoti Visuomenės mokslų akademijoje prie SSKP CK ir KPSS/LKP citadele buvusioje Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje.
Lietuvoje suvešėjusio diktatūrinio vienos ideologinės tiesos režimo ir jį palaikančios sisteminės cenzūros šaknys yra burokevičinės. M. Garbačiauskaitė-Budrienė yra KPSS/LKP „platformininkės“ D. Grybauskaitės statytinė, globotina ir idėjinė bei praktinė mokinė. Neatsitiktinai eksprezidentė pasirašė LRT vadovę ginančią peticiją. Lygiai taip pat dėsninga, kad pagrindinė drakoniško cenzūros įstatymo projekto iniciatorė pasirodė esanti D. Ulbinaitė – dar viena D. Grybauskaitės artimos aplinkos veikėja.
Stebuklų nebūna. D. Grybauskaitė pasirinko Nepriklausomybės priešų stovyklą aplinkybėmis, kai susvyravo ir bent jau iš konjunktūrinių paskatų, o kai kada gal ir dėl šiek tiek prabudusio lietuviškumo jausmo pasielgė priešingai net daugelis gana uolių Kremliaus kolaborantų.
D. Grybauskaitės veikla šalies prezidentės poste patvirtina, kad jos apsisprendimas eiti kartu su „platformininkais“ buvo visiškai sąmoningas pasirinkimas. Savo pasaulėžiūra ir politiniais įsitikinimais ji iš tiesų buvo visiška M. Burokevičiaus bendramintė. Jokių tautinių ir valstybinių sentimentų neturinti idėjinė komunistė internacionalistė ir principinė atsikuriančios „buržuazinės nacionalistinės“ Lietuvos valstybės priešininkė.
(bus tęsinys)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą