kandidatas į Lietuvos Respublikos Seimą, Tautos susitelkimo sąrašas nuo Lietuvos liaudies partijos
Visų pirma, – mes nesame laisvi. Nei politine, nei ekonomine, finansine ar militarine prasme. Mes neturime savo bankų. Neturime savo kapitalo. Lietuvoje gautą bankinį kapitalą svetimų valstybių bankai išsiveža į savo valstybes ir tam nereikia jokių licenzijų kaip, tarkime, Kinijoje. Viskas užsienio kapitalo rankose. Mums vienareikšmiškai nurodoma, kiek kvadratinių metrų reikia skirti vienai kiaulei ar vištai, kad jų egzistencija būtų kiauliškai ir vištiškai ori. Kokio ilgio ir dydžio turi būti morkos ar kiaušiniai. Kiek ir ko reikia Lietuvos Žmogui – nesvarbu. Valstybę valdantieji paskendę globalaus Pasaulio vizijose, kaip bus gera gyventi tautoms asimiliavusis su blacks live matters (BLM), nes jie turi didelius „dikus“. Mūsų valdininkija (nors, kokia ji „mūsų“?) puikiai įgudo pagelbėti „saviesiems“ įsisavinti ES lėšas ir visokiausias paramas, sklypus už 1 Eurą Vilniuje, o taipgi uoliai pritariamai linksėti galvomis. Pamiršo seną diplomatijos principą, kad galima pritarti ir linksėti galva, bet daryti priešingai – tai, kas Lietuvos valstybei naudinga ir reikalinga. Deja, tai visiškai nerūpi veiksniams, virtusiems „vaikų“ ir „anūkų“ partijomis. Nepotizmas klesti ir bujoja kaip Sosnovskio barščiai gražiausiuose Lietuvos kampeliuose. Paskutinioji vyriausybė gana sėkmingai laviruoja besimptominės koronės bangose, nors, jeigu sveiku protu, tai jokia liga negali būti be simptomų. Nors, kokie „konservantai“ jau būtų paskelbę karinę padėtį. Jeigu yra liga, tai yra ir diagnozė. Kažkas veblena, kad popieriniai pinigai perneša virusą Covid-19. Todėl jie labiau pavojingi ir grynųjų pinigų neturi būti apskritai. Atsiskaitymai turi vykti tik per bankus. Tada pasveiksime, nes koronė kaip velnias kryžiaus bijo elektroninių atsiskaitymų. Sisteminiai portalai nuolat antrina, kad turime pamiršti savo tautos tradicijas, jų nesilaikyti, tapti 72 socialinių lyčių paklusniais gerbėjais. Ką darysime? Esant tokiai padėčiai, kai turime ydingai funkcionuojančią valstybės institucijų ir jos valdininkų bei odiozinę teisėtvarkos ir teisėsaugos sistemą? Anuo metu (2011 metais) Europarlamentaras p. Vytautas Landsbergis prasitarė, kad per 20 Nepriklausomybės metų neįvykdyta 17 000 teismo sprendimų. Šiandien senolis apgailestauja, kad Baltarusijoje per Prezidento rinkimus pralieta per mažai kraujo. Šioje situacijoje, perfrazuojant vieną Lietuvai draugišką valstybės Prezidentą, seniai išrinktieji praleido gerą progą patylėti ir cyptelėjo: „Teismo sprendimas nevykdomas dėl nepagrįstų priežasčių“. Matyt, Seimo narys, tuo metu Komiteto pirmininkas p. Stasys Šedbaras, p. G. Landsbergis, p. I. Šîmonytė pamiršo, skirtingai nei paprasti žmonės, kad valstybėje pernelyg dažnai ignoruojamas sveiko proto ir teisingumo principas. Todėl turime selektyvinį, užsakomąjį teisingumą. Savo laiku Teisingumo ministras p. Remigijus Šimašius viešai televizijos laidoje „LNK savaitė“ pareiškė: „Teismų sistema serga (…). Per mažai laiko spręsti sudėtingas bylas (…)“. „Po 2 metų teismai pradės atgauti pasitikėjimą“. Ar atgavo? Ne. Tik meras R. Šimašius už mūsų pinigus pasidarė smėlio dėžę reprezentacinėje Vilniaus aikštėje ir užveisė joje įvairiausių fekalijų. De facto – taip. De jure jis žvengia ir ignoruoja LR Seimo priimtus įstatymus.
Visų antra, – privalome atstatyti arba atkurti ir įtvirtinti, išsaugoti šios valstybės žmonių arba dar tiksliau – tautos teisę dirbti, uždirbti ir gyventi Lietuvoje. Nesiekdami šių pagrindinių tikslų, liksime, kaip jau senokai pasakė Šv. Augustinas štai kame: „Valstybė be teisingumo yra plėšikų gauja“. Liūdna įžanga į temą, kai dar nori kažką keisti ir protingai veikti. Prisimindamas Sąjūdžio laikus, iš karto norėčiau atkreipti dėmesį į vieną skirtumą: tada valdžia reagavo ir traukėsi, dabar nereaguoja, bet visomis galiomis stengiasi išlikti, kad status quo nepasikeistų. Lietuva įvairiais parametrais 100 000 gyventojų pirmauja Europoje: daugiausiai prokurorų, policininkų, kalinių, daugiausiai emigruoja, žudosi, prasigeria, o tautinės televizijos kiekvieną savaitę mus džiugina laidomis sklidinomis tuštybės arba „Kriminaline Lietuva“, arba influeceriai sako: „Nešok nuo tilto, šok į lėktuvą“.
Kodėl Lietuvoje negailestingai kertami miškai? Maitojami keliai?
Ar baigėsi politinių užsakymų ir iš nieko kurpiamų bylų laikai? Ne.
Ar Lietuvoje randasi viešąjį interesą ginančios prokuratūros ir teismai? Ne.
Ar Lietuvos VSD rūpi ginti mūsų žmonių teises, nors tada, kai jiems grasinama, kad bus fiziškai susidorota ar jie bus nužudyti? Ne.
Prokuratūros ir VSD vadovai net nereaguoja ir neatsako į žmonių skundus.
Arvydas Šliogeris: „Tiek drebančių žmogelių kiek yra dabar, dar niekada nebuvo“.
Petras Navikas: „Lietuvos valdančios partijos vykdo laukinio kapitalizmo ekonominę politiką, gina stambaus kapitalo interesus. Sudarytos palankios sąlygos privataus kapitalo ūkio subjektams pasiglemžti ES paramos lėšas, neduodant naudos valstybei. Didelė dalis visuomenės liko pralaimėtojų padėtyje. Eliminuotas iš gyvensenos socialinio solidarumo principas. Reguliariai pažeidinėjamas LR Konstitucijos 46 straipsnis, reikalaujantis, kad valstybė reguliuotų ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Faktiškai šalyje susiformavo oligarchinė valdžia, kuri nejaučia atsakomybės už Lietuvoje gyvenančius žmones. Ar atsiras politinė jėga, kuri nušluotų oligarchų valdžią?“ Taip, bet Jūs turite pasirinkti mus, Sąjūdžio reliktus. Valdantieji mus įvardino kaip „rizikos grupę“. Skamba kraupokai, bet tai neatitinka tikrovės. „Jeigu mes į Vakarus siunčiame žinią, kad iš Lietuvos bėga visi ir čia nelabai perspektyvu ko nors ieškoti, kas tada užims aukštųjų mokyklų auditorijas? Atsakau – tie patys trečiojo pasaulio šalių piliečiai: „blacks live matter“ (BLM).
Raimondas Kuodis: „Lietuvos tragedija Nr 1, – kad žmonės iš jos bėga. Mokesčių mokėtojų mažėja, todėl mokesčiai tik didės, o tai dar labiau skatins emigraciją“.
Stasys Jakeliūnas: „Mes turime stagnuojančią švietimo sistemą“.
Šiame trumpame pasisakyme, tarsi Facebook‘e, galiu tik bakstelėti vieną kitą sopulį, kurį vengia išspręsti tie, kurie jau VAKAR privalėjo tai padaryti. Įsibrauti į nesprendžiamų klausimų esmę nėra lengva ir paprasta, nes Lietuva pastaruoju metu mokoma tylėti. Kalba Seimo, Vyriausybės, Savivaldybių senasėdžiai – jie – visažiniai. Mes nuolat matome ir girdime tuos pačius pranašus, teigiančius, kad išmokyta tylėti ir kentėti Lietuva bus laiminga. Nors totali krizė vyrauja įvairiose srityse, tame tarpe politinėje, social-ekonominėje ir teisinėje – Lietuvą valdantieji teigia, kad jau pasiektas „dugnas“, krizė baigia baigtis, o mes jau kopiame aukštyn antrąja koronaviruso banga. Tik, mielieji žmonės, reikia nežinia kiek palaukti, kol atslinks ir praslinks visos vis neketinačios pasibaigti COVID – 19 bangos. Politinės, biologinės ar besimptominės? Gal Jūs man pasakysite? Kas tie mes? 700 000 skambiai vadinamų “senjorų” – pensininkų, kurie jau neturi galimybių kur nors nušokuoti, nebent nuo tiltų, nes jiems jau virš 60 metų amžiaus – tokių Lietuvoje 22 %, daugiau nei vaikų iki 14 metų amžiaus, jų tik 15 % – jaunimo iki 20 metų amžiaus – apie 1 mln.; apie 250000 bedarbių; 270 000 neįgaliųjų gaunančių pašalpas. Virš 1 000 000 (jų tarpe 200 tūkstančių jaunų žmonių) darbingo amžiaus emigrantų Airijoje, D.Britanijoje, JAV, Kanadoje, Vokietijoje ir bet kuriame kitame pasaulio kampelyje; prognozuojama, kad po 5 metų Lietuva sumažės dar 1 milijonu gyventoju. Kiek realiai dirbančių ir mokančių mokesčius – ar tikrai Lietuvoje 2, 162 mln. darbingo amžiaus žmonių? Dirbančių verslo sektoriuje oficialiai apie 600 000 žmonių. 1 kuriantis pridėtinę vertę turi išlaikyti 4 asmenis (vaikus, biudžetininkus, bedarbius, pensininkus). Tačiau, pamenate, dar 2012 metais Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Darbo departamento vadovas Viktoras Majauskas interviu „Žinių radijui“ pasiūlė visiems rėkti „SOS“: Lietuvos nevalstybiniame sektoriuje, i.e. Realioje ekonomikoje dirba tik 200 – 250 000 žmonių. Tokiu atveju 1 kuriantis pridėtinę vertę turi išlaikyti 10 asmenų (kai kurių ekonomistų nuomone, tai turėjo įvykti tik 2020 metais!). Šiuo metu 60 % dirbančiųjų alga neviršija 1000 Eur. Ties išgyvenimo riba balansuoja apie 1, 3 mln. žmonių. Verslumo įgūdžiai, formavęsi Lietuvoje 1991-1992 metais – tiesiog naikinami ir prarandami. Kuo mažiau lėšų skiriama švietimui ir kultūrai, tuo daugiau jų tenka jėgos struktūroms ir augančiam kalėjimų kontingentui išlaikyti. Tokia valstybė jau nepajėgi išlaikyti savo pensininkų, mokėdama minimalią 300 Eurų pensiją per mėnesį. Net Europos „bankrotas“ – graikas gauna minimalią 700-900 Eurų pensiją per mėnesį. Mes tylime ir mūsų tylėjimas tarsi patvirtina valdžioje esančių demagogiją, kartu patenkindamas tariamų „didžiavyrių“ lūkesčius bei džiugindamas jų nekintančių ir sustabarėjusių vadų širdis. Jų dėka, šiuolaikinėje vizijoje Lietuva daroma ir turi tapti nebylia ES provincija, nedrįstanti net prasitarti apie savo nacionalinius interesus, tais atvejais, kai šie interesai kertasi su didžiųjų valstybių planais.
Būtent tokią Lietuvą nori matyti tie patys nomenklatūriniai naikinamos valstybės architektai ir griovėjai, kaip paklusnią mankurtų provinciją, neturinčią nei ūkio, nei kultūros ir net savo nuomonės. Jie nemato būtinybės atsižvelgti į Lietuvos valstybės interesus ir net vargiai suvokia, kad tokie apskritai galėtų būti. Jie ketina gausinti savo gretas ne tik šokančiais pajacais, dainininkais, bet ir sekso bei burleskos ekspertais. Ištaigingais naujais 100-milijoninias banko rūmais, kurių klerkai nieko nesprendžia Lietuvos labui. Todėl įstatymų leidyboje ir valstybės valdyme jų žinios tiesiog neįkainuojamos. Beje, net tarybiniais metais taip besąlygiškai pritarti viskam nebuvo norma – jau mokėjome tam tikros diplomatijos dėka pasipriešinti ir pasiekti savo tikslo. Reikalavome platesnių teisių valstybės valdyme ir socialiniame-kultūriniame gyvenime. Dabar, daugumai vietinių ES klapčiukų, Lietuvos valstybė tėra kažkokia amorfiška chimera ir svetimkūnis ES teletabiniame, permanentinės krizės sindromo ir Covid-19 krečiamame belyčiame organizme; taigi nestebina įvykių raida ir siekimas užgniaužti prieštaraujančius absurdui politiniame, ekonominiame ir teisiniame gyvenime bei užtvindyti tribūnas tik savo satelitais ir anūkais. Jie negeba įsisavinti ES skiriamų lėšų, jeigu tai nenaudinga jų klanui ar giminei arba to negali apžioti oligarchas. Jie iki šiol bijo suteikti dvigubą pilietybę per prievartą tapusių emigrantais tautiečių ainiams, bet jie tikrai suteiks pilietybę artimiausiais metais į Lietuvą atvyksiantiems ir greitai sugebėsiantiems multiplikuotis egzotiškiems ateiviams – pakaks tik nebylaus mostelėjimo iš ES pusės. Iš esmės tai reikštų tautinės valstybės laidotuves ir tapsmą kitas religijas išpažįstančia valstybe (musulmoniška? Ar „BLM“?).
Noriu Jūsų paklausti – ko verta tokia valstybė? Ko verta valstybė, jeigu ji nesuteikia galimybių ir teisių žmogui išgyventi? Netgi nesakau – gerai gyventi, nes šiuo klausimu labai aiškiai savo laiku pasisakė premjeras p. A. Kubilius: „Minimali alga gali būti didinama 50 litų“. Nors, dėl atlygio su Premjeru gali ginčytis Seimo narys p. Audrius Šedžius: „įsitikinęs, kad pusė Lietuvos gyventojų per mėnesį uždirba 35 000 Lt”.
Nusileiskime ant Žemės. Kodėl turime tokią padėtį ?
Kokius aiškinimus šiuo klausimu randame ES dokumentuose? Byla C-70/03 Europos Bendrijų komisija prieš Ispanijos Karalystę „Valstybės įsipareigojimų nevykdymas – Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais nevisiškas perkėlimas“. Pirmajame Komisijos kaltinime yra įtvirtinta tokia aiškinimo taisyklė ES valstybėms: „(…) Atsiradus abejonių dėl sąlygos reikšmės, interpretuojama vartotojo naudai“. Lietuvoje viską stengiamasi aiškinti vartotojo nenaudai. Geras pavyzdys – garsieji LR Šilumos ūkio įstatymo 10, 15, 29 straipsniai (Žin., 2003, Nr. 51-2254, aktuali redakcija nuo 2010.06.05) – leidžia monopolininkams pelnytis gyventojų sąskaita, atveria kelius tarpininkams, komplikuoja šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių nutraukimą vartotojų iniciatyva. Energetikai yra valstybė valstybėje. Monopolininkams baisu – kai iš jų tuntais bėga vartotojai, kaip reikės riebiai gyventi? Kaip atsisakyti nesenkančiais šaltiniais trykštančių viršpelnių? Šiais metais socialinei paramai ketinama skirti dar daugiau lėšų, nei biudžete buvo skirta pernai, nes skurdo rizikos grupė auga kaip ant mielių. Todėl atėjo laikas savo realiais, teisėtais (Lietuvoje skamba paradoksaliai) veiksmais keisti padėtį Lietuvoje. Kiek dar gali tyčiotis ir žeminti žmones, juos skurdinti ir versti bėgti iš Lietuvos partijų tandemai? Dabartinėje Lietuvoje rinkimai nepakeičia gyvenimo kokybės… Padaryti galą Lietuvos fenomenui – partijų savivalei gali tik žmonės, ne dejuojantys, o veikiantys. Ką mes šiandien turime Lietuvoje? Nemažėjančią apie 250 000 bedarbių armiją, sistemingai valstybės institucijų naikinamas darbo vietas (kyla net turgaus problema ir turgaus prekeivių karas), klaikiai plėšikišką sistemą. Mūsų aprašytą subyrėjusį valstybės reliktą – monopolininkų diktatūrą, kuri džiaugsmingai praryja visas kompensavimo už šildymą lėšas. Kiek šimtų milijonų iš viso per metus? Koks skirtumas monopolininkui, kas ir iš kokių šaltinių moka? Svarbiausiai, kad moka ir leidžia sėkmingai augti jų viršpelniams: taip dosniai valstybės žarstomiems milijonams mokesčių mokėtojų eurų išskirtiniam ir subsidijuojamam verslui Lietuvoje – energetikų ir šilumininkų tandemui sočiai klestėti. Deja, nepakeičiamieji pažadų virtuozai seimūnai linkę pamiršti savo dosniai dalijamus pažadus.
Įdomu, koks yra Lietuvos Seimo narių kenksmingumo laipsnis Lietuvai per pastaruosius tris dešimtmečius?
Išvada: arba mes turime balsuoti „prieš visus“ daugelį metų kenksmingus ir neįgalius Seimo institucijos narius, išrinkdami protingai veikiančius; palaikyti Vyšegrado valstybių pozicijas, kritiškai vertinti ES mums nenaudingus globalistinius sprendimus ir pasirengti išstojimui iš ES, arba nuolat vaduodami nuo diktatorių kaimynines valstybes, rėksmingai skelbdami jiems individualias ar kitokias sankcijas, nepirkdami pigiau, o mus versdami viską pirkti tik brangiau, turime pasakyti savo suverenitetui ir tautinei valstybei: „viso labo!”
Politinė reklama parengta ir platinama kandidato savarankiškai.
Vilnius, 2020 m. rugpjūčio 12 d.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą