Leono konfliktas su Trumpu. Kaip tai baigsis?

 

Vatikano ir Jungtinių Valstijų santykiai yra įtempti. Donaldas Trumpas, būdingu jam barbarišku stiliumi, įžeidžia popiežių Leoną XIV, o jo pareigūnai Vatikano atžvilgiu reiškia pridengtus grasinimus. Kaip baigsis šis konfliktas?

Konfliktas prasidėjo dar prieš Leonui XIV tampant popiežiumi. Jau būdamas kardinolu, Robertas Prevostas kritiškai vertino MAGA judėjimo postulatus dėl migracijos politikos. Jis paskelbė keletą įrašų šia tema „X“ platformoje, kuriuos komentavo net JAV viceprezidentas JD Vance. Kai Prevostas tapo popiežiumi, daugelis komentatorių neslėpė savo nuostabos. Manoma, kad kardinolai greičiausiai vengs amerikiečio ant Šv. Petro sosto būtent dėl Jungtinių Valstijų. Manoma, kad JAV, kaip galingiausia pasaulio imperija, galėtų turėti pernelyg didelę įtaką Šventojo Sosto politikai... Presto atveju kardinolų nuogąstavimus galėjo sušvelninti faktas, kad didžiąją gyvenimo dalį jis praleido už JAV ribų.

Tačiau atrodo, kad Donaldas Trumpas laiko jį amerikiečiu – ir yra įsitikinęs, kad kaip amerikietis jis turėtų būti šimtu procentų Trumpo versijos MAGA šalininkas. Prezidentas tai vis dažniau išreiškia – ir vis groteskiškesne forma.

Jau 2025 m. tarp Leono XIV ir Trumpo administracijos kilo įtampa. Tomas Homanas – beje, katalikas – viešai kritikavo Šventąjį Tėvą už tai, kad Vatikanas neigiamai vertina Trumpo administracijos migracijos politiką. Galiausiai reikalas kažkaip išsisprendė: Vatikanas kartu su JAV vyskupais liko prie savo pozicijos, o Baltieji rūmai – prie savosios.

Tikroji problema prasidėjo užsienio politikos klausimu. Leonas XIV kritikavo Jungtinių Valstijų veiksmus Venesuelos atžvilgiu, ragindamas laikytis tarptautinės teisės. Amerikiečiai tai laikė įžeidimu ir laikėsi aiškios pozicijos: net jei jie pažeidžia tarptautinę teisę, Venesuelos prezidentas yra atsakingas už nusikaltimus prieš amerikiečių tautą, nes palengvina ar net organizuoja narkotikų prekybą, todėl jo pagrobimas yra morališkai pateisinamas. Reikalas iš tiesų buvo sudėtingas: viena vertus, tarptautinė teisė yra esminis tarptautinės tvarkos elementas. Jei jos atsisakoma, apie bet kokią pasaulinę taiką negali būti ir kalbos. Kita vertus, Bažnyčia mokė, kad yra teisingi karai – ir būtų galima teigti, kad santykinai „chirurginis“ narkomanų ir neokomunistų prezidento pašalinimas buvo būtent veiksmas iš teisingo karo repertuaro. Kad ir kaip vertintume argumentus, Leonas XIV pasipriešino Amerikai – ir užsitraukė Trumpo nemalonę.

Sausio 22 d. įvyko lemtingas susitikimas. Pentagono atstovai susitiko su Vatikano atstovais JAV. Apostolinis nuncijus, kardinolas Christophe Pierre, priėmė Pentagono vadovo pavaduotoją Elbridge'ą Colby. Kartu su juo atvyko ir kiti Gynybos departamento (kurį Trumpas vadina Karo departamentu) pareigūnai. Susitikimo eiga ilgą laiką buvo laikoma paslaptyje, tačiau balandžio pradžioje žiniasklaida pranešė, kad... jis vyko itin audringai. Amerikos pusė esą aiškino, kad Amerika yra tokia galinga, jog gali daryti, ką nori, ir kad Vatikanui būtų geriau, jei jis prisijungtų prie jos. Be to, vienas iš JAV atstovų esą užsiminė apie popiežiaus nelaisvę Avinjone, o tai būtų vos užmaskuotas grasinimas panaudoti prievartą prieš Romą…

Netrukus pasipylė paneigimai. Tiek Vatikanas, tiek JAV paskelbė, kad jokių grasinimų nebuvo, o susitikimas buvo „nuoširdus“, bet draugiškas. Na... JAV ambasadorius prie Vatikano Brianas Burchas „X“ parašė, kad „grasinimų [dėl] Avinjono nebuvo“. Jis aiškiai parašė: „grasinimų“. Tai gudrus būdas pripažinti, kad Avinjono tema buvo iškelta, bet jos nereikėtų vertinti kaip grasinimo... Panašiai, teiginys, kad susitikimas buvo „nuoširdus“, yra diplomatiškas skirtumų ir faktinių įtampų apibūdinimas. JAV vatikaniškas portalas „The Pillar“ susisiekė su Vatikano pareigūnais, dalyvavusiais pokalbiuose. Jie sakė, kad nors niekas ir negrasino pagrobti popiežių, pokalbis kartais buvo gana „agresyvaus“ pobūdžio, o amerikiečiai elgėsi „prievartaujančiai“. Viskas paprasta: jie bandė įtikinti Vatikaną liautis neigiamai komentuoti JAV užsienio politiką. Juk galiausiai Amerika gali daryti, ką nori, ar ne?

Padėtis paaštrėjo po karo su Iranu pradžios. Popiežius Leonas XIV paskelbė, kad Dievas neišklauso tų, kurių rankos suteptos krauju ir kurie kariauja, maldų. Jis akivaizdžiai kritikavo Trumpo administraciją, kuri nuolat remiasi Dievu, vykdydama Irano bombardavimus. Aplink Trumpą netgi buvo surinkta keistame kvazireliginiame spektaklyje dalyvavusi pastorių grupė, kuri meldėsi už prezidentą, prašydama Dievo paramos Irano potencialo sunaikinimo darbui. Trumpas tai, matyt, priėmė rimtai ir nusprendė, kad yra nebaudžiamas. Netrukus po Velykų jis įraše „Truth Social“ pagrasino sunaikinti „visą Irano civilizaciją“. Tai buvo visuotinai suprasta kaip grasinimas panaudoti branduolinį ginklą, net jei Vašingtonas kategoriškai neigė, kad būtent apie tai buvo kalbama. Popiežius Leonas XIV vėl tai kritikavo.

Trumpui tai jau buvo aiškiai per daug. Savo „Truth Social“ paskyroje jis paskelbė, kad Leonas XIV yra „silpnas“ popiežius, kuris vykdo blogą užsienio politiką ir pasiduoda kairiųjų naratyvui. Trumpas apkaltino Leoną, kad jis de facto remia Irano siekį turėti branduolinį ginklą. Jis tai padarė jam būdingu, beveik vulgariu stiliumi.

Popiežius Leonas XIV, žiniasklaidos paklaustas apie reakciją į Trumpo žodžius, atsakė, kad „nebijo“ dabartinio JAV prezidento administracijos ir ketina toliau skelbti Evangeliją.

Ginčas tarp Šventojo Sosto ir Vašingtono neabejotinai tuo nesibaigs, nors vis daugiau žmonių – tarp jų ir žinomas konservatyvusis vyskupas Robertas Barronas – ragina laikytis nuosaikumo ir užmegzti tikrą dialogą. Tačiau problema išlieka dėl JAV prezidento Donaldo Trumpo asmenybės, kuriam iš esmės nėra... jokių šventų dalykų. Nenuostabu, kad šis politikas įžeidžia popiežių Leoną XIV: juk beveik kitą dieną jis paskelbė iliustraciją, kurioje buvo pavaizduotas kaip Mesijas. Jei jis nesusilaiko nuo šventvagystės, kodėl turėtų susilaikyti nuo Šventojo Tėvo įžeidimo.

Priežasčių tokiems įžeidimams tikrai netrūks, nes tarp Apaštališkosios Sostinės ir Vašingtono jau seniai kyla įtampa. Didžioji pasaulinė imperija, turinti protestantų kilmę, nevykdo katalikiškos politikos – ir niekas neleidžia manyti, kad tai greitai pasikeis. Jonas Paulius II susidūrė su Džordžu V. Bušu dėl karo Irake. Baracko Obamos laikais Baltuosiuose rūmuose buvo svarstoma galimybė nuversti Benediktą XVI surengiant „Vatikano pavasarį“, t. y. į Šv. Petro sostą pasodinti proamerikietišką liberalą. Tai pavyko tik iš dalies: Pranciškus gal ir buvo liberalesnis už Benediktą, bet kritikavo JAV remiamą Izraelio genocido politiką Gazos ruože; taip pat nepalaikė JAV veiksmų Ukrainoje.

Skirtumas buvo tas, kad ankstesni JAV prezidentai apie tai viešai nepranešdavo. Donaldas Trumpas tuo nesirūpina. Tačiau Baltųjų rūmų priešiškumas Vatikanui nėra nieko naujo. Todėl reikia manyti, kad kai Leonas XIV deklaruoja, jog nebijo Trumpo administracijos, jis yra nuoširdus. Priešininkas Baltuosiuose rūmuose – tai norma, o ne išimtis. Galbūt kada nors tai pasikeis, bet reikia laukti, kol Imperium Americanum atsidurs tikro, Tradicijai ištikimo kataliko valdžioje. Atrodo, iki to dar toli.

Paweł Chmielewski

https://pch24.pl/pawel-chmielewski-konflikt-leona-z-trumpem-jak-to-sie-skonczy/

Orbanas pasitraukia. Ką parašė Meloni, Wilders ir Abascal? „Jis buvo vienintelis lyderis ES, turintis kiaušinius“; „Jis palieka Vengriją gerokai geresnėje padėtyje“

 

„Orbanas buvo vienintelis lyderis ES, turintis kiaušinius. (…) Liūdna diena. Bet mes kovosime!“ – platformoje „X“ parašė Geert Wilders, olandų politikas, Laisvės partijos (PVV) lyderis ir įkūrėjas. Kai tapo aišku, kad Viktoras Orbánas po šešiolikos valdymo metų perduoda valdžią TISZY, žodį taip pat tarė Italijos premjerė Georgia Meloni ir Santiago Abascal.

Suskaičiavus balsus, opozicinė partija „Tisza“ gaus 137 mandatus 199 vietų vienerių rūmų parlamente. Tai reiškia, kad P. Magyaro partija turi daugiau nei konstitucinę daugumą.

Italijos premjerė savo įraše portale „X“ pasveikino Peterio Magyaro partiją „TISZA“ su pergale. Meloni taip pat padėkojo Orbánui už bendradarbiavimą.

Dėkoju savo draugui Viktorui Orbanui už intensyvų bendradarbiavimą per šiuos metus ir žinau, kad jis ir opozicijoje toliau tarnaus savo šaliai. Italija ir Vengrija yra šalys, kurias sieja gilūs draugystės ryšiai, ir esu įsitikinusi, kad toliau konstruktyviai bendradarbiausime mūsų tautų labui bei spręsdami bendrus iššūkius Europos ir tarptautiniu mastu, – rašė ji.

Congratulazioni per la chiara vittoria elettorale a Peter Magyar, al quale il governo italiano augura buon lavoro. Ringrazio il mio amico Viktor Orban per l’intensa collaborazione di questi anni, e so che anche dall'opposizione continuerà a servire la sua Nazione. Italia e…

— Giorgia Meloni (@GiorgiaMeloni) April 12, 2026

Orbanas buvo vienintelis ES lyderis, turintis kiaušų. Griežtas migracijos atžvilgiu ir prieš „woke“ judėjimą. Dėl jo Budapeštas, palyginti su Amsterdamu, Briuseliu ar Paryžiumi, yra saugumo oazė. Dabar turime susitaikyti su tokiais minkštaširdžiais kaip Jettenas, Makronas, Sančesas ir Merzas. Liūdna diena. Bet mes kovosime! — savo ruožtu parašė Vildersas.

 

Orban was de enige leider met ballen in de EU. Streng op migratie en anti-woke. Budapest is dankzij hem een oase van veiligheid vergeleken met A’dam, Brussel of Parijs. Nu zitten we met zwakkelingen als Jetten, Macron, Sanchez en Merz. Een trieste dag. Maar we blijven vechten! 💪

— Geert Wilders (@geertwilderspvv) April 12, 2026

Vengrai buvo vienintelė Europos tauta, apsaugota nuo islamistų invazijos. Viktoro Orbáno pralaimėjimas kelia jai pavojų. Orbánas palieka Vengriją gerokai geresnėje padėtyje, nei ją perėmė. Ir palieka gilų pėdsaką visose Europos patriotinėse jėgose. Reikia tęsti kovą už tautų suverenumą, laisvę ir gerovę, – pabrėžė Santiago Abascal. 

Hungría era la única nación de Europa a salvo de la invasión islamista.

La derrota de Víctor Orban la pone en peligro. Orban deja una Hungría mucho mejor de la que recibió. Y deja una honda huella en todas las fuerzas patriotas de Europa.

Hay que seguir peleando por la…

— Santiago Abascal 🇪🇸 (@Santi_ABASCAL) April 12, 2026

https://wpolityce.pl/polityka/757850-orban-odchodzi-co-napisali-meloni-wilders-i-abascal 

Seyed M. Marandi: Derybos žlugo – grįžtama prie karo

 

Seyed Mohammad Marandi yra Islamabade, kur žlugo derybos tarp Irano ir JAV. Marandi paaiškina, kodėl derybos žlugo, ir kad greičiausiai vėl prasidės karas. JAV žiniasklaidoje jau skamba grasinimai nužudyti Irano vadovybę ir delegaciją. Marandi yra Teherano universiteto profesorius ir buvęs Irano branduolinės derybų komandos patarėjas. (Įrašyta 2026 m. balandžio 12 d.)

https://www.youtube.com/watch?v=nRYcvX1eX5k

https://www.youtube.com/watch?v=-GoZZR45a4o

Masinės evakuacijos planai: dešimt Europos valstybių ruošiasi dideliam karui!

 

Užuot bent mažiausiai pasistengus diplomatinėmis priemonėmis užtikrinti taiką mūsų žemyne, Europos politinė kasta mieliau ruošiasi visiškam žlugimui. Dešimt valstybių, esančių aplink Šiaurės ir Rytų jūras, žinoma, įskaitant Vokietiją, dabar pasirašė susitarimą dėl „masinės evakuacijos“.

Karo apsvaiginta Europos politinė kasta vis labiau nusimeta paskutinius kaukes. Vietoj to, kad bent jau bandytų rasti diplomatinį sprendimą Ukrainos konfliktui, Berlyne, Stokholme, Varšuvoje ir dar septyniose sostinėse jau visiškai atvirai planuojama pražūtis. Naujas Šiaurės ir Rytų jūrų valstybių „memorandumas“ nuo šiol reglamentuoja milijonų Europos piliečių evakuaciją. Valdančiųjų žinia mums, piliečiams, yra aiški kaip diena: mes sąmoningai stumiame šį žemyną į pražūtingą karą su Rusija – o jūs galėsite pabėgti su 72 valandų kuprine ir pasislėpti nuo mūsų sukeltos katastrofos.

Vasario mėnesį Švedija, Danija, Vokietija, Lenkija ir kitos šalys tyliai ir slapta pritarė šiam dokumentui. Jame kalbama apie tarpvalstybinį masinį gyventojų perkėlimą „kritiniu atveju“. NATO „vanagai“ ir Briuselio eurokratai jau seniai tvirtai tikisi visiško Europos taikos tvarkos žlugimo. Diplomatinė veikla ir konstruktyvūs pokalbiai su Rusija šiems žmonėms apskritai nebeįmanomi. Geriau linksmai toliau sukasi eskalavimo spiralė, vis naujais ginklų tiekimais ir grėsmingais gestais, tuo tarpu prie braižymo lentos brėžiami pabėgimo maršrutai būsimoms šios beprotiškos politikos aukoms.

Šių ponų beribis cinizmas atsiskleidžia smulkmenose. Jie giriasi, kad ypatingą dėmesį skiria „pažeidžiamoms grupėms“, tokioms kaip vaikai, senoliai ir slaugos reikalingi žmonės. Elitas, kuris iš pradžių sukūrė šį karo rūką virš Europos, akivaizdžiai nori pasirodyti kaip gailestingieji gelbėtojai, kai specialiais automobiliais veža ligoninių pacientus per degančią Europą. Pats atsakingas politikas tą dieną X greičiausiai jau seniai sėdės giliai po žeme savo gerai įrengtuose vyriausybės bunkeriuose ir gurkšnos šampaną, o Europa liepsnos.

Žvilgsnis į Lenkiją parodo, kaip įsivaizduojama masių kontrolė kritiniu atveju. Ten vyriausybei lojalios institucijos jau dabar nustato, kokie autobusai bus rekvizuoti ir kokios laikinos prieglaudos bus užimtos. Visų pirma, jau dabar išimami totalitariniai įrankiai: sirenos, skrajutės ir elektroniniai pranešimai turėtų priversti gyventojus paklusti, siekiant užgniaužti „gandus ir tikslingą dezinformaciją“. Visi žinome, ką tai reiškia. Vos tik ištikus ekstremaliai situacijai, kiekviena kitokia nuomonė, kiekvienas raginimas taikai ir kiekviena kritika vyriausybės kursui bus pasmerkta kaip „dezinformacija“ ir „valstybės išdavystė“. Visiškas suvienodinimas siekiant visiško paklusnumo.

Jei Vokietijos, Lenkijos ar Švedijos vyriausybės iš tikrųjų rūpintųsi savo piliečių gerove, jos nedelsdamos pakeistų kursą: nutrauktų visą karo kurstymą, sustabdytų karinę eskalaciją ir nedelsdamos imtųsi diplomatinių taikos iniciatyvų. Tačiau ne, vietoj to gyventojams patariama, kad ruošiantis bėgti į lagaminą įsidėtų „tik būtiniausių daiktų maždaug 72 valandoms“. 72 valandų išgyvenimo rinkinys paprastam piliečiui, kuris dėl svetimų valstybių geopolitinių didžiųjų valstybių fantazijų ir savo politikų ego turi prarasti savo tėvynę.

Europa, kuri per pastaruosius šimtmečius jau tiek daug kartų buvo nuniokota siaubingų karų, matyt, vėl turi būti sulyginta su žeme. Bet kokia galiausiai nauda iš tokių evakuacijos planų, jei toks karas su Rusija lems taktinių branduolinių raketų panaudojimą prieš strateginius taikinius Europoje? 72 valandos bėgimo, tik tam, kad galiausiai vis tiek būtų susprogdinti ar apšvitinti?

https://report24.news/massen-evakuierungsplaene-zehn-europaeische-staaten-ruesten-fuer-den-grossen-krieg/

Priešintis ar pasiduoti: Vengrija balsuoja dėl Briuselio įtakos

 

Šį sekmadienį Vengrijoje vyksiantys rinkimai – tai ne tik sprendimas, kas valdys šalį, bet ir tai, kiek kontrolės Briuseliui bus leista ją daryti.

Būtent todėl šie rinkimai svarbūs ne tik Budapeštui. Iš esmės tai yra tiesioginis pasirinkimas tarp dviejų konkuruojančių Europos vizijų, kurias įkūnija Viktoras Orbánas ir Péteris Magyaras.

V. Orbán siūlo suverenią Vengriją, pasirengusią toliau susidurti su Briuseliu, kad pasipriešintų gilesnei centralizacijai. P. Magyar siūlo priešingą variantą: grįžimą į ES politinį srautą, glaudesnį suderinimą su Ursula von der Leyen ir Vengriją, labiau linkusią laikytis Europos institucijų nustatytos krypties.

Už vidaus politinių varžybų slypi kur kas didesnė kova dėl valdžios pačioje ES.

Pastaraisiais metais Vengrija tapo didžiausia vidine kliūtimi Briuseliui. V. Orbáno vyriausybė vilkino pagalbos teikimą Ukrainai, blokavo sankcijas, kėlė iššūkius migracijos politikai ir naudojo veto teisę kaip svertą.

Jo rėmėjų nuomone, būtent dėl to Vengrija tapo viena iš nedaugelio šalių, vis dar pasiryžusių priešintis tai, ką jie laiko vis labiau centralizuota ir neatskaitinga sistema. O. Orbánas teigia, kad Briuselis nutolo nuo bendradarbiaujančių valstybių sąjungos ir elgiasi labiau kaip politinė institucija, siekianti įtakos migracijos, energetikos, teisingumo ir užsienio politikos srityse.

Šis argumentas įgauna pagreitį ne tik Vengrijoje. Nuo Romos iki Bratislavos – taip pat tarp dalies Berlyno ir Vienos politinio elito – V. Orbánas laikomas įrodymu, kad Briuseliui vis dar galima priešintis iš vidaus.

Šio konflikto centre – veto teisė. Kol Vengrija jį išlaiko, ji gali sulėtinti – arba blokuoti – sprendimus dėl sankcijų, plėtros ir institucinių reformų. Tai sustiprino didesnių valstybių narių pastangas visiškai atsisakyti vienbalsiškumo principo ir pakeisti jį balsavimu dauguma.

Vokietija, Prancūzija ir Komisija teigia, kad tai būtina, kad didesnė Sąjunga galėtų veikti. Kritikai mano, kad tai yra akivaizdus bandymas nustumti į šalį mažesnes valstybes ir pašalinti vieną iš paskutinių reikšmingų Briuselio galios ribojimo priemonių.

Péter Magyar siūlo aiškiai nutraukti tokį požiūrį.

Buvęs „Fidesz“ sistemos vidaus veikėjas, jis savo kampaniją grindžia ryšių su Briuseliu atkūrimu. Tai reikštų įšaldytų ES lėšų atblokavimą, nuolatinių veto panaikinimą, paramą Ukrainai ir bendradarbiavimą su Komisija, o ne prieš ją.

ES lyderiams šio pasiūlymo patrauklumas yra akivaizdus. Vengrija iš pagrindinės bloko vidaus disidentės taptų kur kas paklusnesne partnere.

Todėl sunku ignoruoti sekmadienio rinkimų svarbą.

Jei laimės Orbánas, Vengrija liks viena iš nedaugelio vyriausybių, pasiryžusių mesti iššūkį Briuseliui, o spaudimas atimti nacionalines veto teises greičiausiai sustiprės.

Jei laimės Magyar, Vengrija vėl prisiderins prie pagrindinės ES krypties.

Tai ne tik balsavimas dėl to, kas valdys Vengriją. Tai yra išbandymas, ar nacionalinis pasipriešinimas ES viduje vis dar turi realią jėgą, ar jis yra nuolat stumiamas į šalį.

Javier Villamor

Javier Villamor yra ispanų žurnalistas ir analitikas. Gyvenantis Briuselyje, jis rašo apie NATO ir ES reikalus svetainėje europeanconservative.com. Javier turi daugiau nei 17 metų patirtį tarptautinės politikos, gynybos ir saugumo srityse. Jis taip pat dirba konsultantu, teikiančiu strategines įžvalgas apie pasaulio reikalus ir geopolitinę dinamiką.

https://europeanconservative.com/articles/news/resist-or-submit-hungary-votes-on-brussels-grip-on-power/

Sikorskis ir Applebaum vėl dalyvauja Bilderbergo grupės konferencijoje. Šįkart Vašingtone. „Uždaras įtakingų asmenų susitikimas“

 

Vicepremjeras ir užsienio reikalų ministras Radosławas Sikorskis dalyvaus Vašingtone prasidėsiančiame eiliniame Bilderbergo grupės susitikime, kurio veikla – dėl menko skaidrumo ir „elitinio“, „uždaro“ rato įvaizdžio – kelia daug kontroversijų.

Šiandien Vašingtone prasideda 72-asis Bilderbergo grupės susitikimas. Pasak britų dienraščio „Guardian“, pagrindinė 1954 m. vykusio pirmojo susitikimo tema buvo „požiūris į komunizmą ir Tarybų Sąjungą“, o konferencijos ataskaitoje tuomet ne kartą buvo minimas „komunistinės grėsmės“ klausimas.

Kas susitinka konferencijose?

Bilderbergo grupė kviečia premjerus, ministrus, bankininkus, bet taip pat ir didžiausius verslininkus, pavyzdžiui, Peterį Thielą, „PayPal“ ir „Palantir“ bendraįkūrėją, arba Dario Amodei, „Anthropic“ bendraįkūrėją.

Kaip pabrėžiama oficialioje svetainėje bilderbergmeetings.org, susitikimų dalyviai diskutuoja, tačiau nepriima jokių įpareigojančių sprendimų, nebalsuoja, o grupė „neremia jokios politinės partijos ar jokio požiūrio“. Tačiau per daugiau nei septyniasdešimt metų, praėjusių nuo pirmojo grupės susitikimo, aplink ją susikaupė daug kontroversijų. Kai kurios iš jų ribojasi su sąmokslo teorijomis, pavyzdžiui, ta apie „pasaulinę vyriausybę“.

Bilderbergo grupė nesistengia paneigti apie ją sklandančių teorijų. Tuo pačiu ji įtikinėja, kad aplink ją kilusios kontroversijos yra nepagrįstos.

Tačiau paslapties aurą aplink šią grupę dar labiau sustiprina ir jos informacinė politika. Dėl to net „New York Times“ 2019 m. rašė, kad Bilderbergas yra „slaptas variantas“ Davoso, kasmetinės pasaulinės ekonomikos konferencijos Šveicarijoje.

Iki 90-ųjų Bilderbergo grupė rengdavo spaudos konferencijas prieš savo susitikimus, tačiau jos buvo nutrauktos dėl „susidomėjimo stokos“. Todėl šiandien ji „nesiekia visuomenės dėmesio“, kaip galima perskaityti grupės oficialioje svetainėje.

Tylėjimo taisyklė

Kitas klausimas, kuris gali kelti tam tikrą kontraversiją, yra tai, kad grupės susitikimai yra uždari žurnalistams, nors tarp svečių yra didžiausių žiniasklaidos grupių, tokių kaip „Warner Bros. Discovery“ ar „Axel Springer SE“, vadovai. Grupė aiškina, kad visa tai daroma siekiant užtikrinti „aukščiausią atvirumo ir dialogo lygį“ bei paskatinti politikus ir ekspertus atvirai kalbėtis.

Be to, dalyviams – nors jie ir nepasirašo jokių sutarčių ar įsipareigojimų šiuo klausimu – taikoma vadinamoji „Chatham House“ tylos taisyklė, sukurta dar 1927 m. Nors svečiai gali pasakoti visuomenei, apie ką buvo kalbama susitikime, jiems draudžiama atskleisti, kas ir kaip konkrečiai pasisakė tam tikra tema.

Susitikimo vieta ir pakviestųjų sąrašas taip pat laikomi paslaptyje beveik iki pat paskutinės akimirkos. Dar ketvirtadienio rytą svetainėje bilderbergmeetings.org buvo pateikta tik informacija apie ankstesnius susitikimus, tarp jų – ir apie tą, kuris vyko praėjusių metų birželį Stokholme. Vašingtono susitikimo dalyvių sąrašas pasirodė tik ketvirtadienio popietę.

Užsienio reikalų ministerija patvirtina

Susitikimuose gali dalyvauti tik pakviestieji svečiai. Kas pateks į sąrašą, kuriame paprastai yra daugiau nei šimtas žmonių, sprendžia 31 nario grupės valdymo komitetas. Būtent jis atrenka dalyvius iš – kaip rašoma svetainėje bilderbergmeetings.org – lyderių, pasižyminčių viešojo administravimo, verslo, technologijų, darbo, pilietinės visuomenės ir akademinės bendruomenės srityse.

Tarp pakviestų politikų ir verslininkų yra ir lenkų. Žinomiausias iš jų – dabartinis vicepremjeras ir užsienio reikalų ministras Radosławas Sikorskis.

Kaip patvirtino pokalbyje su PAP Užsienio reikalų ministerijos atstovas spaudai Maciej Wewiór, Lenkijos ministras taip pat dalyvaus šių metų susitikime Vašingtone. Sikorski pasirodys kaip pranešėjas vienoje iš teminių diskusijų ir moderuos diskusiją, kurioje dalyvaus „aukštas Jungtinių Valstijų vyriausybės atstovas“.

Paklaustas, ar po diskusijų, kuriose dalyvauja ministras Sikorski, rengiamos kokios nors oficialios ataskaitos, Wewiór atsakė, kad tik oficialių susitikimų metu ministrą lydi vadinamasis „note taker“ (asmuo, rengiantis užrašus – PAP).

Bilderbergo grupės atveju yra kitaip, nes tai labiau diskusija nei oficialus, formalus susitikimas

— pabrėžė Wewiór.

Be Sikorskio, Bilderbergo grupės susitikimuose dalyvauja ir kiti lenkai. Praėjusių metų ir prieš dvejus metus dalyvių sąrašuose galima rasti, be kita ko, Lenkijos verslo tarybos pirmininką Wojciechą Kostrzewą, finansų ministrą Andrzeją Domańskį ar „Warner Bros. Discovery Poland“ direktorę Katarzynę Kieli. Kasmet kviečiamų asmenų sąraše taip pat yra vicepremjero Sikorskio sutuoktinė, amerikiečių žurnalistė ir rašytoja Anne Applebaum.

Šiais metais dalyvių sąraše vėl yra Kostrzewa, taip pat verslininkai – „Grupa WB“ viceprezidentas Adam Bartosiewicz ir „Mediacap SA“ prezidentas Jacek Olechowski.

2023 m. žurnalistai pagavo Sikorskį

Apie tai, kad Sikorskis dalyvauja Bilderbergo grupės susitikime Vašingtone, pranešė ten esantis Lenkijos radijo korespondentas Marek Wałkuski.

Užsienio reikalų ministras Radosławas Sikorskis yra Vašingtone, kur dalyvauja keturių dienų trukmės Bilderbergo konferencijoje – uždarame įtakingų asmenų iš Europos ir Šiaurės Amerikos susitikime. Be Sikorskio, joje dalyvauja, be kita ko: NATO generalinis sekretorius Markas Rutte, Suomijos prezidentas Aleksandras Stubb, Didžiosios Britanijos vicepremjeras Deividas Lammy, TVF vadovė Kristalina Georgieva, Trumpo vyriausybės vidaus reikalų sekretorius Dougas Burgumas ir JAV kariuomenės sekretorius Danielis Driscollas. Į Bilderbergo konferenciją kviečiami politikai, vyriausybių vadovai, korporacijų vadovai, bankininkai, žurnalistai, mokslininkai ir karininkai – tik iš Vakarų pasaulio. Dalyvių sąrašai yra vieši, tačiau pokalbių turinys – ne. Siekiant užtikrinti diskusijų atvirumą, susitikimas yra neoficialus. Iš Lenkijos į konferenciją taip pat buvo pakviesti Adam Bartosiewicz iš „WB Group“ ir Jacek Olechowski iš „Mediacap“. Taip pat dalyvauja Sikorskio žmona, „The Atlantic“ publicistė Anne Applebaum

, – rašė portale X.

Szef MSZ @sikorskiradek jest w Waszyngtonie, gdzie uczestniczy w czterodniowej Konferencji Bilderberg - zamkniętym spotkaniu wpływowych osób z Europy i Ameryki Północnej.

Oprócz Sikorskiego są na niej między innymi: sekretarz generalny NATO Mark Rutte, prezydent Finlandii…

— Marek Wałkuski (@Marekwalkuski) April 10, 2026

Prisiminkime, kad S. Sikorskio dalyvavimas Bilderbergo grupės susitikime jau anksčiau kėlė prieštaringų vertinimų.

2023 m., kai grupė susirinko Lisabonoje, dabartinis Lenkijos užsienio reikalų ministras buvo nufilmuotas oro uoste kartu su Katarzyna Kiela – „Warner Bros. Discovery“ grupės vykdomąja direktore Lenkijoje. Kai kameros nukreipė žvilgsnį į Sikorskį, Kieli pasitraukė. Oro uoste tuometinis KO Europos Parlamento narys buvo paklaustas apie jau garsiąją žinutę, kurioje jis užsiminė apie JAV atsakomybę už „Nord Stream“ dujotiekių avariją. Jis neatsakė, bet palinkėjo žurnalistui „gražios dienos“. 

Radoslaw Sikorski, former Polish FM and husband of neocon pundit Anne Applebaum, refuses to discuss his now deleted tweet thanking the US for bombing Nord Stream

Sikorsi was on his way out of the secretive Bilderberg Group 2023 conference in Portugal pic.twitter.com/HtSs7O8Dkb

— Max Blumenthal (@MaxBlumenthal) May 22, 2023

 

https://wpolityce.pl/polityka/757659-sikorski-i-applebaum-znow-na-konferencji-grupy-bilderberg 

Kol JAV ir Iranas derasi dėl paliaubų, Izraelis ruošiasi „amžinam karui“ – analizė

 

Izraelio kuriamos „buferinės zonos“ Gazos ruože, Sirijoje, o dabar ir Libane atspindi strateginį posūkį po 2023 m. spalio 7 d. išpuolių, dėl kurio šalis atsiduria pusiau nuolatinėje karo būsenoje.

Net ir tuo metu, kai JAV ir Iranas siekia įtvirtinti ugnies nutraukimą, Izraelis užgrobia vis daugiau kaimynų teritorijų, ruošdamasis ilgam ir užsitęsiančiam konfliktui visame Artimuosiuose Rytuose.

Izraelio kuriamos „buferinės zonos“ Gazos ruože, Sirijoje, o dabar ir Libane atspindi strateginį poslinkį po 2023 m. spalio 7 d. išpuolių, dėl kurio šalis atsiduria pusiau nuolatinėje karo būsenoje, – šeši Izraelio kariuomenės ir gynybos pareigūnai sakė agentūrai „Reuters“.

Šis požiūris taip pat pripažįsta realybę, kuri, pareigūnų teigimu, tapo vis aiškesnė po dvejų su puse metų trukusio konflikto: Irano dvasininkų vadovybė, „Hezbollah“ Libane, „Hamas“ Gazos ruože ir teroristų grupuotės visame regione negali būti visiškai likviduotos.

„Izraelio vadovai priėjo prie išvados, kad jie yra įsitraukę į begalinį karą su priešais, kuriuos reikia įbauginti ir netgi išsklaidyti“, – sakė Nathan Brown iš Karnegio tarptautinio taikos fondo.

Trečiadienį JAV ir Iranas susitarė dėl kovos veiksmų sustabdymo, kol derėsis dėl platesnio masto karo, kuris prasidėjo vasario 28 d., pabaigos. Izraelis sutiko nutraukti savo atakas prieš Iraną, tačiau teigia, kad nenutrauks savo kampanijos prieš Irano remiamą „Hezbollah“.

2026 m. balandžio 6 d. Libano sostinės Beiruto pietiniuose priemiestyje stovi Izraelio smūgių nuniokotas pastatas, o Izraelio ir „Hezbollah“ priešiškumas vis stiprėja, tuo tarpu tęsiasi JAV ir Izraelio konfliktas su Iranu.

„Hezbollah“ į karą įsitraukė kovo 2 d., paleisdama raketas į Izraelį, kuris tuomet pradėjo sausumos invaziją į pietų Libaną, siekdamas išvalyti buferinę zoną iki Litani upės – platų žemės ruožą, sudarantį apie 8 % Libano teritorijos.

Izraelis įsakė šimtai tūkstančių šio regiono gyventojų pasitraukti ir pradėjo griauti namus šiitų musulmonų kaimuose, kuriuos, jo manymu, „Hezbollah“ naudojo ginklams laikyti ar išpuoliams rengti.

Aukštas karinis pareigūnas, paprašęs neskelbti jo vardo, kad galėtų aptarti saugumo klausimus, teigė, jog siekiama „išvalyti“ 5–10 km pločio teritoriją už sienos, kad Izraelio pasienio miestai atsidurtų už „Hezbollah“ raketinių granatų ugnies pasiekiamumo ribų.

Kai kuriuose Libano kaimuose netoli sienos Izraelio kariai rado įrodymų, kad beveik 90 % namų yra ginklų ar įrangos, siejančios juos su „Hezbollah“, sakė pareigūnas.

Tai reiškia, kad namai laikomi priešo karinėmis pozicijomis, kurias reikia sunaikinti, teigė pareigūnas, kuris pridūrė, kad daugelis pietinių Libano kaimų yra įsikūrę ant kalvų viršūnių, todėl iš jų matosi Izraelio miestai ar kariuomenės pozicijos.

Buferinių zonų naudojimas atspindi naują saugumo doktriną, kad „pasienio bendruomenių negalima apsaugoti nuo sienos“, teigia Assaf Orion, atsargos Izraelio brigados generolas ir buvęs karinės strategijos vadovas.

2026 m. kovo 17 d. Izraelio šiaurėje, Izraelio ir Libano sienos Izraelio pusėje, Izraelio artilerijos dalinys šaudo Libano link, esant įtampai tarp Irano remiamos „Hezbollah“ ir Izraelio bei vykstant JAV ir Izraelio konfliktui su Iranu.

„Izraelis nebelauks, kol bus užpultas“, – pridūrė jis. „Jis mato kylančią grėsmę ir ją užpuola prevenciškai.“

Kai bus užtikrinta buferinė zona nuo „Hezbollah“, Izraelis bus užėmęs arba okupavęs teritoriją Libane, Sirijoje, Vakarų Krante ir Gazos ruože, kur po spalio mėnesio paliaubų su „Hamas“ jis tebekontroliuoja daugiau nei pusę teritorijos.

Izraelis ketino pasitraukti iš Gazos, kai „Hamas“ nusiginkluos

Pagal paliaubas Izraelis turėtų pasitraukti iš visos Gazos, kai „Hamas“ nusiginkluos, nors tikimybė, kad tai įvyks artimiausioje ateityje, atrodo menka.

„Mes įkūrėme saugumo juostas, kurios driekiasi gerokai už mūsų sienų ribų“, – sakė ministras pirmininkas Benjaminas Netanjahu vaizdo įraše, kurį jo biuras paskelbė kovo 31 d.

„Gazoje – daugiau nei pusė ruožo teritorijos. Sirijoje – nuo Hermono kalno viršūnės iki Jarmuko upės. Libane – didžiulė buferinė zona, kuri neutralizuoja invazijos grėsmę ir neleidžia prieštankiniam ugnies smūgiui pasiekti mūsų gyvenviečių.“

Pasak vieno kabineto nario ir dviejų pareigūnų, planas dėl Libano buferinės zonos dar nėra pateiktas B. Netanjahu kabinetui.

Izraelio kariuomenė klausimus apie buferines zonas perdavė B. Netanjahu biurui, kuris į prašymą pateikti komentarą iš karto neatsakė.

Izraelis jau seniai valdo teritorijas už savo sienų, įskaitant Vakarų Krantą ir Gazą, taip pat Golano aukštumas pietų Sirijoje – teritorijas, užimtas 1967 m. regioniniame kare. Vėliau, 1981 m., Izraelis aneksavo Golano aukštumas.

Šiuo metu Vakarų Krante gyvena šimtai tūkstančių Izraelio naujakurių, o aplink juos – apie 3 milijonai palestiniečių, kurie šią teritoriją laiko būsimos valstybės širdimi.

Daugeliui perkeltųjų libaniečių ir palestiniečių Izraelio užgrobimas jų žemės ir kaimų sunaikinimas reiškia tolesnę teritorinę ekspansiją, o šią interpretaciją sustiprina kai kurių kraštutinių dešiniųjų Netanjahu kabineto narių retorika.

Bezalelis Smotrichas, Netanjahu finansų ministras, kovo mėnesį pareiškė, kad Izraelis turėtų išplėsti savo sieną iki Litani upės. Jis yra išsakęs panašius komentarus apie Gazą, teigdamas, kad ši teritorija turėtų būti aneksuota ir apgyvendinta izraeliečiais.

Tačiau kitas Izraelio karinis pareigūnas, kuris taip pat kalbėjo anonimiškai, kad galėtų aptarti operatyvinius planus, teigė, kad Litani upė nebus naujos sienos riba. Vietoj to, buferinę zoną stebės sausumos pajėgos, prireikus rengdamos reidus, tačiau nebūtinai laikydamosi pozicijų palei upę.

Izraelio gynybos ministras Izraelis Katzas palygino pietų Libano nuniokojimą su „sudegintos žemės“ politika, taikyta prieš „Hamas“ Gazos ruože, dėl kurios ištuštėjo ištisi miestai.

„Prie sienos esančios kaimo sodybos, kurios visais atžvilgiais tarnauja kaip „Hezbollah“ užkardos, bus sunaikintos pagal Rafah ir Khan Younis modelį Gazos ruože, siekiant pašalinti grėsmę Izraelio miestams“, – sakė jis kovo 31 d.

Teisės ekspertas teigia, kad civilinio turto naikinimas daugeliu atvejų yra neteisėtas

Izraelio demokratijos instituto tarptautinės teisės ekspertas Eranas Šamiras-Boreris teigė, kad civilinio turto naikinimas daugeliu atvejų yra neteisėtas, išskyrus atvejus, kai turtas naudojamas kariniams tikslams.

„Masinis namų naikinimas Pietų Libane, nesiremiant individualia analize, būtų neteisėtas“, – pridūrė jis.

Izraelio lyderių pirmenybė strategijai, grindžiamai buferinių zonų naudojimu, yra dešimtmečius trukusių nesėkmingų bandymų užtikrinti ilgalaikius taikos susitarimus su palestiniečiais, Libanu ir Sirija rezultatas.

Izraelio visuomenė labai skeptiškai vertina derybomis pasiektus taikos susitarimus su palestiniečiais. 2025 m. „Pew Research Center“ atlikta apklausa parodė, kad tik 21 % izraeliečių tiki, jog Izraelis ir potenciali būsima Palestinos valstybė galėtų taikiai sugyventi.

Tel Avive įsikūrusio Nacionalinio saugumo studijų instituto atlikta apklausa parodė, kad tik 26 % izraeliečių tikėjo, jog spalio mėnesį Gazos ruože paskelbtos paliaubos užtikrins ilgalaikę ramybę. Apklausa parodė, kad dauguma tikėjosi greito karo veiksmų atnaujinimo.

Instituto tyrimų programos direktorius Oferas Šelahas teigė, kad nesant derybomis pasiekto taikos susitarimo su Libanu, buferinė zona šiaurėje padėtų užkirsti kelią „Hezbollah“ pajėgų atakų ar sausumos įsiveržimo grėsmei.

Tačiau jis teigė, kad padidėjęs personalo poreikis, reikalingas patruliavimui prie sienų su Libanu, Gazos ruožu, Sirija ir Vakarų Krantu, galiausiai taptų didele našta kariuomenei.

„Galiausiai mums būtų geriau grįžti prie tarptautinės sienos ir palaikyti mobilią aktyvią gynybą už sienos ribų, neturint ten išpostų“, – pridūrė O. Shelah.

https://www.jpost.com/israel-news/defense-news/article-892499