Ideologija arba mirtis! Pasaulinis hibridinis karas ir Baltarusijos įvykiai

Nesenai pasirodė Rusijos akademiko Sergejaus Gazjevo straipsnis „Ideologija arba mirtis! Pasaulinis hibridinis karas ir Baltarusijos įvykiai“, kuriame autorius prognozuoja, kad Rusijos valstybės laukia žlugimas, jeigu ši šalis nesukurs ideologijos, kuri įprasmintų jos, šios didžiausios pasaulyje šalies, egzistenciją. https://zavtra.ru/blogs/ideologiya_-_razmishleniya

Mano manymu, Glazjevo straipsnis yra aktualus ir mums, lietuviams, nes Lietuva gyvena be jokios ideologijos, be jokio tikslo ir ateities plano. Iki šiol mūsų „elito“ tikslas buvo išvogti Lietuvos valstybės turtą, o po to išvogtą šalį patalpinti į ES, kad atsirastų galimybė vogti struktūrinių ES fondų pinigus, įvairią paramą. Baigiasi ir šis etapas. Dabar mus valdantys partiniai vagys, prisidengdami COVID-19 isterija, vagia ateities kartų sąskaita, klampina šalį į užsienio skolų liūną.

Artėja seimo rinkimai, tačiau Lietuvos politinės partijos į juos žengia be ekonomine logika pagrįstos politinės ideologijos, galinčios atnešti lietuvių tautai realią naudą. Tikiuosi, kad šioje liūdnoje situacijoje akademiko S.Glazjevo mintys bus naudingos. Žemiau pateikiu Glazjevo straipsnio vertimą iš rusų kalbos. A.L.

Vakarų agentūros bandymai organizuoti Baltarusijoje eilinę spalvotą revoliuciją buvo laukiami. Kiekvieną kartą visaliaudinių rinkimų metu amerikiečių specialiosios tarnybos surengia provokacijas su tikslu nuversti jiems netinkamus režimus ir atvesti į valdžią jų išugdytas marionetes. Šis darbas tapo konvejeriu ir yra dalimi valdančiosios Amerikos elitos naudojamas siekiant palaikyti pasaulinį viešpatavimą. Ši rutininė technologija vadinama „minkštąja jėga“. Ji gana efektyvi valstybėse, neturinčiose ideologijos, ir neveikia visuomenėse, kurias jungia viena ar kita nacionalinė ideologija.

Jei valstybėje nėra ideologijos, tai, faktiškai, joje dominuoja pinigų valdžia, pridengta libertariškumo ir pseudopatriotizmo mišiniu.

Vulgaraus liberalizmo ideologija legalizuoja papirkimus, įskaitant valdžios sprendimus. Patriotinė retorika naudojama pridengti korupciją ir piktnaudžiavimą valdžia. Tokiais yra dauguma autoritarinių trečiojo pasaulio valstybių režimų, prie kurių prisidėjo ir postsovietinė erdvė. Kaip rodo Lotynų Amerikos ir Afrikos patirtis, panašūs režimai gali egzistuoti gana ilgai, jeigu jie tenkina išorines ideologiškai motyvuotas jėgas. Jie gali ir žlugti, jeigu išorinėms jėgoms pavyksta perpirkti ir įbauginti kritiškai svarbią dalį valdančiosios elitos. Jeigu pastaroji-kompradoriška, tai padaryti gana paprasta.

Nuversti Janukovičiaus režimui amerikiečių specialiosioms tarnyboms pakako keturių mėnesių. Kai tiktai Ukrainos prezidentas atsisakė pasirašyti vergišką sutartį su Europos Sąjunga, jie pradėjo jo nuvertimo kompaniją, pasiremdami savo agentūra valdžios organuose, MIP, verslo sluoksniuose.

Pirmiausiai, į reikiamą pozą „ko pageidaujate“ buvo pastatyti Ukrainos ofšoriniai oligarchai.

Grasinant konfiskuoti išvežtas iš Ukrainos pajamas, jie tuojau išdavė savo prezidentą. Tuo pat metu prieš Janukovičių ėmė veikti grantus gaunantys žurnalistai, senai finansuojami vakarų specialiųjų tarnybų. Jo korumpuota aplinka, įskaitant jėgos struktūrų darbuotojus, ir jis pats, buvo paralyžiuoti baimės prieš vakarų sankcijas, kuriomis grasino visi NATO šalių lyderiai ir jų pasiuntiniai, jeigu režimas naudos jėgą prieš maindaunus. Pastarieji, tuo metu, sparčiai ginklavosi ir virto smogikais, vadovaujamais amerikiečių instruktorių. Kaip tik jie įgijo karinę parengtį, o išduoti korumpuotų valdininkų teisėsaugininkai ją prarado, amerikiečių partneriai išvedė jų išugdytus neonacistus šturmuoti vyriausybinius pastatus ir vykdyti valstybės perversmą. Po to sekė Ukrainos nacionalinio turto grobimo penkmetis, prižiūrint amerikiečių marionetėms, kurios jau net ėmė prekiauti žmonėmis ir jų organais.

Prieš minkštą jėgą yra kieta jėga, kurios naudojimas gali gana ilgai išlaikyti autoritarinį režimą. Tačiau, jeigu tauta neturi ideologinio pagrindo, režimo krachas vyksta po vado mirties. Arba, kaip Libijos atveju, jeigu, esant išorės ideologiškai motyvuotai grėsmei, nepakankamai stiprios šalies autoritarinis režimas praranda išorės sąjungininkus.

Beveik visos postsovietinės valstybės turėjo patirtį tokių valstybės perversmų, organizuotų amerikiečių specialiųjų tarnybų. Jie, ne be pagrindo, sau priskyrė pergalę prieš TSRS ir iki šiol pretenduoja valdyti mūsų teritoriją. Jiems pavyko organizuoti valstybinius perversmus, siekiant uzurpuoti valdžią jų marionečių pagalba: Rusijoje 1993-jų rudenį, Ukrainoje 2004-aisiais (oranžinė revoliucija) ir 2014-siais, Gruzijoje 2003-siais, Moldavijoje 2009-siais, Kirgizijoje 2005-siais.

Visur, kur pavyko, jų statytiniai apiplėšė jiems perduotas valdyti šalis, išvežė apie 2 trilijonus dolerių į užsienį ir perdavė likučius aktyvų amerikiečių ir europinėms korporacijoms. Bet ši liūdna patirtis, kaip matome iš pastarųjų įvykių Baltarusijoje, nesuteikia patikimų skiepų visuomenės sąmonei prieš amerikiečių specialiųjų tarnybų „minkštąją jėgą“. Jų išpenėta agentūra, veikdama naujos kartos atstovus, bando destabilizuoti politinę situaciją kiekvienu patogiu atveju. Be ideologijos, užtikrinančios valdžios ir tautos vienybę, net efektyviausi autoritariniai režimai negali garantuoti savo tęstinumo ir neturi ilgalaikio tvarumo. Ir priešingai, esant nacionalinei ideologijai, net tokios mažos šalys, kaip Kuba ir KLDR, gali vienos pačios pasipriešinti išorės priešams, atremdamos visus jų bandymus nuversti vyriausybę.

TSRS griuvo po to, kai dauguma žmonių nustojo tikėti komunizmo statyba. Jo mokslinė interpretacija, mokslinio komunizmo pavidalu, buvo privaloma visiems žmonėms, turintiems aukštąjį išsilavinimą. Ji neatlaikė kritikos. TSKP išsigimimas iš produktyvaus visuomenės elito avangardo į nomenklatūrinį-biurokratinį sluoksnį atėmė iš valdžios galimybę efektyviai valdyti ir imunitetą išdavystei. Išorės priešams pavyko surengti chaosą, valstybės perversmą ir Sovietų imperijos žlugimą nereikšmingomis pastangomis per savo įtakos agentus politinėje vadovybėje.

Nuo to laiko nei viena iš posovietinių valstybių nesugebėjo sukurti žmonėms įtikinamos ideologijos, kuria vadovaudamiesi žmonės galėtų paaukoti savo gyvenimą. Jos pakeitimas liberaldemokratinėmis ir nacionalistinėmis dekoracijomis tik užmaskuoja pinigų galią, kuri gadina visas valdžios šakas. Be to, tai yra išorinių pinigų valdžia, kuriuos neribotais kiekiais spausdina JAV Federalinis rezervas, ECB, Anglijos bankas ir Japonija. Kad ši galia būtų absoliuti, jie budriai kontroliuoja NVS centrinius bankus, užtikrindami, kad jie nesukurtų vidinių kredito šaltinių ir neabejotinai laikytųsi TVF rekomendacijų dėl kredito emisijos apribojimo ir užsienio valiutų reguliavimo liberalizavimo.

Kelia nuostabą daugumos net stambių besivystančių valstybių vadovų nesugebėjimas išsiaiškinti JAV išorinio dominavimo piniginius mechanizmus. Aš perspėjau Brazilijos prezidentą Dilmą Russeff apie tai, kad Centrinio banko politika, didinant procentinę normą ir liberalizuojant valiutinį reguliavimą, sukelia investicijų ir verslo veiklos susitraukimą, ir ekonomikos kontrolės perdavimą Amerikos korporacijoms, o tai neišvengiamai sumažins dirbančių gyventojų pajamas ir sudarys sąlygas valstybės perversmui. Deja, taip ir atsitiko. NVS vykdoma pinigų politika sukelia panašius padarinius.

Kuomet buvau užsienio ekonominių santykių ministru aš bandžiau atverti Brazilijos rinką Rusijos aukštųjų technologijų produktų tiekimui. Prie stiklo braziliško romo mano kolega aiškiai man paaiškino, kad, nepaisant visų jo norų, to nebuvo galima padaryti dėl JAV specialiųjų tarnybų Lotynų Amerikoje personalo politikos.

Jie leidžia valstybių vadovams daryti viską, ką jie nori, su sąlyga, kad bus skiriami jų rekomenduojami centrinių bankų vadovai ir finansų ministrai. Be to, kuo blogesnės jų pinigų politikos pasekmės, tuo entuziastingesnių pagyrų jie gauna iš TVF ir pasaulio žiniasklaidos. Kaip tai daroma, galima paskaityti puikioje Džono Perkinso knygoje „Ekonominio žudiko išpažintis“.

Jos esmė yra vidinių kredito šaltinių sunaikinimas, didinant palūkanų normas ir sumažinant investicijų refinansavimo bankinius mechanizmus, taip pat nuolatinis pinigų ir finansų sistemos destabilizavimas, leidžiant laisvai plaukioti nacionalinės valiutos kursui. Neturint tarpvalstybinio kapitalo judėjimo apribojimų, to pakanka, kad būtų galima nustatyti Amerikos rizikos draudimo fondų, turinčių neribotą prieigą prie pigių kreditų iš Vakarų korporacijų, kontrolę užsienio valiutų rinkoje, realiame ekonomikos sektoriuje. Taigi Rusijoje šiandien pusę pramonės turto kontroliuoja ne rezidentai, o rublis tapo nepastoviausia valiuta G20 šalyse.

Penkeri šios NVS pinigų politikos metai sukėlė ekonomikos sąstingį, sumažėjimą gyventojų pajamų ir sumažėjimą valdžios institucijų autoriteto. Tai pagrindinė socialinė-ekonominė protestų Baltarusijoje priežastis. Po to, kai jos Centrinis bankas, po Rusijos, persijungė į aukščiau aprašytą politiką, Baltarusijos ekonominis stebuklas baigėsi. Jei prieš tai Baltarusija pagal ekonomikos augimą posovietinėje erdvėje buvo pirmaujanti, beveik du kartus viršijusi BSSR pasiektą gamybos apimtį, tai pastaraisiais metais ji užima paskutinę vietą pagal BVP augimo greitį Eurazijos ekonominėje sąjungoje.  

Neperdedant galima pasakyti, kad Lukašenkai pavyko sukurti savo ekonominį stebuklą Baltarusijoje. Neturėdama naftos, dujų, rūdos, juodžemio, žuvies resursų, baltarusių ekonomika sėkmingai plėtojasi remdamasi mašinų ir žemės ūkio produktų eksportu. Tame svarbų vaidmenį suvaidino partnerystė su Rusija, su kuria Baltarusija yra Sąjunginėje valstybėje ir bendroje rinkoje. Tačiau pastaraisiais metais dėl Vašingtono finansinių organizacijų rekomendacijų įgyvendinimo Baltarusijos ekonomika prarado svarbiausią postsovietinės erdvės pranašumą - išplėtotą vidaus kreditą. Centriniam bankui apribojus gamybos refinansavimo mechanizmus, Baltarusijos ekonomika tapo visiškai priklausoma nuo išorės paklausos ir investicijų šaltinių. Joks sukčiavimas reeksportuojant Ukrainos ir Europos produktus negalėjo kompensuoti prarasto vidaus kredito ir pakenkė pasitikėjimui santykiuose su pagrindiniu partneriu.

Šiandien skaudu stebėti, kaip Baltarusijos jaunimas, apsvaigęs nuo Vakarų įtakos, stengiasi paaukoti savo ateitį, kad įtiktų Vakarų lėlininkams. Absurdiški streikai valstybinėse įmonėse, nepagrįstos Lenkijos ir Lietuvos marionečių, ideologinių Pilsudskio įpėdinių, pretenzijos, traukia Baltarusiją į Ukrainos katastrofos kelią. Pinigų-kredito politikos klaidas lengva ištaisyti, ir dar yra pramoninis potencialas, kad sugrąžinti Baltarusijos ekonomiką į augimo trajektoriją. Bet to jau nepakaks. Reikia priemonių visuomenės sąmoningumui gerinti. Ir ne tik Baltarusijoje, kur valdžios autoritetas iki šiol buvo daug didesnis nei kaimyninėse postsovietinėse valstybėse.

Visuomenės sąmonės sveikatinimas negali būti atliktas be ideologijos, kurią palaiko tauta. Jeigu net Baltarusijoje, kur vyko sisteminė kova prieš korupciją, vyriausybė vykdė nuoseklią gamybos ir piliečių gerovės augimo skatinimo politiką, buvo palaikomos socialinės garantijos ir teisėsauga, pasitikėjimu valdžia suabejota, tai politinė destabilizacija kitose postsovietinėse valstybėse yra tik laiko ir išorės įtakos klausimas.

Laimei, pagrindinė išorės grėsmė Rusijai ir Baltarusijai greitai silpsta, krentant JAV tarptautinei įtakai ir didėjant chaosui jų viduje. Tačiau prarasdama ekonominį dominavimą pasaulyje, valdančioji Amerikos elita tampa vis agresyvesne, siekdama tai kompensuoti periferijos eksploatacijos stiprinimu. Amerikos marionečių užgrobtų šalių sužlugdymas – Irako, Libijos, Ukrainos, Gruzijos, Brazilijos – įgauna totalų charakterį. Prekybos karo eskalavimas prieš KLR ir finansinio - prieš Rusiją išėjo toli už ribų tarptautinės teisės. Po to, kai Amerikos iždas užgrobė Rusijos aliuminio aktyvų kontrolę, areštavo tūkstančių Rusijos piliečių sąskaitas, reikia laukti masinio arešto Rusijos ir Baltarusijos aktyvų, esančių anglosaksų jurisdikcijoje, įskaitant ofšorus. Padidės JAV NSA kibernetinių atakų, susijusių su informacijos, energetikos ir valdymo infrastruktūros objektams, intensyvumas. Padėtis Baltarusijoje liudija Amerikos specialiųjų tarnybų mobilizavimą tiesioginį kišimąsi į mūsų šalių vidaus reikalus ir Vašingtono pakenkimą teisinei tarptautinio saugumo sistemai - pasirengimui karinei agresijai.

Kaip išplaukia iš pasaulio ekonomikos vystymosi ilgų ciklų teorijos, JAV hibridinio karo eskalavimas tęsis iki trečiojo dešimtmečio vidurio, kada pasaulio ekonomikos vystymosi centras persikels į Pietryčių Aziją. Pagrindiniai mūšiai šio hibridinio karo, kurio metu priešininkas jau okupavo Ukrainą, Gruziją, Pabaltijį, dar prieš akis. Be formavimo bendraliaudinės ideologijos, užtikrinančios tautos palaikymą valdžiai, išsilaikyti pagrindiniame – informaciniame šio karo fronte bus neįmanoma. Konstravimas patriotinių ir didžiavalstybinių simuliakrų, kuriais užsiima politologai, yra ne kas kita, kaip imitacija, jei ne šios užduoties diskreditavimas.

Jelcino administracijos bandymai sugalvoti nacionalinę idėją galėjo sukelti tik sarkazmą. Pakenkęs Rusijos visuomenės sąmonės pagrindui - socialinio teisingumo troškimui, Jelcino režimas negalėjo tikėtis nieko, išskyrus neapykantą ir panieką iš masių. Tačiau nuo to laiko visuomenės socialinis susisluoksniavimas tik sustiprėjo. Socialiniai liftai praktiškai nustojo veikti. Deklaruojami politinės vadovybės ketinimai plėtoti ekonomiką yra sabotuojami, mažėja gyventojų pajamos, mažėja pasitikėjimas valdžia. Šiomis sąlygomis deklaracijos nustojo veikti. Žmonės gali tikėti konkrečiais darbais, kurie aiškiai parodo valdžios institucijų ketinimus atkurti socialinį teisingumą ir sukurti realias sąlygas kūrybingai piliečiams realizuotis produktyvioje veikloje.

Ekonominis tikslingumas ir mokslo teorija jau seniai siūlo valdžios institucijoms, kaip tai padaryti. Čia pateikiamas akivaizdžiausių priemonių, kurios tuo pačiu metu sukuria sąlygas ekonomikos plėtrai ir socialinio teisingumo atkūrimui, sąrašas: kapitalo išvežimo ir akivaizdžios korupcijos, teikiant didelius vyriausybės užsakymus ir sutartis, nutraukimas; valiutinių spekuliacijų apmokestinimas; įvedimas tikros, o ne imitacinės, pajamų mokesčių skalės; investicinės ir gamybinės veiklos kreditavimo mechanizmų plėtimas; adekvačių aplinkos teršimo mokesčių įvedimas; gamtinės rentos valstybės naudai išieškojimas ir atkūrimas visoje šalyje universalių socialinių garantijų; įvedimas realaus pragyvenimo minimumo ir atitinkamas padidinimas minimalaus užmokesčio; prieš Rusiją hibridinį karą vykdančių priešų turto konfiskavimas; strateginio planavimo įstatymo įgyvendinimas pasitelkiant viešojo ir privataus sektorių partnerystės mechanizmus, specialias investicines sutartis, tikslinių paskolų suteikimą patvirtintoms programoms ir projektams. Visa tai galima padaryti iki šių metų pabaigos ir išvesti ekonomiką iš krizės į pralenkiančio ekonomikos augimo trajektoriją ir padaryti ilgai lauktą proveržį, apie kurį kalba Rusijos prezidentas.

Tačiau, nepaisant akivaizdaus tikslingumo, nebus lengva įgyvendinti net šias seniai reikalingas priemones be ideologinio pagrindimo. Ir nepakankamai. Mums reikia ryžtingo posūkio link naujos pasaulio ekonominės tvarkos, kurios ideologinis pagrindas yra socialinio teisingumo, ekonominio efektyvumo, tradicinių moralinių vertybių ir pagarbos gamtai bei žmogui idėjų derinys.

Ši pasaulio ekonominė struktūra, kurią mes pavadinome vientisa, dabar KLR atsirado remiantis socialistinės ideologijos sinteze ir kūrybine asmens savirealizacija, vykdant gamybinę veiklą, centralizuotą strateginį planavimą ir rinkos konkurenciją, valstybės kontroliuojant pinigų apyvartą ir privatų verslumą. Valstybė veikia kaip įvairių socialinių grupių integratorė ir dirigentė, derindama pramoninius ir socialinius santykius, remdamasi socialinės gerovės augimo kriterijumi. Indijoje šiuo metu formuojama panaši socialinių ir ekonominių santykių sistema, tačiau remiantis demokratiniu politiniu pagrindu. Pagrindinius jo elementus galima pamatyti kitose sėkmingai besivystančiose Pietryčių Azijos šalyse.

Integralios pasaulio ekonominės struktūros pranašumai, palyginti su imperine, vyraujančia besibaigiančioje istorinėje eroje, akivaizdžiai pasireiškė KLR ekonominiu stebuklu, viršijančiu Indijos augimu, ASEAN šalių iškilimu; prieš tai - sėkmingai plėtojant Japoniją ir Pietų Korėją. Neabejotina, kad per ateinančius du dešimtmečius ši pasaulio ekonominė tvarka plis visur, o pasaulio ekonomikos centras persikels į Pietryčių Aziją. Tai išplaukia iš ilgų ekonomikos vystymosi ciklų teorijos ir turimų prognozių.

Ideologiniu imperatyvu, siejančiu vientisos pasaulio ekonominės tvarkos atkūrimo kontūrus, yra socialinio teisingumo ir tautinio solidarumo vertybės. Pinigams priskiriamas reprodukcijos ir ekonominės plėtros procesų aptarnavimo įrankio vaidmuo. Bankų sistemai taikomi investicijų į gamybos plėtrą finansavimo tikslai. Ekonomikos reguliavimas yra sukurtas siekiant skatinti gamybos ir žmonių gerovės augimą, remiantis laipsnišku ekonominio efektyvumo didinimu pasitelkiant mokslo ir technologijų pažangą. Visi šie principai, įskaitant pinigų išleidimo ir apyvartos, valiutos reguliavimo ir finansų kontrolės taisykles, yra nustatyti teisės aktuose. Taip pat vykdomosios valdžios atsakomybės už socialinės ir ekonominės plėtros rezultatus normas.

Atsakydamas į globalią finansų krizę, konstruodamas šiuolaikinę kūrimo ideologiją, autorius suformulavo socialiai-konservatyvios sistezės koncepciją. Jos esmė yra socialistinių ir tradicinių dvasinių vertybių derinys, siekiant žmonijos išlikimo ir tvaraus vystymosi. Turime apgailestaudami konstatuoti, kad jos nepriėmė nei socialistų internacionalas, nei bažnyčios hierarchija. Tačiau palaikė produktyvusis visuomenės elitas per balsavimą už tautinę patriotinę sąjungą „Rodina“ 2003m. Nėra jokios kitos ideologinės alternatyvos dabartiniam „Aukso veršio“ kultui.

Socialinės-konservatyvios sintezės sampratos aktualumą patvirtina A. Dugino „ketvirtosios politinės teorijos“ triumfas, pagal kurią būtina politinę istoriją permąstyti iš naujų pozicijų, anapus įprastų ideologinių klišių ir senų ideologijų - liberalizmo, konservatyvizmo, monarchizmo, tradicionalizmo, fašizmo, socializmo ir komunizmo, pagrįstas konvergentiniais metodais. Dugino teisingumą patvirtina auganti populistinių partijų įtaka Europoje, kurių ideologija apjungia kairiųjų (socialistinių) idėjų ir dešiniųjų (konservatyviųjų) vertybių savybes.

Kaip žinoma, idėjos valdo pasaulį. Tačiau, viena vertus, šiandienos apšviestos visuomenės sąlygomis jos turi būti konstruktyvios ir praktiškai patvirtinti savo efektyvumą. Kita vertus, valdantysis elitas turi jas nuosekliai įgyvendinti. Laikas demagoginėms technikoms ir imitacijai audringos veiklos praėjo. Norint sustabdyti didėjantį chaosą ir valstybingumo korupciją, užkirsti kelią didėjančiam visų karui prieš visus, būtina pertvarkyti valdžią. Šios transformacijos ašis turėtų būti valdžios institucijų atsakomybės už visuomenę mechanizmo įteisinimas. Vykdomoji valdžia - už gyventojų lygio ir gyvenimo kokybės gerinimą. Teisminė - už teisingus ir teisėtus sprendimus. Informacinė - objektyviai aprėpti tikrovę. Teisėkūros - išlaikyti šiuos visų valdžios šakų atsakomybės mechanizmus.

Tam būtinos politinės reformos ką tik prasidėjo priėmus Konstitucijos pataisas. To akivaizdžiai nepakanka. Įvykiai Baltarusijoje aiškiai parodo mūsų valdančiojo elito netinkamumą šio meto reikalavimams. Atsakymai į šiuos iššūkius negali būti universalūs visoms pasaulio valstybėms. Bet jie gali sujungti ir papildyti vienas kitą formuodami naują pasaulio ekonominę tvarką posovietinėje erdvėje.

https://youtu.be/NcqAMh9hMAo