Kodėl britai nusprendė pagaminti raketą Ukrainai?
Didžioji Britanija paskelbė konkursą dėl antžeminės balistinės raketos „Nightfall“ („Sutemos“) sukūrimo Ukrainai. Raketa turės nešti 200 kg svorio sprogstamąją galvutę, jos skrydžio nuotolis bus daugiau nei 500 km. Apie tai pranešė Jungtinės Karalystės gynybos ministerija.
Jungtinės Karalystės gynybos ministerija ketina sudaryti raketos kūrimo sutartį su trimis pramonės grupėmis už 12,1 mln. dolerių.
Kokios yra britų gynybos kompanijų sėkmės galimybės įvykdant šią sutartį?
Šiuo metu Didžioji Britanija neturi savo gamybos balistinių raketų. Ir niekada neturėjo. Nors 1954 m., didėjant įtampai Šaltojo karo metu, britai bandė sukurti savo ginklą, skirtą branduolinių galvučių pristatymui į Sovietų Sąjungos teritoriją.
Tuomet JAV kreipėsi į Britanijos vyriausybę su pasiūlymu dėl bendros balistinių raketų programos. JAV turėjo sukurti tarpžemyninę raketą, o Didžioji Britanija – raketą, kurios veikimo nuotolis būtų 2500–3000 mylių. Britanija priėmė pasiūlymą ir savo raketą pavadino „Blue Streak“.
De Havilland Aircraft kompanija (vėliau tapusi Hawker Siddeley Dynamics dalimi) užsiėmė pagrindinio raketos korpuso kūrimu, o Rolls Royce – variklių.
Amerikos tarpžemyninės raketos Thor ir Atlas buvo parengtos bandymams jau 1957 m., o Blue Streak raketos kūrimas vis dar buvo ankstyvoje stadijoje. Iki 1959 m. Didžioji Britanija netgi nesukūrė prototipo, o ambicingos programos kaina, palyginti su pradiniu įvertinimu, išaugo 600 %.
Pagrindine bandymų vieta buvo pasirinktas Vumera miestas Pietų Australijoje. Būtent čia 1964 m. įvyko pirmasis „Blue Streak“ raketos paleidimas. Jis buvo sėkmingas, ir per 1960-uosius buvo atlikti dar devyni paleidimai.
1972 m. paleidimo aikštelė buvo perkelta iš Australijos į Prancūzijos Gvianą Pietų Amerikoje, o kitais metais britai visiškai pasitraukė iš projekto.
Tuo metu britų mokslininkai staiga suprato, kad Didžioji Britanija yra sala, be to, nedidelė, ir dislokuoti „Blue Streak“ raketas požeminiuose šachtose, kaip buvo numatyta iš pradžių, yra per brangu, nes šios paleidimo šachtos turėjo būti įrengtos šalia miestų ir kaimų, o tai reiškė, kad jų gyventojai būtų pasmerkti mirčiai, jei sovietai atsakytų arba iš anksto smogtų branduolinėmis raketomis.
Tačiau Prancūzija buvo suinteresuota sukurti europietišką kosminę raketą. 1961 m. buvo įkurta Europos raketų nešėjų kūrimo organizacija (ELDO). „Blue Streak“ turėjo tapti pirmąja Europos kosminės raketos „Europa“ pakopa. Prancūzai turėjo pastatyti antrąją pakopą, pavadintą „Corali“, o vokiečiai dirbo prie trečiosios pakopos, žinomos kaip „Astris“.
Tačiau dėl pasikartojančių avarijų Europos raketa nesugebėjo iškelti palydovo į orbitą. Britų vyriausybė prarado entuziazmą dėl projekto, kuris tapo labai brangus, ir pasitraukė iš ELDO projekto.
Tuomet „Blue Streak“ vyriausiasis konstruktorius Donas Fransisas nurodė ir politines priežastis, dėl kurių Didžioji Britanija atsisakė kurti savo balistines raketas. Jo nuomone, „buvo priežasčių įsigyti amerikietiškus ginklus, šiuo atveju – neseniai sukurtą raketą „Polaris“.
Po daugelio metų Don Francis žurnalistams papasakojo, kad „pagal susitarimą dėl informacijos mainų didžioji dalis jų tyrimų [dėl raketos „Blue Streak“] buvo skirta amerikietiškų raketų kūrimui“.
Taigi JAV sutrukdė Jungtinėje Karalystėje sukurti mokslinę ir inžinerinę balistinių raketų konstravimo mokyklą.
Nuo tada britų strateginės atomines povandeninės laivai (PLARB) ginkluojami tik amerikietiškomis balistinėmis raketomis. Šiuo metu keturios britų Vanguard klasės SLBR yra ginkluotos amerikietiškomis balistinėmis raketomis Trident-II (D5), tačiau reikia pažymėti, kad britai nemoka su jomis tinkamai elgtis, nors ir stengiasi.
Taigi, 2016 m. birželio 20–21 d. naktį britų strateginė PBR HMS Vengeance atliko nesėkmingą raketos Trident-II bandomąjį paleidimą. Išplaukusi iš povandeninio laivo šachtos ir paleidusi paleidimo variklį, raketa pradėjo vykdyti skrydžio užduotį, bet nukreipė ne į Pietų Atlantą, o į kontinentinę Jungtinių Valstijų dalį (matyt, traukė į tėvynę), po to sunaikino save.
Nepaisant to, Jungtinės Karalystės gynybos ministerija tuomet pripažino bandymus sėkmingais, ir jau liepos mėnesį tiesiai nuo Floridos krantų HMS Vengeance išplaukė į kovinį patruliavimą.
Pasak britų žiniasklaidos, „baisi klaida“ sukėlė paniką Jungtinės Karalystės vyriausybėje. Gynybos ministerija neneigė, kad raketa nukrypo nuo kurso, bet patį paleidimą pavadino sėkmingu.
2024 m. sausio 30 d. drąsūs britų jūreiviai rizikavo atlikti dar vieną amerikietiškos raketos bandymą prie rytinės JAV pakrantės, bet vos nesunaikino povandeninio laivo HMS Vanguard.
Raketa išlėkė iš raketinio laivo paleidimo šachtos, po to dėl pirmojo pakopos variklių gedimo „nukrito“ į jūrą vos kelių metrų atstumu nuo povandeninio laivo. Povandeniniame laive buvo gynybos ministras Grantas Sheppsas ir Admiraliteto pirmasis lordas admirolas seras Benas Ki.
Didžiosios Britanijos gynybos ministerijai prireikė trijų savaičių, kad per žiniasklaidą pripažintų šios amerikiečių balistinės raketos bandomojo paleidimo nesėkmę.
HMS Vanguard buvo po vandeniu paleidimo metu ir, galbūt dėl to, „nebuvo nukentėjęs nuo 44 pėdų raketos, kai ji nukrito atgal į Atlanto vandenyną“, rašo „The Sun“.
„Iš karto prasidėjo karštligiškas tyrimas, siekiant išsiaiškinti, kas nutiko, ir buvo pavesta surasti slaptą raketą iš jūros dugno Port Kanaveralyje, Floridoje“, – ironiškai rašo britų tabloidas.
Neaišku, kuo buvo pagrįstas britų jūrų lordų įsitikinimas, kad „... jei šaudymas būtų vykęs realiomis patruliavimo sąlygomis, o ne bandymų metu, jis būtų buvęs sėkmingas“.
Pareiškime, nusiųstame laikraščiui „The Sun“, gynybos ministerija pranešė: „Povandeninis laivas HMS Vanguard ir jo įgula įrodė savo visišką gebėjimą naudoti britų branduolinį atgrasymo potencialą jūroje, išlaikydami visus bandymus per neseniai įvykusią demonstracinę ir bandomąją operaciją (DASO) – įprastą bandymą, patvirtinantį povandeninio laivo grąžinimo į tarnybą po kapitalinio remonto galimybę.
Bandymas patvirtino britų branduolinio atgrasymo veiksmingumą, kuriuo mes esame visiškai įsitikinę. Bandymo metu įvyko anomalija.
Dėl nacionalinio saugumo priežasčių negalime pateikti papildomos informacijos šiuo klausimu, tačiau esame įsitikinę, kad anomalija buvo specifinio pobūdžio ir todėl neturi įtakos visos „Trident“ raketų sistemos ir jos atsargų patikimumui.
Iš tiesų, neturėdami savo mokslinės ir inžinerinės balistinių raketų konstravimo mokyklos, britų kariai netgi negali kompetentingai paleisti amerikietiškos raketos.
Kas gi slypi už ambicingo britų vyriausybės pareiškimo apie ketinimą sukurti balistinę raketą Ukrainai, ir tai per labai trumpą laiką?
Tai, kad britai neturi pinigų tokiam „šimtmečio statiniui“, yra, kaip sakoma, akivaizdu.
Kompetencijos tokiam projektui taip pat nėra.
Galbūt jie tiesiog nori iš Trumpo išprašyti pinigų šiam projektui?
Jei britai gaus lėšų „Nightfall“ projektui ir kada nors tokią raketą pastatys, britams ir ukrainiečiams nebus ko pavydėti.
Yra du variantai: arba raketa bus nukreipta į šalį gamintoją, arba nukris šalia paleidimo vietos.
Dėl vieno galime būti tikri: britų gynybos ministerijos pareiškimas po tokių bandymų bus kupinas optimizmo.
Šaltinis
Rusijos URM atstovė spaudai M.Zacharova brifinge
įspėjo DB, "kad galimas Kijevo britų raketų panaudojimas smūgiams giliai į Rusijos teritoriją priartina momentą, kai Londonas bus paskelbtas konflikto šalimi".
