Valstybės kontrolės
duomenimis, paskelbtais šių metų rugsėjo mėn., patenkinamo matematikos žinių lygio nepasiekia 25 proc. Lietuvos dešimtokų.
Ingridos Šimonytės ministrų, kurie mokslų siekė jau atkūrus nepriklausomybę, žemas erudicijos lygis stebina. Visi pripažįsta, kad tokių nekompetetingų ministrų Lietuvoje dar niekada nebuvo. Visuomenės kvailėjimas akivaizdus. Netruks ilgai laukti ir menkai išlavinta kiekybė nustos generuoti talentus.
Kokios visuomenės durnėjimo priežastys? Į šį klausimą mėgina atsakyti žinomas ukrainiečių politologas Rostislavas Iščenko. Žemiau supažindinu su jo straipsnio vertimu.
Vakarų švietimas yra Vakarų pralaimėjimo pagrindas. Rostislavas Iščenko
Plačiai žinomi Bismarko žodžiai, kad Prancūzijos ir Prūsijos karą laimėjo Prūsijos gimnazijos mokytojas.
Prūsijoje sukurtos švietimo sistemos kokybę ir jos adekvatumą momento reikalavimams patvirtino ne tiek karai (Vokietija pralaimėjo Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus, o mokyklos mokytojas nepadėjo), kiek plačiausias šios sistemos paplitimas ir kopijavimas visame pasaulyje.
SSRS švietimo sistema buvo Prūsijos sistemos kopija (taip pat perimta Rusijos imperijoje kaip rusų gimnazijų sistema) nuo trečiojo dešimtmečio antrosios pusės iki pat Sovietų Sąjungos žlugimo. Tuo pat metu ji beveik nebuvo modernizuota, o įvestos naujovės (pavyzdžiui, išlaikymo ir pašalinimo iš mokyklos atsisakymas) tik pablogino pirminį variantą. Netgi šiuolaikinė Rusijos švietimo sistema visomis savo dalimis apeliuoja į XIX a. antroje pusėje įvestą Prūsijos sistemą. Nepaisant to, kad pastaroji nebėra aktuali, niekas nesugebėjo sugalvoti nieko tobulesnio ir išbaigtesnio.
Tačiau jei SSRS/Rusijoje prūsiškoji gimnazinio ugdymo sistema gyvavo ilgai ir iki šiol yra paklausi visuomenėje (dėl daugybės reformatorių nesugebėjimo pasiūlyti ką nors geresnio ar bent jau labiau atitinkančio realius visuomenės poreikius), tai klasikiniai Vakarai nuo vokiškojo modelio pamažu pradėjo tolti jau XX a. pirmoje pusėje, po Vokietijos pralaimėjimo Antrajame pasauliniame kare ir kolektyvinių Vakarų struktūrų sukūrimo, kuriose greitai nusistovėjo anglosaksų šalių dominavimas, būtent anglo- amerikiečių švietimo sistema, tapusi pagrindu reformuotos bendraeuropinės sistemos.
Vakarų ir sovietų ir (arba) Rusijos sistemos visiškai nesutapo iki devintojo dešimtmečio vidurio. Todėl vakarietiškas universitetų reitingavimas neturėjo nieko bendro su šalies praktika, o savanoriškai taikomas Rusijos švietimo įstaigoms, dirbtinai nustūmė jas į reitingų skalės vidurį ar net žemyn. Bandymas reformuoti Rusijos sistemą, kad ji atitiktų Vakarų reikalavimus, pirmiausia lėmė aukštojo mokslo atskyrimą nuo vidurinio, vėliau - bandymą dirbtinai pritaikyti vidurinį išsilavinimą prie aukštojo mokslo poreikių ir galiausiai sukėlė masinį reikalavimų studentams mažinimą.
Dabartinėje sistemoje galima įgyti gerą išsilavinimą. Tačiau norintis mokytis žmogus visada gaus gerą išsilavinimą bet kurioje sistemoje ar net už jos ribų savišvietos būdu. Vidutinis moksleivis, baigdamas mokyklą, gauna nesusistemintą (nesuteikiantį visos sisteminės pasaulėžiūros) nevienalytį fragmentiškų žinių rinkinį ir vidurinį išsilavinimą patvirtinantį dokumentą, už kurio dažnai nėra jokio išsilavinimo.
Moksleivių motyvacija yra didesnė, nes aukštasis mokslas nėra privalomas (ir negarantuoja didesnių pajamų nei tam, kuris nestudijavo). Dauguma jų sąmoningai renkasi mokymo įstaigą, kad įgytų specialybę, kuri taps jų būsimos profesijos pagrindu, t. y. išmaitins studentą ir jo šeimą.
Todėl universitetą baigusio žmogaus žinių lygis dažniau atitinka diplomą (nors daugelis žmonių universitetą laiko mokyklos tęsiniu ir ypač neįsitempia, mieliau renkasi pramogas su bendramoksliais, o ne "žinių riešuto" perkandimą). Tačiau sisteminių žinių ir, svarbiausia, profesinių reikalavimų atitikimo požiūriu universitetų absolventai taip pat neatitinka darbdavių reikalavimų, tačiau juos slegia padidinta savivertė ir nepamatuotas darbo užmokesčio reikalavimas.
Ilgą laiką visuomenė buvo įsitikinusi, kad Vakarų universitetuose mokslas yra geresnis (reitingai buvo aukštesni), į juos masiškai stodavo mūsų elito vaikai, kurie ne itin noriai važiuodavo pas mus. Pastarąjį dešimtmetį paaštrėjus konfrontacijai su Vakarais, išryškinusiai tikrąjį Vakarų elito atstovų išsilavinimo lygį ir atitikimą pareigoms, šis pasitikėjimas susvyravo.
Paskutinis genialus, tikrai labai išsilavinęs ir gebantis praktiškai pritaikyti savo žinias bei talentus buvo Henry Kissingeris, kuris mirė prieš dieną.
Po jo Vakarų politinė erdvė (išsilavinusių talentų požiūriu) yra dykuma. Tačiau nemaža dalis Rusijos visuomenės, kuri nesidomėjo užsienio politika ir Amerikos užsienio politikos doktrinomis, apie Kissingerį ("karo kurstytoją", pagal sovietinės propagandos apibrėžimą, kuris šiuo atveju yra labai toli nuo tiesos) žinojo mažai arba nieko. Kiti mums žinomi Vakarų lyderiai dažnai demonstruodavo kur kas žemesnį žinių lygį nei ne itin gerai vidurinę mokyklą baigęs rusas.
Susiduriame su Vakarų švietimo sistemos paradoksu: universitetai mums atrodo nepasiekiamas idealas, o šių universitetų absolventai, užėmę aukštus valstybinius postus ir parodę iš pažiūros geresnius studijų rezultatus, pasirodo esą visiški neišmanėliai akivaizdžiuose dalykuose.
Iš tikrųjų čia nėra jokio prieštaravimo. Šiuolaikinio geopolitinio ir net pasaulinio istorinio globalaus Vakarų pralaimėjimo šaknys glūdi jų švietimo sistemoje, kuri galutinai susiformavo praėjusio amžiaus septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose, tačiau pagrindiniais bruožais susiformavo dar šeštajame dešimtmetyje.
Man teko stebėti šią sistemą įvairiais aspektais porą dešimtmečių. Jos paprastumas ir skurdumas man darė įspūdį. Po to Vakarų elito ūmaus intelektualinio deficito problemos manęs nestebina.
Pirmą kartą su Vakarų švietimo sistemos auka susidūriau 1990 metais. Anglų kalbos dėstytoja universitete aktyviai prisidurdavo kaip vertėja. Tuo metu į šalį plūdo bet kas iš Vakarų (nuo turistų iki nuotykių ieškotojų). Ji stengėsi, kai tik buvo įmanoma, į mūsų pamokas atsivesti gimtakalbius. Kartą ji atsivedė istorijos magistrantą iš kažkokio neaiškaus Amerikos universiteto. Jis nemokėjo istorijos. Visiškai nemokėjo istorijos. Net JAV istorijos. Nekalbu apie istorijos mokslo naudojimą kaip įrankį dabarčiai pažinti, ateičiai prognozuoti ar politiniams procesams formuoti.
Kai bandėme su juo pasikalbėti šiomis temomis, jis atrodė kaip triušis prieš smūgį ir pasakė, kad iš tikrųjų penkerius metus pagal kontraktą dirbo karinio sraigtasparnio pilotu ( akivaizdžiai ne pilotu), po to kariuomenė privalėjo sumokėti už jo aukštąjį išsilavinimą. Žinoma, kariuomenės įsipareigojimai nebuvo taikomi brangiems universitetams. Jis pasirinko ką nors arčiau namų (gimtojoje valstijoje), o istoriją pasirinko todėl, kad nuo vaikystės mėgo istoriją (jis taip sakė) ir jam blogai sekėsi matematika. Jis tikėjosi, kad karinė tarnyba, diplomas ir studijų metu universitete užmegztos pažintys leis jam įstoti į valstybės tarnybą net ne gimtojoje valstijoje, o žemiau esančioje apskrityje. O valstybės tarnyba - tai garantuotos pajamos, praktinis neatleidimas iš darbo, sveikatos draudimas ir daugybė smulkių bonusų.
Tada pagalvojau, kad turime ir provincijos pedagoginius institutus, kurių dauguma absolventų yra tokios pat kokybės, ir nekreipiau į tai dėmesio.
Po trejų metų Ukrainos užsienio reikalų ministerija (pagal Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerijos programą) išsiuntė mane stažuotis į Lidso universitetą. Ten per vieną iš priėmimų susipažinau su pagyvenusia sutuoktinių dėstytojų pora, atvykusia dėstyti į Didžiąją Britaniją iš SSRS. Jų pačių veiklos aprašymas susiveda į nuolatinę kovą dėl grantų ir sutarčių pratęsimo. Kai su jais kalbėjomės, jie buvo labai nusiminę, kad jų sutartis nebus pratęsta ir jie turės grįžti namo. Tačiau jie dar neprarado vilties rasti darbą kitame universitete.
Mokymosi procesą jie apibūdino kaip košmarą, nes pagrindinė užduotis buvo įtikti studentams, nes kitaip jie nenorėjo užsirašyti į tavo kursą, o tu negaudavai grantų ir nepratęsdavai sutarties. Patys studentai, kuriuos galėjau stebėti kasdien, didžiąją laiko dalį praleisdavo arba universiteto užeigoje, kuri visada būdavo pilna, arba mažomis grupelėmis vaikščiodavo į piknikus už miesto (buvo gegužė-birželis, prieš pat sesiją ir jos metu). Universiteto biblioteka buvo stulbinamai didelė, skaitmenizuota (net tada) ir tuščia. Studentai nelabai domėjosi turimu knygų turtu.
Vėliau panašią situaciją stebėjau Kembridže, kur geriausiais ir perspektyviausiais studentais buvo laikomi tie, kurie graibstė aštuntukus skirtingų universiteto koledžų komandose, konkuruojančiose dėl pirmavimo. Natūralu, kad perspektyviausi buvo bent vieno mačo nugalėtojai.
Tada dešimtmetį galėjau stebėti, kaip mano pažįstamų, buvusių bendraklasių, klasiokų ir kt. vaikai išvyksta studijuoti į užsienį. Į Vakarus išvyko ne patys gabiausi ir darbščiausi. Tie, kuriems tikrai rūpėjo mokytis (žinios), galėjo rinktis universitetą Rusijoje, Kinijoje, Rytų Europoje. Juos domino unikali specialybė, unikalus dėstytojas ir galimybė pasinerti į studijuojamą kultūrą. Dažniausiai į JAV ir Didžiąją Britaniją (rečiau į Prancūziją, Šveicariją ir Austriją) vyko tie, kurių tėvai rado Vakarų universitetą, kuriame galėjo sau leisti mokyti savo vaiką.
Kad suprasčiau sistemą, man trūko vienos sąsajos: kokia prasmė mokėti didelius pinigus už gyvenimą ir studijas Londone, jei Ukrainoje galima gauti diplomą daug pigiau, o jei nori "vakarietiško" prestižo, tai ES Baltijos šalyse.
Galiausiai mozaika galutinai susidėliojo, kai kažkur 2003 ar 2004 m. pasikalbėjau su savo buvusiu bendraklasiu, kuris prieš dešimt metų buvo išvykęs studijuoti į Jungtinę Karalystę (kažkas panašaus į magistrantūrą). Atsitiktinai susitikome pas bendrą pažįstamą ir aš, savaime suprantama, paklausiau, kuo ji užsiima ir kur dirba. Į tai gavau atsakymą, kad ji studijuoja Jungtinėje Karalystėje. Nustebau, nes ji neatrodė panaši į daugiavaikę motiną, kuri turėtų penkerius ar šešerius metus praleisti akademinėse atostogose.
Paaiškėjo, kad ji niekada nieko negimdė ir net nebuvo ištekėjusi. Jai tiesiog patinka gyventi Britanijoje ir nedirbti. Ji sakė, kad jei vieną kartą gauni stipendiją už studijas, daug lengviau gauti antrą, o trečioji praktiškai garantuota. Taigi tuo metu ji gavo ketvirtąją ir neketino sustoti. Ji tiesiog kraustėsi iš vieno universiteto į kitą, nes jos studijų programa ėjo į pabaigą.
Ji nebuvo kvaila mergina ir per dešimt net tokių studijų metų turėjo bent kažką išmokti, tačiau ją stebino sterilus už žinias atsakingos smegenų dalies švarumas. Ji tai paaiškino paprastai: išskyrus retus, visuotinai niekinamus "botanikus", kaip taisyklė, iš trečiojo pasaulio šalių, niekas nestudijuoja. Ir važiuoja ten ne mokytis, o užmegzti reikiamų ryšių. Visi ministrai ir premjerai baigia prestižinį universitetą, nes ten tradiciškai mokosi ministrų ir premjerų vaikai. Jų užduotis - susipažinti su būsimais kolegomis vyriausybėje, parlamente arba, jei universitetas paprastesnis, departamente, kuriame jie dirbs.
Prestižiniuose universitetuose būsimieji vyriausybių ir centrinių agentūrų vadovai taip pat susipažįsta su būsimais verslo kapitonais. Mažesnės įmonės ieško kitokio lygio kontaktų. Ir nemanykite, kad jei įstosite į Kembridžą ar Oksfordą, buvę studentai jums atvers Didžiosios Britanijos vyriausybinių įstaigų duris. Nebent jums pasiseks iš tiesų susidraugauti su būsimu ministru pirmininku ar Velso princu.
Priešingu atveju jiems liksite parankiniu iš neaiškios šalies. Dėl tos pačios priežasties gimtakalbiai anglai nesiveržia į prestižiškiausius universitetus, jei nepriklauso atitinkamiems sluoksniams, lygiai kaip gimtakalbiai amerikiečiai (kur vis dėlto papročiai paprastesni) nesiveržia į Blizgučių lygos universitetus. Jei tam tikroje visuomenėje negalite tapti savas, prestižiškiausio universiteto diplomas jums ne padės, o pakenks. Aukštesniame lygmenyje netapsite savas, bet žemesniame lygmenyje nustosite būti suvokiamas kaip savas.
Žinoma, Vakarų universitetuose yra puikių kompetentingų dėstytojų, juolab kad prestižiniai universitetai turi pinigų jiems nupirkti, ir yra protingų studentų, kurie eina siekti žinių ir jas gauna. Tačiau tai yra išimtys iš bendros taisyklės. Apskritai anglosaksų švietimo sistema ir į ją orientuota ES švietimo sistema virto "savų smėlio dėže". Ten ne mokoma, o ugdomi lyderiai.
Tačiau jei politinis lyderis nuo pat vaikystės, nuo pat socializacijos, yra atskirtas nuo savo tautos neperžengiama de facto klasinio auklėjimo siena, kaip jis gali atspindėti žmonių masės, kuriai turėtų vadovauti, interesus? Jis atspindi tik savo "smėlio dėžės" interesus, laikydamas juos žmonijos interesais.
Iš čia ir nuolatinis nuoširdus Vakarų lyderių nesupratimas, kad jų iniciatyvos nesulaukia visuotinės paramos. Iš čia ir nukrypimas nuo žodžio laisvės, sąžinės laisvės, atvirumo principo. Realus pasaulis neatitinka jų idealių įsivaizdavimų apie jį, tačiau jie nebuvo mokomi, kaip elgtis su šiuo pasauliu, jie buvo mokomi bendrauti tik savo rate, kur visi sutaria su visais.
Todėl jie nuoširdžiai tiki, kad būtent "Putino propaganda" sugadino europiečius, kad jei Vakaruose bus uždrausta rusiška žiniasklaida, gyvenimas iškart pagerės. Todėl jie labai nustemba, kai sužino, kad žmonės Rusijoje gyvena taip pat, kaip ir Vakaruose, kad daugelis jų žino ir moka daug daugiau nei jie, kad gyvenimas Rusijoje jau seniai lenkia vakarietišką gyvenimą patogumu ir saugumu.
Tai netelpa į jų galvas, prieštarauja visai jų gyvenimo patirčiai ir sukelia agresiją, lygiai taip pat, kaip D. Trumpas, kuris siūlo dalykus, kurie normaliam žmogui yra akivaizdūs, naudingi Jungtinėms Valstijoms ir gali pagerinti Vašingtono pozicijas konfrontacijoje su Maskva ir Pekinu, sukelia Amerikos politikų agresiją. Tačiau net ir Trumpas jiems nesuprantamas, jo pasiūlymai yra toli už jų supratimo ribų, todėl jų supratimu jis yra "Putino agentas", ankstyvoje jaunystėje užverbuotas KGB.
Neraštingo, bet savimi pasitikinčio Vakarų elito pavojus yra tas, kad viską, ko jie asmeniškai nesupranta, jie vertina su įnirtingu priešiškumu. Kartu dabartinis pasaulis jiems tampa vis labiau nesuprantamas. Beždžionė su granata nėra tokia pavojinga kaip šie ambicingi menkystės. Jie vis dar turi branduolinį lagaminėlį, kuriuo prieš kurį laiką gyrėsi Baidenas, nes daugiau nėra kuo girtis.
Šaltinis.
