Lukašenkos KGB iki
Lietuvos sienos 2020 m. atvežta Svetlana Tichanovskaja šiandien
Briuselyje mosuoja Nepriklausomos Baltarusijos pasu, kuriame yra ir
mūsų valstybės herbas Vytis ir aprobavo Naujosios Lietuvos, be lietuvių, himną "Vytis" (žiūr.
video). Štai Tichanovskajos himno teksto vertimas į lietuvių
kalbą.
Tik savo neramioje širdyje išgirsiu Dėl gimtosios šalies siaubą, Prisiminsiu
šventus Aušros Vartus Ir karius ant grėsmingų žirgų.
Pūtoti
šoliuoja žirgai, Veržiasi, plėšiasi ir sunkiai švokščia
žirgai, Senovinės Lietuvos Vyties Jų nesumušti, jų
nesustabdyti, jų nesulaikyti!
Tu skrendi į neaprėpiamą
tolį, Ir už tavęs, prieš tave, metai. Ką tu vejiesi? Kur
veda jūsų keliai?
Gal jie, į Baltarusija veržiasi Jie
vejasi tavo vaikus, Kurie tave pamiršo, tavęs
išsižadėjo, Pardavė jus ir atidavė į nelaisvę?
Smogk
jiems į širdį, smogk jiems kardais, Neleisk jiems būti
svetimais! Tegul jie girdi, kaip skauda jų širdis Kaip jų
širdys kenčia dėl gimtosios žemės.
Tėvyne brangi,
Tėvyne! Toks skausmas niekada nesibaigs. Atleisk ir priimk
savo sūnų, Tegul jis miršta už tave!
Žirgai skrenda
toliau ir toliau, Jų sidabriniai pakinktai žvanga toli
toli... Senosios lietuvių gaudynės Jų nesulaikysi,
nesustabdysi, nesuvaldysi.
Lenkų Wikipedia portale pateikiami himno žodžiai baltarusių, rusų ir anglų kalbomis.
Buvęs Lietuvos
kariuomenės vadas generolas leitenantas Valdas Tutkus, šiandien pranešęs apie dalyvavimą Prezidento rinkimuose 2024 metais, FB rašė:
Pasamprotaukime
kartu. Kodėl taip atsitiko, kad priėmėme mums Baltarusijos KGB
maloniai atsiųstą S. Tichonovskają, suteikėme jai „prezidentinį“
statusą? Kiek žinau, Baltarusijos opozicija jos jokia lydere
nelaiko. Ar tikrai reikėjo bėgti pirma traukinio, reikalaujant vis
didesnių sankcijų iš Europos Sąjungos, kurios finale galutinai
įstūmė Baltarusiją į Rusijos glėbį ir dabar jau turime Rusiją
ne tik Kaliningrado srityje, bet ir Baltarusijoje? Ir ne tik Rusiją,
bet ir branduolinį ginklą?
O kaip su litvinų organizacija? Ji
kaip suprantu sukarinta baltarusių sekta, tikinanti, jog Vilniaus
kraštas priklauso Baltarusijai? Ar ji nėra grėsmė Lietuvos
nacionaliniam saugumui.
Valdas Tutkus
Dėkoju Dovile, kaip? Blogai. Šis
naratyvas iš Lietuvos turi būti IŠGYVENDINTAS. Gal ir nelabai
demokratiniais metodais. Aš gerbiu visas Tautas, tačiau Lietuvoje
turi gyventi tik tie, kas pripažįsta mūsų kultūrą, kalbą
istorija. Kiti gali turtėti savo nuomonę ir apie Vilnių ir apie
Lietuvos - Rusijos didžiąją kunigaikštystę ( ir tai jau
girdėjau) , tik va gyventi Lietuvoje jiems nereikėtų. tegu
važiuoja namo.
LNK žinios apie nacistinį litvinizmą Lietuvoje, kurį puoselėja landsberginiaiTėvynės išdavikai:
"Vilniuje įsikūrę baltarusiai kuria
alternatyvų Baltarusijos pasą. Netrukus pasaulyje gali atsirasti
antras pasas, ant kurio Vytis". https://lnk.lt/zinios/Visi/216092
Rugsėjo 4 d. LNK žinių laidoje parodytas siužetas apie nacistinio baltarusių litvinistų judėjimo, kuriam vadovauja A.Lukašenkos atsiųsta "prazidentė" S.Tichanocskaja, išpuolius prieš Lietuvos valstybę, mūsų istorijos, simbolių, teritorijų savinimąsi.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Lansbergis teigia, kad "reikės išmokti dalintis" Lietuva, su Tichanovskajos fašistais.
Laurynas Kasčiūnas, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas šiame video sako:
"Aš bandau įsivaizduoti situaciją, kai Lenkijos istoriją kažkas nuspręstų pasidalinti ir pasiimtų savo pasui Erelį. Baltarusijoje yra ir kitokios simbolikos tapatybei išreikšti".
Mano nuomone, Svetlaną Tichanovskają ir jos litvinistų gaujas, tarp jų ir kovines grupuotes, reikia nedelsiant deportuoti lauk iš Lietuvos.
Sinodinė revoliucija grindžiama trejopu melu: kuriant kontinentinius sprendimus priimančius kolektyvus, atimant valdžią iš vietos ordinarų ir mažinant popiežiaus suverenumą. Taigi Sinodo dėl sinodalumo tikslas - doktrininė, moralinė ir liturginė decentralizacija. Sugriovus tikėjimo, moralės ir maldos vienybę, ateis laikas katalikams primesti naują universalizmą - prigimčiai ir dieviškajam įstatymui prieštaraujančią liberalios diktatūros tvarką.
Pirmasis doktrinos decentralizacijos etapas
Popiežius Pranciškus jau savo pirmajame 2013 m. lapkričio mėn. paraginime "Evangelii gaudium" nustatė strateginę Katalikų Bažnyčios veikimo pokyčių kryptį. Jame Šventasis Tėvas, be kita ko, nurodė, kad nacionalinėms vyskupų konferencijoms turėtų būti suteiktas "tam tikras doktrininis autoritetas". Tai darydamas jis rėmėsi Vatikano II Susirinkimu. Popiežius rašė: "Vatikano II Susirinkimas teigė, kad analogiškai patriarchalinėms Bažnyčioms vyskupų konferencijos šiandien gali "įvairiapusiškai ir vaisingai prisidėti prie konkretaus kolegialumo jausmo įgyvendinimo". Tačiau šis noras iki galo neįgyvendintas, nes Vyskupų konferencijų statutai dar neįgavo pakankamai aiškaus pavidalo, kad jas būtų galima suvokti kaip subjektus, turinčius konkrečią kompetenciją, įskaitant tam tikrą doktrininį autoritetą. Pernelyg didelė centralizacija, užuot padėjusi, apsunkina Bažnyčios gyvenimą ir jos misionierišką dinamizmą" (32 punktas).
Šis popiežiaus pareiškimas sulaukė nedaug dėmesio visame pasaulyje ir beveik jokio Lenkijoje. Tuo tarpu dar prieš įvykiams parodant, kad Pranciškus nevyniojo žodžių į vatą, reikėjo apskritai susimąstyti apie patį siūlomos reformos pobūdį. Kaip įmanoma vyskupų konferencijai suteikti doktrininį autoritetą? Pagal Kanonų teisės kodeksą ir pačią Katalikų Bažnyčios hierarchinę struktūrą būtent vyskupas yra atsakingas už tikėjimo mokymą savo vyskupijoje. Jis - o ne koks nors kolektyvas - yra atsakingas už Tradicijos perdavimą. Nacionalinė vyskupų konferencija gali būti patariamasis ir pagalbinis organas visiems regiono vyskupams svarbiais klausimais, tačiau pagal pačią Bažnyčios konstituciją ji negali pakeisti atskirų vyskupų ir perimti jų atsakomybės.
Taip yra ir dėl to, kad Bažnyčia nėra demokratija: už sprendimus atsako kiekvienas asmuo. Taip, sinoduose ar susirinkimuose tėvai balsuoja, tačiau jų sprendimai neturi jokios savarankiškos galios - jie įsigalioja tik tada, kai juos paskelbia popiežius. Kaip atrodytų, jei "autentišką doktrininę valdžią" suteiktume vyskupų konferencijoms? Ar tokioje konferencijoje susirinkę vyskupai balsuotų, o paskui savo sprendimą pateiktų tvirtinti Vatikanui? Tai būtų labiau panašu į savotišką vietinį sinodą ir tokiu atveju būtų sunku kalbėti apie autentišką doktrininį autoritetą.
Vyskupai sprendžia dėl doktrinos
Paaiškėjo, kad popiežiaus planai buvo kitokie. 2016 m. Šventasis Tėvas paskelbė apaštališkąjį paraginimą Amoris laetitia. Vienoje išnašoje jis užsiminė apie galimybę pakartotinai susituokusius išsiskyrusius asmenis prileisti prie šventosios Komunijos; savo ruožtu keliose paties teksto vietose jis įtraukė apmąstymus apie žmogaus sąžinės vaidmenį priimant individualius sprendimus. Kai kurios nacionalinės vyskupų konferencijos pasinaudojo Amoris laetitia, kad įvestų Šventąją Komuniją antrą kartą susituokusiems išsiskyrusiems asmenims; kai kurios to nepadarė. Atrodo, kad tai buvo naudojimasis "tam tikru autentišku doktrininiu autoritetu". Popiežius sukūrė tam tikrą sistemą, kurioje - grynai praktiškai, nes ji buvo atsieta nuo nekintamos Tiesos - buvo galimi du skirtingi sprendimai. Nacionaliniai episkopatai darė taip, kaip jiems patiko.
Po patirto smūgio Vokietijos vyskupų konferencija norėjo prie šventosios Komunijos prileisti ir kai kuriuos protestantus. Buvo parengtas specialus dokumentas, kurį ketinta paskelbti. Tačiau septyni vyskupai dėl to protestavo ir kreipėsi į Vatikaną, norėdami, kad Šventasis Sostas užblokuotų šį planą. Jei Vokietijos vyskupai būtų buvę vieningi arba jei būtų buvę mažiau prieštaraujančiųjų Komunijos suteikimui protestantams, planas būtų pavykęs ir parengtas dokumentas būtų paskelbtas kaip vyskupijos dokumentas. Tačiau Vatikanas, matydamas, kad šis klausimas kelia vidinius nesutarimus, paskelbė veto teisę. Todėl popiežius leido dokumentą paskelbti kaip Nuolatinės vyskupų tarybos "patarimą". Taigi šiuo atveju "autentiškas doktrininis autoritetas" nepasiteisino, nes tam prieštaravo per daug vyskupų.
2022 m. Belgijos Flandrijos vyskupai išleido gaires dėl homoseksualių porų palaiminimo liturgijos. Jų dokumentas tiesiogiai prieštaravo 2021 m. Tikėjimo doktrinos kongregacijos dokumentui, kuris aiškiai ir be jokių išimčių draudė tokius palaiminimus. Tačiau Flandrijos vyskupai veikė vieningai. Savo bylą jie pristatė pačiam popiežiui per vizitą ad limina Apostolorum. Kaip atskleidė Antverpeno ordinaras Johanas Bonny, popiežius pritarė vyskupų sprendimui būtent todėl, kad jie buvo vieningi. Belgijos vyskupai savo gaires paskelbė remdamiesi Amoris laetitia. Tai iš tiesų buvo įmanoma, nes tas paraginimas pateisina bet kokį nukrypimą nuo normos. Galima sakyti, kad net jei yra 2021 m. dokumentas su aiškiu draudimu, Pranciškaus Amoris laetitia suformuluoti principai leidžia tokių draudimų nepaisyti.
Kontinentinių institucijų doktrinos autoritetas
Tai, ką aprašėme pirmiau, gali reikšti nacionalinę ar regioninę Bažnyčios atomizaciją. Tačiau tai nėra ta kryptis, kuria einama. Tokį partikuliarizmą reikia įveikti. 2019 m. Romoje vyko Amazonijos sinodas. Jį rengė tarptautinės Lotynų Amerikos vyskupų ir pasauliečių grupės, visų pirma Panamazonijos bažnytinis tinklas - REPAM, savo ruožtu pavaldus Lotynų Amerikos vyskupų tarybai - CELAM. Dar vykstant sinodui, vokiečiai pateikė pasiūlymą įsteigti analogiškas žemynines institucijas kitose pasaulio dalyse, ypač Europoje. Jų nuomone, 2019 m. gruodį pradėtas Sinodo kelias, kai tik bus parengtos jo idėjos, turėtų tapti diskusijų objektu visoje Europoje, o vėliau ir visame pasaulyje. Konkretų trijų etapų modelį Vokietijos vyskupai pristatė 2020 m. ankstyvą pavasarį. Po metų popiežius Pranciškus paskelbė, kad pasaulis pradės eiti sinodaliniu keliu, pradėdamas Sinodą dėl sinodalumo. Pagal vokiečių koncepciją jis turėjo būti trijų etapų.
2023 m. birželį buvo paskelbtas Sinodo darbo dokumentas dėl sinodalumo, vadinamasis Instrumentum laboris. Tekstui būdinga progresyvi ideologija, atsiliepianti į vokiškai kalbančių ir Lotynų Amerikos bendruomenių lūkesčius. Šiuo metu mus domina pasiūlymas naujai perskaityti "kolektyvinį" doktrinos autoritetą. Nors 2013 m. lapkričio mėnesį Evangelii gaudium kalbėjo apie tokį autoritetą vyskupų konferencijoms - tuo, kaip matėme, buvo plačiai naudojamasi - Instrumentum laboris kalbama apie doktrininio autoriteto suteikimą ir kitiems tarptautiniams dariniams. Instrumentum laboris B 3.4 punkte sakoma, kad "žemyno asamblėjai" galėtų būti suteiktas "tam tikras doktrininis autoritetas", o Romos vyskupas būtų "įpareigotas" priimti sprendimą, kuris buvo priimtas vietos lygmeniu. Čia esama trijų naujovių. Pirma, kalbama apie "doktrininio autoriteto" išplėtimą naujiems kolektyviniams organams. Antra, kalbama apie vyskupų autoriteto paneigimą, nes "žemyno asamblėjose" dalyvauja ir pasauliečiai. Trečia, kalbama apie popiežiaus, kuris de facto būtų pavaldus tokio susirinkimo autoritetui, autoriteto paneigimą.
Europos sinodalumas praktikoje
Iki šiol Europoje turėjome tik vieną žemyno asamblėją, kuri vyko Prahoje šių metų vasario mėnesį. Susirinkę vyskupai ir pasauliečiai - iš Lenkijos tai buvo vyskupai Gądecki ir Galbas bei pasauliečių delegatai s. Mirona Turzyńska ir profesorius Aleksander Bańka - dėl gilių nesutarimų dėl doktrinos ir moralės supratimo nesugebėjo susitarti beveik jokia tema, išskyrus karo Ukrainoje pasmerkimą. Vis dėlto jie rado išeitį, paskelbę, kad Katalikų Bažnyčios Europoje šūkis bus "Vienybė įvairovėje", kuris nuo 2000 m. yra Europos Sąjungos šūkis. Praktiškai tokio šūkio priėmimas įpareigoja Prahos susitikimo dalyvius ir netiesiogiai visas vietines Bažnyčias, kurioms jie atstovavo, tyliai sutikti su šių Bažnyčių "skirtingais keliais". Remiantis principu "vienybė įvairovėje", Bažnyčia Lenkijoje negali smerkti Bažnyčios Vokietijoje už tai, kad ji laimina homoseksualų sąjungas. Remiantis principu "vienybė įvairovėje", Bažnyčia Lenkijoje negali smerkti Bažnyčios Vokietijoje už tai, kad ji palaimino homoseksualų sąjungas. Tai turi būti "priimta" kaip "teisėta" įvairovės išraiška. Tačiau toks pripažinimas negali būti galutinis tikslas, jei kontinentiniai sinodiniai susirinkimai nori turėti tam tikrą doktrininį autoritetą. Veiksmingas tokio autoriteto naudojimas suponuoja balsavimus, kurių rezultatai vėliau bus įgyvendinti. Praktiškai tai gali apriboti Bažnyčios Lenkijoje ir apskritai visų vyskupų autonomiją, įpareigojant juos vadovautis sinodo asamblėjos valia. Reikia nepamiršti, kad tokiam susirinkimui būtų skirta savotiška popiežiaus "carte blanche" priimti sprendimus. Todėl prieštarauti sinodinio susirinkimo valiai netiesiogiai prilygtų prieštaravimui paties popiežiaus ar net Bažnyčios sinodinės struktūros valiai.
Trys pokyčiai, trys klaidos
Nė vienas iš trijų Instrumentum laboris siūlomų pakeitimų nėra teisėtas. Kaip jau rašėme, kolektyviniai organai negali pakeisti atskirų vyskupų. Be to, kontinentinės asamblėjos negali turėti jokio doktrininio autoriteto jau vien dėl to, kad jas sudaro pasauliečiai. Pasauliečiai neturi valdžios Bažnyčioje. Jų dalyvavimas žemyno asamblėjoje yra bandymas revoliucingai pasinaudoti Bažnyčios mokymu apie sensus fidei fidelium, tikinčiųjų tikėjimo jausmą. Pagal šį mokymą Bažnyčia yra neklaidinga in credendo. Tarptautinės teologinės komisijos 2014 m. studijoje "Sensus fidei Bažnyčios gyvenime" aiškiai sakoma, kad sensus fidei turi tik tie tikintieji, kurie gyvena pavyzdingą katalikišką gyvenimą ir yra giliai atsidavę liturginiam bei maldos gyvenimui. Sinodo koncepcijoje vienintelis dalyvavimo sensus fidei pagrindas yra galiojantis krikštas ir bendra gera valia. Vadinasi, klaidingais principais grindžiamos doktrininės valdžios suteikimas sinodo institucijai yra neveiksmingas. Taip pat visiškai neįmanoma įpareigoti popiežių priimti žemyno sinodo asamblėjos sprendimus. Žinoma, popiežius, jei nori, gali pasinaudoti organo parengtu dokumentu ir paskelbti jį privalomu; tačiau jis tai padarytų tik remdamasis savo autoritetu. Jo pareiga priimti tokius dokumentus reikštų abejoti aukščiausiuoju autoritetu, kurį jam Bažnyčioje patikėjo pats Kristus.
Bažnyčia tarnauja naujai pasaulinei tvarkai
Taigi, apskritai kalbant, Bažnyčioje vyksta gilus autoriteto principo naikinimo procesas. Atrodo, kad sinodo proceso tikslas yra doktrininė, moralinė ir liturginė katalikybės atomizacija. Neseniai plačiai rašiau apie liturgiją tekste "Amazonės liturgija. Barbariškas tribalizmas vietoj Bažnyčios visuotinumo", todėl skaitytoją išsamiau nukreipiu ten. Iš Sinodo apie sinodiškumą turėtų išryškėti Bažnyčia, kurioje tikėjimas įvairiuose regionuose pristatomas ir išgyvenamas labai skirtingai. Akivaizdu, kad tai negali būti galutinė būsena. Įvairialypis katalikų tikėjimas, netekęs universalizmo principo, globalizuotoje visuomenėje bus prilygintas kitoms religijoms, o Bažnyčia ir katalikybė taps viena iš daugelio religinių organizacijų, besiremiančių "senaisiais tikėjimais". Tai yra dalis naujosios pasaulinės tvarkos, kuriai būdingas savitas universalizmas ir savita ideologija, darbotvarkės. Sinodinė Bažnyčia turi tapti patogiu šios naujosios tvarkos įrankiu - niekuo daugiau. Ar ji gali būti redukuota iki tokio vaidmens? Galiausiai - ne, nes pragaro vartai jos nenugalės (Mt 16, 18). Tačiau kiek ilgai tęsis ši baisi kova ir kokia bus padaryta žala, ar pavyks apginti katalikybę Europoje ir Lenkijoje - tai taip pat priklauso nuo mūsų valios ir gebėjimų. Pasyvumas ir tylus pritarimas pokyčiams - kaip Vatikano II Susirinkimo metu - reiškia pralaimėjimą. Pergalė, kaip ir visada, yra tvirtai sekti Kristumi ir liudyti Jo nekintančią Evangeliją.
Daniel Matissek vokiečių portale “Ansage” pažymi, kad migrantų gaujų susidūrimai Švedijoje primena pilietinį karą.
Švedija, ilgą laiką buvo mėgstamiausia Europos kairiųjų gerovės valstybės kūrimo eksperimentų vieta, šiuo metu moka kainą už ideologijos skatinamą atvirų sienų politiką. Ši valstybė įrodė, kad skirtingų kultūrų imigracija neišvengiamai baigiasi katastrofa.
Nors Švedijos vyriausybė jau seniai pripažino multikultūralizmo klaidą ir ėmėsi atsakomųjų priemonių, ji nebegali atsikratyti savo politikos pasekmių. Tai, kas jau daugelį metų vyksta šioje šalyje, anksčiau ar vėliau taip pat ar net dar blogiau nutiks visose Europos šalyse, atsivėrusiose monumentaliam "sveikinimo kultūros" nukrypimui.
Per metus Švedijoje įvyko 391 išpuolis su ginklu. Vien rugsėjo mėnesį per gaujų karą buvo nušauta 11 žmonių. Į kovą su gaujomis jau kviečiama kariuomenė.
“Tai, kas prasidėjo kaip "įvairovė" ir svajonė apie "integraciją", baigiasi karo padėtimi. Kairiųjų gyvenimo melas negali prasiveržti ryškiau”, - pažymi autorius.
"Deutsche Welle" žodžiais, nusikaltėliai dažniausiai yra arabų, turkų ar afrikiečių kilmės, o "Gaujų karas iš liūdnai pagarsėjusių priemiesčių persikėlė į Stokholmo, Geteborgo ir Malmės didmiesčių centrus". "Beveik kasdien vyksta šaudymai atvirose gatvėse ir sprogimai gyvenamuosiuose pastatuose. Pastaruoju metu smarkiai padaugėjo mirtinų išpuolių su šaunamaisiais ginklais, tarp aukų daugėja nepilnamečių ir pašalinių asmenų."
Ministras pirmininkas Ulfas Kristerssonas (Ulf Kristersson) taip vertina situaciją: "Dėl smurto augimo kaltas ilgametis politinis naivumas". "Neatsakinga imigracijos politika ir nesėkminga integracija atvedė mus čia".
Straipsnio autorius pažymi, kad Vokietijoje ta pati neatsakinga politika ir toliau vykdoma visu greičiu. Migracija Vakaruose, ypač Vokietijoje, vertinama kaip kažkas nekintamai teigiamo, netgi praturtinančio. Reikšminga tai, kad neskiriamos iš esmės skirtingos migracijos rūšys ir priežastys, taip pat kokybė ir kiekybė.
Nėra žinoma, kiek žmonių imigruoja į šalį per kokį laikotarpį ir su kokiais ketinimais, ar tai vyksta su priimančiosios visuomenės valia, ar prieš ją, ar tai tik laikinas priėmimas, ar nuolatinis įsikūrimas, ar egzistuoja kultūrinis ir socialinis vietinių gyventojų ir imigrantų tapatumas: Įvairovės šlovinimo doktrinos laikais tai nebekvestionuojama.
Galiausiai etninė dezintegracija
Anatolijos žemių užgrobimas, islamo ekspansija, Ispanijos konkista Lotynų Amerikoje, JAV kolonizacija: nė vienu iš šių pavyzdžių "kosmopolitizmas" nesibaigė gerai priimančiajai visuomenei; priešingai, jis visada lėmė išsivysčiusių ir nepažeistų išsivysčiusių kultūrų žlugimą, kurį geriausiu atveju pakeitė aukštesnė kultūra, tačiau daugeliu atvejų - po pereinamojo kreolizacijos etapo - baigėsi išsigimimu ir nuskurdimu.
Po tėvynės praradimo sekė kalbos, tradicijų praradimas ir galiausiai etninis susiskaldymas. Tokia yra neišvengiama tikrovė to, kas dangstoma "daugiakultūrės visuomenės" devizu.
Negalima lyginti su hugenotais ar persais
Kai dešimtys tūkstančių hugenotų, kurie priklausė savo kilmės šalių intelektualiniam elitui, per tris kartas imigravo į Šventąją Romos imperiją, tai ilgainiui apvaisino ir praturtino Vokietiją. Protų nutekėjimas po 1979 m. Irano revoliucijos, kai emigravo beveik visa išsilavinusi aukštesnioji klasė, taip pat suteikė Vakarams aukštos kvalifikacijos žmonių ir puikių protų.
Tokie pavyzdžiai buvo traumuojantys atitinkamiems žmonėms, tačiau galiausiai jie buvo naudingi abiem pusėms.
Skurdo migrantai, o ne daug pasiekę žmonės
Tačiau masinė imigracija, su kuria Europa ir JAV susiduria jau kelis dešimtmečius ir kuri propaguojama kaip pasaulinės darbotvarkės, skirtos destabilizuoti ir sunaikinti Vakarų nacionalines valstybes, dalis, nebeturi nieko bendra su šiais išskirtiniais atvejais, kurie dažnai pateikiami kaip imigracijos naudos pavyzdžiai.
Šiandien skurdo migrantai atvyksta - pagal vienašališką poreikį, o ne pagal juos priimančiųjų poreikius ir pasirinkimą. Jų subjektyvūs motyvai neabejotinai suprantami, tačiau gerovės valstybė negali jų visų priimti ir remti.
Kraujo upės
Dar blogiau: kartu su jais atkeliauja smurto socializuoti ir daugiausia neišsilavinę karinio amžiaus jaunuoliai, islamistai ir teroristai bėgliai, psichopatai. Jie griauna ne tik mūsų socialines sistemas, bet ir socialinę taiką. Jau seniai išsipildė niūri Enocho Powello pranašystė apie "kraujo upes".
Vienintelis dalykas, galiausiai galintis mus išgelbėti, yra negailestingas kurso pakeitimas. Vidaus lygmeniu - sustabdyti natūralizaciją, nustatyti griežtas pilietybės išsaugojimo sąlygas, įtvirtinti vokiečių kalbą kaip kasdienę ir lingua franca ir išardyti paralelines visuomenes.
Ką reikėtų padaryti...
Ir iš išorės: Remigracija, skubus visų be išimties, kurie neturi prieglobsčio statuso, taip pat nusikaltimus padariusių užsieniečių išsiuntimas. Tada - bent jau laikinai - uždaryti šalį, jei reikia, Vengrijos stiliaus pasienio tvoromis, įskaitant išstūmimo punktus, eksteritorinės prieglobsčio suteikimo procedūras.
Daniel Matissek nuomone, jei Europa ir jos tautos nori išlikti, jos privalo imtis drastiškų priemonių, kito kelio nėra, o Švedija čia yra tik pradžia.
Štai, prabėgo savaitgalis. Tikrai gražus. Buvo malonu pasidalinti įspūdžiais. Tikrai džiaugčiausi, jei galėčiau rašyti tik apie malonius dalykus, kurių tikrai nemažai. Tačiau...
Pastaruoju metu daug galvoju, mąstau. Nutariau pasidalinti savo mintimis su jumis, pagalvoti kartu. Gal klystu? Gal jūs galvojate kitaip? Nes mintys tikrai nelinksmos, visai nepanašios į šį nuostabų savaitgalį.
Visai neseniai laikraštyje „Karštas komentaras“ pasidalinau sprendimo priėmimo proceso reikalavimais: ką reikėtų daryti, norint, kad sprendimai būtų pasverti ir kad būtų pasiektas rezultatas? Pasidalinau, nes niekaip negalėjau suprasti, kodėl šiandien valdžioje esantys žmonės taip nevykusiai valdo mūsų Šalį. Vis galvojau, kad gal per jauni, gal nesuvokia ar nežino. Va, ir patariau. Žadėjau tęsinį, taigi, tam tęsiniui subrendau. O ką, jei jie puikiai supranta, ką daro? Jei tai daroma sąmoningai, siekiant labai konkrečių tikslų, visai ne tų, kurių, mano manymu, turėtų siekti? Kas, jei jie tikrai nuoširdžiai dirba Valstybės ir žmonių labui, tik Valstybė ta - ne Lietuva, o žmonės - tai ne mes, ne Lietuvos piliečiai? Tada viskas atsistoja į savo vietas.
Tada aišku. Veju nuo savęs tokias mintis, bet jos vis lenda į mano galvą. Pasamprotaukime kartu. Kodėl taip atsitiko, kad priėmėme mums Baltarusijos KGB maloniai atsiųstą S. Tichonovskają, suteikėme jai „prezidentinį“ statusą? Kiek žinau, Baltarusijos opozicija jos jokia lydere nelaiko. Ar tikrai reikėjo bėgti pirma traukinio, reikalaujant vis didesnių sankcijų iš Europos Sąjungos, kurios finale galutinai įstūmė Baltarusiją į Rusijos glėbį ir dabar jau turime Rusiją ne tik Kaliningrado srityje, bet ir Baltarusijoje? Ir ne tik Rusiją, bet ir branduolinį ginklą?
Noriu priminti, kad A. Lukašenka buvo pakankamai draugiškai nusiteikęs Lietuvos ir Europos atžvilgiu. Ar šiandien taip yra?
Ką pasiekėme, uždraudę „Belklalio“ trąšų ir kitų Baltarusijos prekių gabenimą Lietuvos geležinkeliais per Klaipėdos uostą? Padarėme blogiau Baltarusijai, Rusijai? Ne. Baltarusija nieko
neprarado, už tai nemažai laimėjo Rusija iš tranzito. O su ja juk irgi „kariaujame“, taip sakant, visaip silpniname. Tik, va, gaunasi kažkaip atvirkščiai.
Ar neatrodo keista, kad iš visų „nedemokratinių režimų“ visame Pasaulyje išsirinkome kalbėti iš „jėgos pozicijų“ būtent su Kinija? Gal kas paaiškins, kodėl išsirinkome būtent Kiniją, su kuria turėjome milijardines apyvartas ir šimtamilijoninius eksportus? Negi neatsirado ko nors arčiau? Ir galų gale, kodėl valdantiesiems taip parūpo Kinija ir jos santykiai su Taivanu, iš kurio, kaip matosi, žadėtos ekonominės naudos, matyt, nesulauksime? Užtat labai neblogos investicijos nutekėjo į Vokietiją ir Prancūziją. Lieka tik pasidžiaugti už šias Valstybes, partnerius,nors, kiek man žinoma, jos jokių Taivano atstovybių pas save nei steigė ir vargu ar planuoja.
O kaip šiandien sekasi Lietuvos geležinkeliams, Klaipėdos jūrų uostui? Kaip sekasi „Lifosai“, „Achemai“ kitiems verslams? Kodėl verslas traukiasi iš Lietuvos?
Baisiausia, kad tai daroma užzombinant mūsų žmones apie vadinamąsias vertybes. Niekas juk nenori atrodyti „nevertybiškai“, va, ir palaikome, deja, ne visada mąstydami, galvodami apie tikrąsias vertybes, kurios yra Šeima ir Dievas, Tauta ir Tėvynė.
Mūsų, Lietuvos žmonių gerovė, kurios taip ir nesuspėjo, kol kas, sukurti mūsų Prezidentas.
Matyt, todėl, kad per daug dėmesio skyrė kitai Valstybei, jos žmonėms.
Leisiu sau priminti, kad Romos gladiatoriai ėjo mirti šlovindami Cezarį, TSRS žmonės raudojo po Stalino mirties, Hitleris ir Musolinis surinkdavo milijoninius mitingus, kuriuose žmonės raudojo iš laimės, galėdami pamatyti fiurerį. Šiandien Putino populiarumas Rusijoje siekia nematytas aukštumas ir matomas Rusijos gelbėtoju. Nepagalvojote, kodėl? Negi visi tokie kvaili ir neišprusę? O gal tiesiog paveikti ir apdurninti kryptingos propagandos? Gal jiems buvo sukaltos kitokios „vertybės“? Gal jie tiesiog tikėjo tomis „vertybėm“? O tuos, kas netikėjo, užčiaupė arba pašalino. Nieko neprimena? Nematote panašumų?
Kodėl šiandien Lietuvoje taip dažnai girdime šūkius pakariauti? Kodėl agituojami mūsų vaikinai ir merginos imti ginklą ir į karą? Tiesa, tie, kas agituoja, patys kariauti neina ir nesiruošia, tik
pinigus siūlo ir „skatina patriotizmą“.
Ar nekelia nerimo tai, kad vis garsiau Lietuvoje girdėti kalbos apie tai, kad mes, kaip Valstybė, privalome įsitraukti į tą karą? Apie tai kalba ir kai kurie politikai, visuomenininkai. Štai, ir Ohmanas vėl pasireiškė. Tikrai labai ilgai rinko labdarą, kelė savo autoritetą ir, kai tik pasidarė daugiau mažiau žinomas, pračiulbo. Tai jam mūsų Vėliava užkliuvo (reikia vietoje jos ukrainietišką kelti), tai pradėjo aiškinti, kokias mokyklas reikia pervadinti, o, štai, pastarosiomis dienomis ką išgirdome? Kad „Europa turi KARIAUTI su Rusija“. Atsiranda sekėjų.
Nieko, kad NATO viršūnių susitikime Vilniuje aiškiai pasakė, jog Aljansas su Rusija nekariaus? Kad tai buvo pasakyta ir JAV, ir Britanijoje? Vokietija, Prancūzija, kiek žinau, irgi neplanuoja. Ar pagalvojate, kas tokiu atveju kariaus? Kur tas antras ar trečias frontas eis? Ir, svarbiausia, kuo mums, Lietuvai, tas karas baigsis? Aš suvokiu. Ar suvokiate jūs, į kur mus stumia?
Jau net nekalbu apie tokius „menkniekius“, kaip šeimos, tėvystės, motinystės sąvokų iškraipymą, vaikų seksualizavimą, narkotikų įteisinimą ir daugelį kitų reikalų.
Matyt, nenuostabu, kad Seime siūlomos, manau, anksčiau nesuvokiamos iniciatyvos – pvz., nekelti, net per šventes, mūsų Valstybės Vėliavų, tačiau kartu su tuo įteisinti privalomą Ukrainos vėliavos kėlimą. Nestebina ir spalvų gama partijos, save vadinančios konservatoriais, suvažiavime. Nestebina ir tai, kad besąlygiškai paklūstame tai Briuseliui, tai Vašingtonui, tai dar kam nors.
Kaip gali vadintis Tautos išrinktaisiais tie, kas „geriau žino už mus“, ko žmonėms reikia, nes, pagal juos, žmonės, kurie juos išrinko ... Nerašysiu tų bjaurių žodžių kuriais mus vadina pasiskelbęs elitas.
Negi negalime gyventi be pono? Manau, galime ir turime.
Galų gale viskas mūsų rankose. Gal suprasime, kad tik atėję į rinkimus galime pakeisti situaciją. Gal nereikia klausyti tų, kurie skleidžia melą, kad „nuo mūsų niekas nepriklauso“, kad „nėra už ką balsuoti“, kad „vis tiek falsifikuos“ ir t.t. Visa tai tam, kad esantieji išliktų valdžioje. Tik klausimas: jei anie išliks, ar išliks Lietuva? Aš ne apie pavadinimą - aš apie lietuvius, apie Tautą.
Manau, jei ateisime visi, kaip balsuodami už nepriklausomybę, tada tikrai nuo mūsų priklausys. Oho ho kaip priklausys. To ir bijo "elitas" Tai gal tas pusvalandis, kurį sugaišime ateiti į rinkimus, vertas to, kad pabandytume? Manau, vertas.
Gavosi daugoka, tačiau tai - tik maža dalis minčių, kurios neramina. Visgi tikiu mūsų žmonėmis. Tikiu, kad mums ne tas pats, kokioje Valstybėje augs mūsų vaikai ir anūkai, ir kokios bus jų VERTYBĖS.
O kaip su litvinų organizacija? Ji kaip suprantu sukarinta baltarusių sekta, tikinanti, jog Vilniaus kraštas priklauso Baltarusijai? Ar ji nėra grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui.
Dėkoju Dovile, kaip? Blogai. Šis naratyvas iš Lietuvos turi būti IŠGYVENDINTAS. Gal ir nelabai demokratiniais metodais. Aš gerbiu visas Tautas, tačiau Lietuvoje turi gyventi tik tie, kas pripažįsta mūsų kultūrą, kalbą istorija. Kiti gali turtėti savo nuomonę ir apie Vilnių ir apie Lietuvos - Rusijos didžiąją kunigaikštystę ( ir tai jau girdėjau) , ti k va gyventi Lietuvoje jiems nereikėtų. tegu važiuoja namo.
Italų dienraštyje "Il Giornale" spalio 2 d. paskelbtas Fausto Biloslavo reportažas, skirtas Viduržemio jūroje veikiantiems žmonių pervežėjams ir šių kontrabandistų medžioklei, kurią vykdo Tuniso pakrančių apsauga.
Tuniso pakrančių apsaugos patruliniuose laivuose: jau sulaikyta 55 000 žmonių.
Išvykstančiųjų maldos Alachui
"Ar norite mirti? Užgesinkite variklį. Prekeiviai žmonėmis jus apgavo", - šaukia nuo Tuniso patrulinio laivo "3502" denio kapitonas Faisalas, kuris po kursų Gaetoje šiek tiek kalba itališkai. Mėnulio pilnaties apšviestoje nakties tamsoje geležinis laivas, perkrautas migrantų, kurių buvo mažiausiai keturiasdešimt, sustojo išvydęs raudonai baltą mūsų šalyje paleisto dalinio siluetą. "Jie supainiojo mus su Italijos pakrančių apsauga. Dabar pamatysite, kad jie bandys pabėgti plaukdami toliau į Lampedūzą, - nusiminęs aiškino Tuniso pareigūnas. Po akimirkos prie vairo sėdintis migrantas duoda gazą pakabinamajam varikliui ir pajuda tolyn nuo patrulinio katerio. Pulkininkas Aymanas, padalinio vadas, įjungia mirksinčias šviesas ir sirenas, o laivo švyturys persekioja zigzagais slenkančią valtį. Patrulinis kateris per didelis, kad jį sustabdytų, todėl specialiojo korpuso vyrai, užsidengę veidus kaukėmis, kad išvengtų prekeivių keršto, nuleidžia "Zodiac" valtį į jūrą, apsiginklavę tik lengvomis guminėmis lazdomis. Vis dažniau migrantai įnirtingai maištauja prieš ištraukimą į krantą.
"Sustabdykite variklį, sustabdykite variklį. Viskas baigta, - šaukia Faisalas prancūziškai, visu greičiu artėdamas prie į mirtį nešančioje valtyje kaip sardinės sukrautos migrantų iš Užsachario masės, kuri baimingai svyruoja. Ant jų pečių užmestos automobilių ratų kameros, pripūstos kaip gelbėjimosi liemenės. Beveik visi jie jauni, kartu su stambia afrikiete moterimi, kuri kartoja: "Prašau, prašau, leiskite mums išplaukti Alacho vardu". Kontrabandistas nepasiduoda, toliau plaukia nepaisydamas Nacionalinės gvardijos karių bandymų laivo priekiu trenkti į variklį. Gerbkite valdžią, - rėkia Faisalas, - kas yra kapitonas? Jei jis nesustos, pateks į kalėjimą". Migrantai pradeda kelti rankas, prašydami pasigailėti ir plaukti toliau. Prašau, prašau, mes nenorime grįžti į Tunisą, - kartoja jie skambiu choru virš beveik lygios jūros. Kai valtį pavyksta priplaukti prie valties, moteris suspaudžia kareivių rankas, verkdama ir kartodama "atleiskite, atleiskite". Garbanotas berniukas, užsimetęs automobilio kamerą per petį, apsinuoginusiu veidu. Kiti dreba iš šalčio po dviejų dienų jūroje. Ši scena veria širdį ir gniaužia širdį, tačiau Tuniso pakrančių apsauga negali jų paleisti, taip skatindama nelegalią imigraciją į Europą. Nuo metų pradžios ji sulaikė 53 788 migrantus, daugiausia Sfakso rajone, t. y. dvigubai daugiau nei 2022 m., tačiau 88 000 migrantų pavyko prasmukti išsilaipinant Italijoje.
Galiausiai, įveikę 48 mylias iki Lampedūzos, jie pasidavė ir vienas po kito buvo perkelti į 35 metrų ilgio patrulinį laivą. "Mes juos sulaikėme sekdami nelegalių migrantų maršrutu. Artėjame prie Lampedūzos", - aiškina vadas Aymanas priešais skaitmeninį žemėlapį, kuriame pavaizduota sala.
Per 48 valandas trukusias operacijas jūroje ir sausumoje prieš prekeivius žmonėmis Nacionalinė gvardija sustabdė 62 laivus ir prie Sfakso sulaikė 682 nelegalius migrantus, daugiausia iš Užsachario šalių, taip pat 228 tunisiečius. O 48 "tarp migracijos operacijų organizatorių ir tarpininkų" atsidūrė surakinti antrankiais. Vadas nurodo, kad "mums reikia daugiau bendradarbiauti su Italijos pakrančių apsauga. Jie nenuskandina mažų laivų, kurie dažnai grįžta atgal ir yra vėl panaudojami prekeivių žmonėmis".
Nacionalinės gvardijos vyrams, kurių pagrindinis atlyginimas dinarais siekia tik 300 eurų, sulaikymai jūroje tampa vis pavojingesni. "Migrantai tapo agresyvūs: peiliai, mačetės, akmenys ir net grasinimas panaudoti degalų kanistrus kaip molotovo kokteilius, kad nesustotų pakeliui į Lampedūzą", - patvirtina Faisalas. Mes taip pat to patyrėme greitaeigiame patruliniame laive, iškviestame sustiprinti laivą, pilną migrantų, mojuojančių Sudano vėliava. Į įsakius išjungti variklį, jie reagavo pagreitindami greitį ir susierzinę šaukdami "leiskite mums plaukti, leiskite mums plaukti". Vienas išpaikintas jaunuolis laiko mačetę, galinčią vienu kirčiu nukirsti galvą, ir mojuoja ja ore. Visi rėkia įžeidimus, o pora migrantų pradeda mėtyti į patrulinį laivą obuolių dydžio akmenis. Vienas jų, pamatęs mus, filmuojančius šią sceną, meta į mus akmenį. Kiti patruliniai laivai visa jėga plaukia ratais, kad sukeltų bangas ir priverstų geležinę baržą siūbuoti. Sudaniečiai nepasiduoda ir toliau plaukia Italijos link, kartodami islamišką kovos šūkį: "Nėra Dievo, tik Alachas".
Patruliai apsaugo savo laivo priekinius stiklus guminiais gaubtais, bet kaskart, kai jie priartėja prie migrantų, pasipila akmenų kruša. Patruliniam kateriui įsakoma veikti kaip taranui ir jis nukreipia savo priekį į variklį, išvesdamas jį iš rikiuotės. Po valandą trukusio jūrinio "mūšio", kuriame vyrauja olimpinė ramybė, dreifuojantys migrantai pasiduoda ir yra paimami į kitus tunisiečių valdomus laivus. Vienas iš jauniausių vis dar bando atsispirti sudužusiai svajonei pasiekti Italiją ir trenkia rankomis į vandenį šaukdamas: "Prisiekiu Alachu, kad verčiau dabar mirsiu".
Nuo šių metų sausio mėn. į Italiją atvyko apie 130 000 migrantų. Per du pastaruosius metus į Lietuvą atvyko 200 000 migrantų. Nuo metų pradžios vien baltarusių - 50000 žmonių!!!
Italijoje gyvena 60 milijonų žmonių.
Lietuvoje - 2,8 milijono.
Nepaisant to, Lietuva nereikalauja paskirstyti baltarusius po ES valstybes!
Giorgia Meloni vyriausybė ragina rasti struktūrinį migrantų krizės Europoje sprendimą ir prioritetu laiko kovą su neteisėtai žmones gabenančiais asmenimis.
Apie baltosios Europos naikinimo tikslus paskutinį kartą rašiau prieš mėnesį, kai ekonomikos ir inovacijų ministrė ėmė mums meluoti apie "programistus" iš Nigerijos.
ES Tėvo Kudenhove-Kalergi planuose - sukurti afro-europietį, naujos rūšies vergų rasę (kiekybės žmones), tarnaujančius elitui (kokybės žmonėms). Šie žymaus masono planai buvo paskelbti dar 1925 metais knygoje "Praktinis idealizmas" ir nuosekliai įgyvendinami. Ne be reikalo tai ES "tėvas"!
Naivūs europiečiai turi ir kitokių organizuotos migracijos aiškinimų. Milane gyvenanti blogerė Ekaterina Kovalenko mano (žiūr.video), kad Europos užtvindymas juodaodžiais - siekis sunaikinti viduriniąją klasę, kuri, mano nuomone, ir taip yra sėkmingai naikinama be juodaodžių pagalbos. Visgi, po Milaną lakstantis nuogas afrikietis, mėtantis į kavinių lankytojus ir praeivius butelius - vaizdas įspūdingas. Ministrei Armonaitei, pamačiusiai Milano "programuotoją", o gal ir kosmoso technologijų specialistą, jo nuogus kankolus, turėtų kilti daug inovatyvių idėjų (video 6:40 min.).
Vokietijos valdantieji leftistai konstatuoja, kad jų šalis dūsta nuo migrantų, kaltina italus, kad šie nestabdo juodų okupantų armijos, bet, kaip kokie išprotėję narkomanai, negali sustoti ir liautis finansuoti šį vokiečių tautos naikinimą. Jie apmoka ir Italiją naikinančių nevyriausybinių organizacijų veiklą. Apie tai rašiau šiuose straipsniuose:
Vertybių sąjungos (WerteUnion) - asociacijos, vienijančios Cdu ir Csu konservatorius, pirmininkas Hansas-Georgas Maaßenas, buvęs Vokietijos vidaus slaptųjų tarnybų prezidentas (2012-2018 m.) ir buvęs Vokietijos vidaus reikalų ministerijos imigracijos įstatymų departamento vadovas, komentuodamas Italijos ir Vokietijos nesutarimus dėl migracijos politikos, nevynioja žodžių į vatą:
"Gėda, kad Vokietijos vyriausybė finansuoja NVO, Giorgia Meloni yra teisi".
Maaßen, paklaustas, ką mano apie Giorgia Meloni išsakytus žodžius, kad ji "nustebusi" dėl Berlyno vyriausybės skiriamų lėšų nevyriausybinėms organizacijoms, atsakė:
"Pritariu Meloni pozicijai. Mano nuomone, Vokietijos kanclerio socialisto Olafo Scholzo politinė pozicija yra neteisinga, nes kenkia Europos Sąjungos, Italijos ir Vokietijos interesams. Man greičiau susidaro įspūdis, kad jis sabotuoja ES išorės sienų apsaugą".
Berlynas patvirtino, kad nevyriausybinei organizacijai "Sos Humanity" buvo pervesta 790 000 eurų, taip pat 365 000 eurų - organizacijai "Sea Eye".
Dabartinė Lietuvos ir lietuvių Tautos naikintojų vyriausybė deda visas pastangas, kad kuo greičiau įgyvendinti aukščiau aprašytus masonų planus. Puikiai ši mūsų valstybės problema yra išnagrinėta žemiau mano pateikiamame partijos "Nacionalinis Susivienijimas" pareiškime dėl kolonizacijos stabdymo:
Pareiškimas dėl kolonizacijos stabdymo
2023 rugsėjo 7d.
Lietuvos Respublikos Vyriausybei
Lietuvos Respublikos Seimui
Lietuvos Respublikos Prezidentui
Lietuvos Respublikos Valstybės saugumo departamentui
Dėl nekontroliuojamos imigracijos ir masinės Lietuvos kolonizacijos stabdymo
KREIPIMASIS
Vilnius, 2023 m. rugsėjo 7 d.
Lietuva nuosekliai verčiama masinės imigracijos šalimi. Ilgą laiką to viešais ir privačiais kanalais siekė asocijuotos verslo struktūros, vis didesnį palankumą tokiai politikai rodė kiekviena vėlesnė Vyriausybė. Galiausiai sienas masiniam ekonominių migrantų atvykimui į Lietuvą plačiai atvėrė dabartinė Vyriausybė. Šalyje, ypač sostinėje bei Klaipėdoje, juntamai pagausėjo rusakalbių gyventojų. Faktiškai nekontroliuojamas masiškai įsileidžiamų imigrantų antplūdis iš pradžių buvo teisinamas režimo represijomis Baltarusijoje, o vėliau tragišku karo Ukrainoje ir ukrainiečių pabėgėlių krizės kontekstu.
Kaip skelbiama žiniasklaidoje, vien Baltarusijos piliečiams nuo 2020 metų suteikta apie 60 tūkstančių leidimų gyventi Lietuvoje. Tai daugiau nei dvigubai daugiau, nei baltarusių apskritai gyveno Lietuvoje 2021 metais. Migracijos departamento teigimu, vien šiais metais išduota net 50 000 leidimų gyventi ir dirbti Lietuvoje. Vos nepilnus pusantro tūkstančio iš jų sudaro aukštos kvalifikacijos darbuotojai (inžinieriai, programuotojai ir kiti), dėl kurių esą konkuruoja Lietuva, kaip kartoja masinę imigraciją palaikantys verslo struktūrų atstovai.
Vis didesnę dalį darbuotojų sudaro atvykėliai iš Afrikos ir Azijos šalių. Šiais metais Vyriausybė paviešino planus skatinti darbo imigraciją iš Nigerijos, kaip neva strategiškai naudingą Lietuvai. Tam žadėta įkurti išorės paslaugų centrą Nigerijoje, kuris leistų greičiau, lengviau ir vietoje susitvarkyti imigracijos į Lietuvą formalumus. Tai daroma nepaisant fakto, kad Nigerija yra paplitusio terorizmo ir sistemingo krikščionių persekiojimo šalis, į kurią Lietuvos piliečiams vykti nerekomenduojama. Absurdiškų planų dėl Nigerijos atsisakyta, tačiau jau atidaryti 34 imigraciją į Lietuvą lengvinantys išorės paslaugų centrai visame pasaulyje. Pagrindus šiai imigracijos skatinimo politikai padėjo 2022 m. kovą priimtos Užimtumo ir Užsieniečių teisinės padėties įstatymų pataisos, numačiusios gausias skatinamąsias išmokas iš užsienio pritrauktiems darbuotojams ir jų darbdaviams.
Tokio masto imigracija, migrantų charakteristikos ir migracijos skatinimo politika kelia rimtas grėsmes Lietuvos visuomenei. Jeigu ji tęsis ligšioliniais ar didesniais mastais, imigracija grasina iš esmės pakeisti Lietuvos demografinį bei kultūrinį veidą ir sukurti problemas, būdingas multikultūrizmo eksperimentą išbandžiusioms ir jo krizę išgyvenančioms Vakarų valstybėms. Šios problemos – augantis nusikalstamumas, terorizmo grėsmė, kultūrinės ir socialinės įtampos, dirbtinai mažinami atlyginimai (darbo migracijos atveju) arba našta socialinės apsaugos sistemai (nedirbančių migrantų atveju). Visų svarbiausia iš jų vidutiniu ir ypač ilguoju laikotarpiu – iš esmės keičiant šalies gyventojų tautinę sudėtį neišvengiamai bus sugriautas ne tik kultūrinis Lietuvos valstybės egzistavimo ir tvarumo pagrindas, bet ir istorinis jos tęstinumas bei geopolitinis ir civilizacinis tapatumas.
Pasaulio istorijos patirtis liudija, kad masinė imigracija nekelia grėsmės šalies kultūriniam identitetui ir politiniam stabilumui bei saugumui tik tuo atveju, jeigu atvykėlius priimanti šalis yra didelė ir vykdo griežtą integracijos ir net asimiliacijos politiką. Būtent tokią politiką bent iki XX amžiaus 7 dešimtmečio nuosekliai vykdė JAV, Prancūzija ar Jungtinė Karalystė. Lietuva yra maža šalis ir negali absorbuoti masinės imigracijos srautų ir suvaldyti jos neigiamų padarinių. Kuo santykinai didesnė yra imigrantų bendruomenė, tuo labiau ji linksta užsidaryti „valstybėmis valstybėje“ tampančiuose migrantų getuose.
Nė viena buvusi ar, juo labiau, esama Lietuvos valdžia neturi nei drąsos, nei kompetencijos vykdyti nuoseklios ir ryžtingos kitataučių šalies gyventojų ir atvykėlių integravimo politikos. Nors turėdama sąlyginai nedaug ir kultūriškai artimų tautinių bendrijų, Lietuva nesugeba net jų integruoti į visuomenę, užtikrinti lojalumo valstybei ir valstybinės kalbos mokėjimo, neįstengia jų įtraukti į šalies visuomenę bei darbo rinką. Po Krymo okupacijos atlikti tyrimai atskleidė, kad dauguma rusakalbių ir lenkakalbių Pietryčių Lietuvos gyventojų geriausiu lyderiu laikė V. Putiną.
Tuo pačiu metu Vyriausybė atvirai pataikauja kitataučiams ir neslepia pasiryžimo pirmiausia rūpintis jų interesais Lietuvoje. Premjerė I. Šimonytė svarbiausiais savo Vyriausybės darbais įvardijo tris išimtinai tautinių mažumų interesams tenkinti skirtus sprendimus: kitakalbių asmenvardžių pasuose įteisinimą, pakartotines kompensacijas žydų bendruomenei ir stačiatikių Konstantinopolio patriarchato atkūrimą Lietuvoje. Tautinių bendrijų reikalus viešai paskelbus svarbiausiu Vyriausybės veiklos prioritetu pirmą kartą atkurtosios nepriklausomybės laikotarpiu buvo oficialiai pripažinta, kad Lietuvos valstybę sukūrę ir šimtmečiais gynę lietuviai valdžios yra laikomi antrarūšiais šalies piliečiais, o gyvybiniai lietuvių tautos interesai nėra reikšmingi ir jų gali būti nepaisoma.
Tačiau dar drastiškesnę nuostatą kurti nelietuvišką multikultūrinę Lietuvą įtvirtina strateginiai Lietuvos raidos dokumentai. Tiek globalios Lietuvos strategija „Lietuva 2030“, tiek naujoji strategija „Lietuva 2050“ numato lietuvių tautos išsisklaidymą po visą pasaulį, virstant išgalvota „globalia Lietuva“, ir ne tik nekalba apie lietuvių tautos išlikimą Lietuvoje, bet ir apskritai nė karto nemini pačios lietuvių tautos. Abi šios strategijos parengtos valdant TS-LKD vadovaujamoms Vyriausybėms. Tačiau praėjusį dešimtmetį valdžiusios LSDP ir vėliau LVŽS vyriausybės niekada nekvestionavo strategijos „Lietuva 2030“ ir net nemėgino kelti priešingo tikslo – išsaugoti lietuvių tautą Lietuvoje ir užtikrinti jos išlikimą ir istorinį tęstinumą per amžius. Priešingai, jos nuosekliai vadovavosi Lietuvos ištautinimo ir išvalstybinimo nuostatomis. Todėl Lietuvos ištautinimas ir lietuvių tautos išvietinimas, pakeičiant lietuvius atsivežtais kitataučiais kaip pigesne darbo jėga, buvo ir tebėra kertinis visų Lietuvą valdžiusių partijų demografinės ir emigracinės politikos principas.
Lietuvos valstybės, kaip ir bet kurios modernios valstybės, tikslas privalo būti ją įkūrusios titulinės tautos – lietuvių – išlikimas. Tam valstybė turi kurti geriausias įmanomas savo piliečių, įskaitant valstybei lojalius kitataučius piliečius, gyvenimo ir profesinės veiklos sąlygas, skatinančias piliečius pasilikti Tėvynėje ar sugrįžti į ją išvykusius. Būtina pripažinti, kad darbuotojų trūkumo ir jo keliamos ekonominės bei socialinės problemos dideliu mastu yra masinę emigraciją iš Lietuvos skatinančių šalies verslo sluoksnių paniekinamo požiūrio į dirbančius žmones ir kelis dešimtmečius trunkančio jų išnaudojimo neišvengiamas padarinys.
Visos Lietuvos vyriausybės ignoravo šio trumparegiško savanaudiškumo daromą ilgametę žalą šalies ekonomikai ir jo keliamas grėsmes šalies nacionaliniams saugumui. Atkurtos Lietuvos politikai niekada nuosekliai nesirūpino šalies dirbančiųjų gyvenimo ir darbo sąlygomis, jų ekonomine ir socialine padėtimi, gimstamumą skatinančiomis demografinės politikos priemonėmis, o emigracijos ir imigracijos nelaikė grėsme. Pastaraisiais metais jie pavertė Lietuvą masinės imigracijos šalimi, per metus priimančia daugiau nei procentą savo populiacijos sudarančių darbo imigrantų. Nuolatiniai raginimai ir nekontroliuojamos iniciatyvos masiškai įsivežti į Lietuvą pigią svetimšalę darbo jėgą nepaneigiamai rodo, kad įtakingi Lietuvos valdžios ir verslo sluoksniai, užuot iš esmės ir iš lietuvių tautos bei valstybės išlikimo perspektyvos sprendę struktūrines šalies darbo rinkos problemas, toliau siekia savanaudiškai patenkinti siaurus savo verslo interesus lengviausiu keliu ir kitų šalies piliečių sąskaita. Įsivežti kuo daugiau pusvelčiui dirbančių imigrantų vardan didžiausių šios dienos pelnų, o masinės emigracijos ekonominių ir socialinių padarinių bei jos keliamų egzistencinių grėsmių Lietuvai naštą suversti šių dienų visuomenei ir būsimosioms lietuvių kartoms – toks yra siekiamas primesti ir įteisinti problemų sprendimas.
Tokia migracijos politika yra tiesus kelias į Lietuvos kaip lietuvių tautos namų sunaikinimą. Ji jau buvo sistemingai vykdoma sovietmečiu, kai masinė imigracija buvo vykdoma svetimos valdžios okupacijos sąlygomis. Sovietinę migracijos politiką sugebama tiesiai vadinti kolonizacija. Savo esme po 50 000 ir daugiau darbo imigrantų per metus atsivežimas į Lietuvą yra lygiai tas pats. Tokia politika įgyvendinama programa „Lietuva bus, tik be lietuvių“.
Nacionalinis susivienijimas reikalauja:
Nedelsiant stabdyti bet kokias darbo imigraciją lengvinančias teisines ar administracines priemones, finansines iniciatyvas ir programas;
Ypatingai griežtai, ir visų pirma nacionalinio saugumo požiūriu, vertinti bet kokius darbo imigracijos prašymus iš visiškai svetimos kultūros Azijos ir Afrikos šalių, o taip pat iš geopolitiškai Lietuvai priešiškų valstybių;
Imigracijos politiką grįsti principu, jog valstybė pati atsirenka reikalingus imigrantus, ir jais gali būti tik specifinių – trūkstamų ir greitai šalies resursais neužpildomų – profesijų atstovai, prisiimantys darbo įsipareigojimus sutartam laikotarpiui;
Demografinę politiką grįsti principu, jog valstybė teikia pirmenybę savo piliečių išsaugojimui, susigrąžinimui, ir gimstamumo skatinimui. Šiems prioritetiniams uždaviniams spręsti turi būti skiriamos būtinos lėšos, administraciniai resursai, į tai turi būti orientuojamos mokestinės reformos ir ugdymo politika;
Ugdymo sistemoje užtikrinti kitataučių gyventojų kalbinę, socialinę ir geopolitinę integraciją, visų pirma užtikrinant vienodus standartus ir reikalavimus visų tautybių vaikams Lietuvos valstybės ugdymo įstaigose;
Visų tautybių piliečiai turi gauti kokybišką ir šiuolaikišką, visų pirma vieningu savo istorijos ir bendro likimo suvokimu paremtą patriotinį ugdymą – būtiną šalies išlikimo ir nacionalinio saugumo sąlygą;
Nepriimti naujosios Lietuvos, kaip tautinės valstybės, sunaikinimo strategijos „Lietuva 2050“ ir suburti plačią bei reprezentatyvią patriotiškos inteligentijos bei tautiškai ir valstybiškai mąstančių ekspertų darbo grupę naujai – tautos išlikimo – strategijai parengti.
Paskambinau telefonu gerb. kun.
majorui Alfonsui Bulotai ir paklausiau, ką jis mano apie
prof.Eduardo Vaitkaus ketinimą dalyvauti Lietuvos Prezidento
rinkimuose ateinančiai metais.
Gerb. kun. Alfonsas Bulotas
atsakė:
Matau, tik dvi asmenybes, šių dienų
pasaulyje, kovojančias su šėtono globalizmu. Tai Kristaus įsteigtos Romos katalikų
bažnyčios kardinolas Carlo Maria Vigano, o Lietuvoje - prof.
gydytojas Eduardas Vaitkus.
Kur dingo Laisvos Lietuvos elitas:
medikai, profesoriai? Jie tylėjo, bijodami sakyti tiesą apie
Koronės vakcinų pasekmes. Mano tarnystė Viešpačiui rodo, kad
Lietuvoje yra 50 procentų padidėjęs mirtingumas, o parapijose
trigubai padidėjo laidotuvių.
Ar dar melsimės Geitsui, Sorošui,
Baidenui, įsakiusiam JAV saugumui šnipinėti katalikų
tikinčiuosius bažnyčiose ir pateikti suklastotus duomenis, kad
besimeldžiantys katalikai yra ekstremistai.
Dar 2000 metais Vatikano Tikėjimo
kongregacija išsiuntinėjo visiems pasaulio vyskupams perspėjimą apie ruošiamą
moraliai pavojingą vakciną, gaunamą naudojant embrionų ląsteles.
Tyla, sugebėjusi užčiaupti visą žiniasklaidą ir net Dievo žodį
- nežudyk.
Matau, kaip dar moralūs ir dorovingi
piliečiai, vienas iš kurių - prof. E.Vaitkus, kuris pareiškė
kandidatuosiąs į Lietuvos Respublikos Prezidento postą, yra
valstybinės ir privačios sisteminės žiniasklaidos ignoruojami.
Prof. Eduardas Vaitkus, mano nuomone,
būsimas Lietuvos Prezidentas, Konstitucijos ir Žmogaus teisių
garantas Lietuvoje. Aš nematau kito viešai, aktyviai, žmonių
sveikata ir mūsų visų ateitimi besirūpinančio, aukštos moralės
kandidato į šias pareigas.
Esu išgyvenęs žiaurią, klastingą
asmeninę KGB bolševikinę patirtį – melą paverčiant tiesa. Tai
vyksta netgi Laisvoje Lietuvoje, apdurninant politinius kalinius ir
tremtinius V. Landsbergio pakiša, pasirenkant „Maskvos paslaptį“-
Burokevičiaus partijos narę, komunistę D. Grybauskaitę Lietuvos
prezidente?
Man, Laisvės kovų dalyviui,
partizanavusiam nuo mokyklos suolo ir sąsiuvinio lapuose vaikiška
ranka rašiusiam, kad mano tautiečiai neitų balsuoti už Maskvos
okupantus, tai nesuprantamas atvejis, kad atsirado balsavusių už
KGB žmogų ir dar šiandieną plojančių tiems, kurie juos trėmė į Sibirą.
Lietuvos istorijoje tokius asmenis,
kurie lietuvius išdavinėjo kryžiuočiams, vadino išgamomis. Ar
vėl balsuosite už užsienio valstybių „šokoladinę gražią
pakišą“, krikščionišką Lietuvą nuo mokyklos suolo paverčiant
paleistuvių valstybe, ar prablaivėjusiu protu suvoksime, kad
griaunama Lietuva, kad neatsiklausiant Lietuvos piliečių statomi
kankinimo kalėjmai, o svetimų valstybių lėktuvai pažeidinėja Lietuvos oro erdvę. Tai mato prof. E.Vaitkus ir netyli. Aš
palaikau tik prof. E.Vaitkų, kaip būsimą Laisvos Lietuvos
Prezidentą.
Pagarbiai, Laisvės kovų dalyvis,
buvęs politinių kalinių ir tremtinių dvasios vadovas. Jo eminencijos kardinolo V.
Sladkevičiaus kancleris, LR kariuomenės vyr. kapelionas maj. Alfonsas Bulotas.
