„Taigi nenusilpkite ir neraginkite sudaryti taikos, kai esate pranašesni. Alachas yra su jumis ir neleis, kad jūsų darbai nueitų veltui.“
„Europiečiai mano, kad musulmonai į Europą atvyko tik užsidirbti pinigų. Bet Alachas turi kitokį planą. Mes neabejotinai ateisime į valdžią, tačiau ar tai įvyks su kraujo praliejimu, ar be jo – tai atviras klausimas.“
„Turėkite ne tris, o penkis vaikus, nes jūs esate Europos ateitis.“ O po kelių savaičių jis pridūrė apie europiečius: „Ką jie bebūtų darę, tai veltui. Europos ateitį formuos mūsų penki milijonai brolių, kurie iš Turkijos ten apsigyveno. Europai, kurios gyventojai sensta, kurios ekonomika silpsta ir kurios jėgos senka, nėra kito išeities kelio.“
„Ši šalis yra mūsų šalis, ir mūsų pareiga yra ją teigiamai pakeisti. Su Alacho pagalba mes ją paversime savo rojumi žemėje, kad ji taptų prieinama islamo ummai (= bendruomenei) ir visai žmonijai.“
„Po Konstantinopolio seks Roma ir likusi Europa. Yra ženklų, kad islamas į Europą sugrįš kaip užkariautojas ir triumfuos. Tikiu, kad šįkart Europą sėkmingai užkariausime ne kardu, o skleisdami islamo ideologiją.“
Nors Saudo Arabijos valstybinė religija – sunitų vahabizmas – nėra palankiai nusiteikusi „Musulmonų brolijos“ atžvilgiu (nes ši organizacija nepripažįsta Saudo Arabijos monarchijos), ji vis dėlto remia daugelį su ja susijusių projektų. Be to, naudodamasi gerais verslo ryšiais, ji užtikrina islamistinių siekių priimtinumą aukščiausiuose politiniuose sluoksniuose, pavyzdžiui, per „Karaliaus Abdullaho centrą“ Vienoje, kurio generalinio sekretoriaus pavaduotoja buvo buvusi Austrijos liaudies partijos (ÖVP) teisingumo ministrė Claudia Bandion-Ortner.
Kaip Bassam Tibi rašė dar 1996 m., Saudo Arabijos finansuojama Islamo lyga „1993 m. liepos mėn. vykusioje sesijoje priėmė darbo dokumentą, kuriame migracija į Europą ir islamo centrų kūrimas vertinami kaip priemonės Europai islamizuoti“.
Atitinkamai 2015 m. Saudo Arabija ir kitos turtingos Persijos įlankos valstybės atsisakė priimti pabėgėlius iš Sirijos, be kita ko, motyvuodamos pernelyg dideliais kultūriniais skirtumais tarp sirų ir Persijos įlankos arabų. Vietoj to Saudo Arabija pasiūlė finansuoti 200 mečečių statybą Europoje, skirtų Sirijos pabėgėliams.
Jau kelis dešimtmečius veikia tokios Europos ir islamo struktūros kaip Parlamentinė Europos ir arabų bendradarbiavimo asociacija (PAEAC), kuriai priklauso Europos partijų ir arabų atstovai, Europos ir arabų dialogas (EAD), darantis įtaką Europos partijoms ir bažnyčioms, bei Islamo konferencijos organizacija (OIC), apimanti 56 musulmoniškas valstybes ir esanti svarbi ES partnerė.
Kai 2000 m. ES priėmė „Bendrąją strategiją dėl Viduržemio jūros regiono“, t. y. nusprendė užmegzti partnerystę su islamiškomis Viduržemio jūros regiono šalimis ir siekia skatinti multikultūriškumą bei „įvairovę“, OIC įžvelgė savo galimybę ir paragino Europos musulmonus „užimti svarbiausias pareigas priimančiose šalyse – ekonomikos, kultūros ir politikos srityse“.
Siekdama sėkmingai didinti musulmonų įtaką Europoje, OIC ypač pabrėžia kovą su „islamofobija“, kurią 2007 m. ji pavadino „blogiausia terorizmo forma“. Nuo tada sąvoka „islamofobija“ tapo islamistų kovos šūkiu, kuriuo siekiama užgniaužti bet kokią islamo kritiką.
Islamistinių ekstremistų atviri žodžiai
Jei net Erdogano vadovaujama AKP, Musulmonų broliai ir Saudo Arabija – tai yra, pagrindinės islamizmo srovės – nepaisant įvairių nesutarimų, yra tokios vieningos, kad nori paversti Europą musulmoniška, tai, žinoma, dar labiau pasakytina apie ekstremistines jėgas, orientuotas į „Islamo valstybę“ ar „Al-Kaidą“. Vokietijoje plinta „YouTube“ vaizdo įrašas, kuriame islamistinis aktyvistas, gatvėje diskutuodamas su vokiečiu, labai aiškiai išsako savo poziciją:
„Dabar visiškai atvirai: islamas ateis į Vokietiją, ar tu to nori, ar ne. Tavo dukra nešios skarelę, tavo sūnus augins barzdą. Štai taip. O mes vis dauginamės. Jūs, vokiečiai, juk neturite vaikų. Jūs turite, geriausiu atveju, du vaikus. Mes turime septynis, aštuonis. Gerai, bičiuli. O tada mes dar paimsime po keturias žmonas, ir turėsime 22 vaikus. Jūs galbūt turėsite vieną vaiką ir šunelį, ir viskas. Bičiuli, tai ne mūsų kaltė, tai jūsų kaltė. Nes jūs išnaudojote mūsų šalis, kolonizavote jas, kad tu galėtum važinėti „Mercedesu“ ir naudotis savo skaitmeniniu fotoaparatu. Taip daro Alachas, visagalis Dievas, jis daro taip, kad mes jus užkariautume – ne karu čia, Vokietijoje, o, pirma, gimstamumo rodikliais, ir, antra, mes vedame jūsų dukras, o tavo dukra nešios skarelę. Na, dabar gali tikrai išprotėti.“
Kitas pavyzdys – britų advokatas ir islamistų pamokslininkas Anjemas Choudary, kuris 2016 m. buvo įkalintas už terorizmo rėmimą ir jau 2012 m. JAV televizijos kanalui CBN paaiškino savo strategiją, kaip Europoje, pasinaudojant augančia musulmonų gyventojų dalimi, palaipsniui sudaryti sąlygas demokratijos pakeitimui ir kalifato, valdomo pagal šariatą, įkūrimui; ir, cituojant pažodžiui:
„Jei turėsime pakankamai autoriteto ir galios, tada mes, kaip musulmonai, privalėsime atimti valdžią iš tų, kurie ją turi, ir įvesti šariatą.“ 2013 m. jis sakė pamoksle Birmingemo mečetėje:
„Jūs sutinkate žmonių, kurie visą gyvenimą praleidžia dirbdami. Jie atsikelia 7 valandą ir 9 valandą eina į darbą. Jie dirba aštuonias, devynias valandas per dieną. Jie grįžta namo septintą vakaro, žiūri televizorių ir taip daro 40 metų savo gyvenimo. O mes leidžiame jiems mus išlaikyti. Mes, priešingai, užsiimame džihadu, nes mums ir jums yra normalu ir teisinga imti pinigus iš kuffarų, kol dirbame, kad juos užkariautume.“
O kitoje pamokslo kalboje Choudary džiaugėsi Europos islamizacija:
„Dabar užimsime Birmingemą ir jį apgyvendinsime. Briuselis yra 30 procentų islamiškas, Amsterdamas – 40 procentų, Bradfordas – 17 procentų. Mes esame tarsi cunamis, kuris nušluoja Europą. Ir tai tik pradžia. Realybė keičiasi. Demokratija, laisvė, pasaulietiškumas – tai tik „kuffarų“ idėjos, kurias turime pašalinti.“
Islamistų ir prieglobsčio prašytojų socialinė struktūra Europoje
Prieš patekdamas į kalėjimą, Choudary kasmet gaudavo apie 30 000 eurų socialinės pašalpos ir ragino savo pasekėjus daryti tą patį. Taip pat džihadistinis pamokslininkas Mirsad Omerovic, prieš būdamas nuteistas už terorizmo rėmimą, gyveno Vienoje savivaldybės bute, pragyvendamas iš socialinės pašalpos ir vaiko pašalpos.
Tai yra ekonominis modelis, kurį taiko didžioji dalis islamistų daugelyje Vakarų Europos šalių: socialinė pašalpa / minimali garantija / „Hartz 4“ plius vaiko pašalpa ir (arba) aukos iš Saudo Arabijos ar Musulmonų brolijos tinklo. Jie dėl to netampa turtingi, negali sau leisti puikių atostogų ar brangių automobilių, tačiau gyvena daug geriau nei savo kilmės šalyse, jiems nereikia dirbti tarp „kuffar“ ir jie gali visiškai atsiduoti islamui bei šeimos plėtrai.
Tarp 40 000 čečėnų Austrijoje, kurie yra ypač įsitraukę į islamistines veiklas ir pagarsėję tuo, kad nepriima darbo ir nutraukia mokslus, gimstamumo rodiklis yra dvigubai didesnis nei Čečėnijoje.
Tokie modeliai yra patrauklūs ir tarp pastaraisiais metais išaugusio prieglobsčio prašytojų skaičiaus. Bassam Tibi pasakoja:
„Pažįstu vieną somaliečių šeimą, kuri anksčiau gyveno JAV, Ohajo valstijoje. Tėvas skundėsi, kad Amerikoje tenka dirbti, o uždarbis menkas. Jam pavyko iš Amerikos atvykti į Vokietiją ir sudaryti įspūdį, tarsi jis ką tik būtų pabėgęs iš Somalio. Amerika jam nepatiko. Taigi jis melavo. Dabar jis turi butą, o keturi vaikai jam duoda iš viso tiek pat pinigų, kiek aš gaunu kaip pensininkas profesorius. Jis čia jau trejus metus, bet nemoka nė žodžio vokiečių kalba. Ir nemokės. Turi būti leidžiama kalbėti apie tokius atvejus!“
Žinoma, tai nėra pavieniai atvejai. Migrantai iš Afrikos ir Pietvakarių Azijos elgiasi ekonomiškai visiškai racionaliai – jie ieško šalių, kurios jiems siūlo geresnes galimybes nei jų tėvynė. Todėl jie nepateikia prieglobsčio prašymo pirmojoje saugioje šalyje savo migracijos maršrute, nes nori už savo darbo jėgą gauti kuo geresnę kainą arba, jei tai pasirodo esąs palyginti mažai patrauklu, gauti išlaikymą iš kuo geresnės socialinės valstybės.
Pastaraisiais metais didžiajai daliai prieglobsčio prašytojų bus būdingas pastarasis atvejis, nes dauguma jų kilę iš atsilikusių genčių visuomenių, neturi tinkamo išsilavinimo ir dažnai netgi yra menkai raštingi. Dažnai jie niekada nebuvo išmokyti formalaus ir operacinio mąstymo, neturi reikiamo socialinio ir kultūrinio kapitalo, gebėjimo bendradarbiauti sudėtinguose darbo procesuose, neatitinka tokių reikalavimų kaip darbo etika, drausmė, patikimumas – taigi dauguma jų vargu ar tinka aukšto išsivystymo pramoninei visuomenei.
Tik nedidelė jų dalis tai išmoks lankydama kalbos kursus ar profesinio mokymo programas. Vokietijoje 70 procentų prieglobsčio prašytojų, 2015 m. pradėjusių mokymąsi, jį nutraukė, dauguma jų – per pirmąsias savaites. Net ir tie, kurie pasilieka, dažnai neatvyksta arba vėluoja, o dėl sumažintų reikalavimų kursuose nemažai absolventų taip pat nebus tikrai tinkami darbo rinkai.
Tuometinė Vokietijos darbo ministrė manė, kad tik 10 procentų prieglobsčio prašytojų yra tinkami darbo rinkai arba profesiniam mokymui; taigi 90 procentų turės būti finansuojami valstybės lėšomis. Po kelerių metų šis procentas gali šiek tiek sumažėti. Tačiau, atsižvelgiant į ir taip jau esantį spaudimą neoliberaliame kapitalistiniame darbo rinkoje, rezultatas vis tiek bus toks, kad tik mažuma prieglobsčio prašytojų nuolat dirbs samdomą darbą, dar mažesnė mažuma užims kvalifikuotas viduriniosios klasės profesijas (pavyzdžiui, gydytojai ar gamtos mokslų specialistai), o 70 ar 80 procentų dauguma sudarys musulmonų žemesniąją klasę, kuri gyvens iš atsitiktinių darbų, nelegaliu darbu, smulkiomis įmonėmis, nusikalstamumu ir, svarbiausia, valstybės išmokomis.
Turkų socialinė struktūra Europoje
Galima būtų teigti, kad šios problemos iškyla tik pačių imigrantų (= „1-osios kartos“) atveju, tačiau padėtis pasikeistų jų vaikų ir anūkų, kurie jau socializavosi Europoje, atveju. Tačiau tai neatitinka pastarųjų dešimtmečių patirties ir esamomis sąlygomis yra gana mažai tikėtina. Prancūzijoje net ir antrosios, trečiosios bei ketvirtosios kartos imigrantų iš Šiaurės Afrikos nedarbas (siekiantis apie 40 procentų) yra maždaug keturis kartus didesnis už vidurkį, o kvalifikacijos lygis, vertinant pagal baigtą išsilavinimą, yra žymiai žemesnis. Jungtinėje Karalystėje vyrų musulmonų nedarbas siekia 50 procentų, o moterų – 75 procentus.
Panaši situacija yra ir tarp turkų kilmės asmenų, užaugusių ir (arba) gimusių Vokietijoje ar Austrijoje: turkų nedarbas Austrijoje, siekiantis apie 25 procentus, yra daug didesnis nei vietinių gyventojų. Prie to dar prisideda tie, kurie net nėra užregistruoti kaip bedarbiai, tačiau vis tiek oficialiai nedirba.
Turkių moterų užimtumo lygis Austrijoje siekia tik 39 procentus, Vokietijoje – šiek tiek daugiau nei 40 procentų; vietinių moterų užimtumo lygis siekia apie 80 procentų. Vokietijoje, remiantis „Eurostat“ duomenimis, 48 procentai turkų yra „ekonomiškai neaktyvūs“, t. y. nei oficialiai dirba, nei registruoti kaip bedarbiai (= namų šeimininkės, nelegalus darbas, vaiko pašalpa…).
Be to, Vokietijoje 25 procentai darbingo amžiaus turkų yra bedarbiai, o tai reiškia, kad iš viso 73 procentai darbingo amžiaus turkų, kurių dauguma jau užaugo Vokietijoje, yra išlaikomi valstybės lėšomis. Be to, net ir iš tų, kurie turi oficialų darbą, daugelis uždirba mažai, todėl moka vos keletą mokesčių, o dėl savo didesnių nei vidutinių šeimų (dėl sveikatos priežiūros, papildomų išlaidų mokykloms ir vertėjams valdžios institucijose ir pan.) vis tiek sukelia išlaidas visuomenei.
Apie 10 procentų 30–35 metų amžiaus vokiečių neturi profesinio išsilavinimo, o tarp turkų kilmės gyventojų šis rodiklis siekia beveik 60 procentų moterų ir beveik 50 procentų vyrų. Berlyne 30 procentų turkų kilmės jaunuolių neturi net vidurinio išsilavinimo, o darbą turi tik kas penktas iš jų.
Priežastys yra įvairios; be (nepagrįstų ir pagrįstų) iki šiol vyraujančios visuomenės nepasitenkinimo jausmų, svarbų vaidmenį vaidina visų pirma auklėjimas turkų-musulmonų aplinkoje. Dauguma turkų mergaičių auklėjamos visų pirma paklusnumui, jų pažanga mokykloje ir profesinėje srityje dažnai yra mažai pageidaujama, nes jos pirmiausia turi tapti motinomis.
Tuo tarpu jauni musulmonai dažnai traktuojami kaip maži princai ir – kaip 2017 m. pavasarį interviu metu paaiškino teisininkė ir islamo kritikė Zana Ramadani – „lepinami, glostomi, aptarnaujami ir taip galiausiai auklėjami tapti nevykėliais“. Šis „sūnelių kultas“ bet kuriuo atveju lemia tai, kad musulmonų vyrai tikisi, jog ir visuomenė jiems teiks pirmenybę. „Tačiau mūsų sistema orientuota į pasiekimus. Tokie princai prie to nėra pripratę. Todėl jie patiria nesėkmes.“
Ir tada kalti tampa visi kiti: „mokytoja, ta ‚netikinti kekšė‘, kuri neturi teisės sūnui nieko sakyti, arba apskritai vakariečiai, kurie visi yra ‚rasistai‘ ir nesuteikia musulmonams jokios galimybės.“ Zanos Ramadani išvada, matyt, labai tiksliai atspindi daugelio jaunų musulmonų vyrų padėtį.
Įvairūs tarptautiniai testai rodo, kad tradicijomis grindžiamos šalys, ypač islamo regionai, tokiose srityse kaip matematika pasiekia prastus rezultatus. Tam tikri elgesio modeliai šeimoje, mokymosi metodai, tokie kaip užsispyręs mokymasis atmintinai (Korano surų), ir kiti socializacijos veiksniai greičiausiai trukdo formaliai-operaciniam mąstymui. Ir, matyt, imigrantų iš šių kultūrinių regionų atveju tai perduodama ir vėlesnėms kartoms. Net ir antrosios bei trečiosios kartos atstovų matematikos pasiekimuose pastebimi drastiški skirtumai tarp vietinių gyventojų ir musulmonų imigrantų.
Turkų ir musulmonų paralelinėse bendruomenėse, matyt, išsaugomi ne tik konservatyvūs patriarchaliniai gyvenimo modeliai ir atsilikusios religinės pažiūros, bet kartais ir nesugebėjimas prisitaikyti prie šiuolaikinių ekonomikų. Dėl to kai kuriais atvejais trūksta ne tik profesinių kvalifikacijų, bet ir pagrindinių įgūdžių, tokių kaip kalbos mokėjimas, teksto supratimas ar kognityvinis lankstumas, o ypač tokių dalykų kaip atsparumas frustracijai, gebėjimas savikritiškai vertinti save, savarankiškas nuomonės formavimas ar nesmurtinis konfliktų sprendimas. Dėl to šie jaunuoliai nėra paklausūs kaip darbuotojai įmonėse, išskyrus nedidelius savo klano parduotuvių tinklus.
Prieglobsčio prašytojų nusivylimai
Dėl Vidurio ir Šiaurės Europos socialinės valstybės teikiamos paramos (tinkami būstai, sveikatos priežiūra, nemokamas važiavimas viešuoju transportu, minimali garantuota išmoka…) daugumai prieglobsčio prašytojų pavyksta pagerinti savo materialinę padėtį. Tačiau tai netaikoma jų socialinei padėčiai.
Daugeliu atvejų jie nėra tikrieji savo šalių vargšai, bet kilę iš turtingesnių sluoksnių, kurie gali sau leisti išsiųsti į Europą jaunuolį iš savo giminės, aprūpintą išmaniuoju telefonu ir keliais tūkstančiais eurų kontrabandininkams. Dauguma jų laikosi labai konservatyvių pažiūrų, o daugelis dėl savo kilmės yra įpratę imti tai, ko nori. Atitinkamai daugelis jų Europoje elgiasi arogantiškai ir be gėdos, o šis socialinis tuštybiškumas dažnai susipina su arogancija „netikinčiųjų“ atžvilgiu ir archajišku elgesiu.
Tačiau čia, Europoje, šie „pasididžiuojantys“ jauni vyrai jau nebepriklauso geriau pasiturintiems, o materialinį aprūpinimą jie perka socialinio statuso nuosmukio kaina. Naujojoje visuomenėje jie pirmiausia turi užimti gana žemą padėtį ir paprastai neturi kvalifikacijos, kuri leistų jiems socialiai pakilti.
Jauniems vyrams, kurie iki šiol, kaip aukštesnio rango klanų nariai, buvo įpratę prie pripažinimo ir buvo lepinti kaip maži princai, daugeliu atvejų tariamame rojuje greitai įsivyraus nusivylimas ir frustracija. Daugelis iš jų ieškos kitų socialinio pripažinimo galimybių – etninėse paralelinėse bendruomenėse ir (arba) nusikalstamose gaujose, taip pat religinėje tapatybėje ir neapykantoje priimančiajai visuomenei.
Bassam Tibi jau 2016 m. interviu šia tema sakė:
„Daugelis mano vokiečių pašnekovų, atrodo, nesupranta smurto, kuris, remiantis rytietiškos patriarchalinės kultūros tradicijomis, nukreiptas prieš moteris. Rytuose moteris nelaikoma subjektu, o vyro garbės objektu. Moteries išniekinimas laikomas ne tik seksualiniu veiksmu ir nusikaltimu pačiai moteriai, bet greičiau veiksmu, žeminančiu vyrą, kuriam ji priklauso. (…) Neatsižvelgiant į karą, moters įvaizdis arabų-rytietiškoje kultūroje yra patriarchalinis, netgi visiškai žmogų niekinantis. Šis moters įvaizdis Europoje neturi būti toleruojamas prisidengiant pagarba kitoms kultūroms. Be to, arabų vyrui vykdant seksualinį smurtą svarbu ne tik europietės „seksualinis patrauklumas“, bet ir europietis, kurio garbę rytietis nori sutepti. (…)
Jei Vokietija priima daugiau nei milijoną žmonių iš islamo pasaulio ir nepatenkina jų lūkesčių, reikia būti pasiruošus tam tikriems dalykams. Iš reklamos šie jauni vyrai mano žiną, kad kiekvienas europietis turi prabangų butą, automobilį ir „gražią blondinę“; jie mano, kad ir jie tai gaus ir dalysis gerove. Tačiau kai šie jauni vyrai vietoj to atsiduria laikinuose prieglobsčiuose mokyklų ir sporto salėse, jie jaučiasi apgauti, netgi diskriminuojami. Todėl jie pradeda jausti keršto jausmus Europos vyrams. Nusivylę ir įsiutę arabų vyrai todėl Kelne ir Hamburge keršijo vokiečių vyrams, kuriuos atstovavo jų moterys. Kaip siras, atstovaujantis šviesuolišką islamą ir pasisakantis už pagarbą moterims, sakau: tai buvo kultūriškai įsišaknijęs keršto aktas. Čia kritikuotina ne tik taip dažnai smerkiamas klaidingas tolerantiškumas, bet ir nežinojimas apie kitas kultūras.“
Europiečių nusivylimai
Tuo tarpu vis daugiau nusivylimo apima ir daugelį daugiausia iš viduriniosios klasės kilusių europiečių, kurie 2015 m. dar pasitiko atvykstančius prieglobsčio prašytojus geležinkelio stotyse, šventė egzotišką kultūrinį praturtinimą, mėgavosi labdaros pagalbininkų vaidmeniu ir demonstravo moralinį pranašumą.
Ilgi, savęs apgaudinėjimu grindžiami pagražinimai ir slėpimai vis mažiau veikia, o vis daugiau politiškai korektiškų liberalų ir kairiųjų turi sau prisipažinti, kad labai daugelis jų globotinių labai mažai vertina pagarbą, toleranciją, solidarumą, aplinkos apsaugą ir pan. , o vietoj to yra labai susitelkę į savo pačių naudą, yra agresyvūs antisemitai, homofobai ir linkę į smurtą, elgiasi machistiškai ir niekiną moteris. Vis daugiau jaunų moterų, kurios pačios dar mokyklos primestos „sveikinimo kultūros“ kontekste rėmė „pabėgėlių projektus“, patiria nemalonių išgyvenimų dėl afganų, arabų ar afrikiečių priekabiavimo ir užpuolimų.
Tarp vietinių ir iš (Pietų) Rytų Europos kilusių darbininkų entuziazmas dėl „pabėgėlių bangos“ nuo pat pradžių buvo gana menkas. Jų skepticizmas ekonominiu požiūriu yra lygiai toks pat racionalus kaip ir migrantų siekis patekti į Vokietiją, Austriją ar Švediją, ir tai dėl dviejų priežasčių:
Pirma, dėl prieglobsčio prašytojų vis labiau formuojasi socialiai nuskriausta žemesnioji visuomenės sluoksnis, kuris nekvalifikuoto darbo srityje dar labiau didins spaudimą darbo užmokesčiui ir darbo sąlygoms.
Antra, darbininkai supranta ir jaučia, kad didžiulis prieglobsčio prašytojų skaičius smarkiai didina socialinės valstybės išlaidas ir taip dar labiau kelia grėsmę vietos darbininkų klasei skirtoms išmokoms, kurias elitas jau daugelį metų nuolat mažina.
Šios raidos išlaidas teks prisiimti vietiniams darbininkams ir tarnautojams bei daugiausia dirbantiems imigrantams iš Rytų Europos. Vokietijos metalo pramonės darbininkas, iš Lenkijos kilęs statybininkas, Austrijos biuro darbuotoja, iš Serbijos kilusi prekybos centro kasininkė ir slovakų slaugos padėjėja finansuoja ne tik elitus ir jų parasitines NVO džiungles bei pensininkų pensijas, bet ir augančią musulmonų žemutinę klasę, mažai dirbantį lumpenproletariatą iš Turkijos, Afganistano, Čečėnijos, Irako, Sirijos ir Afrikos. Tuo pačiu metu dėl išlaidų mažinimo blogėja pačių samdomų darbuotojų socialinė apsauga, sveikatos priežiūra ir pan.
Konfliktai čia yra neišvengiami. Vietos ir Rytų Europos darbininkų klasės pyktis dėl šios padėties auga. Ypač aukštos kvalifikacijos vietiniai ir Rytų Europos gyventojai Vakarų Europoje emigruoja į tokias šalis kaip Australija, Kanada, JAV ar Pietų Amerika, kur jiems nereikia išlaikyti tiek daug kitų gyventojų grupių.
O kadangi ateityje valstybei vis sunkiau bus išlaikyti vis didėjantį „ekonomiškai neaktyvių“ musulmonų skaičių, valdančioji klasė imsis „taupymo“ priemonių – šie sumažinimai palies ne tik musulmonus, bet ir mažėjančios valstybės išmokos sukels nusivylimą bei pyktį tarp islamo tikinčiųjų.
