Masinei migracijai prieštaraujanti partija „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) laimėjo Saksonijos-Anhalto ir Meklenburgo-Pomeranijos žemėse vykusius žemės parlamentų rinkimus.
AfD populiarumo augimas rodo, kad – kaip ir visame likusiame Vakarų pasaulyje – rinkėjai vis labiau nori, kad būtų užkirstas kelias nekontroliuojamai masinei migracijai ir su ja susijusioms daugybei kultūrinių, ekonominių bei saugumo problemų. Tai taip pat rodo, kad globalistinis, masinę migraciją remiantis politinis ir žiniasklaidos elitas toliau ignoruoja ir demonizuoja rinkėjus bei apsimeta, kad problemos nėra.
Nors AfD ir nesurinko daugumos vietų Saksonijos-Anhalto parlamente (Landtag), ji buvo labai arti to. Surinkusi 44 procentus balsų, AfD vis dėlto padvigubino savo rinkėjų palaikymą, palyginti su ankstesniais (2021 m.) rinkimais, ir pasiekė geriausią rezultatą per visą savo istoriją. Meklenburge-Pomeranijoje ji daugiau nei dvigubai padidino savo rinkėjų palaikymą.
Didžiausi pralaimėtojai buvo krikščionys demokratai – kanclerio Friedricho Merzo ir buvusios kanclerės Angelos Merkel partija – kurios reitingai Saksonijoje-Anhalte smarkiai nukrito nuo 37 procentų prieš penkerius metus iki 17 procentų. Apskritai, F. Merzo politika, įskaitant imigracijos klausimus, ten sulaukė dar mažesnio pritarimo: vos 9 procentai. Meklenburge-Pomeranijoje CDU surinko mažiau nei 5 procentus ir net nepateko į Landtagą.
Politinio elito ir žiniasklaidos reakcija buvo beveik tokia pati kaip JAV po Donaldo Trumpo pergalės prezidento rinkimuose arba Didžiojoje Britanijoje po „Brexito“. Tai buvo toksiškas nuolaidžiavimo, moralizuojančio piršto mojavimo, šoko, lyg perlus griebiančių rankų, ir skardaus baimės kurstymo mišinys. Kaip berniukas, šaukęs „vilkas“, masinės migracijos šalininkai tiek Vokietijoje, tiek kitur AfD pavadino „kraštutine dešine“ (tuo tarpu termino „kraštutinė kairė“ beveik niekada nenaudojo) ir net „fašistais“, tikėdamiesi įbauginti visus, kas tik klausytųsi, atgimstančio Ketvirtojo Reicho vaiduokliu.
Kancleris Merzas, kuris, matyt, neseka naujienų iš savo tėvynės, tvirtino esąs „giliai sukrėstas“ Saksonijos-Anhalto rinkimų rezultatų. Angela Merkel – didžiausia kaltininkė dėl dabartinių Vokietijos problemų, susijusių su masine migracija – su „kraujuojančia širdimi“ pareiškė, kad AfD pergalė buvo „giliai sukrečianti“. Šie pareiškimai rodo, kaip toli nuo realybės yra atsidūręs Berlyno politinis elitas.
Iš tiesų labiausiai šokiruoja visiškas pagrindinių Vokietijos politikų abejingumas, nors nekontroliuojama masinė migracija griauna jų šalį.
Išprievartavimai, peilių užpuolimai ir kiti migrantų – dažnai atmestų prieglobsčio prašytojų, kurie nebuvo deportuoti – nusikaltimai tapo „nauja norma“.
Vokietijos moterys jaučiasi nesaugios. Liepos pabaigoje libanietis islamistas Berlyne surengė teroristinį išpuolį, savo automobiliu nužudydamas vieną moterį (turistę iš Lenkijos) ir sužeisdamas dar 29 žmones. Tuo tarpu islamistai migrantai tyčiojasi iš vokiečių, žadėdami „Vokietijos Islamo Respubliką“, o ir taip jau dideliais mokesčiais apsunkinti Vokietijos mokesčių mokėtojai priversti išlaikyti dideles imigrantų šeimas, pavyzdžiui, sirietį, turintį tris žmonas, 32 vaikus ir 25 anūkus.
Vaizdai, kuriuose užfiksuotas migrantų įsiveržimas į Seutą – matyti visame pasaulyje dėka socialinių tinklų – neabejotinai taip pat padarė įspūdį Vokietijos rinkėjams. Suvokdami nuolatinio spaudimo Europos sienoms mastą, vokiečiai turėjo pagrįstų priežasčių bijoti, kad migrantų banga galiausiai pasieks Vokietiją, ir nelabai norėjo, kad pasikartotų 2015 m. Angelos Merkel „raudonojo kilimo“ scenarijus, kai buvo priimti šimtai tūkstančių nelegalių migrantų.
Vis daugiau vokiečių jau nebegali to kęsti. Taigi, kai Alice Weidel ir kiti AfD lyderiai žada „uždaryti sienas“, išbraukti migrantus iš socialinės paramos gavėjų sąrašų ir vykdyti masines deportacijas (remigraciją), šis pranešimas vis labiau randa atgarsį net tarp vokiečių rinkėjų, turinčių imigrantų kilmę. Taip yra todėl, kad – kaip ir JAV – vien tai, jog esi imigrantas, nereiškia, kad nori didesnio nusikalstamumo, teroro išpuolių ir to, kad tavo sunkiai uždirbti pinigai finansuotų didžiules poligamines migrantų šeimas, kurios socialinės paramos priklausomybę pavertė varžybiniu sportu.
Dar labiau AfD paramą skatina tai, kaip vyraujančios elito grupės reaguoja į šiuos visiškai pagrįstus rinkėjų susirūpinimus. Kartais jos nenoriai juos pripažįsta ir bando parodyti, kad imasi kažkokių veiksmų dėl krizės. Tačiau rinkėjai mato, kad tariamai „griežtesnė“ H. Merzo migracijos politika iš tikrųjų yra tik paviršutiniški veiksmai (dažnai su paradoksaliais rezultatais, pavyzdžiui, nelegalių migrantų išsiuntimas į Lenkiją). Tačiau apskritai su rinkėjais kalbama iš aukšto ir jiems sakoma, kad jie yra kvaili, klaidingai informuoti, neišsilavinę, piktavaliai, nesvetingi, o galbūt net rasistai ir naciai. Tada valdžios atstovai savo pamokslus užbaigia pareikšdami esą visiškai „šokiruoti“, kad rinkėjai juos atstumia.
Ponas Merzas parodė, kaip giliai jis yra įsipareigojęs masinės migracijos darbotvarkei (nepaisant kai kurių taktinių nuolaidų), suteikdamas balsą radikaliausiems „panaikinkime ICE“ aktyvistams ir Bundestago posėdyje pasmerkdamas masinius išsiuntimus (remigraciją) kaip „etninį valymą“. (Žinoma, nekontroliuojama masinė migracija, kuri kultūriškai greitai keičia Vakarų visuomenes iki neatpažįstamumo, matyt, nėra „etninis valymas“.) Kaip ir didžioji dalis Vakarų politinio elito, kancleris Merzas nieko nepasimokė. Tačiau rinkėjai atsisako tai toleruoti.
Straipsnio autorius Pawel Styrna yra Amerikos imigracijos reformos federacijos tarptautinių santykių direktorius. Jis yra legalus imigrantas ir turi istorijos mokslų daktaro laipsnį, įgytą Amerikos universitete Vašingtone, D.C.
