dr. Algimantas Lebionka: Romos klubas, Trišalė komisija, Europos apskritas stalas. Šešėlinė Europos Sąjungos istorija. Planai, mechanizmai, rezultatai. Četverikova O.N. (12 dalis)

Kol de Golis buvo valdžioje Prancūzijoje, šios programos, suprantama, nebuvo galima įgyvendinti. Nors 1964 m. finansiniai sluoksniai vis dėlto gavo Europos Vadovų Tarybos sutikimą įsteigti centrinių bankų valdytojų komitetą fiskalinei politikai koordinuoti, kuris, jų nuomone, buvo svarbi pergalė (kaip pažymėjo Maržolenas, „judėjimas link valiutų sąjungos yra pagrindinis klausimas“) [ 110]. Kai Prancūzijoje prasidėjo neramumai ir betvarkė, ir kilo klausimas dėl generolo tolesnio buvimo valdžioje, federalistai nutarė, kad situacija jiems palanki, ir EEB Maržoleną pakeitęs jo artimas draugas ir bendradarbis Rtienas Baras 1969 m. vasarį pasiūlė savo memorandumą („Baro planas“), kuriame iškeltas viršnacionalinio ekonomikos ir pinigų politikos koordinavimo poreikis. Galiausiai, po generolo pasitraukimo (1969 m. balandžio mėn.) ir atėjimo į valdžią Ž.Pompidu 1969 m. gruodžio mėn., Hagos viršūnių susitikime, esant tarptautinių bankų organizuotam finansiniam nestabilumui, skirtam parodyti valstybių nesugebėjimą sureguliuoti situacijos, buvo pristatytas ambicingesnis projektas, jau tiesiogiai numatantis piniginę Europos Sąjungą.

Iš Vokietijos pusės pinigų sąjungą aktyviai skatino Vily Brandtas, įsitikinęs federalistas, narys Veiklos komiteto palaikymo Jungtinių Europos valstijų Žanas Monne. Na, o patį valiutų sąjungos planą, kuris vadinosi „Europa kelyje į pinigų sąjungą“, pavedė sudaryti Liuksemburgo ministrui pirmininkui Pjerui Verneriui, kuris jį pristatė 1970 m. Jis faktiškai atgamino 1962 m. Maržoleno programą ir pasiūlė palaipsniui, per 10 metų, sukūrimą ekonominės ir valiutų sąjungos, kuri suponavo autonominės Europos finansų rinkos, Europos rezervų fondo su plačiais įgaliojimais ir bendros Europos valiutos suformavimą. Būdinga, kad palaikydamas absoliučią prekių, žmonių ir kapitalo judėjimo laisvę Vernerio planas reikalavo griežtos valiutų ir biudžeto kontrolės iš vieningos viršnacionalinės agentūros. Tuomet jis taip ir nebuvo realizuotas dėl nepritarimo jam prancūzų vadovybės.

6. Nauji šešėlinės valdžios instrumentai Europos kūrimo lūžio etape

1970-ųjų pradžia tapo svarbiausiu Vakarų valdančiųjų sluoksnių politikos etapu, kuris atskleidė rimtus finansinio kapitalo padėties pokyčius. Ankstesniais metais „išpumpavęs“ viską, kas naudinga sau iš neo-Keinso vystymosi modelio su masinio vartojimo ekonomika ir „bendros gerovės“ būkle, tarptautinis verslas priėjo prie išvados, kad teigiamas valstybinio reguliavimo potencialas buvo išsemtas ir kad „socialinė ekonomika“ su plačiu demokratiniu dalyvavimu kelia grėsmę jų pozicijos stiprinimui ir net išsaugojimui.

Charakteringa, kad būtent tuo metu Vakaruose įtvirtinama sąvoka „multinacionalai“, arba MNK (multinacionalinės kompanijos), kuri atspindėjo naują problemą. Ji buvo ne tik tai, kad MNK interesai kirtosi su vietos gamybos interesais, bet ir tai, kad jie kūrė aplink save tokią socialinę terpę ir propagandą, kurios formavo elgesio ir vartojimo stereotipus, atvirai priešiškus nacionalinei bendruomenei, o jų poveikio sfera greitai plėtėsi [111]. MNT atvirai pareiškė apie save kaip apie pasaulio ekonomikos ir politikos subjektus, be to įtakingesnius, negu pačios valstybės. Vykdydamos savo ekspansiją, jos jungė į vieningą tinklą išmėtytus po visą pasaulį ir joms pavaldžius anklavus, o tomis sąlygomis ir sienos, ir pati valstybinė valdžia tapo kliūtimi transnacionalinio biznio funkcionavimui. Būtent tuomet gelmėse MNT ir transnacionalinio biznio (TNB) sukuriama strategija, nukreipta sulaužyti nacionalinio-valstybinio reguliavimo sistemas ir pereiti prie atviros „globalios“ visuomenės.

Natūralu, kad buvo kalbama ne apie naują strategiją, o apie tai, kad išvesti, pagaliau, į dienos šviesą Užsienio santykių tarybos ir Bilderbergo klubo „apskritojo stalo“idėjas ir apvilkti jas tokia idėjine forma, kuri būtų priimtina platiems Vakarų visuomenės sluoksniams. Prioritetinę reikšmę įgijo „vieningos žmonių visuomenės“, „pasaulio be sienų“, bendros pasaulinės pinigų apyvartos, vieno centrinio banko, absoliučios laisvės tautų judėjimo, prekių, idėjų ir paslaugų propaganda. Atitinkamai reikėjo paremti viską, kas leido pateisinti globalizacijos poreikį ir tuo pačiu diskredituoti valstybę kaip veiksmingą ekonominio ir socialinio bei politinio gyvenimo reguliatorių. Tuo tikslu pradėjo veikti atitinkami smegenų centrai, tarp kurių pagrindinį vaidmenį vaidino su Bilderbergais glaudžiai susijęs Romos klubas, subūręs pasaulio politinio, finansinio ir mokslinio elito atstovus.

Manoma, kad klubas iš tikrųjų buvo sukurtas 1965 metais Deivido Rokfelerio dvare Bellagio mieste (Italija), vykstant tarptautinei konferencijai „Pasaulio tvarkos sąlygos“, kurios metu buvo aptariamas intelektualų vaidmuo formuojant „naująjį pasaulį“. Tačiau oficialiai savo veiklą jis pradėjo 1968 m., susitikime su „Accademia Dei Lincei“ Romoje (Italijos nacionalinė mokslų akademija). Jį organizavo ir inicijavo bendrovės „Olivetti“ vadovas, „Fiat“ administracinės valdybos narys Aurelio Peccei, tapęs pirmuoju klubo prezidentu. Viena iš pagrindinių savo užduočių klubas iš pat pradžių skaitė pritraukimą pasaulio visuomenės dėmesio prie globalių problemų dėka mokslinių pranešimų skirtų sukūrimo „vientisos progresyvios civilizacijos klausimams. Išskirdamas du blokus globalių problemų – prieštaravimai tarp visuomenės ir aplinkos ir prieštaravimai visuomenės viduje - „romėnai“ siekė įtikinti žmoniją tuo, kad šiuolaikinė technologinė civilizacija dėl išsekimo gamtinių resursų ir per didelis apgyvendinimas planetos igauna kritinę padėtį ir prarado gebėjimą savaime susireguliuoti, ir jei ji grius dėl kokio tai kataklizmo, tai ją atstatyti bus praktiškai neįmanoma. Sprendimui šios globalios problemos Romos klubas ir kūrė atitinkamas priemones, kurias gali būtų realizuoti tiktai viršnacionalinių struktūrų pastangomis.

Pradinį darbą, pasiūlius klubui, atliko amerikiečių kompiuterinio modeliavimo specialistas Dž.Foresteris, bandęs įrodyti savo 1971 m. darbe „Pasaulio dinamika“, kad ankstesniais tempais resursų naudojimas atves 2020 metais į pasaulinę ekologijos katastrofą. O 1972 m. Masačiusetso technologijos instituto mokslininkų grupės, vadovaujamos D. Medouso, parašė žinomiausią iš visų Romos klubo darbų – pranešimą „Augimo ribos“, tapusį moksliniu bestseleriu Vakarų intelektualų bendruomenėje. Jame aprašyta katastrofinė situacija, kuri laukia žmonijos jau XXI amžiuje. Pradžioje dėl pasiekimo demografinių ir ekologinių ribų ir buvo keliama užduotis perėjimo prie planuojamo pasaulio mastu „nulinio augimo“ modelio. Buvo kalbama apie konversiją pramoninės gamybos ir gyventojų skaičiaus sumažėjimo. Tuo pačių Maltuso teorija buvo persmelkti ir vėlesni pranešimai šios elitinės grupės, kurių pavadinimai kalba patys už save: Žmonija posūkyje“, „Tarptautinės tvarkos peržiūra“, „Už švaistymo šimtmečio ribų“, „Tikslas žmonijai“ ir kiti.

Savo veikla Romos klubas įvykdė radikalų posūkį kontroliuojant sąmonę vakarų žmogaus,„moksliškai pagrįstų“ teiginių, nepakančių jokiems prieštaravimams, pagalba perėjusio prie pagrindimo būtinybės globalios valdymo sistemos pagalba. Dabar galimybę užtikrinti gerą gyvenimą tiktai 1 milijardui žmonių (taip vadinamam „auksiniam milijardui“) buvo galima pateisinti objektyviomis vystymosi sąlygomis, apskaičiuotomis matematinės analizės pagalba. Nors Romos klubo ideologiją lėmė daugiausia okultinė-panteistinė judėjimo „Niu eidž“ pasaulėžiūra su jo „giluminės ekologijos“ kultu [112]. Visos šios pseudomokslinės koncepcijos slėpė interesus finansinių elitų, ruošusių perėjimą prie naujų socialinių technologijų, kurios leidžia sumažinti neturintį jokios funkcinės vertės gyventojų skaičių „trečiojo pasaulio“ šalyse, skaitė jas žaliavų priedėliu ir zona utilizavimo žalingų atliekų.

Romos klubo nariai ruošdami savo pranešimus apie „augimo ribas“ nurodė būtinybę sukurti naują religiją, kad keisti žmogaus sąmonę siekiant išvengti naujos ekologinės katastrofos ir išgelbėti civilizaciją. Tiek D. Meduzas, tiek E. Laslo yra Naujojo amžiaus mokymo pasekėjai. Kalbant apie D. Foresterį, jis ypač griežtai kritikavo krikščionybę dėl jos „ekspansionistinio požiūrio“ į neribotą vaikų gimdymą, prisidedantį prie planetos perpildymo.

Tačiau tai buvo teorija, o reikėjo realaus sukrėtimo, kuris įtikintų mases atsisakyti ankstesnio vystymosi modelio. Tokiu įvykiu tapo suplanuotas 1973 m. Bilderbergo klubo susitikime ir išprovokuotas korporatyvinių elitų staigus naftos kainų kilimas [113], kuris ir sukėlė pirmąją ekonominę krizę Vakaruose pokario metais, po kurios jos ekonomika pateko į nuolatinių kataklizmų periodą. Tačiau prieš šią krizę įvyko kitas, ne mažiau svarbus įvykis, kurį ir galima skaityti finansinių elitų realiu politikos pasikeitimu. Tai buvo Niksono 1971 m. įsakas atrišti dolerį nuo aukso, po ko doleris tapo pagrindine tarptautinių atsiskaitymų priemone ir imtas spausdinti neribotais kiekiais, ir tapo, Niksono prisipažinimu, pagrindine JAV eksporto preke. Spausdinimas pasaulinių pinigų ir supirkimas už juos realių pasaulinių aktyvų tapo pagrindiniu bizniu Amerikos finansinių elitų, galiausiai pasiekusių panaikinimą pinigų ir kapitalo judėjimo apribojimus. Tai paaiškina ir naftos kainų pakėlimo operacija, dėl kurios aukso standartas buvo pakeistas į „naftos“ (į Amerikos bankus ėmė tekėti galingas naftos dolerių srautas).

7-ojo dešimtmečio ekonomikos ir finansų krizė sukėlė vakariečiams psichologinį šoką, kuris buvo korporatyvių elitų panaudotas pradėti griežtą neo-keinsizmo ir jo pagrindu sukurtos „gerovės valstybės“ kritiką. Tuo tikslu 1973 m. formuojama dar viena šešėlinės galios struktūra, kontroliuojama Rokfelerių ir vadovaujama Z. Brzežinskio - Trišalė komisija (TC), kurios tikslas buvo įveikti skirtumus ir konsoliduoti trijų regionų valdančiąsias elitas (JAV, Europos ir Japonijos, kurių santykiai tada pablogėjo) rėmimui ir diegimui neoliberalaus kurso [114].

TK ruošiamų dokumentu pagrindine tematika tapo globalizacija ir elitų išlaisvinimas iš valstybės ir pilietinės visuomenės kontrolės. Vienoje iš darbo grupių ataskaitų pavadintų „Į atnaujintą tarptautinę sistemą“ buvo sakoma: „Daugumos šalių visuomenė ir valdžia toliau gyvena sąvokų pasaulyje, kuris daugiau neegzistuoja, - pasaulyje atskirų nacijų – ir jiems ypač sunku naudoti tokias sąvokas, kaip globalios perspektyvos ir tarpusavio priklausomybė. Liberalus supratimas apie tai, kad ekonomika yra atskirta nuo politikos, yra atgyvenęs: ekonomikos klausimai yra šiuolaikinės politikos centre“. Kitame 1975 dokumente, parašytame S.P.Hantingtono ir pavadintame „Demokratijos krizė: Trišalė Komisijos ataskaita apie valdomą demokratiją“, jau atvirai išreiškė susirūpinimą dėl „demokratijos pertekliaus“, su kuriuo susiduria Amerikos valdantysis elitas. Krizė, pasak Huntingtono, „susideda iš to, kad šimtai tūkstančių paprastų Amerikos piliečių pradėjo protestuoti prieš savo vyriausybės politiką“. Ataskaitoje teigiama: „Demokratinės JAV vyriausybės pažeidžiamumas nėra susijęs su išorės grėsmėmis, nors tokios grėsmės yra gana realios, ir ne dėl vidinių grėsmių iš kairiųjų ar dešiniųjų, nors tokios grėsmės taip pat yra gana realios, bet dėl vidinės pačios demokratijos dinamikos esant išsilavinusiai, mobiliai ir aktyviai visuomenei“. Šiuo atžvilgiu perspėjęs, kad „efektyvus funkcionavimas demokratinės politinės sistemos paprastai reikalauja kai kurios apatijos ir abejingumo iš kai kurių žmonių ir grupių pusės“, Huntingtonas pateisino valdžios panaudojimą „slaptumo ir apgaulės“, kuriuos jis vadino „neišvengiamu valdžios atributu“ [115].

Dėl auščiau aprašytų procesų suaktyvėjo visos struktūros, siekusios realizuoti viršnacionalinį suvienytos Europos projektą. Kas liečia Paneuropos sąjungą, tai po Kudenhove-Kalergi savižudybės, įvykusios 1972 m., pasiūlius organizacijos prezidentui Žoržui Pompidų organizacijos prezidentu buvo išrinktas Otto fon Habsburgas, įtakingas „rato“ narys. Tuo metu Paneuropos sąjunga turėjo visą tinklą šešėlinių politinių organizacijų visoje Europoje, tarp kurių be žinomo Europos centro dokumentacijos ir informacijos buvo taip pat Europos politinių mokslų akademija, Europos vystymo institutas, Nacijų ratas, pervadintas vėliau į Lorenno ratą, „Mon Perelino“ bendrija [116]. Per „Opus Dei“ narį Otto Habsburgą Paneuropos judėjimas buvo kontroliuojamas, savo ruožtu Vatikano, kuriame būtent tuo metu opusdeistai pasiekė lemiamą įtaką, pasiekę išrinkimo 1978 m. popiežiumi savo statytinio Jono Pauliaus II. Nuo tada Vatikanas palaikė neoliberalųjį pasaulinį projektą, naudodamas visus savo resursus ir galimybes formavimui naujo tipo elitos, mąstančios globaliomis kategorijomis.

Konsolidavosi, pagaliau, ir pats europinis biznis, suinteresuotas krizės sąlygomis sukurti tokią struktūrą, kuri tiesiogiai proteguotų jo interesus Europos bendruomenėje. Todėl jei 1970-aisiais tarp europinių TNK ir Europos komisijos buvo mažai kontaktų, tai sekančiais dešimtmečiais vaizdas pilnai pasikeitė. Būnant prezidentu Žanui Delorui (1985―1995), buvusiam Prancūzijos finansų ministrą, nuosekliam neoliberalui, santykiai tarp Europos pramonininkų ir finansistų, iš vienos pusės, ir Komisijos narių – iš kitos, tapo tiek glaudūs, kad galima kalbėti apie formavimą strateginio aljanso, kuris ir ėmė lemti Bendrijos politiką.

Svarbiausią vaidmenį čia ėmė vaidinti Apskritas stalas Europos pramonininkų arba Europos apskritas stalas (EAS arba ERT), sukurtas 1983 m. ir apjungęs atstovus 45 stambiausiu Europos korporacijų, tarp kurių įtakingiausi yra Bayer, ВР, DaimlerChrysler, Ericsson, Nestle, Nokia, Petrofina, Renault, Shell, Siemens, Solvay, Total и Unilever, kurių vadovai reguliariai dalyvavo Bilderbergo susitikimuose. Dalyvavimas šioje organizacijoje personalinis, nors ir kompanijų vardu, ir pagal pakvietimus. „Tėvai-steigėjai“ EAS skaitomi Belgijos politikas Etirn Davinjon ir sekretorius Bilderbergo klubo, tuomet buvęs Eurokomisijos viceprezidentu, P. Gilenhamaras, „Volvo“ generalinis direktorius V. Agneli, tuometinis „Fiat“ vadovas ir V. Dekeris, „Philips“ valdybos pirmininkas. Paėmę už pavyzdį sukurtą dar 1972 m. Amerikos apskritą verslo stalą (Business Roundtable), jie pavertė EAS į vieną iš svarbiausių Europos politinėje scenoje įtakos grupių, kuri turi lemiamą poveikį į pačius aukščiausius politikus. Tai vykdoma dėl privilegijuotų santykių EAS su ES vadovybe, pagrįstų stipriais asmeniniais ryšiais.

Organizacijos tikslu buvo paskelbta „skatinti globalų Europos pramonės konkurencingumą“, tačiau pagrindiniu EAS uždaviniu buvo Europos valdymo pakeitimas, nukreipiant jį visiškos unifikacijos kryptimi pagal stambiojo verslo interesus, kad jos ekonominė sistema turėtų vieną sprendimų priėmimo centrą. Kaip paaiškino EAS sekretoriaus pavaduotoja Caroline Valko, „problema yra ta, kad jei politikai savo kilmės šalyse turi savo balsą, tai ES viduje jie gali turėti bendrą viziją“.

Aukščiausio rango menedžerių apdorojimas neoliberalizmo dvasia ir atitinkamas atrinkimas kadrų lėmė tai, kad jei 1980- siais EAS viduje dar buvo įmanoma dvi verslininkų grupes – taip vadinami protekcionistai ir globalistai, tai 1990-jų pradžiai visi Apskritojo stalo nariai buvo jau bendraminčiai dėl rinkų ir sienų pilno atvirumo. Globalizacija ir stambūs bendro viršnacionalinio charakterio projektai ir čia tapo pagrindine dienotvarkės tema [117].

110 Ibid.

111 См.: Чичерина Н.Г. Международные концерны: социальная политика, пропаганда. М., Наука, 1985.

112 Rengdami savo pranešimus dėl „augimo ribų“ Bilderbergo klubo nariai teigė apie būtinybę sukurti naują pasaulinę religiją žmogaus sąmonės pakeitimui, su tikslu išvengti ekologinės katastrofos ir civilizacijos gelbejmi. Paekejais New age mokymo buvo ir D.Medouzas, ir E.Laslo. Kas liečia D.Foresterį, tai jis ypač griežtai kritikavo krikščinybę dėl jos „ekspansionistinių nuostatų“ į neribotą vaikų gimdymą, skatinančių planetos perpildymą.

113 Apie tai, kaip buvo organizuota ši krizė ir kokį vaidmenį joje suvaidino Bilderbergo klubas ir taip vadinamos „septynios seserys“ (naftos korporacijos «Exxon», «Royal Dutch Shell», «Texaco», «Chevron», «Mobil», «Gulf Oil» и «British Petroleum»), galima paskaityti pas daugelį autorių, kad ir: Гонсалес-Мата Л. Невидимые властители. М., Прогресс, 1983; Перкинс Дж. Исповедь экономического убийцы. М., Претекст, 2007.

114 Sprendimas sukurti naują struktūrą buvo priimtas 1972m. Rokfelerių dvare Pokantino Niujorko valstijoje, kuriame dalyvavo 17 žmonių, atstovavusių finansinę ir olitinę elitą.

115 Энгдаль У.Ф. Семена разрушения. Тайная подоплека генетических манипуляций. СПб., 2009, с. 85.

116 Ši tarptautinė organizacija buvo įsteigta dar 1947 m. 36 mokslininkų konferencijoje, sušauktoje žinomo ekonomisto F.fon Harko Mon Pelerine (Šveicarija). Palaiko neolibiralią „atviros visuomenės“ ekonomikos politiką ir politines vertybes. Tarp jos įkūrėjų – M.Fridmanas, M.Ale, L fon Mizes, K.Poperis ir kiti.

117 Balanya В., Doherty A., Hoedeman О. Ma’anit A., Wesselius E. Europe Inc. Comment les multinationals construisent 1’Europe et Гесопште mondiale. Marseille cedex 20, 2005, p. 58.

Vertimo pradžia:

1d.http://lebionka.blogspot.com/2020/06/cetverikova-on-seseline-europos.html

2d.http://lebionka.blogspot.com/2020/06/pradzia-httplebionka.html

3d.http://lebionka.blogspot.com/2020/06/cetverikova-on-seseline-europos_28.html

4d.http://lebionka.blogspot.com/2020/07/cetverikova-on-seseline-europos.html

5d.http://lebionka.blogspot.com/2020/07/cetverikova-on-seseline-europos_4.html

6d.http://lebionka.blogspot.com/2020/07/rnkudenhove-kalergi-kaip-vieningos.html

7d.http://lebionka.blogspot.com/2020/07/rnkudenhove-kalergi-kaip-vieningos_11.html

8d.http://lebionka.blogspot.com/2020/07/hitleris-ir-es-seseline-europos.html

9d.http://lebionka.blogspot.com/2020/07/sionistu-ir-nacistu-bendradarbiavimas.html

10d.http://lebionka.blogspot.com/2020/07/seseline-europos-sajungos-istorija.html

11d.http://lebionka.blogspot.com/2020/08/seseline-europos-sajungos-istorija.html