Į Baltuosius rūmus atėjus Trampui
daugelis valstybių ėmė ruoštis rimtai ekonominei gynybai.
Pirmiausiai tai liečia prekybos sferą. Trampas žadėjo sugrąžinti
Amerikai jos prarastas pramoninės valstybės pozicijas. Vardan to
jis pasiryžęs kelti importo muitus ir imtis kitų protekcionistinių
priemonių. Suprantama, kitos šalys privalės atsakyti Amerikai tuo
pačiu.
Antra, prireiks gynybos investicijų
sferoje. Trampas žadėjo didinti bazinę JAV FRS palūkanų normą
ir tuo pačiu metu žeminti mokesčius ekonomikos realiame
sektoriuje. Amerika gali tapti „investiciniu magnetu“, kuris
pradės traukti kapitalus iš viso pasaulio. O tai gresia pasauliui
rimtais ekonominiais sunkumais. Jau 2015 metais, kada JAV FRS
pareiškė apie bazinės palūkanų normos padidinimą, kapitalų
srautai persiorientavo į Amerikos pusę. Tarptautinių finansų
instituto (Institute of International Finance) vertinimu, 2015 metai
ištekėjimas kapitalo ir besivystančių rinkų buvo 732 milijardai
dolerių. Didžiausia ištekėjusio kapitalo dalis, 676 milijardai
dolerių, teko Kinijai. 2016 metais kapitalo praradimai
besivystančiose rinkose per pirmus tris ketvirčius buvo mažesni,
negu 2015 metais, bet po Trampo pergalės rinkimuose gruodį
kapitalas ėmė linksmiau bėgti į Amerikos pusę (metų rezultatus
mes sužinosime sausio pabaigoje). Bet kokiu atveju pasaulinio
kapitalizmo periferijos šalims teks gelbėti savo ekonomikas ir savo
valiutas nuo griūčių. Ir tokia gynybos priemone gali tapti
apribojimai ir draudimai transatlantinio kapitalų judėjimo išvežimo
dalyje.
Kapitalo judėjimo valstybės
kontrolė
Kapitalo judėjimo kontrolė gyvenimo
norma tapo po Breton -Vudso tarptautinės konferencijos 1944 metais.
Jos nutarimai lėmė pagrindinius parametrus pokario pasaulinės
valiutinės-finansinės sistemos ir buvo užfiksuoti Tarptautinio
valiutų fondo (TVF) įstatuose. TVF įstatų VI straipsnis faktiškai
leido naudoti kapitalo judėjimo kontrolę. VI įstatų straipsnio
trečiame skirsnyje iki šiol parašyta: „Fondo nariai gali vykdyti
kontrolę, būtiną tarptautinio kapitalo reguliavimui, tačiau nei
vienas Fondo narys negali vykdyti kontrolę tokiu laipsniu, kad ji
apriboja mokėjimus pagal einamas operacijas arba per daug sulaiko
lėšų, kurios skirtos įsipareigojimų sureguliavimui, transfertui,
išskyrus atvejus, aprašytus straipsnyje VII, skirsnis 3(b) ir
straipsnyje ХIV, skirsnis 2“. Kitokio sprendimo ir būti negalėjo,
nes pamatiniu tarptautinės valiutinės-finansinės sistemos akmeniu
buvo fiksuoti valiutų kursai, valiutų paritetai ir valiutų aukso
paritetai. Tokia tvirta konstrukcija numatė mokėjimų balansų
lygsvaros palaikymą. Ir jeigu einamųjų operacijų dalyje
(mokėjimai pagal išorės prekybą ir pan.) dar buvo leidžiami
disbalansai, tai greitai išlyginti mokėjimo balansą buvo galima
dėka tarptautinio kapitalo judėjimo. Kapitalo judėjimo kontrolė
ir buvo patikimu instrumentu valdymo ir kapitalinių operacijų, ir
visų mokestiniu balansų. Vienas iš TVF įstatų kūrėjų
Dž.Keinsas buvo aršus kapitalo judėjimo kontrolės šalininkas.
Vašingtono konsensusas aukščiau
už TVF
Tačiau transnacionalinėms
korporacijoms ir bankams tokia kontrolė buvo tikromis grandinėmis,
ribojančiomis jų manevrus pasaulio rinkose ieškant maksimalių
pelnų. Tai buvo viena iš priežasčių atsisakymo Breton-Vudso
sistemos ir perėjimo prie Jamaikos valiutinės-finansinės sistemos.
TVF, kuris užtikrino perėjimą prie naujos sistemos, iš pradžių
leido, o po to net sveikino šalių atsitraukimą nuo fiksuotų ir
stabilių nacionalinių valiutų kursų ir perėjimą jų prie laisvo
plaukiojimo režimo. Todėl iš pradžių Fondas leido šalims
nevykdyti kapitalo judėjimo kontrolės, o po to jau sveikino tokios
kontrolės likvidavimą. Iš pradžių kontrolę atšaukė
(80-taisiais metais) ekonomiškai išsivysčiusios šalys,
besivystančios šalys neskubėjo to daryti. Tačiau 90-taisiais
metais Fondas jau ėmė drausti šalims kapitalo judėjimo kontrolę,
grasindamas taikyti sankcijas pažeidėjams.
Pastebėsim, kad TVF įstatų VI
straipsnio niekas neanuliavo. Fondas atvirai pažeidinėjo įstatus,
pagal kuriuos privalo gyventi ir pati organizacija, ir
valstybės-narės. Liberalizacija kapitalo judėjimo tapo
neatskiriama dalimi Vašingtono konsensuso – sąvado nerašytų
taisyklių ekonominio liberalizmo, kurios tapo aukščiau už TVF
įstatų.
ХХ amžiaus pabaigoje su Vašingtono
konsensuso vėliava ir globalizacijos lozungais nušlavė kapitalo
judėjimo kontrolės liekanas. Tačiau pasaulis neilgai išbuvo
euforijos būvyje nuo ekonominio ir finansinio liberalizmo. Pirmuoju
ženklu tapo finansinė krizė Pietryčių Azijos šalyse 1997-98
metais. Pulkas užkietėjusių finansinių spekuliantų vadovaujamų
Sorošo nubloškė daugelio šalių nacionalines valiutas. Ypač
nukentėjo Tailandas, Malaizija, Indonezija, Pietų Korėja, mažesniu
mastu – Japonija, Honkongas, Laosas, Filipinai, Kinija, Indija ir
Vietnamas. Po to jau buvo ne „skambutis“, įvyko pasaulio
finansinės krizės 2007-2009 metų žemės drebėjimas.
Ir viskas tapo aišku, kad naujų
finansinių žemės drebėjimų nacionalinės ekonomikos gali
neatlaikyti. Prieš finansinį cunamį reikia statyti apsaugines
sienas transnacionalinio kapitalo judėjimui. Kontrolė reikalinga
kaip prie „įėjimo“, taip ir prie „išėjimo“.
Kapitalo operacijų kontrolės
metodai
Per šimtmetį žmonija sukaupė
turtingą kapitalo operacijų kontrolės metodų arsenalą. Jie visi
gali būti suskirstyti į administracinę, arba tiesioginę kontrolę
ir rinkos, arba netiesioginę kontrolę. Administracinė kontrolė
apriboja operacijas su kapitalu ir surištus su juo mokėjimus (visų
pirma, pervedimas investicinių pajamų dividendų pavidalu,
procentų, kitų pelno formų) pagalba draudimų, specialių
procedūrų leidimų gavimo, nustatymo kiekybinių limitų.
Netiesioginė kontrolė kliudo kapitalo
judėjimą ir surištas su juo operacijas per jų apsunkinimą
papildomomis išlaidomis specialiems valiutų keitimo kursams,
mokesčiams, lėšų rezervavimui. Dar nesenai buvo naudojama,
pavyzdžiui, daugybė valiutų kursų įvairių rūšių operacijoms.
Kaip minimum egzistavo du valiutų kursai – einamoms operacijoms
(visų pirma, tai užsienio prekyba) ir kapitalinėms mokestinio
balanso operacijoms. Kapitalinių operacijų rėmuose gali būti savo
diferencijacija, esant kuriai, sakykim, tiesioginių investicijų
operacijos gauna diferencijuotą keitimo kursą, o spekuliacinio
charakterio operacijos – mažiau naudingus. Kapitalo judėjimas
gali veikti į nacionalinio piniginio vieneto valiutinį kursą, bet
tas kursas pagal kapitalo operacijas nelies keitimo operacijas
aptarnaujančias užsienio prekybą, kur bus savo tvirtas valiutos
kursas. Valiutų kursai kapitalo operacijoms gali būti papildomai
diferencijuoti priklausomai nuo šių dalyvių statuso: rezidentas –
nerezidentas, valstybinė organizacija – privatus juridinis asmuo.
Kas liečia mokesčių naudojimą, tai
daugumoje atvejų apmokestinimo objektu yra ne pati investicija
(finansinės lėšos, ateinančios ar išeinančios iš šalies), o
įgyjami ar sukuriami aktyvai. Kapitalo srautai gali būti taip pat
reguliuojami su mokesčių dydžiu, kuriais apmokestinamos pajamos,
gaunamos iš investicijų.
Gerai žinomas toks kontrolės metodas,
kaip netiesioginis apmokestinimas beprocentinių rezervinių
įsipareigojimų arba depozitinių reikalavimų forma. Ši kapitalo
judėjimo kontrolės forma yra, ko gero, labiausiai paplitusi
tarptautinėje praktikoje. Jos esmė tame, kad investuotojai privalo
neterminuotai deponuoti centrinio banko sąskaitose dalį piniginių
lėšų (nacionaline ar užsienio valiuta), lygią nustatytai daliai
įdėtai vidinėje rinkoje arba netto-pozicijai užsienio valiuta.
Depozitiniai reikalavimai leidžia kontroliuoti kaip įplaukas, taip
ir kapitalo išvedimą iš šalies. Paskutiniu atveju investuotojas
privalo rezervuoti dalį eksportuojamo kapitalo. Spaudimo į
nacionalinės valiutos kursą atveju centrinis bankas gali pilnai
niveliuoti spekuliantų ataką, pakeldamas reikalavimus užsienio
aktyvams iki 100 % nuo indėlių vertės.
Kiti metodai netiesioginio reguliavimo
gali įgyti kainos ir kiekybinės kontrolės formą. Visos jos
remiasi diskriminacija skirtingų tipų operacijoms ir
investuotojams. Tokių reguliavimo metodų pavyzdžiu yra papildomi
bankiniai atskaitymai į rezervinius fondus draudimui indėlių į
užsienio aktyvus. Valdžios gali riboti pritraukimą skolinamo
kapitalo iš užsienio įvesdamos aukštų kredito reitingų
reikalavimus kompanijai (organizacijai).
Svarbiu kontrolės sistemos elementu
yra apribojimai ir draudimai ne tiktai kapitalo judėjimui per sieną,
bet ir draudimai į išvedimą užsienio investuotojų pajamų.
Kapitalas gali būti įleidžiamas į šalį be kokių-nors
apribojimų ir sąlygų. Išskyrus vieną: pajamas, gaunamas iš
užsienio investicijų, turi reinvestuoti į šios šalies
ekonomiką. Kai kuriais atvejais absoliutaus draudimo išvedimui
investicinių pajamų nėra, bet yra apribojimai, verčiantys
investuotoją dirbti razidavimo šalies ekonomikai.
Nuo Islandijos iki Kinijos
Verta įvardinti ryškiausius
pavyzdžius apribojimo tarptautinio kapitalo judėjimo sferoje per
paskutinį dešimtmetį. Pirmasis liečia Islandiją. 2008 metais ši
nedidelė šalis patyrė bankrotą, kada nacionaliniai bankai
užfiksavo defoltą 85 milijardų dolerių sumai. Viena išėjimo iš
krizės priemonių buvo kapitalo išvedimo iš šalies apribojimas.
Užsienio investuotojai, visų pirma keli stambūs amerikiečių
bankai, buvo „užrakinti“ šalyje ir buvo priversti patirti
nuostolius, kuriuos sukėlė krizė. Jeigu užsieniečiai išvyktų
iš šalies, ekonominė ir finansinė griūtis būtų daug gilesnė.
Dabar Islandijos ekonomikos atsistatymo procesas eina į pabaigą.
Praeitų metų pabaigoje Islandijos Centrinio banko vadovas Mar
Giudmiudsenas pareiškė, kad šalis sukaupė pakankamus valiutos
rezervus, bankų sistema atsistojo ant kojų ir 2017 metais Islandija
laipsniškai nuims valiutinius apribojimus kapitalo judėjimui.
Kitas pavyzdys liečia Kiprą, kur 2013
metų ankstų pavasarį įvyko bankų krizė. Tada skubos tvarka buvo
įvesti apribojimai pervedimams valiutinių lėšų kaip grynųjų,
taip ir negrynųjų forma už šalies ribų, išvežimui
euroobligacijų, taip pat buvo nustatyti limitai operacijoms su
panaudojimu kreditinių ir debetinių kortelių už Kipro respublikos
ribų ir t.t. Stambūs mokėjimai, pagal įsipareigojimus juridinių
ir fizinių asmenų, galėjo būti vykdomi tiktai leidus Kipro
Centrinio banko kontrolės organams. Nurodyti apribojimai veikė du
metus ir galutinai buvo panaikinti 2015 metų balandžio mėnesį.
Indijoje ir Nigerijoje paskutinius
kelis metus ribojo užsienio valiutos išdavimą piliečiams.
Analogiškos priemonės eilėje šalių buvo taikomos possovietinėje
erdvėje. Taip, Azerbaidžano valdžia 2016 metų sausį įvedė
kapitalo judėjimo apribojimus šalyje po 2015 metų valiutos manato
kurso kritimą beveik dvigubai. Pačia reikšmingiausia priemone tapo
nustatymas 20-procentinės rinkliavos už valiutos išvežimą į
užsienį investavimo tikslais.
Donaldui Trampui laimėjus JAV
prezidento rinkimus ir prisimenant jo pažadą sukurti Amerikos
ekonomikoje 25 milijonus naujų darbo vietų, kai kurie ekspertai
išsako atsargias prielaidas: Amerika gali įvesti apribojimus
kapitalo eksportui.
Šalis kurioje ryškiai pasireiškia
kapitalo eksporto ir importo apribojimai yra Kinija. Nežiūrint į
pastarųjų metų Pekino pareiškimus, kad jis vykdys kapitalo
judėjimo liberalizacijos kursą, nuo 2016 metų gruodžio buvo
paimtas kursas į varžtų veržimą, kuris ypač palietė kapitalo
išvežimą. Tačiau tai jau atskiro pokalbio tema.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą