Jau seniai nebe paslaptis, kad kelios šalys vykdo oro sąlygų manipuliavimo programas. Neseniai paviešinti CŽV dokumentai patvirtina, kad dar 1960-aisiais buvo pradėta programa, kuri turėjo būti naudojama kaip ginklas Šaltojo karo metu. Kiek toli šiandien yra pažengę tokie eksperimentai?
Čia nekalbama apie beprotiškas „chemtrail“ fantazijas, kai kiekvienas kondensato pėdsakas danguje paskelbiamas tariamu nuodų išpuoliu prieš žmoniją. CŽV programa susijusi su neginčijamais, dokumentais pagrįstais faktais apie JAV kariuomenės vykdomą geostrateginį oro sąlygų manipuliavimą. Taip pat ir su jų toksinėmis pasekmėmis. Mat JAV užsienio žvalgybos tarnybos ir JAV kariuomenės strategai laikė orą potencialiu ginklu, skirtu nugalėti Tarybų Sąjungą.
Istorinis CŽV dokumentas, kuris buvo išslaptintas dar 2003 m., tačiau vėl atsidūrė dėmesio centre tik dėl naujausių publikacijų – ir dėl 2025 m. vykusio JAV Kongreso posėdžio – aiškiai parodo, kokio masto darbai tuo metu jau buvo vykdomi. To laikmečio mąstyseną galima apibendrinti vienu istoriniu sakiniu. Niekas kitas kaip tuometinis JAV viceprezidentas ir netrukus prezidentu tapęs Lyndon B. Johnson 1962 m. gegužę Pietvakarių Teksaso valstybiniame universitete visiškai nesivaržydamas pareiškė: „Kas kontroliuoja orą, tas kontroliuos pasaulį.“
Iš neseniai vėl išpopuliarėjusių 1965 m. spalio mėn. slaptųjų tarnybų dokumentų matyti, kad Baltieji rūmai buvo labai suinteresuoti, kad oras taptų operatyviai panaudojamas – pirmiausia tam, kad aplenktų sovietus naujose, nematomose ginklavimosi varžybose. Tuometinės JAV valdžios institucijos pranešė, kad iki 1967 m. ketina keturgubai padidinti slaptų oro sąlygų keitimo projektų biudžetą. Johnsonas asmeniškai lydraštyje gyrė slaptas operacijas, kurios neapsiribojo nekenksmingais bandymais. Išsiskiria du istoriškai puikiai dokumentuoti didelio masto projektai, atskleidžiantys šių intervencijų bešališkumą.
Projektas „Stormfury“ ir operacija „Popeye“
Ypač išsiskiria dvi tokios operacijos arba projektai. „Project Stormfury“ metu JAV kariniai lėktuvai skrido tiesiai į uraganų centrą, kad juos „paskiepytų“ sidabro jodidu (Silver Iodide). Šaldymo agentas turėjo sutrikdyti audrų vidinę struktūrą ir jas susilpninti. CŽV memorandumuose šis projektas – ir konkrečiai 1965 m. Floridos pakrantėje įvykdyta uragano manipuliacija – aptariamas išsamiai. Ši audra šiandien ekspertų tarpe laikoma „uraganu Betsy“, kuris netrukus po eksperimentų kaip niokojantis 4 kategorijos uraganas pasiekė Luizianos krantus ir padarė milžiniškus nuostolius. Atsakingieji tiesiog susitaikė su tokių intervencijų rizika ir pasekmių civiliams gyventojams nenuspėjamumu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą