2026 m. gegužės 26 d.
Labai gerbiamas kancleri Merz,
Gerbiamas kancleri Merz,
kai prieš pusę metų parašiau Jums atvirą laišką, kreipiausi į Vokietiją, ragindamas siekti diplomatinių santykių su Rusija, o ne normalizuoti karą. Praėjus šešiems mėnesiams, padėtis Europoje dramatiškai pablogėjo. Europa ir Rusija artėja prie atviro karo. Šioje situacijoje Jums, pone kancleri, tenka ypatinga atsakomybė. Nė vienas kitas Europos valstybių ir vyriausybių vadovas – nei Paryžiuje, nei Varšuvoje, nei Romoje – neturi tokio svorio kaip Vokietija ar tokios galios, kokią turite Jūs asmeniškai, kad galėtumėte užkirsti kelią šiai katastrofai. Ar pasisakysite už taiką?
2026 m. sausio mėn. Jūs pats kartu su premjere Meloni ir prezidentu Macronu ragino atnaujinti Europos santykius su Rusija ir pavadinote Rusiją „Europos šalimi“. Vis dėlto Jūs nesiekėte diplomatinių sprendimų. Turint omenyje, kad ant kortos stovi Europos ateitis, tai yra beprecedentis Jūsų, kaip lyderio, pareigų nevykdymas. Ar per savo kadenciją kaip kancleris bent kartą bandėte užmegzti esminį dialogą su prezidentu Putinu? Ar jūsų užsienio reikalų ministras kada nors bandė užmegzti esminį dialogą su užsienio reikalų ministru Lavrovu? Tikras pokalbis, toks kaip tie, kurie užbaigė Šaltąjį karą? Remiantis viešais įrašais, atsakymas yra: ne. Nei vieno karto. Ir ne todėl, kad nebūtų buvę pripažinta, jog tai skubu.
Pastarosios dienos atnešė pavojingą eskalavimą, kuris turėtų sukrėsti visus europiečius. Abi sostinės dabar nuolat apšaudomos: Ukrainos tolimojo nuotolio dronai smogė giliai į Maskvą, tarp jų – ir civiliniai objektai. Rusijos raketų ir dronų atakos prieš Kijevą smarkiai sustiprėjo. Ukrainos dronai įsibrovė į Baltijos valstybių oro erdvę, sukeldami tiesioginį pavojų, kad gali įvykti incidentas, kuris tiesiogiai įtrauktų Europą į karą. Siaubinga Ukrainos ataka prieš berniukų mokyklą Luhanske dar labiau pakirto paskutinius santūrumo likučius. Gegužės 25 d. užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, vykdydamas prezidento Putino nurodymą, oficialiai informavo JAV užsienio reikalų ministrą, kad Rusijos ginkluotosios pajėgos dabar vykdo „sistemingus ir nuolatinius smūgius“ į Kijevo įstaigas ir sprendimų priėmimo centrus. Rusijos užsienio reikalų ministerija patarė Jungtinėms Valstijoms ir kitoms šalims „užtikrinti savo diplomatinio personalo ir piliečių evakuaciją iš Ukrainos sostinės“ . Ši žinia yra didelio eskalavimo pradžia. Diplomatija yra reikalinga labiau nei bet kada.
Kelias į Ukrainos gynybą – tai ne tolesnis žudynės tęsimas, o taika sąlygomis, priimtinomis visoms šalims. Vietoj to mums gresia eskalavimas, kuris atneš dar daugiau aukų, dar daugiau griuvėsių ir realią karo, išsiplėsiančio už Ukrainos ribų, grėsmę. Reikalaudami vis daugiau ginklų, vis didesnių karinių pajėgumų ir vis garsiau demonstruodami „ryžtą“ bei signalizuodami, kad Vokietija ruošiasi karui, o ne stengiasi jį užbaigti, jūs pavertėte Berlyną ne stabdžiu, o pagreitintoju visos Europos karo.
Vokietijos atsakomybė: šeši punktai
Vokietija neša didelę atsakomybę už dabartinę situaciją. Prieš pradedant orientuoti Vokietijos politiką į taiką, reikia sąžiningai susidoroti su Vokietijos praeitimi. Toliau išvardiju šešis rimtus Vokietijos užsienio politikos trūkumus Rusijos atžvilgiu nuo Vokietijos susivienijimo 1990 m.
Pirma – „2+4“ sutartis ir NATO plėtra į Rytus
1990 m. rugsėjo 12 d. Vokietija Maskvoje pasirašė Sutartį dėl galutinio Vokietijos reikalų sureguliavimo – „2+4“ sutartį –, kuri užbaigė Vokietijos susivienijimą. Ši sutartis buvo sudaryta, nes Michailas Gorbačiovas gavo iš Hanso-Dietricho Genscherio, Helmuto Kohlio, Jameso Bakerio ir kitų Vakarų valstybių vadovų iškilmingą patikinimą, kad NATO neplėsis į Rytus. Atskleisti dokumentai – tarp jų dabar viešai prieinami Džordžo Vašingtono universiteto Nacionalinio saugumo archyvo memorandai – yra aiškūs: Šie patikinimai buvo duoti ir, kaip tuomet aiškiai suformuluota, turėjo apimti ne tik buvusios VDR teritoriją, bet ir Rytų Europą. Jie buvo patvirtinti 1990 ir 1991 metais. 2+4 sutartis riboja NATO pajėgų dislokavimą buvusioje VDR ir primena Helsinkio baigiamojo akto principus, kuriuose pabrėžiama, kad nė vienos tautos saugumas negali būti užtikrinamas kitos tautos saugumo sąskaita. Ar kas nors rimtai tiki, kad Tarybų Sąjunga atmetė vakarų pajėgų dislokavimą buvusios VDR teritorijoje, bet NATO armijoms Varšuvoje, Vilniuje ar Kijeve buvo abejinga? Žinoma, ne. NATO plėtra buvo išsamiai aptarta, o Vokietija Tarybų Sąjungos vadovybei davė aiškius patikinimus, kad atsisakys plėtros į Rytus – ir vėliau juos sulaužė. Vokietija labiausiai pasinaudojo šiais pažadais, kurie buvo kompensacija už Vokietijos susivienijimą. Tačiau jau 1993 m. Vokietijos politikai pradėjo laužyti šiuos pažadus.
Antra – pačios kanclerės Merkel pareiškimas
Savo memuaruose Angela Merkel su stebėtina atvirumu rašo, kad 2008 m. Bukarešto viršūnių susitikimo metu ji suprato, jog Ukrainos ir Gruzijos pakvietimas į NATO prilygtų karo paskelbimui Rusijai. Ji žinojo Rusijos raudonąją liniją. Ir vis dėlto ji pasidavė Amerikos spaudimui ir sutiko su kompromisine deklaracija, pagal kurią Ukraina ir Gruzija kada nors „galės tapti“ NATO narėmis. Šis vienas sakinys paskatino 2014 ir 2022 m. katastrofas. Vėlesnis A. Merkel atvirumas yra dovana jos įpėdiniams: ji jiems aiškiai ir nedviprasmiškai pasakė tai, kas tuomet buvo aišku. Vokietija dabar neturėtų elgtis taip, lyg to nebūtų buvę.
Trečia – 2014 m. vasario 21 d. susitarimo pažeidimas
2014 m. vasario 21 d. tuometinis Vokietijos užsienio reikalų ministras Frankas-Walteris Šteinmeieris Kijeve kartu su savo kolegomis iš Lenkijos ir Prancūzijos tarpininkavo sudarant susitarimą tarp prezidento Janukovyčiaus ir opozicijos. Susitarime buvo numatyta atkurti 2004 m. konstituciją, suformuoti nacionalinę vienybės vyriausybę ir surengti pirmalaikius prezidento rinkimus. Buvo konsultuotasi su prezidentu Putinu; susitarimas buvo patvirtintas. Tai buvo reikšmingas diplomatinis laimėjimas esant didelėms įtampoms ir atviram smurtui. Tačiau per 24 valandas Janukovyčius buvo nuverstas smurtiniu perversmu. Vokietija neatsižvelgė į susitarimą, kurį ką tik buvo garantavusi. Vietoj to, sekdama JAV pavyzdžiu, Vokietija parėmė naująją vyriausybę, tarsi susitarimo niekada nebūtų buvę. Šis sprendimas sustiprino Maskvos įsitikinimą, kad Vakarų parašų negalima pasitikėti.
Ketvirta – „Minskas II“
2015 m. vasario mėn. Vokietijos kanclerė A. Merkel asmeniškai derėjosi dėl „Minsko II“ susitarimo „Normandijos formatu“ ir 2015 m. vasario 12 d. Minske priimtoje Vokietijos paramos deklaracijoje užtikrino politinę paramą. Septynis metus Kijevas nevykdė pagrindinės politinės nuostatos – Donbaso regionų autonomijos suverenios Ukrainos sudėtyje. Vokietija nedarė spaudimo Kijevui, kad šis įgyvendintų jo paties reikalaujamą autonomijos nuostatą. Merkel vėliau pripažino, kad susitarimas buvo panaudotas kaip spaudimo priemonė, siekiant sudaryti sąlygas Ukrainai vėl apsiginkluoti. Prezidentas Hollande pasisakė panašiai. Taigi garantija iš tikrųjų nebuvo garantija. Tai buvo strategija – vėlgi Vašingtono nurodymu. Dar kartą žinutė Maskvai skambėjo taip: Vakarų parašais negalima pasitikėti.
Penkta – „Nord Stream“
2022 m. vasario 7 d. prezidentas Bidenas Baltųjų rūmų Rytų salėje, dalyvaujant tuometiniam Vokietijos kancleriui Olafui Scholzui, paskelbė: „Jei Rusija įsiverš (į Ukrainą), „Nord Stream 2“ nebeliks. Mes tai sustabdysime.“ Paklaustas, kaip tai bus padaryta, jis atsakė: „Pažadu jums, kad mes sugebėsime tai padaryti.“ Praėjus septyniems mėnesiams, dujotiekiai buvo sunaikinti sabotažo akto metu Baltijos jūroje. Turimi įrodymai – tiriamieji tyrimai JAV ir Vokietijoje, Vokietijos federalinės prokuratūros tyrimai ir buvusių pareigūnų vieši pareiškimai – akivaizdžiai rodo, kad tai buvo bendra Ukrainos ir JAV operacija. Vokietijos federalinė vyriausybė tai žinojo jau seniai. Ir vis dėlto Vokietija leido, kad, nepaisant aiškių įrodymų, viešoji kaltė būtų suversta Rusijai, o pramoninis sabotažas prieš Vokietijos ekonomiką liko nenubaustas ir be atsako.
Šešta – 2022 m. balandžio mėn. Stambulo susitarimas, kuris buvo vos už rankos
Tik kelios savaitės po Rusijos invazijos 2022 m. vasario mėn. Rusijos ir Ukrainos derybininkai susitiko Stambule, kad derėtųsi dėl taikos susitarimo sąlygų: Ukrainos neutraliteto neįstojant į NATO, daugiašalių saugumo garantijų, sutartų kariuomenės apribojimų ir laipsniško politinio Donbaso bei Krymo klausimų sprendimo. Susitarimas buvo beveik pasirašytas. Buvęs Izraelio ministras pirmininkas Naftali Bennettas, vienas iš tarpininkų, viešai patvirtino, kad susitarimas buvo beveik pasiektas ir kad Vakarai – ypač Jungtinės Valstijos ir Didžioji Britanija – bandė jį sutrukdyti. Yra užfiksuota, kad 2022 m. balandžio mėn. ministras pirmininkas Borisas Džonsonas vyko į Kijevą, kad nurodytų Ukrainai nepasirašyti susitarimo. Šimtus tūkstančių ukrainiečių ir rusų gyvybių, taip pat visa Europos tvarka sumokėjo kainą už šią JAV ir Didžiosios Britanijos intervenciją. Vokietija apie tai tylėjo – nors Vokietija, kaip nė viena kita Europos šalis, turėjo patirti ekonomines pasekmes.
Vokietijos ekonomikos savižudybė
Jūsų pagrindinis prioritetas turi būti taika. Dabartinės naujienos iš Maskvos aiškiai rodo, kokia skubi yra situacija. Tačiau lygiagrečiai su pirmąja katastrofa artėja ir antroji: tyčinis Vokietijos ekonomikos sunaikinimas, kurio atveju Berlynas yra ir kaltininkas, ir auka.
Vokietijos pramonė rėmėsi prekyba su Rusija. „Nord Stream“ sunaikinimas ir po to sekęs Vokietijos ir Rusijos prekybos santykių nutraukimas lėmė tai, kad Vokietija perka gamtines dujas iš JAV už kainas, kurios yra daug kartų didesnės nei kainos už rusiškas dujas, kurias jos pakeičia. Tai pramoninis savižudybė. Vokietijos chemijos, plieno, stiklo pramonė, energijai imlūs gamintojai – vidutinio verslo pagrindas – kasdien praranda tarptautinį konkurencingumą. Iš Vokietijos ekonomikos dingsta kvalifikuotos darbo vietos. O Vokietijos mokesčių mokėtojai ir vartotojai perkelia nacionalinį turtą iš Vokietijos į JAV dujų gamintojus tokiu mastu, kokio pokario Europoje dar nebuvo.
Be to, Vokietijos vyriausybė dabar planuoja masiškai plėsti ginkluotąsias pajėgas – skirdama šimtus milijardų eurų per ateinantį dešimtmetį – siekdama pasirengti karui, kurio būtų buvę lengva išvengti diplomatinėmis priemonėmis. Tai yra akivaizdus nacionalinių išteklių netinkamas paskirstymas. Pagrindinis iššūkis Vokietijai šį dešimtmetį – konkurencingumas skaitmeniniame amžiuje. Kiekvienas euras, išleistas tankams, raketoms ir artilerijos sviediniams, trūksta Vokietijos dirbtinio intelekto pajėgumams, jos lustų kūrimui ir gamybai, energetikos infrastruktūrai ir greitaeigiams skaitmeniniams tinklams, kurių jai reikia, kad išliktų pirmaujančia ekonomine galia.
Skaudi realybė, pone kancleri, yra tokia: šiais ginklais neįmanoma nusipirkti to saugumo, kurį diplomatinėmis priemonėmis būtų galima pasiekti už daug mažesnę kainą. O be investicijų į skaitmeninimą ir energetiką, kurias išstumia šis ginklavimasis, neįmanoma pasiekti gerovės.
Mano kreipimasis: Gerbiamas kancleri, labiau nei bet kuris kitas Europos valstybių ir vyriausybių vadovas, būtent nuo Jūsų priklauso, ar Europa pasuks į visuotinį karą, ar grįš prie derybų ir ekonominio racionalumo. Atėjo pats laikas imtis veiksmų. Tai aiškiai patvirtina dabartinis oficialus Maskvos pranešimas Vašingtonui. Prašau užmegzti dialogą su prezidentu Putinu. Prašau nusiųsti savo užsienio reikalų ministrą į Maskvą arba pakviesti Rusijos užsienio reikalų ministrą į Berlyną. Prašau vėl atidaryti ESBO kanalus, kuriems Vokietija leido sunykti. Prašau pareikalauti Kijevo nutraukti atakas prieš civilius objektus.
Bet svarbiausia: pasakykite Vokietijos visuomenei tiesą. Derybomis pasiektas taikos susitarimas, grindžiamas Ukrainos neutralumu, yra realus kelias iš katastrofos, o normalių ekonominių santykių su Rusija atkūrimas yra realus kelias iš Vokietijos pramonės nuosmukio.
Sąlygos, kuriomis Vokietija galėtų pasiūlyti priimtiną susitarimą, yra aiškios: kovos nutraukiamos prie paliaubų linijos. Visos šalys atsisako bet kokio smurto panaudojimo ateityje sprendžiant pasienio klausimus. Ukraina atkuria savo neutralumą, o NATO visam laikui atsisako tolesnės plėtros į Rytus. Europa ir Rusija atnaujina ekonominius santykius ir nutraukia karo kurstymą. ESBO vėl tampa pagrindine Europos saugumo diskusijų arena, vadovaujantis principu, kad Europos saugumas yra nedalomas ir nesiremia kariniais blokais, kurie skiria Europą. Tokiame taikos scenarijuje Vokietija gali sutelkti savo nacionalinius išteklius į investicijas į skaitmeninimą, dirbtinį intelektą, puslaidininkius ir energetiką, kurių reikia Vokietijos ekonominei ateičiai.
Istorija prisimins, ką jūs padarysite ir ko nepadarysite per ateinančias savaites. Tas pats galioja ir Vokietijos visuomenei, Rusijos, Ukrainos ir visos Europos tautoms. Atėjo laikas diplomatijai, pone kancleri. Pasirinkimas yra jūsų.
Su pagarba,
Jeffrey D. Sachs
Kolumbijos universiteto profesorius
