Vakar ir mane išvadino „jedinstveniku ir fašistu“

 

Vytautas Landsbergis, buvęs marksizmo dėstytojas, galimai KGB agentas, galimai masonas ir alzhaimerio draugijos narys, kuris Lietuvai primetė tarptautinį masonų ir alzheimerio draugijos ženklą - „neužmirštuolę“, visus Lietuvos piliečius vakar viešai, pagerbiant žuvusius Sausio 13 dieną, transliuojant daugeliui televizijos kanalų, išvadino „jedinstveninkais ir fašistais.“

Vienoje Nepriklausomybės aikštės pusėje vakar buvo policijos turniketais atskirti ir specialiųjų dalinių saugomi tie, kurie paminėti žuvusiųjų Sausio 13 atvyko su Valsybine simbolika - Vyčiais ir Trispalvėmis, o arčiau Seimo, tarsi turgaus balagano palapinėje buvo Lietuvos naikintojai, rankose laikantys „picos dydžio“ „neužmirštuoles“ - tarptautinės masonerijos ir alzhaimerio draugijos simbolius, primestus Lietuvai Vytauto Landsbergio, galimai sergančio alzhaimerio liga ir vis kliedinčio, kad jį vadintų „Lietuvos Prezidentu“, kuriuo jis niekada nebuvo, nes piliečiai per rinkimus neišreiškė jam tokio pasitikėjimo.

Gal Vytautas Landsbergis norėjo, kad proto nepraradę piliečiai ovacijomis pasitiktų Lietuvos valstybės naikintojus ir atvirus priešus, tokius kaip jis, jo anūkas, čmil, piš? Lietuvos piliečiai vakar parodė, kad niekina primetamus masonų ir alzhaimerio draugijos simbolius ir tas palapinėje pasislėpusias minėtas žmogas. 

https://youtu.be/38ZZ-5uEapI

Piliečiai labai teisingai visą šitą neoliberalizmo ir globalizmo mėšlą niekina, nes labiau paniekinti žuvusiųjų atminimą ir Lietuvą, kaip su šitomis masonų „neužmirštuolėmis“, tiesiog neįmanoma.

Aš manau, kad už turniketų ir policijos nugarų besislapstantys Lietuvos naikintojai turėtų suprasti, kad jiems laikas kuo skubiau nešdintis lauk iš Seimo ir Vyriausybės, o seną išsigimėlį KGB-istą laikas liautis saugoti ir vežioti su tarnybiniu automobiliu. Žmogus, Lietuvos piliečius pavadinęs „jedinstveninkais ir fašistais“ nenusipelno jokios pagarbos ir jokių privilegijų.

Nuo šiol, manau, Vytautas Landsbergis gali pretenduoti tik į Lietuvos fekalijos ar Lietuvos gnydos vardą, o ne Prezidento.

P.S.

Taip 1989-siais rašė didysis Lietuvos poetas Justinas Marcinkevičius, o šias eiles FB mums priminė lietuvių kalbos mokytoja Astra Astrauskaitė:

***

Diena atrištom akim.

Tauta iš kapo pakilus.

Viešpatie, leisk jai atkimt.

Tebūna jos žodžiai kilnūs.

Pašauk ją, pašauk atsitiest

ir laisvę išskleist – kaip esmę.

Štai mes – ir mūsų tik tiek,

kiek buvom ir kiek esame.

Kiek būsim šioje dienoje

sudygę augimui ir brandai,

ant žemės gyvi ir po ja,

paženklinti lietuvybės randais.

Prie savo kalbos prikalti,

prie istorijos prirakinti.

Žmonės, jūs nekalti.

Jūs tik labai iškankinti.

Bet jau atrištom akim.

Ir kaip vėliava jau – pakilūs.

Lietuva, leisk mums atkimt.

Tebūna mūs polėkiai kilnūs.