Tautos forumas: Lietuvių kalbai – Valstybinės lietuvių kalbos komisijos smūgis

 

Tautos forumas (TF) išplatino kreipimąsi, pasmerkdamas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) sprendimą pritarti siūlymams plėsti nelietuviškų rašmenų ir diakritinių ženklų vartojimą oficialiuose dokumentuose.

TF primena, kad Seime įregistruotas Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo 2, 3 ir 4 straipsnių pakeitimo projektas (Projektas) siūlo oficialiuose dokumentuose leisti vartoti įvairių kalbų diakritinius ženklus.

Toks reguliavimas, TF teigimu, gali sukelti praktines problemas valstybės registruose, informacinėse sistemose ir viešajame administravime, apsunkinti vardų tarimą, kirčiavimą, dokumentų tvarkymą bei asmens identifikavimą. Taip pat painiavą gali sukelti skirtingas garso ir rašmens santykis, daugėtų rašybos įvairavimo ir nevienodos vartosenos atvejų, o tai apsunkintų sklandžią viešąją komunikaciją.

Būtent dėl šių priežasčių Lietuvių kalbos instituto Mokslo taryba 2026 m. gegužės 7 d. nepritarė Projektui, pažymėdama, kad siūlomas teisinis reguliavimas kelia grėsmę valstybinės lietuvių kalbos sistemos stabilumui ir neatitinka konstitucinio valstybinės kalbos apsaugos principo.

VLKK sprendimas – lietuvių kalbos išdavystė

Tačiau VLKK, priešingai – pritarė siūlomam Projektui, tuo iš esmės suduodama mirtiną smūgį valstybinei lietuvių kalbai. Šis sprendimas neabejotinai yra precedento neturinti lietuvių kalbos išdavystė.

Aklai vykdydama 2023 m. gruodžio 28 d. Konstitucinio teismo įrašytą ideologinį ir politinį valdžios užsakymą griauti istoriškai susiklosčiusius lietuvių kalbos raidyną ir rašybos sistemą, VLKK nekėlė pagrįsto klausimo – o kas šiuo metu neleidžia remtis iki šiol įprasta praktika pavardę rašyti lietuviškai, o skliaustuose pateikti autentišką jos formą? (redakcijos pastaba:kai kurie KT teisėjai nesutikdami yra pareiškę atskirąsias nuomones ČIA ir ČIA).

Akivaizdu, kad atsisakius oficialiai įteisintos lietuviškos kitataučių Lietuvos piliečių vardų ir pavardžių perrašos bus griaunami valstybinės kalbos norminiai pagrindai ir sudarytos prielaidos eliminuoti lietuvių kalbą iš oficialiosios vartosenos. Plečiantis nelietuviškų rašmenų ir diakritinių ženklų vartojimui, lietuviškų tekstų rašyba taps pernelyg sudėtinga ir nenuosekli.

Toks suplanuotas ir nuoseklius šitokio masto lietuvių kalbos sudarkymas neturi precedento jokioje valstybėje – Lietuva taps pirmąja šalimi pasaulyje, kurioje būtų leista taip ciniškai tyčiotis iš valstybę sukūrusios titulinės tautos ir jos kalbos, – skelbiama TF kreipimesi.

VLKK lietuvių kalbos išdavystė yra dar slogesnė tuo, kad ją vykdo ne atviri lietuvybės priešai, o institucija, kurios pareiga – saugoti ir ginti valstybinę kalbą.

TF pažymi, kad VLKK pirmininkei Violetai Meiliūnaitei ir Komisijos nariams, pritarusiems šiam projektui, negresia nei tremtis, nei kalėjimas, nei represijos, kurias išgyveno kovotojai už Lietuvos laisvę ir lietuvišką žodį.

Juk pati VLKK pirmininkė ir Komisijos nariai, pritarę sprendimui suduoti triuškinantį smūgį lietuvių kalbai, nepatyrė nė dalies tų grėsmių ir aukų, kurias dėl Lietuvos laisvės ir lietuviško žodžio išsaugojimo teko patirti ankstesnėms gimtosios kalbos sergėtojų ir gynėjų kartoms. VLKK sprendimo pasekmės neabejotinai taps ilgalaike ir sunkiai nuplaunama gėdos dėme jų biografijose, – teigia TF.

Ar visuomenė prarado savimonės, tautinės savigarbos ir orumo likučius?

TF Kreipimesi į Lietuvos Respublikos Prezidentą, Seimo narius, Vyriausybę, VLKK ir visuomenę kelia esminį klausimą: ar lituanistų bendruomenė liks nebyli stebėtoja, ar vis dėlto atsiras profesinės savigarbos ir moralinės atsakomybės suvokimas? Ar lietuvių kalbos mokytojai, mokslininkai ir kultūros žmonės supras, kad nuo valstybinės kalbos statuso tiesiogiai priklauso ir lituanistikos prestižas, ir pačios lietuvių kalbos ateitis? Ar lietuvių tauta dar pasirengusi ginti savo kalbą kaip valstybės ir tautinės tapatybės pagrindą?

Šiuo kritiniu momentu ginti savo gimtąją kalbą nesiryžtanti visuomenė atrodo praradusi paskutinius savo kalbinės savimonės, tautinės savigarbos ir pilietinio orumo likučius,- teigiama kreipimesi. Abejingai stebėdama savo gimtosios kalbos darkymą ir jos normų ardymą, ji išsižada svarbiausių atramų – lietuvių kalbos, istorinės atminties ir tradicijų. Tokia visuomenė nebėra savo valstybės ir kultūros gynėja. Tai pasyvi ir romi masė, be valios stebinti savo pačios tautinės tapatybės nykimą.

VLKK perteklinė institucija

Kita vertus, TF teigimu, VLKK, pritardama tokiems sprendimams, pati nukirto šaką, ant kurios sėdi. Institucija, kurios paskirtis yra prižiūrėti ir saugoti valstybinę lietuvių kalbą, iš esmės prarado moralinį ir profesinį pagrindą tai daryti, nes pati ima teisinti lietuvių kalbos normų ardymą ir svetimų kalbų rašybos normų perkėlimą į oficialiąją vartoseną.

Jei su valstybine kalba leidžiama šitaip elgtis, kyla pagrįstas klausimas, kokia apskritai lieka tokios institucijos paskirtis. Ar valstybei reikalinga institucija, įsteigta ginti lietuvių kalbą, kuri pati atsitraukia nuo pareigos saugoti vieną svarbiausių Lietuvos valstybingumo pamatų? Jeigu valstybinės kalbos normos tampa reliatyvios, o oficialiojoje vartosenoje leidžiama vis platesnė svetimų kalbų rašybos invazija, kyla klausimas, kokia apskritai lieka VLKK paskirtis? Kam reikalinga institucija, įsteigta saugoti ir prižiūrėti lietuvių kalbą, jeigu ji pati atsisako savo pagrindinės misijos ir atveria kelią sistemingam valstybinės kalbos silpninimui?

Atsižvelgdamas į tai, Tautos forumas reikalauja VLKK nedelsiant atšaukti savo pritarimą minėtam Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo pakeitimo projektui ir viešai paskelbti vardus bei pavardes Komisijos narių, pritarusių šiam projektui. Taip pat Seimą įvertinti VLKK narių atsakomybę dėl priimto sprendimo, o Violetą Meiliūnaitę atleisti iš VLKK pirmininkės pareigų.

Kreipimasis adresuotas šalies Prezidentui, Seimo nariams, Vyriausybei, Valstybinei lietuvių kalbos komisijai, valstybės institucijoms, akademinei bendruomenei, švietimo įstaigoms, kultūros organizacijoms, žiniasklaidai ir visiems Lietuvos piliečiams, kuriems rūpi valstybinės lietuvių kalbos ateitis. Jį pasirašė Tautos forumo atstovai – Gaudentas Aukštikalnis, Alina Laučienė, Neringa Paškevičienė, Vilius Adomaitis, Tautvydas Galinis, Laisvūnas Šopauskas, Artūras Judžentis, Almantas Stankūnas, Algimantas Jankauskas, Kęstutis Dubnikas, Lidija Veličkaitė, Auksė Valantinienė, Valentinas Šapalas, Tomas Rutkauskas, Vytautas Radžvilas, Algirdas Židonis.

Visas krepimosi tekstas žemiau:

DĖL VALSTYBINĖS LIETUVIŲ KALBOS KOMISIJOS TIKSLINGUMO IR
VALSTYBINĖS LIETUVIŲ KALBOS IŠDAVYSTĖS

 

Lietuvos Respublikos Prezidentui
Lietuvos Respublikos Seimo frakcijoms
Lietuvos Respublikos Seimo nariams
Lietuvos Respublikos Vyriausybei
Valstybinei lietuvių kalbos komisijai
Taip pat siunčiama valstybės institucijoms, akademinei bendruomenei, švietimo įstaigoms, kultūros organizacijoms, žiniasklaidai ir visiems Lietuvos piliečiams, kuriems rūpi valstybinės lietuvių kalbos ateitis

TAUTOS FORUMO
KREIPIMASIS

2026 m. gegužės 28 d.
Vilnius

Praėjusios kadencijos Seime 2022 m. įteisinus trijų svetimų raidžių „x“, „q“ ir „w“ vartojimą asmens vardų ir pavardžių rašyboje oficialiuose dokumentuose, valdžia nusprendė toliau ardyti valstybinę lietuvių kalbą – 2026 m. balandžio 13 d. Seime buvo įregistruotas Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo Nr. XIV-903 2, 3 ir 4 straipsnių pakeitimo projektas Nr. 26-5387 (toliau – Projektas), kuriame siūloma plėsti nelietuviškų rašmenų vartojimą, įteisinant ir įvairių kalbų diakritinius ženklus.

Diakritiniai ženklai (gr. diakritikos – skiriamasis) – tai virš raidžių, prie jų ar po jomis rašomi ženklai, keičiantys arba tikslinantys raidžių tarimą (pvz., latvių „ā“, „ģ“, lenkų „ą“, „ń“, „ż“, vokiečių „ä“, „ö“).

Juos įteisinus, raidės su kitų kalbų diakritiniais ženklais Lietuvos piliečių asmenvardžiuose būtų rašomos pagal kitų valstybių valstybinių kalbų abėcėles ir jų nustatytas rašybos taisykles. Tai neabejotinai sukeltų daugybę praktinių problemų – nebūtų techninių galimybių korektiškai naudoti daugybę skirtingų simbolių valstybės registruose, informacinėse sistemose ir įstaigų kompiuterinėje įrangoje.

Painiavą keltų dvejopas garso ir rašmens santykio neatitikimas, pažeidžiantis fonetinį rašybos principą:

1) vienas garsas būtų žymimas keliais skirtingais rašmenimis;
2) vienas rašmuo atitiktų kelis skirtingus garsus.

Pvz., jei piliečių asmenvardžiai būtų rašomi „Çalhanoğlu“, „Høeg“, „Rüştü“, „Wróblewski“, „Żółkiewicz“, juos reikėtų tarti „Čalhanohlu“, „Hiog“, „Riuštu“, „Vrublevski“, „Žulkievič“.

Ypač pasunkėtų vardų ir pavardžių tarimas bei kirčiavimas, o daugeliu atvejų jų taisyklingo tarimo praktiškai nebūtų įmanoma patikrinti.

Priėmus tokį reguliavimą, problemų kiltų raštvedybos darbuotojams, viešojo administravimo specialistams, ypač rajonuose ir atokesnėse gyvenvietėse, kur kasdienėje praktikoje tektų susidurti su įvairių kalbų diakritiniais ženklais ir skirtingomis tarimo sistemomis. Dėl to atsirastų supratimo skirtumų, rašybos įvairavimo ir nevienodos vartosenos, o tai apsunkintų asmens identifikavimą, dokumentų tvarkymą bei sklandžią viešąją komunikaciją.

Vadovaudamasi šiais motyvais, Lietuvių kalbos instituto Mokslo taryba 2026 m. gegužės 7 d. – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną – atmetė minėtą projektą ir nepritarė, kad oficialiuose valstybės dokumentuose ir civilinės būklės aktų įrašuose ne lietuvių tautybės asmenų vardai ir pavardės būtų rašomi lotyniško pagrindo rašmenimis su diakritiniais ženklais, kurių nėra lietuvių kalbos abėcėlėje.

Paskelbtoje išvadoje Taryba nurodė, kad siūlomas teisinis reguliavimas kelia grėsmę valstybinės lietuvių kalbos sistemos stabilumui ir neatitinka konstitucinio valstybinės kalbos apsaugos principo. Toks reguliavimas sudarys prielaidas oficialiojoje kalboje atsirasti sunkiai perskaitomiems ar visuomenei neįprastiems rašmenims, kurie yra visiškai svetimi lietuvių kalbai bei jos rašybos tradicijai ir silpnina valstybinės kalbos sistemos vientisumą.

Nepaisant to, Valstybinė lietuvių kalbos komisija (toliau – VLKK), vadovaujama pirmininkės Violetos Meiliūnaitės, pritarė šio įstatymo 2, 3 ir 4 straipsnių pakeitimo įstatymo projektui. VLKK motyvai – esą lingvistiškai asmenvardis su užrašyta tik dalimi originalių raidžių yra nei autentiškas, nei sulietuvintas (nebaigtas variantas), poreikis tiksliai užrašyti originalius asmenvardžius dokumentuose didėjant emigracijai tik aktualės ir išlaikyti originalią giminės pavardę yra svarbus tapatybės dalykas, esą mokslinėje literatūroje, žiniasklaidoje jau keletą dešimtmečių vartojami originalūs asmenvardžiai su įvairiais diakritiniais ženklais, dėl tobulėjančių technologijų atspindėti diakritikus tampa vis paprasčiau.

Tuo pagrindu VLKK nusprendė pritarti Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo 2, 3 ir 4 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto nuostatai asmens, kuris pagal minėtą įstatymą turi teisę vardą ir pavardę turėti nelietuviškais rašmenimis, tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose ir civilinės būklės aktų įrašuose vardą ir pavardę rašyti lotyniško pagrindo rašmenimis (t. y. su diakritiniais ženklais).

Komisijos sprendimas – lietuvių kalbos išdavystė

Šiuo sprendimu Valstybinė lietuvių kalbos komisija iš esmės sudavė mirtiną smūgį valstybinei lietuvių kalbai. Netikėtas Komisijos sprendimas neabejotinai yra precedento neturinti lietuvių kalbos išdavystė. Šio sprendimo priešistorė duoda tvirtą pagrindą manyti, kad Komisija išdavė kalbą vykdydama jau anksčiau suformuotą politinį užsakymą. Būtina prisiminti, kad Konstitucinis Teismas jau 2023 m. nagrinėjo bylą, ar kitų kalbų asmenvardžių rašyba be diakritinių ženklų neprieštarauja Konstitucijai. (KT teisėjų atskirosios nuomonės ČIA ir ČIA).

2023 m. gruodžio 28 d. paskelbtame nutarime Teismas pareiškė, kad neprieštarauja, bet kartu pažymėjo, jog diakritinius ženklus būtų galima įteisinti, jeigu VLKK konstatuotų, kad juos rašant nebūtų keliamas pavojus bendrinei lietuvių kalbai, lietuvių kalbos savitumui, tai derėtų su lietuvių kalbos tradicija.

Ypač svarbu pabrėžti, kad KT atkreipė dėmesį, jog VLKK nėra pateikusi aiškios pozicijos dėl asmenvardžių rašymo su diakritiniais ženklais. Taigi šiame nutarime faktiškai buvo ne tik pasakyta, kad aiškiai neišsakiusi savo pozicijos VLKK yra vienintelė kliūtis Konstituciniam Teismui įteisinti diakritinius ženklus asmenvardžių rašyboje, bet ir duota nedviprasmiška užuomina ir politinė direktyva Komisijai palankiai išspręsti šį klausimą.

Aklai vykdydama KT nutarimo formuluotėse įrašytą ideologinį ir politinį valdžios užsakymą griauti istoriškai susiklosčiusius lietuvių kalbos raidyną ir rašybos sistemą VLKK nekėlė pagrįsto klausimo – o kas šiuo metu neleidžia remtis iki šiol įprasta praktika pavardę rašyti lietuviškai, o skliaustuose pateikti autentišką jos formą, kaip, pavyzdžiui, daroma olimpinio judėjimo pradininko Pjero de Kuberteno (Pierre de Coubertin) ar šveicarų kalbininko Ferdinando de Sosiūro (Ferdinand de Saussure) atvejais?

Akivaizdu, kad atsisakius oficialiai įteisintos lietuviškos kitataučių Lietuvos piliečių vardų ir pavardžių perrašos bus griaunami valstybinės kalbos norminiai pagrindai ir sudarytos prielaidos eliminuoti lietuvių kalbą iš oficialiosios vartosenos. Plečiantis nelietuviškų rašmenų ir diakritinių ženklų vartojimui, lietuviškų tekstų rašyba taps pernelyg sudėtinga ir nenuosekli.

Ši VLKK lietuvių kalbos išdavystė yra dar slogesnė tuo, kad ją vykdo ne atviri lietuvybės priešai, o institucija, kurios pareiga – saugoti ir ginti valstybinę kalbą.

Pažymėtina, kad VLKK pirmininkei Violetai Meiliūnaitei ir Komisijos nariams, pritarusiems šiam projektui, negresia nei tremtis, nei kalėjimas, nei represijos, kurias patyrė kovotojai už Lietuvos laisvę ir lietuvišką žodį. Tačiau VLKK sprendimo pasekmės neabejotinai taps ilgalaike ir sunkiai nuplaunama gėdos dėme jų biografijose.

Šis VLKK sprendimas kelia esminį klausimą:

• ar lituanistų bendruomenė liks nebyli stebėtoja, ar vis dėlto atsiras profesinės savigarbos ir moralinės atsakomybės suvokimas?
•  ar lietuvių kalbos mokytojai, mokslininkai ir kultūros žmonės supras, kad nuo valstybinės kalbos statuso tiesiogiai priklauso ir lituanistikos prestižas, ir pačios lietuvių kalbos ateitis?

Tyliai stebėti, kaip yra silpninama lietuvių kalbos sistema ir griaunami jos norminiai pagrindai, reiškia sutikti, kad ji pamažu būtų paversta menkaverte ir viešajame gyvenime nereikalinga provincialia šnekta.

Paradoksalu, tačiau pati VLKK šiuo sprendimu pakirto savo egzistavimo pagrindą. Dar 2025 m. vasario 13 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atmetė Lietuvos piliečio ieškinį dėl raidės su diakritiniu ženklu naudojimo oficialiuose dokumentuose, konstatavęs, kad tokia rašyba neatitinka galiojančių teisės aktų reikalavimų.

Tačiau dabar pati VLKK, turėjusi saugoti valstybinės kalbos normas, faktiškai prieštaraudama Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, pritarė jų išardymui ir svetimų kalbų rašybos principų perkėlimui į oficialiąją lietuvių kalbos sistemą.

Jeigu valstybinės kalbos normos tampa reliatyvios, o oficialiojoje vartosenoje leidžiama vis platesnė svetimų kalbų rašybos invazija, kyla klausimas, kokia apskritai lieka VLKK paskirtis? Kam reikalinga institucija, įsteigta saugoti ir prižiūrėti lietuvių kalbą, jeigu ji pati atsisako savo pagrindinės misijos ir atveria kelią sistemingam valstybinės kalbos silpninimui?

Akivaizdu, kad lietuvių kalba ne tik varoma iš Lietuvos – ji ciniškai spardoma ir luošinama. Sąmoningas ir masinis lietuvių kalbos užteršimas sunkiai perskaitomais įvairių kalbų „originaliais“ asmenvardžiais, kuriuos matydami piliečiai bus priversti spėlioti jų tarimą, neišvengiamai pakirs lietuvių kalbos prestižą ir panaikins valstybinį jos statusą.

Praradusi aiškumą, nuoseklumą ir visuotinį suprantamumą, lietuvių kalba nebegalės atlikti savo pagrindinės funkcijos – laiduoti visiems Lietuvos piliečiams galimybės patogiai ir sklandžiai bendrauti lengvai perskaitomais ir vienodai suprantamais rašmenimis.

Ar visuomenė prarado savimonės, tautinės savigarbos ir orumo likučius?

Atrodo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pasiūlytas įstatymo projektas dėl diakritinių ženklų įteisinimo taps esmine riba, prie kurios nuosekliai stumiami ir brutaliai nuo savo kalbinės tapatybės atitraukiami lietuviai nebeturės kur trauktis. Jie bus priversti atsakyti į esminį egzistencinį klausimą: kas yra lietuvių tauta ir ar ji dar pasirengusi ginti savo kalbą kaip valstybės ir tautinės tapatybės pagrindą?

Pažymėtina, kad suplanuotas ir nuosekliai siekiamas įgyvendinti šitokio masto lietuvių kalbos sudarkymas neturi precedento jokioje valstybėje. Tai reiškia, kad Lietuva taps pirmąja šalimi pasaulyje, kurioje būtų leista taip ciniškai tyčiotis iš valstybę sukūrusios titulinės tautos ir jos kalbos.

Šiuo kritiniu momentu ginti savo gimtąją kalbą nesiryžtanti visuomenė atrodo praradusi paskutinius savo kalbinės savimonės, tautinės savigarbos ir pilietinio orumo likučius. Abejingai stebėdama savo gimtosios kalbos darkymą ir jos normų ardymą, ji išsižada svarbiausių atramų – lietuvių kalbos, istorinės atminties ir tradicijų. Tokia visuomenė nebėra savo valstybės ir kultūros gynėja. Tai pasyvi ir romi masė, be valios stebinti savo pačios tautinės tapatybės nykimą.

Komisija be principų

Lietuvos kalbininkai taip žemai nebuvo smukę net sovietinės okupacijos laikais. Ypač iškalbingas ir pamokantis yra VLKK nueitas kelias – nuo pastangų ginti valstybinę kalbą iki Lietuvos valstybės ir jos kalbos išdavystės.

Daugelį metų VLKK mėgino ginti lietuvių kalbą. Net tris kartus sugebėjo rasti jėgų ir drąsos atmesti projektus bei įžūlius eksperimentus su valstybine kalba, kuriuos buvo nuolat spaudžiama pateisinti ir įteisinti. Profesinė atsakomybė, tautinė savigarba ir kalbotyros kompetencija ilgą laiką leido kvalifikuotai ir argumentuotai parodyti, kokie pragaištingi yra tokie eksperimentai lietuvių kalbos sistemai ir jos valstybiniam statusui.

Tačiau dabar Komisija palūžo ir atsitraukė nuo savo pagrindinės misijos – ginti valstybinę lietuvių kalbą.

Ypač skaudu tai, kad tai įvyko ne okupacijos, cenzūros ar represijų sąlygomis, o laisvoje Lietuvos valstybėje. Komisijai nereikėjo veikti svetimos valdžios spaudimo ar persekiojimo sąlygomis, tačiau ji vis tiek pasirinko lietuvių kalbos išdavystę.

Juk pati VLKK pirmininkė V. Meiliūnaitė ir Komisijos nariai, pritarę sprendimui suduoti triuškinantį smūgį lietuvių kalbai, nepatyrė nė dalies tų grėsmių ir aukų, kurias dėl Lietuvos laisvės ir lietuviško žodžio išsaugojimo teko patirti ankstesnėms gimtosios kalbos sergėtojų ir gynėjų kartoms.

Todėl šiandien kyla ne tik kalbinis, bet ir moralinis klausimas – ar lietuvių kalbos mokytojams, lituanistams ir akademinei bendruomenei užteks tautinės savigarbos, profesinės nuovokos ir pilietinės drąsos suvokti, kad nuo valstybinės lietuvių kalbos statuso tiesiogiai priklauso ir jų dėstomo dalykų prestižas, autoritetas bei ateitis?

Ar bus suprasta, kad pasyviai ir bailiai tylint, kai ardomos lietuvių kalbos normos ir griaunamas jos valstybinis statusas, iš esmės sutinkama su tuo, kad lietuvių kalba būtų stumiama į menkavertės, viešajame gyvenime nereikšmingos ir vis mažiau reikalingos šnekos padėtį, kurios ateities kartos nebenorės nei mokytis, nei vartoti?

Abejonės dėl VLKK reikalingumo

Valstybinė lietuvių kalbos komisija, pritardama tokiems sprendimams, pati nukirto šaką, ant kurios sėdi. Institucija, kurios paskirtis yra prižiūrėti ir saugoti valstybinę lietuvių kalbą, iš esmės prarado moralinį ir profesinį pagrindą tai daryti, nes pati ima teisinti lietuvių kalbos normų ardymą ir svetimų kalbų rašybos normų perkėlimą į oficialiąją vartoseną.

Jei su valstybine kalba leidžiama šitaip elgtis, kyla pagrįstas klausimas, kokia apskritai lieka tokios institucijos paskirtis. Ar valstybei reikalinga institucija, įsteigta ginti lietuvių kalbą, kuri pati atsitraukia nuo pareigos saugoti vieną svarbiausių Lietuvos valstybingumo pamatų?

Atsižvelgdamas į tai, kad Valstybinė lietuvių kalbos komisija yra Lietuvos Respublikos Seimo įsteigta ir jam atskaitinga institucija, savo veikloje privalanti vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucija, Valstybinės kalbos įstatymu ir kitais teisės aktais, Tautos forumas ragina:

1. Valstybinę lietuvių kalbos komisiją nedelsiant atšaukti pritarimą Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo Nr. XIV-903 2, 3 ir 4 straipsnių pakeitimo projektui Nr. 26-5387. Viešai paskelbti Komisijos narių, pritarusių įstatymo Nr. XIV-903 2, 3 ir 4 straipsnių pakeitimo projektui Nr. 26-5387, vardus ir pavardes.

2. Lietuvos Respublikos Seimą įvertinti VLKK pirmininkės Violetos Meiliūnaitės ir Komisijos narių atsakomybę dėl sprendimų, kurie prieštarauja valstybinės kalbos apsaugos principams ir silpnina lietuvių kalbos statusą.

3. Lietuvos Respublikos Seimą atleisti Violetą Meiliūnaitę iš VLKK pirmininkės pareigų.

4. Nutraukti bandymus oficialiojoje vartosenoje įteisinti svetimų kalbų rašybos sistemas ir diakritinius ženklus, kurių nėra lietuvių kalbos abėcėlėje.

5. Užtikrinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą principą, kad Lietuvos valstybės valstybinė kalba yra lietuvių kalba, o Lietuvos Respublikos oficialiuose dokumentuose būtų vartojama vientisa, aiški ir visuotinai suprantama valstybinė lietuvių kalba.

Tautos forumo vardu:

Gaudentas Aukštikalnis
Alina Laučienė
Neringa Paškevičienė
Jolanta Mažylė
Vilius Adomaitis
Artūras Judžentis
Tautvydas Galinis
Algimantas Jankauskas
Laisvūnas Šopauskas
Kęstutis Dubnikas
Almantas Stankūnas
Auksė Valantinienė
Valentinas Šapalas
Lidija Veličkaitė
Tomas Rutkauskas
Vytautas Radžvilas
Algirdas Židonis

https://www.pozicija.org/tautos-forumas-lietuviu-kalbai-valstybines-lietuviu-kalbos-komisijos-smugis/

Jeffrey Sachs atviras laiškas Vokietijos kancleriui Friedrichui Merzui

 

2026 m. gegužės 26 d.

Labai gerbiamas kancleri Merz,

Gerbiamas kancleri Merz,

kai prieš pusę metų parašiau Jums atvirą laišką, kreipiausi į Vokietiją, ragindamas siekti diplomatinių santykių su Rusija, o ne normalizuoti karą. Praėjus šešiems mėnesiams, padėtis Europoje dramatiškai pablogėjo. Europa ir Rusija artėja prie atviro karo. Šioje situacijoje Jums, pone kancleri, tenka ypatinga atsakomybė. Nė vienas kitas Europos valstybių ir vyriausybių vadovas – nei Paryžiuje, nei Varšuvoje, nei Romoje – neturi tokio svorio kaip Vokietija ar tokios galios, kokią turite Jūs asmeniškai, kad galėtumėte užkirsti kelią šiai katastrofai. Ar pasisakysite už taiką?

2026 m. sausio mėn. Jūs pats kartu su premjere Meloni ir prezidentu Macronu ragino atnaujinti Europos santykius su Rusija ir pavadinote Rusiją „Europos šalimi“. Vis dėlto Jūs nesiekėte diplomatinių sprendimų. Turint omenyje, kad ant kortos stovi Europos ateitis, tai yra beprecedentis Jūsų, kaip lyderio, pareigų nevykdymas. Ar per savo kadenciją kaip kancleris bent kartą bandėte užmegzti esminį dialogą su prezidentu Putinu? Ar jūsų užsienio reikalų ministras kada nors bandė užmegzti esminį dialogą su užsienio reikalų ministru Lavrovu? Tikras pokalbis, toks kaip tie, kurie užbaigė Šaltąjį karą? Remiantis viešais įrašais, atsakymas yra: ne. Nei vieno karto. Ir ne todėl, kad nebūtų buvę pripažinta, jog tai skubu.

Pastarosios dienos atnešė pavojingą eskalavimą, kuris turėtų sukrėsti visus europiečius. Abi sostinės dabar nuolat apšaudomos: Ukrainos tolimojo nuotolio dronai smogė giliai į Maskvą, tarp jų – ir civiliniai objektai. Rusijos raketų ir dronų atakos prieš Kijevą smarkiai sustiprėjo. Ukrainos dronai įsibrovė į Baltijos valstybių oro erdvę, sukeldami tiesioginį pavojų, kad gali įvykti incidentas, kuris tiesiogiai įtrauktų Europą į karą. Siaubinga Ukrainos ataka prieš berniukų mokyklą Luhanske dar labiau pakirto paskutinius santūrumo likučius. Gegužės 25 d. užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, vykdydamas prezidento Putino nurodymą, oficialiai informavo JAV užsienio reikalų ministrą, kad Rusijos ginkluotosios pajėgos dabar vykdo „sistemingus ir nuolatinius smūgius“ į Kijevo įstaigas ir sprendimų priėmimo centrus. Rusijos užsienio reikalų ministerija patarė Jungtinėms Valstijoms ir kitoms šalims „užtikrinti savo diplomatinio personalo ir piliečių evakuaciją iš Ukrainos sostinės“ . Ši žinia yra didelio eskalavimo pradžia. Diplomatija yra reikalinga labiau nei bet kada.

Kelias į Ukrainos gynybą – tai ne tolesnis žudynės tęsimas, o taika sąlygomis, priimtinomis visoms šalims. Vietoj to mums gresia eskalavimas, kuris atneš dar daugiau aukų, dar daugiau griuvėsių ir realią karo, išsiplėsiančio už Ukrainos ribų, grėsmę. Reikalaudami vis daugiau ginklų, vis didesnių karinių pajėgumų ir vis garsiau demonstruodami „ryžtą“ bei signalizuodami, kad Vokietija ruošiasi karui, o ne stengiasi jį užbaigti, jūs pavertėte Berlyną ne stabdžiu, o pagreitintoju visos Europos karo.

Vokietijos atsakomybė: šeši punktai

Vokietija neša didelę atsakomybę už dabartinę situaciją. Prieš pradedant orientuoti Vokietijos politiką į taiką, reikia sąžiningai susidoroti su Vokietijos praeitimi. Toliau išvardiju šešis rimtus Vokietijos užsienio politikos trūkumus Rusijos atžvilgiu nuo Vokietijos susivienijimo 1990 m.

Pirma – „2+4“ sutartis ir NATO plėtra į Rytus

1990 m. rugsėjo 12 d. Vokietija Maskvoje pasirašė Sutartį dėl galutinio Vokietijos reikalų sureguliavimo – „2+4“ sutartį –, kuri užbaigė Vokietijos susivienijimą. Ši sutartis buvo sudaryta, nes Michailas Gorbačiovas gavo iš Hanso-Dietricho Genscherio, Helmuto Kohlio, Jameso Bakerio ir kitų Vakarų valstybių vadovų iškilmingą patikinimą, kad NATO neplėsis į Rytus. Atskleisti dokumentai – tarp jų dabar viešai prieinami Džordžo Vašingtono universiteto Nacionalinio saugumo archyvo memorandai – yra aiškūs: Šie patikinimai buvo duoti ir, kaip tuomet aiškiai suformuluota, turėjo apimti ne tik buvusios VDR teritoriją, bet ir Rytų Europą. Jie buvo patvirtinti 1990 ir 1991 metais. 2+4 sutartis riboja NATO pajėgų dislokavimą buvusioje VDR ir primena Helsinkio baigiamojo akto principus, kuriuose pabrėžiama, kad nė vienos tautos saugumas negali būti užtikrinamas kitos tautos saugumo sąskaita. Ar kas nors rimtai tiki, kad Tarybų Sąjunga atmetė vakarų pajėgų dislokavimą buvusios VDR teritorijoje, bet NATO armijoms Varšuvoje, Vilniuje ar Kijeve buvo abejinga? Žinoma, ne. NATO plėtra buvo išsamiai aptarta, o Vokietija Tarybų Sąjungos vadovybei davė aiškius patikinimus, kad atsisakys plėtros į Rytus – ir vėliau juos sulaužė. Vokietija labiausiai pasinaudojo šiais pažadais, kurie buvo kompensacija už Vokietijos susivienijimą. Tačiau jau 1993 m. Vokietijos politikai pradėjo laužyti šiuos pažadus.

Antra – pačios kanclerės Merkel pareiškimas

Savo memuaruose Angela Merkel su stebėtina atvirumu rašo, kad 2008 m. Bukarešto viršūnių susitikimo metu ji suprato, jog Ukrainos ir Gruzijos pakvietimas į NATO prilygtų karo paskelbimui Rusijai. Ji žinojo Rusijos raudonąją liniją. Ir vis dėlto ji pasidavė Amerikos spaudimui ir sutiko su kompromisine deklaracija, pagal kurią Ukraina ir Gruzija kada nors „galės tapti“ NATO narėmis. Šis vienas sakinys paskatino 2014 ir 2022 m. katastrofas. Vėlesnis A. Merkel atvirumas yra dovana jos įpėdiniams: ji jiems aiškiai ir nedviprasmiškai pasakė tai, kas tuomet buvo aišku. Vokietija dabar neturėtų elgtis taip, lyg to nebūtų buvę.

Trečia – 2014 m. vasario 21 d. susitarimo pažeidimas

2014 m. vasario 21 d. tuometinis Vokietijos užsienio reikalų ministras Frankas-Walteris Šteinmeieris Kijeve kartu su savo kolegomis iš Lenkijos ir Prancūzijos tarpininkavo sudarant susitarimą tarp prezidento Janukovyčiaus ir opozicijos. Susitarime buvo numatyta atkurti 2004 m. konstituciją, suformuoti nacionalinę vienybės vyriausybę ir surengti pirmalaikius prezidento rinkimus. Buvo konsultuotasi su prezidentu Putinu; susitarimas buvo patvirtintas. Tai buvo reikšmingas diplomatinis laimėjimas esant didelėms įtampoms ir atviram smurtui. Tačiau per 24 valandas Janukovyčius buvo nuverstas smurtiniu perversmu. Vokietija neatsižvelgė į susitarimą, kurį ką tik buvo garantavusi. Vietoj to, sekdama JAV pavyzdžiu, Vokietija parėmė naująją vyriausybę, tarsi susitarimo niekada nebūtų buvę. Šis sprendimas sustiprino Maskvos įsitikinimą, kad Vakarų parašų negalima pasitikėti.

Ketvirta – „Minskas II“

2015 m. vasario mėn. Vokietijos kanclerė A. Merkel asmeniškai derėjosi dėl „Minsko II“ susitarimo „Normandijos formatu“ ir 2015 m. vasario 12 d. Minske priimtoje Vokietijos paramos deklaracijoje užtikrino politinę paramą. Septynis metus Kijevas nevykdė pagrindinės politinės nuostatos – Donbaso regionų autonomijos suverenios Ukrainos sudėtyje. Vokietija nedarė spaudimo Kijevui, kad šis įgyvendintų jo paties reikalaujamą autonomijos nuostatą. Merkel vėliau pripažino, kad susitarimas buvo panaudotas kaip spaudimo priemonė, siekiant sudaryti sąlygas Ukrainai vėl apsiginkluoti. Prezidentas Hollande pasisakė panašiai. Taigi garantija iš tikrųjų nebuvo garantija. Tai buvo strategija – vėlgi Vašingtono nurodymu. Dar kartą žinutė Maskvai skambėjo taip: Vakarų parašais negalima pasitikėti.

Penkta – „Nord Stream“

2022 m. vasario 7 d. prezidentas Bidenas Baltųjų rūmų Rytų salėje, dalyvaujant tuometiniam Vokietijos kancleriui Olafui Scholzui, paskelbė: „Jei Rusija įsiverš (į Ukrainą), „Nord Stream 2“ nebeliks. Mes tai sustabdysime.“ Paklaustas, kaip tai bus padaryta, jis atsakė: „Pažadu jums, kad mes sugebėsime tai padaryti.“ Praėjus septyniems mėnesiams, dujotiekiai buvo sunaikinti sabotažo akto metu Baltijos jūroje. Turimi įrodymai – tiriamieji tyrimai JAV ir Vokietijoje, Vokietijos federalinės prokuratūros tyrimai ir buvusių pareigūnų vieši pareiškimai – akivaizdžiai rodo, kad tai buvo bendra Ukrainos ir JAV operacija. Vokietijos federalinė vyriausybė tai žinojo jau seniai. Ir vis dėlto Vokietija leido, kad, nepaisant aiškių įrodymų, viešoji kaltė būtų suversta Rusijai, o pramoninis sabotažas prieš Vokietijos ekonomiką liko nenubaustas ir be atsako.

Šešta – 2022 m. balandžio mėn. Stambulo susitarimas, kuris buvo vos už rankos

Tik kelios savaitės po Rusijos invazijos 2022 m. vasario mėn. Rusijos ir Ukrainos derybininkai susitiko Stambule, kad derėtųsi dėl taikos susitarimo sąlygų: Ukrainos neutraliteto neįstojant į NATO, daugiašalių saugumo garantijų, sutartų kariuomenės apribojimų ir laipsniško politinio Donbaso bei Krymo klausimų sprendimo. Susitarimas buvo beveik pasirašytas. Buvęs Izraelio ministras pirmininkas Naftali Bennettas, vienas iš tarpininkų, viešai patvirtino, kad susitarimas buvo beveik pasiektas ir kad Vakarai – ypač Jungtinės Valstijos ir Didžioji Britanija – bandė jį sutrukdyti. Yra užfiksuota, kad 2022 m. balandžio mėn. ministras pirmininkas Borisas Džonsonas vyko į Kijevą, kad nurodytų Ukrainai nepasirašyti susitarimo. Šimtus tūkstančių ukrainiečių ir rusų gyvybių, taip pat visa Europos tvarka sumokėjo kainą už šią JAV ir Didžiosios Britanijos intervenciją. Vokietija apie tai tylėjo – nors Vokietija, kaip nė viena kita Europos šalis, turėjo patirti ekonomines pasekmes.

Vokietijos ekonomikos savižudybė

Jūsų pagrindinis prioritetas turi būti taika. Dabartinės naujienos iš Maskvos aiškiai rodo, kokia skubi yra situacija. Tačiau lygiagrečiai su pirmąja katastrofa artėja ir antroji: tyčinis Vokietijos ekonomikos sunaikinimas, kurio atveju Berlynas yra ir kaltininkas, ir auka.

Vokietijos pramonė rėmėsi prekyba su Rusija. „Nord Stream“ sunaikinimas ir po to sekęs Vokietijos ir Rusijos prekybos santykių nutraukimas lėmė tai, kad Vokietija perka gamtines dujas iš JAV už kainas, kurios yra daug kartų didesnės nei kainos už rusiškas dujas, kurias jos pakeičia. Tai pramoninis savižudybė. Vokietijos chemijos, plieno, stiklo pramonė, energijai imlūs gamintojai – vidutinio verslo pagrindas – kasdien praranda tarptautinį konkurencingumą. Iš Vokietijos ekonomikos dingsta kvalifikuotos darbo vietos. O Vokietijos mokesčių mokėtojai ir vartotojai perkelia nacionalinį turtą iš Vokietijos į JAV dujų gamintojus tokiu mastu, kokio pokario Europoje dar nebuvo.

Be to, Vokietijos vyriausybė dabar planuoja masiškai plėsti ginkluotąsias pajėgas – skirdama šimtus milijardų eurų per ateinantį dešimtmetį – siekdama pasirengti karui, kurio būtų buvę lengva išvengti diplomatinėmis priemonėmis. Tai yra akivaizdus nacionalinių išteklių netinkamas paskirstymas. Pagrindinis iššūkis Vokietijai šį dešimtmetį – konkurencingumas skaitmeniniame amžiuje. Kiekvienas euras, išleistas tankams, raketoms ir artilerijos sviediniams, trūksta Vokietijos dirbtinio intelekto pajėgumams, jos lustų kūrimui ir gamybai, energetikos infrastruktūrai ir greitaeigiams skaitmeniniams tinklams, kurių jai reikia, kad išliktų pirmaujančia ekonomine galia.

Skaudi realybė, pone kancleri, yra tokia: šiais ginklais neįmanoma nusipirkti to saugumo, kurį diplomatinėmis priemonėmis būtų galima pasiekti už daug mažesnę kainą. O be investicijų į skaitmeninimą ir energetiką, kurias išstumia šis ginklavimasis, neįmanoma pasiekti gerovės.

Mano kreipimasis: Gerbiamas kancleri, labiau nei bet kuris kitas Europos valstybių ir vyriausybių vadovas, būtent nuo Jūsų priklauso, ar Europa pasuks į visuotinį karą, ar grįš prie derybų ir ekonominio racionalumo. Atėjo pats laikas imtis veiksmų. Tai aiškiai patvirtina dabartinis oficialus Maskvos pranešimas Vašingtonui. Prašau užmegzti dialogą su prezidentu Putinu. Prašau nusiųsti savo užsienio reikalų ministrą į Maskvą arba pakviesti Rusijos užsienio reikalų ministrą į Berlyną. Prašau vėl atidaryti ESBO kanalus, kuriems Vokietija leido sunykti. Prašau pareikalauti Kijevo nutraukti atakas prieš civilius objektus.

Bet svarbiausia: pasakykite Vokietijos visuomenei tiesą. Derybomis pasiektas taikos susitarimas, grindžiamas Ukrainos neutralumu, yra realus kelias iš katastrofos, o normalių ekonominių santykių su Rusija atkūrimas yra realus kelias iš Vokietijos pramonės nuosmukio.

Sąlygos, kuriomis Vokietija galėtų pasiūlyti priimtiną susitarimą, yra aiškios: kovos nutraukiamos prie paliaubų linijos. Visos šalys atsisako bet kokio smurto panaudojimo ateityje sprendžiant pasienio klausimus. Ukraina atkuria savo neutralumą, o NATO visam laikui atsisako tolesnės plėtros į Rytus. Europa ir Rusija atnaujina ekonominius santykius ir nutraukia karo kurstymą. ESBO vėl tampa pagrindine Europos saugumo diskusijų arena, vadovaujantis principu, kad Europos saugumas yra nedalomas ir nesiremia kariniais blokais, kurie skiria Europą. Tokiame taikos scenarijuje Vokietija gali sutelkti savo nacionalinius išteklius į investicijas į skaitmeninimą, dirbtinį intelektą, puslaidininkius ir energetiką, kurių reikia Vokietijos ekonominei ateičiai.

Istorija prisimins, ką jūs padarysite ir ko nepadarysite per ateinančias savaites. Tas pats galioja ir Vokietijos visuomenei, Rusijos, Ukrainos ir visos Europos tautoms. Atėjo laikas diplomatijai, pone kancleri. Pasirinkimas yra jūsų.

Su pagarba,

Jeffrey D. Sachs

Kolumbijos universiteto profesorius

https://www.berliner-zeitung.de/article/jeffrey-sachs-an-bundeskanzler-merz-verhindern-sie-offenen-krieg-mit-russland-10038620

Sumažinus išmokas: Lenkijoje esantys ukrainiečiai persikelia į Vokietiją

 

Lenkija mažina socialines išmokas 960 000 ukrainiečių pabėgėlių. Dabar daugelis jų toliau keliauja į Vokietiją, siekdami pasinaudoti socialine sistema. Saugumo tarnybos baiminasi, kad jų skaičius dar labiau išaugs.

Remiantis slaptu pranešimu, Vokietijos saugumo tarnybos baiminasi, kad daugelis Ukrainos karo pabėgėlių, kurie jau kelerius metus gyvena Lenkijoje, keliaus į Vokietiją. Mat kaimyninė šalis nuo kovo mėnesio žymiai sumažino socialines išmokas šiai grupei. Tuo tarpu Vokietijoje socialinė parama yra gana didelė.

Lenkijoje pašalpas būstui, maistui ir specialiosioms sveikatos priežiūros paslaugoms gauna tik „ypač pažeidžiami asmenys“. Tai apima nepilnamečius ir kankinimo ar išprievartavimo aukas. Lenkijoje tuo metu gyveno 960 000 ukrainiečių. Vokietijoje jų skaičius dabar siekia net 1,35 milijono. Dauguma jų gauna piliečių pašalpą bei nuomos ir šildymo išlaidų kompensaciją. Taip pat visiškai padengiamos jų sveikatos priežiūros išlaidos.

Remiantis vidaus dokumentu, apie kurį pranešė laikraštis „Bild“, jau dabar pastebimas atsitraukimo tendencija. Jame teigiama, kad tarp „nelegaliai įvežtų asmenų“ prie „Vokietijos rytinių sienų“ ukrainiečiai sudaro „statistiškai reikšmingiausią grupę“. „Daugiau nei pusė visų neteisėtų atvykimų“ į Vokietiją ten tenka būtent jiems.

Daugiausia tai yra karo tarnybos amžiaus vyrai, kuriems neleidžiama išvykti iš Ukrainos.

Iš Lenkijos atvyksta ne tik ukrainiečiai

Lenkijos premjero Donaldo Tusko vyriausybė reagavo į nuotaikas šalyje sumažindama išmokas. Dauguma gyventojų prieštarauja tolesniam naujų karo pabėgėlių iš Ukrainos priėmimui. Taip pat nepasitenkinimą kėlė dosnios socialinės išmokos. Dabar tai baigėsi. Todėl Vokietija tampa traukos centru. Federalinė darbo ministrė Bärbel Bas (SPD) neseniai Bundestage dar tvirtino: „Niekas neimigruoja į mūsų socialines sistemas.“

Remiantis ataskaita, dabar keletas veiksnių lemia bendrą migracijos iš Lenkijos į Vokietiją padidėjimą – ne tik ukrainiečių. Be sumažintų socialinių išmokų, tai yra geresnis oras, kontrabandininkų veikla, taip pat migrantų, kurių Lenkija negalėjo deportuoti į jų tėvynę, išleidimas iš priėmimo centrų. Tai daugiausia afganai, eritreiečiai, pakistaniečiai ir somaliečiai. 

https://jungefreiheit.de/politik/deutschland/2026/nach-leistungskuerzung-polens-ukrainer-ziehen-weiter-nach-deutschland/

Lietuvių kalbos naikintojai vėl atakuoja!

Pasirinktas puikus momentas. Dronai, duomenų nutekinimas, sostinės gatvės pilnos trečiojo pasaulio gyventojų, karo isterija, bujojanti valdžios korupcija, Lietuva ant karo slenksčio su Rusija. Pats laikas pribaigti Lietuvą?

Kalba - jautriausia vieta. Neliks lietuvių kalbos, neliks lietuvių tautos. Laimei, ne visi abejingi, ne visi parsidavę, ne visi nutildyti globalistų. Žemiau - keli lietuvių kalbos gynėjų pavyzdžiai. (LRT nuotr.)

Valstybinės kalbos kapituliacija: kas vyksta Lietuvoje?

Ar tai dar viena „modernios Lietuvos“ reforma, ar kryptingas lietuvių kalbos ardymas? Kodėl valstybinės kalbos statusas vis dažniau tampa kliūtimi tiems, kurie turėtų ją ginti? Kol visuomenei aiškinama apie „atvirumą“ ir „europines vertybes“, viešojoje erdvėje tyliai stumiama nauja realybė – lietuvių kalba traukiama iš valstybės stuburo pozicijos į simbolinį folkloro kampą.

Šioje Komentaras TV laidoje – apie Teisingumo ministrės iniciatyvas, asmenvardžių rašybos chaosą, nuolat plečiamas išimtis ir naują etapą: diakritinių ženklų įteisinimą oficialiuose dokumentuose. Kur baigiasi pagarba tautinėms mažumoms ir prasideda valstybės dezintegracija? Kodėl Konstitucijos dvasia vis dažniau apeinama politiniais sprendimais? Ir svarbiausia – ar lietuvių kalbos silpninimas nėra platesnės hibridinės strategijos dalis, kai tautinė tapatybė ardomа ne tankais, o biurokratiniais nutarimais, „tolerancijos“ kampanijomis ir teisinėmis manipuliacijomis?

Kalbėsime apie tai, kam naudinga silpna nacionalinė valstybė, kodėl kalba tampa geopolitiniu taikiniu ir kaip po „techninių pataisų“ priedanga keičiami valstybės pamatai. Lietuvių kalba – tik komunikacijos priemonė ar paskutinė tautos gynybos linija?

Laidoje diskutuoja asociacijos Talka Kalbai ir Tautai pirmininkas Mindaugas Karalius, Lietuviškos žiniasklaidos asociacijos vadovas Gintaras Songaila, laidą veda Eglė Mirončikienė.

https://www.youtube.com/watch?v=evNCKtUVXzA

Išlįs klasta, nors ir po žemėm būtų pakasta: atviras laiškas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) pirmininkei Violetai Meiliūnaitei

Esame sukrėsti perskaitę informaciją apie jūsų vadovaujamos komisijos išdavikišką išpuolį prieš mūsų gimtąją lietuvių kalbą.

Kas jums suteikė teisę darkyti visų archajiškiausią ir vieną gražiausių pasaulio kalbų, patvirtinant 120 ar dar daugiau lenkiškų raidkeitinių (diakritinių) ženklų mūsų kalboje?

Jūsų žiniai, jie visi, kaip ir trys antikonstitutiškai įvestos lenkiškos raidės: w, q, x mūsų kalboje yra antikūniai.

Mes, lietuviai, kaip ir lenkai, savo kalbą gerbiame ir lenkiškų svetimkūnių niekada nepripažinsime. Lenkijoje gyvenantys lietuviai tokiais niekingais reikalavimais neužsiima, nes gerbia jų Konstituciją.

Gal pamiršote, kad mūsų kalba pašventinta knygnešių krauju, kurie per sieną nešė lietuvišką žodį?

Gal pamiršote, kad mūsų kalbą Sąjūdis prikėlė ir iškėlė į aukštumas Konstitucijos 14-uoju straipsniu, kuris aiškiai įvardija, kad lietuvių kalba – valstybinė kalba?

Šios nuostabios kalbos dėka, šiandien sėdite patogiose ir šiltose vietose.

Bet kokia gėda! Užuot kovoję už kalbos grynumą, už jos išskirtinumą, pasinaudojote palankia proga ją naikinti, ją menkinti ir taip per kalbą išduoti lietuvių Tautą.

Šį jūsų pasirašytą VLKK nutarimą mūsų Tauta priima kaip kalbos išdavystę ir kaip nepatriotišką jūsų įstaigos poelgį.

Akivaizdu, kad visiškai pamiršote, jog jūs PRIVALOTE globoti ir saugoti lietuvių kalbą, nes ji – VALSTYBINĖ – nuo vidaus ir išorės priešų!

Pasakykite, kas jums moka gana didelį atlyginimą?

Žinoma, kad pamiršote. Priminsiu – jums moka lietuvių Tauta, kurią kolektyviai paniekinote savo nutarimu.

Jei turite nors kruopelytę sąžinės, – ar nebus sunku žvelgti į Tėvynę mylinčio lietuvio akis?

Dar priminsiu, kad anksčiau ar vėliau už šią kalbos išdavystę reikės atsiskaityti Tautai, nes istorija turi atmintį.

Neabejotinai, šis antilietuviškas nutarimas yra politinis aktas. Jūs klastingai įsiteikėte kol kas nematomoms jėgoms, bet, atėjus laikui, jos pačios išsiduos.

Viljamas Šekspyras vienoje dramoje yra rašęs: „Žinok, išlįs klasta, nors ir po žemėm būtų pakasta“.

Ilgametė lietuvių kalbos mokytoja Liutgarda Čepienė

https://www.pozicija.org/islis-klasta-nors-ir-po-zemem-butu-pakasta-atviras-laiskas-valstybines-lietuviu-kalbos-komisijos-vlkk-pirmininkei-violetai-meiliunaitei/

„Vokietijos politika Rusijos atžvilgiu buvo sisteminė nesėkmė“, – sako buvęs Vokietijos diplomatas Rolf Nikel interviu NZZ

R. Nikel konsultavo tris Vokietijos kanclerius užsienio politikos klausimais. Interviu metu jis paaiškina, kodėl vokiečiai užsienio politikoje ilgą laiką teikė pirmenybę vertybėms, o ne interesams – ir kodėl šis požiūris dabar yra pasmerktas žlugti.

Anna Schiller,  Neue Zürcher Zeitung (NZZ)

NZZ: Pone Nikeli, kokia buvo pagrindinė Vokietijos pokario užsienio politikos klaida?

Rolfas Nikelis: Vokietijos politika Rusijos atžvilgiu pasirodė esanti didžiulė klaida. Tačiau čia svarbus kontekstas. Vokietijos Federacinės Respublikos užsienio politika ilgą laiką buvo itin sėkminga. Saugumo ir ekonomikos požiūriu Vokietijos Federacinė Respublika gavo milžinišką naudą iš integracijos į NATO ir ES. Mes pasiekėme Vokietijos suvienijimą, sugebėjome sustabdyti karus Balkanuose ir radikaliai sumažinome pasaulines branduolinių ginklų atsargas. Visa tai būtų buvę neįmanoma be bandymo – iš pradžių labai sėkmingo – integruoti Rusiją į euroatlantinę saugumo sistemą.

— Tai kur gi buvo klaida?

— Mes klaidingai manėme, kad su komunizmo saulėlydžiu išnyks ir rusų nacionalizmo apraiškos. Lemiamas lūžis įvyko 2012 m., kai Vladimiras Putinas grįžo į prezidento postą. Rusijos vidaus politika įgavo represinį pobūdį, o užsienio politika – agresyvų. Vokietijos visuomenė, priešingai, tapo neatsargi saugumo klausimais. Mes manėme, kad taika pagrįsta tvarka, iš kurios gavome tiek naudos, išliks amžinai. Mes sumažinome gynybos biudžetą ir, kas, ko gero, buvo rimčiausia klaida, tapome energetiškai priklausomi nuo Rusijos, o tai turėjo fatališkų pasekmių.

— Kodėl tik 2012 metais? 2008 metais Rusija pradėjo konfliktą su Gruzija, siekdama sustiprinti savo įtaką regione. Vien tai turėjo tapti nerimą keliančiu signalu.

— Mes vėl ir vėl save raminome. Paimkime, pavyzdžiui, abi Čečėnijos kampanijas: tai buvo neproporcingas jėgos panaudojimas, bet mes sau sakėme, kad tai yra Rusijos vidaus konfliktas. 2008 m. konflikto Gruzijoje metu mes laikėmės pusės tiesos, kad prezidentas Saakašvilis inicijavo karinius veiksmus veltui tikėdamasis JAV paramos. Mes užmerkėme akis į tai, kaip toli rusai vėliau nuėjo. Apie tai tuomet savo ataskaitoje rašė Šveicarijos diplomatė Heidi Tagliavini. Minsko susitarimus dėl konflikto Rytų Ukrainoje mes vertinome kaip bandymą sustabdyti vietinio masto karinius veiksmus. O tada atėjo 2022 m. vasario 24 d.

— „Lūžio taškas“.

— Įdomu, kad šiandien kalbame apie „lūžio tašką“. Tarsi viskas būtų pasikeitę būtent tą dieną. Iš tikrųjų mes tiesiog supratome, kad gyvenome iliuzijų pasaulyje.

— Kodėl vokiečiai nesugebėjo atpažinti pokyčių ženklų?

— Vokietijos politika Rusijos atžvilgiu buvo sisteminė klaida. Kaltės dėl to turi kelios federalinės vyriausybės, verslas, taip pat jūsų profesijos atstovai – žurnalistai. Didžioji dalis Vokietijos visuomenės svajojo apie euroatlantinę saugumo sistemą, į kurią būtų įtraukta Rusija. Kai aplinkybės pasikeitė, žmonės nenorėjo to pripažinti ir galiausiai tokią politiką privedė iki kraštutinumo. Tai mums kainavo ne tik mūsų sąjungininkų pasitikėjimą NATO rytiniame flange.

— 2000 m. birželį jūs organizavote pirmąjį Vladimiro Putino vizitą į Vokietiją kaip prezidento. Kiek artimai su juo susipažinote tuomet ir koks įspūdis jums susidarė?

— Aš dalyvavau Putino ir buvusio kanclerio Gerhardo Schröderio susitikime kaip protokolininkas. Schröderis elgėsi draugiškai. Tada susitiko du žmonės, kurie iš karto rado bendrą kalbą. Vėliau ši draugystė išsiplėtė ir į jų šeimas.

— Ar tikrai Putinas buvo neįvertintas?

— Tas Vladimiras Putinas, kurį mačiau tada, nėra tas Putinas, kokį matome šiandien. Jūs patys suprantate: iki to laiko buvo Borisas Jelcinas su visais savo išsišokimais...

— Jis turėjo problemų su alkoholiu.

— Štai ką noriu pasakyti: tada prieš mus stovėjo jaunas žmogus, kuris kalbėjo vokiškai ir siūlė: „Dirbkime kartu“. Nesinorėjo jam atsakyti. Šröderis matė dideles ekonomikos perspektyvas.

— Vėliau Šröderis tapo Rusijos naftos bendrovės „Rosneft“ stebėtojų tarybos pirmininku. Taigi, jis iš to gavo ir asmeninės naudos.

— Galiu kalbėti tik apie tai, ką pats mačiau, negaliu vertinti, kuo vėliau baigėsi ta draugystė. Visi mano kolegos Užsienio reikalų ministerijoje ir kanclerio kanceliarijoje, kurie, kaip ir aš, pasisakė už bendradarbiavimą su Rusija, nebuvo korumpuoti. Ir jų nereikėtų priskirti šiai kategorijai.

— Savo užsienio politikoje vokiečiai ilgą laiką vadovavosi vertybėmis, o ne interesais. Kodėl taip?

— Pasaulinių karų metu mes bandėme savo interesus primesti jėga. Du kartus tai baigėsi katastrofa. Todėl Vokietijoje ilgą laiką buvo laikoma netinkama apskritai kalbėti apie interesus. Užsienio politiką buvo įprasta apibūdinti tokiais posakiais kaip: „Mes tarnaujame taikos reikalui“ arba „Mūsų politika tarnauja susitaikymui“. Kasdieniame mūsų politikos pagrindime vertybės vaidino labai svarbų vaidmenį. Strateginiu požiūriu tai iš pradžių buvo netgi protinga: mes niekada nebūtume pasiekę tarptautinio Vokietijos suvienijimo pripažinimo, jei būtume elgęsi taip pat kaip imperatorius Vilhelmas.

— Tai labiau primena sąmoningo savęs menkinimo strategiją.

— Henris Kisindžeris apibūdino Konrado Adenauerio politinį stilių kaip „nuolankumo strategiją“. Kiti Vokietijos politikai ilgą laiką laikėsi šio požiūrio. „Dvi plius keturios“ derybos dėl Vokietijos suvienijimo užsienio politikos aspektų tapo Vokietijos diplomatijos šlovės akimirka. Jos būtų žlugusios, jei būtų buvusios grindžiamos tik Vokietijos interesais. Žinoma, suvienijimas atitiko pagrindinius Vokietijos interesus, tačiau buvo kalbama ir apie visuotines vertybes, tokias kaip laisvė, demokratija ir žmogaus teisės. Be to, kelią į suvienijimą nutiesė drąsūs lenkai, vengrai ir pilietinis judėjimas VDR.

— Ar vertybėmis grindžiama Vokietijos užsienio politika pasiekia savo ribas, atsižvelgiant į pasaulinę politinę situaciją?

— Šiandien Vokietija turi daryti daugiau. Ji turi vesti Europą į šią naują erą ne tik finansiniu, bet ir politiniu bei mentaliniu požiūriu. Tačiau ne kaip hegemonė, o bendradarbiaudama, nepažeisdama mažesnių partnerių interesų.

— Ar galima pasimokyti iš klaidų santykiuose su Rusija ir pritaikyti jas santykiuose su Kinija?

— Iš esmės, taip. Mes niekada daugiau neturėtume taip smarkiai priklausyti nuo kitos valstybės, kaip tai buvo su Rusija energetikos politikos srityje. Tai ypač aktualu Kinijos atžvilgiu. Tačiau aš atsargiai vertinčiau Rusijos ir Kinijos lyginimą. Beje, aš nesu terminų „autoritarinė ašis“ ar CRINK (Kinija, Rusija, Iranas, Šiaurės Korėja) šalininkas.

— Tačiau Kinija, Rusija, Iranas ir Šiaurės Korėja jau seniai remia vieni kitus.

— Analitiniu požiūriu taip ir yra: Kinija deda daug pastangų, kad sustiprintų Rusiją, o ne ją susilpnintų. Bendradarbiavimas tarp minėtų valstybių iš tiesų egzistuoja. Bet kokia iš to išvada? Nerekomenduoju lyginti Rusijos ir Kinijos arba Irano ir Šiaurės Korėjos. Be abejo, reikia nepamiršti, kad turime būti budrūs, jei Kinijos Liaudies Respublika pareikš savo pretenzijas į Taivaną. Turime pasisakyti už taikią plėtrą regione, nes ir mes laimime iš laisvos laivybos. Kinijos karinė eskalavimas regione būtų katastrofiškas. Tačiau Europos Sąjunga neturi įtakos Indijos-Ramiojo vandenyno regione. Reikia atsargiai vertinti pareiškimus, kurių negalėsime įvykdyti.

— Tokiu atveju, kaip Europa turėtų elgtis su Kinija?

— Mūsų pagrindinė problema santykiuose su Kinija tebėra ekonominė konkurencija. Pasaulinį geoekonominį konfliktą lemia prieiga prie žaliavų ir pagrindinių technologijų. Abiem atvejais mums Europoje teks gintis ryžtingiau, nei tai darėme iki šiol. Visų pirma, reikia elgtis atsargiai parduodant svarbius skaitmeninės infrastruktūros elementus. Turime užkirsti kelią strategiškai svarbių įmonių išpardavimui ir užtikrinti prieigą prie retųjų žemių metalų. Žinoma, neturime atsisakyti bendradarbiavimo, tačiau būtina mažinti riziką, įsitvirtinant naujose rinkose ir užmezgant santykius su naujais partneriais. Šiandieninė Europa vargu ar išgyventų prekybos karą su Kinija.

— Ar vertybės nebevaidina jokio vaidmens santykiuose su Kinija?

— Žinoma, prireikus reikia kalbėti, jei manome, kad kinai eina neteisingu keliu. Pavyzdžiui, dėl uigūrų ir tibetiečių teisių arba mirties bausmės klausimu. Bet tai ne visada reikia daryti viešai.

— Tai reiškia, kad geriau nevadinti Xi diktatoriumi amerikiečių televizijoje, kaip tai padarė buvusi Vokietijos užsienio reikalų ministrė Annalena Berbock?

— Nenorėčiau komentuoti atskirų politikų žodžių pasirinkimo. Tačiau pastebiu, kad, nepriklausomai nuo partinės priklausomybės, dažnai kalbama pirmiausia vokiečių auditorijai. Tai daroma su pačiais geriausiais ketinimais, bet ar tai tikrai padeda siekti tikslų, kuriuos mes siekiame? Kartais konfidencialus pokalbis tiesiog yra priimtinesnis.

— Ar vokiečiai turėtų atsisakyti dogmos apie pokyčius per prekybą?

— Mes tikėjome, kad prekybos dėka galėsime pasiekti pokyčių kitų šalių sistemose. Tačiau pervertinome savo galimybes. Tai aktualu ir šiandien. Mes gyvename laikais, kai stiprėja geoekonominė ir geopolitinė konkurencija. Prekyba daro stabilizuojantį poveikį, bet jau ne tokiu mastu, kaip anksčiau. Apskritai aš pasisakau už pragmatišką užsienio politiką, kuri balansuoja ant plonos ribos tarp būtino bendradarbiavimo ir globalaus savęs įtvirtinimo.

— Ar esate optimistiškai nusiteikęs, kad vokiečiai sugebės priimti šį pragmatizmą?

— Daugelis aksiomų, kurios dešimtmečiais lėmė Vokietijos politiką, nebegalioja: tvirta JAV saugumo garantija, abipusiai naudingas bendradarbiavimas su Rusija ir Kinija kaip didžiulis ateities rinka. Visa tai reikalauja radikalių permainų ir visiškai naujų mąstymo modelių. Kartais naujos sunkumai atveria naujas galimybes. Mūsų patirtis mane įkvepia optimizmu: Vokietijos Federacinė Respublika įrodė, kad sugeba įveikti krizes. Galiausiai mes priimame teisingus sprendimus. Nors kartais ir su tam tikru vėlavimu.

https://www.nzz.ch/deutschland/politik/die-deutsche-einheit-waere-niemals-von-allen-akzeptiert-worden-wenn-wir-wie-kaiser-wilhelm-aufgetreten-waeren-sagt-der-fruehere-deutsche-diplomat-rolf-nikel-ld.10007666

Realybė demaskuoja melą apie migraciją: britai bėga, o migrantai užvaldo šalį

 

Keiro Starmerio vadovaujama kairioji vyriausybė giriasi drastišku grynosios imigracijos sumažėjimu, tačiau oficialūs skaičiai slepia tikrąją padėtį. Kol į šalį plūdo daugiau nei 800 000 migrantų, beveik ketvirtis milijono britų paliko savo tėvynę. Kritikai atvirai kalba apie demografinį apkeitimą, nes tariamas padėties stabilizavimasis pirmiausia pasiektas dėl masinio pačių piliečių išvykimo.

Didžioji Britanija susiduria su didžiuliais demografiniais pokyčiais. Jau dešimtmečius vyksta nuolatinė masinė imigracija, o kasmet daug britų palieka savo tėvynę. Tačiau tai netrukdo ministrui pirmininkui Keirui Starmeriui ir jo vidaus reikalų ministrei Shabana Mahmood bandyti pateikti tariamą grynosios imigracijos sumažėjimą iki 171 000 žmonių kaip savo politikos pergalę. Socialiniuose tinkluose teigiama, kad buvo atgauta sienų kontrolė ir užbaigtas ankstesnės konservatorių vyriausybės sukeltas chaosas. Tačiau atidžiau pažvelgus į Nacionalinės statistikos tarnybos duomenis paaiškėja, kaip smarkiai klaidinama visuomenė. Antraštės slepia demografinius pokyčius, kurie smarkiai keičia Didžiąją Britaniją.

🚨NEW: Net migration data by status:

British nationals: -136,000
EU nationals: -42,000
Non-EU nationals: +349,000

[@ONS]

— GB Politics (@GBPolitcs) May 21, 2026

Praėjusiais metais šalis užregistravo iš viso 813 000 imigrantų. Tai sudaro maždaug du trečdalius Birmingemo gyventojų (beje, šio miesto meru dabar yra pakistanietis). Didžioji dalis šių naujakurių – 627 000 žmonių – atvyko iš ne ES valstybių, tarp kurių vien indų, pakistaniečių, kinų ir nigeriečių yra šimtai tūkstančių. Iš pažiūros nedidelė 171 000 žmonių grynoji migracija susidaro ne dėl kokios nors veiksmingos sienų apsaugos, o dėl milžiniškos išvykimo bangos. Praėjusiais metais šalį paliko iš viso 246 000 Britanijos piliečių.

 

Reminder that net migration figures have been unreliable since the Home Office stopped publishing visa overstayer numbers in 2020

And recent falls in net migration have supposedly been driven by non-EU student/grad visa-holders, who have the strongest incentive to overstay https://t.co/Tpoi2tLphz pic.twitter.com/s1lcd6JeMD

— David Algonquin (@surplustakes) May 21, 2026

Migracijos tyrinėtojai ir politiniai apžvalgininkai kritikuoja vyriausybės poziciją. Migracijos kontrolės centras šią sistemą vadina neveiksminga ir atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo metu kas penktas Didžiosios Britanijos gyventojas yra gimęs užsienyje. Konservatorių partijos narys Neil O’Brien taip pat įspėja apie rimtus registravimo trūkumus. Pasibaigus vizų galiojimo terminui, valdžios institucijos nebeužregistruoja išvykimų sistemingai, o aklai daro prielaidą, kad asmenys išvyko iš šalies.

‘The government wants you to think the new net migration figures are good - they’re not.’ @PatrickChristys slams the government for claiming that newly released net migration figures are positive for Britain. pic.twitter.com/52uL0p3za5

— GB News (@GBNEWS) May 21, 2026

Didžioji Britanija susiduria su tokiais pačiais rimtais demografiniais pokyčiais, kaip ir daugelis kitų Vakarų Europos šalių. Tuo tarpu, kai vietinė gyventojų dalis dėl nepakankamo gimstamumo sensta (ir dar labiau retėja dėl migracijos), į šalį plūsta vis daugiau žmonių iš Pietų Azijos, Afrikos ir Artimųjų Rytų. Tai yra laipsniškas gyventojų pasikeitimas, kuris pastebimas ir gatvėse, ir (dėl natūralizacijos) rinkimų rezultatuose.

https://report24.news/realitaet-entlarvt-migrationsluege-briten-fliehen-migranten-uebernehmen-das-land/

Importuotas smurtas: migrantai prievartauja senelių globos namuose gyvenančius Švedijos senolius

 

Švedijos senelių priežiūros įstaigas užplūdo seksualinio smurto banga. Remiantis oficialiais duomenimis, per pastaruosius metus daugiau nei 140 pagyvenusių moterų tapo slaugytojų seksualinio smurto aukomis. Bylos ir teismo procesai rodo, kad nusikaltėliai ypač dažnai yra kilę iš arabų ir afrikos šalių.

Iš tikrųjų saugi globos namų ir namų priežiūros aplinka daugeliui senjorų virsta košmaru. Remiantis Švedijos žiniasklaidos, pavyzdžiui, „SVT“ ir „Expressen“, pranešimais, vien tik 2022–2026 m. Švedijos policija užregistravo iš viso 143 skundus dėl moterų, vyresnių nei 60 metų, išžaginimo. Šie žiaurūs seksualiniai nusikaltimai vyksta valstybinėse įstaigose arba pačių bejėgių pacientų namuose. Kriminologai ir ekspertai įspėja, kad tikrasis skaičius gali būti daug didesnis, nes daugelis labai senų aukų tyli iš baimės ar gėdos.

https://www.expressen.se/nyheter/sverige/de-ar-mannen-som-valdtar-i-aldrevarden/

Ännu en misstänkt våldtäkt inom äldreomsorgen i Solnahttps://t.co/yo1XaVXOlP

— Riksstudios (@Riksstudios) May 19, 2026

Dažnai nusikaltėliai yra jauni vyrai, imigravę į Švediją ir, neturėdami jokios realios kvalifikacijos, paleidžiami ant bejėgių pagyvenusių žmonių. Ryškus pavyzdys – 29-erių Basir Yusuf. Jis išnaudojo 85-metę moterį jos bute ir filmavo savo veiksmus, nors iš tikrųjų jam buvo mokama už jos priežiūrą. Teismas jį nuteisė devynerių metų laisvės atėmimo bausme. Absurdiška tai, kad jo deportacija buvo neįmanoma, nes vyrui jau seniai buvo suteikta Švedijos pilietybė.

Ne mažiau sukrečiantis yra atvejis iš Eskilstunos. Ten iš Eritrėjos kilęs 34-metis slaugos padėjėjas Melsh Keleta išnaudojo demencija sergančią pacientę duše. Kolega jį pagavo už rankos, tačiau politiškai korektiška globos namų vadovybė nusprendė nuslėpti incidentą. Tik pasipiktinę artimieji įsikišo po kelių savaičių. Teisingumo bausmė buvo švelni – treji su puse metų laisvės atėmimo, o dėl pabėgėlio statuso jis buvo apsaugotas nuo deportacijos.

☪️🌍 Ikke-vestlig invasion i Sverige 🇸🇪

“Han trak pludselig sit undertøj ned” – siger svag, ældre kvinde om mand fra Eritrea.
Nu er han sigtet for grov voldtægt i svensk hjemmepleje.

Voldsomme kultursammenstød, der aldrig skulle have fundet sted. ❗️👇https://t.co/tkH0yKOi1f

— Kim Truth 🇩🇰 (@Kimtruth4) May 19, 2026

Seksualinio pagyvenusių žmonių išnaudojimo pėdsakai driekiasi per visą šalį, kaip liudija kiti atvejai, susiję su nusikaltėliais, tokiais kaip Ali Hassan Zada ar Mohammed Karrar. Taip pat Solnos savivaldybėje neseniai buvo nuteistas už narkotikų prekybą anksčiau teistas eritreietis, kuris išnaudojo savo auką. Tačiau vietoj to, kad apsaugotų piliečius, valstybės aparatas trukdo tyrimui. Atsakingas policijos kriminologas Anders Östlund visiškai rimtai pareiškė, kad nusikaltėlių kilmė yra nereikšminga, todėl policija sąmoningai nuslepia šiuos nepatogius duomenis seksualinių nusikaltimų atveju.

Šie sukrečiantys atvejai yra dar vienas pavyzdys, kokių neigiamų pasekmių sukelia liberali migracijos politika. O jei pažvelgsime į numatomus demografinius pokyčius (daugiau senų vietinių gyventojų, daugiau jaunų imigrantų) Europos šalyse per ateinančius dešimtmečius, galime įsivaizduoti, kaip tai gali paveikti senjorų gyvenimo kokybę senelių ir slaugos namuose. Ypač jei ir šioje šalyje susiklostys „švediškos sąlygos“. 

https://report24.news/importierte-gewalt-migranten-missbrauchen-schwedens-senioren-in-pflegeheimen/