Michael Hudson: Vokietija - didžiausias Amerikos naujosios pasaulio tvarkos nevykėlis

 

Vokietija tapo Amerikos naujojo šaltojo karo su Rusija, Kinija ir likusia Eurazijos dalimi ekonominiu satelitu.

Vokietijai ir kitoms NATO šalims liepta įvesti prekybos ir investicijų sankcijas, kurios peržengs šiandieninio įgaliotojo karo Ukrainoje ribas. JAV prezidentas J. Bidenas ir jo Valstybės departamento atstovai paaiškino, kad Ukraina yra tik pradinė arena daug platesnėje dinamikoje, kuri skaldo pasaulį į dvi priešingas ekonominių aljansų grupes. Šis pasaulinis lūžis žada tapti dešimties ar dvidešimties metų kova, kuri lems, ar pasaulio ekonomika bus vienpolė JAV dolerizuota ekonomika, ar daugiapolis, kelių valiutų pasaulis, kurio centras - Eurazijos centras su mišria valstybine ir privačia ekonomika.

Prezidentas J. Bidenas šį pasidalijimą apibūdino kaip pasidalijimą tarp demokratijų ir autokratijų. Ši terminologija yra tipiška orveliška dvikalbystė. Sakydamas "demokratijos", jis turi omenyje JAV ir su jomis susijusias Vakarų finansines oligarchijas. Jų tikslas - ekonomikos planavimą iš išrinktų vyriausybių rankų perkelti į JAV kontroliuojamą Volstritą ir kitus finansų centrus. JAV diplomatai naudojasi Tarptautinio valiutos fondo ir Pasaulio banko paslaugomis, reikalaudami privatizuoti pasaulio infrastruktūrą ir priklausomybę nuo JAV technologijų, naftos ir maisto produktų eksporto.

Sakydamas "autokratija", Baidenas turi omenyje šalis, besipriešinančias šiam finansializavimo ir privatizavimo perėmimui. Praktiškai JAV retorika reiškia savo ekonomikos augimo ir gyvenimo standartų skatinimą, išlaikant finansus ir bankininkystę kaip viešąsias paslaugas. Iš esmės kalbama apie tai, ar ekonomika bus planuojama bankų centrų, kad būtų kuriama finansinė gerovė - privatizuojant pagrindinę infrastruktūrą, komunalines paslaugas ir socialines paslaugas, pavyzdžiui, sveikatos apsaugą, paverčiant jas monopolijomis, - ar keliant gyvenimo lygį ir gerovę, išlaikant bankininkystę ir pinigų kūrimą, sveikatos apsaugą, švietimą, transportą ir komunikacijas valstybės rankose.

Šalis, patyrusi didžiausią "šalutinę žalą" dėl šio pasaulinio lūžio, yra Vokietija. Būdama pažangiausia Europos pramonės ekonomika, Vokietijos plieno, cheminių medžiagų, mašinų, automobilių ir kitų vartojimo prekių gamyba labiausiai priklauso nuo Rusijos dujų, naftos ir metalų - nuo aliuminio iki titano ir paladžio - importo. Tačiau nepaisant dviejų "Nord Stream" dujotiekių, nutiestų siekiant aprūpinti Vokietiją pigia energija, Vokietijai buvo liepta atsijungti nuo rusiškų dujų ir deindustrializuotis. Tai reiškia jos ekonominio pranašumo pabaigą. Vokietijos, kaip ir kitų šalių, BVP augimą lemia vienam darbuotojui tenkantis energijos suvartojimas.

Dėl šių antirusiškų sankcijų šiandieninis naujasis šaltasis karas iš esmės yra antivokiškas. JAV valstybės sekretorius Anthony Blinkenas pareiškė, kad Vokietija turėtų pakeisti pigias rusiškas dujas, tiekiamas vamzdynais, brangiomis JAV suskystintomis gamtinėmis dujomis. Norėdama importuoti šias dujas, Vokietija turės greitai išleisti daugiau kaip 5 mlrd. dolerių uostų pajėgumams, skirtiems SGD tanklaiviams aptarnauti, statyti. Dėl to Vokietijos pramonė taps nekonkurencinga. Plis bankrotai, mažės užimtumas, o pronaciškai nusiteikę Vokietijos vadovai įves chronišką depresiją ir mažėjantį pragyvenimo lygį.

Daugumoje politinių teorijų daroma prielaida, kad tautos veiks vadovaudamosi savo interesais. Priešingu atveju jos yra satelitinės šalys, nevaldančios savo likimo. Vokietija pajungia savo pramonę ir pragyvenimo lygį JAV diplomatijos diktatui ir Amerikos naftos ir dujų sektoriaus savanaudiškiems interesams. Ji tai daro savo noru - ne dėl karinės jėgos, o dėl ideologinio įsitikinimo, kad pasaulio ekonomikai turėtų vadovauti JAV Šaltojo karo planuotojai.

Kartais lengviau suprasti šiandienos dinamiką atsitraukus nuo savo tiesioginės situacijos ir pažvelgus į istorinius pavyzdžius tokios politinės diplomatijos, kuri, kaip matome, skaldo šiandienos pasaulį. Artimiausia paralelė, kurią galiu rasti, yra viduramžių Europos kova, kurią XIII a. Romos popiežius vedė prieš vokiečių karalius - Šventosios Romos imperatorius. Šis konfliktas suskaldė Europą panašiai kaip šiandien. Keli popiežiai ekskomunikavo Frydrichą II ir kitus vokiečių karalius bei sutelkė sąjungininkus kovai prieš Vokietiją ir jos kontroliuojamą Pietų Italiją bei Siciliją.

Vakarų priešiškumą Rytams kurstė kryžiaus žygiai (1095-1291 m.), lygiai kaip šiandieninis Šaltasis karas yra kryžiaus žygis prieš ekonomikas, keliančias grėsmę JAV dominavimui pasaulyje. Viduramžių karas prieš Vokietiją vyko dėl to, kas turėtų valdyti krikščioniškąją Europą: popiežius, popiežiams tampant pasaulietiniais imperatoriais, ar pasaulietiniai atskirų karalysčių valdovai, pretenduojantys į galią juos moraliai įteisinti ir pripažinti.

Viduramžių Europos analogas Amerikos naujajam šaltajam karui prieš Kiniją ir Rusiją buvo Didžioji schizma 1054 m. Reikalaudamas vienvaldystės kontrolės krikščionijai, Leonas IX ekskomunikavo Konstantinopolyje įsikūrusią Ortodoksų bažnyčią ir visus jai priklausiusius krikščionis. Viena vyskupija, Roma, atsiskyrė nuo viso to meto krikščioniškojo pasaulio, įskaitant senąsias Aleksandrijos, Antiochijos, Konstantinopolio ir Jeruzalės patriarchijas.

Šis atsiskyrimas sukėlė politinių problemų Romos diplomatijai: Kaip išlaikyti visas Vakarų Europos karalystes savo kontrolėje ir reikalauti iš jų finansinių subsidijų. Šiam tikslui pasiekti reikėjo pajungti pasaulietinius karalius popiežiaus religinei valdžiai. 1074 m. Grigalius VII Hildebrandas paskelbė 27 popiežiaus diktatus, kuriuose buvo išdėstyta administracinė strategija, kaip Romai įtvirtinti savo valdžią Europoje.

Šie popiežiaus reikalavimai ryškiai prilygsta šiandieninei JAV diplomatijai. Abiem atvejais kariniai ir pasauliniai interesai reikalauja sublimacijos ideologinio kryžiaus žygio dvasia, kad būtų įtvirtintas solidarumo jausmas, kurio reikia bet kokiai imperinio dominavimo sistemai. Ši logika yra amžina ir universali.

Popiežiaus diktatas buvo radikalus dviem pagrindiniais aspektais. Pirmiausia jie išaukštino Romos vyskupą virš visų kitų vyskupijų, sukurdami šiuolaikinį popiežiškumą. Trečiajame straipsnyje buvo nustatyta, kad tik popiežius turi investitūros teisę skirti vyskupus, juos atstatydinti ar atstatydinti. Tai dar labiau sustiprino 25 punktas, kuris teisę skirti (arba atstatydinti) vyskupus suteikė popiežiui, o ne vietos valdovams. O 12 punktas suteikė popiežiui teisę nušalinti imperatorius, vadovaudamasis 9 punktu, įpareigojančiu "visus kunigaikščius bučiuoti kojas tik popiežiui", kad būtų laikomi teisėtais valdovais.

Panašiai ir šiandien JAV diplomatai reikalauja teisės nurodyti, kas turėtų būti pripažįstamas tautos valstybės vadovu. 1953 m. jie nuvertė išrinktą Irano vadovą ir pakeitė jį šacho karine diktatūra. Šis principas suteikia JAV diplomatams teisę remti "spalvotąsias revoliucijas", kuriomis siekiama pakeisti režimą, pavyzdžiui, remti Lotynų Amerikos karines diktatūras, kuriančias klientines oligarchijas, kad jos tarnautų JAV korporaciniams ir finansiniams interesams. 2014 m. perversmas Ukrainoje - tai tik naujausias šios JAV teisės skirti ir nušalinti lyderius įgyvendinimas.

Visai neseniai JAV diplomatai vietoj išrinkto Venesuelos prezidento valstybės vadovu paskyrė Juaną Guaido ir perdavė jam šios šalies aukso atsargas. Prezidentas J. Bidenas primygtinai reikalavo, kad Rusija nušalintų V. Putiną ir į jo vietą paskirtų labiau JAV palaikantį vadovą. Tokia "teisė" pasirinkti valstybių vadovus buvo nuolatinė JAV politikos dalis, apimanti ilgą jų kišimosi į Europos politinius reikalus istoriją nuo Antrojo pasaulinio karo laikų.

Antrasis radikalus popiežiaus diktato bruožas buvo tai, kad jis atmetė bet kokią ideologiją ir politiką, kuri skyrėsi nuo popiežiaus autoriteto. Antrajame punkte buvo teigiama, kad tik popiežius gali būti vadinamas "visuotiniu". Bet koks nesutikimas pagal apibrėžimą buvo eretiškas. 17 punktas skelbė, kad be popiežiaus autoriteto joks skyrius ar knyga negali būti laikomi kanoniniais.

Panašus reikalavimas, kokį šiandien kelia JAV remiama finansializuotos ir privatizuotos "laisvosios rinkos" ideologija, t. y. valdžios galių dereguliavimas, siekiant formuoti ekonomiką, atitinkančią ne JAV finansinio ir korporacinio elito interesus.

Naujojo šaltojo karo visuotinumo reikalavimas šiandien yra pridengtas "demokratijos" kalba. Tačiau demokratijos apibrėžimas šiandieniniame Naujajame šaltajame kare yra paprasčiausiai "proamerikietiškas", o konkrečiai - neoliberali privatizacija kaip JAV remiama naujoji ekonominė religija. Ši etika laikoma "mokslu", kaip ir kvaziNobelio atminimo premija ekonomikos mokslų srityje. Tai yra šiuolaikinis neoliberalios Čikagos mokyklos ekonomikos šiukšlių, TVF taupymo programų ir mokesčių lengvatų turtingiesiems eufemizmas.

Popiežiaus diktate buvo išdėstyta strategija, kaip įtvirtinti vienpolę pasaulietinių sričių kontrolę. Juose buvo įtvirtinta popiežiaus viršenybė prieš pasaulietinius karalius, visų pirma prieš Vokietijos Šventosios Romos imperijos imperatorius. 26 punktas popiežiams suteikė teisę ekskomunikuoti visus, kurie "nesutaria su Romos Bažnyčia". Šis principas suponavo baigiamąjį 27 punktą, leidžiantį popiežiui "atleisti pavaldinius nuo ištikimybės nedorėliams". Tai skatino viduramžių "spalvotųjų revoliucijų" versiją, kuria siekta pakeisti režimą.

Šalių solidarumą vienijo priešiškumas visuomenėms, kurios nebuvo pavaldžios centralizuotai popiežiaus kontrolei, - Jeruzalę valdžiusiems musulmonams netikėliams, prancūzų katarams ir visiems kitiems eretikais laikomiems žmonėms. Visų pirma tai buvo priešiškumas regionams, kurie buvo pakankamai stiprūs, kad pasipriešintų popiežiaus reikalavimams mokėti finansinę duoklę.

Dabartinis tokios ideologinės galios, leidžiančios ekskomunikuoti eretikus, besipriešinančius paklusnumo ir duoklės reikalavimams, atitikmuo būtų Pasaulio prekybos organizacija, Pasaulio bankas ir Tarptautinis valiutos fondas, diktuojantys ekonominę praktiką ir nustatantys "sąlygas", kurių turi laikytis visų narių vyriausybės, grasindamos JAV sankcijomis - šiuolaikinė ekskomunikos versija šalims, nepripažįstančioms JAV siuzereniteto. Diktato 19 punktas nustatė, kad popiežiaus niekas negali teisti - lygiai taip pat, kaip šiandien Jungtinės Valstijos atsisako savo veiksmus pavesti vertinti Pasaulio teismui. Panašiai ir šiandien tikimasi, kad JAV diktatas per NATO ir kitus ginklus (pvz., TVF ir Pasaulio banką) bus vykdomas JAV satelitų be jokių abejonių. Kaip sakė Margaret Thatcher apie savo neoliberalią privatizaciją, sunaikinusią Didžiosios Britanijos viešąjį sektorių: "Nėra jokios alternatyvos" (angl. There Is No Alternative, TINA).

Noriu pabrėžti analogiją su šiandieninėmis JAV sankcijomis, taikomomis visoms šalims, kurios nesilaiko jų pačių diplomatinių reikalavimų. Prekybos sankcijos yra tam tikra ekskomunikos forma. Jos paneigia 1648 m. Vestfalijos sutarties principą, pagal kurį kiekviena šalis ir jos valdovai tapo nepriklausomi nuo užsienio kišimosi. Prezidentas J. Bidenas apibūdina JAV kišimąsi kaip užtikrinantį jo naują antitezę tarp "demokratijos" ir "autokratijos". Demokratija jis vadina JAV kontroliuojamą klientų oligarchiją, kuri kuria finansinę gerovę mažindama darbo jėgos pragyvenimo lygį, o ne mišrią viešąją ir privačiąją ekonomiką, kuria siekiama skatinti pragyvenimo lygį ir socialinį solidarumą.

Kaip jau minėjau, Didžioji schizma, ekskomunikavusi Konstantinopolio stačiatikių bažnyčią ir jos krikščionis, sukūrė lemtingą religinę skiriamąją liniją, kuri pastarąjį tūkstantmetį skyrė "Vakarus" nuo Rytų. Šis skilimas buvo toks svarbus, kad Vladimiras Putinas jį paminėjo savo 2022 m. rugsėjo 30 d. kalboje, kurioje apibūdino šiandienos atsiskyrimą nuo JAV ir NATO sutelktų Vakarų ekonomikų.

XII ir XIII a. Anglijos, Prancūzijos ir kitų šalių užkariautojai normanai bei Vokietijos karaliai ne kartą protestavo, ne kartą buvo ekskomunikuoti, bet galiausiai pasidavė popiežiaus reikalavimams. Tik XVI a. Martynui Liuteriui, Cvingliui ir Henrikui VIII pagaliau pavyko sukurti protestantišką alternatyvą Romai, todėl Vakarų krikščionybė tapo daugiapolė.

Kodėl tai užtruko taip ilgai? Atsakymas - kryžiaus žygiai suteikė ideologinį svorį. Tai buvo viduramžių analogija šiandieniniam naujajam šaltajam karui tarp Rytų ir Vakarų. Kryžiaus žygiai sukūrė dvasinį "moralinės reformos" židinį, mobilizuodami neapykantą "kitokiems" - musulmoniškiems Rytams ir vis labiau žydams bei Europos krikščionims, nesutinkantiems su Romos kontrole. Tai buvo viduramžių analogija šiandieninėms neoliberalioms "laisvosios rinkos" doktrinoms, kurias propaguoja Amerikos finansų oligarchija, ir jos priešiškumui Kinijai, Rusijai ir kitoms šios ideologijos nesilaikančioms tautoms.

Šiandieniniame naujajame šaltajame kare Vakarų neoliberali ideologija mobilizuoja baimę ir neapykantą "kitokiems", demonizuodama nepriklausomu keliu einančias tautas kaip "autokratinius režimus". Skatinamas atviras rasizmas ištisų tautų atžvilgiu, kaip matyti iš šiuo metu Vakarus apėmusios rusofobijos ir "Cancel Culture".

Panašiai kaip Vakarų krikščionybei pereinant į daugiapolę sistemą reikėjo XVI a. protestantiškos alternatyvos, taip ir Eurazijos šerdies atsiskyrimą nuo bankų orientuotų NATO Vakarų turi įtvirtinti alternatyvi ideologija, kaip organizuoti mišrią viešąją ir privačiąją ekonomiką ir jos finansinę infrastruktūrą.

Viduramžių bažnyčios Vakaruose buvo ištuštintos iš savo aludžių ir dotacijų, kad galėtų įnešti Petro pensą ir kitas subsidijas popiežiui už karus, kuriuos jis kariavo prieš valdovus, besipriešinančius popiežiaus reikalavimams. Anglija atliko pagrindinės aukos vaidmenį, kurį šiandien atlieka Vokietija. Didžiuliai anglų mokesčiai, tariamai surinkti kryžiaus žygiams finansuoti, buvo nukreipti kovai su Frydrichu II, Konradu ir Manfredu Sicilijoje. Tą nukreipimą finansavo popiežiaus bankininkai iš Šiaurės Italijos (lombardai ir kahorinai), ir tai tapo karališkomis skolomis, kurios buvo perduotos visai ekonomikai.

1260 m. Anglijos baronai sukėlė pilietinį karą prieš Henriką II, taip nutraukdami jo bendrininkavimą aukojant ekonomiką popiežiaus reikalavimams.

Popiežiaus valdžia kitose šalyse baigėsi, kai baigėsi jo karas su Rytais. Kai 1291 m. kryžiuočiai prarado Akrą, Jeruzalės sostinę, popiežius prarado krikščionybės kontrolę. Nebeliko "blogio", su kuriuo reikėjo kovoti, o "gėris" prarado savo svorio centrą ir nuoseklumą. 1307 m. Prancūzijos Pilypas IV ("Teisingasis") užgrobė didžiojo Bažnyčios karinio bankininkystės ordino turtus - tamplierių turtus Paryžiaus šventykloje. Kiti valdovai taip pat nacionalizavo tamplierius, o monetarinė sistema buvo išplėšta iš Bažnyčios rankų. Netekusi bendro priešo, kurį apibrėžė ir mobilizavo Roma, popiežija prarado vienpolę ideologinę galią Vakarų Europoje.

Šiuolaikinis tamplierių ir popiežiaus finansų atsisakymo atitikmuo būtų šalių pasitraukimas iš Amerikos naujojo šaltojo karo. Jos atmestų dolerio standartą ir JAV bankų bei finansų sistemą, o tai vyksta, nes vis daugiau šalių mato Rusiją ir Kiniją ne kaip priešininkus, o kaip teikiančias dideles abipusės ekonominės naudos galimybes.

Sulaužytas Vokietijos ir Rusijos abipusės naudos pažadas

1991 m. iširus Sovietų Sąjungai buvo žadama Šaltojo karo pabaiga. Varšuvos paktas buvo išformuotas, Vokietija suvienyta, o Amerikos diplomatai pažadėjo NATO pabaigą, nes sovietų karinė grėsmė nebeegzistavo. Rusijos vadovai mėgavosi viltimi, kad, kaip išsireiškė prezidentas V. Putinas, bus sukurta nauja paneuropinė ekonomika nuo Lisabonos iki Vladivostoko. Ypač tikėtasi, kad Vokietija imsis iniciatyvos investuoti į Rusiją ir efektyviau pertvarkyti jos pramonę. Už technologijų perdavimą Rusija atsilygins tiekdama dujas ir naftą, taip pat nikelį, aliuminį, titaną ir paladį.

Nebuvo tikimasi, kad NATO bus išplėsta, kad iškils naujo šaltojo karo grėsmė, o juo labiau, kad ji rems Ukrainą, pripažintą labiausiai korumpuota kleptokratija Europoje, kuriai vadovaus ekstremistinės partijos, save identifikuojančios su Vokietijos nacių ženklais.

Kaip paaiškinti, kodėl iš pirmo žvilgsnio logiškas Vakarų Europos ir buvusių sovietinių šalių abipusės naudos potencialas virto oligarchinių kleptokratijų rėmimu. Dujotiekio "Nord Stream" sunaikinimas trumpai apibūdina šią dinamiką. Beveik dešimtmetį JAV nuolat reikalavo, kad Vokietija atsisakytų priklausomybės nuo Rusijos energetikos. Šiems reikalavimams priešinosi Gerhardtas Šrioderis (Gerhardt Schroeder), Angela Merkel ir Vokietijos verslo lyderiai. Jie atkreipė dėmesį į akivaizdžią ekonominę logiką, kai Vokietijos gamybos produkcija abipusiai prekiaujama Rusijos žaliavomis.

JAV problema buvo, kaip sustabdyti Vokietiją nuo "Nord Stream 2" dujotiekio patvirtinimo.

Viktorija Nuland, prezidentas J. Bidenas ir kiti JAV diplomatai įrodė, kad būdas tai padaryti - kurstyti neapykantą Rusijai. Naujasis šaltasis karas buvo įrėmintas kaip naujas kryžiaus žygis. Būtent taip Džordžas Bušas apibūdino Amerikos puolimą prieš Iraką siekiant užgrobti jo naftos gręžinius. JAV remiamas 2014 m. perversmas sukūrė marionetinį Ukrainos režimą, kuris aštuonerius metus bombardavo rusakalbes rytines provincijas. Taip NATO kurstė Rusijos karinį atsaką. Kurstymas buvo sėkmingas, o pageidaujamas Rusijos atsakas buvo deramai įvardytas kaip neišprovokuotas žiaurumas. Jos vykdoma civilių gyventojų apsauga NATO remiamoje žiniasklaidoje buvo pavaizduota kaip tokia įžeidžianti, kad nusipelnė nuo vasario mėn. įvestų prekybos ir investicijų sankcijų. Štai ką reiškia kryžiaus žygis.

Rezultatas - pasaulis skyla į dvi stovyklas: į JAV orientuotą NATO ir besiformuojančią Eurazijos koaliciją. Vienas iš šalutinių šios dinamikos padarinių yra tai, kad Vokietija negali vykdyti abipusiai naudingų prekybos ir investicinių santykių su Rusija (o galbūt ir su Kinija) ekonominės politikos. Šią savaitę Vokietijos kancleris Olafas Šolcas vyksta į Kiniją reikalauti, kad ji išardytų viešąjį sektorių ir nustotų subsidijuoti savo ekonomiką, kitaip Vokietija ir Europa įves sankcijas prekybai su Kinija. Kinija niekaip negalėtų įvykdyti šio absurdiško reikalavimo, lygiai taip pat, kaip Jungtinės Valstijos ar bet kuri kita pramoninė ekonomika nenustotų subsidijuoti savo kompiuterinių lustų ir kitų svarbių sektorių. Vokietijos užsienio santykių taryba yra neoliberali "libertarinė" NATO atšaka, reikalaujanti Vokietijos deindustrializacijos ir prekybos priklausomybės nuo Jungtinių Valstijų, neįtraukiant Kinijos, Rusijos ir jų sąjungininkių. Tai žada būti paskutinė vinis į Vokietijos ekonominį karstą.

Dar vienas šalutinis Amerikos naujojo šaltojo karo rezultatas - bet kokio tarptautinio plano, skirto sustabdyti visuotinį atšilimą, nutraukimas. Pagrindinis JAV ekonominės diplomatijos kertinis akmuo yra jos ir jos NATO sąjungininkių naftos kompanijų siekis kontroliuoti pasaulinį naftos ir dujų tiekimą, t. y. mažinti priklausomybę nuo anglies dvideginio kuro. Būtent dėl to ir vyko NATO karas Irake, Libijoje, Sirijoje, Afganistane ir Ukrainoje. Tai ne toks abstraktus dalykas kaip "demokratijos prieš autokratijas". Kalbama apie JAV gebėjimą pakenkti kitoms šalims sutrikdant jų galimybes gauti energijos ir patenkinti kitus pagrindinius poreikius.

Be Naujojo šaltojo karo naratyvo "gėris prieš blogį" JAV sankcijos praras savo prasmę šiame JAV puolime prieš aplinkos apsaugą ir Vakarų Europos bei Rusijos ir Kinijos tarpusavio prekybą. Toks yra šiandienos kovos Ukrainoje kontekstas, kuri bus tik pirmas žingsnis numatomoje 20 metų truksiančioje JAV kovoje, kuria siekiama neleisti pasauliui tapti daugiapoliariu. Šis procesas privers Vokietiją ir Europą priklausyti nuo JAV tiekiamų suskystintų gamtinių dujų.

Visa gudrybė - pabandyti įtikinti Vokietiją, kad jos karinis saugumas priklauso nuo JAV. Iš tikrųjų Vokietijai reikia apsaugos nuo JAV karo prieš Kiniją ir Rusiją, kuris marginalizuoja ir "ukrainizuoja" Europą.

Vakarų šalių vyriausybės neragino derybų būdu užbaigti šį karą, nes Ukrainoje nebuvo paskelbtas karas. Jungtinės Valstijos niekur neskelbia karo, nes pagal JAV Konstituciją tam reikėtų Kongreso pareiškimo. Todėl JAV ir NATO kariuomenės bombarduoja, rengia spalvotąsias revoliucijas, kišasi į vidaus politiką (dėl to 1648 m. Vestfalijos susitarimai tapo nebeaktualūs) ir taiko sankcijas, kurios skaldo Vokietiją ir jos Europos kaimynes.

Kaip derybos gali "užbaigti" karą, kuris arba neturi karo paskelbimo, arba yra ilgalaikė visiško vienpolio dominavimo pasaulyje strategija?

Atsakymas yra toks: jokia pabaiga nebus įmanoma, kol nebus pakeista alternatyva dabartinei į JAV orientuotai tarptautinių institucijų sistemai. Tam reikia sukurti naujas institucijas, atspindinčias alternatyvą neoliberalistiniam, į bankus orientuotam požiūriui, kad ekonomika turėtų būti privatizuota, o finansų centrai turėtų vykdyti centrinį planavimą. Rosa Luxemburg apibūdino pasirinkimą tarp socializmo ir barbarizmo. Alternatyvos politinę dinamiką nusakiau savo naujausioje knygoje "Civilizacijos likimas" (The Destiny of Civilization).

Šis straipsnis buvo pristatytas 2022 m. lapkričio 1 d. Vokietijos e. svetainėje https://braveneweurope.com/michael-hudson-germanys-position-in-americas-new-world-order. Mano pasisakymo vaizdo įrašą maždaug po dešimties dienų bus galima rasti "YouTube".

Šaltinis: https://michael-hudson.com/2022/11/germanys-position-in-americas-new-world-order/

Michaelas Hudsonas yra amerikiečių ekonomistas, ekonomikos profesorius Misūrio–Kanzaso universitete ir Levy ekonomikos instituto Bardo koledže mokslininkas, buvęs Volstryto analitikas, politikos konsultantas, komentatorius ir žurnalistas. Vikipedija (anglų k.)

Translated with www.DeepL.com/Translator (free version)