JAV pagalba Izraeliui nemažėja
Ankstesniame straipsnyje rašiau apie sionizmą - judėjimą, kuris teigia, kad jo tikslas yra įkurti Izraelio valstybę ir atgaivinti žydų tautą jos pirminėje istorinėje žemėje (t. y. Palestinoje). Sionizmo idėjos sklando jau daugelį šimtmečių. Tačiau tikrasis jos gimimas siekia 1897 m., kai Teodoro Herclio iniciatyva ir jam vadovaujant Bazelyje įvyko pirmasis tarptautinis sionistų kongresas.
Per daugiau nei šimtmetį oficialaus gyvavimo sionizmas labai sustiprėjo. Aukščiausias tarptautinio sionizmo organas yra Pasaulinis sionistų kongresas. Paskutinis, 38-asis Pasaulinis sionistų kongresas įvyko 2020 m. Jeruzalėje.
Minėtame pirmajame kongrese Bazelyje buvo įkurta Pasaulinė sionistų organizacija (PSO). Didžiojoje tarybinėje enciklopedijoje rašoma, kad XX a. septintajame dešimtmetyje PSO vadovavo ir kontroliavo sionistinių organizacijų veiklą daugiau nei šešiasdešimtyje kapitalistinių šalių. Svarbia sionizmo institucija buvo laikoma ir Žydų agentūra (ŽA). Izraelio tarptautinio sionizmo vadovaujančiu ir koordinuojančiu centru. Sprendžia žydų imigracijos į Izraelį klausimus ir atstovauja PSO santykiuose su Izraelio vyriausybe.
Tarp nacionalinių sionistinių organizacijų išsiskiria Amerikos sionistų organizacija. Beje, ji buvo įkurta tais pačiais 1897 m., kai Bazelyje įvyko pirmasis tarptautinis sionistų kongresas.
Sionizmas gali būti įvairių krypčių ir atspalvių: „bendrasis“, „religinis“, „politinis“, ‚socialistinis‘, „revizionistinis“ ir t. t. Atskiros kryptys turi savo organizacijas ir net politines partijas. Egzistuoja daugybė moterų, jaunimo, vaikų sionistinių organizacijų, kurios specializuojasi dirbti su tam tikromis žydų gyventojų grupėmis. Pavyzdžiui, jaunimo religinė-sionistinė organizacija „B'nai Akiva“ veikia visame pasaulyje. (1)
Sionistai svajoja, kad visi pasaulio žydai persiimtų sionizmo idėjomis ir veiktų pagal WSO įsakymus. „Vikipedijos“ straipsnyje „Žydų populiacija pagal šalis“ rašoma, kad 2023 m. pagrindinių pasaulio žydų (tų, kurie pirmiausia laiko save žydais) buvo 15,7 milijono, o tai sudaro apie 0,2 % 8 milijardų pasaulio gyventojų. Daugiausia žydų pasaulyje gyvena Izraelyje - 7,2 mln. gyventojų, po jo eina Jungtinės Valstijos - 6,3 mln. gyventojų. Kitos šalys, kuriose gyvena daugiau kaip 100 000 žydų, yra Prancūzija (440 000), Kanada (398 000), Jungtinė Karalystė (312 000), Argentina (171 000), Rusija (132 000), Vokietija (125 000) ir Australija (117 200).
Kyla klausimas: kokią dalį žmonių, kurie save laiko žydais, galima laikyti sionistais? Tokių skaičiavimų niekas nėra atlikęs. Tačiau galima daryti prielaidą, kad didžiausias sionistų procentas tarp žydų gyventojų turi būti tokioje šalyje kaip Izraelis, kuri, kaip žinome, 1948 m. buvo sukurta pagal sionistų sumanymus. Galima daryti prielaidą, kad į Izraelį atvyksta „charizmatiški“ ir „ideologiški“ žmonės, t. y. suprantantys, kad jų misija yra atkurti žydų tautos vienybę Šventojoje žemėje.
Bet štai ką skaitome Atvirosios ortodoksų enciklopedijos „Drevo“ straipsnyje ‚Sionizmas‘: "Nepaisant to, kad Izraelio sionistai daugiausia remiasi vadinamaisiais religiniais sionistais (300 tūkst. žmonių, apie 6 proc. Izraelio žydų gyventojų) ir naudojasi judaizmu kaip nacionaline ir religine tradicija, pašventinančia žydų teisę į Šventąją Žemę, dauguma žydų ortodoksų (vadinamųjų haredimų - liet. Dauguma žydų ortodoksų (vadinamųjų haredimų - pažodžiui „drebančių“, sudaro apie 10 proc. žydų gyventojų Izraelyje) sionistų sukurtą Izraelio valstybę ir patį sionizmą (kaip pavėluotą europietiško nacionalizmo parodiją) vertina įvairiai neigiamai". Taigi, sąmoningų antisionistų Izraelyje yra daugiau nei pusantro karto daugiau nei sąmoningų sionistų.
Dauguma Izraelio žydų net negali aiškiai pasakyti, kas yra sionizmas. Tačiau intuityviai jie nori ir net svajoja išsivaduoti iš sionizmo globos. Gyvenimas Izraelyje suvokiamas kaip tremtis, kaip buvimas pavojingoje zonoje, iš kurios norima pabėgti. Štai, pavyzdžiui, svetainėje „Tipiškas Izraelis“ skaitome (2021 m. leidinys): "Iš Izraelio į Jungtines Amerikos Valstijas jau išvyko milijonas žmonių. Dar milijonas - į Kanadą, Europą, Australiją ir t. t. Iš 8 mln. gyventojų turinčios šalies išvyko 2 mln. Jei persikelti iš vienos šalies į kitą būtų taip paprasta, čia neliktų nė vieno žmogaus".
Izraelio himne sakoma: „Žydų širdys plaka ir jų akys nukreiptos į Rytus, į Sioną (Jeruzalę)“. Tačiau atrodo, kad po 2023 m. spalio 7 d., kai Artimuosiuose Rytuose prasidėjo nauja sumaištis, daugelio Izraelio piliečių akys nukrypo į Vakarus. Žydų bėgimo iš Izraelio tempas smarkiai išaugo. Vieni išvyksta „visam“, kiti tikisi „pasėdėti“ saugiose vietose iki geresnių laikų.
Ne ką mažiau nei Izraelyje žydų gyvena Jungtinėse Valstijose. Straipsnyje „Amerika valdant “krikščioniškajam sionizmui„, arba kodėl laimėjo Trumpas“ pateikiau apytikrį sionistų ir antisionistų santykio tarp Jungtinių Valstijų žydų proporciją: „...apie 30 proc. galima priskirti aktyviems sionistams, o 10 proc. aktyviems antisionistams (likusieji, vaizdžiai tariant, yra ‚pelkė‘)“. Ši proporcija JAV smarkiai skiriasi nuo proporcijos Izraelyje. Sionistiškai nusiteikusių žydų JAV yra maždaug šešis kartus daugiau nei Izraelyje. Kodėl Amerikos žydai sionistai nevyksta į Izraelį ir praktiškai neįrodo, kad yra tikri, charizmatiški sionistai? Nes Amerikoje gyventi patogiau ir saugiau.
Jie tikriausiai mano, kad yra labiau „Dievo palaiminti“, turintys teisę (ir galbūt net „aukštą misiją“) kurti Izraelį, nors yra toli nuo jo. Savo dalyvavimą statybose jie supranta kaip politinę, ekonominę, finansinę ir karinę pagalbą Izraelio valstybei. Ir ši pagalba iš tiesų yra labai didelė. Be jos 1948 m. sukurta žydų valstybė galbūt nebūtų galėjusi atsistoti ant kojų. Tačiau Amerikos žydų entuziazmas remti Izraelį pamažu pradeda atvėsti. "Sionizmo šalininkų tarp Šiaurės Amerikos žydų nuolat mažėja, ypač tarp jaunimo. Kartu mažėja Izraelio svarba JAV ir Kanados žydų akyse", - pastebi Zman.com.
Tačiau JAV pagalba Izraeliui nemažėja. O po 2023 m. spalio 7 d. (kai prasidėjo naujas Izraelio karo su palestiniečiais ir kaimyninėmis Artimųjų Rytų valstybėmis raundas) ji gerokai padidėjo. Ir tikėtina, kad ji dar labiau didės, nes Baltuosius rūmus perėmė Donaldas Trumpas, kuris yra tvirtai proizraelietiškas prezidentas. Apskaičiavau, kad JAV, Izraelyje ir likusiame pasaulyje yra kiek daugiau nei du milijonai žydų sionistų. Ar jie tikrai gali daryti tokią įtaką Amerikos prezidentams, priversti juos atvirai mylėti Izraelį?
Daugelis neišprususių žmonių mano, kad sionistais gali būti tik žydai. Tačiau tai netiesa. Sionistai gali būti ir ne žydai. O jų, kaip paaiškėjo, yra bent jau dešimt kartų daugiau nei žydų sionistų. Kalbame apie religinių pažiūrų Jungtinių Valstijų ir kitų šalių piliečius, kurie priklauso evangelikų bažnyčiai (protestantų bažnyčiai) ir vadina save „krikščionimis sionistais“. Maždaug pusę evangelikų galima priskirti prie krikščionių sionistų. Manoma, kad daugiausia krikščionių sionistų yra Jungtinėse Amerikos Valstijose; manoma, kad jų ten yra apie 20 milijonų.
Kas yra krikščionys sionistai? Vaizdžiai tariant, tai „rafinuoti“, ‚ideologiški‘, „charizmatiški“ anglosaksai. Gana dažnai anglosaksais vadinami visi Didžiosios Britanijos, JAV, Kanados, Australijos ir Naujosios Zelandijos gyventojai. Tačiau anglosaksai yra ne etninė ar teisinė (pilietybės), o dvasinė ir ideologinė sąvoka. Anglosaksais reikėtų vadinti tik anglakalbių šalių elitą. Tik tie, kurie laiko save palikuonimis tų, kurie kadaise atvyko (atplaukė) į Migloto Albiono salas. Tikrieji anglosaksai laiko save „Dievo išrinktaisiais“. XVI a. pabaigoje - XVII a. pradžioje Didžiojoje Britanijoje susiformavo ypatinga protestantizmo rūšis - presbiterionizmas. Jo atstovai save pozicionavo kaip dešimties Izraelio genčių palikuonis. Tai reiškia, kad jie buvo įsitikinę savo „Dievo išrinktumu“ su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Pirmiausia šis „Dievo išrinktumas“ suteikė jiems teisę valdyti likusius žmones, kuriuos jie laikė arba ‚antrarūšiais‘, arba „antžmogiais“. Būtent šis savęs suvokimas apie „Dievo išrinktumą“ pastūmėjo šiuos protestantus į revoliuciją Anglijoje. O vėliau įkvėpė juos sukurti britų kolonijinę imperiją, virš kurios „saulė niekada nenusileido“. „Dievo išrinktumo“ dvasia iš Migloto Albiono salų keliavo per vandenyną į Naująjį pasaulį. Šios dvasios nešėjai daugiausia buvo puritonai, kita protestantizmo forma; šie puritonai labai veiksmingai vystė Naująjį pasaulį, išnaikindami vietinius „subžmones“ - indėnus.
Ši „Dievo išrinktumo“ dvasia per amžius neišnyko. Priešingai, anglosaksų imperialistinės politikos laimėjimai dar labiau juos įtikino, kad jie yra „antžmogiai“. Šių „antžmogių“ religija šiandien vadinama krikščioniškuoju sionizmu. Nors krikščionybės jame nėra nė pėdsako. Nors šios religijos pavadinime yra žodis „sionizmas“, tačiau ji neapsiriboja vien sionizmu. Ji gali sukurti ir pateisinti įvairias rasizmo formas. Be sionizmo, anglosaksai taip pat pagimdė „juodąjį rasizmą“, fašizmą, nacionalsocializmą (nacizmą).
Be Musolinio ir Hitlerio fašizmo, egzistavo ir anglų fašizmas. 1932 m. spalio 1 d. Londone anglų aristokratas Osvaldas Moslis (Oswald Mosley) įkūrė Didžiosios Britanijos fašistų sąjungą (BSF). O fašizmo (nacizmo) ideologija Anglijoje susiformavo XIX a. pr. Nacizmo „ligą“ iš Migloto Albiono salų į Vokietiją perkėlė anglų rašytojas ir filosofas Haustonas Stiuartas Čemberlenas (Hauston Stewart Chamberlain, 1855-1927). Vedęs vokiečių kompozitoriaus Vagnerio (laikomo vienu iš vokiškojo nacizmo ramsčių) dukterį, H. S. Čemberlenas ėmė grįsti vokiečių rasės pranašumą prieš kitas tautas. Jis laikomas vienu iš „arijų“ rasės teorijos kūrėjų. H. H. Chamberlainas Vokietijoje padėjo „rasių teorijos“ ir „eugenikos“ - ‚mokslo‘ apie rasinį grynumą ir žmonių „atrankos“ metodus - pagrindus. Hitleris buvo susipažinęs su Chamberlaino darbais, Hitlerio veikale „Mein Kampf“ atsispindėjo anglo idėjos apie gyvybiškai svarbių dalykų viršenybę prieš moralinius, apie atranką, rasių hierarchiją, rasinę atranką pasauliniam viešpatavimui. Be to, Chamberlainas ir Hitleris buvo pažįstami, jie susitiko 1923 m. rugsėjį, prieš pučą Miunchene. Chamberlainas įkvėpė būsimąjį „fiurerį“ sakydamas, kad jis atstovauja valdžiai „kosmogonine prasme“.
Net ir po Čemberleno mirties Trečiojo reicho vadovai vertino šio anglo indėlį kuriant nacionalsocializmo ideologiją. Ypač Josephas Goebbelsas pavadino jį „mūsų dvasios tėvu“. (2)
Dar kartą grįžtu prie šiuolaikinio „krikščioniškojo sionizmo“ temos. Žinoma, 20 milijonų šios vadinamosios „religijos“ pasekėjų amerikiečių armija daro milžinišką įtaką Jungtinių Valstijų ideologijai, vidaus ir užsienio politikai. O galiausiai ir padėčiai pasaulyje. Iškaba „krikščioniškasis sionizmas“ neatskleidžia už jos slypinčios religijos ir ideologijos esmės. O anglosaksų religiją ir ideologiją iš tikrųjų be jokių išlygų galima vadinti „antikrikščioniška“. O žodį „sionizmas“ pakeisčiau į „rasizmas“. Rasizmas apima ir sionizmą, ir fašizmą. Negalima turėti vieno be kito.
Įdėmus Antrojo pasaulinio karo istorijos tyrimas rodo, kad sionizmas ir fašizmas (nacionalsocializmas) veikė nuosekliai ir sinchroniškai. Tik paviršutiniškas susipažinimas su karo istorija gali sudaryti klaidingą įspūdį, kad jie buvo vienas kitam priešiški, kad jų tikslai buvo vienas kitam prieštaraujantys. Tiek sionistų, tiek nacių veiksmai buvo vadovaujami iš tam tikro viršnacionalinio centro, ir šie veiksmai buvo nukreipti tam tikram viršnacionaliniam tikslui pasiekti. Taigi kas tame kare stovėjo virš kariaujančių šalių, kam priklausė paslaptingasis viršnacionalinis centras, kokie buvo galutiniai karui vadovavusių asmenų tikslai?
Tuos paslaptinguosius dirigentus, kurie stovėjo virš kariaujančių blokų, galima pavadinti anglosaksais. Žinoma, jie ne visi anglosaksai, o tik patys „Dievo išrinktieji“, patys „viršžmogiškiausi“. O istorikai, politologai ir politikai šiuos „Dievo išrinktuosius“ anglosaksus vadina įvairiai: „pasaulio užkulisiais“, „finansų internacionalu“, „Trijų šimtų komitetu“. Pastaruoju metu išpopuliarėjo pavadinimas „gilioji valstybė“. Koks yra „antžmogių“ tikslas? Pasaulinis dominavimas, nacionalinių valstybių sunaikinimas, ant jų griuvėsių sukurti pasaulinę valstybę su pasauline vyriausybe.
Nuo Pergalės dienos praėjo aštuoniasdešimt metų. Ir šiandien vėl matome, kaip „antžmogiai“ („gilioji valstybė“) aštriai ir sinchroniškai aktyvina fašizmo ir sionizmo polius. Aiškūs pasiruošimo Trečiajam pasauliniam karui požymiai.
Pastabos
(1) В своё время подробнейший анализ наиболее значимых сионистских организаций в мире был дан в книге Сергея Рокотова «Сионизм-орудие агрессивных империалистических кругов» (М.: «Международные отношения», 1983).
(2) Подробнее см.: Мануэль Саркисянц. Английские корни немецкого фашизма. От британской к австро-баварской «расе господ» / Пер. с нем. М. Некрасова — СПб.: Академический проект, 2003.
(1) Savo laiku išsami svarbiausių pasaulio sionistinių organizacijų analizė buvo pateikta Sergejaus Rokotovo knygoje „Sionizmas - agresyvių imperialistinių sluoksnių ginklas“ (Maskva: „Tarptautiniai santykiai“, 1983).
(2) Išsamiau žr: Manuel Sarkissianz. Angliškos vokiškojo fašizmo šaknys. Nuo britų iki austrų-bavarų „džentelmenų rasės“ / Per. su vokiečių k. M. Nekrasovas - Sankt Peterburgas: Akademinis projektas, 2003.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą