Lavrovas: JAV operacijos Irane tikslas – naftos kontrolė

 

„Buvo planuojama perimti naftos kontrolę“: Lavrovas papasakojo apie JAV karinės operacijos prieš Iraną tikslą.

Vienas iš JAV karinės operacijos prieš Iraną tikslų buvo kontroliuoti per Ormuzo sąsiaurį gabenamą naftą, pareiškė Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas. Tuo tarpu Iranas vėl atkūrė karinę kontrolę laivybai Ormuzo sąsiauryje dėl tebesitęsiančios JAV blokados. Tuo pačiu atidarytas Islamo Respublikos oro erdvė – ne visa, o tik virš rytinės šalies dalies. Pradėjo veikti šeši oro uostai.

Vienas iš JAV karinės operacijos prieš Iraną tikslų buvo užsitikrinti kontrolę nad naftos srautais, einančiais per Ormūzo sąsiaurį, pareiškė Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas.

„Nemanau, kad iš tikrųjų buvo planų sunaikinti civilizaciją. Mano nuomone, tai tik retorinė figūra, bet kokie planai buvo – tai užtikrinti kontrolę nad nafta, kuri teka per Persijos įlanką, per Ormuzo sąsiaurį“, – sakė ministras savo kalboje Antalijos diplomatiniame forume.

Tuo tarpu šiandien Iranas vėl atkūrė karinę kontrolę laivų eismui Ormuzo sąsiauryje. Toks sprendimas buvo priimtas šalies ginkluotųjų pajėgų dėl JAV karinės blokados.

„Deja, JAV... toliau vykdo plėšimus ir jūrų piratavimą, vadindamos tai blokada. Todėl kontrolė sąsiauryje atkurta. Šis strateginis praėjimas yra ginkluotųjų pajėgų valdomas ir atidžiai kontroliuojamas“, – cituoja RIA Novosti Islamo Respublikos ginkluotųjų pajėgų atstovo pareiškimą.

Tačiau tuo pačiu metu Iranas pirmą kartą nuo vasario 28 d. atvėrė savo oro erdvę ir dalį oro uostų. Apie tai pranešė Irano civilinės aviacijos organizacija.

„Dėl šalies oro erdvės uždarymo, susijusio su amerikiečių ir sionistų agresija, pranešus atitinkamoms institucijoms ir remiantis saugumo įvertinimu... pagal 2026 m. balandžio 18 d. 07:00 val. išleistą NOTAM pranešimą, buvo atidaryta šalies oro erdvė ir keletas oro uostų“, – cituoja RIA Novosti iš pareiškimo.

Taip pat pažymima, kad oro erdvė atidaryta tik rytinėje Irano dalyje. Veiks šeši civiliniai oro uostai, du iš jų – Teherane.

Skrydžiams virš šalies taikomos kelios sąlygos, visų pirma – lėktuvų identifikavimas prieš įskrisdami į šalies oro erdvę ir ryšio užmezgimas su kaimyninės šalies dispečeriais prieš išskrisdami iš jos, praneša TASS, remdamasi šaltiniu Artimųjų Rytų skrydžių valdymo tarnybose. Šios taisyklės galios iki balandžio 25 d. ryto.

Šaltinis

Scottas Ritteris: Rusija grasina smogti Suomijai ir Baltijos valstybėms

 

Scottas Ritteris – buvęs JAV jūrų pėstininkų majoras, žvalgybos karininkas ir JT ginklų inspektorius. S. Ritteris aptaria Rusijos grasinimą surengti atsakomąjį smūgį prieš Europos taikinius.

https://www.youtube.com/watch?v=OOLUsj50ZEE

https://www.youtube.com/watch?v=AJr8uaziIUc

Nuo nugalėtojo iki aukos: kaip Vakarai patys sukūrė savo krizę

 

Europa patiria geopolitinį atoveiksmį („Blowback“). Po Šaltojo karo neatlikti pokyčiai ir dvigubi standartai dabar atsiliepia žemynui.

Prieš daugiau nei 20 metų amerikiečių politologas Chalmersas Johnsonas išpopuliarino terminą „Blowback“, kurį iš pradžių sukūrė CŽV, siekdama apibūdinti savo veiksmų nenumatytas pasekmes. Šiandien Europa patiria milžinišką „Blowback“ – nenumatytą, bet neišvengiamą pasekmę, kilusią dėl nesugebėjimo prisitaikyti prie naujų sąlygų po Šaltojo karo.

O kokios buvo tos naujos sąlygos? Pirma: Sovietų Sąjunga, o vėliau ir ją pakeitusi Rusija, nebebuvo priešininkė, o tapo potencialia drauge, netgi galima sąjungininke. Šis perėjimas nuo priešo prie draugo niekada nebuvo lengvas, tačiau jį turėjo užtikrinti tvirtos institucijos, pripažįstančios naują realybę. Tačiau vietoj to institucijos, kurios tariamai laimėjo Šaltąjį karą – NATO ir Europos Sąjunga – paskelbė savo pretenzijas į visuotinį, t. y. pasaulinį statusą.

Rusija lieka Europos šalimi

Ši „istorijos pabaigos“ ideologija kėlė abejonių dėl Maskvos įsitikinimo, kad tik Jungtinės Tautos ir su jomis susijusi tarptautinė teisė yra tikrai visuotinės. Dar blogiau: politinis Vakarų pasaulis išsiplėtė iki pačių Maskvos sienų ir taip nauja forma atkūrė Šaltojo karo logiką.

Antra, po 1990 m. atsirado galimybė įgyvendinti svajonę suvienyti žemyną „nuo Lisabonos iki Vladivostoko“. Tam būtų buvęs būtinas tikras Rusijos ir jos naujų kaimynų susitaikymas – toks pat sudėtingas, kaip ir pokarinis Vokietijos susitaikymas po 1945 m. Be to, Rusija susidūrė su iššūkiu suvokti save kaip naujos tarptautinės tvarkos bendrakūrėją.

Palanki Europos saugumo aplinka būtų palengvinusi šį procesą. Tačiau vietoj visos Europos susitarimo įsigalėjo atlantizmas. Jis susilpnino Europos „strateginę autonomiją“ ir kartu sukėlė skaldančią dinamiką Rytų Europoje. Ekspansyvus politinis Vakarų pasaulis susidūrė su Rusijos pasipriešinimu, o Rytų Europos valstybės daugiausia pasirinko Vakarus – ne tiek dėl prievartos, kiek dėl ateities lūkesčių.

Šis sprendimas neturėjo būti primestas jėga. Rytų Europoje tebebuvo didelių grupių, kurios norėjo palaikyti gerus santykius su Rusija. Net ir pačioje Rusijoje – nepaisant karo – tebėra europietiškai orientuotas elitas. Šia prasme Rusija išlieka giliai europietiška šalis.

Nesugebėjimas atsižvelgti į šias tendencijas ir sukurti savarankišką Europos politiką sukėlė atoveiksmį. Netgi Donaldo Trumpo vadovaujamos JAV yra pavargusios nuo Europos priklausomybės ir nesugebėjimo aiškiai suformuluoti savo interesų. Europos bandymas tęsti karą Ukrainoje nepaisant tarpininkavimo pastangų dar labiau gilina susiskaldymą.

ES pasirenka militarizaciją

Užuot dirbusios su Rusija siekiant karo pabaigos, ES vadovybės pasirenka militarizaciją ir tikisi taip įveikti deindustrializaciją bei strateginę priklausomybę.

Antra, nesugebėjimas ginti savo principų susilpnino Europos moralinį teisėtumą ir pagilino jos ekonomines problemas. Jau į JAV pasitraukimą iš Irano branduolinio susitarimo Europa reagavo silpnai ir nenuosekliai.

Nors Europa remia Palestinos administraciją, jos reakcija į smurtą Vakarų Krante, Gazos ruože, Libane ir Irane tebėra nepakankama. Čia taip pat matomas atoveiksmis, pavyzdžiui, Hormuzo sąsiaurio uždarymas.

Šie pokyčiai dabar pasiveja Europą. Metai strateginės priklausomybės ir dvigubų standartų ištuštino Europos svajones apie taiką ir vienybę. Vietoj to, kad kartotų nesėkmes, Europa turėtų pradėti pati kurti savo ateitį ir atsikratyti pasenusio Šaltojo karo mąstymo – kitaip tai padarys kiti.

Richard Sakwa

https://www.berliner-zeitung.de/politik-gesellschaft/geopolitik/europa-blowback-kalter-krieg-strategie-krise-li.10028754

Bloomberg nuotr.

Reikalavimas nutraukti VKI vadovo Audriaus Valotkos persekiojimą

 

Šiandien Lietuvos žmogaus teisių ir pilietinės visuomenės organizacijos oficialiai išplatino viešą reikalavimą šalies institucijoms dėl Valstybinės kalbos inspekcijos (VKI) vadovo Audriaus Valotkos persekiojimo, kuris, jų teigimu, prasidėjo po to, kai Šiaulių romų integracijos centro vadovė Konsuela Mačiulevičiūtė viešai pareiškė, jog ją esą įžeidžia Kaune veikiančios augalų parduotuvės „Čigono daržas“ pavadinimas, o VKI vadovas viešai paaiškino, kad žodžiai „čigonas“ ir „negras“ lietuvių kalboje yra vartotini.

Po šių pasisakymų VKI vadovą užsipuolė Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, kultūros ministrė bei Ministrės Pirmininkės Ingos Ruginienės patarėjas Ignas Algirdas Dobrovolskis. Savo ruožtu Kultūros ministrė Vaida Aleknavičienė nusprendė sudaryti komisiją šiam kalbiniam atvejui ištirti.

Žmogaus teisių organizacijų vertinimu, tokie veiksmai siunčia signalą visuomenei, kad šiuo metu pradedama ryžtinga valstybinės lietuvių kalbos politikos peržiūra, grindžiama ideologinėmis nuostatomis, kuri neišvengiamai privers revizuoti ir pačius ginčijamo žodžio („čigonas“) kilmės bei vartosenos šaltinius, dėl kurių šiuo metu keliama politinė isterija.

Jos nurodo, kad Lietuvoje yra daugybė vietovių, kurių pavadinimuose vartojamas ginčijamas žodis „čigonas“ (Alytaus rajone yra Cigoniškių gyvenvietė, Kėdainių apylinkėse – Čigoninė, o Utenos krašte – Čigoniškės ir kitos), todėl, anot jų, šie pavadinimai turėtų ne mažiau įžeisti skundo autorę K. Mačiulevičiūtę, nei minėtos parduotuvės pavadinimas.

Organizacijų teigimu, vadovaujantis Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos, kultūros ministrės bei Ministrės Pirmininkės Ingos Ruginienės patarėjo Igno Algirdo Dobrovolskio logika, visuomenė bus įpareigota keisti ne tik parduotuvės „Čigono daržas“ pavadinimą, bet ir pervadinti visas Lietuvos gyvenvietes, kurių pavadinimuose vartojamas šis žodis, pakeičiant juos romų pavadinimais.

Dar daugiau, Lietuva, įgyvendindama tokius ideologinius sprendimus, būtų priversta keisti esamus žodynus, kvestionuoti istorinius šaltinius, perbraižyti žemėlapius, perrašyti istoriją ir netgi riboti tam tikrų pavadinimų vartojimą oficialiuose valstybės bei savivaldos institucijų dokumentuose. Akivaizdu, kad tai prieštarautų protingumo kriterijams ir sukurtų neproporcingas bei sunkiai pagrindžiamas pasekmes.

Primena, kad lietuvių kalbos, kaip valstybinės kalbos, statusas yra aiškiai įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsnyje – tai esminis valstybės tapatybės, istorinio tęstinumo ir kultūrinio suvereniteto garantas.

Jų vertinimu, aptariamas atvejis primena okupacinę Lietuvos praeitį, kai Lietuvos SSR okupacinis režimas siekė iš viešosios vartosenos šalinti ne tik atskirus žodžius, bet ir ištisus istorijos tarpsnius, taip silpnindamas lietuvių tautos istorinę ir kultūrinę savimonę.

Pastebi, kad prie nesiliaujančių kėsinimų į valstybinę lietuvių kalbą ir jos darkymo eksperimentų prisideda ir Vilniaus universiteto „naujakalbės“ projektai, iš kurių, regis, jau visa Lietuva „išmoko“ tarti ir linksniuoti dirbtinai skambančias formas, tokias kaip juokingoji (-asis) „žmoga“.

Atkreipia dėmesį, kad šalies Konstitucija garantuoja žmogaus teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Žodžiai „negras“ ir „čigonas“ yra lietuvių kalbos ir lietuvių kultūros paveldo dalis, juose nėra menkinamos konotacijos, todėl teisės požiūriu yra negalimas joks priekabiavimas prie VKI vadovo, nes šie žodžiai visada buvo vartojami, jie užfiksuoti žodynuose ir savaime nėra ir negali būti laikomi nusižengimu. Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra ne kartą išaiškinęs, jog žodžio laisvė saugo ne tik tai, kas yra priimtina ar patogu, bet ir tai, kas erzina, provokuoja ar žeidžia.

Taip pat atkreipia dėmesį, kad VKI vadovo diskreditavimui yra pasitelktas praktikoje ne kartą taikytas vadinamasis „ekspertinio vertinimo“ instrumentas. Kaip pavyzdį jos nurodo atvejį, kai Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertės, lingvistikos specialistės Gintarė Herasimenkienė ir Samanta Kietytė parengė tendencingas išvadas dėl mokytojos Alinos Laučienės, kuriai buvo inicijuota šališka baudžiamoji bylą, kad pastaroji išdrįso reikalauti, jog į Lietuvą atvykę migrantai laikytųsi pareigos mokytis valstybinę lietuvių kalbą. Pažymima, kad tai nesugebėjo suklaidinti Vilniaus apylinkės teismo, kuris atmetė minėtų eksperčių (Gintarės Herasimenkienės ir Samantos Kietytės) ideologizuotas išvadas ir visiškai išteisino mokytoją Aliną Laučienę.

Išplatintame dokumente organizacijos reikalauja:

Kultūros ministrę nedelsiant nutraukti VKI vadovo Audriaus Valotkos politinį persekiojimą.

Prašo Seimą užkirsti kelią Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai kištis į kalbos politikos ir kultūrinės tapatybės klausimus.

O Kultūros ministerijos sudarytos komisijos narių – Luko Alsio, Kristinos Gasiulytės bei Ramūno Čepaičio – prašo išlaikyti profesinį principingumą, nepasiduoti politiniam ar ideologiniam spaudimui, vadovautis objektyviais mokslo bei istorijos šaltiniais, užtikrinant nešališką teisės viršenybės principus atitinkantį vertinimą.

Reikalavimą pasirašė Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija, Piliečių gynybos paramos fondas, Lietuvos žmogaus teisių asociacija, Lietuvos Helsinkio grupė, Lietuvos Kultūros Kongreso garbės prezidentas, Asociacija „Talka kalbai ir tautai“ ir „Mokslo Lietuvos“ redakcija.

Visas reikalavimo tekstas pridedamas

DĖL AUDRIAUS VALOTKOS PERSEKIOJIMO

Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos komisijai:

• Ministerijos kancleriui Gerb. Lukui Alsiui,
• Ministerijos Kultūros edukacijos politikos grupės vadovei Gerb. Kristinai Gasiulytei
• Ministerijos Teisės ir žmogiškųjų išteklių skyriaus patarėjui Gerb. Ramūnui Čepaičiui

Kopijos:
Lietuvos Respublikos Prezidentui Gitanui Nausėdai
Lietuvos Respublikos Seimo nariams
Lietuvos Respublikos ministrei pirmininkei Ingai Ruginienei
Lietuvos Respublikos Seimo Kultūros komitetui
Valstybinei lietuvių kalbos komisijai
Žiniasklaidai

LIETUVOS ŽMOGAUS TEISIŲ
IR KITŲ PILIETINIŲ ORGANIZACIJŲ
REIKALAVIMAS

2026 m. balandžio 14 d.

Lietuvos žmogaus teisių organizacijos, vadovaudamosi konstituciniais teisinės valstybės principais ir žodžio laisvės apsauga, reiškia aiškų ir nedviprasmišką vertinimą: viešojoje erdvėje vykstančios diskusijos ir Kultūros ministerijos veiksmai, susiję su Valstybinės kalbos inspekcijos (VKI) vadovo Audriaus Valotkos veikla, duoda pagrindą išvadai dėl pažeidžiamų pamatinių demokratijos vertybių Lietuvoje.

Visiškai pritariame 2026 m. kovo 23 d. Tautos forumo protestui dėl VKI vadovo politinio persekiojimo ir griežtai smerkiame Kultūros ministrės Vaidos Aleknavičienės bei Ministrės Pirmininkės patarėjo Igno Algirdo Dobrovolskio iniciatyvas, kuriomis siekiama bausti ar pašalinti iš pareigų Audrių Valotką dėl jo profesinių paaiškinimų, susijusių su lietuvių kalbos vartosena, t. y. pateiktą lietuvių kalbos žodžių išaiškinimą dėl Šiaulių romų integracijos centro vadovės Konsuelos Mačiulevičiūtės viešos pretenzijos, esą ją įžeidžia žodis „čigonas“.

Faktinės aplinkybės

Septynerius metus Kaune įsikūrusios augalų parduotuvės „Čigono daržas“ pavadinimas niekam neužkliuvo ir nekėlė jokių abejonių dėl šio pavadinimo teisėtumo, tačiau netikėtomis aplinkybėmis jis ėmė kelti pasipiktinimą Šiaulių romų integracijos centro vadovei, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai, kultūros ministrei Vaidai Aleknavičienei, premjerės Ingos Ruginienės patarėjui Ignui Algirdui Dobrovolskiui bei kitiems šios problemos eskalavimu suinteresuotiems asmenims.

Ypač teisinį susidomėjimą kelia tai, kad kalbos klausimai, kurie pagal savo prigimtį priklauso lingvistikos, kultūros ir akademinių diskusijų sritims, netikėtai buvo perkelti į politinio spaudimo ir administracinių sankcijų lygmenį – Kultūros ministrės Vaidos Aleknavičienės sprendimas pareikalauti Valstybinės kalbos inspekcijos vadovo pasiaiškinimo dėl to, kad žodis „čigonas“ ir „negras“ lietuvių kalboje neva nėra vartotini, jos sprendimas sudaryti komisiją (Lukas Alsys, Kristina Gasiulytė, Ramūnas Čepaitis) kalbiniam atvejui ištirti, siunčia signalą visuomenei, jog šiuo metu yra pradedama ryžtinga valstybinės lietuvių kalbos politikos peržiūra.

Dėl konstitucinių principų pažeidimo grėsmės

Žmogaus teisių organizacijoms nekyla abejonių, kad šiuo atveju valstybinės lietuvių kalbos politika peržiūrima dėl ideologinių nuostatų. Taigi pripažįstant, jog valstybinės kalbos politika yra peržiūrima ir ją teks pritaikyti prie tam tikrų ideologinių nuostatų, neišvengiamai iškyla būtinybė revizuoti ir pačius ginčijamų žodžio („čigonas“) kilmės šaltinius, dėl kurių keliama politinė isterija.

Tikėtina, kad skundo autorei K. Mačiulevičiūtei yra žinoma, jog Lietuvoje yra daugybė vietovių su ginčijamo žodžio „čigonas“ pavadinimais. Pvz., Alytaus rajone yra Cigoniškių gyvenvietė, Kėdainių apylinkėse – Čigoninė, o Utenos krašte – Čigoniškės ir daugelis kitų. Mūsų įsitikinimu, šie pavadinimai turėtų nemažiau įžeisti skundo autorę, nei minėtos parduotuvės pavadinimas. O vadovaujantis Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos, Kultūros ministrės bei minėto premjerės patarėjo logika, visuomenė privalėtų keisti ne tik parduotuvės „Čigono daržas“ pavadinimą, bet ir pervadinti visas Lietuvos gyvenvietes, keičiant jas į romų pavadinimus.

Dar daugiau, Lietuvos valstybė įgyvendindama tokias ideologines užgaidas privalėtų peržengti pavienio atvejo ribas ir pradėti sisteminę visos kalbinės bei kultūrinės erdvės reviziją. Tai reikštų ne tik viešosios kalbos vartosenos peržiūrą, bet ir būtinybę keisti esamus žodynus, kvestionuoti istorinius šaltinius, perbraižyti žemėlapius, perrašyti istoriją ir netgi riboti tam tikrų pavadinimų vartojimą oficialiuose valstybės bei savivaldos institucijų dokumentuose. Taigi šiuo atveju subjektyvus asmens įsižeidimas yra pasitelkiamas precedentu, galinčiu daryti įtaką įvairioms Lietuvos gyvenviečių bendruomenėms, savivaldos institucijoms, švietimo ir mokslo įstaigoms, verčiant jas nuolat peržiūrėti ir koreguoti savo vartojamą kalbą ne pagal objektyvius kriterijus, o pagal kintančius emocinius ar ideologinius vertinimus. Akivaizdu, jog tai yra absurdiška ir prieštarauja protingumo kriterijams. Stabilumą lietuvių kalboje teikia tik tai, kad kol kas tokių teisės aktų nėra.

Svarbi aplinkybė ta, kad lietuvių kalbos, kaip valstybinės kalbos, statusas yra aiškiai įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsnyje – tai esminis valstybės tapatybės, istorinio tęstinumo ir kultūrinio suvereniteto garantas. Todėl bet kokie bandymai revizuoti lietuvių kalbos istorinius šaltinius, ideologiniais pagrindais selektyviai vertinti žodžių vartoseną, perrašyti istoriją ar keisti gyvenviečių pavadinimus, yra tiesiogiai siejami su pamatinių konstitucinių vertybių keitimu, kuriam galioja įstatymų rengimo ir leidimo procedūros.

Dėl istorinio precedento

Aptariamas atvejis neišvengiamai visuomenei primena okupacinę Lietuvos praeitį. Istorinė patirtis rodo, jog Lietuvos SSR okupacinis režimas siekė iš viešosios vartosenos šalinti ne tik atskirus žodžius, bet ir pačius istorijos tarpsnius, taip mėgindamas silpninti lietuvių tautos istorinę ir kultūrinę savimonę. Todėl šiandieniniai bandymai, pasireiškiantys spaudimu ar net siekiu bausti bei šalinti iš pareigų Valstybinės kalbos inspekcijos vadovą, atskleidžia faktą, kad lietuvių kalbos, kultūros ir tautinės tapatybės išlikimui vėl iškilo istorinė grėsmė.

Prie nesiliaujančių kėsinimų į valstybinę lietuvių kalbą ir jos darkymo eksperimentų prisideda ir Vilniaus universiteto „naujakalbės“ projektai, iš kurių, regis, jau visa Lietuva „išmoko“ tarti ir linksniuoti dirbtinai skambančias formas, tokias kaip juokingoji (-asis) „žmoga“. Tokiame kontekste ypač svarbu, kad Valstybinės kalbos inspekcijos vadovas išliktų principingas ir nuoseklus, nepasiduotų ideologiniam spaudimui ir tvirtai stovėtų valstybinės lietuvių kalbos apsaugos sargyboje. Todėl vienareikšmiškai pritariame Tautos forumo pozicijai, kad skundo autorės K. Mačiulevičiūtės viešai išsakytos pretenzijos, esą ją žeidžia Kaune įsikūrusios augalų parduotuvės „Čigono daržas“ pavadinimas, yra ne tik paniekos lietuvių tautai ir patyčių iš jos kalbos išraiška, bet atviras koordinuotas grupės asmenų kėsinimasis į lietuvių tautos suverenitetą.

Dėl žodžio laisvės

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnis garantuoja žmogaus teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Ši teisė apima ne tik galimybę reikšti populiarias ar visuotinai priimtinas nuomones, bet ir teisę kelti diskusinius, kritinius ar net provokuojančius klausimus, ypač tais atvejais, kai kalbama apie kalbą, kultūrą ir tapatybę. Pažymėtina, kad žodžiai „negras“ ir „čigonas“ yra lietuvių kalbos ir lietuvių kultūros paveldo dalis, juose nėra menkinamos konotacijos, todėl teisės požiūriu yra negalimas joks priekabiavimas prie VKI vadovo, nes šie žodžiai visada buvo vartojami, jie užfiksuoti žodynuose ir savaime nėra ir negali būti laikomi nusižengimu, jei tik jie nėra naudojami siekiant įžeisti ar diskriminuoti kitą žmogų. Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra ne kartą išaiškinęs, jog žodžio laisvė saugo ne tik tai, kas yra priimtina ar patogu, bet ir tai, kas erzina, provokuoja ar žeidžia. Aptariamoje situacijoje visiškai akivaizdu, kad Valstybinės kalbos inspekcijos vadovo profesinė nuomonė dėl kalbos vartosenos ne tik apima jo pareigą užtikrinti Lietuvių kalbos įstatymo nuostatų laikymąsi, jų aiškinimą ir įgyvendinimą praktikoje, bet ir patenka į Lietuvos Respublikos Konstitucijos saugomos saviraiškos laisvės sritį.

Dėl ekspertinių vertinimų

Žmogaus teisių organizacijoms suprantama, kad VKI vadovo diskreditavimui yra pasitelktas gerai žinomas ir praktikoje ne kartą taikytas „ekspertinio vertinimo“ instrumentas. Tokie metodai dažnai naudojami ne objektyviai tiesai nustatyti, o siekiant sukompromituoti ar pašalinti nepatogius, principingus ar vyraujančiai pozicijai neįtinkančius asmenis. Pažymime, kad analogiška schema yra taikyta ne kartą. Pvz., pasitelkiant dvi Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertes, lingvistikos specialistes Gintarę Herasimenkienę ir Samantą Kietytę, buvo inicijuota šališka baudžiamoji bylą prieš mokytoją Aliną Laučienę, kad pastaroji išdrįso reikalauti, jog į Lietuvą atvykę migrantai laikytųsi pareigos mokytis valstybinę lietuvių kalbą. Džiugina tai, kad teisiamai mokytojai nepalankios minėtų eksperčių parengtos tendencingos išvados nesugebėjo suklaidinti teisėjų – Vilniaus apylinkės teismas 2026 m. sausio 9 d. sprendime byloje Nr. 1-660-1057/2026 atmetė minėtų eksperčių (Gintarės Herasimenkienės ir Samantos Kietytės) ideologizuotas išvadas, pripažinęs jas nepagrįstomis ir visiškai išteisino mokytoją Aliną Laučienę.

Atsižvelgdamos į išdėstytas aplinkybes, Lietuvos žmogaus teisių ir kitos pilietinės organizacijos reikalauja Lietuvos Respublikos Kultūros ministrę nedelsiant nutraukti Valstybinės kalbos inspekcijos vadovo Audriaus Valotkos politinį persekiojimą ir užtikrinti jo, kaip institucijos vadovo, nepriklausomumą.

Kreipiamės į Lietuvos Respublikos Seimą prašydami aiškiai apibrėžti Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos kompetencijos ribas, užkertant kelią jos įsitraukimui į kalbos politikos ir kultūrinės tapatybės klausimus.

Prašome Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos sudarytos komisijos narių – Luko Alsio, Kristinos Gasiulytės ir Ramūno Čepaičio – išlaikyti profesinį principingumą, nepasiduoti politiniam ar ideologiniam spaudimui ir priimant sprendimus vadovautis objektyviais mokslo bei istorijos šaltiniais, užtikrinant nešališką, argumentais grįstą ir teisės viršenybės principus atitinkantį vertinimą.

Primename, kad Lietuvos okupacijos istorijoje yra gausu pavyzdžių, kai persekiojimo mechanizmus taikę asmenys ar struktūros ilgainiui patys tapdavo jų aukomis – situacija apsiversdavo, o teisingumo ir žmogaus teisių gynimo našta tekdavo tiems patiems principams, kuriuos anksčiau jie patys mėgino paneigti. Tokia istorinė patirtis primena, kad teisinės valstybės pagrindas yra ne laikina ideologinė ir politinė konjunktūra, o nuoseklus mokslo principų ir žmogaus teisių laikymasis. Žmogaus teisių organizacijoms ne kartą teko ginti asmenis, atsidūrusius persekiojimo taikinyje, nepriklausomai nuo to, kokias pareigas jie ėjo ar kokias pažiūras anksčiau reiškė.

Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centras:
Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija – Romualdas Povilaitis
Piliečių gynybos paramos fondas – Stasys Kaušinis
Lietuvos žmogaus teisių asociacija – Vytautas Budnikas
Lietuvos Helsinkio grupė – Aurelija Kuzmaitė

Pilietinės visuomenės atstovai:
Lietuvos Kultūros Kongreso garbės prezidentas – Krescencijus Stoškus
Asociacija „Talka kalbai ir tautai“ – Mindaugas Karalius
„Mokslo Lietuvos“ redakcija – Dalius Serafinas

Veikdamas nurodytų organizacijų vardu:
Piliečių gynybos paramos fondo direktorius Stasys Kaušinis

https://www.pozicija.org/reikalavimas-nutraukti-vki-vadovo-audriaus-valotkos-persekiojima/

Orbanas interviu papasakojo apie pralaimėjimo priežastis ir ateities planus

Portale "Magyar Nemzet" paskelbtas Viktoro Orbano interviu laikraščiui „Patrióta“. Straipsnio pavadinimas - "Viktoras Orbánas: Reikia visiško atsinaujinimo!" 

Pasibaigė tam tikras laikotarpis, reikia labai daug pokyčių, – pareiškė Viktoras Orbánas praėjus keturioms dienoms po rinkimų pralaimėjimo. Pasitraukiantis ministras pirmininkas davė ilgą interviu laikraščiui „Patrióta“, kuriame sakė, kad reikės visiško „Fidesz“ atsinaujinimo, visą frakciją reikės pertvarkyti pagal partijos sąrašą, kad parlamente dirbtų tie, kurių reikia naujoje situacijoje.

„Koks buvo pralaimėjimo mastas, ar ketinate atsistatydinti?“ – paklausė Viktorą Orbáną „Patrióta“ kanale. Pasitraukiantis ministras pirmininkas davė pirmąjį interviu po rinkimų pralaimėjimo. „Fidesz“ pirmininkas į visus dominusį klausimą atsakė: „Ši situacija reikalauja ne tik vieno kito posto pakeitimo, 

reikia visiško atsinaujinimo. 

Mes negalime tęsti taip, kaip darėme iki šiol. Kalbant apie pralaimėjimo mastą, skaičiai kalba aiškiai:

nacionalinė pusė gavo 2,3 milijono, o opozicija – 3,1 milijono, taigi pralaimėjimo mastas didelis, – sakė Viktoras Orbánas. – Reikia visiško atsinaujinimo, tai taikytina ne tik „Fidesz“, bet ir visai nacionalinei pusei – pareiškė atsistatydinantis ministras pirmininkas. Kaip jis sakė, dabar labai daug žmonių atsistatydins, pakeis pareigas. 

Ko gailisi Viktoras Orbánas?

– „Paks 2“ reikėjo pastatyti greičiau. Jei tai būtų pavykę, Vengrijos ekonomika dabar būtų geresnėje padėtyje, turėtume daugiau ir pigesnės energijos“, – atsakė jis į klausimą, ko gailisi per savo kadenciją.

– Po pirmųjų rinkėjų aktyvumo rezultatų supratau, kad bus bėda, nes jie rodė kitokią tendenciją, nei mes įsivaizdavome, matėme, kad mūsų kampanija neveikia. Mūsų rinkimų skaičiavimai rėmėsi prielaida, kad aktyvumas bus mažesnis, o padidėjimas buvo vien protestiniai balsai – taip Viktoras Orbánas papasakojo apie rinkimų dieną iš savo perspektyvos. Jis pridūrė: – Po to aš išgyvenau tikrą emocinę karuselę. Pasibaigė vienas laikotarpis, reikia labai daug pokyčių.

Pasitraukiantis ministras pirmininkas taip pat kalbėjo apie tai, kad bendravo su daugybe žmonių, kurie jaučia tą pačią tuštumą, kurią jis jautė pirmadienį, ir nerimauja dėl savo tėvynės. Viktoras Orbánas jiems siunčia žinią: 

Telaimina Dievas Vengriją!

– Šie žmonės supranta iššūkius, su kuriais Vengrijai tenka susidurti, – sakė jis. – Mes žinome apie save, kad esame susipažinę su tokio masto iššūkiais ir galime apginti šalį nuo karo, energetikos krizės ir migracijos, – pareiškė Viktoras Orbánas. Jis pažymėjo, kad vis dėlto nežinoma, ar tie, kurie dabar remia vyriausybę, sugebės apsaugoti šalį bent jau taip pat, kaip tai darė jie.

Jis pabrėžė, kad žmonės jaučia dar vieną neaiškumą – ar jie balsavo teisingai. Į tai atsistatydinantis ministras pirmininkas atsakė: jie balsavo teisingai. 

– Mes priėmėme teisingą sprendimą ir turime didžiuotis savo sprendimu, – pareiškė Viktoras Orbánas. – Daugybė ašarų išliejusių, nacionalinę pusę palaikančių žmonių tegul bando įveikti savo skausmą ir tegul didžiuojasi viskuo, ką per pastaruosius 16 metų pavyko pasiekti kaip nacionalinius laimėjimus, ir tegul būna pasiryžę, kad šiuos laimėjimus – jei prireiktų juos griauti – sugebės apginti. Didžiuokitės! – patvirtino jis. 

Pralaimėjimą reikia priimti oriai

„Fidesz“ pirmininkas taip pat kalbėjo apie tai, kad pralaimėjimą reikia priimti oriai, nes jie žino, kad priėmė teisingą sprendimą. 

– Žinome, kad turėsime jėgų apginti tai, ką sukūrėme, – pridūrė jis. Kalbėdamas apie nepagrįstus užgauliojimus ir grasinimus, jis pabrėžė, kad svarbiausia užduotis – sugebėti į juos reaguoti oriai. 

Viktoras Orbánas neteigia, kad 3,1 milijono žmonių, balsavusių už „Tisza“ partiją, priėmė blogą sprendimą. 

– Koks buvo jų sprendimas, paaiškės vėliau, – sakė jis. Jis pridūrė, kad linki, jog tiems, kurie tikėjosi, kad po pokyčių jų gyvenimas taps lengvesnis ir jie gaus geresnę vyriausybę, išsipildytų jų norai. – Mes niekada neremsime savo šalies priešų, – pabrėžė Viktoras Orbánas. – Kampanija buvo apie tai, kas siūloma, ir buvo du pasiūlymai, vienas iš jų – mūsų. Mes sakėme, kad artėja dideli bėdos, kad pokyčiai yra pavojingi. Kiti sakė, kad pokyčiai būtini, nes dabartinė vadovybė sukelia bėdas. 

– Turime pripažinti, kad antrasis pranešimas buvo stipresnis

– sakė Viktoras Orbánas. Jis pridūrė: – Mano kolegos dirbo gerai, nes mūsų žinutė buvo aiški. 

Pasak ministro pirmininko, jis taip pat turi išsiaiškinti, kodėl ta kita žinutė buvo stipresnė. – Aš nekeisčiau to, kas buvo „Fidesz“ žinutė, nes ji buvo nuoširdi, iš širdies, aš su visais kalbėjau atvirai – taip savo kampaniją apibūdino Viktoras Orbánas. – Tačiau kažką pasakiau ne taip, nes vis dėlto buvo pasirinkta kita pusė – pareiškė jis. 

Viktoras Orbánas: Aš esu atsakingas už pralaimėjimą

– Aš esu atsakingas už rinkimų pralaimėjimą, nes aš esu partijos pirmininkas. Esu dėkingas visiems, kurie dirbo šioje srityje, jiems tenka jokia atsakomybė. Tačiau politika yra tokia, kad vienas žmogus turi prisiimti atsakomybę, ir tas žmogus esu aš, – paaiškino ministras pirmininkas, atsakydamas į klausimą, ar gali nurodyti, kas yra atsakingas už rinkimų pralaimėjimą. 

– Nenusileiskime, tarsi visa šalis būtų pasakiusi, kad jai atsibodo vyriausybė. Yra daug pasiekimų, kurių anksčiau nebuvo, pavyzdžiui, parama šeimoms ar pagyvenusiems žmonėms. Žmonės balsavo ne dėl to, o dėl ateities, jie sakė, kad „Tisza“ partijoje mato daugiau galimybių, bet tai nereiškia, kad iki šiol viskas buvo blogai, – pažymėjo ministras pirmininkas. Jis pridūrė: žinoma, buvo klaidų, bet klaidų gali daryti tik tas, kas dirba. 

„Fidesz“ pirmininkas manė, kad iki birželio pabaigos bus baigtas pirmasis visiško atsinaujinimo etapas.

 – Čia yra dideli intelektualų rateliai, kūrėjų bendruomenės, skaitmeniniai ir ne skaitmeniniai pilietiniai rateliai. Tai labai didelis pasaulis, kuriam reikia suplanuoti ateitį ir padėti sukurti naują formą, – paaiškino jis. Jis paaiškino, kad tam yra numatytas tvarkaraštis: reikia išrinkti naujus vadovus, balsuoti už pirmininkus ir pirmininkų pavaduotojus. – Mūsų dar laukia labai daug darbo – pabrėžė jis. 

Ar Viktoras Orbánas iš anksto žinojo, kad toks bus rezultatas?

Į klausimą, ar jis numatė rezultatą, jis atsakė: 

jei būtų numatęs, nebūtų rengęs tokios kampanijos. Jis pats manė, kad laimės, nes tose vietose, kur lankėsi, susirinko gausybė žmonių. Jis pasakė: jis arba nepasiekė tradicinio, virš 70–72 proc. siekiančio rinkėjų aktyvumo (galiausiai rinkimuose dalyvavo virš 79 proc. rinkėjų – red.), arba jie tiesiog nebuvo tuo suinteresuoti. Viktoras Orbánas sakė, kad reikės gerai išanalizuoti, kodėl šie žmonės balsavo prieš jį, bet tam dar reikia laiko. 

Jis taip pat buvo paklaustas apie Andrášo Bencsiko žodžius, į kuriuos reagavo sakydamas, kad jie palaiko draugiškus santykius, ir padėkojo už nuomonę, kartu pranešdamas, kad jos tikisi. Tačiau jis manė, kad galbūt Bencsikas čia klysta, jau vien dėl to, kad viešosios nuomonės apklausų pasaulis yra visiškai viešas, duomenys buvo ant stalo. 

– Negaliu pasakyti, kad informacijos nebuvo, – pabrėžė jis, nurodydamas, kad kairiųjų atlikti tyrimai taip pat buvo prieinami visiems. 

Dėl korupcijos kaltinimų jis sakė, kad jie tikrai turėjo įtakos „Tisza“ partijos pergalei. Į Orsolya Ferencz pareiškimą jis reagavo sakydamas, kad savęs žalojimo nerekomenduotų, dabar reikia statyti. Reikia išanalizuoti padėtį ir atsikratyti blogų dalykų. 

„Fidesz“ pirmininkas taip pat pareiškė, kad niekada netoleravo korupcijos ir kad kiekvienu atveju, kai kildavo įtarimų, valdžios institucijos visada imdavosi veiksmų, o jis tai visada rėmė. 

– Reikia laikytis visų teisės aktų, – sakė Viktoras Orbánas, o iš to, jo nuomone, išplaukia, kad jei pavyksta jų laikytis, korupcijos ir nėra. Jei kildavo pagrįstų įtarimų, jie būdavo tiriamai visose srityse, ir, jo nuomone, Vengrijos valdžios institucijos šiuo atžvilgiu atliko gerą darbą, – pažymėjo jis.  

Koks bus „Fidesz“ opozicijoje? 

– Mano pozicija naujosios vyriausybės atžvilgiu yra tokia, kad ji įgyvendintų savo programą, aš linkiu šaliai, kad jai nesisektų blogai. Mes remsime viską, kas gera, o jei pastebėsime griovimą, to nepriimsime ir balsuosime prieš – pareiškė Viktoras Orbánas. – Neteisinga raginti atsistatydinti parlamento išrinktą Respublikos prezidentą, taip pat neteisinga raginti atsistatydinti kitų valstybinių institucijų išrinktus vadovus. Asmenų, einančių konstitucines pareigas, negalima gąsdinti; jei norima juos nušalinti, reikia ieškoti teisinių būdų – sakė jis. Jis pridūrė: tai kelia susirūpinimą, tai neteisingi dalykai.

– Turime nacionalinių pasiekimų, kuriuos, jei jie bus sunaikinti, žmonėms bus blogiau, o ne geriau, o naujoji vyriausybė žada, kad žmonėms bus geriau, – atkreipė dėmesį. Jis pridūrė: kol kas jis nenori manyti, kad dar nesusiformavusi vyriausybė turi piktų ketinimų, tačiau pagal jų sprendimus bus galima pamatyti, ko jie nori.

Reikia pertvarkyti visą frakciją, į ją pateks ne tie, kurie buvo sąrašo viršuje

– Turime jėgų apginti pasiekimus, jei sugebėsime atsinaujinti. Atnaujinimo esmė yra ta, kad jis nėra valdomas iš centro, to turi norėti pačios sistemoje esančios žmonės, – pabrėžė jis. Tada jis paaiškino: – Pirmas dalykas yra perdavimas, už tai atsakingus asmenis jau paskyrėme. Antras dalykas – atnaujinimas. Tie, kurie dabar pateko į parlamentą, skiriasi nuo tų, kurių ten dabar reikia, todėl frakciją reikia pertvarkyti pagal partijos sąrašą. 

Frakcija gali remtis tais, kurie yra sąraše (tai reiškia 279 kandidatus, sąrašą galima peržiūrėti čia – red.), kuris buvo pateiktas rinkimams. Kas nebuvo sąraše, tas negali būti deputatu, tai šiandien apžvelgė Viktoras Orbánas, kuris kol kas nepaskyrė būsimų „Fidesz–KDNP“ deputatų. 

Tačiau jis užtikrino, kad įvyks reikšmingi pertvarkymai, nes frakcija, kuri buvo suplanuota, 

buvo sukurta siekiant pergalės rinkimuose. 

– Tačiau dabar užduotis yra kitokia, todėl frakciją taip pat reikia pertvarkyti. Šis darbas jau prasidėjo – pabrėžė atsistatydinantis ministras pirmininkas, kuris taip pat kalbėjo, kad ši bendruomenė jam nėra politinis pasirinkimas, o jo gyvenimas. 

Jis sakė: 

„Yra nuostabi ir galinga tauta, kurią sudaro tikrai įspūdingos asmenybės, apie kurias neįmanoma kalbėti nesusijaudinant. – Reikia žmonių, kurie sugebėtų tai paversti politika, valdymu ir rezultatais“, – teigė Viktoras Orbánas. Jis pridūrė, kad visada mėgo organizuoti šią bendruomenę, tiesa, per pastaruosius 16 metų tam neturėjo daug laiko. – Jei man bus suteikti įgaliojimai, šį darbą atliksiu ne tik su malonumu, bet ir su džiaugsmu, – pabrėžė jis. 

Viktoras Orbánas manė, kad rinkimų kampanijoje tapo aišku, jog nėra dešiniųjų ir kairiųjų, tradicines kategorijas „išdžiovino saulė“. Pasak „Fidesz“ pirmininko, yra patriotai, tėvynės mylėtojai, ir yra kita pusė – globalistai arba tiesiog bruseliečiai. Jo nuomone, taip iškils ir didieji gyvenimo klausimai, o nacionalinė pusė turi pasirengti, kad šie klausimai kils kaip karas arba taika.

– Kai pradėjau senėti ir atsitraukti nuo kitos savo meilės – futbolo, – pasakiau, kad man duotų darbą inventoriaus sandėlyje, tačiau jei reikės, kaip komandos kapitonas mielai išvesiu komandą į aikštę, – atsakė Viktoras Orbánas į klausimą, koks bus jo vaidmuo ateityje. Ministras pirmininkas pasakojo, kad dabar jaučiasi jaunesnis, nes darbe galima pavargti, ir buvo laikų, kai jis iš tikrųjų pavargdavo. Tada jis pabrėžė, kad ne jis spręs, kokį darbą dirbs ateityje. 

– Kad ir ką sakytų, aš tai atliksiu, jei reikės, liksiu sandėlyje, jei reikės, vėl išvesiu komandą į aikštę – paaiškino jis. 

„Fidesz“ balandžio 28 d. sušaukė neeilinį tarybos posėdį, o po jo, kaip sakė Viktoras Orbánas, vyks ir naujų pareigūnų rinkimų suvažiavimas. 

https://magyarnemzet.hu/belfold/2026/04/orban-viktor-eloszor-ad-interjut-a-valasztasi-vereseg-utan-kovesse-nalunk-eloben

 

Grąžinti valdžią tiems, kurie supranta – svarbiausia politinė užduotis Rusijoje

 

Akademikas Robertas Nigmatulinas svečiuose pas Rusijos Dūmos narį Prof. M.Deliaginą. Mokslininkas nurodo Rusijos ekonomikos problemas ir kelius, kaip jos galėtų būti sprendžiamos. 

https://www.youtube.com/watch?v=oq41OH7CoHo

Orbanas aštriai pasisakė apie Von Der Leyen veiklą

 

Orbanas pralaimėjo parlamento rinkimus ir atsisveikinimo kalboje išsakė savo nuomonę apie ES Uršulę.

https://www.youtube.com/watch?v=wBAGuMnYJSk