Kapitalizmo modelis
išsemtas ir tai didina stambių pasaulinių sukrėtimų riziką. Aš jau rašiau, kad
Trampo pareiškimus rinkiminės kompanijos metu galima pavadinti
planu sugrąžinimo Amerikos iš egzistuojančio ekonomikos modelio
(bankų kapitalizmo) prie to modelio, kuris buvo prieš jį
(pramoninio kapitalizmo). Šis modelis gyvavo Amerikoje iki
prezidento Džono Kenedžio ir 7-tą dešimtmetį buvo pakeistas
bankinio kapitalizmo modeliu.
Per pastaruosius 40-50
metų Amerika beveik pilnai prarado savo pramonės potencialą ir
tapo finansine ekonomika, gyvenančia bankų procento, skolų
kaupimo, o taip pat valiutinės rentos sąskaita (pajamų, gaunamų
dėka JAV dolerio statuso, kaip pasaulinės valiutos). Tolimesnis JAV
vystymasis pagal bankinio kapitalizmo modelį susietas su rimtomis
rizikomis šiai valstybei. Galimybės didinti JAV skolų piramidę
nėra beribės. Tuo atveju, jeigu FRS padidintų procentinę normą
(o ją reikia kelti dėl daugelio priežasčių), sąnaudos valstybės
skolos aptarnavimui gali staigiai išaugti ir praryti visą JAV
federalinį biudžetą. Jeigu kuri tai iš valstybių, turinčių
milžiniškus valiutinius rezervus Amerikos dolerių ir finansinių
instrumentų nominuotų doleriais pavidalu (visų pirma JAV iždo
popierių), dėl vienų ar kitų priežasčių pradės masinį
dolerių išmetimą į rinką, amerikiečių valiuta gali griūti.
Amerikoje daugelis tai supranta, bet visai šaliai pirmą kartą tai
išsakė Trampas – atstovas ir statytinis tų sluoksnių, kurie
nori atitraukti Ameriką ir visą pasaulį nuo bedugnės krašto.
Tuo pačiu, nei Trampas,
nei jo šalininkai nesusimąsto, kad Amerikai pasiūlytos rizikų
mažinimo priemonės yra tiktai dalinės priemonės. Jos tik suteikia
tam tikrą atokvėpį, bet neįveikia fundamentinius
socialinio-ekonominio vystymosi prieštaravimus, išplaukiančius iš
pačios visuomeninės santvarkos – kapitalizmo esmės.
Tai, su kuo mes
susidūrėme šiandien, nėra absoliučiai naujas reiškinys. Dar XIX
amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje pasaulis įžengė į
taip vadinamą internacionalinę ūkinio gyvenimo fazę. Tai buvo
reakcija į paaštrėjimą socialinių-ekonominių prieštaravimų
pagrindinėse to meto pasaulio valstybėse – Didžiojoje
Britanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, JAV. Prieštaravimų esmė
buvo tame, kad šių šalių pasirinktas kapitalistinio vystymosi
modelis numatė nuolatinį ekonomikos augimo palaikymą. Bet ne tam,
kad aprūpinti pilnesnį visų visuomenės narių poreikių
patenkinimą, o tam, kad patenkinti bankininkų siekį gauti
procentą, prekybinį pelną, pramoninį pelną. Dar Marksas įspėjo,
kad žmonijos vystymosi galimybės einant kapitalizmo keliu labai
ribotos.
Šis ribotumas išplaukia
dėl dviejų priežasčių. Pirmiausiai, kapitalizmui būdingas toks
organiškas defektas, kaip prieštaravimas tarp gamybos ir visuomenės
ribotos mokios paklausos. Šis disbalansas lygus tam pelnui, kurį
kapitalistai išima iš ekonominės apyvartos, arba, paprasčiau
kalbant, vagia iš visuomenės. O pasireiškia disbalansas kaip taip
vadinamos perprodukcijos krizės.
Antra, kokie bebūtų
kapitalistai, ilgalaikėje perspektyvoje kapitalo kaupimo efektyvumas
krenta. Iki to, kad jis krenta iki nulio. Marksas suformulavo
dėsningumą – pelno normos mažėjimo tendenciją. Ir šiandien
mes matome, kaip Vakarų bankų sektoriuje depozitų procentinė
norma tampa neigiama, kreditams ji dažnai sudaro viso 1-2 procentus,
o valstybinių skolinimosi popierių dažnai krenta žemiau nulio.
Tai jau ne kapitalizmas, o jo parodija. Netgi atsirado terminas
„bankinis socializmas“ - visuomenė, kurioje pinigai nieko
nekainuoja.
Grįžtant prie XX
amžiaus kapitalizmo, noriu pasakyti, kad vienas iš būdų palaikyti
kapitalo kaupimo efektyvumą bankininkams, prekybininkams ir
pramonininkams tapo išėjimas už nacionalinės ekonomikos ribų,
pasaulinių prekių, paslaugų, kapitalo rinkų įsisavinimas.
„Įsisavinimas“ įvyko žaibiškai, per kokius du-tris
dešimtmečius. Ekonominis augimas, kaip sąlyga „efektyvaus
kapitalo kaupimo“, vėl atsirėmė į rinkos ribotumą ir mokumą
(dabar jau ribose ne atskiros šalies, o viso pasaulio).
Kapitalistinio išgyvenimo galimybės su tradicinių ekonomikos
metodų pagalba buvo išsemtos. Buvo panaudotas toks konkurencijos
instrumentas, kaip karinė jėga. Teritorinis ir ekonominis pasaulio
padalinimas buvo baigtas, prasidėjo jo perdalinimas.
Kapitalizmas pagimdė
1914-1918 metų pasaulinį karą, kuris nusinešė milijonus žmonių
gyvybių. Apie kapitalistinės konkurencijos ir pasaulinio karo ryšį
pakankamai nuodugniai rašė Leninas savo darbe „Imperializmas,
kaip aukščiausia kapitalizmo stadija“, kuris buvo paskelbtas
prieš 100 metų (1).
Po to, kai pasaulis
išsigydė Antrojo pasaulinio karo pasekmes, prasidėjo nauja ūkinio
gyvenimo internacionalizacijos banga – transnacionalinių
korporacijų ir bankų ekspansija. Nuo 6-jo dešimtmečio doleris
tampa pagrindine valiuta, aptarnaujančia prekybą ir kitus
ekonominius trečiųjų šalių santykius (iki to doleris aptarnavo
pagrindinai prekybą ir kitus JAV santykius su užsienio
valstybėmis). Iš nacionalinės valiutos doleris galutinai virto į
pasaulinius pinigus. Vietoj mašinų eksporto, įrengimų, grūdų ir
naftos Amerika ėmė eksportuoti žalią popierių.
Nuo septintojo
dešimtmečio pabaigos, kada prasidėjo tarptautinių
prekybinių-ekonominių ir finansinių santykių liberalizacija,
internacionalizacija įgijo papildomus impulsus ir kokybes. Ją ėmė
vadinti globalizacija. Jeigu pirma XIX amžiaus pabaigos -XX amžiaus
internacionalizacija užtruko apie ketvirtį amžiaus, tai antroji
internacionalizacija užsitęsė 35-40 metų. Pasaulinio
karo, ačiū Dievui, kol kas nėra – veikia du suminkštinantys
faktoriai, kurių nebuvo per pirmą internacionalizaciją.
Pirmasis suminkštinantis
faktorius – rimtas kapitalizmo modelio pertvarkymas dėl perėjimo
nuo gamybos ekonomikos prie finansų ekonomikos. Sukūrimas
finansinių rinkų, įdiegimas naujų finansinių instrumentų,
visuotinis visų ekonominio gyvenimo subjektų pavertimas
skolininkais, auginimas skolų piramidžių – štai tik keli
požymiai finansinės ekonomikos, paremtos tuo, kad gamybos augimas
yra pakeičiamas skolos augimu. Finansų ekonomikos, bankinio
kapitalizmo ir skolų ekonomikos esmė ta pati, čia skolos augimas
vaizduojamas kaip ekonomikos augimas. Iš tikrųjų ekonomikos
augimo pasaulyje jau senai nėra – yra tik statistinės
manipuliacijos, kurių dėka finansiniai burbulai vaizduojami kaip
turintys vertę. Karalius nuogas, bet politikai ir „profesionalūs
ekonomistai“ toliau žavisi jo drabužiais. Iliuzija tolimesnio
ekonomikos augimo ir leido atidėti „tiesos valandą“, kuo tapo
2007-2009 metų finansinė krizė, neįveikta, tarp kitko, iki šiol.
Nėra net supratimo to, kaip ją įveikti bankinio kapitalizmo
(finansinės ekonomikos) rėmuose .
Antras suminkštinantis
faktorius – TSRS ir socialistinės sandraugos sugriuvimas, po ko
Vakarų transnacionalinės korporacijos ir transnacionaliniai bankai
pradėjo įsisavinti naują ekonominę erdvę (realizacijos rinkas,
kapitalo investavimo rinkas, žaliavų šaltinius). Tos įplaukos,
kurias Vakarai ėmė gauti dėka atsivėrusių prieš jį ekonominių
erdvių, susilpnino kuriam laikui būdingus kapitalistinei visuomenei
prieštaravimus, bet efektas injekcijų, kurias Vakarai gavo, ėmė
nykti XXI amžiaus pradžioje. Galutinai jis išnyko po 2007-2009
metų finansinės krizės.
Po šios krizės, ypač,
ir pasibaigė globalizacija. Trampas atėjo į
politiką, kad išgelbėti kapitalizmą – ne tiktai amerikietišką,
bet ir pasaulinį. Jis pasiūlė „atsukti“ istoriją keliais
dešimtmečiais atgal, sugrįžti į pramoninį kapitalizmą,
egzistavusį Amerikoje šeštą praeito šimtmečio dešimtmetį.
Tačiau du kartus negalima įbristi į tą pačią upę. Net jeigu
Donaldui Trampui pavyks „atsukti“ laiką atgal ir pradėti
Amerikos industrializaciją, nukreipus transnacionalinių kompanijų
ir transnacionalinių bankų kapitalus į vidinį šalies vystymą,
kils maždaug tokia pati situacija, kaip trečią XX amžiaus
dešimtmetį.
JAV 1929-1933 metų krizė
atvedė pasaulį prie griežto protekcionizmo, tarptautinės prekybos
apimtys sumažėjo kartais. Vyriausybės ėmė ginkluotis Keinso
idėjomis (valstybės kišimosi į ekonomiką stiprėjimas), bet tai
tiktai suminkštino prieštaravimus, nepašalino jų. Bedarbystė
Amerikoje viršijo 25 %,
pačioje turtingiausioje pasaulio valstybėje kilo badas. Pagal
oficialią statistiką, depresijos Amerikoje metais nuo bado mirė ne
mažiau kaip 5 milijonų žmonių. Tai buvo amerikietiškas
„hlodomoras“. Valdantieji Vakarų sluoksniai išeitį ėmė
ieškoti ne ekonomikos sferoje, ir laipsniškai subrendo nuomonė,
kad krizė įveikiama tik didelio karo pagalba. Antrasis pasaulinis
karas kuriam laikui susilpnino kapitalizmo prieštaravimus, be to jis
tapo pasaulio ekonominio perdalinimo priemone JAV naudai Europos
sąskaita, ypač Didžiosios Britanijos sąskaita, praradusios
kolonijas. Tačiau nepavyko įvykdyti vieną iš pagrindinių
pasaulio oligarchijos sumanymų – perimti kontrolę 1/6 sausumos
vadinamos „Tarybų Sąjunga“ ir pradėti jos ekonominį
įsisavinimą.
Kodėl aš tai prisimenu?
Todėl, kad man atrodo, kad Trampas apskaičiuoja ne visas savo
iniciatyvų pasekmes. Pirmiausiai, jis neįvertina galimą bumerango
efektą, kuris atsiras perėjus Amerikai prie protekcionizmo. Tarkim,
JAV sugebės likviduoti dabartinį prekybos su Kinija deficitą,
kuris pastaraisiais metais buvo 300-400 milijardai dolerių, bet juk
šiuo atveju Amerikos iždas negalės išleisti paskolos popierių
tai pačiai sumai. O tęsti skolų piramidės statybą Amerikai
tolygu mirčiai.
Dar daugiau, jeigu lyg
šiol Kinija susilaikydavo nuo dolerių išmetimo iš savo
tarptautinių rezervų, jų naudojimo kaip ginklo spaudžiant
Vašingtoną, tai valdant Trampui šio ginklo panaudojimo tikimybė
kyla.
Noriu pasakyti, kad
rizika pasaulinių sukrėtimų, išeinančių už ekonomikos ir
finansų ribų, šiandien labai išaugo. Ir esmė ne Trampe. Jo
atėjimas – tiktai simptomas, kalbantis apie tai, kad dalis
pasaulinės užkulisės jaučia, kad kapitalizmo modelis išsisėmė,
bet alternatyvaus modelio negali pasiūlyti. Tai reiškia, ji gali
eilinį kartą pabandyti rasti „išsigelbėtojimo išeitį“ -
pasaulinį karą.
__________________________________
1 См.: В. Катасонов.
Империализм как высшая стадия капитализма.
Метаморфозы столетия (1916-2016 гг.). – М.:
«Кислород», 2016.
Šaltinis:
Vertė Algimantas
Lebionka
Šauksmas
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą