Tebesitęsiant kaltinimams Lietuvai ir lietuviams sistemingu Holokausto pateisinimu ir vieną po kito vis traukiant iš skrynios fantomines „laisvės kovotojų – pabaisų žydšaudžių“ iškamšas, panagrinėkime šį reiškinį iš propagandos teorijos perspektyvos.
Propaganda, kaip žinia, yra galingas ginklas, įtaigojantis ir manipuliuojantis masių nuotaikomis bei emocijomis turint tam tikrų, paslėptų, pragmatinių tikslų.
Efektyvi bei paveiki propaganda nėra vien melas ir išsigalvojimai, ji remiasi ir kai kuriais tikrovės faktais, juos pritaikydama bei pateikdama sau naudingoje šviesoje, siekdama labiau įtikinti bei poveikiui sustiprinti. Esama tam tikro mechanizmo bei proceso, kuriuo remiantis sukuriamas ir aktyviai skleidžiamas (lot. propagare – „skleisti, platinti“) propagandinis pranešimas, turintis paveikti masinės auditorijos nuostatas bei požiūrius tam tikru, propagandistams reikalingu būdu ir kryptimi.
Panagrinėkime kognityvinius propagandos kūrimo principus išsamiau.
Specialistai propagandos mechanizmą dalina į kelis etapus. Tai:
1) faktų atranka, kai paimami tik reikalingi faktai, visi kiti, ypač šiems prieštaraujantys, yra ignoruojami ar neigiami. Pavyzdžiui, „J. Noreika pasirašė dokumentus dėl žydų geto steigimo, vadinasi, jis yra karo nusikaltėlis, o ne joks didvyris“. „J. Noreika tarpukariu parašė antisemitinę brošiūrą, o tai reiškia, kad jis jau tada buvo nacis ir fašistas“. Ignoruojami pirmoji sovietų okupacija, dalies Lietuvos žydų kolaboravimas su sovietais, okupacinis nacių režimas, žydų gelbėtojai, Noreikos antinacinė veikla, įkalinimas Štuthofe, antisovietinė kova, sušaudymas NKVD rūsyje, neseniai atrastas žydų gelbėtojo kun. J. Borevičiaus liudijimas. Tas pats atliekama ir su K. Škirpa skelbiant, kad jis buvo nacis ir antisemitas ir ignoruojant daugelį tam prieštaraujančių faktų;
2) konteksto pakeitimas, dekontekstualizacija. Pavyzdžiui, „Birželio sukilimas buvo ne kova prieš okupacinę sovietų valdžią, ne nepriklausomybės atstatymo siekis pasinaudojus prasidėjusiu karu, o tik noras susidoroti su bendrapiliečiais žydais“. Čia nekeliami klausimai – kodėl? ar tai tiesa? Birželio sukilimo tikslai ir eiga suvedami vien tik į šį (iki šiol istorikų ginčijamą) veiksnį, visai tolesnei laisvės kovai suteikiant tam tikrą specifinę interpretaciją ir, savaime suprantama, neigiamą foną;
3) naujo konteksto suteikimas, rekontekstualizacija. Pavyzdžiui, „Pokario partizanai buvo ne laisvės kovotojai, siekę atkurti Lietuvos Respubliką, o tik nuo teisingos ir teisėtos bausmės besislapstantys žydų turto grobikai ir žydšaudžiai“ (R. Vanagaitė). „Partizanai buvo tiesiog nežinoję ko nori nevykėliai, kovoję beprasmišką ir iš esmės brolžudišką karą“ (M. Ivaškevičius). (Jei propagandinis pranešimas įvelkamas į literatūrinio kūrinio rūbą, taip jį užkamufliuojant, jis gi nenustoja būti propagandiniu pranešimu, tiesa?). Arba: „Lietuviai nepripažįsta savo kolektyvinės kaltės dėl Holokausto, nes jiems gėda, jie stengiasi ignoruoti akivaizdžius faktus, jie pateisina karo nusikaltėlius ar net verčia juos didvyriais – suprask, šlykštu ir pasibaisėtina“ (apie emocijas dar pakalbėsime). Šitokių implikacijų galima rasti ir solidžių istorikų darbuose. Visa tai skelbiama, sąmoningai nutylint faktą, kad joks įrodytas žydšaudys ES šalyje nėra ir negali būti kaip nors „garbinamas“ ar laikomas pavyzdžiu;
4) vietoj faktų pateikiamos nuomonės. Pavyzdžiui, „J. Lukša Daumantas buvo karo nusikaltėlis“ (F. Kuklianski. Šiam teiginiui pagrįsti ponia sovietinė tardytoja ir dabartinė advokatė atsisako pateikti bet kokius įrodymus, nes tai esą ne jos, o istorikų darbas. Istorikai savo darbą, beje, šiuo atveju, ir ne tik, jau yra padarę. Ne, nebuvo).
Nepaprastai svarbu, kad šiuos pranešimus platina būtent „mūsiškiai“ – patys lietuviai arba Lietuvos piliečiai. Ne mažiau svarbu, kad tai daro intelektualinio darbo atstovai – rašytojai ar žurnalistai, nes paprastai jie yra autoritetingi, publikos mėgstami ir atrodantys patikimi, nesuinteresuoti asmenys (analogiškai prisiminkime, kas 1940 m. parvežė „Stalino saulę“). Tuomet kova su jų skleidžiamu melu bei šmeižtais gali būti parankiai pateikta ir kaip susidorojimas su žodžio laisve, kitaminčių ar nepatogios tiesos skleidėjų persekiojimas ir t.t., tai nuoširdžiai papiktins ir sukels naivesnių, inteligentų, ypač besitapatinančių su „plunksnos cechu“, empatiją bei užuojautą.
Propaganda, apginkluota naujausiais kognityvinių, neuromokslų pasiekimais, labai subtiliai ir efektyviai dirba su emocijomis. Džiaugsmas, baimė, pyktis, depresija – štai jos manipuliacijų pagrindinis arsenalas. Mūsų nagrinėjamu atveju daugiausia pasitelkiamas pyktis. Apkaltink kurį nors iš žymesnių partizanų (o jų vadinamajame „Melamedo sąraše“ iš viso apie 5000 pavardžių – išties platus pasirinkimas, ilgam užteks) žydšaudyste, sukelk lietuvių pasipiktinimą, paskui, pageidautina, tarptautinei auditorijai teisuoliškai dūsauk ir apgailestauk, kad šios rambios tautos perrauklėti neįmanoma… Ji, žinoma, pasibaisės šitais klaikiais „Holokausto neigėjais“ (Vakaruose), „prigimtiniais fašistais“ (Rytuose), „amžinais ir nepataisomais antisemitais“ (Izraelyje).
Pyktis, pyktis, pyktis. O jį jau galima nukreipti reikiama linkme – argi ne?
Dar viena propagandinė manipuliacija – kolektyvinės kaltės primetimas. „Visi visų kartų lietuviai, įskaitant gimusius po karo, yra ir amžinai bus kalti dėl žydų tragedijos Lietuvoje“ (panašiai kolektyvinės kaltės sindromas buvo sėkmingai įdiegtas vokiečių tautai, pasekmes matome). Užsienio auditorijai Vanagaitė prisistato kaip ant savo gležnų pečių užsiverčianti šios neįvykusios visuotinės atgailos naštą: „Mes, lietuviai, esame kalti, visi iki vieno“, – grąžo ji rankas . „Mes turime atgailauti, visi iki vieno“, – skelbia ji visose auditorijose ir nuo visų stogų.
Koks viso šito tikslas? Kam tai naudinga? Aišku, galima numanyti. Propaganda neužsiima savitiksliais istorijos tyrinėjimais, jos užmačios eina toli į priekį. Diskredituok lietuvių antinacinį ir antisovietinį pasipriešinimą ir palauši bet kokio pasipriešinimo dvasią ateityje. Hibridinio karo tikslas – nugalėti priešininką dar ginklams neiššovus.
Spręskime pagal pasekmes. Lietuva užsienyje pristatoma kaip ganėtinai niūriomis spalvomis piešiama šalis, kuriamas neigiamas, net slogus jos įvaizdis, nebaudžiamai kenkiama reputacijai. Viduje – ne ką geriau. Puolant ir dekonstruojant itin svarbią didžiojo nacionalinio pasakojimo dalį – laisvės kovų atminimą – formuojamas piliečių nepasitikėjimas vienų kitais, nepilnavertiškumo kompleksai, įtarumas, net cinizmas, galiausiai skleidžiamos defetistinės nuotaikos, pasibjaurėjimas ir kartėlis sava istorija, kuri pateikiama išimtinai juodai baltai, nematant kitų spalvų.
Ką daryti? Priešiška propaganda galinga, paveiki, efektyvi, turinti tokius resursus, sklaidos priemones ir jai dirbančius protus, apie kokius Lietuva negali nė pasvajoti. Tad jai priešpastatyti savą propagandą atrodo būtų net beprasmiška. Tiesą sakant, valstybė praktiškai nieko nedaro, kad su ja kovotų užsienyje, nors šį bei tą priešpastatyti tam srautui veikiausiai ir galėtų – nesame visiškai bejėgiai. Kodėl nieko nedaro – klausimas irgi svarbus, net gyvybiškai.
Bet šalies viduje šį bei tą padaryti visgi būtų galima. Pirmiausia, atsisakyti vadinamojo „trečiojo asmens efekto“ – naivaus tikėjimo, kad propagandai pasiduoda visi kiti, tik jau ne aš. Antra, išdrįsti nutraukti „tylos spiralę“ – atsisakyti aklai tikėti peršama dominuojančia pozicija, kurią formuoja ir diegia galingiausias propagandinis ginklas – televizija. Išdrįsti klausti, išdrįsti abejoti, kritikuoti, susidūrus su aukščiau išvardintomis manipuliacijomis išdrįsti jas argumentuotai atmesti. Remiantis faktais, ne prielaidomis ar nuomonėmis, nevengiant ir neignoruojant mums neparankių. Nuolat plėsti savo „foninį žinojimą“, konteksto išmanymą. O tam reikalingas sistemingas ir kompleksinis švietimas, jo kokybės kėlimas.
Anksčiau būčiau sakiusi, kad reikia ir dialogo – su Lietuvos žydais, kitų etnokultūrinių bendrijų atstovais, su istorikais, tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Deja, patirtis, įskaitant ir asmeninę, parodė, kad jis ne visuomet įmanomas. Vėlgi suveikia mūsų kognityviniai ypatumai – atsirenkame tik tas žinias ar nuomones, kurios jau patvirtina mūsų turimas, atmesdami ar ignoruodami tam prieštaraujančias. Tačiau protingi ir geranoriški žmonės tą dialogą išties randa ir ras. Bet piktavaliams ir kvailiams tai netinka.
Ilgą laiką vengiau šitos temos. Dabar matau, kad domėjimasis ja pagal išgales buvo prasmingas. Neturime likti lyg akli kačiukai, kuriuos kiekvienas panorėjęs gali murkdyti jų pačių siusiuke. Bet neturime įsitraukti ir į propagandines kovas, būtų kvaila lošti kortomis su šuleriais. Geriau apsiginkluoti žiniomis, įskaitant supratimą, kaip veikia propaganda, argumentais, tiesa. Kad ir koks tylus būtų jos balsas, bet jis turi skambėti, neturime teisės apsimesti, kad tai mūsų neliečia.
