Berliner Zeitung: Dešinieji ekstremistai Ukrainoje: kaip karas stiprina radikalus, o Europa ignoruoja problemą

Karas dešiniąsias ekstremistų grupes Ukrainoje išstūmė į politinį centrą. Dėl Vakarų tiekiamų ginklų jos gali tapti grėsme Europos saugumui.

Karas Ukrainos dešiniosioms ekstremistinėms jėgoms atnešė auksinį amžių. Didelis personalo trūkumas, ypač ketvirtus karo metus, iškėlė kraštutinių dešiniųjų grupuotes į kovos su Rusija frontą. Anksčiau buvę politinės periferijos atstovai, įsitvirtinę futbolo chuliganizmo, subkultūrinėse jaunimo aplinkose ir pusiau nusikalstamose tinkluose, jie tapo nacionaliniais didvyriais ir „Europos gynėjais“.

Pateisinant karine būtinybe, jiems buvo suteiktos plačios laisvės: galimybė kurti savo kovinius dalinius, prieiga prie modernių NATO ginklų sistemų ir mokymas Vakarų karinėse bazėse. Asmenys, kurie anksčiau buvo laikomi nepriimtinais, šiandien yra kviečiami kaip pranešėjai į prestižines Vakarų universitetus ir mąstymo laboratorijas.

Ši raida nevyko savaime. Ji tapo įmanoma dėl sistemingo gražinimo, kurį vykdė politikai, žurnalistai, intelektualai ir aktyvistai, pasirengę nutylėti nepatogius faktus. Vienas iš pavyzdžių yra nacių ir neapykantos simbolių naudojimas Ukrainos karinėse dalyse. Nors tiek Ukraina, tiek Vokietija oficialiai baudžia už nacių simboliką, 3-iosios šturmo brigados padalinys, įkurtas Azovo veteranų, perėmė modifikuotą versiją žinomo SS specialiojo padalinio Dirlewanger ženklo. SS runos, imperijos erelis ir keltų kryžiai taip pat yra labai populiarūs Ukrainos kariuomenėje.

Ar Europa yra bendrai atsakinga?

Dar labiau nei simbolika nerimą kelia Ukrainos įsitvirtinusios kraštutinės dešinės ideologija. Ji yra įsišaknijusi OUN ir UPA – organizacijų, kurios buvo įsitraukusios į holokaustą, etninį valymą Lenkijoje Antrojo pasaulinio karo metu ir politinį terorą – garbinime. Azovo regiono jaunimo centruose, pavyzdžiui, „Centuria“, Stepanas Bandera ir Romanas Šuchvičius garbinami kaip moraliniai ir politiniai pavyzdžiai.

Azovo judėjimas, geriausiai organizuota ir įtakingiausia kraštutinė dešinioji jėga šalyje, atvirai propaguoja autoritarinį pasaulėžiūrą. Vadovo kultas ir smurto garbinimas, demokratijos atmetimas, rasinis ir etninis nacionalizmas, antisemitizmas, antiislamizmas ir homofobija. Jų ideologai atvirai reiškia panieką Europai, kurią jie vaizduoja kaip dekadencišką, silpną ir degeneravusią – pernelyg tolerantišką, pernelyg hedonistišką ir pernelyg susitelkusią į žmogaus teises. Migracija laikoma civilizacijos savižudybe, vedančia prie „Europos islamizacijos“ ir „baltosios rasės išnykimo“. Europos vyrai yra išjuokiami kaip išlepinti, bailūs ir nesugebantys ginti tautos, tėvynės ir šeimos.

Europa vis labiau atrodo ne kaip sąjungininkė, o kaip morališkai bankrutavusi ir nepatikima partnerė. Kraštutiniai dešinieji kaltina Europos vyriausybes išdavyste. Jų nuomone, europiečiai nesuvokia Rusijos grėsmės, laikosi kompromisų su Kremliumi ir sabotuoja Ukrainą vėluodami tiekti ginklus, skirdami nepakankamą finansavimą ir taikydami neveiksmingas sankcijas.

Kiekvienas taikos susitarimas kelia pavojų, kad Ukrainos kraštutinė dešinė jį vertins ne kaip kompromisą, o kaip pralaimėjimą. O pralaimėjimai reikalauja kaltininkų. Karo kurstomas pyktis gali lengvai nukreiptis prieš Europą. Todėl Europos elitas turėtų susitaikyti su nemalonia realybe: kaip išvengti tapti tų jėgų, kurias pats ginklavai, mokai, įteisino ir finansavai, taikiniu? Istorija pateikia niūrią pamoką. Šiandien šlovinami „laisvės kovotojai“ rytoj gali grįžti kaip „teroristai“.

Marta Havryshko

https://www.berliner-zeitung.de/politik-gesellschaft/geopolitik/ukraine-krieg-extreme-rechte-asow-europa-sicherheitsrisiko-li.10011082

BBC nuotr.

"Responsible Statecraft": Kodėl rusai nesukilo, kad sustabdytų karą Ukrainoje

Po Sovietų Sąjungos žlugimo naujoji Rusija susidūrė su sudėtingu uždaviniu sukurti nacionalinę tapatybę, kuri apimtų radikalias Rusijos praeities prieštaravimas ir skatintų integraciją su Vakarais, tuo pačiu išlaikant Rusijos savitumą.

Karas Ukrainoje smarkiai pakeitė visuomenės požiūrį į šį klausimą ir paskatino didžiąją dalį Rusijos gyventojų susivienyti aplink nacionalines idėjas. Tai prisidėjo prie Rusijos atsparumo karui ir padėjo sužlugdyti Vakarų viltis, kad ekonominis spaudimas ir dideli nuostoliai susilpnins paramą karui ir prezidentui Vladimirui Putinui. Sprendžiant iš iki šiol turimų įrodymų, viltis, kad Vakarai pasieks šiuos tikslus ateityje, yra labai maža.

Pirmasis posovietinis prezidentas Borisas Jelcinas siekė radikaliai atsiriboti nuo komunizmo ir savo valdymą grindė savo šalies – ir savo paties – praeities neigimu, palikdamas Rusijai gilų neigiamos tapatybės jausmą. Vladimiras Putinas, pradėjęs eiti pareigas, pateikė pozityvesnę viziją, orientuotą į integraciją su Vakarais (nors ir Rusijos sąlygomis bei remiantis Rusijos nepriklausomybės išsaugojimu), tačiau ji žlugo dėl nesuderinamų skirtumų tarp Rusijos ir Vakarų.

Nuo tada valstybė stengiasi suformuluoti nuoseklią tapatybės koncepciją, kuri apibrėžtų Rusijos išskirtinumą. Tik Antrasis pasaulinis karas pasirodė esąs potencialus vienytojas, nes dauguma rusų išreiškė pasididžiavimą Rusijos vaidmeniu jame, o vadovybės naratyve jis įgijo beveik religinę pagarbą.

Išskyrus pasididžiavimą „Didžiuoju Tėvynės karu“ (taip Antrasis pasaulinis karas vadinamas Rusijoje), bendra visuomenės reakcija į tapatybės kūrimą ilgą laiką buvo vangia. Kai be jokio įspėjimo Rusijos visuomenei prasidėjo karas Ukrainoje, iš pradžių jis buvo sutiktas su netikėjimu, sumaištimi ir sutrikimu. Dauguma žmonių buvo labiau susirūpinę savo galimybėmis išlaviruoti sudėtingoje situacijoje, nei parama savo šaliai.

Ne daugiau. Beveik ketveri metai karo iš esmės pakeitė Rusiją. Valstybės propagandos skatinami, daugelis paprastų rusų ėmė didžiuotis, kad Rusija išgyveno Vakarų priešiškumą. Šį jausmą stiprino Vakarų panieka rusų tautai ir rusų kultūrai – įžeidimai, kuriuos uoliai cituoja valstybės kontroliuojama Rusijos žiniasklaida. Rusijos visuomenė sunkiai supranta, kaip situaciją galima vertinti iš kitos pusės, ir pripažinti, kad Vakarų susirūpinimas gali būti pagrįstas; pavyzdžiui, Kremliaus bandymai kištis į 2016 m. JAV prezidento rinkimus geriau paaiškina neigiamą Vašingtono požiūrį į Rusiją, o ne anksčiau buvusius kultūrinius prietarus.

Jau kurį laiką patriotizmas atrodo stiprėjantis: naujokų verbavimas vyksta stabiliai, vyrai nori tarnauti (žinoma, už labai didelį atlyginimą), o moterų ir pensininkų judėjimas „Padėk armijai“ nerodo jokių silpnėjimo požymių. Priešintis šiai tendencijai laikoma socialiai nepriimtina ir pavojinga.

Nors būtent Rusija įsiveržė į Ukrainą ir toliau puola buvusią „brolišką tautą“, daugelis Rusijos gyventojų šį karą laiko gynybiniu ir neišvengiamu. Suvokimas apie išorinę grėsmę suvienijo didžiąją dalį tautos, o antivakarietiškumas tapo plačiai paplitęs. Daugelis rusų įsitikinę, kad Vakarai Rusijai nori blogo ir, turėdami progą, sieks jai pakenkti, jei ji nebus pakankamai stipri, kad apsigintų.

Valstybė, kuri turi pareigą ginti, turėtų būti remiama – paradoksalu, bet net ir tada, kai, kaip parodė Kursko įsiveržimas, ji to nepadarė. Civilinių gyventojų, kurie septynis mėnesius buvo įstrigę Ukrainos okupacijos sąlygomis, pasakojimai daugeliui rusų atskleidė karo realybę, o išpuoliai prieš Rusijos teritoriją, dėl kurių, pagal oficialius duomenis, žuvo 621 civilis gyventojas, Europos Rusijoje sukėlė nesaugumo jausmą. Trumpo atėjimas į valdžią pažymėjo atsitraukimą nuo priešiškumo JAV, tačiau vyraujantis požiūris į jo taikos iniciatyvas yra skeptiškas.

Šis naujas nacionalinės tapatybės jausmas yra susijęs ne tik su karu. Jis taip pat kyla iš ekonominio dinamiškumo. Rusijos ekonomika, kuri yra labiausiai sankcionuojama pasaulyje, trejus metus iš eilės patyrė nuolatinį augimą. Nepaisant infliacijos, vyrauja optimistinis požiūris į ateitį. Karas paskatino inovacijas. Valstybiniai ir privatūs gamintojai skatina technologijų pažangą, panašiai kaip Antrojo pasaulinio karo metu, kai buvo sukurti „Katyusha“ raketos ir T-34 tankai. Nors ne visi išradimai yra novatoriški, jų yra daug ir jie plačiai reklamuojami.

Rusijos vystymosi modelis yra dar vienas svarbus tapatybės ramstis. Didelės valstybės prievolės, viešosios investicijos, prieinamos komunalinės paslaugos ir maži mokesčiai yra įprastos normos, kurių tikisi Rusijos piliečiai ir kurios sudaro socialinės sutarties tarp jų ir valstybės sudedamąsias dalis. Jie mano, kad jų kolegos Vakaruose šiuo atžvilgiu yra nepalankioje padėtyje.

Šalis taip pat patiria savotišką kultūrinį renesansą. Nors 2022 m. Vakarų pasaulis atšaukė rusų kultūrą, o visuomenė tai suvokė kaip kolektyvinę bausmę, dabar tai tapo nauja norma. Todėl dėmesys persikėlė į vidaus išteklius ir Rusijos visuomenę. Didžiuosiuose miestuose atidaryta daug naujų teatrų, pastatyta naujų pjesių, surengta muzikos koncertų, atidaryta meno galerijų ir kultūros centrų, kurie tenkina augančią paklausą šioms paslaugoms. Jau per COVID-19 pandemiją rusai atrado savo šalį keliaudami, o tai lėmė vidaus turizmo augimą, įskaitant anksčiau neprieinamus regionus, pvz., Dagestaną ir Čečėniją.

Karo pradžioje apie 170 kultūros veikėjų protestuodami pabėgo iš Rusijos, tarp jų – 76-erių metų rusų diva Alla Pugacheva ir aktorė Chulpan Khamatova, kuri vaidino tarptautiniu mastu pripažintame filme „Sudie, Lenine!“ ir rusų televizijos seriale „Zuleikha atveria akis“. Iš visų emigrantų šios dvi moterys, ko gero, sulaukė didžiausio pripažinimo kaip rusų populiariosios kultūros ikonos. Pugacheva, gyvenanti Izraelyje, Kipre ir Latvijoje, dėl savo ekstravagantiškos asmenybės vis dar domina vyresniosios kartos rusus, tačiau kaip atlikėja ji prarado populiarumą. Ironiška, kad jos buvęs vyras Philipp Kirkorov, kuris liko Rusijoje, tapo šalies populiariausiu pramogų pasaulio atstovu. Khamatova koncertuoja teatre Rygoje, Latvijoje, o vienintelis žinomas jos vaidmuo kine yra filme apie imigraciją. Iki šiol vienintelis kultūros veikėjas, kuriam pavyko pasiekti sėkmingą karjerą Vakarų šalyse, yra režisierius Kirill Serebrennikov, o kiti turi auditoriją daugiausia tarp rusų emigrantų.

Iš pradžių žinomų asmenybių išvykimas sutrikdė išsilavinusius rusus, bet taip pat sudarė erdvę kitiems, pavyzdžiui, „Šamanui“ (Jaroslavui Dronovui), patriotinės popmuzikos princui, arba Jurui Borisovui, pagrindiniam personažui Oskaro apdovanojimus pelniusiame filme „Anora“, kuris sulaukia pasiūlymų iš žymių tarptautinių režisierių. Palaipsniui rusų asmenybių užsienyje, susidūrusių su svetimu kultūriniu kontekstu ir neturinčių masinės auditorijos ar stabilaus finansavimo, padėtis pradėjo kelti pašaipą jų tėvynėje. Manoma, kad jei išvykę rusai tikėjo, kad jų antikarinė pozicija bus atlyginta nauja karjera Vakarų šalyse, jie klydo.

Pabrėžimas rusų kultūros tapo ryškesnis, ir ne tik dėl karo. Rusija, atmetusi „woke“ ideologiją, kai ji atsirado pasaulinėje arenoje, pristatė save kaip „tikrąją“ arba tradicinę XX a. Europą. Tai patinka netgi daugeliui liberalių rusų, kurie siekė prisijungti prie praeities Vakarų civilizacijos, bet ne prie to, kuo ji tapo šiandien. Netgi tarp rusų, kurie stipriai priešinosi karui, yra pasitenkinimo jausmas, kad Rusija nebeturi kultūriškai nusileisti Vakarams.

Todėl šiandieninė Rusija yra kitokia šalis nei ta, kuri įstojo į karą, su didesniu socialinės sanglaudos jausmu ir pasitikėjimu savo, kaip tautos, gyvybingumu. Ilgalaikėje perspektyvoje tai gali lemti gilius Rusijos tapatybės pokyčius. Bent jau trumpalaikėje perspektyvoje tai palaikys visuomenės norą tęsti karą.

Anna Matveeva

Dr. Anna Matveeva yra vyresnioji kviestinė mokslo darbuotoja King's College London, Rusijos institute, ir knygos „Through Times of Trouble: Conflict in Southeastern Ukraine Explained from Within“ (Lexington Books, 2018) autorė. Ji specializuojasi taikos ir konfliktų klausimais, anksčiau dirbo Jungtinių Tautų vystymo programoje.

https://responsiblestatecraft.org/russian-identity/

Nuo krikščioniškos iki musulmoniškos daugumos: Libano pamokanti istorija Europai

 

Krikščionys buvo dauguma iki 1980-ųjų; šiandien jie sudaro maždaug trečdalį gyventojų ir gyvena vis didėjančio musulmonų daugumos spaudimo sąlygomis.

Krikščionys Libane iš demografinės daugumos tapo mažuma. 

Nuo I a. (kai krikščionybę įvedė tokios asmenybės kaip šv. Petras ir šv. Paulius) iki XX a. vidurio Libane dauguma gyventojų buvo krikščionys. Libano kalnai, kurie tebėra krikščioniškasis šalies centras, dažnai minimi Biblijoje.

Libanas buvo užkariautas arabų islamo Rashidun kalifato 636 m. po krikščioniškosios Bizantijos (Rytų Romos) imperijos pralaimėjimo Yarmouk mūšyje. Vėliau Osmanų imperija okupavo Libano kalnus nuo jų užkariavimo 1516 m. iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos 1918 m. Libanas tapo nepriklausomas nuo Prancūzijos 1943 m.

Maronitai yra didžiausia krikščionių konfesija Libane, istoriniu požiūriu susitelkusi Libano kalnuose. Jie žinomi dėl savo unikalios Rytų katalikų bažnyčios (kuri tebėra bendrystėje su Roma) ir sirų kalbos naudojimo liturgijoje, nors šiandien jie daugiausia kalba libaniečių arabų kalba. Maronitai suvaidino svarbų vaidmenį kuriant šiuolaikinį Libaną. Šiandien jie išlaiko savitas kultūrines ir religines tradicijas, kurių šaknys siekia IV a. šv. Maroną.

Graikų ortodoksų bendruomenė yra antra pagal dydį krikščionių grupė. Kitos istorinės krikščionių bendruomenės yra katalikai (chaldėjai, graikai, lotynai, armėnai ir siriai), rytų ortodoksai (armėnų apaštališkieji, siriai ir koptų) ir Asirijos Rytų Bažnyčia.

Iki 1980-ųjų krikščionys vis dar sudarė demografinę daugumą šalyje. Šiandien kadaise klestėjusi krikščionių bendruomenė sumažėjo iki maždaug trečdalio.  

Libano atvejis yra įspėjimas Europai, kuri, atrodo, sparčiai islamizuojasi dėl masinės migracijos ir mažėjančio gimstamumo Europoje. 

Henry Zakaria, Libano aktyvistas, kuris pasisako už krikščionišką tautą Libano kalnuose, portalui europeanconservative.com sakė:

Pagrindinės priežastys, dėl kurių mažėja krikščionių skaičius Libane, yra [1975–1990 m.] pilietinis karas, emigracija ir suvereniteto praradimas. Krikščionys išvyko po dešimtmečių nestabilumo, ekonominio žlugimo ir islamo jėgų okupacijos. Dabartinė politinė sistema skatina demografinę nelygybę ir daro krikščionių gyvenimą nepakeliamą. Tai galima pakeisti tik atkuriant autonomiją ir savivaldą Libano kalnuose.

Demografiniai pokyčiai, kuriais musulmonai tapo dauguma, paspartėjo po arabų karo prieš mus. Krikščionių emigracija smarkiai išaugo, o šiitų ir sunitų šeimos demografiškai išsiplėtė ir persikėlė į vietoves, kurios anksčiau buvo krikščioniškos. Šis pokytis nebuvo natūralus augimas, tai buvo pakeitimas, įvykdytas invazijos, okupacijos, etninio valymo ir politinių manipuliacijų būdu.

Zakaria taip pat atkreipė dėmesį į Sirijos ir Palestinos invazijų į Libaną pasekmes:

Palestinos teroristų grupuotės įsiveržė į Libaną po 1948 m. karo Izraelyje ir vėl 1970-aisiais, paverstų savo stovyklas terorizmo zonomis. Sirija įsiveržė 1976 m. taikydama taikos palaikymo pretekstą ir liko 30 metų. Abiejų bangų pasekmės buvo Libano stabilumo ir krikščioniškos tapatybės sunaikinimas.

„Hezbollah“ išaugo 1980-aisiais, finansuojama Irano ir saugoma Sirijos. Kai po karo krikščioniškos pajėgos nusiginklavo, „Hezbollah“ išlaikė savo ginklus, prisidengdama „pasipriešinimu“. Laikui bėgant ji užgrobė valstybę, kariuomenę ir visas svarbiausias institucijas. Dabar ji yra tikroji Libano Respublikos valdovė, kuri faktiškai tapo Irano Islamo Respublikos tęsinys.

1982 m. įkurta Irano remiama „Hezbollah“ išlaiko tvirtą įtaką Libane per savo šiitų rėmėjus ir vyriausybę, įskaitant parlamentą. Kaip pažymi žurnalistas ir rašytojas Danielis Greenfieldas:

Krikščionių politikai gali oficialiai užimti aukštas ir, kai kuriais atvejais, rezervuotas pareigas Libano vyriausybėje, tačiau dažnai jie yra tik islamo teroristinių grupuočių priedanga ir marionetės. 

Šiitų islamo perėmimas Irano, islamo teroristinių grupuočių augimas regione ir regioninio šiitų džihadizmo plitimas iš Teherano iš esmės pavertė Libaną iš krikščioniškos šalies islamo marionetiniu režimu.

Per daugelį metų Libano krikščionys susidūrė su daugybe išpuolių, nes šalis vis labiau kontroliuojama „Hezbollah“, kuri savo galią įgyvendina naudodama smurtą ir bauginimus.  

Pasak žmogaus teisių organizacijos „Open Doors“, pagrindinės Libano krikščionių baimės atspindi krikščionių bendruomenių demografinį mažėjimą ir su tuo susijusią baimę, kad gali tapti vis sunkiau išlaikyti ilgalaikį demografinį lygį ir politinę įtaką. Ši baimė yra ypač aktuali, atsižvelgiant į augančią šiitų bendruomenių galią ir, ypač, „Hezbollah“ įtaką. 

Krikščionys Libane susiduria su didžiausia religine priešiškumu daugiausia islamo tikėjimo regionuose, pavyzdžiui, Tripolyje, Bekaa slėnyje (ypač ten, kur yra Sirijos pabėgėlių stovyklos), Pietų Beirute (pavyzdžiui, šiitų priemiestyje El Dahye), Palestinos pabėgėlių stovyklose (netoli Tripolio ir Beiruto) ir „Hezbollah“ kontroliuojamuose regionuose į pietus ir rytus nuo Bekaa slėnio.

Dėl to krikščionių bendruomenės tradiciškai krikščioniškose vietovėse vis labiau jaučia politinį spaudimą. Be šiitų „Hezbollah“, yra ir sunitų bendruomenė, kurios daugelis narių yra radikalai, ypač vietovėse, kuriose „Islamo valstybė“ (ISIS) tebėra populiari. Praeityje taip pat buvo musulmonų savižudžių išpuolių prieš krikščionis. Pavyzdžiui, 2016 m. birželio mėn. aštuoni savižudžių sprogdintojai surengė dvi atakų bangas prieš krikščionišką Al Qaa miestą šiaurės rytų Libane, per kurias žuvo mažiausiai penki žmonės.

Pastaraisiais metais krikščionių bendruomenės ir šventosios vietos vis dažniau tampa agresijos, pavyzdžiui, plėšimų, vagysčių ir išžaginimų, taikiniu. Tai daugiausia vyksta daugiausia krikščionių apgyvendintose vietovėse, kurios ribojasi su daugiausia sunitų ir šiitų apgyvendintomis vietovėmis. Nusikaltėliai dažniausiai yra šiitų gaujos arba Libane gyvenantys ir dirbantys siriečiai. Taip pat įtariama, kad į tai įtraukti kai kurie palestiniečiai iš netoliese esančių pabėgėlių stovyklų. Šiose vietovėse krikščionės moterys gali būti musulmonų vyrų priekabiaujamos dėl to, kad nešioja neislamiškus drabužius. Islamo priespauda daugiausia paliečia iš islamo į krikščionybę atsivertusius žmones, ypač daugiausia musulmonų gyvenamose vietovėse. Krikščionys, kilę iš musulmonų šeimų, paprastai neatskleidžia savo tikėjimo ir dažnai toliau laikosi islamo aprangos kodekso. 

Be to, musulmonai sugadino keletą bažnyčių ir krikščionių nuosavybės objektų Libane. Pavyzdžiui, 2024 m. sausio mėn. grupė musulmonų apiplėšė ir suniokojo mažiausiai dešimt bažnyčių Beirute ir Libano kalnuose.

Pasak „Open Doors“, bažnyčios musulmonų vietovėse dažnai nusprendžia nerodyti religinių simbolių ir ikonografijos, kad nesukeltų priešiškumo iš musulmonų bendruomenių, kuriose jos yra įsikūrusios. 2021 m. susirėmimai tarp šiitų ir krikščionių kaimų pietų Libane, kuriuos kontroliuoja „Hezbollah“, paliko šešis sužeistuosius. Susirėmimų metu krikščionių religiniai simboliai buvo užpulti ginkluotų šiitų. 

Pastaraisiais metais musulmonai sugadino ar sunaikino įvairius kitus krikščioniškus simbolius ar šventoves viešose vietose. 2019 m. gruodžio mėn. ir 2020 m. gruodžio mėn. Kalėdų eglutės buvo sudegintos Dinniyeh, musulmonų mieste šiaurės Libane. Taip pat Tripolyje Kalėdų eglutės buvo sudegintos 2019 m. gruodžio mėn. ir 2023 m. gruodžio mėn. 2024 m. lapkričio mėn. Faraya buvo suniokotas prakartėlės eksponatas – buvo pašalinta kūdikio Jėzaus figūra, o šalia jos padėtas pistoletas.

„Open Doors“ pažymi, kad Libano bažnyčioms ir krikščioniškoms organizacijoms gali būti pavojinga pasisakyti prieš diskriminaciją ir priespaudą. Kritika tam tikrų grupių, pvz., „Hezbollah“, atžvilgiu gali sukelti grasinimus, šmeižto kampanijas ar kitas rimtas pasekmes. 

Zakaria sakė europeanconservative.com:

Libanas yra faktiškai padalytas. Krikščionys gyvena daugiausia Libano kalnuose ir šiaurėje, o musulmonai dominuoja pietuose ir Bekaa slėnyje. Kasdieniniai santykiai daugiausia yra civilizuoti, tačiau pasitikėjimas yra silpnas, o sambūvis yra labiau geografinis nei socialinis.

Dauguma krikščionių laiko „Hezbollah“ okupacinę jėgą, sunaikinusią Libano suverenitetą. Keletas politikų bendradarbiauja su ja iš baimės ar asmeninių interesų, tačiau paprasti žmonės jaučia gilų nepasitenkinimą.

Kaip sprendimą Zakaria siūlo sukurti maronitų valstybę Libano kalnuose:

Mūsų vizija – atkurti Libano kalnus kaip maronitų, kitų krikščionių ir druzų tėvynę, suverenią valstybę, grindžiamą taika, kultūros atgimimu ir Vakarų bei Viduržemio jūros regiono aljansais. Libano krikščionims reikia vienybės, stipraus diasporos tinklo ir drąsos atkurti naują valdymo modelį.

Žurnalistas ir rašytojas Danielis Greenfieldas taip pat pažymi:

Islamo galios augimas reiškia, kad krikščionių ir žydų tautų likimai Vakarų pasaulyje ir Artimuosiuose Rytuose yra tarpusavyje susiję. 19 amžiaus Libano istorija yra priverstinis priminimas, kad krikščionių ir žydų teisės bet kurioje musulmonų pasaulio vietoje priklauso nuo Vakarų valstybių politinės ir karinės tvirtybės. Idealiu atveju, tos valstybės galėtų turėti 19 amžiaus valstybių drąsą įsikišti ir padaryti Libaną krikščionišku.

Tačiau nesant tokio noro tiesiogiai įsikišti ir grąžinti kolonijinę musulmonų gyventojų bendruomenę į jos pirmines teritorijas, dviejų valstybių sprendimas galėtų išsaugoti krikščionišką Libaną, kuris priešingu atveju greičiausiai išnyktų per vieną kartą. Tyla tai padarys.

Ar musulmonų daugumos Libanas yra ateitis, kuri laukia Vakarų Europos? Vakarai turėtų užkirsti kelią šiam katastrofiniam rezultatui, pertvarkydami savo imigracijos politiką ir tuo pačiu metu remdami Libano krikščionis, padėdami jiems sukurti dviejų valstybių sprendimą Libane arba federalinę sistemą, kuri padės išsaugoti krikščionių buvimą ten. 

Autorius: Uzay Bulut

Uzay Bulut yra Turkijoje gimusi žurnalistė, anksčiau dirbusi Ankaroje. Ji daugiausia domisi Turkija, politiniu islamu ir Artimųjų Rytų, Europos bei Azijos istorija.

Nuotraukoje: 2025 m. lapkričio 12 d. piligrimai dalyvauja mišiose Maronitų vienuolyne Šv. Marono, kuriame yra Šv. Charbelio šventovė, kalnų kaimelyje Annaya. JOSEPH EID / AFP

https://europeanconservative.com/articles/analysis/from-christian-to-majority-muslim-lebanons-cautionary-tale-for-europe/

Kalėdos kai ateina

 

Kalėdos kai ateina,

O gatvėse įkaušę zuikiai,

Einu senamiečio gatvelėm

Ir čia jaučiuosi puikiai...

Kalėdos kai ateina,

Aprimsta landsbergynas,

Chalturščikai prie meno

Ir kitas sašlavynas.

Kalėdos kai ateina,

Net nuosėda prabunda,

Vėl seną giesmę gieda,

Vėl karo būgnai dunda.

Kalėdos kai praeina,

Velniai apsėda miestą,

Menu vadina šūdą,

Ir minko jį į sviestą.

Briuselis nori karo, Vengrija nori taikos. Šventinis pokalbis su ministru pirmininku Viktoru Orbánu

– Premjere, ar manote, kad įmanoma, jog 2025 m. buvo paskutiniai taikos metai Europoje?

– Taip, to negalima atmesti.

– Vien tai, kad šis klausimas gali būti užduotas, yra šokiruojantis.

– Mes pripratome prie taikos. Paskutinis didelis karas Europoje baigėsi 1945 m., ir nuo tada praėjo aštuoniasdešimt metų. Tai yra itin reta situacija Europoje. Ilgą laiką masinio naikinimo branduoliniai ginklai neleido šio žemyno tautoms kariauti. Visi manė, kad Europos konfliktas neišvengiamai peraugs į branduolinį pasaulinį karą. Ši baimė vyravo aštuoniasdešimt metų. Tačiau dabar atsiranda visiškai naujas pasaulis.

Vyksta finansinės, karinės ir politinės galios perskirstymas, kuris netgi gali išprovokuoti karą. Europoje jaučiamos karo įtampos yra Vakarų Europos ir Europos Sąjungos nuosmukio rezultatas.

– Prieš keletą dienų grįžote iš ES viršūnių susitikimo Briuselyje. Ar mes esame arčiau taikos, ar toliau nuo jos?

– Mes esame arčiau karo. Viskas, ką mums pavyko pasiekti Briuselyje praėjusią savaitę, buvo sulėtinti tempą, kuriuo artėjame prie karo. Buvo tokių, kurie norėjo pagreitinti šį procesą iki hiper greičio, bet mums pavyko juos sustabdyti. Tačiau procesas nesustojo. Mes tik užkirtome kelią jo pagreitinimui. Šiandien Europoje vėl yra dvi stovyklos: karo šalininkai ir taikos šalininkai. Šiuo metu karo jėgos yra daugumoje. Briuselis nori karo, Vengrija nori taikos.

– Tai tarsi Čechovo pjesėje: Europos arenoje vienas po kito pasirodo ginklai. Ginklavimasis, šaukimas į karo tarnybą, visuomenės nuomonės ruošimas karui – viskas vyksta vienu metu.

– Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Ukrainos ir Rusijos karas kelia eskalavimo grėsmę, bet tai yra labiau pasekmė. Tikroji priežastis yra Vakarų Europos politinis, ekonominis ir socialinis nuosmukis. Šis procesas prasidėjo 2000-ųjų viduryje ir paspartėjo dėl netinkamų atsakų į finansų krizę. Prieš dvidešimt metų Europos Sąjungos ir Jungtinių Valstijų ekonominiai rodikliai buvo maždaug vienodi. Šiandien Amerika sparčiai kyla, o Europa smunka. Per kelerius metus buvęs pasaulio pavyzdinis žemynas tapo pajuokos objektu, nereikšmingu žaidėju.

– Ar manote, kad būtent dėl to Europa organizuojama kaip karo ekonomika?

– Taip. Tai gerai žinomas istorinis refleksas. Jei jie negali konkuruoti su sparčiau besivystančiais regionais, jie bando skatinti augimą per karo ekonomiką. Tai taip pat yra lemiama priežastis, kodėl europiečiai įsitraukė į Ukrainos ir Rusijos karą. Tačiau tai nebuvo neišvengiama. 2022 m. vasario mėn. Europa galėjo nuspręsti nusiųsti taikos misiją į Maskvą ir Kijevą ir nepaskelbti šio konflikto savo karu. Jei taip būtų nutikę, šiandien negyventume karo šešėlyje. Vietoj to Europa, iš dalies spaudžiama JAV, pasuko karo keliu. Bideno administracijos įsikišimas nulėmė diskusijas karo kurstytojų naudai. Šiandien naujasis prezidentas nori taikos. Tai yra įspėjamasis ženklas. Europa neturi grįsti savo strateginių sprendimų Amerikos vidaus politikos ciklais. Amerikos santykiai yra svarbūs, bet Europos reikalai turi būti grindžiami tik Europos interesais.

– Atrodo, kad Europos Sąjungos vadovybė vis dažniau naudojasi spragomis, teisiniais triukais, o kai kuriais atvejais – tiesiog šantažu, siekdama daryti įtaką sprendimų priėmimui. Ar Briuselio akivaizdoje galima išsaugoti Europos šalių suverenumą?

– Europos Sąjunga šiuo metu yra dezintegracijos būsenoje. Tai, kas vyksta, yra dezintegracijos procesas, kuris vyksta tuo pačiu metu, kai Briuselio biurokratija intensyvina pastangas sukurti imperiją. Štai kaip Sąjunga byra: sprendimai priimami Briuselyje, bet jie neįgyvendinami. Pirmiausia jų neįgyvendina viena šalis, tada dvi, tada trys. Nepaisant ketinimų didinti centralizuotą valdžią, sprendimų priėmėjai yra priversti nuolat pasitraukti. Tai panašu į sunkiaatletį, kuris pakelia svarmenį, bet negali su juo atsistoti ir galiausiai jį numeta. Geras pavyzdys yra ekologiškas perėjimas. Komisija rimtai pakenkė Europos pramonei, ypač chemijos ir automobilių pramonei, paskelbusi programą prieš valstybių narių valią. Ji paskelbė, kad nuo 2035 m. nebus galima gaminti tradicinių variklių automobilių, o kai paaiškėjo, kad tai neįmanoma, ji atsitraukė. Tas pats vyksta ir migracijos srityje.

Vengrija neįgyvendina migracijos pakto, todėl mums skiriama milijono eurų bauda per dieną. Lenkai elgiasi taip pat kaip mes, bet jie yra apdovanojami. ES nuolat riboja valstybių suverenitetą, tačiau nesugeba pasinaudoti įgytomis galiomis.

Tai yra chaosas, kuris šiandien vyrauja Briuselyje. Jei nebus greitos ir toli siekiančios reorganizacijos – o tai būtų įmanoma – tuomet dezintegracija pasieks tašką, iš kurio nebebus grįžimo.

– Ar gali būti, kad taikos kaina bus Ukrainos narystė ES? Ar tai būtų priimtina Vengrijai?

– Laimei, tokio ryšio nėra.

– Iki šiol kiekviename taikos plane buvo numatyta Ukrainos narystė ES.

– Tai tik bandymas pagardinti kartų vaistą. Narystė ES negarantuoja apsaugos. Be to, tai niekada neįvyks. Ukrainos narystė ES nėra realistiška. Vengrija jau atvirai priešinasi net derybų pradžiai, bet yra keletas Vakarų Europos šalių, kuriose reikėtų parlamento sprendimo arba referendumo. To nebus. Visi Briuselio koridoriuose tai žino ir sako. Tačiau posėdžių salėse apgaulė tęsiasi. Europos tautos aiškiai mato, kad Ukrainos įstojimas ne sustiprintų Sąjungos, o ją susilpnintų. Šiandien jie vis dar sako, kad Ukrainos karinė galia didina Europos saugumą, bet tai nėra tiesa. Ukrainos išlaikymas eikvoja Europos energiją ir išteklius. Su Ukraina mes kasdien silpnėjame.

– Vengrijos ekonomika jau kelerius metus kenčia. Ar karas yra vienintelė priežastis?

– Ne. Vengrijos ekonomika kenčia tiek dėl karo, tiek dėl Europos Sąjungos nuosmukio. ES reakcija į karą, jos sankcijų politika, sunaikino Europos pramonę. Energijos kainos tapo du ar tris kartus didesnės nei mūsų konkurentų. Tokiomis sąlygomis neįmanoma konkuruoti. Kita problema yra ta, kad Vengrija yra silpstančios sąjungos dalis. Tie, kurie yra joje, silpsta kartu su ja. Šiandien ES mums yra ir būtina, ir gyvybiškai pavojinga. Ji yra būtina, nes didelė dalis mūsų eksporto ten keliauja. Tuo pačiu metu ji yra gyvybiškai pavojinga, nes jei nesugebėsime perorientuoti savo eksporto į kitas, augančias regionus, mes nuskęsime kartu su ja. Mūsų užduotis – užtikrinti, kad Vengrija vystytųsi, o ES smuktų. Tai rimtas politinis ir intelektualinis iššūkis.

– Jūsų politiniai oponentai keičiasi nuo rinkimų iki rinkimų. Dabar jūsų konkurentu tapo trečiojo lygio NER kadras. Ar jo bijote?

– Ne. Keičiasi tik vardai, o charakteris lieka tas pats. Vienas vadinasi Péter Márki-Zay, dabartinis vadinasi Péter Magyar, bet jų vaidmenys yra identiški. Briuselis juos kartais ištraukia iš skrybėlės, kad būtų kas nors, kas Vengriją pastatytų į Briuselio kelią.

– Kas yra Briuselio kelias?

– Briuselio kelias yra ištikimybės priesaika, kurią kasdien turi kartoti, kad Vengrijos likimas yra susijęs su Europos Sąjungos likimu. Kad Sąjunga nesilpsta, o atsinaujina. Kad nėra strateginių klaidų, tik šviesi ateitis. Todėl įgaliojimai turi būti perduoti Briuseliui: mokesčių politika, energetikos politika, pensijų sistema. Briuselis jau pastaraisiais metais mums išdėstė šiuos reikalavimus punktas po punkto. Tas pats atsispindi ir Tisza partijos programoje. Taip jie tai vadina: konvergencijos programa. Turime tapti tokie kaip Vakarų Europa. Turime tapti imigrantų šalimi, turime įgyvendinti migracijos paktą, turime statyti pabėgėlių miestus. 

Trys nuodėmės, kurios sugriovė Vakarų Europą: didžiųjų tarptautinių korporacijų interesų prioritetizavimas prieš žmonių interesus; migrantų priėmimas ir apgyvendinimas; vaikų perauklėjimas pagal „woke“ ir lyčių ideologiją. Mes atmetame visas tris. Šiandien tai yra nacionalinio suvereniteto esmė. Briuselis nori, kad Vengrija atsisakytų savo pasipriešinimo ir taptų tokia kaip jie. Tisza partija taip pat tai atstovauja. Tai sena istorija. Dabar mes patiriame jos naują versiją.

– Pastarosiomis savaitėmis keletas senų vardų – Lajos Bokros, Mária Zita Petschnig, László Lengyel, Ildikó Lendvai, György Raskó, Péter Ákos Bod – pasirodė kaip Tisza partijos rėmėjai.

– Šiandien yra dvi pusės: tie, kurie gina nacionalinį suverenitetą, ir tie, kurie gina Europos imperiją. Nuo 1990-ųjų pradžios šie žmonės skelbia, kad Vengrija turi ne tik perimti Vakarų priemones ir metodus, bet ir iš esmės tapti panaši į Vakarų Europą. Tai visada buvo skiriamoji linija Vengrijos politikoje. Vienos mokyklos atstovai teigia, kad mes esame vengrai, todėl ir europiečiai, kaip sakė József Antall. Kitos mokyklos atstovai teigia, kad mes turime gyventi kaip europiečiai teritorijoje, vadinamoje Vengrija. Jie visada atstovavo pastarąją mokyklą. Dabar maišas vėl rado savo lopą.

– Tisza partija neturi oficialios programos, tačiau jos ketinimus galima spręsti iš jos pareiškimų ir informacinių medžiagų.

– Ši informacija sudaro gerai žinomą vaizdą. Tai yra Briuselio nurodymų atspindys. Tisza partija pasirinko metodą laimėti rinkimus ne per diskusijas apie ateitį, o per kurstymą. Ji siekia kurstyti neapykantą ir panieką viskam, kas buvo pasiekta per pastaruosius 15 metų, viskam, kas yra vertinga ir kelia nacionalinį pasididžiavimą. Žmonės turi būti įtikinti, kad jų gyvenimas gali pagerėti tik tada, jei jie sutryps tuos, kurie trukdo išgelbėti juos iš Briuselio. Tai esame mes. Tai yra emocijomis pagrįstas politinis įrankis, pasiskolintas iš Briuselio. Tikiu, kad sprendžiant dėl mūsų ateities vengrai galiausiai priims protingą sprendimą. Ir mes laimėsime triuškinamą rinkimų pergalę, kuri pranoks visus lūkesčius. Protas nugalės emocijas. Patriotai nugalės Briuselio žmones.

– Ketvirta nepertraukiama kadencija, šešiolika metų valdžioje. Kuo labiausiai didžiuojatės?

– Pavyzdžiui, pastaraisiais metais Vengrija laimėjo tris Nobelio premijas, o tai tiesiog nuostabu. Sėkmingai kurdami valstybę, atkūrėme šalies ir vengrų tautos savigarbą. Mes parodėme, kad nesame pralaimėjimo ir pasitraukimo tauta, kad galime laimėti ir kad įveiksime Vengrijos nelaimes. Bet jei turėčiau pasakyti vieną dalyką: 

jei 2010 m. nebūtume pertvarkę Vengrijos, šiandien šioje šalyje gyventų 200 000 vengrų vaikų mažiau. Tiek vaikų šiandien sėdi po Kalėdų eglutėmis. Kas gali būti svarbiau už tai?

– Taigi šeimos politika yra pagrindinis klausimas?

– Mes sukūrėme du pagrindinius ramsčius. Vienas iš jų yra darbo pagrįsta ekonomika. Supratome, kad didžiausia Vakarų Europos klaida buvo iliuzija, kad galima gerai gyventi be darbo ir pastangų. Tai lėmė socialinės gerovės pagrįstą ekonominę sistemą, kuri dabar pasirodė esanti neperspektyvi. Priešingai, mes sakėme, kad tik darbas, nuopelnai ir veiklos rezultatai gali išlaikyti šalį. Mes pertvarkėme viską, nuo švietimo iki paramos šeimoms, kad paskatintume papildomas pastangas. Kitas ramstis yra šeimos pagrindu sukurta visuomenė. Priešingai nei liberalai, mes nemanome, kad pagrindinis gyvenimo vienetas yra individas, o šeima. Darbo pagrindu sukurta ekonomika ir šeimos pagrindu sukurta visuomenė – tai yra tai, ant ko šiandien yra pastatyta Vengrijos gyvenimas.

– Jei Rusija ir Ukraina pasiektų taiką, koks būtų jūsų pirmasis žingsnis?

– Pirmiausia padėkočiau Dievui. Praėjusią savaitę Briuselyje vykusioje „karo taryboje“ buvo pasiūlyta suteikti Ukrainai 90 milijardų eurų paskolą, kuri finansuotų dar dvejus karo metus. Mes į tai nesikišame. Bet paskaičiuokime: kas savaitę abiejose pusėse žūsta maždaug 9000 žmonių. Tai yra 400 000 žmonių per metus. Per dvejus metus tai yra 800 000 žuvusių ar suluošintų žmonių. Kas drįsta prisiimti moralinę atsakomybę už tai? Jei galime to atsikratyti, mūsų pirmoji užduotis turėtų būti padėka.

– Ką norėtumėte pasakyti vengrams 2025 m. Kalėdų proga?

– Šiandien Vakarų pasaulis yra sumaištyje. Tokiais laikais sunku rasti kažką, už ko būtų galima laikytis. Aš grįžtu prie paprasto krikščioniško mokymo: mylėk savo artimą kaip save patį. Šiuo metu aš sutelkiu dėmesį ne į pirmąją dalį, o į antrąją: mylėk save. Tai nereiškia savęs garbinimo ar savęs girimo, bet tai, kad mes vertiname tai, ką pasiekėme, ir nenuvertiname savo gyvenimo rezultatų. Vieninga šeima, gerai išauklėtas ir išsilavinęs vaikas, atkaklus draugų rėmimas, meilė lydint tėvus jų kelionėje, uždirbtas ir išlaikytas darbas, nuosavas namas, pasitikintis, savarankiškas gyvenimas, bet kokia auka, padaryta savo šalies labui – visa tai yra savigarbos priežastys. Tinkamas savęs pažinimas suteikia savigarbą, o savigarba – kitų žmonių sėkmės ir pasiekimų pripažinimą, tai yra meilę artimui. Nematau kito kelio, kuris vestų vengrus į taiką.

Su V.Orbanu kalbėjo Csermely Péter

https://magyarnemzet.hu/belfold/2025/12/brusszel-haborut-magyarorszag-beket-akar

Malda prie Kūčių stalo

 

Lietuvoje Šv. Kalėdas pasitinkame prie bičiulystės, ramybės, susitaikymo vakarienės stalo. Kūčių vakarienės metu dalijamės nerauginta duona – kalėdaičiu. Vakarienę pradedame malda, kuriai vadovauja šeimos tėvas, motina ar kitas šeimos narys.

---

Visi: Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.

(Evangelija skaitoma atsistojus prie stalo):

Skaitovas: iš Evangelijos pagal Luką.

„Anomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus. Toks pirmasis surašymas buvo padarytas Kvirinui valdant Siriją. Taigi visi keliavo užsirašyti, kiekvienas į savo miestą. Taip pat ir Juozapas ėjo iš Galilėjos miesto Nazareto į Judėją, Dovydo miestą, vadinamą Betliejumi, nes buvo kilęs iš Dovydo namų ir giminės. Jis turėjo užsirašyti kartu su savo sužadėtine Marija, kuri buvo nėščia. Jiems tenai esant, prisiartino metas gimdyti, ir ji pagimdė savo pirmgimį sūnų, suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje.

Toje apylinkėje nakvojo laukuose piemenys ir, pakaitomis budėdami, sergėjo savo bandą. Jiems pasirodė Viešpaties angelas, ir juos nutvieskė Viešpaties šlovės šviesa. Jie labai išsigando, bet angelas jiems tarė: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė lšganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas. Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose“. Ūmai prie angelo atsirado gausi dangaus kareivija. Ji garbino Dievą, giedodama: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“ (Lk 2, 1-14). 

Malda

Visagali Dieve Tėve, Tu, mus mylėdamas, atsiuntei į pasaulį savo vienatinį Sūnų Jėzų Kristų. Šį vakarą dėkojame už Tavo Sūnaus, mūsų Brolio, gimimą vargingame Betliejaus tvartelyje Šventosios Nazareto Šeimos globoje.

Gailestingasis Dieve, prieš linkėdami vienas kitam ramybės, atsiprašome už visas mūsų klaidas ir nuodėmes, kuriomis įžeidėme Tavo begalinį gerumą ir Tavo mylimus žmones, ypač mūsų artimuosius.

Gerasis Tėve, laimink mūsų šeimos narius, kurių čia nėra (galima paminėti vardus), o mūsų mirusiems (galima paminėti vardus) suteik amžinąjį atilsį.

Meldžiame, padaryk, kad ši brolybės ir meilės vakarienė skatintų mus visada gyventi tikroje vienybėje ir būti Tavo, Dangiškojo Tėvo, šeima drauge su mūsų Broliu ir Išganytoju Jėzumi Kristumi, kurio meilė mums tokia pat brangi vakar, šiandien ir visada.

Palaimink, Dieve, šias Kūčių stalo gėrybes, kuriomis stiprinsimės šį šventą vakarą Tavo dosnumo dėka per Kristų, mūsų Viešpatį.

Visi: Amen

https://www.vilnensis.lt/malda-prie-kuciu-stalo-3/

(photo: Wikimedia / Titian - The Holy Family with a Shepherd)

Belgijos „gyventojų pakeitimas“: 72,9 % vaikų ir paauglių Briuselyje yra ne ES šalių kilmės migrantai, tik 10,5 % yra belgai, kilę iš Belgijos

 

„Tai patvirtina akivaizdų teiginį, kad vietiniai Europos gyventojai yra keičiami“, rašo Belgijos parlamento narys Filip Dewinter.

Demografiniai pokyčiai visoje Europoje yra milžiniški, o etniniai, vietiniai europiečiai sparčiai keičiami. Kaip pažymėjo „Remix News“, tai akivaizdu tokiuose miestuose kaip Viena, Austrija, tačiau bene ryškiausi pokyčiai vyksta Briuselyje, Belgijoje.

StatBel, oficiali vyriausybės statistikos organizacija, pateikia duomenis, kad Briuselyje 72,9 proc. vaikų ir jaunuolių nuo 0 iki 17 metų yra imigrantų kilmės iš už Europos Sąjungos ribų arba gimę už ES ribų.

Įdomu, kad tik 10,56 proc. šio amžiaus grupės atstovų yra belgai, turintys tik belgišką kilmę.

Reaguodamas į tai, Belgijos parlamento narys Filipas Dewinteris kalbėjo apie „gyventojų pakeitimą“, kuris, jo teigimu, nėra „sąmokslas“, bet aiškiai matomas iš duomenų.

Daugelis kritikų teigė, kad Briuselyje yra toks didelis užsienio jaunimo procentas, nes į sostinę persikėlė kitų ES šalių piliečiai. Tačiau duomenys rodo, kad beveik visi sostinės jaunuoliai dabar yra ne ES šalių piliečiai.

Apskritai Belgijoje yra pastebimų skirtumų tarp regionų. StatBel pažymi: „Belgijos mastu 2025 m. sausio 1 d. apie du trečdaliai gyventojų buvo belgai, turintys belgišką kilmę. Šis skaičius svyruoja nuo 22,0 proc. Briuselio-Sostinės regione iki 63,6 proc. Valonijos regione ir 71,9 proc. Flamandų regione.“

Belgijoje iš viso 64 proc. gyventojų yra belgų kilmės, 22,1 proc. yra užsienio kilmės belgai, o 13,8 proc. yra užsieniečiai, neturintys Belgijos pilietybės.

Praktiškai tai reiškia, kad 2025 m. sausio 1 d. „Belgijos gyventojų skaičius absoliučiais skaičiais buvo 7 571 338 belgų kilmės belgai, 2 619 289 užsienio kilmės belgai ir 1 634 924 ne belgai“, pagal BelStat duomenis.

Belgija aiškiai nurodo, kad Briuselyje taip pat yra daug „užsienio kilmės“ belgų, kurie sudaro 40,8 proc. Briuselio sostinės regione.

Tai reiškia, kad Briuselyje 78 proc. gyventojų yra ne belgų kilmės.

Šeimų susijungimas yra pagrindinė imigracijos priežastis ir išlieka didžiausias augimo šaltinis.

Nuo 2018 m. metinis vidurkis svyruoja apie 56 000 naujų šeimų susijungimų. Vienintelis nuosmukis buvo pastebėtas 2020 m., per koronaviruso pandemiją. Didžiausias skaičius buvo pasiektas 2024 m., kai susijungė 59 873 šeimos.

Didysis pakeitimas

Naujoje „Liberium“ skiltyje Filipas Dewinteris, dešiniosios flamandų nacionalistų partijos „Vlaams Belang“ lyderis ir šiuo metu ilgiausiai dirbantis Belgijos parlamento narys, paminėjo naują 33 puslapių Trumpo administracijos memorandumą, susijusį su Europa. Be kitų klausimų, memorandume teigiama, kad Europos demografija keičiasi ir kad šis pokytis gali kelti grėsmę Jungtinėms Valstijoms. Dewinteris rašė taip:

Ar Trumpas nėra tiesiog teisus, kai teigia, kad Europa nyksta, yra silpnai valdoma ir praranda savo tapatybę, socialinę sanglaudą, kultūrinę tapatybę ir etninį homogeniškumą dėl imigracijos, „wokeism“ ir islamizacijos? 33 puslapių memorandume, kurio, beje, tik du puslapiai skirti Europai, Trumpo administracija nurodo „migracijos politiką, kuri keičia žemyną ir sukelia konfliktus“.

Tai patvirtina akivaizdų teiginį, kad vietiniai Europos gyventojai yra keičiami. Susiedamas imigracijos invaziją su „gimimų skaičiaus kritimu“ ir „nacionalinės tapatybės bei pasitikėjimo savimi praradimu“, Trumpas visiškai pritaria gyventojų keitimo analizei, o „gyventojų keitimo“ koncepcija iš „sąmokslo teorijos“ tapo Amerikos vyriausybės politika.

Praėjusiais metais Belgijos Europos Parlamento narys Tom Vandendriessche buvo papeiktas Europos Parlamento pirmininkės Robertos Metsolos už išvadą, kad ES komisarės Ylvos Johansson raginimas didinti migraciją siekiant kovoti su senstančia Europos darbo jėga yra „tyčinis, organizuotas gyventojų pakeitimas“.

Flandrijos nacionalistų partijos „Vlaams Belang“, kuri Europos Parlamente priklauso „Tapatybės ir demokratijos“ frakcijai, įstatymų leidėjas pakomentavo ES vidaus reikalų komisarės Johansson pastabas, kuri praėjusį mėnesį pareiškė, kad Europos Sąjungai kasmet reikia mažiausiai 1 milijono migrantų, kad būtų papildyta mažėjanti darbo jėga, ir paragino bloką toliau „investuoti į legalius reguliarios migracijos kanalus“.

„Tai yra komisarės Johansson tiesioginiai žodžiai: „Mums reikia migracijos“, – sakė Vandendriessche, komentuodamas sausio 16 d. pareiškimą.

„Ji nori į Europą atvesti dar 1 milijoną migrantų, be tų milijonų, kuriuos jau turime.

Tai darydama, ji nori kovoti su senstančia ir mažėjančia Europos gyventojų populiacija. Taigi ji tiesiogine prasme nori, kad neeuropiečiai pakeistų mažėjančius europiečius.

Tai, pagal apibrėžimą, yra pakeitimo migracija, sinonimas repopuliacijai“, – pridūrė Belgijos EP narys.

https://rmx.news/article/belgiums-population-replacement-72-9-of-children-and-teens-in-brussels-have-a-non-eu-migration-background-only-10-5-are-belgians-of-belgian-origin/

Vienoje:

🇦🇹Austria

Vienna has seen incredible demographic changes, especially in the last decade.

40.9% of its population is foreign born. Over 50% have both parents born overseas.

This year, for the first time ever, over half of first-graders do not understand German (50.9%). pic.twitter.com/P0P7dJVj5Q

— Remix News & Views (@RMXnews) December 17, 2025