Viganò vadina Martino raginimą įvesti „celibato laikantys gėjai kunigai“ „paskutiniu žingsniu ilgoje serijoje, kuria siekiama įteisinti sodomiją ne tik tarp pasauliečių, bet net ir tarp dvasininkų“.
Redaktoriaus pastaba: Šis tekstas iš pradžių buvo paskelbtas arkivyskupo Viganò „X“ paskyroje.
Automatiškai išverstas iš italų kalbos.La farneticante proposta di James Martin sj non è una boutade provocatoria, ma l’ultimo passo di una lunga serie, volta a legittimare la sodomia non solo tra i laici, ma addirittura tra il Clero.
— Arcivescovo Carlo Maria Viganò (@CarloMVigano) July 24, 2026
Essa costituisce una palese e intollerabile contraddizione con la dottrina perenne… https://t.co/8xmHq9jA7P
Jameso Martino beprotiškas pasiūlymas (žiūr. vertimą žemiau priede) nėra provokuojantis pokštas, o paskutinis žingsnis ilgoje serijoje, kuria siekiama įteisinti sodomiją ne tik tarp pasauliečių, bet net ir tarp dvasininkų.
Tai sudaro akivaizdų ir nepakeliama prieštaravimą Šventosios Motinos Bažnyčios amžinai galiojančiai doktrinai, Šventajam Raštui, kuris nedviprasmiškai smerkia homoseksualinius veiksmus kaip pasibjaurėjimą keliančią veiklą, prieštaraujančią gamtai (plg. Kunigų knyga 18, 22; Romiečiams 1, 26–27; 1 Korintiečiams 6, 9–10), bei Bažnyčios mokymui.
Džeimso Martino pateiktas argumentas – „daug šventų ir sveikų celibato gyvenančių gėjų kunigų“ – yra apgaulingas sofizmas ir melas: tikrasis šventumas kovoja su netvarkingomis polinkiais sakramentine malone ir asketizmu, bijodamas įžeisti Dievą bjauriais nuodėmiais.
Šventoji Bažnyčia moko, kad sodomija yra ypač sunkus objektyvus sutrikimas, o ne neutrali ar teigiama realybė. Tvirtinimas, kad remiantis ja galima rasti „galimybę“ įšventinti į kunigus, reiškia gamtos įstatymo neigimą, taip pat Dievo įsakymų pažeidimą.
Vyriškių, turinčių giliai įsišaknijusių homoseksualių polinkių, įšventinimas ne tik pažeistų Bažnyčios normas, bet ir pakeltų tikinčiųjų bendruomenę į didžiausius skandalus, sustiprintų jau ir taip plačiai paplitusį gėjų lobį dvasininkų gretose bei įžeistų Sakramento šventumą. Kunigystė nėra subjektyvi teisė nei ideologinės „įtraukties“ priemonė: tai dieviška dovana, reikalaujanti visiško atitikimo Dievo valiai ir švento gyvenimo.
Taip pat akivaizdu, kad ši operacija – plačiai remiama aukšto rango koncilinės-sinodinės hierarchijos atstovų ir paties Prevost – pirmiausia tarnauja tam, kad būtų pakirstas moralinis vertinimas dėl sodomijos, paverčiant nuodėmę, kuri šaukiasi keršto prieš Dievą, į išrinkimo būseną, vertą netgi kunigystės.
Trumpai tariant, susiduriame su „Cicero pro domo sua“ situacija: bažnyčios organizacijoje įsitvirtinęs iškrypėlių lobistų ratas neišvengiamai verčia neomodernistinę hierarchiją atvirai pasisakyti už sodomiją, siekdamas asmeninės naudos. Veikimo būdas visada tas pats: tie, kurie (religinėje srityje) pateisina tam tikras nuodėmes ir (civilinėje srityje) tam tikrus nusikaltimus, tai daro tik todėl, kad tai yra nuodėmės ir nusikaltimai, kuriuos jie patys nebaudžiamai daro.
Konservatoriai pastebi – su jiems būdingu cinizmu – kad šios absurdiškos mintys kyla iš jėzuito, kuris, kaip žinoma, balansuoja „ant ribos“, ir kad Magisteriumas nepasikeitė. Jie apsimeta nesuprantantys, kad Jamesas Martinas yra tik dvaro juokdarys, kuriam valdžioje esantys leidžia atvirai išsakyti tai, ką jie jau neoficialiai nusprendė padaryti.
Priedas
Daugiau nei 1/5 JAV vyskupų pritaria vyrų, jaučiančių potraukį tos pačios lyties asmenims, įšventinimui į kunigus – tai džiugina kunigą Jamesą Martiną
Vyskupai prieštarauja katalikų mokymui ir pritaria kunigui Martinui, kuris, pasinaudodamas apklausos rezultatais, paragino priimti homoseksualius vyrus į seminarijas ir suteikti jiems kunigystę.
Notr Damo universiteto Makgrato bažnytinio gyvenimo instituto užsakyta apklausa parodė, kad nerimą kelia tai, jog nemažai JAV vyskupų „pritaria vyro, jaučiančio giliai įsišaknijusį potraukį tos pačios lyties asmenims, įšventinimui“.
Apklausa buvo išleista dar 2025 m., o šią savaitę ji buvo paviešinta ataskaitoje pavadinimu „Ar žinote, ar jie yra verti? Dvylika pasiūlymų vyskupams, rektoriams, seminarijų formavimo komandoms ir psichikos sveikatos specialistams, vertinant vyrų tinkamumą šventimams“, kurią parengė kun. Tomas V. Bergas, buvęs formatorius Šv. Juozapo seminarijoje Dunwoodie, Niujorke, ir profesorius Timotiejus G. Lokas, licencijuotas psichiatras ir psichologinių paslaugų direktorius, taip pat dirbantis Šv. Juozapo seminarijoje.
Tyrimas parodė, kad 22 procentai apklaustų JAV vyskupų sutinka, jog jie „jaučiasi patogiai įšventindami vyrą, kuris jaučia giliai įsišaknijusį potraukį tos pačios lyties asmenims, su sąlyga, kad jis yra tvirtai įsipareigojęs laikytis celibato“. Dar labiau nerimą kelia tai, kad net 10 procentų JAV vyskupų teigė, jog „visiškai sutinka“ su šiuo teiginiu.
Šalies vyskupai yra kur kas labiau linkę priimti „giliai įsišaknijusį potraukį tos pačios lyties asmenims“ nei kiti asmenys, kurių darbas yra vertinti kandidatų į kunigystę tinkamumą.
22 proc. vyskupų yra dvigubai labiau linkę nei pašaukimo vadovai (9 proc.) ir seminarijų dvasiniai vadovai bei reformatoriai (12 proc.) pritarti vyrų, turinčių giliai įsišaknijusį potraukį tos pačios lyties asmenims, įšventinimui, o seminarijų rektoriai (16 proc.) ir seminarijų psichikos sveikatos specialistai (17 proc.) taip pat yra skeptiškesni dėl tokių kandidatų skatinimo.
„Šio straipsnio autoriai, nors ir pritaria šiai pozicijai, taip pat pripažįsta, kad šiuo klausimu dažnai kyla aštrių nesutarimų tarp pagrindinių grupių, kurios atlieka svarbų vaidmenį vertinant tokių kandidatų tinkamumą“, – pažymėjo Bergas ir Lockas.
„Nors duomenys rodo, kad dauguma vyskupų nesijaučia patogiai įšventindami šiuos vyrus, vis dėlto vyskupų gretose išlieka pastebimas nuomonių skirtumas“, – tęsė jie.
„Daugelis iš mūsų, kurie daugelį metų dirbome formavimo srityje, galime patvirtinti atvejus, kai rektoriui ir formavimo komandos nariams buvo daromas nepagrįstas spaudimas skirti tokius kandidatus prieš jų pačių nuomonę“, – įspėjo jie.
JAV vyskupų pritarimas homoseksualioms polinkiams prieštarauja 2005 m. Vatikano dokumentui, kuriame skelbiama, kad Bažnyčia negali priimti į seminarijas ir kunigystę vyrų, turinčių „giliai įsišaknijusių homoseksualių polinkių“.
Bažnyčia taip pat moko, kad homoseksualus polinkis yra „objektyviai sutrikęs“ ir „nesuderinamas su kunigyste“.
Taigi jie pritaria kunigui Jamesui Martinui, kuris pasinaudojo tyrimo paskelbimu ir Berg bei Lock pateiktomis rekomendacijomis, kad vėl paskatintų homoseksualių vyrų įšventinimą į kunigus.
Skandalingame komentare, parašytame tinklalapiui „Outreach“ – kuris save pristato kaip vadinamąją „LGBTQ katalikų tarnybą“ ir kurį įkūrė pats Martinas – jėzuitas nesutiko su dviem iš 12 autorių Berg ir Lock pasiūlymų.
Terminas „įveikti“ homoseksualumą Martinui kelia nerimą. „Viena yra įveikti pagundą ar geismą, kita – įveikti savo bendrą seksualumą“, – sakė jėzuitas, nurodydamas, kad, jo nuomone, homoseksualios tendencijos yra nekintamas bruožas ir teigiamas dalykas, nors Bažnyčia moko, kad jos yra sutrikusios.
„Tai galėtų būti lengvai neteisingai suprasta kaip visos savo seksualinės prigimties įveikimas – tai pavojingas pasiūlymas“, – teigė Martinas.
Be to, jis apgailestavo, kad autorių požiūrio esmė yra „homoseksualumo vertinimas kaip didžiulės kliūties gyventi sveiką kunigo gyvenimą“.
„Per beveik 40 metų, kuriuos praleidau kaip jėzuitas, pažinau dešimtis celibato gyvenančių gėjų kunigų, kurie gyveno, kaip popiežius Pranciškus sakė, „gerą, šventą ir celibatinį“ gyvenimą, įkūnijdami Jėzaus meilės ir gailestingumo žinią“, – rašė Martinas. „Jie man ir daugeliui mano draugų buvo dvasiniai vadovai, sielovados kunigai, profesoriai ir mentoriai.“
Martinas papasakojo anekdotą:
Prieš kelerius metus paklausiau Romoje studijuojančio JAV seminaristo, kiek jo bendramokslių yra gėjai. „Pusė jų“, – be dvejonių atsakė jis. Kiek iš jų atvirai kalbėjo apie savo seksualinę orientaciją su dvasiniais vadovais ar seminarijos rektoriais? „Ar juokauji?“ – paklausė jis. „Nė vienas.“ Jis paaiškino, kad tai reikštų pašalinimą iš seminarijos.
Priešingai nei teigia Martinas, ir nepaisant tų 22 procentų vyskupų, kurie, matyt, pritaria jo nuomonei, pastaraisiais metais įšventinti JAV kunigai didžiąja dalimi save laiko konservatoriais, o tai rodo, kad homoseksualų procentinė dalis tarp dabartinių seminaristų nėra tokia didelė, kaip jis teigia.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą