Buvęs ES Komisijos pirmininkas Jeanas-Claude'as Junckeris tiki, kad Europos krizes galima išspręsti: "Tiesiog turime vėl šiek tiek labiau mylėti vieni kitus Europoje."
Jo interviu vokiečių dienraščiui "Augsburger Allgemeine" vertimas.
Jeanas-Claude'as Junckeris buvo ES Komisijos pirmininkas pabėgėlių krizės metu. Liuksemburgietis aiškina, ko galima pasimokyti iš to laiko.
KATRIN PRIBYL: Pone J.-C. Junckeri, per didžiąją prieglobsčio politikos krizę buvote Komisijos pirmininkas. Praėjus aštuoneriems metams, ES valstybės vis dar nesugebėjo priimti reformos. Kiek laiko tai tęsis?
Jeanas-Claude'as Junckeris: Ne beprotiškai ilgai. Problemos, su kuriomis susidursime 2023 m., beveik nesiskiria nuo tų, su kuriomis susidūrėme 2015 m. Europa turi išlikti atviras žemynas persekiojamiems pasaulio žmonėms, teisėtai prašantiems prieglobsčio. Tačiau privalome tiksliai - ir kartais šiurkščiai - atskirti turinčius teisę gauti prieglobstį ir neteisėtus migrantus. Tai, kad nesugebame imtis ryžtingų veiksmų, lemia ne neišradinga Komisija, o tai, kad valstybės narės dėl savo vidaus politinių įvykių, klaidų ir painiavos negali apsispręsti solidariai kovoti su šia krize. Jei valstybės būtų atsižvelgusios į tai, ką Komisija pasiūlė 2015 m., padėtis šiandien nebūtų tokia dramatiška.
Tuo metu raginote paskirstyti pabėgėlius...
Junckeris: Taip, kvotų sistemą. Man nepatinka šis išsireiškimas, nes kalbame apie žmones su jų individualiomis biografijomis, svajonėmis, lūkesčiais ir poreikiais. Ir net tai nesulėtintų pabėgėlių atvykimo. Raktas slypi tarptautinėje plotmėje. Turime pasiekti, kad kilmės šalys norėtų priimti atgal tuos, kurie neturi teisės į prieglobstį. Tai keblus reikalas, nes dauguma šių šalių atsisako.
Ar nesusidaro įspūdis, kad ir jums nepavyko išspręsti krizės?
J.-C. Junckeris: Kai ES priimdavo į ateitį orientuotus sprendimus, juos visada priimdavo vyriausybės. Kai kas nors nepavyksta, visada kalta Komisija. Tačiau aš nesu atsakingas už tai, kad Europos valstybės narės nesugeba rasti sprendimų.
Ukrainiečių pabėgėlių atveju buvo suteikta nebiurokratinė parama ...
J.-C. Junckeris: Tai pavyzdys, kaip galima sudaryti specialius susitarimus ne pagal nusistovėjusias taisykles. Tai, kad ukrainiečiai kilę iš tos pačios kultūrinės ir religinės erdvės kaip ir mes, reiškia, kad priėmėme juos išskėstomis rankomis. Kita vertus, tai, kad mes rodome, jog esame kietaširdžiai sirų ar afganų atžvilgiu, yra kažkas, ko negaliu suvokti. Esu prieš tokią pabėgėlių dichotomiją. Jei musulmonas bėga iš Sirijos, nes jo žmona buvo išprievartauta, o vaikai nužudyti, tai yra tokia pati prieglobsčio suteikimo priežastis, kaip ir priežastys, kurias teisingai nurodo ukrainiečiai.
Kokią žinią ketinate perduoti 27 valstybių ir vyriausybių vadovams, kurie savaitės pabaigoje susitiks Grenadoje (Ispanija)?
J.-C. Junckeris: Norėčiau matyti daugiau širdies šilumos. Tai senamadiška frazė, ji skamba beveik kaip romantiškoje XIX a. vokiečių literatūroje, bet žmonės yra žmonės. Negalima jų skirstyti pagal religinę priklausomybę ar geografiją.
Savo paskutinę kalbą kaip Komisijos pirmininkas baigėte raginimu: "Kovokite su kvailu nacionalizmu!" Šiandien stiprėja kraštutinės partijos. Ką gali padaryti įsitvirtinusios partijos, kad pasipriešintų poslinkiui į dešinę?
J.-C. Junckeris: Jos turi būti atsargios, kad nesakytų tų pačių dalykų kaip populistai. Jei bėgsite paskui juos, pamatysite juos tik iš paskos. Turite stoti jiems skersai kelio. Kraštutiniai dešinieji formuluoja paprastus atsakymus sudėtingiems procesams. Tačiau pastaraisiais metais pasaulis netapo paprastesnis. Piliečiams teko susidurti su daugybe krizių, kurios prisideda prie didžiulio netikrumo. Finansų krizė, pandemija, karas Ukrainoje: per tokį trumpą laiką visko per daug. O kai žmonės ima klaidinti realybę, populistams prasideda lengvas žaidimas. Jiems tereikia užfiksuoti dalies gyventojų slogius jausmus. Galiausiai problema išlieka ta, kad politika dar nerado atsakymo į nekontroliuojamą imigraciją.
Giorgia Meloni, Italijos vyriausybės vadovė iš postfašistinės "Fratelli d'Italia", daugelio ES lygmeniu giriama kaip konstruktyvi partnerė. Ar dėl to dešinieji tampa priimtinesniais?
J.-C. Junckeris: Ne, mes su jais kovojame žodžiais ir darbais. Tačiau kai ekstremistai yra valdžioje, juos reikia vertinti pagal jų darbus. Paskelbti ponią Meloni a priori raupsuotąja, nors ji ir bando judėti Europos pagrindinėje srovėje, nenaudinga ir stiprina ekstremistus. Neturime tapti nuomonių rasistais. Turime kalbėtis ir su tais, kurie nėra tokie kaip mes. Tačiau aš esu prieš tai, kad su šiais postfašistais būtų sudaromos gretos. Perspėju dėl pavojaus iš dešinės, vadovaudamasis šūkiu: Wehret den Anfängen! Ir patikrinkite! Kadangi esu vienintelis Europos krikščionis demokratas, kuriam vis dar leidžiama cituoti Leniną, sakau: reikia stengtis atpažinti už daiktų slypinčius reiškinius, taigi ir atkreipti dėmesį į giliau įsišaknijusius nemalonius refleksus.
Daugelis ragina skubiai pradėti derybas su Ukraina dėl priėmimo. Kaip vertinate šią diskusiją?
J.-C. Junckeris: Negalime duoti melagingų pažadų Ukrainos žmonėms, kurie iki kaklo kenčia. Mane labai piktina kai kurie balsai Europoje, kurie bando įtikinti ukrainiečius, kad jie gali iš karto tapti ES nariais. Tai nebūtų naudinga nei ES, nei Ukrainai. Visi, kurie turėjo ką nors bendra su Ukraina, žino, kad tai šalis, kuri yra korumpuota visais visuomenės lygmenimis. Nepaisant pastangų, ji nėra pasirengusi narystei, jai reikalingi didžiuliai vidaus reformų procesai. Su kai kuriomis vadinamosiomis naujosiomis narėmis esame turėję blogos patirties, pavyzdžiui, teisinės valstybės srityje. Tai neturėtų pasikartoti.
ES Tarybos pirmininkas Charles'is Michelis arba jūsų įpėdinė Ursula von der Leyen, regis, mano kitaip...
J. C. Junckeris: Europos perspektyva Moldovai ir Ukrainai, kurios taip dorai priešinasi ir gina Europos vertybes, turi būti išlaikyta, bet neturi būti siejama su viltimi, kad tai bus pasiekta per naktį tiesiog paspaudus mygtuką. Jei šiose šalyse, tiek Ukrainoje, tiek Vakarų Balkanuose, bus padaryta pažanga, joms tikrai turi būti įmanoma dalyvauti Europos integracijos dalyse. Turėtume stengtis, kad būtų įmanoma dalinė narystė, protinga beveik plėtros forma.
Kaip išsiplėtusi ES apskritai galėtų veikti?
J.-C. Junckeris: Mums reikia vidaus reformų. Negalime ir toliau vienbalsiai priimti principinių sprendimų užsienio politikos klausimais. Tai turi vykti kvalifikuota balsų dauguma.
Ar jums susidaro įspūdis, kad Briuselis ruošiasi scenarijui, kad Donaldas Trumpas vėl taps JAV prezidentu?
J.-C. Junckeris: Aš ketverius metus treniravausi kovoti akis į akį su D. Trumpu. Tai nėra lengva. Kadangi amerikiečiai žino, kad esame silpni gynybos srityje, jie, bendraudami su Europa, daug ką leidžia sau. Tikiu, kad Komisija šiuo klausimu daug dirba, tačiau mano patirtis rodo, kad ne viskas, ką paskelbia D. Trumpas, bus įgyvendinta.
Ar į ateitį žvelgiate su nerimu, ar optimistiškai? Kaip Europa įveiks krizę?
J.-C. Junckeris: Europa išgyvena krizę nuo tada, kai 1982 m. tapau Europos Ministrų Tarybos nariu. Tačiau kas įvyko nuo to laiko? ES taikiai išsiplėtė į Rytų ir Vidurio Europą, pavyko suderinti Europos geografiją ir istoriją. Sukūrėme pinigų sąjungą, sustiprinome vidaus rinką, įveikėme finansų krizę. Pandemijos ir karo Ukrainoje metu Europos frontas laikosi vieningai, šiek tiek pasvyravus vengrams ir kitiems. Apskritai ES įrodė esanti ne tik idėjų konstruktas, bet ir tvarkingas politinis bendradarbiavimas. Mes daug ką patyrėme, pergyvenome ir išgyvenome. O dabar staiga manome, kad viskas eina ne taip. Daugelis dalykų nesiklosto blogai.
Ar tai laikote pasiekimu?
J.-C. Junckeris: Atsižvelgdamas į siaubingą Europos istoriją ir centrinių jėgų susiskaldymą, manau, kad tai yra žemyno laimėjimas, kuriuo žavisi ir likusios pasaulio šalys. Todėl esu ne skeptiškas, o atsargus. Tiesiog turime vėl pradėti šiek tiek labiau mylėti vieni kitus Europoje. Ką mes, liuksemburgiečiai, žinome apie šiaurės europiečius, o jie - apie siciliečius? Jei pakankamai domėsimės kitomis Europos tautomis, galėtume ir pasauliui parodyti draugiškesnį veidą.
Asmeniniai duomenys: Jeanas-Claude'as Junckeris (68 m.) 2014-2019 m. buvo Europos Komisijos pirmininkas. Prieš tai, 1995-2013 m., jis buvo Liuksemburgo ministras pirmininkas. Šiandien jis vis dar dvi dienas per savaitę praleidžia Briuselyje. Jis rašo knygą, todėl nori būti arti archyvų ir palaikyti ryšį su Komisijos nariais ir valstybių bei vyriausybių vadovais, kurie, būdami Briuselyje, visada užsuka pas jį į Europos Komisijos būstinės "Berlaymont" aštuntą aukštą.
P.S.: Dr.Margarita Starkevičiūtė komentavo šį interviu:
https://viesulas22.blogspot.com/2023/10/drmstarkeviciute-ir-mokytojams-pinigu.html
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą