Kai nesveiki lyderiai dieviškąją katastrofą naudoja kaip politinį įrankį, nukenčia ne tik jų priešai. Jei jų nesustabdysime, mes visi tapsime šių dviejų psichopatų aukomis.
Štai Donaldo Trumpo Velykų žinia pasauliui:
Antradienis Irane bus ir elektrinės, ir tilto diena – viskas viename. Nieko panašaus dar nebuvo!!! Atidarykite tą sušiktą sąsiaurį, jūs bepročiai, arba gyvensite pragare – TIK PAŽIŪRĖKITE! Šlovė Alachui. Prezidentas DONALDAS J. TRUMPAS
Donaldas Trumpas ir jo bendrininkas karo nusikaltimuose Benjaminas Netanjahu kartu vykdo žiaurų agresijos karą prieš Iraną – 90 milijonų gyventojų turinčią tautą. Juos apėmę trys viena kitą papildančios patologijos. Pirmoji – asmenybės: abu yra piktybiniai narcizai. Antroji – valdžios arogancija: vyrai, turintys galią įsakyti branduolinį sunaikinimą ir dėl to nejaučiantys jokių suvaržymų. Trečioji, ir pavojingiausia iš visų, yra religinė iliuzija: du vyrai, kurie tiki ir kuriems kasdien aplinkiniams sako, kad jie yra mesijai, atliekantys Dievo darbą. Kiekviena patologija sustiprina kitas, todėl kartu jos kelia pasauliui beprecedentį pavojų.
Rezultatas – smurto šlovinimas, kokio nebuvo matyta nuo nacių lyderių laikų. Kyla klausimas, ar nedaugelis pasaulio suaugusiųjų – atsakingi nacionaliniai lyderiai, kurie tebėra įsipareigoję laikytis tarptautinės teisės ir yra pasirengę tai pareikšti – sugebės juos sustabdyti. Tai nebus lengva, bet jie privalo pabandyti.
Pradėkime nuo pagrindinio psichologinio sutrikimo. „Piktybinis narciziškumas“ yra klinikinis terminas, o ne įžeidimas. Socialinis psichologas Erichas Frommas šią sąvoką sukūrė 1964 m., norėdamas apibūdinti Adolfą Hitlerį kaip patologinio didybės manijos, psichopatijos, paranojos ir antisocialinės asmenybės susiliejimą į vieną charakterio struktūrą. Piktybinis narcizas nėra tiesiog tuščiagarbis. Jis struktūriškai nesugeba jausti tikros empatijos, yra iš prigimties atsparus kaltės jausmui ir jį veda paranojiškas įsitikinimas, kad jį supa priešai, kuriuos reikia sunaikinti. Jau 2017 m. psichologas John Garnter ir daugelis kitų specialistų įspėjo apie Trumpo piktybinį narcisizmą.
Kai valdžia neturi ribų, vienintelė likusi vidinė kontrolė yra sąžinė. O psichopatas sąžinės neturi.
Keletas gerbiamų psichologų ir psichiatrų, naudodami standartizuotą Hare skalę, įvertino D. Trumpo psichopatiją ir nustatė, kad jo balai gerokai viršija diagnostinę ribą. Žr., pavyzdžiui, čia. Psichopatiją geriausiai apibūdina sąžinės ar užuojautos kitiems žmonėms stoka.
Tiek Trumpas, tiek Netanjahu tiksliai atitinka šį profilį. Trumpo psichopatija buvo aiškiai matoma, kai JAV pajėgos Teherane sunaikino civilinį tiltą, neturėjusį jokios karinės reikšmės, dėl ko žuvo mažiausiai aštuoni civiliai, o 95 ar daugiau buvo sužeisti. Trumpas nesigailėjo. Jis džiūgavo ir žadėjo dar daugiau naikinimo. Netanjahu kalboje per Pesachą taip pat nebuvo nė žodžio apie žuvusiuosius. Jokių pauzių. Jokių abejonių šešėlio. Tik triumfuojantis sąrašas priešų, kuriuos jis sunaikino.
Paranoja skatina grėsmę, kurią sukūrė Trumpas ir Netanjahu. Trumpo paties Nacionalinės žvalgybos direktorius Tulsi Gabbard raštu liudijo, kad Irano branduolinė programa buvo „sunaikinta“ ir kad žvalgybos bendruomenė „toliau vertina, kad Iranas nekuria branduolinio ginklo“. TATENA kategoriškai pareiškė, kad nėra jokių įrodymų apie bombą. Trumpo kovos su terorizmu pareigūnas atsistatydino iš protesto, rašydamas, kad „mes pradėjome šį karą dėl Izraelio ir jo galingo Amerikos lobistų spaudimo“. Paranoikui nereikia realios grėsmės. Jei reikia, jis ją išgalvos, kad atitiktų savo perdėtą baimės jausmą.
Makiavelizmas veikia be jokios gėdos. Trumpas pasauliui pareiškė, kad diplomatija visada buvo jo „pirmasis pasirinkimas“, tuo pačiu metu gyrėsi, kad nutraukė branduolinį susitarimą su Iranu: „Man buvo didžiulė garbė tai padaryti. Man buvo didžiulė garbė tai padaryti.“ Jis savo rankomis sunaikino diplomatinius santykius, o po to dėl to kaltino Iraną. Vėliau jis lyg niekur nieko prisipažino, kad karas neturi savigynos pagrindo: „Mums ten nebūtina būti. Mums nereikia jų naftos. Mums nereikia nieko, ką jie turi. Bet mes ten esame, kad padėtume savo sąjungininkams.“ Pagal JT chartiją savigyna yra vienintelis teisėtas pagrindas naudoti jėgą. Trumpas prisipažino, kad tokio pagrindo nėra.
Yra tam tikra deformacija, kurią valdžia sukelia tam tikroms asmenybėms, ir ji ypač ryški, kai ta valdžia yra neribota arba atrodo tokia. Turėdami branduolinių ginklų arsenalą, Trumpas ir Netanjahu pasaulį suvokia kitaip nei kiti. Šiems piktybiniams narcizams branduolinių ginklų turėjimas nėra atsakomybės našta, o jų didingų savęs įvaizdžio išraiška: „Aš galiu viską. Aš galiu viską sunaikinti.“ Pažiūrėkite į mane. Netanjahu ir Trumpas nesusilaikys nuo šio iliuzinio didingumo.
Trumpas ir Netanjahu nepatiria pasaulio taip, kaip kiti.
Trumpas visiškai įsisavino šį nebaudžiamumo jausmą. Balandžio 1 d. jis stovėjo prieš kameras ir pažadėjo bombarduoti Iraną „atgal į akmens amžių, kur jiems ir vieta“. Frazė „kur jiems ir vieta“ – tai žmogaus, kuris jaučiasi turintis dievišką teisę vertinti 90 milijonų žmonių vertę ir be jokio dvejonių juos dehumanizuoja, nuosprendis. Jis ne kartą grasino sunaikinti Irano civilinę elektros infrastruktūrą – tai karo nusikaltimas pagal ginkluotų konfliktų teisę, atvirai paskelbtas kaip derybinė pozicija pasaulinei auditorijai, kuri daugiausia perjungė kanalą.
Netanjahu vadovauja valstybei, kuri, kaip manoma, turi 200 branduolinių galvučių, niekada nepasirašė Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties ir neveikia pagal jokią tarptautinę inspektavimo sistemą. Jis stebėjo, kaip Trumpas naudojasi JAV karine galia be jokių apribojimų, ir sutinka, kad už tai nekyla jokių pasekmių. Antrasis beprotiškumas skatina trečiąjį: kai valdžia nesusiduria su jokiais apribojimais, vienintelis likęs vidinis stabdys yra sąžinė. O psichopatas sąžinės neturi.
Sąžinės trūkumas yra pavojingiausia iš šių trijų patologijų, nes ji pašalina paskutinį galimą vidinį stabdį. Strategas, kuris veda neteisėtą karą, galiausiai gali apskaičiuoti, kad sąnaudos viršija naudą, ir sustoti. Piktybinis narcizas, kuris kariauja dėl savo ego, galiausiai gali išsekinti ego poreikius ir sustoti. Psichopatas eskaluoja konfliktą, nes nėra jokių ribų.
Ir, jei galite patikėti, situacija dar blogėja. Tiek Trumpas, tiek Netanjahu yra savarankiškai pasiskelbę mesijais. Jie save vadina Dievo tarnais. Jiems karo su Iranu nutraukimas reikštų, kad Dievas klydo. O savarankiškai pasiskelbęs mesijas taip pat negali klysti, nes didingoje psichikoje mesijas ir Dievas iš esmės tapo vienu ir tuo pačiu.
Tiek Trumpas, tiek Netanjahu aiškiai pareiškė turintys šią mesianistinę tapatybę. Trumpas save vadino „išrinktuoju“. Kalbėdamas apie 2024 m. pasikėsinimą į jį, jis pareiškė: „Tada jaučiau ir dabar dar labiau tikiu, kad mano gyvybė buvo išgelbėta dėl priežasties. Dievas mane išgelbėjo, kad vėl padaryčiau Ameriką didžią.“ Netanjahu savo kalboje prieš Pesachą ne tik kreipėsi į Dievą. Jis pasisavino Dievo vaidmenį „Išėjimo“ pasakojime – išvardydamas dešimt „pasiekimų“ to, ką jis vadina „Išvadavimo karu“, ir kiekvieną iš jų pavadindamas bausme. Ajatolos Khamenei nužudymą jis pavadino „Pirmagimių bausme“. Tada jis įspėjo pasaulį:
Primenu, kad po dešimties Egipto bausmių faraonas vis dar bandė pakenkti Izraelio tautai, o mes visi žinome, kuo tai baigėsi.
„Išėjimo knygoje“ ta pabaiga – tai visos faraono armijos nuskendimas. Netanjahu televizijoje, pasitelkdamas Šventojo Rašto kalbą, grasino sunaikinti Iraną.
Kiekvieną iš šių vyrų supa pataikūnų ir fanatikų būrys, kurio užduotis – palaikyti iliuziją ir neleisti realybei įsiskverbti į jų sąmonę.
Trumpo aplinka: Hegsethas, Huckabee ir krikščioniškieji nacionalistai
Gynybos sekretorius Pitas Hegsetas (Pete Hegseth) pavertė Pentagoną šventojo karo arena. Ant krūtinės jis turi Jeruzalės kryžiaus tatuiruotę, o ant rankos – užrašą „Deus Vult“ („Dievas nori“), viduramžių kryžiaus žygių kovos šūkį. Jis kas mėnesį rengia krikščioniškas pamaldas Pentagono auditorijoje. Jis paprašė amerikiečių „kiekvieną dieną, atsiklaupus“ melstis už karinę pergalę Artimuosiuose Rytuose „Jėzaus Kristaus vardu“. Vienoje iš šių pamaldų jis garsiai meldėsi, kad JAV kariai:
Sunaikintų gailestingumo nenusipelniusius... Mes prašome šių dalykų su drąsiu pasitikėjimu galingu ir didingu Jėzaus Kristaus vardu.
Spaudos konferencijoje dėl karo su Iranu Hegsethas pareiškė, kad Jungtinės Valstijos „derasi bombomis“. Jis apibūdino Irano lyderius kaip „religinius fanatikus“, siekiančius branduolinio ginklo „kažkokiam religiniam Armagedonui“, tuo pačiu kas mėnesį vedant pamaldas Pentagone ir skelbiant, kad „ten mūsų visagalis Dievas savo apvaizda saugo tuos karius“. Atrodo, kad jis nesuvokia, kokį veidrodį laiko rankose. Gynybos sekretorius, kuris Jėzaus vardu meldžiasi už „sunaikinantį smurtą“, tuo pačiu vadindamas savo priešus religiniais fanatikais, puikiai iliustruoja žodžio „projekcija“ reikšmę.
JAV ambasadorius Izraelyje Maikas Hakbis pateikia teologinę struktūrą. Baptistų pastorius ir uolus krikščioniškasis sionistas Huckabee tiki, kad Izraelio ir Irano konfliktas yra biblinės pranašystės išsipildymas – būtinas žingsnis link Apokalipsės ir Kristaus antrojo atėjimo. Jis nusiuntė Trumpui žinutę – kurią Trumpas vėliau paskelbė socialinėje žiniasklaidoje – lygindamas šį momentą su 1945 m. Trumano sprendimu ir atominės bombos numetimu ant Japonijos, ragindamas Trumpą klausytis „JO balso“, turėdamas omenyje Dievą.
Interviu metu H. Huckabee buvo paklaustas apie Biblijoje minimą žemę, kuri driekiasi nuo Nilo iki Eufrato – apimanti Libaną, Siriją, Jordaniją bei dalį Saudo Arabijos ir Irako – ir ar Izraelis turi dievišką teisę į visą ją. Jo atsakymas buvo tiesus: „Būtų puiku, jei jie viską paimtų.“
Savo ruožtu Izraelio kraštutinės dešinės finansų ministras Smotrichas socialiniuose tinkluose parašė: „Aš myliu Huckabee.“ Krikščionių sionistų pastorius Johnas Hagee, kurio organizacija „Christians United for Israel“ (Krikščionys, vieningi už Izraelį) buvo pagrindinė JAV evangelikų paramos Izraelio karams varomoji jėga, pažvelgė į karą su Iranu ir paprasčiausiai pasakė: „Pranašiškai kalbant, mes esame kaip tik laiku.“ Franklin Graham, per Velykų pamaldas Baltuosiuose rūmuose, kurstė Trumpo mesianistines iliuzijas: „Šiandien iraniečiai, šios vyriausybės nedoras režimas, nori nužudyti kiekvieną žydą ir sunaikinti juos atominės ugnies liepsnomis. Bet Tu pakėlei prezidentą Trumpą. Tu pakėlei jį būtent tokiam laikui kaip šis. Ir Tėve, mes meldžiamės, kad Tu jam suteiktum pergalę.“
Netanjahu artimiausi bendražygiai: Ben-Gvir, Smotrich ir mesianistiniai naujakuriai
Izraelio pusėje artimiausią aplinką sudaro dvi asmenybės, kurių radikalizmas yra toks ekstremalus, kad jos buvo laikomos politiniais atstumtaisiais, kol Netanjahu pasinaudojo jų balsais, kad išliktų valdžioje. Nacionalinio saugumo ministras Itamar Ben-Gvir yra velionio rabino Meiro Kahane, kurio partija „Kach“ buvo pripažinta teroristine organizacija, gerbėjas. Finansų ministras Bezalel Smotrich savo ideologiją semiasi iš rabino Zvi Yehuda Kooko, kuris mokė, kad Izraelio 1967 m. karinė pergalė buvo Dievo įsakyta, o palestiniečių teritorijų kolonizavimas – Dievo valia. Kartu jie užima 20 vietų Netanjahu 67 vietų koalicijoje. Jie ne tik pataria ministrui pirmininkui, bet ir dalijasi jo mesianistinėmis pažiūromis bei vizija.
Ben-Gvir pasinaudojo savo įtaka Izraelio policijai, kad leistų kolonistų paramilitarinėms grupuotėms vykdyti operacijas prieš palestiniečius Vakarų Krante. Jis nuolat trukdė deryboms dėl ugnies nutraukimo ir atvirai prisiėmė nuopelnus už jų vilkinimą. Jis siekė užtikrinti žydų ritualines teises Šventyklos kalne, nepaisydamas dešimtmečiais išlaikyto status quo – Izraelio saugumo pareigūnai įspėjo, kad toks žingsnis tiesiogiai sukels kraujo praliejimą. 2023 m. rugpjūtį jis pareiškė: „Mano, mano žmonos ir mano vaikų teisė judėti keliais Judėjoje ir Samarijoje yra svarbesnė už arabų teisę judėti.“ Jungtinė Karalystė, Kanada, Australija, Naujoji Zelandija, Norvegija, Slovėnija, Nyderlandai ir Ispanija visi jam taikė sankcijas už smurto kurstymą, tačiau Jungtinės Valstijos, vadovaujamos Marco Rubio, gynė Ben-Gvirą ir kritikavo tas sankcijas.
Smotrichas yra metodiškesnis iš šių dviejų: mažiau teatrališkas, bet pavojingesnis. Jis sistemingai perkėlė Vakarų Kranto civilinį valdymą iš Izraelio kariuomenės į savo ministeriją, skirdamas šimtus milijonų šekelių naujakurių infrastruktūrai, tuo tarpu Palestinos Administracijos biudžetai sąmoningai ribojami. Jis nurodė savo ministerijai parengti „operatyvinį planą suvereniteto įgyvendinimui“ Vakarų Krante. Per karą su Iranu jis ragino Izraelį aneksuoti Pietų Libaną iki Litani upės, pareikšdamas, kad karas „turi baigtis visiškai kitokia realybe“. Smotricho ideologija remiasi Kooko mokymu, kad kolonizavimo projektas nėra politinis, o šventas – dieviška pareiga, kuri turi būti įvykdyta nepaisant tarptautinės teisės, palestiniečių teisių ar pasaulio nuomonės. Pagal šią teologiją 1967 m. sienos nėra laikina karinė realybė. Jos yra Dievo neužbaigtas darbas.
Pasaulio lyderiai privalo stengtis sustabdyti šį beprotiškumą.
Nei Ben-Gvir, nei Smotrich nebuvo kažkas daugiau nei kraštutiniai ekstremistai, kol Netanjahu jiems suteikė teisėtumą, įtraukdamas juos į vyriausybę ir savo artimiausią aplinką. Jis suteikė jiems valdžią Izraelio visuomenėje, o jie jam suteikė religinio-nacionalistinio galingumo, leidžiančio jo karus vadinti dieviškąja misija.
Šiame šventojo karo kontekste vienas balsas prabilo su pasaulį gelbstinčiu gailestingumu ir aiškumu. Popiežius Leonas XIV nuosekliai ragino nutraukti smurtą. Per Didžiojo ketvirtadienio mišias Romoje jis kalbėjo apie valdžios aroganciją:
Mes linkę laikyti save galingais, kai viešpataujame, nugalėtojais, kai sunaikiname sau lygius, didžiais, kai mūsų bijo. Dievas mums parodė pavyzdį – ne kaip viešpatauti, o kaip išlaisvinti; ne kaip sunaikinti gyvybę, o kaip ją suteikti.
Palmių sekmadienį popiežius vėl kalbėjo tiesiai, sakydamas, kad Jėzus „neklauso tų, kurie kariauja, maldų, bet jas atmeta“. Hegsethas tęsė savo veiklą surengdamas dar vieną pamaldų ceremoniją Pentagone, kur vėl meldėsi dėl „sugriaunančio smurto“ Kristaus vardu.
Profesorius Johnas Mearsheimeris aiškiai pareiškė, kad nusikaltimai, kuriuos dabar daro Trumpas ir Netanjahu, yra tie patys nusikaltimai, už kuriuos nacių vadovai buvo pakarti Niurnberge: agresyvus karas, svetimų teritorijų aneksija, tyčinis civilinės infrastruktūros naikinimas ir kolektyvinės bausmės. Tai nėra retorinė hiperbolė. Tai yra teisinės kategorijos. Niurnbergo tribunolas agresijos nusikaltimą pavadino „aukščiausiu tarptautiniu nusikaltimu“ – tuo, kuris „savo viduje talpina visą sukauptą blogį“ – nes tai yra nusikaltimas, kuris sudaro sąlygas visiems kitiems nusikaltimams. Šie vyrai prisipažino jį padarę viešai, tarptautinių transliuotojų transliuojamose kalbose.
Institucijų mechanizmai, sukurti būtent tokios katastrofos prevencijai, įskaitant JT Saugumo Tarybą, Tarptautinį baudžiamąjį teismą, ginklų neplatinimo režimą ir ginkluotų konfliktų teisę, yra aktyviai griaunami Jungtinių Valstijų.
Vis dėlto pasaulio lyderiai turi bandyti sustabdyti šį beprotiškumą. Daugiašaliai veiksmai Islamabade, įskaitant Pakistano, Turkijos, Egipto ir Saudo Arabijos užsienio reikalų ministrus, dirbančius kartu su Kinijos ir Pakistano penkių punktų taikos iniciatyva, yra reikšmingas pradžia. Prie jų turėtų prisijungti visos BRICS šalys, Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja ir kiekviena valstybė, norinti gyventi pasaulyje, kuriam vadovauja taisyklės, o ne dviejų piktybinių narcizų iliuzijos.
Kai nesveiki lyderiai dievišką katastrofą naudoja kaip politinį instrumentą, nukenčia ne tik jų priešai. Mes visi tapsime Netanjahu bėdų ir Trumpo bombardavimo, kuris Iraną nubloškia į akmens amžių, aukomis, jei kiti lyderiai neapribos šių dviejų bepročių.
