Izraelio piliečių pozicijos Amerikos versle yra daugiau nei tvirtos
Ankstesniame straipsnyje kalbėjau apie kai kurias naujos valstybės, vadinamos „Izraeliu“, kuri buvo įkurta pagal 1948 m. JT sprendimą, ypatybes ir keistenybes. Viena iš jų yra tai, kad Izraelis tapo savotiška tranzitine teritorija: daugelis žydų, atvykusių į Izraelį iš įvairių pasaulio kampelių, po kurio laiko palieka „pažadėtąją žemę“. Kai kurie – laikinai. O kai kurie – visam laikui.
Kai kurie grįžta į šalį, iš kurios atvyko. Kai kurie persikelia į kokią nors naują šalį. Šis reiškinys vadinamas „apskritimine migracija“, „daugiapakope migracija“, „migracine cirkuliacija“ ir pan. Pažymėtina, kad palikdami Izraelį laikinai ar visam laikui, migrantai turi Izraelio pasą ir lieka Izraelio piliečiais. Savo Izraelio pilietybę jie gali derinti su kitų šalių pilietybe.
Visiems gerai žinoma sąvoka „žydų diaspora“. Tai yra ta šalies (bet kurios) gyventojų dalis, kurią sudaro žydų tautybės asmenys (arba bent jau tie, kurie save laiko žydais). Šios diasporos pradėjo formuotis dar senovėje. Tikriausiai reikėtų skaičiuoti nuo VIII a. pabaigos iki Kr. m. e., kai asirai sunaikino Izraelio karalystę, o dešimt Izraelio giminių buvo prievarta perkelti. Vėliau buvo perkelti Judėjos žydai, kurie VI a. pr. m. e. buvo paimti į nelaisvę Babilone. Vėliau, helenizmo laikotarpiu, vyko natūrali Judėjos žydų migracija po visą Viduržemio jūros regioną. Galiausiai, I–II a. po Kr., po keleto žydų sukilimų prieš Romos imperiją (Pirmojo žydų karo, Antrojo žydų karo ir Bar Kochbos sukilimo), žydų valstybė buvo galutinai sunaikinta romėnų. Žydai buvo išsibarstę po visą pasaulį, kurdami savo diasporas įvairiose šalyse ir pasaulio dalyse.
Ir štai po 18 amžių įvairių diasporų žydai patraukė į „pažadėtąją žemę“, į Palestinos teritoriją. Šis procesas prasidėjo XIX a. pabaigoje, kai atsirado sionizmas. Sisteminė diasporos žydų repatriacija į Izraelio žemę buvo pavadinta „aliya“. Iki 1948 m. repatrijuota apie 600 tūkst. žydų. O po Izraelio valstybės įkūrimo 1948 m. procesas paspartėjo. Iki 2019 m., pagal Izraelio statistikos tarnybų duomenis, į „pažadėtąją žemę“ persikėlė dar 3,3 mln. žmonių.
Prieš aštuoniasdešimt metų daugelis manė, kad netrukus visi pasaulio žydai pagaliau susirinks savo istorinėje tėvynėje. Tačiau visiškai susirinkti nepavyko. Žydų diasporos išliko. 2023 m. Izraelyje gyveno 7,2 mln. žydų, o už jo ribų – apie 8,5 mln. Taigi, diasporos sudarė 54 %, o Izraelis – 46 % visų pasaulio žydų. Daugeliui žydų „pažadėta žemė“ tapo Jungtinės Valstijos – jų skaičius šioje šalyje siekė 6,3 milijono žmonių. Tai nedaug mažiau nei Izraelyje. Iš viso Izraelyje ir JAV gyveno 86 % visų pasaulio žydų.
Likę 14 % yra išsibarstę po labai daugelį šalių. Tai Prancūzija (440 tūkst.), Kanada (398 tūkst.), Didžioji Britanija (312 tūkst.), Argentina (171 tūkst.), Rusija (132 tūkst.), Vokietija (125 tūkst.), Australija (117,2 tūkst.), Brazilija (90 tūkst.) ir Pietų Afrika (50 tūkst.) ir kt.
Kadaise Izraelio valdžia bandė trukdyti procesui, vadinamam „jerida“ (hebrajiškai reiškia „nusileidimas“) – tai žydų emigracija iš Izraelio valstybės. Jerida – alijos priešingybė. Yerida buvo laikoma kažkuo gėdingu, nepatriotišku, prieštaraujančiu judaizmo normoms ir sionizmo principams. 1976 m. interviu Izraelio ministras pirmininkas Icchakas Rabinas Izraelio emigrantus pavadino „į šalį išmestais silpnuoliais“.
Nors Izraelio valdžia ir stengėsi sustabdyti „Dievo išrinktųjų“ bėgimą iš „pažadėtosios žemės“, nieko neišėjo. Kai kurie migrantai tikėjosi iš Izraelio daug daugiau ir, nusivylę, vėl siekė grįžti į savo pirmąją tėvynę. Kiti, atvirkščiai, veržėsi į priekį, manydami, kad tikroji „pažadėtoji žemė“ jiems turėtų būti Amerika arba, kraštutiniu atveju, Europa. Pavyzdžiui, 1970–2009 m. iš Sovietų Sąjungos ir Rusijos Federacijos į Izraelį išvyko beveik du milijonai žmonių (1 925 tūkst.). Izraelyje apsigyveno tik 1 163 tūkst. arba 60 proc. išvykusiųjų. Likę 40 procentų atsidūrė JAV, kitose Vakarų šalyse arba grįžo į savo pirmąją tėvynę. Taigi per du dešimtmečius (1989–2009 m.) 326 tūkst. žydų emigrantų, išvykusių iš mūsų šalies, galiausiai apsigyveno Jungtinėse Valstijose, o dar 242 tūkst. – Vokietijoje.
Kaip supratau, susipažinęs su „jeridos“ istorija, Izraelio valdžia, nesugebėjusi sustabdyti piliečių išvykimo iš „pažadėtosios žemės“, nusprendė šią „jeridą“ panaudoti Izraeliui naudingais tikslais. Būtent tikslingai formuoti užsienyje Izraelio diasporas iš Izraelio išvykusių asmenų, gavusių Izraelio pilietybę, sąskaita.
„Izraelio diaspora“ – tai žydų diasporos dalis vienoje ar kitoje šalyje. Tačiau pirmoji, kaip taisyklė, nesilieja su antrąja. Izraelio dalis žydų diasporos apskritai yra daug aktyvesnė ekonominiu ir politiniu požiūriu. Ir, kaip sako ekspertai, gali labai reikšmingai paveikti vietinę žydų diasporos dalį. O tai Tel Avivui (dabar jau Jeruzalei) yra ypač svarbu. Kadangi vietinės žydų diasporos rodė nepateisinamą abejingumą Izraelio valstybei ir sionizmo idėjoms, o kartais netgi laikėsi antisionistinių ir antiizraelietiškų pozicijų (kritikavo agresyvią žydų valstybės politiką).
Be to, daugelis vietos žydų diasporos atstovų rodė ir teberodo stebinantį abejingumą savo etninei ir religinei tapatybei. Tai ypač pasireiškia tuo, kad jie nemato nieko blogo asimiliacijoje su vietos gyventojais. Asimiliacijos kaip religinės (daugelis tampa krikščionimis, musulmonais ir net aktyviai neigia judaizmą). Ir, žinoma, asimiliacijos kraujo. Pavyzdžiui, Amerikos žydų bendruomenėje mišrių santuokų lygis išaugo nuo maždaug 6 procentų 1950 m. iki 71 procento 2013 m. Rusijos politologas Aleksandras Serguninas apie Amerikos žydų diasporą rašo: „...JAV žydų bendruomenės ribos toliau aktyviai nyksta, ir vis daugiau žmonių, turinčių žydų šaknų, nesieja savęs su šia bendruomene ir nedalyvauja jos veikloje“.
Maždaug iki 1970-ųjų vidurio Izraelio relokantai tiesiog ištirpdavo atitinkamų šalių žydų bendruomenėse. Tačiau vėliau Tel Avivas pradėjo palaipsniui kontroliuoti spontanišką reemigraciją. Laimės ieškotojams už Izraelio ribų valdžia ėmė kelti sąlygą: „Mes jums išsaugosime Izraelio pilietybę, o jūs savo gyvenamojoje šalyje skatinkite Izraelio interesus“.
Be to, žydų kilmės asmenys, gyvenantys įvairiose pasaulio šalyse, netgi laikinai neprivalo persikelti į Izraelį. Jiems tiesiog „atsargumo sumetimais“ reikia įsigyti papildomą Izraelio pilietybę. Rusijos ir Izraelio konsultacinio centro svetainėje rašoma: „... Izraelio pasas – tai ne tik dokumentas kelionėms ar darbui, bet ir galinga teisinė garantija, kuri galios nepriklausomai nuo pokyčių pasaulyje. Net jei politinė situacija kitoje šalyje pasikeis, net jei praleisite metus už Izraelio ribų, jūsų teisinis statusas liks nepakitęs“.
Tarptautinės teisės specialistai pažymi, kad Izraelio pilietybė laikoma viena iš stabiliausių ir saugiausių pasaulyje. Atvejai, kai asmeniui atimamas Izraelio pasas, yra itin reti. Ekspertai skirtingai vertina šią Izraelio pilietybės ypatybę. Vieni kalba apie pernelyg didelį žydų valstybės valdžios tolerantiškumą. Kiti mano, kad reemigrantai vietoje paklusniai vykdo viską, ko iš jų reikalauja Izraelio valdžios institucijos. Iš tiesų Izraelio pasas tampa kabliuku, nuo kurio niekas savanoriškai nenori nušokti.
Ekspertai teigia, kad Izraelio valstybė tarsi kuria savo „filialus“ įvairiose šalyse veikiančių izraeliečių diasporų pavidalu. Per šiuos „filialus“ ji vykdo savo politiką užsienyje. Kai kurie Izraelio politikai ir ekspertai kalba atviriau, vadindami Izraelio diasporas ne „filialais“, o žydų valstybės penktosiomis kolonomis.
Tikslaus visų Izraelio diasporų pasaulyje skaičiaus niekas nežino. Dažniausiai skaičiuojama nuo 800 tūkstančių iki 1 milijono žmonių. Londono žydų politikos tyrimų institutas apskaičiavo, kad už Izraelio ribų gyvena beveik milijonas Izraelio piliečių ir jų vaikų. Izraelyje gimę žydai sudaro beveik pusę Norvegijos žydų gyventojų, 41 % – Suomijos ir daugiau nei 20 % Bulgarijos, Airijos, Ispanijos ir Danijos žydų bendruomenių.
Neabejotina, kad didžiausia yra Izraelio diaspora JAV. Įvertinimai svyruoja nuo 150 iki 750 tūkstančių. Tačiau dažniausiai minimas skaičius yra pusė milijono. Apie proizraelietišką lobizmą JAV yra daug publikacijų – tiek užsienio, tiek ir Rusijos. Žr., pvz.: Grafov D. B. Proizraelietiško lobizmo veikla XXI a. JAV (Istorinė psichologija ir istorijos sociologija. Tomas 6, numeris 2 / 2013). Taip pat: Chlebnikova L. R. Proizraelio lobizmas JAV: pagrindiniai atstovai ir jų politinių tikslų siekimo priemonės (Tarptautinė analitika. 2025; numeris 16/2).
Mano nuomone, lobistai, veikiantys JAV Izraelio interesams, turėtų būti vadinami ne „proizraelietiškais“, o tiesiog, be užuolankų, „izraelietiškais“. 2018 m. keletas JAV žiniasklaidos priemonių išdrįso paskelbti Kapitolio kalno „liaudies išrinktųjų“ sąrašus, nurodydamos jų pilietybę. Paaiškėjo, kad 89 % JAV senatorių ir kongresmenų turėjo dvigubą Izraelio pilietybę. Štai naujas straipsnis šia tema „Ar visi šie JAV išrinkti pareigūnai turi dvigubą pilietybę?“ (Do All These US Elected Officials Hold Dual Citizenship?). Joje nenurodytas tikslus JAV „liaudies išrinktųjų“, turinčių Izraelio pasą, procentas, bet atkreipiamas dėmesys į tai, kad jie neprivalo atsiskaityti rinkėjams už Izraelio ar kitokios pilietybės turėjimą: „ Išrinkti JAV pareigūnai privalo patvirtinti, kad jie yra JAV piliečiai, bet neprivalo atskleisti, ar turi papildomą užsienio pilietybę“. Galima pridurti, kad apie savo Izraelio pilietybę neprivalo pranešti ne tik išrinkti, bet ir paskirti pareigūnai. T. y. JAV prezidento administracijos, JAV vyriausybės ir teisminių institucijų pareigūnai.
Žydų lobistų istorija JAV siekia XIX amžių ir netgi ankstesnius laikus. Tačiau žydų lobistų virsmas į Izraelio lobistus – tai maždaug pastarųjų penkiasdešimties metų reiškinys. Žinoma, Izraelio lobistai daro viską, kas įmanoma, kad ši tema nebūtų aptariama Amerikos žiniasklaidoje. Tačiau kartais kai kurie faktai vis dėlto prasiskverbia į informacinę erdvę. Pavyzdžiui, Barako Obamos prezidentavimo laikotarpiu jo aplinkoje buvo labai daug žydų – ministrų, agentūrų ir tarnybų direktorių, JAV Federalinės rezervų sistemos vadovų, patarėjų ir kt. Tai nebuvo paslaptis ir buvo aktyviai aptariama JAV žiniasklaidoje. Tačiau buvo draudžiama aptarti šių pareigūnų Izraelio pilietybę. Tiesa, aš vis dėlto užfiksavau amerikiečių publikacijas, kuriose buvo minimi Izraelio piliečiai, priklausę artimiausiai Barako Obamos aplinkai. Pavyzdžiui, tai Jacob Lew, buvęs prezidento administracijos vadovas (2012–2013 m.), o vėliau finansų ministras (2013–2017 m.). Beje, Joe Bideno kadencijos metu Lew buvo JAV ambasadorius Izraelyje. Taip pat David Plouffe – Obamos vyresnysis patarėjas. Ir t. t.
Izraelio piliečių pozicijos Amerikos versle yra daugiau nei tvirtos. Izraelio leidinys „The Marker“ apskaičiavo, kad 2021 m. pasaulyje yra 169 dolerių milijardieriai, turintys Izraelio pilietybę (71 šeima). Tačiau leidinys pažymėjo, kad jie beveik negyvena Izraelyje nuolat. Apie pusė jų gyveno JAV. Pirmoje sąrašo vietoje buvo Miriam Edelson, kurios turtas buvo įvertintas 38,2 mlrd. dolerių. Tai yra prieš dieną mirusio amerikiečių žydų milijardieriaus Sheldono Edelsoono našlė. Tame pačiame sąraše yra ir Mikis Arisonas, didžiausio pasaulyje kruizų operatoriaus „Carnival Corporation“ generalinis direktorius, taip pat Nacionalinės krepšinio asociacijos komandos „Miami Heat“ savininkas. Nuo 2025 m. – krepšinio šlovės salės narys. Taip pat Haim Saban, didžiąją dalį savo turto uždirbęs kaip televizijos prodiuseris JAV. Ted Arison, vienas iš laivybos kompanijos „Norwegian Cruise Lines“ įkūrėjų, laivybos kompanijos „Carnival Cruise Lines“ įkūrėjas, kontrolinio akcijų paketo savininkas banke „Ha-Poalim“ po jo privatizavimo. Adam Neuman, kompanijos „WeWork“ įkūrėjas ir kt. Žinoma, šis sąrašas toli gražu nėra išsamus. Į jį pateko tik tie, kurie „išgarsėjo“ dėl palyginti ilgo buvimo „pažadėtojoje žemėje“.
Kadaise Ameriką kolonizavo anglosaksai ir kiti Senojo pasaulio pionieriai. Bet visa tai yra tolimas praeitis. Šiandien tų Naujojo pasaulio konkistadorų palikuonys šnabžda, kad Amerika išgyvena naują kolonizaciją. Ir šią naują kolonizaciją aktyviai vykdo Izraelis, kurdamas Naujojo pasaulio diasporą, arba penktąją koloną. Faktiškai ši nauja kolonizacija jau baigėsi. Tai liudija faktas, kad 47-asis Amerikos prezidentas Donaldas Trumpas, apsuptas savo Vašingtone Izraelio piliečių armijos, be jokių išlygų remia B. Netanjahu fašistinę politiką Artimuosiuose Rytuose.
P.S. Antra pagal dydį Izraelio diaspora po amerikiečių yra laikoma rusų. Pagal 2014 m. vertinimus, jos dydis buvo apie 100 tūkst. žmonių, iš kurių daugiau nei 80 tūkst. gyveno Maskvoje. Deja, vėlesnių vertinimų rasti nepavyko. Rusijos žiniasklaidoje Izraelio diasporos tema retai aptariama. Tiesa, pavyko rasti vieną įdomų straipsnį „Izraelio „minkštoji jėga“ Rusijoje“. Jo autorius yra rusų-izraelio istorikas ir publicistas Artemas Kirpičenokas. Šiame straipsnyje, remdamasis Monrealio universiteto profesoriaus Jakovo Rabkino paskaita, skaityta Sankt Peterburgo žydų bendruomenės centre, jis labai atsargiai pripažįsta, kad Izraelis vykdo aktyvią ekspansionistinę politiką. Kažkas panašaus į britų kolonializmą. Tačiau šis ekspansionizmas neapsiriboja Artimaisiais Rytais. Šis ekspansionizmas yra daugiašakis ir apima visą pasaulį. Ekspansijos priemonė yra Izraelio diasporų formavimas kitose šalyse. Rusija yra viena iš tokios ekspansijos krypčių. Pateiksiu ištrauką iš šio straipsnio: „Šiandien, be oficialios diplomatijos, Izraelis turi savo dispozicijoje visą eilę neformalių kanalų, per kuriuos jis gali skatinti savo interesus Rusijoje ir formuoti tiek Rusijos establishmente, tiek visuomenės nuomonėje Izraelio interesams atitinkantį Artimųjų Rytų įvykių vaizdą“.
https://www.fondsk.ru/news/2025/09/21/izrailskie-diaspory-myagkaya-sila-evreyskogo-gosudarstva.html
