Už laisvą žodį. Dr.Vytautas Sinica

 

Vėl neatsistebiu. Savaitgalį socialiniuose tinkluose nuskambėjo žinia, kad į muštynes įsivėlė ir už tai suimtas VU TSPMI dėstytojas Konstantinas Andrijauskas. Teigta, kad jis Kovo 11 dieną užpuolė šventusius asmenis, nuplėšdamas jį įžeidusį plakatą su užrašu „Lietuva lietuviams“. Neabejotinai po to kilo fizinis susidūrimas. Pasidalintos nuotraukos ir policijos įvykio protokolas aiškiai rodo, kad Konstantinas patyrė sužeidimų ir kad buvo su antrankiais išvestas policijos. Tiek žinome, nebent dalintasi klastotėmis.

Neturiu jokios teisės vertinti, ar pasigirdę kaltinimai pagrįsti, ar pačias muštynes sukėlė jis. Tą nuspręs teisėsauga. Bet keli dalykai stebina ir vienas labiau už kitą.

Pirma, pats Andrijauskas po paros patvirtino, kad plakatą „Lietuva lietuviams“ nuplėšė, nes laiko jį diskriminuojančiu ir ekstremistiniu. Kitų kaltinimų nepripažįsta. Komentaruose vieši asmenys, dėstytojai, politikai, pavyzdžiui, Dainius Žalimas, reiškė jam palaikymą, kad gerai padarė, nes tokius plakatus reikia drausti. Čia teisinės valstybės gyventojai? Jeigu man kažkas nepatinka, bet nėra uždrausta, aš turiu pro tai praeiti pro šalį, o ne plėšyti ar kitaip naikinti.

Nei vienas Lietuvoje ne šerifas ir savojo teisingumo nevykdo. Bet štai, jei plakatas neva diskriminuojantis, tada jau galima. Žiniasklaidai čia ne tema ir ne skandalas, tarsi viskas gerai.

Antra, žiniasklaidos nedomina pati istorija, apie Facebook plačiai sklidusį įvykį nerašė niekas, nors parašoma apie daug kuklesnius nutikimus. Bet priešingai, bent LRT paskelbė apie įvykį, kai jį aprašė pats Andrijauskas. Ir aprašė būtent jo įvykių versiją, lyg tiesą, lyg gandų paneigimą. Gi ir tekstas, ir kontekstas verstų susimąstyti. Kol dešinieji ekstremistai, pasak VSD, veikia tarp vaikų susirašinėjimo kanaluose, kairieji ekstremistai visur Europoje vykdo organizuotą politinį smurtą prieš dešiniuosius.

Visai neseniai Prancūzijoje tokie užmušė 23 metų jaunuolį, kurį laikė neonaciu, dėl ko šalyje kilo masiniai protestai. Italijoje į EP išrinkta moteris, Vengrijoje užpuolusi ir suluošinusi žmogų už jo dešiniąsias pažiūras. Vokietijoje organizuojamasi vykdyti tokius išpuolius, beje, plaktukais ir daryti tai užsienio šalyse. Tai tarptautinis organizuotas nusikalstamumas.

Jo bendras bruožas – ANTIFA veikla. Ir ANTIFA veikia Lietuvoje ir Lietuvoje turime gana spalvingą ANTIFA įvykdytų sumušimų ir net nužudymų istoriją. Bet Lietuvoje jūs nerasite žiniasklaidos tyrimų šia tema. Kairysis smurtas žiniasklaidai neegzistuoja. Net VSD ataskaita tokio reiškinio nemini. Andrijausko veiksmai mažiausiai turi šį politinį kontekstą, kurį svarbu ir prasminga atskleisti. Juo labiau, kad jo Facebook anksčiau skambėjo antifašistiniai šūkiai. Žurnalistai galėtų bent paklausti, ar žmogus smerkia antifa veiklą, ar pats niekada nedalyvavo jos veikloje, tinkluose. Bet žiniasklaida tyli ir apie įvykį, ir apie kontekstą.

Trečia, svarbiausia ir skandalingiausia. Nuotraukomis ir policijos protokolu apie įvykį pirmasis pasidalinęs Vitalijus Balkus visai netrukus buvo užblokuotas Facebook tinkle. Ne ištrintas įrašas, o užblokuota pati paskyra. Tai arba fantastinis sutapimas, arba labai plačiai organizuota ir pavykusi jo paskyros skundimo kampanija. Paskyros blokuojamos, kai jas labai daug skundžia.

Arba trečias variantas. Pagal ES skaitmeninių paslaugų aktą egzistuoja tokie trusted flaggers, patikimi skundikai, kurių skundai tiriami skubos tvarka ir dažniausiai patvirtinami. Tai policija, kiti instituciniai kovotojai su dezinforcija. Sąrašas ne viešas. Bet jei kas iš Lietuvos pripažintų kovotojų su dezinformacija nusprendė politizuotai įsikišti, tai geriausiai paaiškintų greitą Balkaus užblokavimą.

Kam reikėjo tokios akcijos? Tikėtasi sulaikyti džiną butelyje ir kad istorija nepasirodys? Bet dar svarbiau, vėlgi, niekam žiniasklaidoje neįdomu, kad taip nutiko, niekam nekyla jokie žodžio laisvės klausimai, niekas nieko nerašo.

Šūkis „Lietuva lietuviams“ teismo pripažintas teisėtu

Pabaigai, sausas faktas. 2009 m. sausio 28 dienos Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo (teisėjas Artūras Pažarskis) sprendimu šūkis „Lietuva lietuviams“ pripažintas teisėtu ir nepažeidžiančiu jokių įstatymų. Sprendimas įsiteisėjęs ir galiojantis mums visiems, nepriklausomai nuo pažiūrų. K. Andrijausko kaltė neįrodyta ir ne jo veiksmai mums turėtų būti svarbiausi. Svarbiausia čia man atrodo selektyvų įvykį apsupusi tyla, paviešinusio asmens užblokavimas ir viešai nuskambėjęs smurto teisinimas.

Autorius yra Seimo narys, Nacionalinio susivienijimo pirmininkas

Šaltinis: 

https://alkas.lt/2026/03/16/v-sinica-uz-laisva-zodi-2/

Kovo 11-osios incidentas: šie žmonės yra atsakingi už studentų, už būsimosios akademinės ir politinės kartos ugdymą. Vytautas Budnikas

 

Kovo 11-oji Lietuvoje yra diena, kai minime savo valstybės atkūrimą, pagerbiame laisvės kovotojus ir prisimename, kad nepriklausomybė buvo iškovota ne deklaracijomis, o tautos valia. Tačiau šių metų šventę aptemdė incidentas Vilniuje, kuris sukėlė daug klausimų ne tik apie viešąją tvarką, bet ir apie dvigubus standartus viešojoje erdvėje.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) docentas Konstantinas Andrijauskas tapo ikiteisminio tyrimo objektu po konflikto su asmenimis, laikiusiais plakatą su užrašu „Lietuva lietuviams“. Policija pradėjo tyrimą dėl galimo viešosios tvarkos pažeidimo, o pats politologas pripažino nuplėšęs plakatą, nes jį vertina kaip ekstremistinį lozungą.

Konstantinas Andrijauskas (LRT nuotrauka)

Šis incidentas iš pirmo žvilgsnio galėtų atrodyti kaip eilinis konfliktas tarp skirtingų politinių pažiūrų žmonių. Tačiau jis atskleidžia kur kas platesnę problemą – kas šiandien Lietuvoje laikoma leistina nuomone, o kas – ne.

Šūkis „Lietuva lietuviams“ nėra naujas ar atsiradęs socialinių tinklų eroje. Jis buvo vartojamas dar XX amžiaus pradžioje ir buvo minimas Lietuvos himno autoriaus Vinco Kudirkos laikraščio „Varpas“ puslapiuose. Tarpukario Lietuvoje šį šūkį galima rasti ir spaudoje, pavyzdžiui, 1938 metų savaitraštyje „Verslas“. Daugeliui jis reiškia ne neapykantą kitoms tautoms, o idėją, kad lietuviai turi būti šeimininkai savo valstybėje.

Vis dėlto šiandien šis šūkis dalies akademinės bendruomenės ir politinio elito vertinamas kaip radikalus ar ekstremistinis. Tai kelia esminį klausimą: ar Lietuvoje politinės nuomonės vertinamos vienodai?

Nevienoda laisvė

Ne mažiau diskusijų sukėlė ir tai, kaip apie incidentą kalbama viešojoje erdvėje. Dalis visuomenės pastebi, kad didieji naujienų portalai apie šį įvykį pranešė gana santūriai, nors kalbama apie konfliktą, kuriame dalyvavo žinomas universiteto dėstytojas. Kritikai teigia, kad jei panašus incidentas būtų įvykęs kitame kontekste – pavyzdžiui, per LGBT renginį ar kitą jautrų visuomeninį įvykį – reakcija galėjo būti kur kas garsesnė.

Tokie pastebėjimai skatina diskusiją apie žiniasklaidos vaidmenį ir jos neutralumą. Ar visuomenė iš tiesų mato visus įvykius vienodai, ar kai kurios istorijos tampa svarbesnės už kitas dėl ideologinių simpatijų?

Dar vienas aspektas – akademinės bendruomenės atsakomybė.

Universitetai tradiciškai laikomi vieta, kur ginamos akademinės laisvės ir atvira diskusija. Tačiau kartu iš dėstytojų tikimasi aukštesnių viešo elgesio standartų. Kai konfliktuose atsiduria akademinės institucijos atstovai, visuomenė natūraliai tikisi aiškių atsakymų.

Visgi verta prisiminti dažnai minėtą atvejį, kai profesorius, filosofas ir 1988 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys Vytautas Radžvilas buvo priverstas palikti universitetą po ilgo konflikto dėl jo viešai reiškiamų pažiūrų ir kritikos vien tik už tai, kad kritikavo kai kuriuos Europos Sąjungos politikos aspektus.

Šiuo atveju to paties instituto dėstytojas politologas K. Andrijauskas atsidūrė teisėsaugos akiratyje dėl iš esmė smurtinio akto Kovo 11-osios dieną Vilniuje. Todėl kyla klausimas, ar akademinės institucijos vienodai vertina skirtingas situacijas, ar visiems dėstytojams yra taikomi tie patys standartai?

Diskusija neapsiriboja vien konkrečiais asmenimis. Ji kelia platesnį klausimą apie akademinės laisvės ribas, politinių pažiūrų įvairovę universitetuose ir visuomenės pasitikėjimą aukštosiomis mokyklomis.

Daugelio nuomone, universitetai turi būti erdvė, kur laisvai susiduria skirtingos idėjos ir pasaulėžiūros. Manoma,, kad akademinė bendruomenė turi saugoti tam tikras vertybines ribas. Tačiau bet kuriuo atveju visuomenė tikisi nuoseklumo ir vienodų standartų.

Todėl šioje istorijoje svarbiausias klausimas lieka ne tik tai, kas tiksliai įvyko Kovo 11-ąją, bet ir platesnė dilema: ar Lietuvoje akademinė erdvė iš tikrųjų išlieka vieta laisvai diskusijai, ar joje vis labiau įsitvirtina naujos ideologijos takoskyra.

Iš viešos reakcijos matyti, kad TSPMI administracija kol kas vengia reikšti savo nuomonę, matyt, vildamasi, kad galutinį žodį šioje istorijoje tars teisėsauga.

Tačiau žmogaus teisių požiūriu, situacija yra daugiau negu aiški ir jokio teisėsaugos paaiškinimo nebereikia. Laisvoje valstybėje nuomonės gali būti skirtingos. Vieni gali laikyti tam tikrus šūkius patriotiniais, kiti – provokuojančiais. Tačiau tikroji demokratijos riba prasideda ten, kur skirtingos nuomonės susiduria argumentuose, o ne plakato plėšyme ar fiziniuose susistumdymuose.

Kovo 11-oji atskleidė ne tik tai, kaip giliai susiskaldė visuomenė, bet ir tai, kad Lietuvoje yra daugybė žmonių, kurie iki šiol nesupranta, kas yra laisvė. O ji pirmiausia reiškia teisę kalbėti, net jei kitas su tavimi nesutinka.

Verta prisiminti ir kitą svarbų aspektą. Vykstant LGBT eitynėms Vilniuje taip pat netrūksta žmonių, kurie nėra sužavėti šių eitynių dalyvių nešamais plakatais, šūkiais ar apranga. Tačiau net ir tokiu atveju niekam neateina į galvą pulti plėšyti plakatų ar fiziškai stumdyti jų dalyvių. Demokratinėje visuomenėje nesutikimas su kitų žmonių pažiūromis ar simboliais nėra priežastis griebtis jėgos.

Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad saviraiškos laisvė saugo ne tik visuotinai priimtas ar patogias nuomones. Ji saugo ir tas idėjas ar pasisakymus, kurie gali šokiruoti, erzinti ar net papiktinti dalį visuomenės. Kol žodžiai nekviečia į neapykantą ar smurtą, jie lieka demokratinės visuomenės diskusijos dalimi. Būtent tokia yra laisvos valstybės esmė.

Šiuo atveju savo nepakantumą kitai nuomonei pademonstravo ne kas nors kitas, o TSPMI mokslininkas – žmogus, atsakingas už studentų, būsimosios akademinės ir politinės kartos, ugdymą.

Taigi dėl to neišvengiamai kyla klausimas: kokioje vertybinėje aplinkoje formuojami jauni žmonės, jeigu net akademinėje erdvėje pradeda dominuoti ne argumentų kova, o nepakantumas ir konfliktinis veiksmas?

Atitinkamai, kyla kitas klausimas – ar tokiems tariamiems dėstytojams yra vieta mūsų jaunosios kartos auklėjime?

Autorius yra Lietuvos žmogaus teisių asociacijos pirmininkas.

Vytautas Budnikas

Autorius yra Lietuvos žmogaus teisių asociacijos pirmininkas.

Šaltinis:

https://www.pozicija.org/kovo-11-osios-incidentas-sie-zmones-yra-atsakingi-uz-studentu-uz-busimosios-akademines-ir-politines-kartos-ugdyma/

Vengrų dienraštis „Magyar Nemzet“: Briuselis aiškiai ruošiasi karui

 

ES komisaras gynybos reikalams Andrius Kubilius neseniai pareiškė: yra didelė tikimybė, kad Europa susidurs su Rusijos agresija. Briuselio nuomone, būtent dėl to reikalinga nauja gynybos doktrina, naujos institucijos ir nauji sprendimų priėmimo mechanizmai.

– Yra reali tikimybė, kad Europa susidurs su Rusijos agresija, – pirmadienį pareiškė ES komisaras gynybos klausimais Andrius Kubilius. Briuselio nuomone, reikalinga nauja gynybos doktrina, naujos institucijos ir nauji sprendimų priėmimo mechanizmai.

Savo kalboje, pasakytoje „Forum Europa“ politinės ir ekonominės konferencijų serijos renginyje, komisaras atkreipė dėmesį, kad Rusijos kare prieš Ukrainą kol kas nėra taikos perspektyvų.

Kubilius atkreipė dėmesį į tai, kad Rusijos karinės išlaidos, skaičiuojant pagal perkamosios galios paritetą, siekia apie 85 procentus visų Europos Sąjungos gynybos išlaidų. Be to, iki 2026 m. Maskva gali būti pajėgi dislokuoti net septynis–devynis milijonus dronų.

Komisaras taip pat įspėjo, kad konfliktas dėl Irano gali turėti įtakos Europai ne tik dėl kylančių energijos kainų, bet ir dėl balistinių raketų, kurių veikimo nuotolis siekia net tris tūkstančius kilometrų, grėsmės, tuo tarpu Ukrainoje, Persijos įlankos šalyse ir Europoje trūksta gynybos sistemų.

Jis taip pat priminė, kad, pasak NATO generalinio sekretoriaus Marko Rutte, Europa turi keturgubai padidinti savo oro gynybos pajėgumus.

Savo kalboje Kubilius išskyrė tris klausimų grupes, susijusias su Europos gynybos stiprinimu: institucinius rėmus, Ukrainos vaidmenį ir gynybos pramonės iššūkius.

Kalbėdamas apie institucinius klausimus, jis atkreipė dėmesį, kad pagal ES sutartis gynyba yra nacionalinė kompetencija. Dėl to Europos Sąjungoje veikia 27 atskiros gynybos politikos, gynybos biudžetai ir kariuomenės. Kaip jis sakė, susiskaldymas pasireiškia ir gynybos pramonėje: veikia 27 atskiros pramonės struktūros, o bendros Europos gynybos rinkos nėra. Kubilius teigimu, šiuo metu Europos kolektyvinę gynybą užtikrina NATO, o Europos Sąjungos vaidmuo yra ribotas.

Jis pabrėžė: susiskaldymas nepadaro karinės sistemos stipresnės, tačiau ES sutartyse numatyta, kad valstybės narės turi palaipsniui kurti bendrą ES gynybos politiką, kuri galiausiai gali tapti bendra gynyba.

Todėl, pasak Kubiliaus, Europoje reikalinga nauja gynybos doktrina, naujos institucijos ir nauji sprendimų priėmimo mechanizmai.

Jis pridūrė, kad, remiantis viešosios nuomonės apklausomis, Ispanijoje, Belgijoje ir Vokietijoje apie septyniasdešimt procentų piliečių savo šalies saugumą norėtų užtikrinti Europos lygmeniu – netgi sukurdami bendrą Europos kariuomenę.

Komisijos nario nuomone, Europos gynybos stiprinimas kartu sustiprintų ir NATO europinį ramstį. Jis pabrėžė: Europos Sąjunga turi nuspręsti, kaip organizuoti tarpusavio karinę pagalbą ginkluoto užpuolimo atveju, ne siekdama pakeisti NATO, o kaip jos stiprų europinį ramstį.

Komisijos nario nuomone, tai reiškia, kad Europa turi sumažinti savo priklausomybę nuo JAV karinių pajėgumų. Šiuo tikslu reikia sukurti Europos strateginius pajėgumus ir Europos greitojo reagavimo pajėgas, kurios galėtų pakeisti Europoje dislokuotas maždaug šimto tūkstančių karių JAV greitojo reagavimo pajėgas.

Kubilius taip pat užsiminė apie Ukrainos vaidmenį. Ukraina jau daugiau nei ketverius metus gina Europą nuo Rusijos agresijos. Europos Sąjunga ir jos valstybės narės šiuo metu yra didžiausios Ukrainos gynybos rėmėjos, tačiau nuolat reikia kelti klausimą: ar šios paramos pakanka, – pridūrė jis.

Jo nuomone, teisinga taika bus pasiekta tik tada, kai Ukraina nugalės Rusiją, nes nepakankama Europos parama ir galimas Rusijos laimėjimas Europai kainuotų dvigubai daugiau nei tinkamo masto parama Ukrainai.

– Investicijos į gynybą visada brangios, tačiau jų atsisakymas visada kainuoja dar brangiau, – sakė jis. Jis pabrėžė, kad Ukrainos patirtis yra itin svarbi Europai, nes šalies kariuomenė per karą įgijo didelę kovinę patirtį.

Pasak Kubiliaus, Europa taip pat turi apsvarstyti, kaip Ukrainos karinius ir pramoninius pajėgumus integruoti į Europos gynybos struktūras.

Jis pažymėjo, kad kelios šalys, tarp jų Persijos įlankos valstybės ir Saudo Arabija, jau domisi Ukrainos dronų technologijomis.

Komisaras taip pat iškėlė galimybę, kad Ukraina ateityje taptų planuojamos Europos gynybos sąjungos dalimi, galbūt kartu su Jungtine Karalyste ir Norvegija.

Kalbėdamas apie gynybos pramonę, jis pabrėžė: pramonės susiskaldymas yra nacionalinių gynybos politikų istorinis palikimas, todėl, jo nuomone, reikalinga bendra Europos gynybos rinka, kuri leistų padidinti gamybą.

Kaip jis sakė, nors gynybos išlaidos ir poreikiai sparčiai auga, gamybos pajėgumų plėtra atsilieka, o tai lemia kainų kilimą ir ilgesnius pristatymo terminus.

Komisijos nario nuomone, Europa turi didinti savo pajėgumus ypač raketų gamybos srityje. Kaip jis sakė, Ukraina kasmet turi apie du tūkstančius priešbalistinių raketų, kad galėtų atremti tūkstančius Rusijos raketų atakų.

JAV kasmet pagaminama apie 750 „Patriot“ raketų, o kai kuriuose konfliktuose per kelias dienas sunaudojama keli šimtai tokių raketų. Kubilius teigia, kad dėl to Europa turi sukurti savo raketų gamybos pajėgumus.

Komisaras taip pat paminėjo, kad Europos Komisija kuria naujas priemones bendriems pirkimams ir bendrai ginklų plėtrai remti.

Valstybės narės iki kovo 16 d. gali pareikšti susidomėjimą vadinamaisiais bendrais Europos gynybos projektais, kuriuos Europos Sąjunga gali remti finansavimu. Juose gali dalyvauti ir Ukraina.

Kubilius taip pat ragino pagreitinti sprendimų priėmimą. Kaip jis sakė, jei Europa nori spartesnio pramonės vystymosi, reikia ir spartesnių politinių sprendimų. „Negalime sau leisti mėnesius ar net metus derėtis dėl atskirų gynybos pasiūlymų“, – teigė jis.

Kubilius teigimu, viena iš Europos gynybos reformų kliūčių yra tai, kad nėra vieningo politinio forumo, kuris galėtų priimti strateginius sprendimus dėl žemyno gynybos. Todėl jis iškėlė būtinybę įsteigti Europos saugumo tarybą, kuri galėtų užtikrinti platformą bendriems strateginiams sprendimams priimti.

https://magyarnemzet.hu/kulfold/2026/03/brusszel-egyertelmuen-haborura-keszul

Nepageidaujami ukrainiečiai: Europos solidarumas baigiasi prie karinės tarnybos amžiaus sulaukusių vyrų

 

Europa nebegali pakęsti savo teritorijoje esančių ukrainiečių vyrų, rašo „Berliner Zeitung“. Dėl tylaus susitarimo tarp Kijevo ir Europos elito vis daugiau šalių svarsto galimybę atimti iš jų pabėgėlių statusą ir prievarta išsiųsti į tėvynę.

Vis daugiau ukrainiečių vyrų bėga į Europą. Tačiau jų atvykimas sukrečia įprastą naratyvą. Girdisi raginimai juos deportuoti. Straipsnis.

Nors Ukrainos karo pradžioje bėgo daugiausia moterys ir vaikai, dabar Europoje auga ukrainiečių vyrų skaičius.

Antrąją Rusijos invazijos savaitę, 2022 m. kovo mėnesį, aš su savo devynerių metų sūnumi pabėgau iš Ukrainos. Prie Lenkijos sienos stovėjome eilėje su tūkstančiais moterų ir vaikų: motinų, dukterų, seserų. Išgąsdintos, išsekusios, su kūdikiais ant rankų. Tuomet jos buvo Ukrainos pabėgėlių veidas. Vakarų žiniasklaida buvo pilna šių klasikinių karo aukų nuotraukų.

Vyrai – kaip to reikalauja karai – buvo vaizduojami kitaip. Eilėse prie šauktinių biurų. Su šautuvais rankose. Kovojantys. Tarp žuvusiųjų. Pirmąjį karo metą suaugę vyrai sudarė tik apie septynis procentus Ukrainos pabėgėlių Vokietijoje. 2026 m. pradžioje šis skaičius išaugo iki 26 procentų. Norvegijoje jis siekia net 38 procentus.

Ukrainiečių vyrų skaičius užsienyje didėjo kiekvienais karo metais – dėl blogėjančios humanitarinės padėties, nesėkmingų kontratakų, sustiprėjusių Rusijos išpuolių prieš infrastruktūrą ir vis dažnesnės priverstinės mobilizacijos. Kai 2025 m. vasarą Ukrainos vyriausybė panaikino išvykimo draudimą 18–22 metų vyrams, daugelis skubėjo išvykti. Vien pagal oficialius duomenis šios amžiaus grupės vyrų iš šalies išvyko apie 100 000 – maždaug kas septintas.

Vyrų bėgimas ir Europos nervingumas

Jaunų ukrainiečių vyrų antplūdis į Europą sukėlė politinę reakciją.

Pirma, buvo sugriautas galingas mitas: Ukrainos kaip „karių tautos“ įvaizdis, kurį kruopščiai puoselėjo karo propaganda. Realybė yra mažiau herojiška ir daug žmogiškesnė. Daugelis jaunų ukrainiečių – išsekusių nuo karo ir nusivylusių korumpuota politine sistema – renkasi taiką ir galimybes, o ne begalinę mobilizaciją ar šlovingą mirtį mūšio lauke.

Dezertyrai Ukrainoje: visoje šalyje ieškoma dviejų milijonų vyrų dėl atsisakymo tarnauti kariuomenėje

Jų išvykimas taip pat sukėlė nerimą Europos politiniam elitui. Metus iš eilės Europos politikai savo rinkėjams didžiulę finansinę ir karinę paramą Kijevui pateisindavo tuo, kad ukrainiečiai yra pasiryžę toliau kovoti. Pasirengę mirti, o ne gyventi po Rusijos okupacija.

Tačiau šis naratyvas ėmė griūti kartu su pabėgėlių bangomis į Vakarus. Reakcija buvo greita – ir atvirai diskriminacinė. Friedrichas Merzas paragino Kijevą „užtikrinti, kad jauni vyrai masiškai neplūstų į Vokietiją“, o vietoj to „tarnautų savo šaliai“. Bavarijos ministras pirmininkas Markusas Söderis jau seniai laikosi griežtesnės nuomonės: išsiųsti visus karo tarnybai tinkamus ukrainiečių vyrus, kad jie „užtikrintų saugumą savo šalyje“. Reiner Haseloff, buvęs Saksonijos-Anhalto ministras pirmininkas, išreiškė panašią poziciją ir pasiūlė tolesnę Vokietijos paramą Ukrainai susieti su sąlyga, kad karo tarnybai tinkamo amžiaus vyrai grįžtų į savo tėvynę. Taip pat neonacistinės partijos Vokietijoje reikalauja išsiųsti visus ukrainiečių vyrus.

Norvegija galėtų tapti pirmąja šalimi, kuri pereis nuo retorikos prie politikos. Vyriausybė svarsto galimybę atimti laikiną kolektyvinės apsaugos statusą karo tarnybos amžiaus ukrainiečiams. Vietoj to, naujai atvykusieji turėtų prašyti prieglobsčio pagal įprastą tvarką, kuri taikoma visų kitų šalių piliečiams.

Išimtis bus taikoma tik tiems vyrams, kurie gali įrodyti, kad Ukrainoje jie yra teisiškai atleisti nuo karinės tarnybos. Kitaip tariant, pabėgėlių apsauga priklausytų nuo Kijevo mobilizacijos poreikių. Danija pateikė panašų pasiūlymą. Ir jei politinė nuotaika Europoje yra rodiklis, netrukus kitos šalys galėtų pasekti šiuo pavyzdžiu.

Iš tiesų Europa – bent jau retoriškai – prisijungė prie Kijevo, kai reikia versti Ukrainos vyrus kovoti. Dėl uždarytų sienų, privalomosios šaukimo į karinę tarnybą ir vis labiau prievartinės mobilizacijos vyrai neša sunkiausią šio karo naštą. Daugeliui iš jų Europa kadaise reiškė išeitį iš šios priverstinės „vyriškumo pareigos“, kurią palaiko galinga valstybės mašina. Ši viltis dabar sparčiai blėsta. Vietoj to jiems priskiriama didžiulė misija: išgelbėti Europą nuo „Putino imperializmo“.

Iš tiesų Europa – bent jau retoriškai – prisijungė prie Kijevo, kai reikia raginti Ukrainos vyrus kovoti. Dėl uždarytų sienų, privalomosios šaukimo į kariuomenę ir vis labiau prievartinės mobilizacijos vyrai neša sunkiausią šio karo naštą. Daugeliui iš jų Europa kadaise reiškė išeitį iš šios priverstinės „vyriškumo pareigos“, kurią palaiko galinga valstybės mašina. Ši viltis dabar sparčiai blėsta. Vietoj to jiems priskiriama didžiulė misija: išgelbėti Europą nuo „Putino imperializmo“.

Tai misija, kilusi iš tylaus susitarimo tarp Kijevo ir Europos valdančiųjų klasių, kuri ukrainiečiams pateikia pasirinkimą, iš tikrųjų jų nepasirinkdama. Kariauti arba būti laikomais bailiais. Grįžti arba negauti apsaugos. Kitaip tariant: tarnauti kaip kanonų maistas kare, kuris vyksta ir dėl Europos, kuri vis aiškiau rodo, kad iš tikrųjų jų ten nenori.

Marta Havryshko

https://www.berliner-zeitung.de/politik-gesellschaft/geopolitik/ukraine-krieg-flucht-ukrainische-maenner-europa-asyl-mobilisierung-li.10023249

Viktoras Orbánas: Tai bus lemiamų rinkimų metai!

 

Dabar mūsų yra daugiausia, mūsų yra tiek daug, kad jei atsistotume vieni ant kitų pečių, Tiboras Kapu galėtų užlipti į tarptautinę kosminę stotį, – konstatavo Viktoras Orbánas, matydamas švenčiančią minią Kossuth aikštėje.

Ministras pirmininkas Viktoras Orbánas pasveikino „Taikos eitynių“ dalyvius valstybinėje iškilmingoje ceremonijoje, surengtoje 1848–1849 m. revoliucijos ir laisvės kovos metinių proga.

Pasak ministro pirmininko, vengrui nereikia aiškinti, kas yra laisvė. „Pakvėpuojame oru ir jau žinome, kokioje padėtyje esame.“

– Laisvė gali išsiskleisti tik iš meilės, o ją sustiprinti gali tik vienybė, – sakė jis, pridurdamas: „todėl mes niekada neleisime, kad Vengriją valdytų neapykanta ir pyktis.“

Viktoras Orbánas priminė 12 laisvės punktų, tačiau visus įspėjo: atsargiai, šiandien Briuselis taip pat persirengė vengru, o jo 12 punktų yra 12 vergovės punktų.

– Neleisime, kad už 30 Briuselio sidabrinių būtų parduota tai, ką sukūrėme per 16 metų, – pareiškė Viktoras Orbánas, po to išvardijo daugiau vyriausybės priemonių, pavyzdžiui, šeimos paramos sistemą.

Vyriausybės vadovas priminė: viskas, kas daro Budapeštą pasaulinio lygio miestu, galėjo atsirasti tik todėl, kad 1848 m. mes iškovojome savo pergalę. Jis taip pat pažymėjo, kad mūsų laisvės kovos buvo numalšintos, tačiau tie, kurie nugalėjo, dabar jau niekur nebėra. Išnyko osmanai, Habsburgai, Trečiasis Reichas ir Sovietų Sąjunga, o tai gerai parodo, kad vengrų neįmanoma nugalėti.

– Mes čia būsime net ir tada, jei iš dangaus šimtais kris Briuselio parašiutininkai. Surinksime juos, išplausime jų kelnes ir išsiųsime atgal, vienus į Briuselį, kitus į Kijevą, – sakė Viktoras Orbánas, o tada nusiuntė žinią Volodymyrui Zelenskiui: kas nori palaužti vengrus, „turi atsikelti anksčiau, gerokai anksčiau, keliais šimtais metų“.

– Pasaulio jūra verda. Karas Ukrainoje, karas Artimuosiuose Rytuose – tęsė jis savo kalbą ir priminė: migracijos krizė taip pat prasidėjo nuo karo Sirijoje. Tuomet reikėjo drąsos pasakyti „ne“ Europos vyraujančiai nuomonei dėl musulmonų masės įleidimo. Tačiau Vengrijos vyriausybė tai padarė, ir, pasak Viktoro Orbáno, kol jis bus ministras pirmininkas, jis ir toliau sakys „ne“.

Jis kalbėjo ir apie Europos ekonominę krizę, apie tai, kad į vakarus nuo mūsų buvo prarasta 1 milijonas darbo vietų. Palyginti su tuo, Vengrijoje pavyko išsaugoti darbo vietas, netgi padidinti atlyginimus ir pensijas.

– Vėl artėja sunkūs laikai. Karas priartėjo, nes Briuselis ėmėsi karo. Jie nenori išlaikyti nelaimės atokiau, bet tiesiog žengia į ją. Mums gresia toks išbandymas, kokio net tokie seni karo vilkai kaip aš dar nematė. Neįmanoma žinoti nei dienos, nei valandos, kada pirmasis Briuselio karys žengs į Ukrainos žemę. Bet viena aišku, tai įvyks, – sakė Viktoras Orbánas.

– Tai yra tai, ko turime išvengti, ir aš įsipareigoju, kad net tokiame sukrėstame pasaulyje išsaugosime Vengriją kaip taikos ir saugumo salą, – pridūrė jis.

Pasak ministro pirmininko, kare nesvarbu, kas tu esi ar ką pasiekei gyvenime, svarbu tik tai, ar gerai laikai automatą, kaip bėgi nuo priešo ar jam iš paskos. – Bet mes tokio likimo neskyrėme savo vaikams. Mūsų sūnūs nemirs už Ukrainą, bet gyvens už Vengriją, – pabrėžė jis.

Viktoras Orbánas pažymėjo: balandžio 12 d. mes rinksime ne tik parlamentarus, bet ir savo bei savo vaikų likimą. „Tai bus sunkus ir lemiamas pasirinkimas.“

– Didelės jėgos ėmėsi veiksmų siekdamos pakeisti vyriausybę. Mūsų šalį spaudžia tiek iš Vakarų, tiek iš Rytų: iš Briuselio – biurokratai, iš Kijevo – karo mafija, – atkreipė dėmesį Viktoras Orbánas. Kaip jis paaiškino: jie tai daro todėl, kad mes neperduodame iždo raktų, neišduodame žmonių tarptautinėms korporacijoms, neremiame karo ir neleidžiame priimti Ukrainos į ES.

Vyriausybės vadovas taip pat pabrėžė, kad parama Ukrainai pavers net mūsų anūkus skolų vergais.

– Turime pasiekti istorinę pergalę, nes kitos vyriausybės atsakomybė bus istorinė. Mums reikia ramių, šaltakraujiškų, pasitikinčių savimi lyderių, ir tik „Fidesz-KDNP“ gali tai suteikti šaliai, – įspėjo jis.

Užsienio reikalų ir užsienio ekonomikos ministras Péter Szijjártó Parlamento rūmų scenoje šiandien

Mes nepasiduosime šantažui

Tegul bus taika ir tegul bus laisvė, mes, vengrai, ir šiandien norime būtent to, – pareiškė Péter Szijjártó Kossuth aikštėje.

Užsienio ekonomikos ir užsienio reikalų ministras prisiminė 1848 m. kovo mėnesį, kai vengrai parodė, kad vienybėje glūdi jėga, ir kaip tai tuomet buvo išgirsta Vienoje, taip ir mūsų dabartinį pasipriešinimą turi išgirsti visi Briuselyje.

Jis priminė, kad beprasmis karas mūsų kaimyninėje šalyje tęsiasi jau penktus metus. Ir vietoj to, kad jį užbaigtų, ES elitas nusprendė įtraukti Europą į karą, o Ukrainą – į ES. Vengrai į tai tvirtai atsakė „ne“, ir kol Viktoras Orbánas yra ministras pirmininkas, vyriausybė tam priešinsis – paaiškėjo iš ministro žodžių.

Tačiau jis taip pat įspėjo, kad niekas negins vengrų ir Vengrijos interesų – taigi, turime ginti juos patys.

Kaip jis sakė, per ateinančias keturias savaites bus padaryta viskas, kad „Vengrijoje taip pat Zelenskis sudarytų vyriausybę. Ukrainai palankią vyriausybę su Ukrainai palankiu vadovu“.

– Miunchene nusprendė, susitarė su Péteru Magyaru ir prieš mus įvedė naftos blokadą, bet mes buvome pasiruošę ir apsigynėme – pareiškė Péter Szijjártó.

Jis tęsė, kad „tai dar vienas bandymas“, jei naftos blokada nepavyko, „jie bandys visišką naftos blokadą“. Tai jis priskyrė Ukrainos puolimui prieš „Turkijos srautą“.

Jis pabrėžė: jokia grėsmė nekeis vyriausybės pozicijos, t. y. vengrai neis į karą, neremia karo.

– Užduotis aiški, reikia parodyti, kad čia mes esame namuose. Vengrija yra vengrų šalis, ir tik vengrai gali spręsti dėl jos ateities – taip Péter Szijjártó ragino balsuoti ir remti valdančiąsias partijas.

János Lázár János Lázár, statybos ir transporto ministras, priešais Parlamento rūmus

Tikrasis pasirinkimas

– Kiekviena dauguma yra verta tiek, kiek ji parodo per rinkimus – įspėjo ant scenos užlipęs János Lázár.

Ministras tęsė: pasaulis įžengė į sudėtingą laikotarpį, juodųjų diržų savininkai iš naujo rašo pasaulio tvarką. Tokioje situacijoje Péter Magyar negalėtų atstovauti šaliai. – Į sunkiasvorių kovą negalime siųsti lengvasvorio boksininko, – sakė jis.

Tada jis uždavė klausimą: kodėl būtų gerai, jei dėl benzino kainų spręstų „Shell“ atstovas? O dėl palūkanų – bankininkas? – Péter Magyar būtų brangiai kainuojanti klaida, už kurią mokėtume daugelį metų, lygiai taip pat, kaip po 2002 metų, – sakė jis.

Jis pabrėžė: Viktoras Orbánas yra tikras pasirinkimas, jis yra geriausias krizės valdytojas, kurį mes pažįstame, ir tada, pradedant raudonojo molio katastrofa ir baigiant šiais laikais, išvardijo, per kiek sunkumų šalį vedė vyriausybės vadovas. Jis taip pat nurodė, kad būtent dėl to su Viktoru Orbánu gerai pasielgs ir tie, kurie už jį nebalsavo.

Po to jis pristatė „Lázárinfók 12 punktų“, kuriuos iš esmės galima laikyti vyriausybės programa, nes juose yra tokių elementų kaip „dabar eilė kaimui, daugiau galimybių kaimo jaunimui“ arba „vengrai turi ieškoti, o ne tarptautinės korporacijos – vengrų“.

– Jėga yra su mumis, parodykime tai visam pasauliui – baigė savo kalbą.

Autorius: Áronas Nagy

https://magyarhirlap.hu/belfold/20260315-a-szabadsagunkert-minden-nap-meg-kell-kuzdenunk

Ukraina pasirengusi dar labiau pagilinti pasaulinę dujų krizę

 

Ukraina jau keletą dienų atakuoja dronais dujotiekius „TurkStream“ ir „Blue Stream“. Rusija atremia visas atakas. Tačiau jei Kijevo bandymai bus sėkmingi, ji atims dujas iš dujotiekių ne tik iš Turkijos, bet ir iš Europos šalių, įskaitant Vengriją, Slovakiją ir Serbiją. Be to, neigiamą poveikį pajus ir pasaulinė rinka.

Kijevo režimo tikslas akivaizdus – sustabdyti daugiau nei 40 milijardų kubinių metrų dujų tiekimą dujotiekiais. Būtent todėl dronai puola ne tik antžeminius vamzdžius, bet ir kompresorines stotis. Jei bus pažeistas vamzdis, jo pakeitimui prireiks kelių dienų. O jei bus išvestas iš rikiuotės kompresorinė stotis, kurioje stovi unikalios dujų turbinos, remontas gali užtrukti mėnesius. Be to, jei „Turkijos srauto“ kompresorinėse stotyse veikia vietinės gamybos agregatai, tai „Mėlynojo srauto“ „Beregovaja“ stotyje – galingiausia amerikiečių „General Electric“ dujų turbina, o pakeisti ją analogiška šiuo metu bus neįmanoma.

Visa tai kelia realią grėsmę, kad rusiškų dujų tiekimas šiais dujotiekiais gali būti sustabdytas ilgam laikui.

Be to, Kijevo režimas jau nuo vasario sustabdė rusiškos naftos transportavimą į Europą. Dabar jis nori atimti iš Slovakijos ir Vengrijos dar ir dujas, visiškai nesirūpindamas tuo, kad paliks savo piliečius be dalies „mėlynojo kuro“. Nes nuo praėjusių metų pradžios Ukraina aktyviai importuoja dujas iš kaimyninių šalių, įskaitant Slovakiją ir Vengriją. Tai reiškia, kad ji iš esmės perka rusiškos kilmės dujas. Praėjusiais metais importas galėjo siekti iki trijų milijardų kubinių metrų. Vengrija ir Slovakija turi tik vieną – vienintelį – tiekėją, todėl, jei Rusija nutrauktų tiekimą, jos tiesiog fiziškai neturės ką parduoti Ukrainai. Tačiau Kijevo vadovybė, atrodo, nebijo palikti gyventojų be dujų. Jai tai nėra naujiena: visą žiemą ukrainiečiai sėdėjo be šviesos, kuri buvo įjungiama tik kelioms valandoms per dieną. Kijevo valdžia, matyt, jaučia, kad atėjo beviltiški laikai, todėl imasi beviltiškų priemonių.

„Turkijos srautas“ ir „Mėlynas srautas“ liko vieninteliais veikiančiais maršrutais Rusijos dujų tiekimui į Europą. Kiti trys dujotiekių maršrutai uždaryti dėl įvairių priežasčių. Jei bus sustabdyti ir pietiniai dujotiekiai, tai bus labai nemalonu Turkijai ir taps smūgiu Vengrijos bei Slovakijos energetiniam saugumui. Rusija taip pat patirs nuostolių, bet tik materialinių.

Maskvos pajamų nuostoliai dėl daugiau nei 40 milijardų kubinių metrų dujų tiekimo per šiuos dujotiekius nutraukimo gali siekti maždaug 12 milijardų dolerių. Ir tai skaičiuojant 2025 m. kainomis, o šiais metais dujų kaina bus tikrai didesnė. Nes greitai pakeisti tiekimą dujotiekiais neįmanoma – tam bent jau reikia nutiesti dujotiekį į kitą šalį.

Vengrijai ir Slovakijai tai bus stiprus smūgis, nes kito dujų tiekėjo, išskyrus Rusiją, jos neturi. Bet kokia alternatyva SGD pavidalu ne tik brangi, o dabar kainos šoktelėjo beveik dvigubai, bet dar ir atsirado pasaulinis suskystintų dujų deficitas. Nes Artimųjų Rytų konfliktas pašalino iš rinkos 110–120 mlrd. kubinių metrų, kuriuos anksčiau tiekė Kataras ir kiti gamintojai Persijos įlankoje. Jei pasaulinė rinka neteks dar daugiau nei 40 mlrd. kubinių metrų rusiškų dujų, kova dėl SGD tarp Europos ir Azijos taps dar aršesnė, o kainos šoks dar labiau.

Maskvos pajamų nuostoliai dėl daugiau nei 40 milijardų kubinių metrų dujų tiekimo per šiuos dujotiekius nutraukimo gali siekti maždaug 12 milijardų dolerių. Ir tai skaičiuojant 2025 m. kainomis, o šiais metais dujų kaina bus tikrai didesnė. Nes greitai pakeisti tiekimą dujotiekiais neįmanoma – tam bent jau reikia nutiesti dujotiekį į kitą šalį.

Vengrijai ir Slovakijai tai bus stiprus smūgis, nes kito dujų tiekėjo, išskyrus Rusiją, jos neturi. Bet kokia alternatyva SGD pavidalu ne tik brangi, o dabar kainos šoktelėjo beveik dvigubai, bet dar ir atsirado pasaulinis suskystintų dujų deficitas. Nes Artimųjų Rytų konfliktas pašalino iš rinkos 110–120 mlrd. kubinių metrų, kuriuos anksčiau tiekė Kataras ir kiti gamintojai Persijos įlankoje. Jei pasaulinė rinka neteks dar daugiau nei 40 mlrd. kubinių metrų rusiškų dujų, kova dėl SGD tarp Europos ir Azijos taps dar aršesnė, o kainos šoks dar labiau.

Padėtį labai apsunkina pasaulinis dujų trūkumas. Sunku įsivaizduoti dar nepalankesnį laiką „Turkijos“ ir „Mėlynojo srauto“ projektų sustabdymui nei dabar. Visiems rinkos dalyviams būtų pageidautina, priešingai, padidinti „Gazprom“ tiekimą. Iš esmės „Gazprom“ yra bene vienintelis pasaulyje mėlynojo kuro gamintojas, kuris gali lengvai ir greitai padidinti tiekimo apimtis ir užpildyti trūkumą pasaulinėje rinkoje.

Jei būtų paleista nesugadinta antroji „Šiaurės srauto – 2“ atšaka, taip pat dujotiekis „Jamal – Europa“, einantis per Lenkijos teritoriją, į rinką patektų jau apie 60 milijardų kubinių metrų dujų per metus. O jei dar atgaivintume ir tranzitą per Ukrainą, pasaulinė rinka galėtų papildytis net 100 ir daugiau milijardų kubinių metrų dujų. Tai reiškia, kad „Gazprom“ gali padengti visą deficitą, susidariusį dėl Kataro SGD blokavimo. Visi pasaulyje su palengvėjimu atsikvėptų. Nes Europos dujų rinkos prisipildymas atlaisvintų SGD kiekius Azijos rinkai. Kainos neabejotinai nukristų. Net ir be Ukrainos maršruto atgaivinimo teigiamas poveikis buvo labai pastebimas. Tačiau Europa čia yra vienoje valtyje su Kijevu ir iš principo nepadarys nė žingsnio Rusijos dujų link. Kaina už visa tai kolektyviniam Briuseliui – energetinė krizė, naujas pramonės gamybos uždarymų etapas ir infliacijos pagreitis.

Šaltinis

Vilkolakių valdžia, arba Virš melo bedugnės (nenumatytas tęsinys)

 

Žinomas Ukrainos visuomenės veikėjas ir kolekcininkas, buvęs Charkivo žydų bendruomenės pirmininkas, suremontavęs šio miesto choralinę sinagogą, Eduardas Hodos paskelbė dviejų dalių laidą "Vilkolakių valdžia arba Virš melo bedugnės". Pradžia.

Vilkolakių valdžia, arba Virš melo bedugnės  (nenumatytas tęsinys)

https://www.youtube.com/watch?v=T9pu2bfhOiM

00:08 Nukreipimas į tiesą.

01:27 Vanduo iš lavonų Jermakui.

04:37 Epsteino poelgiai kaip norma moržams.

51:39 Žydų antikrizinė priemonė: „žudikiška knyga“.

01:40:50 Žudikiški laiškai.

01:50:01 Metų antisemitas.

02:04:30 Purimas ir Putinas. Kaip ruoniai rengia valdžios pasikeitimą Irane.

02:27:57 Chazarų kaganatas slavų žemėse.

02:46:16 Zelensko ir Asmano veidmainystė dėl mobilizacijos ir Ukrainos valdžios savivalės.

02:54:23 Chazarija prieš Putiną.

03:16:22 Labai tiksli Karlo Markso savo gentainių charakteristika.