Filosofas Aleksandras Duginas
2024 m. lapkričio vienuoliktąją Al Rijade netikėtai buvo sušauktas neeilinis arabų ir islamo šalių aukščiausiojo lygio susitikimas dėl Palestinos problemos.
Verta pažymėti, kad jame vienu metu dalyvavo du prisiekę priešai - Sirijos prezidentas Basharas al-Assadas ir Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. Visai neseniai tokie susikirtimai buvo neįmanomi. Be to, Saudo Arabijos vadovas Mohammedas bin Salmanas savo pagrindinėje kalboje kalbėjo ne tik apie Palestiną, bet ir apie būtinybę remti Iraną ir „Hezbollah“, o tai taip pat yra sensacija, nes Saudo Arabija ir Iranas iki šiol buvo laikomi priešais. Tas pats pasakytina ir apie „Hezbollah“.
Galiausiai savo kalboje Mohammedas bin Salmanas atvirai pasakė, kad dabar kyla klausimas ne tik dėl Palestinos egzistavimo, bet ir dėl Al Aksos mečetės - antros pagal šventumą islamo šventovės po Mekos - likimo.
Primenu, kad „Hamas“ operacija, kurios metu 2023 m. spalio 7 d. ketinta įsiveržti į Izraelį, buvo pavadinta „Al Aksos tvano“ operacija ir pateisinta grėsme šventajai vietai. Akivaizdu, kad „Hamas“ lyderiai tikėjosi, jog toks nepaprastasis arabų ir islamo šalių aukščiausiojo lygio susitikimas kaip šis bus sušauktas daug anksčiau - pavyzdžiui, vos prasidėjus Izraelio antžeminei operacijai Gazos ruože. Iš Gazos ruožo ir „Hamas“ (o ir „Hezbollah“) vadovybės beveik nieko neliko, o aukščiausiojo lygio susitikimas įvyko tik dabar.
Klausimas: kodėl dabar?
Akivaizdu, kad dėl Trumpo. D. Trumpas yra žinomas kaip ištikimas dešiniojo sionizmo šalininkas. Jis aktyviai remia B. Netanyahu, o per savo pirmąją prezidento kadenciją autokratiškai pripažino Jeruzalę (kurią dauguma JT valstybių narių laiko okupuota teritorija) Izraelio valstybės sostine. Tikėtina, kad D. Trumpas ketina remti tokius radikalus kaip B. Netanyahu vyriausybės ministrai Bezalelis Smotrichas, Benas Gviras ir jų dvasinis vadovas rabinas Dovas Lioras. Visi jie atvirai skelbia, kad Izraeliui reikia kuo greičiau susprogdinti Al Aksos mečetę, sunaikinti palestiniečius ir net užimti Siriją kartu su Damasku, kad galėtų sukurti Didįjį Izraelį nuo jūros iki jūros.
Po D. Trumpo išrinkimo drąsuolis Bezalelis Smotrichas tiesiai šviesiai pareiškė, kad dabar turėtume pradėti naikinti ir palestiniečius Vakarų krante. Ir, žinoma, susprogdinti al Aksą. Kad ir kaip stengėsi Vakarų Kranto palestiniečių lyderis Mahmudas Abasas, griežtas politinis „Hamas“ priešininkas, išlaikyti nuosaikią poziciją, net ir stebėdamas savo žmonių genocidą Gazoje, jo neaplenkė geležinė sionistų valia galutinai išspręsti palestiniečių problemą.
D. Trumpas šiuos procesus paspartino. Dabar nuosaikios pozicijos santykiuose su Vakarais šalininkai nebeturi jokių argumentų: Izraelis yra pasiryžęs sunaikinti arba deportuoti palestiniečių gyventojus iš Izraelio, nugriauti Al Aksos mečetę ir pradėti statyti Trečiąją šventyklą. Pasak sionistų, tai atveria kelią žydų Mošijacho atėjimui.
Visi šie veiksniai privertė islamo pasaulio lyderius įveikti vidinius prieštaravimus ir susitikti Al Rijade. R. T. Erdoganas paragino boikotuoti Izraelį. Mohammedas bin Salmanas reikalavo pripažinti Palestiną ir sutelkti visas islamo šalis, kad būtų atremta sionistų agresija prieš palestiniečius, Libaną ir Iraną. Tuo tarpu Izraelis taip pat puola Siriją, todėl B. Assado dalyvavimas ir griežta antivakarietiška kalba buvo labai simboliška.
Daugiapolio pasaulio islamiškasis polius pagaliau - su didžiuliu vėlavimu - pradeda įgauti akivaizdžią išraišką. Galbūt patys islamo lyderiai mieliau ir toliau vengtų konsolidacijos ir kompromisų su Vakarais. Tačiau jiems tai jau tampa pavojinga: savo šalių musulmonų gyventojai, matydami tokį pasyvumą, kiekvieną minutę stebėdami masinį palestiniečių naikinimą ir su siaubu laukdami, kada bus sunaikinta jų religinė šventovė, ilgai to netoleruos.
Galbūt istoriniu požiūriu būtent šis neeilinis arabų ir islamo šalių aukščiausiojo lygio susitikimas taps svarbiausiu islamo integracijos etapu. Tiesa ta, kad daugiapolio pasaulio kūrimas nėra greitas šūkis. Tai svarbiausia pasaulio politikos tendencija. Akivaizdu, kad kolektyviniai Vakarai ir JAV nesugeba atlikti pasaulinio lyderio vaidmens. Nors Vašingtone į valdžią ateina konservatyvusis D. Trumpas, globalizmo priešininkas, vargu ar Amerika sugebės išlaikyti savo hegemoniją ne tik ilguoju, bet net ir trumpuoju laikotarpiu. D. Trumpas gali sustiprinti JAV iš vidaus, išspręsti daugelį įsisenėjusių problemų. Negalima atmesti galimybės, kad jis įvykdys savo pažadus ir vėl padarys Ameriką didžią, tačiau tai liečia tik pačią Ameriką. Likusi žmonijos dalis eis savo keliu, visais įmanomais būdais stiprindama savo civilizacijas, atkurdama visišką ir daugiapakopį suverenumą.
Priėmę vienos iš žmonijos provincijų statusą, Vakarai taip pat gali įsilieti į daugiapoliškumą - ir gana garbingais pagrindais, tačiau jie niekada nebus vienintelė ir aukščiausia valdžia priimant pasaulinius sprendimus ir nustatant visuotines taisykles bei normas. Todėl daugiapoliškumas yra nepakeičiamas ir nealternatyvus.
Ką tai reiškia islamo pasauliui? Būtinybę integruotis, sukurti kokią nors naują viršnacionalinę struktūrą, kuri galėtų konsoliduoti didžiulį visos musulmonų ummos potencialą ir taip sukurti visavertį polių. Šiandien nė viena islamo valstybė, vertinant atskirai, negali atlikti vien tik šios civilizacijos poliaus vaidmens ar būti laikoma integracijos branduoliu. Saudo Arabija, Turkija, Iranas, Indonezija, branduolinį ginklą turintis Pakistanas, Egiptas ir t. t. yra visiškai nepriklausomos. Tačiau nė viena iš jų negali imtis misijos suvienyti visas kitas. Todėl islamo pasauliui konsoliduoti reikia visiškai naujo projekto.
Klausimas, kokia ideologija ar kokiu pavyzdžiu galima remtis integruojant islamą, kyla jau seniai. Dar pirmajame antikolonijinės kovos su Vakarais etape islamo mokslininkai ėmė siūlyti įvairias tokios integracijos versijas. Dabar nesvarstome vakarietiškų politikos versijų - liberalizmo, socializmo ir nacionalizmo, kurie dėl akivaizdžių priežasčių negali būti doktrininiu islamo integracijos pagrindu.
Daug labiau apgalvotos versijos buvo grynuoju islamu pagrįsti projektai. Čia islamo teoretikai ragino ummos tautas atsisakyti nacionalinių papročių ir vienytis tik šariato pagrindu.
Dažniausiai pagrindu ir idealu buvo laikomi du pirmieji kalifatai - Arabų kalifatas, įkurtas Mahometo Arabijos pusiasalio ribose, ir Umajadų kalifatas su centru Damaske, įkurtas 661 m. valdant Mauvijui, kuris buvo šeštasis Arabų kalifato ir pirmasis Umajadų kalifato kalifas.
Pirmojo kalifato pavyzdys ryškiausiai atsispindi vahabizme, kuris yra oficiali Saudo Arabijos religija. Čia neigiamos visos teisinės islamo mokyklos, susiformavusios gerokai vėliau, neigiami bet kokie vietiniai papročiai, be to, atmetama visa Korano ir Sunos aiškinimo tradicija. Rezultatas - visiškai supaprastinta religijos versija, susiaurinta iki ritualinių praktikų ir pažodinio tekstų supratimo. Tai jau nebe religija, o tam tikra ideologija. Kartu dėl savo paprastumo ji yra lengvai prieinama kiekvienam.
Vahabitų projektą savo laiku aktyviai rėmė CŽV ir apskritai JAV, siekdamos pasipriešinti prosovietinėms tendencijoms islamo pasaulyje, kaip fundamentalistinio judėjimo branduolį. Al-Qaeda ir kitos teroristinės struktūros priklauso šiai krypčiai. Visoms islamo visuomenėms buvo siūloma vienybė vahabizmo pagrindu ir raginimai kariauti su netikinčiaisiais. „Netikėlių“ vaidmenį pirmiausia atliko geopolitiniai JAV priešininkai.
Dešimtajame dešimtmetyje Vakarų paklausa vahabizmui sumažėjo, o likusios neveiksnios teroristinės religinės-politinės struktūros taip pat pradėjo pulti savo šeimininkus. Dėl to Vakarams patiems teko kovoti su Al-Qaeda ir su ja susijusiomis organizacijomis. Ir apskritai vahabizmo patrauklumas tarp musulmonų smarkiai sumažėjo, o Pirmojo kalifato sugrįžimo projektas žlugo.
Kita islamo srovė, salafizmas, yra gana artima vahabizmui. Jos pavyzdžiu laikomas ne Pirmasis, o Antrasis kalifatas. Tai buvo visavertis valstybinis darinys, o Pirmasis kalifatas rėmėsi charizmatišku religiniu lyderiu ir buvo ginkluota tikinčiųjų bendruomenė.
Antikolonijinės kovos islamo pasaulyje šalininkai dar anksčiau nei vahabizmo šalininkai atsigręžė į salafizmą, iškeldami vieningos pasaulinės islamo valstybės idėją. Čia taip pat buvo griežtai atmetamos vietinės vietos tradicijos, tačiau požiūris į teisines mokyklas ir net kai kurias vidinio islamo versijas, sufizmą (kurį vahabitai kategoriškai neigia) buvo daug švelnesnis. Pavyzdžiui, salafitų judėjimas „Musulmonų brolija “ rėmėsi Egipto sufijų tariqat ir garsiojo sufijaus al-Ghazali idėjomis. Tačiau vėliau ši srovė tapo vis labiau supaprastinta ir mažiau sufijiška. Beje, „Hamas“ buvo įkurta kaip „Musulmonų brolijos “ atšaka.
Antikolonijinės kovos šalininkai islamo pasaulyje dar anksčiau nei vahabizmo šalininkai atsigręžė į salafizmą ir iškėlė vieningos pasaulinės islamo valstybės idėją. Čia taip pat buvo griežtai atmetamos vietinės vietos tradicijos, tačiau požiūris į teisines mokyklas ir net kai kurias vidinio islamo versijas, sufizmą (kurį vahabitai kategoriškai neigia) buvo daug švelnesnis. Pavyzdžiui, salafitų judėjimas „Musulmonų brolija “ rėmėsi Egipto sufijų tariqat ir garsiojo sufijaus al-Ghazali idėjomis. Tačiau vėliau ši srovė tapo vis labiau supaprastinta ir mažiau sufijiška. Beje, „Hamas“ buvo įkurta kaip „Musulmonų brolijos “ atšaka.
Salafizmas, kaip ir vahabizmas, primygtinai reikalavo supaprastinto ir pažodinio Korano aiškinimo ir vietinių tradicijų atmetimo. Tačiau didžiausias dėmesys buvo skiriamas vieningos islamo valstybės sukūrimui be jokių skirtumų pagal etninę priklausomybę, klaną, kilmę ir pan. Tiek Erdoganas, tiek Kataras tam tikrais etapais gravitavo į salafizmą, o Afganistano talibai ir šiandien yra šios krypties Vidurinės Azijos versijos atstovai. Ji gana plačiai paplitusi Pakistane, taip pat Indonezijoje ir Malaizijoje.
Dauguma islamo fundamentalizmo teroristinių grupuočių kyla iš salafitinių pažiūrų.
Tačiau net ir salafitų, kurių pavyzdžiu buvo Umajadų kalifatas, atveju islamo integracijos reikalas nepasistūmėjo į priekį, nes jų radikalizmas, griežtas regioninių ypatumų atmetimas ir teroristiniai metodai buvo atmesti daugumos ummos. Salafitai bandė atlikti pagrindinį vaidmenį Arabų pavasario metu, tačiau tik prisidėjo prie pilietinių karų ir neramumų Tunise, Libijoje, Egipte, Irake ir Sirijoje. Dėl to jie ne tik susipyko tarpusavyje, bet ir diskreditavo save daugumos musulmonų akyse.
Kažkuriuo metu Erdoganas savo politikos centre iškėlė Ketvirtąjį (paskutinį) kalifatą. Toks projektas apjungė islamizmą (salafitų pakraipos) ir turkų nacionalizmą, nors Turkijoje įsišaknijęs sekuliarusis kemalizmas visiškai netinka šiai sistemai. Nepaisant to, Osmanų kalifato pavyzdį Erdoganas rimtai svarstė, ypač prieš 2016 m. pučą.
Osmanų kalifato atkūrimo idėja atitiko Turkijos strateginius interesus rytinėje Viduržemio jūros dalyje, galėjo įteisinti jos pretenzijas kontroliuoti šiaurines Irako ir Sirijos teritorijas ir pritraukti nemažai arabų valstybių, ypač tų, kurios vienaip ar kitaip susijusios su salafizmu ir „Musulmonų brolija “.
Tačiau ši strategija taip pat žlugo, visų pirma dėl to, kad arabų valstybės, kurios nenorėjo, kad turkai vėl taptų regiono lyderiais, nepritarė Turkijos dominavimui.
Dera tarti keletą žodžių apie šiitų projektą. Po 1979 m. islamo revoliucijos Irane jos lyderis ajatola Chomeinis paskelbė naują erą - tautų (pirmiausia islamo) kovą prieš ateistinių materialistinių Vakarų hegemoniją. Chomeinis buvo įsitikinęs šiitas, Irane įkūrė ypatingą šiitų valdymo sistemą (wilayati faqih), jį rėmė kitų šalių, ypač Libano, šiitai. Tačiau jis tikino, kad kreipėsi į visus musulmonus, kuriuos ajatola Chomeinis ragino sukilti prieš pasaulietinę pokolonijinę bedievišką valdžią ir sukurti islamo valdymo sistemą. Be to, jis kreipėsi ir į nemusulmonus, taip pat kviesdamas juos sukilti prieš „didįjį šajaną“ - Vakarų civilizaciją.
Nors Chomeinio idėjos laimėjo Irane ir buvo plačiai palaikomos šiitų pasaulyje, sunitai į jas žiūrėjo su nepasitikėjimu. Arabų akyse tai buvo persų projektas, kaip ir turkų - osmanų projektas.
Taigi ir ši musulmonų suvienijimo versija nebuvo priimtina.
Net ir ši trumpa panislamiškojo susivienijimo idėjų apžvalga iškart atkreipia dėmesį į tai, kas buvo praleista. Kalbame apie Trečiąjį - Abasidų - kalifatą. Į jį iki šiol nesikreipė joks islamo judėjimas. Ir šis praleidimas dar keistesnis, nes būtent Abasidų kalifate matome ryškiausią ir harmoningiausią islamo klestėjimo laikotarpį. Bagdade valdę Abasidai (iš čia ir kitas pavadinimas - Bagdado kalifatas) sutaikė persus ir arabus, Vidurio Aziją ir Šiaurės Afriką, Mesopotamiją ir Anatoliją, sunitus ir šiitus. Šiuo laikotarpiu susiformavo visos teisinės islamo aiškinimo mokyklos. Suklestėjo menai, mokslai, filosofija ir technologijos. Jame susiformavo pagrindinės mistinės sufizmo ir dvasinio šiizmo doktrinos. Abasidų filosofai al-Kindi, al-Farabis, Ibn Sina, Džabiras ibn Hajanas buvo žinomi visam pasauliui, juos uoliai studijavo viduramžių Europa, kruopščiai aiškindama kiekvieną žodį.
Bagdado kalifatas buvo absoliuti islamo istorijos viršūnė, jo iškilimo viršūnė. Ir čia visų musulmonų vienybę užtikrino ne religijos supaprastinimas, bet jos komplikavimas, fundamentalus ir rafinuotas filosofinis aiškinimas. Visiems atvira religija patraukė aukščiausius protus, kurie pasinėrė į begalines Korano, sunos ir originalių islamo filosofų, mistikų bei mokytojų kūrinių prasmes.
Arabiškasis pradas darniai persiklojo ant persiškojo, savo indėlį įnešė ir kitos tautos - turkai, kurdai, berberai ir kt. Ir štai kas svarbiausia: žvelgiant į Rijade vykusį neeilinį arabų ir islamo šalių aukščiausiojo lygio susitikimą, mintyse iškyla Abasidų kalifatas. Čia susirinko visos svarbiausios islamo šalys ir srovės.
Islamo civilizacija galės tapti visaverčiu daugiapolio pasaulio poliumi tik tuo atveju, jei sugebės susivienyti. Ir labai svarbu, kokiu ideologiniu pagrindu šį kartą. Trūkstamas Bagdado kalifato pavyzdys pats siūlo atsakymą.
Kreipimasis į Bagdado kalifatą taip pat galėtų būti Irako problemos sprendimas. Žinoma, tai smulkmena, palyginti su bendru islamo suvienijimo projektu, tačiau ji nėra nereikšminga.
Dabartinės būklės Irakas pasmerktas susiskaldymui. Nėra jokios idėjos ar ideologijos, galinčios bent iš tolo suartinti tris šiuolaikinio Irako polius - arabus šiitus (dauguma), arabus sunitus ir kurdus. Valdant Sadamui Huseinui, Irakas egzistavo dėl baasizmo ir pasaulietinių arabų sunitų dominavimo. Tai negrįžtamai išnyko. Nepraeis nei šiitų, nei salafitų (bandyta kurti islamo valstybę Irako teritorijoje) projektai. Ir tai net ne dėl amerikiečių okupacijos. Jei amerikiečiai pasitrauks, pilietinis konfliktas vis tiek bus neišvengiamas.
Dabar įsivaizduokime, kad islamo pasaulis pradėjo rimtai svarstyti „Abasidų kalifato 2.0“ projektą. Logiška būtų grįžti į Mesopotamiją, t. y. Iraką, kaip simbolinę sostinę. O tai reiškia, kad automatiškai Irakas tampa šventu centru, balansuojančiu tarp Arabijos, Irano, Turkijos, Magribo, Artimųjų Rytų ir Pietų Azijos. Klausimas „sunitai ar šiitai“ pašalinamas. Salafizmas ir vahabizmas kaip bendra idėja atmesti, tačiau nuo šiol jie gali egzistuoti kaip kryptys, nepretenduojančios į išskirtinumą. Išsipildė šiitų svajonė būti vieningame lauke su likusiu islamo pasauliu, kaip ir kurdų svajonė, kurių nebekirs pokolonijinės sienos. Turkai taip pat įgyvendina savo integracijos planus, siekdami išplėsti savo įtaką už nacionalinės valstybės ribų. Vėl bus atkurta pusiausvyra tarp iraniečių ir arabų.
Tai bus tikrasis islamo, kaip suverenaus daugiapolio pasaulio polio, atgimimo momentas. O Irakas iš susiskaldžiusios šalies taps naujos gerovės teritorija.
Tai, kas įvyko Al Rijade 2024 m. lapkričio 11 d., gali būti istorijos lūžis. Jei viskas taip klostysis toliau, istorikai post factum tai pavadins „islamo poliaus formavimosi daugiapolio pasaulio kontekste pradžia“. Taip, šis susivienijimas vyksta mirtino sionistinio Izraelio ir kolektyvinių Vakarų iššūkio akivaizdoje. Bet taip būna dažnai: kai atsiranda bendras baisus priešas, grasinantis sunaikinti šventą vietą, tuomet susitelkia visos jėgos, prisimenami visi istoriniai precedentai ir senosios legendos, o pranašystės ir legendos įgyja naują gyvenimą, atskleisdamos savo slaptą prasmę.
Nenorime forsuoti įvykių. Simbolinė to, kas vyksta, prasmė akivaizdi. Tačiau mes negalime žinoti, kaip šį kartą susiklostys santykis tarp dvasinės istorijos logikos ir jos tiesioginės faktinės būsenos. Tačiau tai negelbsti mūsų nuo bandymo kuo teisingiau iššifruoti laiko ženklus.
Šaltinis
.jpeg)
