Skaičių valdžia tuo didesnė, kuo
mažiau juose susigaudoma. Volteras
Matematika, kaip girnos, sumala tai,
kas po jomis pilama, ir, kaip užpylus balandą, jūs negausite
kvietinių miltų, taip, prirašę ištisus puslapius formulių, jūs
negausite tiesos iš neteisingų prielaidų.
Thomas Henry Huxley
Ekonomika ir skaičių magija
Per kelis pastaruosius dešimtmečius
pasaulyje sukurtas ekonomistų kultas. Šiandien manoma, kad
ekonomistai (ne visi, suprantama, o genialiausi) gali nuspėti ateitį
ir visada žino, ką reikia daryti. Štai ir paskutinėmis 2016 metų
dienomis Internetas buvo pilnas prognozių, kaip mes gyvensime 2017,
2025 ir net 2050 metais, kokios bus naftos kainos, juanio ir rublio
kursas dolerio atžvilgiu, BVP JAV, Rusijos, Kinijos ir t.t.
Svarbiausia šio intelektualinio darbo
cecho atstovų išaugusio autoriteto priežastimi, tikriausiai, yra
tai, kad ekonomiką ėmė vertinti kaip tikslųjį mokslą. Ir
intuicija čia ne prie ko. Profesionalus ekonomistas, kaip galvojama,
viską apskaičiuos ir pateiks tikslų apskaičiavimą su trimis
ženklais po kablelio, kuriuos palydi nepašvęstiesiems nesuprantami
paslaptingi žodžiais „regresyvinė analizė“, „sudėtinga
ekstrapoliacija“, „dispersija“, „faktorių analizė“, o
kartu – lentelės, diagramos, grafikai. Neprilygstamais ekonominio
prognozavimo šedevrais skaitomos prognozės Pasaulio banko, TVF,
„didžiojo trejeto“ reitingų agentūrų, stambiausių Volstrito
bankų, Londono Siti, Europos sąjungos organų. Yra, tarp kitko,
pranašai individai. Pavyzdžiui, Amerikoje, beveik iki šių dienų
pirmoje vietoje tarp tokių individų buvo Niujorko universiteto
ekonomikos profesorius Nouriel Roubini.
Skaičių magija veikia įtikinamai.
Pakankamai didelė publikos dalis tiki į šiuos magiškus skaičius,
o daugelis remdamiesi jais kuria savo gyvenimą. Jie šiandien ne
šiaip atideda „juodai dienai“ ar perka parduotuvėje „atsargai“,
o „optimizuoja“ ir „diversifikuoja“ savo „portfelį“ ir
priima „teisingus“ „investicinius sprendimus“. Tokį
„mokslinį“ požiūrį į gyvenimą formuoja MIP, „finansinio
švietimo programos“ (kurias dažnai finansuoja per grantus ir
kreditus Pasaulio bankas ir tarptautinės organizacijos), aukštojo
mokslo sistema. Studentams dabar dėsto ekonomiką ne kaip
humanitarinę discipliną, o kaip tikslųjį mokslą. Jai suteikė
pavadinimą Economics, tai aiški pretenzija į „tikslumą“ -
analogiškai su tokiais gamtos mokslais, kaip Phisics, Chemics и
Mechanics. Jeigu spręsti iš formulių ir grafikų skaičiaus,
kuriais prisotinti šiuolaikiniai „Economics“ vadovėliai, tai
šiuolaikinis ekonomikos mokslas tikrai nenusileidžia fizikai,
chemijai ir mechanikai.
Homo economicus
Visos šiuolaikinės ekonomikos dogmos
grindžiamos viena prielaida: ekonominėje veikloje (gamyba, mainai,
paskirstymas ir vartojimas) dalyvauja ne Homo sapiens, а Homo
economicus, ekonomikos žmogus. Tai toks subjektas, kuris neturi
jokių tradicinės visuomenės prietarų.
Pavyzdžiui, moralės normų. Homo economicus – kažkas
tarpinio tarp mašinos, reaguojančios į valdymo signalus, ir
gyvulio, kuris vadovaujasi savo nesąlyginiais refleksais. Teisingiau
ekonominį žmogų pavadinti ekonominiu gyvuliu. Numatoma, kad šitas
„gyvulys“ turi dalyvauti ekonominiame gyvenime, vadovaudamasis
trimis instinktais. Tie instinktai yra: malonumas, pajamų (kapitalo)
didinimas ir baimės (ekonominės rizikos). Visi kiti instinktai ir
jausmai ekonomikoje pertekliniai ir netgi žalingi.
Ekonominį žmogų galima sulyginti su
atomu, kurio judėjimo trajektoriją galima apskaičiuoti remiantis
fizikos ir mechanikos dėsniais. O jeigu taip, tai, iš tiesų,
galima sukurti tikslią ekonomikos vystymosi prognozę mėnesiui, ir
metams, ir dešimtmečiui. Panašiai, kaip astronomai apskaičiuoja
saulės užtemimus arba mėnulio fazes.
Tačiau štai nesekmė! Nežiūrint į
gigantiškas MIP pastangas, švietimo sistemas, Nobelio ekonomikos
laureatų, kitų tituluotų ekonomikos „pranašų“ ir „guru“,
toli gražu ne visus mūsų planetoje pavyksta įtikinti būtinybe
racionalaus ekonominio elgesio pagal Economics dogmas. Žmonės
kažkodėl nori pasilikti Homo sapiens ir atsisako redukuoti savo
gyvenimą iki trijų aukščiau paminėtų refleksų. Iš to
ekonomikos pasaulyje atsiranda „deviacijos“. Pagarsėję
„ekonomikos veiklos subjektai“ per daug dažnai nenori laikytis
„rinkos ekonomikos“ taisyklių. Ekonominės prognozės sudaromos
remiantis Economics dogmomis, tiktai prognozės beveik niekada
neišsipildo. Tuo ir paaiškinamos dvi ekonominio prognozavimo
ypatybės. Pirmiausiai, MIP mėgsta reklamuoti įvairias prognozes,
bet beveik niekada nepraneša, kiek tos prognozės išsipildė. Šia
prasme Pasaulio bankas ir TVF atrodo labiau sąžiningos fone kitų
ekonomikos pranašautojų: jie duoda prognozę metams, o po to vos ne
kiekvieną mėnesį savo prognozę „koreguoja“ (tokios „nuolatos
koreguojamos“ prognozės turi daugiau šansų išsipildyti). Antra,
pranašautojai nemėgsta „trumpų“ prognozių, jie labiau mėgsta
„ilgus“ ir „ypač ilgus“. Tokius 20-30 metų (Rusijoje tokia
ekonomine „astrologija“ labai mėgo užsiimti buvęs Ekonomikos
vystymosi ministras Aleksejus Uliukajevas). Pageidautina, kad
prognozės terminas išeitų už rėmų laukiamos prognozuojančiojo
mirties.
Aš pastebėjau vieną ypatumą: savo
sakraliausiomis mintimis apie ekonomikos „mokslą“ tituluoti
„guru“ paprastai ima dalintis gyvenimo pabaigoje. Matomai, kaip
išpažintį, savo sąžinės apvalymui. Apie kai kuriuos iš tokių
„guru“ aš ir noriu papasakoti.
John Galbraith išpažintis
Pirmasis iš jų – John
Kenneth Galbraith (1908-2006). Dėstė Kalifornijos, Harvardo
ir Prinstono universitetuose. Buvo Amerikos prezidentų Džono
Kenedžio ir Bilo Klintono patarėju. Ekonomikos mokslą derino su
diplomatiniu darbu – šeštą dešimtmetį buvo JAV pasiuntinys
Indijoje. Septintą – kartu su Zbignevu Bzežinskiu, Alvin
Toffler ir Jean Fourastié tapo vienu iš Romos klubo
įkūrėju. Galima pasakyti, dangaus gyventojas, buvęs „globalioje
elitoje“. O štai fragmentas iš mažiau „nulakuotos“
biografijos įžymiojo ekonomikos „guru“: „Kažkada prieš pusę
amžiaus jie (ekonomistai – V.K.) buvo urmu ir po vieną bankų
nupirkti. Pradžią šiam procesui padarė Manhattan Bank, vėliau
susiliejęs į Chase Manhattan, o po to į J.P.Morgan-Chase. Jis
įsteigė John Kenneth Galbraith ekonomikos katedrą Harvardo
universitete. Galbraith buvo
vienu iš visos grupės imlių ekonomistų, jeigu nepasakyti sukčių,
kuris įtikinėjo, kad jei bankininkams bus suteikta įstatymais
teisė padirbinėti pinigus (autorius, matomai, turi omenyje pinigų
emisiją be pilno jų padengimo. - V.K.), tuomet tai taps keliu į
visos visuomenės klestėjimą. Harvardas tuo metu neturėjo ypatingo
noro savo sąskaita į darbą priimti Galbraith,
bet čia pasirodė Manhattan Bank, pamosavo
prieš universiteto vadovybės nosį savo pinigais, ir šie buvo
nupirkti, na arba, jeigu norite, parsidavė. Naudodami Harvardo
prestižą (kuris tik ką buvo nupirktas ir apmokėtas), bankininkai
nesustojo ties šiais pasiekimais. Su tokia pačia lengva ir
atsipalaidavusia maniera vėliau buvo nupirkti ekonomikos fakultetai
ir kituose JAV universitetuose ir ekonomikos mokyklose“. (А.
Лежава. Крах «денег», или Как защитить
сбережения в условиях кризиса. - М.:
Книжный мир, 2010, с.74-75).
Ir štai sulaukęs 95 metų John
Galbraith rašo savo paskutinę knygą. Ją galima laikyti ekonomisto
išpažintimi, arba, jei norite, ekonominio disidento manifestu.
Knygos pavadinimas The Economics of Innocent Fraud: Truth for Our
Time. By John Kenneth Galbraith. Boston: Houghton Mifflin, 2004 (Рус.
пер.: Дж. К. Гэлбрейт. Экономика невинного
обмана: правда нашего времени. - М.:
«Европа», 2009). Joje Galbraith sąžiningai prisipažįsta,
kad kapitalistinis ekonomikos modelis pilnai išsisėmė ir save
diskreditavo. Ir atsitiko tai dar XX amžiaus trečią dešimtmetį,
kada pasaulis nugrimzdo į ekonominę depresiją, iš kurios nebuvo
matyti išeities. Kapitalistinio modelio menkystę bandė nuslėpti,
vengdami žodžio „kapitalizmas“: „Buvo pradėtos paieškos
nepavojingos „kapitalizmo“ termino alternatyvos. JAV pabandė
panaudoti žodžių derinį „laisvas verslas“ - jis neprigijo.
Laisvė, numatanti priėmimą laisvų sprendimų, nėra įtikinanti.
Europoje atsirado žodžių derinys „social-demokratija“ -
mišinys kapitalizmo ir socializmo, pagerintas atjauta. Tačiau JAV
žodis „socializmas“ iššaukė praeityje priešpriešą (net ir
dabar ši priešprieša liko). Vėliau imta naudoti žodžių derinį
„naujas kursas“, bet vis tiktai jį per daug siejo su Franklinu
Delano Ruzveltu ir jo šalininkais. To pasekoje pasaulyje prigijo
išsireiškimas „rinkos sistema“, nes ji neturėjo negatyvios
istorijos – jis , tarp kitko, neturėjo jokios prasmės...“
Knygoje daug ir kitų sensacingų
prisipažinimų. Taip, Galbraith nuomone,
skirtumas tarp „privačiu“ ir „valstybiniu“ ekonomikos
sektorių didele dalimi yra išgalvojimas. Jis taip pat nesutinka su
tuo, kad akcininkai ir direktoriai realiai vaidina ženklų vaidmenį
šiuolaikinės kompanijos valdyme, jis kritiškai atsiliepia apie JAV
Federalinę rezervo sistemą. Šioje savo knygoje Galbraith pasirodė
ne tik kaip ekonomikos, bet ir politikos disidentas (įskaitant JAV
karą Vietname ir įsiveržimą į Iraką 2003 metais). Pateiksiu tik
kai kuriuos šokiruojančius (ekonominio mainstrimo šalininkams)
citatas iš Galbraith. Nr.1. „Ekonomikos mokslas ypatingai
naudingas kaip ekonomistų užimtumo forma“. Nr.2. „Viena iš
svarbiausių ekonomikos mokslo sudedamųjų dalių – žinoti tai,
ko nereikia žinoti“. Nr.3. „Vienintelė ekonominės prognozės
funkcija tame, kad astrologija atrodytų respektabiliau“. Nr. 4.
„Taip pat, kaip karas – per daug svarbus daiktas, kad jį pavesti
generolams, taip pat ir ekonomikos krizė per daug svarbi, kad
patikėti jį ekonomistams arba „praktikams“.
(bus tęsinys)
Šaltinis:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą