Baltosios Amerikos mirtis

 

Desegregacija: prievartinis rasių maišymas ginkluota jėga, pilietinės teisės ir baltosios Amerikos mirtis. 

Šaltinis.

1957 m. rugsėjo 25 d. 101-osios oro desanto divizijos kariai nukreipė savo šautuvų durtuvus į baltųjų paauglių nugaras ir prievarta privertė juos integruotis su juodaodžiais Arkanzaso valstijos Litl Roko mokyklose. Tai įvyko 8 metai prieš priimant Pilietinių teisių aktą, kuris oficialiai panaikino rasinę segregaciją šalyje. 3 metai prieš Little Rock, 1954 m., Aukščiausiasis Teismas priėmė istorinę nutartį byloje Brown prieš Švietimo tarybą, kuri tapo pagrindu šiam neįtikėtinam posse cometatus pažeidimui. Nutartyje buvo nurodyta, kad segreguotos mokyklos negali būti laikomos lygiomis ar konstitucinėmis, motyvuojant tuo, kad atskirtis nuo baltųjų verčia juodaodžius jaustis menkesniais, t. y. žeidžia jų jausmus. Ši išvada buvo pagrįsta primityviu sociologiniu „tyrimu“, kurį atliko ieškovo NAACP advokatas, parodydamas baltą ir juodą lėlę baltiesiems ir juodiesiems vaikams. Jie nustatė, kad baltieji vaikai teikė pirmenybę tik baltajai lėlei, bet daugelis juodųjų vaikų taip pat teikė pirmenybę baltajai lėlei. Taip, aš kalbu rimtai.

Teisė bendrauti su baltaisiais žmonėmis yra pagrindinė žmogaus teisė, kurios niekada negalima žiauriai ir neteisingai atimti. Nepaisykite to fakto, kad mūsų baltoji tauta, įkurta ir sukurta mūsų protėvių krauju, kadaise gynė mūsų interesus, o baltaodžiai beveik vieningai priešinosi priverstinei rasinei integracijai – daugiau nei 85 % gyventojų. Mažuma, kuri pritarė segregacijos panaikinimui, buvo šiauriečiai baltaodžiai, kurie neturėjo gyventi šalia juodaodžių ir kurie, jei kada nors buvo sutikę juodaodį, tai buvo retas išimtinis atvejis, kai jie elgėsi pavyzdingai, nes nebuvo didelės grupės. Nors kilnūs, pažangūs šiauriečiai viešai pritarė segregacijos panaikinimui, privačiai jie niekada negyventų šalia juodaodžių. Visi baltaodžių rajonai šiaurėje neišvengiamai greitai ištuštėdavo, kai juodaodžiai pradėdavo į juos keltis. Vis dėlto šie jankiai garsiai žiūrėjo iš aukšto į nesupratingus kaimiečius pietuose ir tiesiog negalėjo suprasti, kodėl jie neapykantą juodaodžiams jaučia vien dėl jų odos spalvos. Tai negalėjo būti susiję su tuo, kad juodaodžiai, kurie sudaro tik 13 % gyventojų, padaro daugiau nei 55 % visų smurtinių nusikaltimų, o šis skaičius yra dar įspūdingesnis, jei atsižvelgiama į tai, kad daugumą šių nusikaltimų padaro 12–36 metų amžiaus juodaodžiai vyrai, o tai reiškia, kad iš tikrųjų apie 3 % gyventojų padaro daugumą smurtinių nusikaltimų.

Reikėtų paaiškinti, kad šiauriečių valia nebuvo tai, kas pakeitė segregacijos politiką, o visiška kontrolė Amerikos vyriausybėje esančių maištingų elementų. Pietiečiai, kurie gyveno šalia juodaodžių, energingai priešinosi desegregacijai, nes žinojo, ką reiškia būti priverstiems bendrauti su juodaodžiais. Iš šimtmečio patirties jie puikiai žinojo, kokie yra juodaodžiai, kai jiems leidžiama elgtis kaip nori. Idėja „atskirti, bet lygūs“ buvo įtvirtinta Aukščiausiojo Teismo 1896 m. sprendimu byloje Plessy prieš Fergusoną ir tarnavo abiem rasėms, kol NAACP teisininkas užkulisiuose ir pažeidžiant įstatymą susimokė su Aukščiausiojo Teismo teisėjais, kad būtų panaikintas natūralus status quo. Deja, atsidavusi juodųjų agitatorių mažuma, remiama žydų teisininkų, privertė didžiąją Jungtinių Valstijų armiją, tariamus mūsų anglosaksų tėvynės gynėjus, mirties grėsme priversti savo baltuosius piliečius dalyvauti klastingame ir mirtiniame socialiniame eksperimente, košmare, kurio pabaigos dar nematyti.

Juodųjų invazija

Žinoma, šie išmintingi, šviesūs šiauriečiai netrukus patyrė savo pačių sukurtą situaciją, kai po rasinės segregacijos panaikinimo juodaodžiai masiškai plūdo į Šiaurę. Neįtikėtinas pavyzdys, kas nutinka gražiam, funkcionaliam baltųjų miestui, kai į jį atsikrausto juodaodžiai, yra senasis Motor City, Detroitas, Mičiganas. Juodaodžiai į Detroito miestą pamažu kėlėsi nuo XX a. pradžios, jų skaičius kurį laiką nesikeitė, o vėliau, 30-ųjų pabaigoje ir 40-ųjų pradžioje, vėl ėmė augti. To pakako, kad 1943 m. Detroite įvyktų pirmasios didelės juodaodžių riaušės, kurias numalšinti prireikė 6000 nacionalinės gvardijos karių. Pirmosios didelio masto juodaodžių migracijos bangos vyko 50-ųjų viduryje ir 60-aisiais, labai padidėjo 1965 m. panaikinus rasinę segregaciją ir kasmet vis labiau plito visose didžiosiose šalies metropolijose. Detroitas turėjo laimės gauti ypač didelę kultūrinio praturtėjimo dozę.

Prieš juodaodžiams įsiveržiant į miestą, Detroitas buvo vadinamas Vakarų Paryžiumi. Tai buvo triukšmingas, švarus, šlovingas ateities miestas su puikia senąja amerikietiška architektūra ir tokia konkurencinga darbo rinka, kad kiekvienoje gatvėje buvo darbo birža, konkuruojanti dėl kiekvieno laisvo darbininko. Didysis Henris Fordas, leidėjas „The International Jew“, Detroite įkūrė savo namus, o „Ford Motor Company“ buvo šio monolitinio pastato prie Detroito upės stuburas. Iš tiesų, katastrofiškas likimas, kuris ištiko miestą, galėjo būti iš dalies kerštas už Fordo antisemitizmą ir jo bendradarbiavimą su nacionalsocialistine Vokietija. Praėjo tik 2 metai – taip, 24 mėnesiai – ir juodaodžiai segregacijos panaikintame mieste sukėlė riaušes, kurios tapo kruviniausiomis, brangiausiomis ir labiausiai destruktyviomis juodaodžių riaušėmis JAV istorijoje iki to laiko. Tačiau nesijaudinkite, juodaodžiai ir toliau pranokdavo save kiekvieną kartą. Nepaisant to, 1967 m. Detroito riaušės buvo tikra karo zona, kurioje juodaodžiai šaudė į policijos pareigūnus ir baltuosius civilius, degino viską, ką galėjo, naikino ir plėšė, ir vykdė klasikinį chimp-out (šimpanzės išėjimą).

Kas buvo šių riaušių priežastis? Liepos 23 d. Detroito policija bandė uždaryti nelegalų barą, kuris buvo atidarytas ir pilnas žmonių viduje ir gatvėje 3:15 val. nakties. Juodaodžiai mėtė plytgalius į policijos automobilių langus, o policija, žinoma, bandė suimti kuo daugiau kaltininkų. Netrukus, pajutę baltųjų žiaurią priespaudą, juodaodžių grupės išsiliejo iš savo namų ir išėjo iš aplinkinių kiemų, matydamos galimybę prisijungti prie smurto, ir sukėlė riaušes.

Tai ne Drezdenas, tai Detroitas.

1967 m. riaušės pareikalavo 43 gyvybių, 1189 sužeistų, daugiau nei 300 milijonų dolerių nuostolių (2016 m. doleriais), 7231 suimtas asmuo, 2509 apiplėšti arba sudegintos parduotuvės, kurių didžioji dalis niekada nebuvo atstatytos, 388 šeimos liko be pastogės dėl sunaikintų rajonų ir daugiabučių namų, didžiuliai gaisrai sunaikino daugiau nei 700 pastatų, du ugniagesiai žuvo ir 84 buvo sunkiai sužeisti, o teisėsaugos ir karinės pajėgos (įskaitant 101-ąją oro desanto diviziją) dislokavo 17 000 karių. Prieš ir po fotografijos, kuriose matyti sudeginti pastatų kvartalai, kurie niekada nebus atstatyti, yra tikrai siaubingos. Ilgalaikėje perspektyvoje juodaodžiai miestui daro didesnę žalą nei bombardavimas. Tai tikrai verčia susimąstyti, kas kam skolingas kompensaciją?

Tikrosios išlaidos, susijusios su juodaodžių buvimu mūsų visuomenėje, niekada negali būti visiškai apskaičiuotos, tačiau vien tik socialinės gerovės programų, kuriomis juodaodžiai naudojosi nuo 1960 m. iki šiol, bendros išlaidos siekia nuo 10 iki 15 trilijonų dolerių, o jei pridėsime išlaidas, susijusias su kiekvienomis riaušėmis, kurių metu jie ne kartą sudegino dideles miestų dalis, ir žmogiškųjų gyvybių kainą, susijusią su visais baltaisiais, kuriuos juodaodžiai nužudė ar išprievartavo per visus šiuos metus, skaičius tampa astronominis. Vien tik „pilietinių teisių“ eros metu įvykusių riaušių – turiu omenyje nesmurtinius protestus – bendros išlaidos, kai kurių skaičiavimais, siekia beveik 300 milijardų dolerių. Tai iš esmės yra suma, kurią Martin Luther King Jr. reikalavo, kad federalinė vyriausybė per dešimt metų perduotų juodaodžiams. Įsivaizduokite, kad ši suma buvo sumokėta, o tada sumokėta dar 50 kartų. Šis straipsnis nėra apie gausybę juodųjų riaušių, kurios per pastarąjį šimtmetį nuniokojo Amerikos miestus – šiai temai reikėtų skirti atskirą knygą. Tačiau norint suprasti, kokiu mastu mes niekada negalėsime gyventi toje pačioje visuomenėje, būtina suprasti juodųjų elgesį, smurtą, silpną impulsų kontrolę, žemesnį IQ ir emocinį sudėtingumą.

Riaušės nėra vienintelė nelaimė, kuri lydi juodaodžius, kai jie persikelia į jūsų miestą. Nuo segregacijos panaikinimo, antidiskriminacinių įstatymų ir „Sąžiningo būsto įstatymo“ priėmimo visoje šalyje nuolat kartojasi panašios scenos. Juodaodžių rajonai atrodo kaip šiukšliniai lūšnynai, nes po pilietinio karo pabaigos juodaodžiai gavo savo rajonus, kuriuose klesti smurtiniai nusikaltimai – beveik taip pat, kaip Afrikoje. Kai oficialus mūsų atskyrimas nuo juodaodžių tapo neteisėtas, mes bandėme įgyvendinti asociacijų laisvę, sudarydami ribojančias sutartis baltųjų rajonuose, kad namų savininkai negalėtų parduoti namų juodaodžiams ir nesukeltų visų problemų, kurias jie sukelia.  

Tai galiausiai užginčijo žydų teisininkai, kurie į baltųjų rajonus įkėlė juodaodžius pirkėjus, siekdami pradėti teisinius ginčus ir sukurti precedentą. Po to žydų nevyriausybinės organizacijos, finansinės grupės ir advokatų kontoros ėmėsi aktyvių veiksmų, praktikuodamos tai, kas vadinama „blokų griovimu“. Jie padėjo juodaodžiams įsikurti baltaodžių rajonuose, tada baltaodžiai kaimynai, norėdami išvengti juodaodžių įsibrovėlių, iškeldavo savo namus pardavimui, kurie buvo parduodami dar daugiau juodaodžių, kol visi baltaodžiai turėjo parduoti savo namus juodaodžiams už grašius. Tai įvyko visoje šalyje daugelyje rajonų ir sukūrė nesuskaičiuojamus pragaro vaizdus, karo zonas, kur anksčiau gražūs, tvarkingi, gerai tvarkomi rajonai buvo greitai nuniokoti. Pavadintas „baltųjų bėgimu“, pirminis išsikėlimas vyko iš miestų, į kuriuos plūdo juodaodžiai, tačiau kai baltaodžiai pabėgo į atsirandančius priemiesčius, juodaodžiai neišvengiamai sekė juos ten, reikalaudami savo Dievo duotos teisės susipažinti su baltaisiais žmonėmis. Kiekvieną kartą buvo nutraukta nekilnojamojo turto priežiūra, užaugo vejos, pastatai sugriuvo arba buvo sudeginti. Tai prasidėjo Sent Luise, Misūrio valstijoje, kai 1945 m. Aukščiausiasis Teismas priėmė sprendimą byloje Shelley prieš Kramer, kuriuo buvo panaikinti ribojantys susitarimai. Blokas buvo sunaikintas, o rajonas tapo visiškai juodas.

Civilių teisės

Martin Luther King Jr. (tikrasis vardas Micheal King) su rabinu Abraham Heschel

Šventoji „pilietinių teisių eros“ saga iš esmės yra mitologinis momentas amerikiečių psichikoje, kuris daugumai žmonių galėtų būti Biblijos knyga (tai netgi buvo pasiūlyta). Tie, kurie teigia, kad žygiavo kartu su Martin Luther King Jr., įgyja negro Jėzaus mokinio įvaizdį. Sekdami apšviesto Ghandi pėdomis, jie rengia visiškai taikius, nesmurtinius protestus; drąsūs juodaodžiai, susikibę rankomis, tvarkingai žygiuoja, veda teisų kryžiaus žygį prieš nežinojimu grindžiamą sisteminį rasizmą, būdingą baltajai Amerikai, ir galiausiai laimi amerikiečių visuomenės ir Amerikos vyriausybės širdis ir protus. Mums sakoma, kad ši vyriausybė iki šiol yra kažkaip sistemingai rasistinė ir baltaodžių viršenybės šalininkė, nepaisant to, kad integruoja juodaodžius ir skiria trilijonus dolerių socialinėms programoms jiems, netgi dirbtinai įtraukdama juodaodžius į aukštas pareigas viešajame ir privačiame sektoriuose, nepaisant kvalifikacijos trūkumo, vadinamąja „pozityviąja diskriminacija”.

Tiesa yra ta, kad pilietinių teisių „protestai“ atrodė beveik taip pat kaip BLM riaušės 2020 m., LA riaušės 1992 m. ar bet kurios kitos neįtikėtinai destruktyvios, smurtingos ir brangios masinės riaušės, kurios Amerikoje vyksta kas 5–10 metų. Buvo vykdomi masiniai plėšimai, deginami pastatai, niokojamas turtas, vykdomi smurtiniai išpuoliai ir pan. Visa tai šiandien kainuoja milijardus dolerių. Tai ne tik po segregacijos panaikinimo, šios juodųjų riaušės vyksta periodiškai nuo vergijos panaikinimo. Tuomet juodieji elgėsi geriau nei dabar, nes žinojo, kad jei užpuls ką nors ar išprievartaus baltą merginą, bus surasti ir linčiuoti, tačiau kartais vis tiek negalėdavo susilaikyti, o kai juos ištikdavo pasekmės, jie susirinkdavo „taikiai protestuoti“ prieš neteisingą elgesį su jais. Augdami Alabamoje, jie mums rodydavo filmus, kuriuose buvo matyti, kaip Birmingemo gatvėse juodaodžiai buvo purškiami vandens srove ir puola policijos šunys, netiesiogiai ir tiesiogiai sakydami „pažiūrėkite, kokie blogi buvo kvaili primityvūs baltaodžiai (ir yra! Tai jūsų prigimtis!)“, tačiau jie nesivargino paminėti, kodėl šie juodaodžiai, atgabenti iš kitos valstijos žydų teisininkų ir rabinų grupių, finansavusių jų kelionę, patyrė tokį pavojingą nežmonišką likimą.

Nedaugelis svarbiausių įvykių, kurie vyksta viešojoje erdvėje, yra natūralūs, ir dr. Martinas Liuteris Kingas jaunesnysis nėra išimtis. Jis nebuvo tiesiog pamaldus baptistų pamokslininkas, kuris susilaukė pasekėjų dėl savo protingų ir iškalbingų pamokslų apie Dievo lygybę. Jis taip pat nebuvo išsilavinęs daktaras, nes jo teologijos daktaro disertacija buvo pripažinta daugiau nei 33 % plagijuota. Michealas Kingas buvo gerai susietas komunistinis degeneratas sionistinis agitatorius, kuris buvo parengtas žydų komunistų mokymo stovykloje 50-aisiais. Jis buvo puikus komunistinės rasės maišymo darbotvarkės lyderis: paprastas, silpnos sveikatos, seksualiai nukrypęs, priklausomas nuo narkotikų ir alkoholio, o svarbiausia – beviltiškai materialistiškas.

Tai nebus išsamus kiekvieno Kingo ryšio su įtakingais žydais vyriausybėje, žiniasklaidoje, finansų srityje ir kt. analizė. Pakanka pasakyti, kad Kingą finansavo Stanley Levisonas, itin turtingas žydų komunistas, JAV komunistų partijos finansininkas, kuris padėjo ginti Juliusą ir Ethel Rosenbergus, žydų komunistų išdavikus, kurie sovietų žydams perdavė atominės bombos techninius planus ir vėliau buvo nuteisti mirties bausme Jungtinėse Valstijose, nepaisant to, kad didžioji dalis žydų valdžios struktūros pasipriešino jų egzekucijai. Levison parašė visas svarbiausias MLK kalbas, padėjo jam keliauti, apgyvendinti, organizavo dideles agitatorių grupes ir vežė jas autobusu po visą šalį, valstija po valstijos, siekdamas išprovokuoti policijos reakciją. Kiekvienas incidentas, toks kaip Rosa Parks, maitino žydų žiniasklaidos mašiną dar daugiau propagandos, ir visa operacija augo kaip sniego gniūžtė, kol didžiulė juoda minia žygiavo į Vašingtoną, tuo metu jau turėdama visišką žydų dominuojamo JAV valstybės departamento, Aukščiausiojo Teismo, Teisingumo departamento ir net prezidento, kuris prieš žygį pakvietė juos į Baltuosius rūmus susitikti su Kennedy privačiai, pasitikėjimą ir įsitikinimą. Tačiau visa tai pasakojama taip, tarsi MLK ir jo klika būtų buvę silpnieji, kovojantys su sistema, kuri norėjo juos sulaikyti. Buvo tikra galingų žydų klika, karštai dirbanti, kad įgyvendintų pilietinių teisių judėjimo rasinės integracijos darbotvarkę, įskaitant Joseph Rauh, Arnold Aronson, Marvin Caplan, žydų NVO, tokias kaip SNCC, NAACP, ADL, ir žydų teisininkų gaujas, tokias kaip ACLU.

Nepaisant to, kad Kingo palikimas buvo dievinamas kaip pranašo, skelbusio nesmurtinį pasipriešinimą, kaip jau minėta, „demonstracijos“ buvo tokios pat smurtingos ir destruktyvios kaip ir mūsų šiuolaikinis judėjimas „Black Lives Matter“. Nors Kingas patarė savo bendraminčiams „lyderiams“ judėjime praktikuoti „taktinį nesmurtą“, taktinis šio požiūrio pobūdis priklausė nuo realios ir apčiuopiamos smurto grėsmės. Iš esmės, jei mūsų reikalavimai bus patenkinti, galime likti taikūs arba bent jau mažiau agresyvūs. Pilietinių teisių gauja keliaudavo iš miesto į miestą, grasindama vietos valdžios institucijoms, pateikdama joms reikalavimų sąrašą ir nelabai subtiliai patardama joms pasiduoti, nes kitaip bus surengtas geras, senamadiškas protestas. Visi puikiai žinojo, ką tai iš tikrųjų reiškia – tai buvo mafijos stiliaus reketas. Jūsų miestas gražus, būtų gaila, jei jam kas nors atsitiktų. Taktika, kurią šiandien naudoja „Antifa“, buvo sukurta ir tobulinama nuo bolševikų revoliucijos Rusijoje laikų, eksportuota į žemyninę Europą ir ne kartą panaudota pilietinių teisių eros metu, kad mums būtų pateikti vaizdo įrašai, kuriuos rodo mokyklose. Trumpai tariant, agitatorių minia susiduria su policija, kuri bando palaikyti tvarką, vienas ar keletas iš jų puola ar provokuoja policijos pareigūnus, ir vos tik pareigūnas pakelia ranką, kad atsakytų, kameros pradeda filmuoti. Vaizdo įrašai platinami visoje šalyje, sukuriama visuomenės pasipiktinimas policija ir simpatija agitatoriams, o visas teisėsaugos aparatas paralyžiuojamas, nes bijo būti linčiuojamas žydų žiniasklaidos.

Martinas Liuteris Kingas Jaunesnysis turi savo didingą paminklą mūsų šalies sostinėje, kuris buvo tinkamai nulietas Kinijoje. Jo garbei visoje šalyje pavadinta daugybė gatvių ir bulvarų. Jo palikimas yra didis ir šventas, jo vardas yra neliečiamas ir tariamas su giliausia pagarba. Jo atminimui pastatyta gausybė muziejų, bibliotekų, fondų centrų, mokyklų ir NVO būstinių. Vienas iš žymiausių muziejų yra Nacionalinis pilietinių teisių muziejus Memfyje, Tenesyje, kuriame atkurta Lorraine Motel kambarys, kuriame jis gyveno prieš mirtį, o už jo ribų buvo nužudytas. Kingo egzekucija buvo tikrai įvykdyta siekiant jį nužudyti, kol jo viešasis įvaizdis dar buvo švarus, kad jo asmeninio ir profesinio gyvenimo skandalinga realybė neišaiškėtų ir nesuterštų pasakojimo apie pilietinių teisių judėjimą kaip šventą, vienuolišką judėjimą. Beje, nors oficiali versija yra ta, kad James Earl Ray nušovė Kingą, pats Ray sakė, kad jis buvo atpirkimo ožys ir buvo įtrauktas į sąmokslą federalinio agento, vadinamo „Raul“. Tikrasis šaulys greičiausiai buvo Henry Clay Wilson, nes jo sūnus prisipažino, kad jo tėvas mirties patale prisipažino esąs šaulys. Šis motelio muziejus pateikiamas kaip laiko kapsulė, nors akivaizdžiai atsisakoma vaizduoti tą dieną buvusią sceną. Matote, prieš tris dienas iki savo mirties Kingas ir jo draugai trijose motelio kambariuose rengė narkotikų ir alkoholio vakarėlius, kuriuos galima apibūdinti tik kaip orgijas su baltosiomis prostitutėmis.

Tai nebuvo pirmas kartas; iš tiesų, tai buvo ritualas Kingui, kuris keliaudamas po šalį, nepaisydamas to, kad namuose turėjo žmoną ir vaikus, pasidavė manijai mišrių rasių seksui. Kingo orgijose dažnai buvo homoseksualinių elementų, jis svyravo į abi puses savo prostitučių vakarėliuose su kolegomis dvasininkais ir aktyvistais. Dauguma šios informacijos buvo oficialiai paskelbta 2025 m. Trump administracijos išleistame „MLK failų“ rinkinyje, nors per metus įvairūs susiję asmenys pateikė daug asmeninių liudijimų, kurie atspindėjo tą patį. William C. Sullivan, J. Edgar Hooverio pavaduotojas FTB, asmeniškai stebėjo Kingą tam tikrą laikotarpį, per kurį užfiksavo, kaip Kingas pasisavino judėjimo aukojimus, kad galėtų išleisti juos narkotikams, alkoholiui ir prostitutėms, ir buvo liudininkas daugelio šių viešbučių ir bažnyčių orgijų. Sullivan pažymėjo, kad Kingas buvo vienintelis jo stebėtas asmuo, kuris buvo „toks visiškai ir visiškai degeneratas“. J. Edgaras Hooveris šią informaciją pateikė keliems kongresmenams, tačiau visuomenė apie tai niekada nebuvo informuota. Net ir 1960-aisiais viskas buvo suklastota. Žiniasklaida ir jų šabo gojai politikai buvo pasiryžę bet kokia kaina primesti savo rasinės maišaties programą baltaodžiams amerikiečiams, o Kingas buvo jų žmogus. Niekas negalėjo to sutrukdyti.

Kingo žinomi žodžiai „Pagaliau laisvi, pagaliau laisvi“ neturi jokios prasmės, atsižvelgiant į tai, kad vergovė buvo panaikinta prieš šimtą metų. Tai reiškė laisvę bendrauti su baltaisiais žmonėmis, vėlgi pagrindinę žmogaus teisę. Prezidentas Johnsonas įsakė komisijai ištirti priežastis, dėl kurių juodaodžiai ir toliau kasmet rengė riaušes net po to, kai buvo panaikinta rasinė segregacija, ir šios komisijos įžvalgi išvada, paskelbta kaip „Kernerio ataskaita“, buvo ta, kad už juodaodžių minios smurtą kaltas baltųjų rasizmas. Nieko niekada nepasikeičia, tai yra priežastis, kuri buvo ir bus pateikiama tol, kol nebeliks baltųjų, kuriuos galima kaltinti. Kai tik tauta išgirdo žinią apie M. L. Kingo mirtį 1968 m. balandžio 4 d., visoje šalyje kilo intensyvios riaušės. Visiškas chaosas, apėmęs daugiau nei 140 Amerikos miestų, tapo vienais iš labiausiai destruktyvių ir brangiausių juodaodžių riaušių per dešimtmetį, kurių pagrindiniai nusikaltimai buvo plėšimai ir padegimai.

Slapti santykiai tarp juodaodžių ir žydų

Kodėl žydai ir juodaodžiai šiuo laikotarpiu sudarė tokį artimą aljansą? Kai kuriems iš mūsų atsakymas atrodo akivaizdus: siekiant destabilizuoti ir galiausiai sunaikinti baltųjų visuomenę. Daugiatautės visuomenės chaosas nukreipia dėmesį nuo žydų kaip tautos, leidžia jiems lengviau įsilieti į visuomenę, taip pat nukreipia dėmesį nuo jų veiksmų ir planų. Ilgalaikėje perspektyvoje jų tikslas yra galiausiai visiškai pakeisti mus rudos odos, mišrios rasės, išrauti iš šaknų Kalergi mišrūnų, kuriuos jiems bus daug lengviau valdyti ateityje – tai yra, ilgai svajotą dieną, kai žydų dominavimas pasaulyje bus visuotinis ir akivaizdus, o tai yra visos žydų religijos tikslas. Turėčiau patikslinti, kad sakydamas „jie“ ir „jų“ aš neturiu omenyje kiekvieno žydo Žemėje. Veikiau turiu omenyje atsidavusią žydų galios struktūrą, kuri yra sutelkta vyriausybės, žiniasklaidos, finansų, teisės, tarptautinių santykių srityse ir didžiulėse žydų religinėse institucijose, tokiose kaip Chabad Lubavitch, kurios turi didelę galią ir įtaką, ir kurių būstinė Niujorke jau dešimtmečius lankoma prezidentų, siekiančių įgyvendinti savo pranašišką ateities viziją.

Tiems, kurie nėra susipažinę su žydų požiūriu į Europos tautas, jie jau 2000 metų (iš tiesų dar ilgiau) puoselėja intensyvią rasinę neapykantą mums. Tai yra labai supaprastintas paaiškinimas, kaip ir mano žydų galios struktūros apibūdinimas, tačiau, kalbant techniškai, žydai mus laiko „Edomu“ (tauta, kilusi iš Ezaugo, pasakojimo apie Jokūbą ir Ezaugą iš Pradžios knygos), Senojo Testamento personažu/tauta, kurią žydų tauta ir jų mesijas yra pasmerkę sunaikinti ir visiškai ištrinti iš istorijos. Senovės žydai Romą tapatino su Edomu, ir, atsižvelgiant į tai, kad romėnai 70 m. po Kr. imperatoriaus Adriano ir generolo Tito valdymo sunaikino jų „antrąją šventyklą“, jie karštai nekenčia Romos palikuonių. Žydai taip pat apskritai niekina visus ne žydus, kuriuos vadina „goyim“. Jie laiko ne žydus artimesniais gyvūnams nei tikriems žmonėms, ir šis požiūris pranoksta religines organizacijas, nes daugelis ateistų žydų pritaria šiai nuomonei. Žydų tauta niekada neatleidžia už tariamą pažeidimą ar keršto jausmą, o palikuonys moka už tėvų nuodėmes, nesvarbu, kiek šimtų ar tūkstančių kartų praeina. Romos palikuonys yra visa Vakarų civilizacija, ypač Amerika, bet ir visos Europos kilmės tautos ir nacijos.

Būtų klaida manyti, kad pilietinių teisių judėjimas buvo susijęs tik su „juodųjų išlaisvinimu“, nes žydai taip pat pasinaudojo segregacijos panaikinimu ir įstatymais prieš asociacijų laisvę, siekdami užkirsti kelią žydų atskirties visuomenėje ir sudaryti sąlygas žydų teisininkams bei finansinėms grupėms suskaidyti ir užkirsti kelią baltųjų rajonams, kur tik įmanoma. Be to, užkirsti kelią funkcionalaus pavyzdžio egzistavimui, baltųjų kaimynystės atveju, yra labai svarbu, kad žmonės negalėtų pažvelgti į mišrių rasių ar juodųjų kaimynystes, kurios yra tikras sąvartynas, ir palyginti jas su visiškai baltųjų kaimynystėmis bei priimti akivaizdų sprendimą atsiskirti. Rasės maišymo programa bus įgyvendinta bet kokiu atveju. Dauguma žmonių savanoriškai nebūtų tam pasidavę, jei nebūtų buvę priversti ginklu ar grasinant įkalinimu ir turto konfiskavimu bankui ar vyriausybei. Tai yra panaši priežastis, kodėl Vokietija, išsilaisvinusi iš pasaulinės žydų finansų sistemos ir sugriautos Vakarų demokratijos spąstų, turėjo būti visiškai sunaikinta. Funkcinis pavyzdys negalėjo išsilaikyti, nes kitų šalių gojai pamatytų jų sėkmę ir pradėtų kurti nekošerines idėjas, kaip tai pakartoti čia.

Taip pat būtų klaida manyti, kad mūsų problemos yra vien tik kultūros kaltė, nei žydų religijos kultūros, nei juodųjų kultūros, kuriai būdingas smurtas ir tinginystė. Kultūra nėra kažkas neapčiuopiama, kas tiesiog nukrito iš dangaus ant tam tikros žmonių grupės. Kultūra yra tiesioginis rasės produktas, tai biologinių savybių, kurias genetika suteikia skirtingoms pasaulio rasėms, pasireiškimas realiame pasaulyje. Žydų elgesį lemia ne tik žydų religija, jos papročiai ir taisyklės nėra vienintelis motyvuojantis veiksnys, tai jų rasinės savybės, kurios sukūrė religiją ir visas jos nuostatas. Žydai išsiugdė šias savybes evoliucionuodami senovės Levanto dykumų ir aplinkinių Viduržemio jūros regionų, kuriuose jie gyveno, aplinkoje. Istoriškai juos dominavo juos supusios pagoniškos imperijos, pradedant senovės hetitais, egiptiečiais (nors nėra jokių įrodymų, kad ten žydai buvo pavergti, kaip pasakojama Išėjimo knygoje), babiloniečiais, makedoniečiais, Seleukidų graikais, romėnais ir visomis Europos karalystėmis, kuriose jie gyveno kaip diaspora ir iš kurių buvo nuolat išvaromi dėl maištingo ir nusikalstamo elgesio. Labai trūkstant karinių sugebėjimų, žydų bruožai, tokie kaip merkantilizmas, rašymas, retorika, propaganda, finansų valdymas ir kt., išsivystė kaip išlikimo mechanizmas, susidūrus su pagoniškų imperijų pavergimu.

Panašiai ir Subsacharos afrikiečiai išsiugdė polinkį į smurtą ir tinginystę dėl šiltos, tropinės aplinkos, kurioje jie vystėsi. Tuo tarpu šiauriečiai europiečiai turėjo išsiugdyti protą, ateities planavimą, impulsų kontrolę ir sudėtingas hierarchines visuomenes, kad galėtų išgyventi atšiaurias žiemas, juodaodžiai, gyvenantys šiltame klimate, kur maisto buvo gausu ištisus metus, evoliucionavo taip, kad kuo labiau taupytų kalorijas (tinginystė), per daug nemąstytų apie ateities planavimą, o palankios sąlygos išgyventi, kuriose nebuvo griežtų reikalavimų, paskatino juos imtis paprastų genčių karų, primityvaus smurto ir neskatino atrankos spaudimo, kuris galėtų ugdyti protą. Mes kalbame apie žmonių grupę, kuri niekada neišrado rato ar rašytinės kalbos. Perskaitykite paskutinį sakinį dar kartą. Tai yra genetinės elgesio savybės, kurias lemia aplinkos veiksniai, tačiau jų anatomija labai skiriasi nuo mūsų. Skirtingos pasaulio rasės turi skirtingą skeleto struktūrą, proporcijas ir kaukolės formą. Šis faktas buvo be galo kritikuojamas kaip „mokslinis rasizmas“, o tai juokinga, nes jis teisingai pastebi, kad rasizmas iš tiesų yra mokslinis. Afrikiečių  kaukolė pasižymi išsikišusia žandikaulio linija, plačiu kaktos kaulu ir mažesniu, įdubusiu kaukolės skliautu. Juodaodžiai, palyginti su europiečiais ar azijiečiais, turi žymiai mažesnę priekinio smegenų skyriaus masę. Priekinis smegenų skyrius kontroliuoja kognityvinius gebėjimus, tokius kaip emocinis išraiškos, problemų sprendimo, atminties, kalbos, sprendimo ir seksualinio elgesio. Medicininiai tyrimai rodo, kad normalaus žmogaus priekinio smegenų skilvelio pažeidimas gali sukelti tokius simptomus kaip žodiniai ir fiziniai protrūkiai, prastas sprendimų priėmimas ir savikontrolės praradimas, impulsyvus elgesys, negatyvumas, netolerancija, apatija ir egocentriškumas.

Žydai yra daug giliau įsitraukę į Amerikos juodaodžių istoriją nei tik sėkmingai paleidę juos į baltųjų Ameriką 1960-aisiais. Iš tiesų, jie buvo pagrindiniai, kurie iš pradžių atgabeno juodaodžius prie Šiaurės Amerikos krantų. Dauguma prekybinių laivų, kurie pirko ir pardavinėjo juodaodžius transatlantinėje vergų prekyboje, priklausė žydams, o žydai, veikiantys kaip aukcionų vedėjai vergų rinkose krante, buvo tokie įprasti, kad dauguma vergų rinkų buvo uždarytos šabo ir pagrindinių žydų švenčių dienomis. Jei skaitytojas šią informaciją vertina su sveikąja skepticizmo doze, galiu užtikrinti, kad ji ne tik yra išsamiai dokumentuota ne žydų darbuose šia tema, bet ir gerai patvirtinta žydų literatūroje. Rabinas Solomonas Grayzelis knygoje „Žydų istorija“ rašo, kad „žydai buvo vieni iš svarbiausių vergų prekiautojų“ Europos visuomenėje. Žydė Lady Katie Magnus knygoje „Žydų istorijos apžvalga“ rašo, kad viduramžiais „pagrindiniai vergų pirkėjai buvo žydai... Atrodė, kad jie visada ir visur buvo pasiruošę pirkti ir turėjo pakankamai lėšų sumokėti“. Kitas žydas, Marc Lee Raphael, knygoje „Žydai ir judaizmas Jungtinėse Valstijose“ rašo: „Žydai taip pat aktyviai dalyvavo olandų kolonijinėje vergų prekyboje... Vergų aukcionai būdavo atidedami, jei sutapdavo su žydų šventėmis... Iš tiesų, visose Amerikos kolonijose, nesvarbu, ar jos buvo prancūzų, britų, ar olandų, dažnai dominavo žydų prekybininkai. Tai buvo ne mažiau tiesa ir Šiaurės Amerikos žemyne...“ Taip pat paaiškinkime, kad jokie pašaliniai asmenys nevažiavo į Afriką ir savarankiškai grobė juodaodžius, o afrikiečiai kariaudavo tarpusavyje, ir pralaimėtojai paprastai būdavo paimami į nelaisvę ir paverčiami vergais, o tada parduodami tiek transatlantinei vergų prekybai, tiek arabų vergų prekybai į Mažąją Aziją ir Centrinę Aziją. Šio autoriaus tikslas nėra teigti, kad žydų vergų prekybininkai buvo vieninteliai atsakingi už transatlantinę vergų prekybą ar afrikiečių vergų darbą Šiaurės Amerikoje.

Tačiau žydai užėmė didžiąją dalį Afrikos vergų prekybos rinkos. Be to, reikia pripažinti, kad į rytus prekiavo ir nemažai arabų, o taip pat nedidelė dalis baltųjų prekybininkų. JAV tik 1,6 % gyventojų turėjo vergų, o 40 % Amerikos žydų turėjo vergų (iš kurių palyginti nedaug gyveno JAV, apie 2500 1800 m. ir 15 000 1840 m., o per kitą dešimtmetį jų skaičius drastiškai išaugo iki 100 000), tuo tarpu mažiau nei 1 % baltųjų turėjo vergų. Šis neproporcingas atstovavimas yra logiškas, nes Toros raštuose aiškiai leidžiama paversti ne žydus vergais. Žydų medvilnės plantacijos taip pat sudarė didžiąją dalį vergų savininkų JAV pietuose – apie 78 %, nes dauguma vergų buvo sutelkta keliuose dešimtyse didžiausių žydams priklausančių medvilnės plantacijų, esančių žemutiniame Misisipės upės baseine. Kai kurios iš šių žinomų žydų medvilnės įmonių buvo „Newburger Cotton Co.“ (viena didžiausių pasaulyje), „Lesser Cotton Co.“, „Ad Hamberg & Co.“, „Milton W Goldsmith“ ir kitos. Be to, pragaro vartai buvo atverti ne tik 1960-aisiais, bet ir 1860-aisiais, kai prasidėjo pilietinis karas ir buvo panaikinta vergovė. Dauguma šalies gyventojų, įskaitant Robertą E. Lee ir Abraomą Lincolną, manė, kad juodaodžiai turi būti išsiųsti atgal į Afriką. Tuo metu daugelis asmenybių laikėsi nuomonės, kad juodaodžiai yra žemesnė rasė ir nesuderinami su mūsų civilizacija, papročiais ir tradicijomis bei mūsų aukšto pasitikėjimo visuomene, kuri priklausė nuo ją sukūrusių žmonių demografinės sudėties ir iš jos kilo. Paanalizuokime šias Lincolno citatas:

„Tada pasakysiu, kad aš nesu ir niekada nebuvau už tai, kad būtų kokiu nors būdu siekiama socialinės ir politinės baltųjų ir juodųjų rasių lygybės – kad aš nesu ir niekada nebuvau už tai, kad juodaodžiai taptų rinkėjais ar prisiekusiaisiais, kad jie galėtų eiti pareigas ar tuoktis su baltaisiais žmonėmis; Be to, pasakysiu, kad tarp baltųjų ir juodųjų rasių yra fizinis skirtumas, kuris, mano nuomone, amžinai neleis šioms dviem rasėms gyventi kartu socialinės ir politinės lygybės sąlygomis. Kadangi jos negali taip gyventi, kol jos gyvena kartu, turi būti viršesnės ir žemesnės padėties, ir aš, kaip ir bet kuris kitas žmogus, esu už tai, kad viršesnė padėtis būtų priskirta baltajai rasei.“

„Jūs ir mes esame skirtingos rasės. Mūsų skirtumas yra didesnis nei beveik bet kurių kitų dviejų rasių skirtumas. Ar tai teisinga, ar neteisinga, man nereikia diskutuoti, bet šis fizinis skirtumas yra didelis nepatogumas mums abiem, nes manau, kad jūsų rasė labai kenčia, daugelis jų, gyvenant tarp mūsų, o mūsų rasė kenčia dėl jūsų buvimo. Trumpai tariant, mes kenčiame abipusiai. Jei tai pripažįstama, tai bent jau suteikia priežastį, kodėl turėtume būti atskirti. […] Mano nuomone, jūsų rasė kenčia didžiausią skriaudą, kokią gali patirti bet kuri tauta. Bet net ir tada, kai jūs nustosite būti vergais, jūs vis dar būsite toli nuo lygybės su balta rase. […] Todėl mums abiem geriau būti atskirtiems.“

Buvo parengtas Lincolno pasiūlytas planas išlaisvintus juodus vergus išsiųsti atgal į Afriką. Mes netgi suteiktume jiems jų pačių šalį Vakarų Afrikos pakrantėje, vadinamą Liberija. Nepaisant visų Lincolno kritikų, tai buvo puikus planas, vertas visų pagyrimų. Tačiau kiekvienas skaitytojas gerai žino, kas nutiko Lincolno prieš įgyvendinant šį planą. Vyras, kuris nušovė Lincolną, John Wilkes Booth, iš tiesų buvo hebrajas. Galų gale, kai mes beveik galutinai išsprendėme savo rasinę problemą, taip atsitiko, kad žydas įsikišo, nušovė prezidentą ir užtikrino, kad juodaodžiai liktų Amerikoje, kur jie toliau pūliavo, kol galiausiai po šimto metų išsilaisvino visa jėga. Jungtinės Valstijos galiausiai sukūrė Liberijos valstybę ir suteikė nemokamą kelionę visiems juodaodžiams, kurie ten persikėlė, bet, deja, labai nedaug juodaodžių grįžo į Afriką dėl to, kad ten nebuvo baltųjų, kurie jiems suteiktų funkcionuojančios pažangios civilizacijos teikiamus privalumus ir gerovę. Iš tiesų, dabar Liberija yra pagrindinis Afrikos imigracijos į Ameriką šaltinis, nes oficialūs santykiai su Amerikos vyriausybe tęsiasi iki šiol.

Įsitikinę, kad mes amžinai liksime apsunkinti juodaodžiais, jie visam laikui įkišo rankas į mūsų kišenes, kad kolektyviai išsiurbtų trilijonus dolerių, vadovaujant socialinės gerovės programoms. Pinigai, kurie turėtų būti išleisti mūsų vaikams ir mūsų žmonėms, vietoj to nukreipiami neproduktyvios, destruktyvios žemesniosios klasės palaikymui. Tačiau naivumas ar piktadarystė išlieka, tvirtai laikantis „Boomer“ iliuzijos, kad šiek tiek daugiau išleistų pinigų, šiek tiek daugiau suteikto išsilavinimo ir šiek tiek daugiau asimiliacijos pastangų stebuklingai paverstų juodaodžius (arba žydus, jei jau apie tai kalbame) šiauriečiais europiečiais visais atžvilgiais, išskyrus odos spalvą. Negalima prievarta įveikti 50 000 metų skirtingos evoliucijos su keliomis vyriausybės programomis.

„Šiandien plačiai paplitęs ir kvailas tikėjimas aplinkos, švietimo ir paveldimumo pakeitimo galimybėmis, kuris kyla iš žmogaus brolystės dogmos, kilusios iš Prancūzijos revoliucijos laisvamanių ir jų amerikiečių sekėjų. Tokie tikėjimai praeityje padarė daug žalos, ir jei jiems nebus prieštaraujama, ateityje jie gali padaryti dar didesnę žalą. Taigi požiūris, kad juodaodis vergas buvo nelaimingas baltojo žmogaus pusbrolis, giliai įdegęs tropinės saulės ir netekęs krikščionybės ir civilizacijos palaiminimų, suvaidino nemažą vaidmenį pilietinio karo laikotarpio sentimentalistams, ir mums prireikė penkiasdešimties metų, kad suprastume, jog anglų kalbos mokėjimas, gerų drabužių nešiojimas, mokyklos ir bažnyčios lankymas nepadaro juodaodžio baltaodžiu. Sirijos ar Egipto išlaisvintas vergas taip pat netapo romėnu, dėvėdamas togą ir plojantis savo mėgstamam gladiatoriui amfiteatre. Mes turėsime panašią patirtį su lenkų žydais, kurių žemaūgiškumas, savita mentalitetas ir negailestinga koncentracija į savo interesus yra įsišakniję tautos genuose."

Šį citatą Madison Grant parašė savo 1923 m. knygoje „The Passing of the Great Race“ (Didžiosios rasės išnykimas). Grantas, turtingas amerikiečių verslininkas, filantropas ir gamtosaugininkas (atsakingas už Redwood Forest nacionalinį parką ir Everglades nacionalinį parką), daug rašė apie tai, ką matė savo šalyje, kai XIX a. pabaigoje buvo sušvelninti imigracijos įstatymai. Per du dešimtmečius jis stebėjo, kaip Niujorko mieste žydų skaičius išaugo nuo mažiau nei 1 % iki daugiau nei 25 %. Grantas taip pat išreiškė susirūpinimą dėl neišvengiamo rasių susimaišymo, kurį patirs Amerika, nes šalies demografija ir toliau kentės nuo užsieniečių antplūdžio ir vidaus juodaodžių gyventojų migracijos į didžiuosius miestus.

Juodųjų nusikalstamumas buvo didelė šios diskusijos dalis, ir visi gerai žino apie 70-ųjų ir 80-ųjų metais siautusius juodųjų smurtinius nusikaltimus, kurie pasiekė aukščiausią tašką 90-aisiais. Tai, kad juodieji padaro didžiąją dalį smurtinių nusikaltimų, jau buvo aptarta. Kai kurie gali būti linkę kaltinti „smurtinę amerikiečių kultūrą“, nes Amerikos ginkluoti nusikaltimai yra pagrindinė ginklų kontrolės šalininkų diskusijų tema. Baltaodžiai amerikiečiai šimtmečius turėjo ginklus, bet didelių problemų dėl ginkluotų nusikaltimų nebuvo, kol didelis skaičius juodaodžių nepradėjo įsigyti šaunamųjų ginklų, o prieš tai, kai XX a. pradžioje į šalį ėmė plūsti imigrantų masės, daugiausia Rytų Europos žydai, kurie sukūrė savo mafijas. Nepaisant to, ką vaizduoja Holivudas, šį nusikalstamą pasaulį dominavo ne italai. Pagalvokite apie tai, kad jei iš Amerikos ginkluotų nusikaltimų skaičiaus atimtumėte nusikaltimus, kuriuos padarė juodaodžiai ir ispanai, Amerika staiga taptų saugesnė nei Švedija, bent jau statistiniu požiūriu. Yra plačiai paplitęs klaidingas įsitikinimas, ypač tarp šiauriečių, kad juodaodžių nusikaltimai yra tik pastarųjų 60 metų reiškinys. Aš jau minėjau, kad juodaodžių riaušės vyko dar XX a. pradžioje, pavyzdžiui, 1921 m. Tulsos mieste Oklahomoje. Senųjų Pietų linčavimai yra gerai žinomi popkultūroje ir istorijos knygose, tačiau yra šventvagystė, anatema teigti, kad bet kuris iš šių linčavimų buvo atliktas teisingai, kaip teisėta bausmė už smurtinius nusikaltimus, kuriuos padarė juodaodžiai, ypač už baltųjų moterų ir merginų išprievartavimus ir nužudymus. Amerikiečių jausmai visiškai nutolo nuo bet kokios formos savavališko teisingumo, kuris daugeliu atvejų buvo vienintelis keršto būdas, kai sistema nepakankamai veikė, pavyzdžiui, žydo Leo Franko, kuris 1913 m. išprievartavo ir nužudė 12-metę Mary Phagan, linčo egzekucija (žydų ADL, arba B'nai B'rith antidefaamacijos lyga, buvo įkurta siekiant ginti ir iki šiol gina jo palikimą).

Linčavimas buvo įprasta teisingumo forma Senuosiuose Pietuose, daugiausia dėl ribotų ryšių ir teisėsaugos transporto galimybių atokiose kaimo vietovėse. Šiuo atžvilgiu tai nebuvo labai skiriasi nuo senojo Vakarų teisingumo formos. Dauguma tų laikų linčiuotų žmonių buvo baltaodžiai, tai nebuvo kažkoks specialus terorizmas, skirtas tik juodaodžiams. Šis autorius nesiūlo linčavimų ir neskatina jų grąžinti, aš esu už tinkamą teisminį procesą. Vis dėlto tai, kad juodaodžiai žinojo, kad baltaodžiai nejuokauja ir juos linčiuos akimirksniu, jei sužinos, kad negro yra kaltas dėl smurtinių nusikaltimų, laikė juodaodžius nuošalyje ir sumažino juodaodžių nusikalstamumo lygį, palyginti su palyginti nekontroliuojamu barbariškumu XX amžiuje ir šiandien.

Priešingai, šiandien juodaodžiai ne tik daugeliu atvejų nebijo atpildo (jei jie apskritai sugeba bijoti ateities pasekmių), bet dažnai net ir teisingai nuteisti žinomi žudikai gali tikėtis, kad žydų advokatų komanda, kaip O. J. Simpsono atveju, panaudos visas įmanomas priemones, kad juos išgelbėtų. Kita vertus, jei jie negali jų išlaisvinti prieš paskelbiant apkaltinamąjį nuosprendį, yra žydų vadovaujamas „Innocence Project“ projektas, kurio tikslas – iškasti seniai nusistovėjusius nuosprendžius, bandyti sukelti abejones, taikyti teisines gudrybes ir išlaisvinti žudiką iš kalėjimo atgal į mūsų gatves. Jei jų neįmanoma išlaisvinti iš kalėjimo, nes žydai vadovauja kovai už mirties bausmės panaikinimą, mes vis tiek turime finansinę naštą maitinti ir apgyvendinti šiuos netinkamas atliekas iki jų gyvenimo pabaigos. Žydų įtaka, skatinanti ar stiprinanti juodųjų nusikalstamumą, neapsiriboja teisine sistema. Žydų žiniasklaida yra labai atsakinga už propagandos ir anti-baltųjų pranešimų visose žiniasklaidos formose, kurie nuolat kursto juodaodžius riaušėms ar atsitiktiniams užpuolimams gatvėse. Tai yra gryniausia schotastic terorizmo forma. Priežastis, dėl kurios juodaodžiams reikia realaus ir tikro atpildo, kad jie būtų laikomi tikrinami ir nedarytų tokių nusikaltimų, kokius daro šiandien, yra ta pati priežastis, dėl kurios juodaodžiai turi būti įdarbinami, kad sumažėtų jų nusikalstamumo lygis. Tai nėra „socialiniai ir ekonominiai veiksniai“ ar skurdo sukeltas neviltis, verčianti gerą žmogų daryti kažką blogo. Tai yra faktas, kad be šeimininko, kuris grasinimais bausme liepia jiems, ką daryti, juodaodžiai grįžta prie savo natūralios būsenos, kurioje jie egzistavo Afrikos lygumose ir džiunglėse tūkstančius metų.

Kai tik dingsta paskata imituoti dominuojančią rasę, negro, arba, šiuo atveju, indėnas, greitai grįžta prie savo protėvių kultūros lygio. Kitaip tariant, religija, švietimas ir pavyzdys daro įtaką individui, o ne rasei. Negrai per visą žinomą istoriją įrodė, kad jie yra stacionari rūšis ir neturi vidinio potencialo progresuoti ar imtis iniciatyvos. Pažanga, kylanti iš vidinio impulso, neturi būti painiojama su imitavimu ar pažanga, primesta iš išorės socialinio spaudimo ar vergvaldžių botagu.

Madison Grant, 1923 m.

Nors žydai ir atgabeno juodaodžius į Ameriką grandinėse, jie tai su kaupu kompensavo, padarydami juodaodžiams didžiausią paslaugą per visą žinomą istoriją: jie išmokė juos žodžio „rasistas“. Šį lemtingą, mintis užbaigiantį žodį išrado žydų seksologas Magnusas Hirschfeldas, garsus savo Seksualinių mokslų institutu Berlyne, Vokietijoje, per degeneracinį Veimaro Respublikos laikotarpį, kai klestėjo homoseksualumas, transseksualumas, pedofilija ir visokios rūšies ištvirkavimai. Hirschfeld atliko pirmąsias pasaulyje transseksualų operacijas, o jo transseksualų ir homoseksualų tyrimų biblioteka buvo sudeginta per žinomą nacių knygų deginimą. Mokykloje apie tai neužsiminė, ar ne? Terminas „rasizmas“ paplito visame žydų intelektualų ir akademiniame pasaulyje Europoje ir Amerikoje, ypač jį populiarino Levas Davidovičius Bronšteinas, geriau žinomas savo gojų slapyvardžiu Levas Trockis, sovietų žydų generolas Raudonojoje armijoje.

Atgaline data 

Sunkioji padėtis, kurioje šiandien atsidūrėme, yra daugelio sudėtingų veiksnių ir sudėtingų machinacijų užkulisiuose rezultatas. Tačiau aš teigiu skaitytojui, kad pagrindinė priežastis, dėl kurios visa tai galėjo įvykti ir sėkmingai atimti iš mūsų mūsų rasinį paveldėjimą, buvo senovinis, universalistinis, protokomunizmas, kuris yra krikščionybė. Jo idėjos, kad visi žmonės yra lygūs Jėzuje, kad visos rasės yra vienodos, išskyrus nedidelį odos spalvos skirtumą, ir kad visos yra vienodai vertinamos visatos kūrėjo, nesvarbu, kokios jos būtų varganos ar netobulos, yra vienintelis pagrindas, dėl kurio mes toleruojame rasinę nuodą, skirtą visiškai ištrinti mūsų palikimą ir egzistenciją. Krikščionybė buvo pirminis liberalizmas ir kairumas religijos ir ideologijos srityje, kuris laikui bėgant transformavosi ir tapo klasikinio liberalizmo, moderniojo liberalizmo, progresyvizmo, socializmo, kairumo, komunizmo ir kt. pagrindu. Tai yra tyčinis apgaudinėjimas, sabotažas, kurį mums padarė senovės žydų mąstytojai ir rašytojai, duodami mums pakankamai virvės, kad galėtume patys save pakarti.

Krikščionybės atneštas visų vertybių persvarstymas nėra vienintelė mūsų padėties priežastis, nes per pastaruosius du šimtmečius daugelyje karų žuvę mūsų didieji vyrai turėjo pražūtingą poveikį mūsų demografijai. Jungtinės Valstijos turėjo vieną iš geriausių pradinių rasinių genofondų iš visų naujų baltųjų tautų, kurios buvo įkurtos per pastaruosius 500 metų, nes čia atvyko tik geriausi ir drąsiausi vyrai, kad išdygintų šią šalį iš dykumos, išgyvendami laukinius indėnus ir gamtos stichijas. Tai buvo didžiulis atrankos procesas, kuris sukūrė tikrai didžią, valingą tautą. Dabartinę padėtį Anglijoje iš dalies galima priskirti šios atrankos poveikiui britų visuomenei, kuri nuo tada išaugino žmones, neurotiškai besirūpinančius saugumu ir priimančius globėjišką valstybę. Pilietinis karas, kurio metu žuvo daugiau nei 1,5 milijono žmonių, buvo lūžio taškas, kai žuvo daugelis geriausių amerikiečių įkūrėjų, o daugiau nei 100 milijonų žmonių, žuvusių Didžiuosiuose karuose, turėjo fatališkų pasekmių visoms baltųjų tautoms. Išgyvenusieji pagimdė žymiai silpnesnio charakterio kartą. Prieš šiuos karus baltaodžiai sudarė apie 30 % pasaulio gyventojų, o šiandien jie sudaro maždaug 7 %.

Vertybių ir požiūrio į rasę pokyčiai po 1965 m. Pilietinių teisių akto priėmimo buvo nepaprastai veiksmingi ir per tokį trumpą laiką visiškai pakeitė vidutinio žmogaus pasaulėžiūrą. Tai tikrai stebina, kai pagalvoji apie šio programos sėkmę. Abu mano seneliai mokėsi mokykloje, kai Vašingtonas nukreipė šautuvų durtuvus ir įsakė panaikinti rasinę segregaciją. Mano motinos tėvas yra tikras rasinės universalizmo šalininkas, kaip ir pridera jo nuoširdžiam krikščioniškam tikėjimui. Jis mums pasakojo, kaip atrodė jų vidurinė mokykla, kai buvo panaikinta rasinė segregacija. Įtampa buvo neįtikėtina. Mergaičių likimas buvo tragiškas, nes juodaodžiai jas stebėdavo kiekvieną progą ir fiziškai priekabiavo prie jų koridoriuose. Balti vyrai turėjo palydėti kiekvieną baltą mergaitę į klasę, nes kitaip juos galėjo sugriebti, graibyti ar kitaip priekabiauti juodaodžiai. Smurtas tapo įprastas mokykloje, kur periodiškai vyko tarprasinės muštynės. Ir, žinoma, kita integracijos pasekmė buvo naivių baltų mergaičių, susimaišiusių su juodaodžiais, skaičiaus padidėjimas. Per kelis dešimtmečius pastebimai padaugėjo mišrių kūdikių, o juodaodžių tėvų, kurie likdavo su savo vaikais, buvo nedaug, todėl baltaodžių kraujo linijos visoje šalyje buvo sunaikintos. Reikia aiškiai pasakyti, kad, kaip ir šiandien, tai buvo tik nedidelė baltaodžių merginų, kurios susitikinėjo ar tuokėsi su kitokios rasės vyrais, mažuma, tačiau, atsižvelgiant į mažėjančius gimstamumo rodiklius, net ir nedidelis skaičius gali labai pakenkti mūsų tautai. 

Priežastinės rasinės maišymosi pasekmės plito visose visuomenės srityse, nes žydų kultūros rašytojai ir socialiniai inžinieriai iškėlė juodaodžius į žvaigždžių statusą, pristatydami juos kaip nepavojingus ir protingus personažus filmuose, pasirašydami sutartis su reperiais žydų įrašų kompanijose, transliuodami jų smurtinius, degeneratinius tekstus per radiją ir platindami jų įrašus visose parduotuvėse. 90-ųjų pradžioje atsirado „wiggeriai“, kai baltaodžiai perėmė ir ėmė imituoti juodųjų kultūrą ir elgesį. Jauni baltaodžiai dabar manė, kad žudyti, chuliganiškas elgesys, apgaudinėjimas, vagystės, narkotikų vartojimas ir ištvirkavimas yra labai madinga ir reiškia, kad esi toks pat kietas kaip juodieji televizijos žvaigždės. Niekas nenorėjo būti nuobodus, banalus baltasis. Antibaltųjų propaganda buvo kurta nuo tada, kai žydai XX a. pradžioje sukūrė Holivudą. Ji buvo subtili, bet per dešimtmečius tapo vis aiškesnė, o 90-aisiais buvo jau labai garsiai ir aiškiai išreikšta. Būti juodaodžiu buvo kiečiausia, o būti baltuoju – nuobodu. Dabartiniame dešimtmetyje jauni balti vyrai darosi plaukų garbanas, kad imituotų garbanotus juodaodžių plaukus, o baltos moterys darosi lūpų užpildus ir siekia būti „stambios“, kad imituotų žvėrišką juodaodžių moterų figūrą.

„Mes padėsime juodaodžiams iškilti įvairiose gyvenimo srityse, profesijose, sporto ir pramogų pasaulyje. Įgiję šį prestižą, juodaodžiai galės tuoktis su baltaisiais ir pradėti procesą, kuris atves Ameriką prie mūsų tikslo.“

RASINIS PLANAS XX AMŽIUI – Izraelis COHEN, 1912 m.

Ar mums dar yra kokia nors viltis? Sunku netgi tinkamai suvokti šio sukrėtimo mastą. Padėtis Amerikoje yra kritiška ir mes tikrai nesugebėsime atkurti baltųjų daugumos su tomis sistemomis, kurios mus atvedė į dabartinę padėtį, ir mes tikrai negrįšime prie 98 % baltųjų gyventojų. Mūsų išlikimo ateityje per kitą šimtmetį realybė greičiausiai reiškia, kad likę baltaodžiai, ypač anglai, škotai, skandinavai ir vokiečiai, t. y. šiaurės arba iš dalies šiaurės/alpės kilmės, galiausiai konsoliduos mūsų skaičių klimato sąlygomis, kurios yra labiausiai panašios į tas, prie kurių mūsų protėviai prisitaikė per tūkstančius metų. Šiaurės Amerikoje tai galėtų būti šiaurės vakarų Kanada arba panašus regionas. Jei niekas nepasikeis, dabartine trajektorija Europos rasė eina link dirbtinio išnykimo, kad ateityje egzistuotų tik kaip maža, nereikšminga mišrios negroidų-mongoloidų-kaukazoidų rasės dalis. Programa, skirta palengvinti šį galutinį išnaikinimą ir susimaišymą, yra žinoma kaip Kalergi planas.

„Tolimos ateities žmogus bus hibridas. Šiandienos rasės ir kastos taps augančio erdvės, laiko ir prietarų pralaimėjimo aukomis. Ateities eurazietiško-negroidinė rasė, išoriškai panaši į senovės egiptiečius, pakeis tautų įvairovę individų įvairove.“

Praktinis idealizmas – Kalergi, 1925 m.

Richardas fon Coudenhove-Kalergi yra masonų sukurtas ne toks slaptas planas, kaip išnaikinti baltuosius masine imigracija ir rasių maišymu. Galbūt esate girdėję apie šią ateities viziją, vadinamą „Didžiuoju pakeitimu“, kuri yra populiariai kritikuojama ir „demaskuojama“, tačiau tuo pačiu metu jums sakoma, kad tai vyksta ir kad tai yra geras dalykas. Ne tik prieš mus nukreiptos visos materialiosios ginkluotės priemonės, bet, kas dar svarbiau, mūsų tauta yra visiškai morališkai neutralizuota. Jie priima savo mirtį, jie myli mūsų sunaikinimą, jie tai laiko teisingumu, jie laiko baltųjų maišymąsi ir mišrių rasių mišrūnų gimimą moderniu, šviesiu ir doru dalyku. Nesuskaičiuojama daugybė žydų sukurtų Holivudo filmų, laidų, reklamų, muzikos ir t. t. vis sudėtingesniais būdais, tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai, piešia vaizdą, kad noras tai daryti yra nuostabus, kad drąsi nauja karta mindžioja praeities nežinojimo rasizmą. Kaip galima neigti dviejų žmonių, kurie tiesiog įsimylėjo, meilę! Akivaizdu, kad gražioji Mary Anne niekada neturėjo būti toje pačioje visuomenėje kaip Jarquavious, o jos naivūs tėvai niekada neturėjo sutikti, kad ji lankytų integruotą mokyklą ir būtų apsupta juodaodžių, kurie ją persekiotų ir priekabiautų. Jie niekada neturėjo kviesti žydų subversijos į savo namus, kad ji būtų įdiegiama jų dukrai per televiziją. Jei mūsų žmonės būtų auginti taip, kaip anksčiau, nebūtų jokio didelio noro bendrauti ir maišytis su svetimąja rase, kuri negalėtų būti labiau nutolusi ir skirtinga nuo mūsų pačių. Nebūtų deginamas anglis ir nebūtų mokamas mokestis. Sakoma, kad rasistais negimstama, o išmokstama. Realybė yra visiškai priešinga. Rasizmas yra vienas iš natūraliausių, instinktyviausių prisitaikymų, tik po kvėpavimo ir vandens gėrimo. Jis turi būti psichologiškai išmuštas. 

Aš didžiuojuosi galėdamas vadinti buvusį Alabamos gubernatorių George'ą Wallace'ą savo pusbroliu. Po to, kai natūralus požiūris į rasinę atskirtį ir tautos išsaugojimą išėjo iš mados, faktas, kad mes buvome giminės su juo ir jo šeima, buvo retai minimas. Kai aš apie tai sužinojau paauglystėje, kai dar buvau apimtas kairiųjų pažiūrų ir progresyvizmo, man beveik buvo gėda. Ištrūkęs iš liberalios ir kairiosios ideologijos psichologinės spąstų, šis giminystės ryšys tapo mano pasididžiavimu dėl jo pastangų išlaikyti segregaciją, nepaisant to, kad Wallace po Pilietinių teisių akto priėmimo pakeitė savo poziciją šiuo klausimu. Jo žinomas posakis „Segregacija dabar, segregacija rytoj ir segregacija visam laikui“ turėtų būti savaime suprantamas. Deja, tai nebėra realybė, nebent stengtumėtės vengti gyventojų centrų ir gyventumėte labai kaimo vietovėje. Džinas išleistas iš butelio, o dirbtinai sukurta priverstinio rasių maišymo programa buvo sėkmingai įgyvendinta.

Politinių sprendimų problemoms, su kuriomis susiduriame, nėra. Tai nėra pesimistinis požiūris į gyvenimą, ir šios realybės pripažinimas neturėtų padaryti jūsų abejingais ar nihilistiškais dėl mūsų gebėjimo ištaisyti šią sudėtingą padėtį. Tačiau, jei mūsų tauta nori išgyventi mirtinas grėsmes, su kuriomis susiduriame, turime įvertinti mūsų padėties realybę tokią, kokia ji yra. Štai kodėl mums taip svarbu žinoti savo istoriją, kad galėtume išvengti klaidos manyti, jog tai, ką dabar patiriame, yra būdinga tik pastarosioms kelioms dešimtims metų, ir išvengti ginčų dėl nesėkmingų sprendimų, kurie jau buvo pasiūlyti ir nesėkmingai išbandyti praeityje.

Šios diskusijos turinys gali būti ekstrapoliuotas į besikeičiančią situaciją Europoje, Australijoje, Kanadoje ir likusioje baltojo pasaulio dalyje. Šios šalys vis dar šiek tiek atsilieka nuo Jungtinių Valstijų šių pokyčių atžvilgiu, bet jos labai greitai vejasi, dėka intensyvių pastangų vergais tapusių išdavikiškų politikų, žydų NVO ir krikščioniškų organizacijų, ypač Katalikų bažnyčios. Jos gali žiūrėti į mus kaip į savo ateitį, o mes visi galime žiūrėti į Pietų Afriką kaip į savo ateitį. 

 

Ukrainiečių ataka į Rusijos Votkinsko raketų gamyklą. Komentuoja S.Ritter

Ukrainos portale TCH šiandien pasirodžiusiame straipsnyje "„Flamingo“ smogė Putino užnugariui: dega gynybos gamyklos, o „naftininkai“ jau pajuto poveikį" rašoma:

"Ukraina didina smūgius į gilųjį Rusijos užnugarį savo raketomis „Flamingo“, sėkmingai atakuodama strategines gynybos gamyklas Udmurtijoje ir išvedama iš rikiuotės kritinę naftos infrastruktūrą Tatarstane".

"Vasario 25 d. prezidentas Volodymyr Zelenskyj atskleidė detales apie Ukrainos sparnuotųjų raketų FP-5 „Flamingo“ naudojimą. Jo teigimu, gynybos pajėgos jau naudojo šias raketas smūgiams prieš objektus Rusijos teritorijoje 1400 kilometrų atstumu. Nepaisant Rusijos oro gynybos bandymų perimti raketas, visos paleistos raketos pasiekė numatytus objektus. Prezidentas taip pat patvirtino, kad Ukraina atnaujino „Flamingo“ gamybos liniją po priešo smūgių ir planuoja didinti gamybos tempą, jei bus užtikrintas tinkamas finansavimas."

Ukrainos BBC tarnyba teigia, kad per ataką prieš Votkinsko mašinų gamybos gamyklą (Udmurtija) naktį iš 21 į 22 vasario raketos nuskrido rekordinį 1700 kilometrų atstumą. Tiesioginis smūgis užfiksuotas galvanizavimo ir štampavimo cechuose, o tai sukėlė didelio masto gaisrą. Smūgio efektyvumą užtikrino specialiai modifikuota raketos kovinė dalis.

Ukrainiečių video pasakoja apie Votkinsko gamyklos ataką:

https://www.youtube.com/watch?v=mPg_QfvdN0s

Internete buvo parodytas momentas, kai Rusijai smogė raketa „Flamingo“. Primename, kad prieš keletą dienų Ukrainos ginkluotųjų pajėgų Generalinis štabas patvirtino, kad buvo smogta Rusijos karinio-pramoninio komplekso (KPK) ir logistikos objektams. Dėl Ukrainos raketų FP-5 „Flamingo“ smūgio į „Votkinsko gamyklą“ Rusijoje, viename iš Rusijos įmonės cechų užfiksuotas įtrūkimas. Apytikriai 30 x 24 metrų dydžio „skylė“ užfiksuota ant korpuso Nr. 19, kuriame yra galvanizavimo ir štampavimo cechas. „KiberBoroshni“ teigia, kad pažeidimo aukštis yra nevienodas: apie 24 metrai iš vienos pusės ir 18 metrų iš kitos. Daugiau informacijos rasite vaizdo įraše.

Scott Ritter komentaras. Autorius - buvęs JT ginkluotės inspektorius, JAV atsargos jūrų pėstininkų žvalgas, majoras.

https://www.youtube.com/watch?v=ygtDJmMf0M8

Vertimas į rusų k.

https://www.youtube.com/watch?v=h_ITF0lXPZk

Merzą vadinti „Pinokiu“ yra leidžiama valdžios kritika

„Facebook“ naudotojas Vokietijos federalinį kanclerį Friedrichą Merzą pavadino „Pinokiu“. Vokietijos Heilbronno  miesto prokuratūra nutraukė prieš jį iškeltą bylą dėl žodžio laisvės.

Spalio mėnesį federalinis kancleris Merz lankėsi Heilbronno mieste. Heilbronno policijos vadovybė paskelbė „Facebook“ įrašą, kuriame buvo kalbama apie kanclerio vizito metu nustatytą skrydžių draudimą. Kaip pranešė policija ir prokuratūra, šis įrašas sulaukė beveik 400 komentarų. Tarp jų buvo ir sakinys „Pinokis atvyksta į HN“.

Prokuratūra patikrino 38 iš visų gautų komentarų dėl galimo baudžiamumo. Anot institucijos, ne visos bylos yra baigtos.

Berliner Zeitung rašoma:

Kas pavadina Vokietijos kanclerį Friedrichą Merzą (CDU) „Pinokiu“, neturi bijoti baudžiamųjų pasekmių. Heilbronno prokuratūra nutraukė atitinkamą tyrimą prieš „Facebook“ vartotoją. Priežastis: tai buvo „nuomonės laisvė saugoma ir todėl leistina valdžios kritika“, pranešė institucija. Dėl tų pačių priežasčių buvo nutrauktas ir antrasis tyrimas dėl to paties pavadinimo.

Pinokis – personažas, simbolizuojantis melą

Pavadinimas „Pinokis“ remiasi to paties pavadinimo italų autoriaus Carlo Collodi vaikų knygos personažu, kuris pirmą kartą pasirodė 1883 m.  Medinė lėlė tapo žinoma visame pasaulyje 1940 m. po Disney animacinio filmo pasirodymo. 

Kadras iš filmo "Pinokis" (2019)

2019 m. pasirodė puikus Italijos režisieriaus Matteo Garrone filmas "Pinocchio". Filmas buvo nominuotas dviem apdovanojimais 93-ojoje „Oskarų“ ceremonijoje – už „Geriausius kostiumus“ ir „Geriausią grimą ir šukuosenas“.

Pinokis pasižymėjo tuo, kad po fėjos kerų, jam kiekvieną kartą pameluojant, jo nosis pailgėdavo. Merz pavadinti „Pinokiu“ reiškia, kad kancleris nesako tiesos. Merzas panašus į Pinokį ir tuo, kad "užkasa vokiečių pinigus į smėlį" - praskolina valstybę. Vokietijos valstybės skola 2025 metais pasiekė rekordinius 3,2 trilijonus eurų.

Heilbronno prokuratūros sprendimas rodo, kad satyriniai ir kritiniai pareiškimai apie politikus Vokietijoje yra plačiai saugomi žodžio laisvės – ypač jei jie gali būti priskirti kritikai valdžios atstovams.

Korupcija prakvipusi "kultūra": nuo Paryžiaus Eliziejaus laukų iki Vilniaus kalvų

Praėjusių metų gruodžio 31 d. mūsų spauda šykščiai informavo, kad Paryžiuje pradėtas parlamento tyrimas dėl valstybinės televizijos ir radijo „neutralumo, veikimo ir finansavimo“. Mano cituojamas "Lietuvos Rytas" tai pavadino "LRT skandalo pasikartojimu".

Vakarų spauda nebuvo tokia šykšti. Gruodžio 18 d. portale "Espanol" rašė:

"Ketvirtadienį policija atliko kratą Prancūzijos kultūros ministrės ir konservatorių kandidatės į 2026 m. Paryžiaus mero postą Rachida Dati (nuotrauka viršuje A.L.) namuose, vykdydama vieną iš prieš ją pradėtų tyrimų dėl įtariamo korupcijos.

Kratos vyko jos namuose Prancūzijos sostinėje, taip pat Kultūros ministerijoje ir Paryžiaus 7-ojo rajono savivaldybėje, kuriai ji taip pat vadovauja nuo 2008 m., kaip teigiama prokuratūros pranešime.

Ministrė, kuri 2007–2009 m. taip pat buvo Nicolas Sarkozy teisingumo ministrė, praėjusių metų spalį buvo pradėtas teisminis tyrimas dėl galimų aktyvios ir pasyvios korupcijos, įtakos pardavinėjimo, viešųjų lėšų pasisavinimo, vogtų daiktų įsigijimo ir pinigų plovimo nusikaltimų, susijusių su jos kadencija Europos Parlamento narės pareigose". 

"Ji kaltinama pasyvia korupcija, įtakos pardavinėjimu, vogtų daiktų įsigijimu ir pasitikėjimo pažeidimu, nes tyrimas rodo, kad mokėjimai neatitiko faktinio teisinio konsultavimo darbo, o buvo skirti lobistinei veiklai Europos Parlamente.

Ji taip pat yra tiriamoji dėl 19 prabangių papuošalų, kurie nebuvo deklaruoti Viešojo gyvenimo skaidrumo aukštajai institucijai (HATVP) ir kurių vertė yra nuo 420 000 iki 600 000 eurų."

 

Machinacijos su bilietais Luvre 

Š.m. vasario mėn. policija areštavo devynis žmones, įtariamus sukčiavimu su bilietais į Luvrą, kuris muziejui kainavo 10 mln. eurų. Tarp įtariamųjų yra Luvro darbuotojai ir gidai. Byla pradėta tirti 2024 m. gruodžio mėn.

Tarp sulaikytųjų yra du muziejaus darbuotojai, keli gidai ir asmuo, kuris laikomas grupės organizatoriumi, praneša „Reuters“, remdamasi Paryžiaus prokuratūra.

FB nuotr.

Lietuvos kultūros ir korupcijos (?) bastionas LRT

2025-11-03 

Valstybės kontrolė: LRT auditas nustatė sistemines dirbančiųjų socialinių garantijų rizikas, esmines turinio prieinamumo ir pirkimų spragas

• Nustatytos dirbančiųjų socialinių garantijų rizikos, nėra aiškiai reglamentuoti darbuotojų atrankos, darbo užmokesčio ir autorinių sutarčių taikymo principai.
• Per dideli kartojimai LRT plius programoje, kurie kelia rizikas turinio įvairovei.
• Transliuojamos mokamos informacijos kiekis yra per didelis – nacionalinio transliuotojo misiją vykdančiai LRT būtina neatlygintinai skleisti daugiau pranešimų kultūrine, šviečiamąja ir socialine tematika.
• Nustatyta viešųjų ir programų pirkimų trūkumų – būtina stiprinti pirkimų vidaus kontrolę, tobulinti jų teisinį reglamentavimą. 

Mums telieka laukti VK atlikto LRT patikrinimo vertinimo Seime. 

Aš gi manau, kad Lietuvoje dėl kultūros padėties protestavo ir chaltūros gamintojai. Dar aš manau, kad antikultūra ir korupcija išsikerojo nuo Eliziejaus laukų iki Vilniaus kalvų, o korupcijos centras - Briuselis su jo uršulėmis, pinokiais ir miunhauzenais.

Alko ir VŽ nuotraukos

Jeffrey Sachs: Ketveri metai karo Ukrainoje – hegemonija ar taika? (video)

 

Prof. Jeffrey Sachs aptaria ketverių metų sukaktį nuo Rusijos invazijos į Ukrainą, kodėl Vokietija yra svarbiausias konflikto sprendimo raktas, kodėl JAV atsisakė priimti bendrą Europą su Rusija ir kaip karas pakeitė pasaulio tvarką.

https://www.youtube.com/watch?v=h7WmEAu87WE

Video rusų k.

https://www.youtube.com/watch?v=JkADfdg7oK0

JAV karas su Iranu: atviras laiškas JT Saugumo Tarybai. Prof.Jeffrey D. Sachs

 

Gerbiamieji Saugumo Tarybos nariai,

Jungtinių Valstijų prezidentas grasina Irano Islamo Respublikai panaudoti jėgą, jei ji nesutiks su JAV reikalavimais. Jo veiksmai kelia didelį regioninio karo, kuris turėtų pražūtingų pasekmių, pavojų. Paklaustas, ar nori režimo pasikeitimo, jis atsakė, kad „atrodo, jog tai būtų geriausia, kas galėtų nutikti“. Paklaustas, kodėl į regioną buvo nusiųstas antrasis JAV lėktuvnešis, prezidentas D. Trumpas atsakė: „Jei nesusitarsime, jis mums bus reikalingas... Jei jo prireiks, jis bus paruoštas“.

Šios grėsmės pažeidžia JT chartijos 2 straipsnio 4 dalį, kurioje teigiama, kad „visos narės savo tarptautiniuose santykiuose susilaiko nuo grėsmės jėga ar jėgos panaudojimo prieš bet kurios valstybės teritorinį vientisumą ar politinę nepriklausomybę arba bet kokių kitų veiksmų, nesuderinamų su Jungtinių Tautų tikslais“.

Šios grėsmės skamba Iranui pakartotinai raginant derėtis. Be to, vasario 7 d. Irano užsienio reikalų ministras Dohos mieste pasakė kalbą, kurioje pasiūlė visapusiškas derybas dėl regiono taikos, po derybų Omane, kurias parėmė Arabų valstybių ir Turkijos diplomatai. Netgi paskelbus antrąjį derybų raundą, JAV griebiasi vis didesnių grėsmių panaudoti jėgą.

Šiais pavojingais laikais Jungtinių Tautų Saugumo Taryba susiduria su klausimu, ar kuri nors valstybė narė, naudodama jėgą ar grasinant ją panaudoti, gali pakilti virš Jungtinių Tautų Chartijos, kuri reglamentuoja visų mūsų veiklą. Pavojuje yra Jungtinių Tautų pagrįstos tarptautinės sistemos vientisumas.

Vienas iš svarbiausių Saugumo Tarybos vaidmenų yra raginti valstybes nares spręsti ginčus taikiais būdais, pavyzdžiui, derybomis, tarpininkavimu, arbitražu ar teisminiu sprendimu, negrasinant jėga ar nenaudojant jėgos. Šiandien pasaulis skubiai reikia atnaujinto įsipareigojimo diplomatijai.

Dabartinė JAV grėsmė užpulti Iraną prasidėjo ne dėl to, kad Iranas nesugebėjo derėtis. Priešingai, ji prasidėjo dėl to, kad Jungtinės Valstijos atsisakė derybų, kurios jau buvo sėkmingos.

2015 m. liepos 14 d., po ilgų diplomatinių derybų, Iranas ir P5 šalys bei Vokietija sudarė Bendrąjį išsamų veiksmų planą (JCPOA), siekdamos užtikrinti, kad Irano branduolinė programa išliktų išimtinai taiki. Mainais turėjo būti panaikintos ekonominės sankcijos Iranui. JCPOA numatė, kad Irano branduolinė veikla bus nuolat ir griežtai tikrinama Tarptautinės atominės energijos agentūros, taip panaikinant Irano branduolinio ginklo sukūrimo riziką, kurią Iranas nuolat neigė.

2015 m. liepos 20 d. JT Saugumo Taryba vienbalsiai priėmė Rezoliuciją Nr. 2231. Šia rezoliucija „patvirtinamas JCPOA“ ir visos valstybės raginamos imtis „būtinų priemonių, kad būtų paremtas jo įgyvendinimas“. Ji panaikino ankstesnes sankcijų rezoliucijas ir įtraukė JCPOA į tarptautinę teisę. Saugumo Taryba aiškiai pripažino Irano „teisę plėtoti branduolinę energiją taikiems tikslams“ pagal Branduolinio ginklo neplatinimo sutartį ir nustatė tvirtą tikrinimo režimą.

Tačiau 2018 m. gegužės 8 d., praėjus trejiems metams po sėkmingos JT ST rezoliucijos priėmimo, Jungtinės Valstijos vienašališkai pasitraukė iš JCPOA. Šiam pasitraukimui aktyviai lobavo Izraelio vyriausybė. Nuo 1990-ųjų pabaigos Izraelio vadovai nuolat, melagingai ir veidmainiškai tvirtino, kad Iranas yra ant branduolinio ginklo įsigijimo slenksčio, nors pats Izraelis slapta įsigijo branduolinius ginklus nesilaikydamas Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties ir iki šiol atsisako prisijungti prie sutarties ir paklusti jos kontrolei.

Kai prezidentas D. Trumpas vienašališkai pasitraukė iš JCPOA, JAV vėl įvedė plačias sankcijas, kurios tiesiogiai prieštarauja Rezoliucijai 2231, ir pradėjo ekonominio karo kampaniją, skirtą paralyžiuoti Irano ekonomiką, kuri tęsiasi iki šiol.

Todėl dabartiniai JAV grasinimai yra dalis ilgalaikio modelio, kai tariamai domimasi derybomis, o iš tiesų vykdoma ekonominė karo ir karinė jėga. 2025 m. birželio mėn., po derybų atnaujinimo anksčiau tais pačiais metais, JAV ir Iranas pradėjo šeštąjį derybų raundą. JAV derybas apibūdino kaip konstruktyvias ir teigiamas. Šeštasis raundas buvo numatytas 2025 m. birželio 15 d. Tačiau 2025 m. birželio 13 d. JAV parėmė Izraelio bombardavimą Irano. Po savaitės JAV užpuolė Iraną pagal operaciją „Midnight Hammer“.

JAV puolimas prieš JT chartiją vėl eskaluojasi iki karo ribos, JAV kasdien grasina panaudoti jėgą ir vykdo ekonominį karą. JAV stiprina savo karinį buvimą netoli Irano ir nuolat grasina pradėti tiesioginį puolimą.

Administracija taip pat atvirai kalbėjo apie savo ekonominio karo strategiją. Sausio 20 d. interviu Davose JAV iždo sekretorius Scott Bessent apibūdino, kaip JAV sąmoningai sukėlė Irano valiutos žlugimą, dolerio trūkumą ir importo žlugimą, siekdamos sukelti ekonomines kančias ir masinius neramumus. Bessent apibūdino dėl to kilusius neramumus kaip „labai teigiamą pokytį“.

Labiausiai stebina tai, kad JAV, siekdamos režimo pasikeitimo Irane, nuolat reikalauja, kad Iranas derėtųsi. Iranas derėjosi ne kartą. JCPOA buvo suderėta ir ratifikuota Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje. Netgi po to, kai Iranas praėjusią vasarą atnaujino derybas, jo teritorija patyrė didelio masto oro smūgius. Dabar JAV atvirai skelbia ekonominio žlugimo ir režimo pasikeitimo politiką.

Nė viena šalis nėra saugi, jei Jungtinės Valstijos gali drąsiai grasinti Iranui ir kelioms kitoms valstybėms, įskaitant Kubą, Daniją ir kitas.

Liūdna ir skaudu prisiminti, kad Jungtinės Tautos buvo prezidento Franklino D. Roosevelto sumanymas. Jis įsivaizdavo didžiųjų valstybių bendradarbiavimo ir daugiašališkumo erą pagal tarptautinę teisę kaip tarptautinės taikos ir saugumo pagrindą. Jo žmona Eleanor Roosevelt prižiūrėjo Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos rengimą ir priėmimą.

Tuo metu JAV įsivaizdavo erą, kurioje klestės diplomatija, ir laiką, kai vyraus teisė ir teisingumas, o ne žiauri jėga, laiką, kai gerbsime pranašo Izaijo žodžius, išraižytus ant sienos Pirmojoje aveniu, priešais Jungtines Tautas: „Jie savo kardus sukalės į plūgus, o ietis – į kirtimo peilius. Tauta nebekels kardų prieš tautą. Jie nebesimokys karo.“

Leisti, kad JT chartija būtų negailestingai pažeidžiama, netgi jos priimančiojoje šalyje, reiškia pakviesti grįžti prie pasaulinio karo, šį kartą branduolinio amžiaus. Kitaip tariant, tai reiškia pakviesti žmoniją sunaikinti save. JT Saugumo Taryba, atstovaujanti mums, tautoms, turi įgaliojimus ir didelę atsakomybę užtikrinti taiką.

Su pagarba

Jeffrey D. Sachs

Kolumbijos universiteto profesorius

Priedas. Toliau pateikiu iliustratyvų rezoliucijos projektą, kuriuo JT Saugumo Taryba galėtų įvykdyti savo pareigą esamomis aplinkybėmis.

Saugumo Taryba,

Prisimindama Jungtinių Tautų Chartijos tikslus ir principus, ypač visų valstybių narių pareigą susilaikyti nuo grasinimo jėga ar jėgos panaudojimo prieš bet kurios valstybės teritorinį vientisumą ar politinę nepriklausomybę, kaip nustatyta Chartijos 2 straipsnio 4 dalyje,

Dar kartą patvirtindama, kad tarptautinės taikos ir saugumo palaikymas priklauso nuo tarptautinės teisės, Saugumo Tarybos autoriteto ir taikaus ginčų sprendimo laikymosi,

Prisimindama 2015 m. liepos 20 d. vienbalsiai priimtą rezoliuciją 2231 (2015), kuria Saugumo Taryba patvirtino Bendrąjį išsamų veiksmų planą (JCPOA) ir paragino visas valstybes nares imtis veiksmų, būtinų jo įgyvendinimui paremti,

Dar kartą patvirtindama savo įsipareigojimą laikytis Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties, visų šios sutarties šalių pareigos visiškai laikytis savo įsipareigojimų ir primindama šalių teisę, laikantis tos sutarties I ir II straipsnių, be diskriminacijos plėtoti branduolinės energijos mokslinius tyrimus, gamybą ir naudojimą taikiems tikslams

Veikdama pagal Jungtinių Tautų chartiją,

Ragina visas valstybes nares nedelsiant ir besąlygiškai nutraukti visus grasinimus panaudoti jėgą ar jos panaudojimą ir visiškai laikytis savo įsipareigojimų pagal Jungtinių Tautų Chartijos 2 straipsnio 4 dalį;

Pripažįsta, kad JCPOA buvo galiojančios daugiašalės derybos, kurias patvirtino Saugumo Taryba, ir pripažįsta, kad JCPOA atsisakymas buvo vienpusis Jungtinių Valstijų sprendimas;

Nusprendžia, kad, remdamasi savo įgaliojimais, JT Saugumo Taryba įpareigoja visas suinteresuotas valstybes nedelsiant pradėti derybas, kad būtų sudarytas atnaujintas išsamus susitarimas dėl Irano branduolinės programos, grindžiamas JCPOA principais ir visiškai atitinkantis Branduolinio ginklo neplatinimo sutartį;

Ragina visas valstybes nares susilaikyti nuo veiksmų, kurie kenkia diplomatiniams pastangams, didina įtampą ar silpnina Jungtinių Tautų autoritetą;

Nusprendžia toliau aktyviai nagrinėti šį klausimą.

https://www.unz.com/article/no-us-war-on-iran-an-open-letter-to-the-un-security-council/

Tikroji Europos krizė: populiacija. Prof. David Skrbina

 

Prieš aštuoniasdešimt trejus metus Joseph Goebbels paskelbė esė pavadinimu „Die Krise Europas“ („Europos krizė“). Kaip ir dauguma jo esė, šis buvo įžvalgus ir pranašingas. Jame, žinoma, buvo nagrinėjama tuo metu vyravusi krizė: karas, kuris pasisuko prieš Vokietiją, atgimstantis judaizmas-bolševizmas ir žydų klausimo svarba tame kare. Šiandien Europa susiduria su panašia, bet kitokia krize; mano tikslas čia yra šiek tiek paaiškinti šią situaciją ir galbūt nurodyti kelią į priekį.

Šia prasme šiais laikais madinga kalbėti apie „Europos mirtį“, bet tai paprastai yra nekonkretūs ir hiperboliniai pasisakymai, dažnai nepagrįsti faktiniais duomenimis. Europa nemiršta, bet ji serga ir jai gresia pavojus, kad jos socialinė ir politinė orientacija gali pasikeisti visam laikui, nutolstant nuo tradicinių Europos vertybių ir struktūros ir artėjant prie globalistinių, vartotojiškų, „amerikanizuotų“ vertybių ir struktūros. Tai būtų didelė gėda, ir mąstantys žmonės visur turėtų daryti viską, kas įmanoma, kad išvengtų tokio rezultato.

Šiuo metu Europa susiduria su daugeliu rimtų problemų, įskaitant karą Ukrainoje, nestabilią NATO, deindustrializaciją ir galimą euro vertės kritimą. Tačiau problema, kurią noriu čia aptarti, yra susijusi su gyventojų skaičiumi. Ji turi du aspektus: (1) bendras gyventojų skaičiaus mažėjimas ir (2) baltųjų gyventojų dalies mažėjimas ir ne baltųjų gyventojų dalies didėjimas. Pirmiausia aptarsiu antrąjį aspektą.

Kalbant apie rasinę gyventojų statistiką, pirmoji problema, su kuria susiduriame, yra tai, kad dauguma Europos vyriausybių atsisako registruoti duomenis pagal rasę ir etninę priklausomybę, o tai savaime kelia didelius įtarimus; kyla klausimas, kodėl jos nenori, kad mes tai žinotume? Jos gali bandyti laikytis moralės principų ir tvirtinti, kad demografija yra neutrali rasės atžvilgiu, ar kažką panašaus, bet tai yra nesąmonė. Vyriausybinės institucijos akivaizdžiai bando slėpti tikrovę nuo savo piliečių dėl priežasčių, kurios negali būti geros.

Taigi, mes paprastai esame priversti naudoti netiesioginius statistinius duomenis, pavyzdžiui, religiją ar kalbą, norėdami įvertinti neeuropiečių gyventojų skaičių. Didžiausia problema Europai kyla dėl Šiaurės Afrikos ar Artimųjų Rytų gyventojų, kurie beveik visi yra musulmonai, ir, laimei, mes turime duomenis apie jų skaičių. Remiantis įprastais statistiniais duomenimis, Jungtinėje Karalystėje yra apie 4 milijonai musulmonų (apie 6 % visų gyventojų), Prancūzijoje – 7 milijonai (10 %), Vokietijoje – 6 milijonai (7 %). Tai didžiausios tokios gyventojų grupės. Mažesnėse šalyse jų, žinoma, yra mažiau, bet jie vis tiek sudaro nemažą visų gyventojų dalį. Austrijoje gyvena apie 800 000 musulmonų (8 %), Švedijoje – apie 1 milijonas (10 %), o tokios šalys kaip Belgija (7,5 %), Šveicarija (6 %) ir Italija (5 %) nuo jų nedaug atsilieka. (Priešingai, JAV gyvena apie 5 milijonai musulmonų, arba apie 1 % gyventojų.)

Kitas iššūkis kyla dėl juodaodžių gyventojų. Šiandien Prancūzija turi didžiausią juodaodžių gyventojų skaičių Europoje – apie 3,8 milijono (6 %); po jos eina Jungtinė Karalystė (2,5 milijono arba 4 %), Italija (1,2 milijono arba 2 %), Ispanija (1 milijonas arba 2 %) ir Vokietija (1,3 milijono arba 1,5 %). (Dar kartą primename, kad JAV gyvena apie 50 milijonų juodaodžių, arba 14 % gyventojų.

Sujungus šias dvi mažumų grupes, matome, kad Prancūzija yra dideliuose sunkumuose, turėdama iš viso 10,8 milijono žmonių (16 %), po jos eina Jungtinė Karalystė su 6,5 milijono (10 %) ir Vokietija (7,3 milijono arba 8,5 %). Tačiau padėtis yra dar blogesnė – paaiškėjo, kad šios dvi grupės sudaro tik apie pusę nebaltaodžių gyventojų, todėl tikrasis nebaltaodžių gyventojų skaičius (skaičiais ir procentais) yra maždaug dvigubai didesnis už šiuos skaičius.

Čia daug skaičių, bet gera žinia yra ta, kad, nepaisant milijonų ne baltųjų, Europos baltoji gyventojų dalis vis dar sudaro tvirtą daugumą. Neigiama pusė yra ta, kad tendencijos yra neigiamos, nes baltoji rasė turi labai žemą gimstamumą, kuris yra mažesnis už natūralųjį atsinaujinimą, o ne baltoji rasė imigruoja ir dauginasi didesniu mastu. Šie rodikliai yra tokie, kad per keturis ar penkis dešimtmečius baltaodžiai rizikuoja tapti mažumine gyventojų grupe, t. y. sudaryti mažiau nei 50 % savo šalių gyventojų.

Pavyzdžiui, praėjusių metų birželį britų tyrėjas Matt Goodwin savo ataskaitoje išanalizavo tris Jungtinės Karalystės gyventojų pogrupius: baltieji britai, kiti baltaodžiai ir ne baltaodžiai. Jis rodo, kad ne baltaodžių gyventojų skaičius išaugs nuo dabartinio 19,7 % lygio (maždaug dvigubai daugiau nei mano minėti 10 % „juodaodžių + musulmonų“) iki 40 % 2060 m. ir 50 % 2078 m. – tuomet baltaodžiai Jungtinėje Karalystėje taps mažuma. (Ataskaita sulaukė didelio susidomėjimo, nes „baltųjų britų“ kategorija 50 % ribą pasieks dar anksčiau, 2063 m.)

Galime tikėtis, kad panašios tendencijos pasireikš ir kitose Europos šalyse – šiek tiek greičiau arba šiek tiek lėčiau, priklausomai nuo dabartinio ne baltųjų gyventojų procento ir konkrečių gimstamumo rodiklių. Pavyzdžiui, Prancūzijoje šiuo metu apie 32 % gyventojų yra ne baltaodžiai, todėl tikėtina, kad apie 2060 m. baltaodžiai taps mažuma. Vokietijoje, kur šiuo metu apie 17 % gyventojų yra ne baltaodžiai, baltaodžiai taps mažuma tik apie 2085 m., jei, žinoma, visos dabartinės tendencijos išliks.

Remiantis prognozėmis, JAV šiuo metu numatoma, kad 2045 m., t. y. vos po 20 metų, baltaodžiai taps mažuma. Taigi, jei pasaulio baltųjų tautose artėja „mirtis“, JAV bus pirmoji, kuri žlugs. Prancūzija turi galbūt 15 metų daugiau nei Amerika, Jungtinė Karalystė – galbūt 30 metų daugiau, o Vokietija – galbūt 40 metų daugiau. Bet kokią artėjančią „Europos krizę“ nustelbia daug artimesnė „Amerikos krizė“. Tai galėtų būti gera žinia Europai, jei ji sugebės stebėti, kas vyksta čia, JAV, ir išsiaiškinti, kaip to išvengti.

Akivaizdu, kad aš tai vertinu kaip blogą žinią, kai istorinės baltosios tautos gresia tapti baltųjų mažuma. Geriausiu, optimistiškiausiu scenarijumi, kai tai įvyks, šių visuomenių pobūdis greitai pasikeis, greitai nutols nuo to, koks jis buvo, kai dominavo baltieji. Ir jos, iš būtinybės, greitai ims manifestuoti savo ne baltųjų daugumos vertybes. Trumpai tariant, jos taps panašesnės į ne baltųjų kultūras ir tautas – kultūras, kurios, apskritai, yra mažiau klestinčios, mažiau saugios, mažiau sveikos ir mažiau produktyvios. Kai kurie tai vadintų pablogėjimu, kiti – tiesiog pokyčiu; tai palieku spręsti skaitytojui.

Didesnės populiacijos klausimas

Tai, ko gero, galima pavadinti „mažumų klausimu“. Visa ši problema susijusi su didesniu klausimu, būtent bendru gyventojų skaičiaus mažėjimu Europoje. Tai yra labai svarbus klausimas, tačiau paprastai jis arba (a) visiškai ignoruojamas, arba (b) nagrinėjamas paviršutiniškai. Kai jis iškyla, tai paprastai susijęs su tariamu pasauliniu naikinimo sąmokslu arba kokiu nors klastingu genocido planu, pavyzdžiui, „vakcina“. Vienintelė naudinga analizė susijusi su Didžiojo pakeitimo klausimu; daugiau apie tai žemiau.

Dėl labai suprantamų priežasčių beveik neįmanoma gauti tiesaus atsakymo apie gyventojų skaičių. Nei dešinieji, nei kairieji, nei liberalai, nei konservatoriai, nei religinės, nei pasaulietinės frakcijos nesugeba pateikti tvirtų faktų ir apsvarstyti racionalių sprendimų. Todėl leiskite man čia pateikti keletą tiesių žodžių apie gyventojų skaičių:

Beveik visais atžvilgiais pasaulis yra smarkiai perpildytas. Dabartinis pasaulio gyventojų skaičius artėja prie 8,2 milijardo ir sparčiai artėja prie 10 milijardų iki 2050-ųjų. Pagal naujausius skaičiavimus, iki 2085 m. šis skaičius pasieks aukščiausią tašką – apie 10,3 milijardo.

Problema ta, kad mes ir Žemė evoliucionavome sąlygomis, kai žmonių skaičius buvo daug mažesnis ir jų tankis – daug mažesnis. Žmonės šioje planetoje egzistuoja apie 3 milijonus metų, ir tikrai 99,9 % to laiko Žemėje gyveno mažiau nei 100 milijonų žmonių – arba, tiems skaitytojams, kuriems sunku suskaičiuoti, mažiau nei 0,1 milijardo. Ir tai yra viršutinė riba; daugelį tūkstantmečių jų buvo daug mažiau, kartais net mažiau nei 1 milijonas.

Žmonija pirmą kartą peržengė 100 milijonų ribą tik apie 1000 m. pr. m. e. Bet tada mes patyrėme greitą, eksponentinį augimą, pasiekdami 1 milijardą apie 1800 m.; o dabar, per porą dešimtmečių, mes pasieksime 10 milijardų: 100 kartų daugiau nei evoliucijos norma. Nei mes, nei planeta neevoliucionavome taip, kad galėtume susidoroti su tokia Homo sapiens mase. Evoliucinės laiko skalės požiūriu tai nėra normalu; ilgalaikėje perspektyvoje tai negali būti išlaikyta. Tai neišvengiamai veda prie katastrofos. Suprantu, kad kai kurie žmonės mano kitaip, bet jei jie nori taip teigti, jiems tenka įrodinėjimo pareiga. Jie turi įrodyti, kad mes ir planeta galime išgyventi su istorijoje beprecedentiniu žmonių skaičiumi. Sėkmės jiems.

Problemą dar labiau apsunkina tai, kad didelė dalis mūsų populiacijos – galbūt 2 milijardai žmonių (ir šis skaičius auga) – vartoja išteklius palyginti dideliais kiekiais, todėl bendras žmonių suvartojimas gerokai viršija tai, kas yra tvaru planetai. Neatsinaujinantys ištekliai (tokie kaip nafta) sparčiai mažėja ir tampa sunkiau pasiekiami, o atsinaujinantys ištekliai suvartojami greičiau, nei jie gali atsinaujinti. Dėl to pasaulio ekosistemos sparčiai nyksta. Šie duomenys yra gerai žinomi ir neginčytini, todėl čia jų nekartosiu. Bet kai pasaulio ekosistemos nyksta, žmonija neatsilieka – tai galiu garantuoti.

Be to, kad visi planetos ekosistemos nariai galėtų klestėti, jiems reikia erdvės: daug erdvės, daug žemės, kurią žmonės niekaip reikšmingai neveiktų. Kitaip tariant, turime atidėti didelius žemės plotus kaip funkcionalią laukinę gamtą. Deja, esama laukinė gamta taip pat sparčiai nyksta. Šiuo metu mes naudojame, keičiame arba teršiame praktiškai visą ledo nepadengtą žemę Žemėje.[1]

Esant dabartinėms sąlygoms neįmanoma išvengti katastrofiškų nuostolių ne žmogaus gamtai, o galiausiai ir mums patiems. Todėl mokslininkai ir ekologai vis labiau pripažįsta, kad galbūt pusė Žemės sausumos ploto turėtų būti atidėta, nenaudojama ir neužteršta, kaip funkcinė laukinė gamta. [2] Kad ilgainiui išgyventų, žmonės turi išmokti gyventi maždaug pusėje Žemės paviršiaus, o toje pusėje – gyventi neviršydami žemės biologinio pajėgumo, t. y. gamtos gebėjimo nuolat ir ilgalaikiai tiekti išteklius bei absorbuoti atliekas. (Jei jums tai skamba kaip „kraštutinė dešinė“, „kraštutinė kairė“ ar „fašizmas“, tuomet jums reikia persvarstyti savo apibrėžimus; tai tik sveikas protas, suderintas su elementaria mokslo žiniomis).

Tačiau galutinis rezultatas daugumai yra gana šokiruojantis. Išanalizavus visus skaičius, paaiškėja, kad tvari pasaulio gyventojų populiacija yra apie 2 milijardai žmonių. Tai yra 75 % mažiau nei dabartiniai skaičiai. Kažkaip ir kažkokiu būdu turime atsikratyti 6 milijardų žmonių – ne iš karto, ne per naktį, bet per (sakykime) šį amžių. Jei to nepadarysime, yra labai didelė tikimybė, kad pati gamta įsikiš ir negailestingai mus sumažins – galbūt iki nulio.[4] Jei norime būti racionalia rūšimi, turėtume riboti savo skaičių, ir tai padaryti greitai.

Kaip tiksliai tai gali įvykti, paliksiu kitam kartui. Pakanka pasakyti, kad yra daugybė galimybių, nuo geranoriškų ir savanoriškų iki prievartinių ir privalomų, ir toks „protingas gyvūnas“ kaip mes tikrai gali sugalvoti veiksmingą, sąžiningą, humanišką ir teisingą planą. Kitas klausimas yra tai, kas tiksliai turėtų būti sumažintas. Kaip baltosios rasės narys ir gynėjas, aš, žinoma, norėčiau, kad mano giminės dalis pasaulyje padidėtų, bet ir vėlgi, šis klausimas turės palaukti kito karto. Čia tik pasakysiu, kad yra priežasčių sumažinti visus, visas grupes, nuo dabartinio lygio.

Italijos atvejo tyrimas

Su šia trumpa įžanga, leiskite man pereiti prie Europos gyventojų problemų pavyzdžio – Italijos. Aš aptarsiu du reprezentatyvius žiniasklaidos straipsnius, bet pirmiausia leiskite man prisiminti šiek tiek asmeninės patirties šiuo klausimu.

Per pastaruosius kelerius metus man pasisekė praleisti šiek tiek laiko šiaurės Italijoje. Daugeliu atžvilgių tai vis dar puiki šalis: žmonės, maistas, peizažai ir istorija yra fantastiški, ir aš tikrai turėjau tik teigiamų patirčių. Vis dėlto buvo sunku išvengti jausmo, kad kažkas yra ne taip. Kiti europiečiai (ne italai), su kuriais kalbėjau ir kurie praeityje patys praleido laiką Italijoje, tai patvirtino; jie sakė: „Šalis tiesiog nėra tokia pati.“ Žinoma, italai turi visas įprastas problemas, pavyzdžiui, infliaciją, korumpuotą vyriausybę, nedarbą, didėjančias būsto išlaidas ir pan. Tačiau akivaizdu, kad ten vyksta kažkas daugiau, ir tai nėra gerai.

Kai paprašiau pateikti daugiau detalių, visi mano draugai paminėjo vieną pagrindinį veiksnį: imigraciją. Imigrantai pakeitė šalies charakterį – ir ne į gerąją pusę. Tam tikras Milano, Veronos ir kitų šiaurinių miestų dalis naktį geriau vengti. Padaugėjo smulkių nusikaltimų ir gaujų smurto. Mano patirtis rodo, kad juodaodžiai ir musulmonai buvo matomi, bent jau nedideliais skaičiais, beveik visur, kur aš buvau, o prieš porą dešimtmečių taip nebūtų buvę. Vėlgi, sunku gauti patikimus skaičius, bet Italijoje, matyt, gyvena apie 1,2 milijono juodaodžių (2 %) ir apie 3,5 milijono musulmonų (5 %), nors šie skaičiai tikrai yra per mažai įvertinti. Kaip ir anksčiau, tai reiškia, kad ne baltaodžių gyventojų skaičius sudaro mažiausiai (2 x 7 % =) 14 % visų gyventojų. Ir jis didėja kasdien.

Žiniasklaida reguliariai praneša apie Italiją ir jos „gyventojų krizę“ – paprastai tai reiškia gyventojų skaičiaus mažėjimą. Tačiau mūsų liberali žiniasklaida paprastai tokius pranešimus paverčia politiniais komentarais ir propaganda. Įdomūs du naujienų straipsniai, abu iš Jungtinės Karalystės. Pirmasis, iš kraštutinės kairės laikraščio „Guardian“, datuojamas 2023 m. pabaiga, yra „Kova dėl gimimų: kaip kraštutinė dešinė išnaudoja Italijos „demografinę žiemą““.

Italija, kaip skaitome, patiria „lėtą krizę“, „demografinę žiemą“, jos gyventojų skaičius mažėja. Šiuo metu Italijoje gyvena apie 60 milijonų žmonių, ir italai buvo „šokiruoti“, sužinoję, kad 2022 m. jų skaičius sumažėjo 179 000, arba apie 0,3 %. Gimstamumo rodiklis yra 1,24 – gerokai mažesnis už natūralųjį atsinaujinimo lygį (2,1) – todėl prognozuojama, kad iki 2070 m. šalies gyventojų skaičius sumažės iki 48 milijonų, t. y. per ateinančius 45 metus sumažės apie 20 %. Visada budrus Elonas Muskas tuo metu tviteryje parašė, kad „Italija nyksta“.

Šią situaciją „Guardian“ žurnalistas Tobias Jones apibūdina miglotais, bet grėsmingais tonais: vidutinis amžius didės (tiesa), pensijų sistema bus perkrauta, todėl reikės „didžiulių mokesčių padidinimų arba drastiškų pensijų sumažinimų“ (tikriausiai tiesa). Mokyklos turės užsidaryti, nes mažės vaikų skaičius (teisinga). Ir... „kraštutinė dešinė“ pasinaudos šia tragiška situacija – apie tai daugiau žemiau.

Sustokime akimirkai ir dar kartą pažvelkime į tai iš istorinės perspektyvos. Per pastaruosius 2000 metų, įskaitant Romos imperijos laikotarpį, Italijos pusiasalyje gyveno mažiau nei 10 milijonų žmonių. 1300 m., prasidėjus garsiajam Italijos renesansui, kuris, žinoma, buvo vienas iš aukščiausių žmonijos kultūros istorijos laikotarpių, gyventojų skaičius išaugo iki maždaug 13 milijonų. Juodoji mirtis sumažino šį skaičių keliais milijonais, bet iki 1600 m. jis vėl pakilo iki panašaus lygio. Su pramonės revoliucijos pradžia 1700 m. Italija, kaip ir likusi Europa, pradėjo sparčiai augti; iki 1800 m. šalies gyventojų skaičius išaugo iki 20 milijonų, iki 1900 m. – iki 35 milijonų, o 2000 m. – iki 55 milijonų. Italija patyrė „demografinę vasarą“, bet tai jai nepadėjo nei Pirmojo, nei Antrojo pasaulinio karo metu. Tačiau ji turėjo daug gyventojų.

Dabar palyginkime tai su evoliucine, ekologine analize. Jei Italija racionaliai spręstų savo dalį dabartinės pasaulinės gyventojų perteklius krizės, ji, pirma, apie pusę savo teritorijos paskelbtų esama arba būsima laukine gamta; antra, ji stengtųsi gyventi tvariai kitoje pusėje. Remiantis dabartiniais regiono biologinio pajėgumo įvertinimais, tai duotų apie 15 milijonų gyventojų tikslą. Tai skamba katastrofiškai mažai, tačiau, stebėtina, šis „ekologiškai optimalus“ gyventojų skaičius yra beveik toks pat, kaip ir tada, kai Italija pasiekė savo socialinės ir kultūrinės gerovės viršūnę XIV a. Galbūt tai nėra toks atsitiktinumas; galbūt gamta ir žmonija yra „laimingiausios“ ir gali geriausiai klestėti tik tam tikru optimaliu lygiu – lygiu, kuris yra daug žemesnis nei tas, kurį matome šiandien. Bent jau tokia yra išvada.

Iš šios perspektyvos Italijos artėjantis gyventojų skaičiaus sumažėjimas nuo 60 milijonų iki 48 milijonų yra ne tik „krizė“, bet ir palaima. Jei ta tauta per, tarkime, kitus 50 metų prarastų dar 30 milijonų žmonių, ji būtų beveik idealios būklės – pusiausvyroje su savo aplinka ir pasirengusi naujam kultūriniam renesansui.

„Kraštutinė dešinė“ kelia grėsmę

Bet, žinoma, nei dešinieji, nei kairieji taip nemano. Šiandieniniai baimės kurstytojai nerimauja dėl planuojamo masinio nacionalinių gyventojų išnaikinimo ar karikatūriškai piktų gyventojų skaičiaus mažinimo planų. Bet tai ne tik nepagrįsta, bet ir prima facie juokinga. Kiek man žinoma, nė vienas pasaulio istorijos nacionalinis lyderis, kad ir koks iškrypęs ar piktas jis būtų, niekada nenorėjo sąmoningai išnaikinti savo tautos.[6] Kiekvienas lyderis ir kiekviena vyriausybė supranta, kad kuo daugiau žmonių, tuo geriau: daugiau mokesčių mokėtojų, daugiau karių, daugiau gamintojų, daugiau vartotojų, daugiau nacionalinio turto, daugiau „svorio“ pasaulinėje arenoje.

Tačiau, kaip informuoja „Guardian“ straipsnis, kyla daug rimtesnė problema: „kraštutinės dešinės“ lyderė Giorgia Meloni politiniu požiūriu pasinaudoja šia „gyventojų krize“. Reikia pripažinti, kad Meloni mielai sako tautai, kad tai yra krizė, ignoruodama tiek istoriją, tiek šiuolaikines ekologines analizes. Tačiau rašytojas Jonesas labiau nerimauja dėl Meloni propaguojamos „didžiojo pakeitimo“ „sąmokslo teorijos“. Prieš kelerius metus Meloni, matyt, pakartojo kai kurias „antisemitines metaforas“ apie žydų finansininką George'ą Sorosą ir jo propaguojamą priverstinę imigraciją, dėl kurios vietiniai baltaodžiai europiečiai būtų pakeisti nebaltaodžiais afrikiečiais ir Artimųjų Rytų gyventojais – o tai, kaip minėjau aukščiau, iš tiesų vyksta. (Gero, korumpuoto politiko stiliumi Meloni, matyt, nieko nepadarė, kad iš tikrųjų sustabdytų imigrantų srautą.

Bet nesvarbu, mūsų kairiųjų pažiūrų „Guardian“ turi sprendimą. Pirma, kadangi vaikų auginimas yra brangus, o pragyvenimo išlaidos visur didėja, turime įdarbinti daugiau jaunų moterų. „Šalyse, kuriose darbo rinkoje vyrauja didesnė lyčių lygybė, gimstamumas yra didesnis“, – teigia vienas ekspertas. Jones cituoja Vokietiją ir Švediją, kuriose dirba daugiau moterų ir gimstamumas yra didesnis, nors vis dar gerokai mažesnis už stabilumo rodiklį 2,1. Moralė jaunoms moterims: nereikia rinktis tarp darbo ir šeimos – susiraskite darbą, susilaukite poros vaikų ir atiduokite juos į darželį. Ir nesijaudinkite, savaitgaliais visada galėsite juos pamatyti.

Antrasis aspektas yra problemiškesnis. Jones cituoja kairiųjų pažiūrų demografę Lindą Sabbadini: „Mums reikia imigrantų“, – sako ji. „Tik su daugiau darbingo amžiaus migrantų gyventojų skaičius iš karto išaugs.“ O jų papildomas produktyvumas užtikrins pensijų sistemos finansinį stabilumą. Neatsargiai cituodama Vokietijos atvejį, Sabbadini sako, kad „Merkel turėjo tą pačią problemą... ir priėmė milijoną sirų“. Teisybė – ir Vokietija gali niekada neatsigauti.

Bendras pranešimas: daugiau užsieniečių Italijoje yra „neišvengiama“. Ir daugiau jaunų moterų turi išeiti į darbo rinką, taip stebuklingai paskatinant jas turėti daugiau vaikų. Tai tikrai apgailėtina žinia. Taip pat reikšminga tai, kas yra praleista: jokios istorijos, jokie ekologiniai veiksniai, jokios diskusijos apie rasę. „Neišvengiami užsieniečiai“ gali atvykti iš bet kur – iš nuskurdusios Afrikos, nuskurdusios Azijos, karo nuniokoto Artimųjų Rytų – ir viskas bus gerai.

Naujausias straipsnis pasirodė BBC praėjusį vasarą: „Italija ieško atsakymų į kūdikių skaičiaus mažėjimą“. Kaip ir pirmasis straipsnis, jis prasideda nuo mažo „mirusio“ kaimelio, iš kurio žurnalistas daro išvadą apie „gilėjančią demografinę krizę“ Italijoje. Jie teigia, kad gimstamumo rodiklis dabar yra sumažėjęs iki 1,18, o Meloni „dešinioji vyriausybė nesugebėjo sustabdyti šio nuosmukio“. Straipsnyje cituojama jauna italė, turinti mažiau nei vienerių metų kūdikį; motina „turi grįžti į darbą“, o rasti prieinamą vaikų priežiūros paslaugą „yra labai sunku“. Toliau straipsnyje aptariama nedidelė gamybos įmonė „Irinox“, kuri turėjo įkurti savo patalpose vaikų darželį, kad išlaikytų jaunas motinas. Mums sakoma, kad Italija turi užtikrinti visą dieną, visus metus teikiamas nemokamas vaikų priežiūros paslaugas, kad italės ryžtųsi tapti motinomis.

Bet palaukite, yra ir kitas „sprendimas“: didesnė imigracija. Mūsų mažoje įmonėje „Irinox“ skaitome, kad net 40 % jos darbuotojų yra „iš užsienio“ – nuo „Mongolijos iki Burkina Faso“. „Irinox“ generalinė direktorė Katia da Ros teigia, kad „Italijai reikės daugiau užsienio darbuotojų, kad varžytų ekonomiką“. „Ateitis bus tokia“, – linksmai sako ji.

Straipsnis baigiamas apžvelgiant kai kurias kaimo mokyklas, kurios uždaromos dėl vaikų trūkumo. Netyčia išslysta šiek tiek atskleidžianti tiesa, kai vietos mokyklos direktorius prisipažįsta: „šis regionas [Venetas] pasikeitė, nes [pastaraisiais metais] čia atvyko daug žmonių iš užsienio“ – skaitykite: „daug ne baltųjų atsikraustė dirbti už mažą algą, ir miestai pavirto pragaru“. Mokytojas tęsia: „Kai kurie žmonės nusprendė eiti į kitas mokyklas, kuriose migracijos indeksas buvo mažesnis.“ Tai reiškia: „Baltaodžių pabėgimas iš vargingų, pavojingų, ne baltaodžių rajonų lėmė daugelio mokyklų uždarymą.“ Taigi, dabar matome, kodėl bent jau kai kurios Italijos mokyklos uždaromos: per daug ne baltaodžių imigrantų, o vietiniai italai balsuoja kojomis. Kažkodėl tai manęs nestebina.

Link realaus sprendimo

Mūsų liberalios, kairiosios žiniasklaidos priemonės turi aiškią žinią Italijai ir, tiesą sakant, visam Vakarų pasauliui: nebalti užsieniečiai yra reikalingi, jie naudingi jūsų ekonomikai ir visuomenei, jie yra neišvengiami, todėl pripraskite prie to. O jei jums ši idėja nepatinka, tuomet „demografinė krizė“, susijusi su gyventojų skaičiaus mažėjimu, sunaikins jūsų šalį. Kaip bandžiau parodyti, tai yra visiška nesąmonė dėl daugelio priežasčių.

O kaip dėl tikro sprendimo? (A) Pripažinkite, kad faktinis gyventojų skaičiaus mažėjimas yra geras ir būtinas, nes praktiškai kiekviena Europos (ir Vakarų) šalis viršijo savo talpos ribą. Praktiškai kiekvienai šaliai reikia daug mažiau žmonių ir daug daugiau laukinės gamtos, jei ji nori klestėti ateityje.

(B) Ne baltaodžiai imigrantai daro daug daugiau žalos nei naudos keliais lygmenimis: jie paprastai yra mažiau išsilavinę, mažiau protingi, skurdesni, serga dažniau ir mažiau laikosi įstatymų; jie atsineša kitokias vertybes ir kitokias tikėjimo sistemas, kurios nesuderinamos su tradicine vakarietiška visuomene – kitaip tariant, jie yra neasimiliuojami, o jų buvimas lems visuomenės susiskaldymą pagal rasę ir religiją.[8] Dėl jų ir mūsų gerovės jie turi likti ten, kur yra.

(C) JAV ir Europa turi aktyviai planuoti lėtai ir atsargiai mažinti nacionalines populiacijas, tuo pačiu atkurdamos tradicines demografines sąlygas. Sėkmė abiem atvejais sudarytų sąlygas šimtmečio trukmės kultūros, ekonomikos ir socialinės plėtros pakilimui.

Aukščiau aš gana išsamiai aptariau Europą, bet baigdamas norėčiau pakalbėti apie JAV. Šiuo metu 330 milijonų gyventojų turinti Amerika, kaip ir beveik visos Vakarų šalys, gyvena gerokai viršydama tai, kas yra tvaru. Mes sparčiai griauname savo nacionalinę ekosistemą, eikvojame gamtos išteklius, naikina vietinę fauną ir florą, taip sudarant sąlygas ekologinei katastrofai. Mums reikia plano, kaip apie 1 milijardą akrų (maždaug pusę šalies teritorijos) paskelbti saugoma gamta, o kitoje pusėje gyventi tvariai. Tai reikalauja nacionalinės gyventojų skaičiaus sumažinimo nuo 330 milijonų iki maždaug 150 milijonų – daugiau nei 50 % sumažėjimo.

Jei 150 milijonų skaičius atrodo ekstremalus, norėčiau priminti skaitytojams, kad būtent toks buvo JAV gyventojų skaičius 1950 metais. Šiandien yra daug amerikiečių, kurie prisimena 150 milijonų gyventojų skaičių. Ir, manau, jie tai prisimena su šiluma. Rimtai – kas gi ginčytųsi, kad 1950 metais JAV buvo geresnėje padėtyje nei 2026 metais?

Kaip vietinė baltoji europiečių tauta, Jungtinės Valstijos galėtų pradėti skatinti didelės nebaltojo gyventojų dalies emigraciją, o tai padėtų mums žymiai priartėti prie savo tikslo. Šiuo metu turime apie 62 milijonus lotynų amerikiečių, 40 milijonų juodaodžių, 20 milijonų azijiečių ir mažiausiai 20 milijonų mišrios rasės ar kitų etninių grupių atstovų (įskaitant žydus). Tai sudaro apie 140 milijonų žmonių, pasirengusių grįžti į tėvynę. Jei visi nuspręstų išvykti, tai savaime sumažintų mūsų skaičių iki 190 milijonų – ir tai nebūtų toli nuo mūsų tikslo.

Įsivaizduokite, jei norite, kitokią Ameriką 2100 metais: tautą su dideliais atviriais plotais, įvairia ir klestinčia laukine gamta, visur tekančiais švariais vandenimis ir gyvybinga bei sveika dirva. Tauta, kurioje gyvena 150 milijonų baltųjų, beveik be etninės ar rasinės įvairovės, todėl ir be rasinių konfliktų. Vieninga tauta – Jungtinės Valstijos – su bendra kilme, bendromis vertybėmis ir bendrais tikslais, dirbanti kartu dėl bendro gerovės. Tai nebūtinai turi būti tik vizija, tai gali būti realybė.

David Skrbina, PhD, yra buvęs filosofijos profesorius iš Mičigano universiteto, Dearborne. Jis yra keliolikos knygų autorius ar redaktorius, tarp jų „The Jesus Hoax“ (2-asis leidimas, 2024 m.), „The Metaphysics of Technology“ (Routledge, 2015 m.) ir „Panpsychism in the West“ (MIT Press, 2017 m.).

Nuorodos

[1] As of 1995, about 43% of Earth’s surface area had experienced human-induced degradation. Ellis and Ramankutty (2008) concluded that more than 75% of Earth’s ice-free land area could no longer be considered wild. Of Earth’s ice-free land area, 83% is likely directly influenced by human beings. Our pollutants affect plant and animal physiology worldwide [i.e. on 100% of the land]. (“Land transformation by humans”)

[2] This is the “Half Earth” initiative; it has been active since at least the early 1990s.

[3] Similar estimates, of a sustainable global population of some 2 billion people, are defended by Gretchen Daily et al. (1994). “Optimum Human Population Size.” Population and Environment 15(6):469–475; and David Pimentel et al. (2010). “Will Limited Land, Water, and Energy Control Human Population Numbers in the Future?” Human Ecology 38:599–611.

[4] Gaia-advocate James Lovelock argued that humanity would be lucky to have 1 billion people in the year 2100. Australian biologist Frank Fenner wrote that it was already too late, and that we would be extinct by 2100.

[5] Probably the best biocapacity estimates, for every nation, come from The Global Footprint Network.

[6] Such depopulation claims attributed to either Klaus Schwab or the WEF are unfounded; see here.

[7] I note here that Jews are included among the non-White.

[8] This is not intended as a defense of Christianity or “Christian values.” But it is an acknowledgement that such things have been a traditional aspect of Western civilization for some two millennia.

Šaltinis: https://www.unz.com/article/the-real-european-crisis-population/