LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS GYNĖJŲ, NUKENTĖJUSIŲ NUO 1991 m. VYKDYTOS SOVIETŲ AGRESIJOS, DRAUGIJOS NARIŲ KREIPIMASIS Į LIETUVOS ŽMONES

LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS GYNĖJŲ, NUKENTĖJUSIŲ NUO 1991 m. VYKDYTOS SOVIETŲ AGRESIJOS, DRAUGIJOS NARIŲ KREIPIMASIS

Į LIETUVOS ŽMONES

Žuvusiųjų už Lietuvos nepriklausomybę atmintis ir kovose už Lietuvą nukentėjusiųjų pralietas kraujas įpareigoja mus, dar likusius gyvuosius, skambinti Lietuvos Laisvės Varpu, skelbiant apie iškilusį mūsų kalbai, mūsų valstybei ir mūsų Tautai didžiulį pavojų.

Atkovoję savo valstybei nepriklausomybę ir jos piliečiams – laisvę nuo okupantų priespaudos, mes nesugebame išmintingai naudotis atsiradusiomis galimybėmis kurti savo šalyje savo žmonėms laisvą, teisingą ir pasiturintį gyvenimą, palaipsniui prarandame tautinį orumą, gimtąją savo kalbą ir išsivaikščiojame po pasaulį, palikdami savo gimtinę likimo valiai, tokiu būdu vesdami savo Tautą prie išnykimo. Ko nesugebėjo padaryti okupantai, tremdami ar žudydami mūsų žmones, dabar darome mes patys.

Dėl nesugebėjimo atsispirti svetimųjų įtakai ir išsaugoti Tautos vienybę, mūsų protėviai prarado kadaise LDK priklausiusias didžiules teritorijas, didelė dalis lietuviškosios bajorijos sulenkėjo, o Lietuvos valstybės vardas beveik pusantram šimtmečiui buvo išnykęs iš pasaulio žemėlapių. Net pati lietuvių kalba ir rašyba lietuviškomis raidėmis buvo uždrausta. S. Daukantas apie tai rašė: “Anei rašto, anei druko mums turėt neduoda. Sako „tegul bus Lietuva ir tamsi, ir juoda...““

Bet paprasti lietuviškų kaimų žmonės sugebėjo išsaugoti savo tautiškumą ir savo kalbą, perduodami tas vertybes savo vaikams ir vaikaičiams, nors ir buvo persekiojami už tai. Mūsų Tauta gali didžiuotis tokiu unikaliu reiškiniu kaip daraktorystė ir knygnešystė, nors patys knygnešiai buvo gaudomi kaip didžiausi nusikaltėliai ir tremiami į tolimąjį Sibirą. Lietuvių tauta artėjo prie išnykimo, bet neišnyko, nes XIX ir XX amžių sandūroje patriotiškai nusiteikusių Lietuvos inteligentų būrelis sugebėjo atgaivinti nykstančią lietuvių tautos dvasią ir prikelti Tautą Atgimimo Sąjūdžiui.

Kitąmet, 2018 m. vasario 16-ąją, mes švęsime Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmečio jubiliejų, apmąstydami tai, ką per tą šimtmetį mūsų Tauta sugebėjo pasiekti ir ką prarado, ką privalėjo išmokti per praėjusio šimtmečio pakilimus ir nuopuolius: tarpukarių Nepriklausomos Lietuvos dvidešimtmetį, sovietų ir vokiškąją okupacijas, per beveik pusę šimto metų užsitęsusią antrąją sovietinę okupaciją, per trėmimus ir beveik dešimtį metų vykusį partizaninį karą, per Antrojo Atgimimosąjūdžio renginius, beginklės minios priešinimąsi iki dantų ginkluotiems okupantams, per vėl atgautos nepriklausomybės metus, nesugebėjusius pateisinti žmonių lūkesčių ir todėl privedusius prie didelės dalies mūsų piliečių nusivylimo ir Lietuvos išsivaikščiojimo.

Buvę tokie vieningi ir kovingi, išėję į Baltijos kelią ir stoję nuogomis krūtinėmis prieš sovietų tankus, mes stebinome pasaulį, bet, atgavę valstybės nepriklausomybę, mes ne tik neiškėlėme naujo visus mus vienijančio tikslo, bet leidome būti suskaldyti į priešingus interesus turinčias ir todėl kovojančias viena prieš kitą grupes, besipešančias dėl didžiulio sovietų valdžios suvalstybinto visų Lietuvos žmonių sukurto turto, po Sovietų sąjungos griuvimo likusio be šeimininko ir todėl tapusio lengvu įvairių „prichvatizatorių“ grobiu...

1918-ųjų metų Nepriklausoma Lietuva nepaveldėjo jokio turto ir turėjo tik darbščius, savo valstybe tikėjusius žmones, kurie savo rankomis ir protu tuščioje vietoje kūrė savo valstybę. 1990-ųjų metų Nepriklausomoji Lietuva ne tik nesugebėjo išsaugoti paveldėto didžiulio turto tam, kad jį pagausintų ir tokiu būdu kurtų turtingesnę ir teisingesnę valstybę, bet tą dykai paveldėtą turtą išgrobstė ir iššvaistė, nuskurdindama trečdalį savo piliečių.

1918-aisiais metais į Lietuvos valdžią ėjo žmonės ne „gauti“, o „duoti“, o po 1991-aisiais metais Maskvoje žlugusio pučo į Nepriklausomos Lietuvos valdžią prie turtingo “valdžios lovio“ pradėjo įžūliai veržtis tie, kurie siekė kuo daugiau „gauti“ ir neturėjo nei noro, nei sugebėjimų ką nors „duoti“. Ir tai tęsiasi iki šiol.

Nors skelbiama, kad pas mus – „atstovaujamoji demokratija“, bet iš tikrųjų tokia demokratija tik vaidinama, nes visą valdžią ir visas teises turi tik tie, kam pavyksta užgrobti turtus ir valdžią, o „apačios“ neturi nei turtų, nei valdžios, nei realių teisių... Jos tik deklaruojamos ir egzistuoja tik popieriuje.

Net ir pati Lietuvos valstybė tampa tik valstybės butaforija, atiduodanti visą valdžią ir visas teises ponams iš Briuselio, paversdama Lietuvą ekonomine ir finansine galingųjų užsienio valstybių ir tarptautinių monopolijų kolonija, tampančia jau nebe valstybe, o naujos „supervalstybės“ eiline provincija, nemokamai tiekiančia pigią darbo jėgą ir suvartojančiaVakarų rinkos atliekas –„laisvąja rinka bei sąvartynu“.

Todėl visi, kas tik turi galių, diktuoja mums savo valią, o mes nuolankiai stengiamės būti paklusniais liokajais, besitenkinančiais trupiniais nuo galingųjų ponų stalo.

Tokiu mūsų vergiško nuolankumo pavyzdžiu gali būti Lietuvos Vyriausybės ir LR Seimo nusiteikimas patenkinti Lenkijos valdžios reikalavimą įvesti į lietuvių kalbos abėcėlę visiškai jai nereikalingas raides x,w,q, pažeidžiančias labai svarbų lietuvių kalbos garsų ir raidžių abipusiai vienareikšmiško atitikimo principą, išskiriantį mūsų protėvių išsaugotą seniausią Europoje gyvąją kalbą iš daugelio kitų kalbų.

Nejaugi niekas iš mūsų valdžios ponų nesusimąstė, kodėl Lenkija nereiškia jokių pretenzijų Latvijai, kuri rašo nelatviškų pavardžių latviškąją versiją pirmajame paso puslapyje, o nelatviškąją – pagalbiniame, ir kodėl ta pati Lenkijos valdžia nesutinka su tuo, jog taip būtų elgiamasi ir Lietuvoje?

Savo pirmosios tremties, vykusios 1941-46 m. Altajaus krašte, metu man teko bendrauti su tremtiniais, ištremtais iš Vilniaus krašto dar 1939 m. Jie Sovietų sąjungos karo su hitlerine Vokietija metais pagal Sovietų sąjungos susitarimą su Lenkijos emigracine vyriausybe Londone tapo jau nebe tremtiniais ir galėjo vykti į Iraną, kad stotų į generolo Anderso organizuojamas Armijos Krajovos gretas arba stoti į Gomulkos Sovietų sąjungos teritorijoje organizuojamos lenkiškos Armijos Liudovos gretas ir bendromis jėgomis kovoti prieš hitlerinę Vokietiją. Tarp tų tremtinių iš Vilniaus krašto buvo nemažai ir Vilniaus krašto lietuvių. Po karo – 1946 m. – visiems buvusiems tremtiniams iš Vilniaus krašto buvo leista išvykti į buvusią Pomeraniją, kad įsikurtų iš tos teritorijos ištremtų vokiečių sodybose, nes buvusi Pomeranija Potsdamo sutartimi buvo atimta iš Vokietijos ir perduota Lenkijai. Iki šiol palaikau ryšius su keletu tokių tremtinių, buvusių tuomet dar vaikais, bet tapusiais tokiais pat senukais kaip ir aš dabar. Iš jų aš sužinojau, kad po karo į Pomeraniją buvo perkelta nemažai lenkų iš taip vadinamos Tarybų Lietuvos. Didelė dalis jų bei jų palikuonių nepripažįsta Vilniaus krašto prijungimo prie Lietuvos ir iki šiol tikisi, jog anksčiau ar vėliau tas kraštas bus „grąžintas Lenkijai“.

Jie nepripažįsta teisėta net prelato Krupavičiaus, buvusio Lietuvos Žemės ūkio ministru, įvykdytos reformos ir tikisi susigrąžinti jų senelių bei prosenelių turėtus dvarus ir tų dvarų teritorijoje stovėjusius rūmus net ir po to, kai lietuviai juos atstatys. Ten labai populiarūs „Didžiosios Lenkijos“ žemėlapiai, kuriuose ne tik Vilniaus kraštas, bet ir didelė dalis Baltarusijos bei Ukrainos teritorijų priskirta „Didžiajai Lenkijai“. Latvijai „Didžioji Lenkija“ jokių teritorinių pretenzijų neturi ir todėl nesirūpina, jog Latvijoje gyvenantys lenkai turėtų „lenko kortą“ ir rašytų savo pavardes lenkiškai.

Štai jums ir atsakymas, kodėl pavardžių rašymo pasuose latviškasis variantas Latvijoje tenkina Lenkijos vyriausybę , o Lietuvoje – netenkina.

Jei Lenkijai pavyks „paklupdyti Lietuvą“ ir įvesti į lietuviškąją abėcėlę svetimas jai raides, tai bus tik pretekstas ir paskata eiti dar toliau, siekiant galutinio tikslo – Vilniaus krašto prijungimo prie Lenkijos.

Jei mes Lenkijos spaudimo neatlaikysime, tai suteiksime „meškos paslaugą“ ir broliškajai Latvijai. Latvijai lenkai nepavojingi, bet Latvijos rusakalbiai būtinai tuo pasinaudos ir pareikalaus, kad rusiškos pavardės būtų rašomos rusiškomis raidėmis latviškų pasų pirmuose puslapiuose, o po kurio laiko – ir rusų kalbos kaip antrosios valstybinės kalbos įvedimo Latvijoje. Kaip sakoma rusiškoje patarlėje: „Apetit prichodit vo vremia jiedy“. Užteks tik vieną kartą neatlaikyti spaudimo ir palūžti, kad norinčių mus galutinai sulaužyti padaugėtų, o jų reikalavimai dar labiau suįžūlėtų.

Mus labai nuliūdino, kad mūsų iki šiol labai gerbtas LR Seimo Pirmininkas prof. Viktoras Pranskietis nesupranta, kokias pasekmes turės minėtasis trijų raidžių įvedimas.

Duodamas interviu „Respublikos“ savaitraščio žurnalistei, gerb. V. Pranskietis prasitarė, jog jis nematąs rimtų priežasčių, dėl kurių nebūtų galima sutikti su Lenkijos vyriausybės bei kai kurių

Lietuvos merginų, ištekėjusių už užsieniečių, keliamais reikalavimais praplėsti lietuvių kalbos abėcėlę, papildant ją trimis lotyniškos abėcėlės raidėmis x, q ir w. Šią savo nuomonę LR Seimo Pirmininkas „argumentavo“ nuoroda į Antano Smetonos prezidentavimo laikus, teigdamas, jog net tais laikais buvo leidžiama į lietuviškus pasus įrašyti užsienietiškas pavardes tomis raidėmis, kokiomis jos buvo užrašytos užsienietiškuose dokumentuose.

Mums taip ir liko neaišku, ar gerbiamas V.Pranskietis yra toks „trumparegis“, jog nemato skirtumo tarp „smetoninės“ Lietuvos ir dabartinės, ar tik apsimeta, kad nemato.

Juk kiekvienam žmogui, nors šiek tiek prisimenančiam ar įsivaizduojančiam „smetoninės“ Lietuvos laikus, akivaizdu, jog tais laikais, kadangi dar nebuvo nei kompiuterių, nei įvairių registrų, laikomų kompiuterių atmintyse, įrašus į pasus, diplomus ir kitus svarbius dokumentus įrašydavo ranka raštininkai, sugebantys tai daryti tobulai kaligrafiškai. Tokių įrašų pasuose, diplomuose bei kituose dokumentuose buvimas nereikalavo ir nesukeldavo jokių pasikeitimų tuomet egzistavusiose raštvedybos bei biurokratinėse registravimo ir apskaitos sistemose. Užtekdavo tik raštininkų sugebėjimo svetimų abėcėlių raides dailiai kaligrafiškai ir aiškiai užrašyti.

Dabar gi – visai kiti laikai. Įrašius į lietuviškus pasus žmogaus pavardę nelietuviškomis raidėmis, tuos įrašus teks pakartoti daugybėje registrų, laikomų įvairių įstaigų kompiuterių atmintyse. Išrašų iš tų registrų kopijos taip pat turės būti spausdinamos, vartojant raides iki šiol nepriklausiusias lietuviškajai abėcėlei. Nelietuviškomis raidėmis užrašytas pavardes privalės mokėti taisyklingai perskaityti visi valstybinių įstaigų tarnautojai, aptarnaudami Lietuvos piliečius, turinčius nelietuviškas pavardes ir reikalaujančius, kad būtų gerbiamos jų teisės ir jų pavardės būtų teisingai ištariamos. Ką visa tai reikštų? O tai, jog lietuvių kalbos rašybai ir jos žodžių tarimui svetimos raidės bei garsai taps „patobulintos“ lietuvių kalbos dalimi.

Bet ar mes, Lietuvos žmonės, sugebėję per daugybę mūsų Tautos istorijoje vykusių kataklizmų išsaugoti savo gražią ir skambią kalbą, kuri dėl savo senumo studijuojama daugelyje pasaulio universitetų, nes yra savotiškas „raktas“, padedantis „iššifruoti“ išlikusius senovėje gyvenusių indoeuropiečių genčių raštus, galime sau leisti tokiais iš užsienio diktuojamais „patobulinimais“ darkyti savo kalbos darną, negalvodami apie svetimkūnių įsileidimo į savo kalbą pasekmes?

Pateiksiu pavyzdėlį, prie ko priveda svarbių principų nesilaikymas ir nekreipimas dėmesio į taip vadinamas „smulkmenas“.

Sovietmečio laikais išleistos Lietuviškosios tarybinės enciklopedijos (LTE) tomuose užsienietiškos pavardės buvo įrašytos laikantis lietuviškumo primato principo, nes net kolaboravusi su Maskva Tarybinės Lietuvos valdžia suprato, jog LTE pirmoje eilėje turi būti patogi Lietuvos žmonėms, kurie ja pastoviai naudosis, o ne užsieniečiams, kurie jos tomus gali atsiversti tik retkarčiais, norėdami pasmalsauti, ką juose lietuviai apie juos rašo. Todėl LTE tomuose skyrelių, skirtų žymiems užsieniečiams, antraštėmis buvo naudojami tų užsieniečių pavardžių tarimą aproksimuojantys užrašai lietuviškomis raidėmis, ir po to (tik skliausteliuose) buvo papildomai užrašomi tų užsieniečių vardų ir pavardžių užsienietiški originalai. Toks užsienietiškų pavardžių pateikimo būdas mums, lietuviams, buvo tikrai patogus ir jokių pakeitimų lietuvių kalboje nereikalavo.

Dabartinėje Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje (VLE), išleistoje jau po Lietuvos valstybės Nepriklausomybės akto paskelbimo 1990 m. kovo 11 d., VLE redaktoriai, klaupdamiesi ant kelių, kad išreikštų begalinę pagarbą „Vakarų civilizacijai“, pasielgė atvirkščiai: VLE skyrelių antraštėmis tapo užsieniečių pavardės, užrašytos taip, kaip jos buvo ar yra rašomos jų šalyse, ir tik skliausteliuose pateikiamos tų pavardžių bei vardų tarimo aproksimacijos lietuviškos abėcėlės raidėmis.

Todėl VLE informacijos, pavyzdžiui, apie garsųjį Didžiosios Britanijos ministrą pirmininką V. Čerčilį puslapiuose, skirtuose raidei „Č“, jau neberasite. Rasite tik nuorodą į jo pavardės originalą anglų kalbos rašmenimis.

Jei koks nors lietuvis nežino, kaip atrodo kokio nors užsieniečio pavardės originalus užrašas, tai jam informacijos apie tą užsienietį radimo enciklopedijoje laikas padvigubėja. Ar tai naudinga mums, pagrindiniams VLE skaitytojams?

Bet svarbiausia net ne tai. Svarbiausia tai, kad, priėmus VLE taikomą informacijos apie žymius užsieniečius pateikimo būdą, neišvengiamai teko VLE įvesti skyrius, skirtus raidėms Q, W ir X, nes, to nepadarius, į VLE būtų neįmanoma įrašyti pavardžių tų žymių užsieniečių, kurių pavardės prasideda ką tik paminėtomis užsienietiškomis raidėmis. Todėl taip ir atsitiko, jog VLE į lietuvių kalbą įvedė minėtas raides žymiai anksčiau, kai dar nebuvo svarstomas klausimas, ar galimas ir ar reikalingas toks lietuvių kalbos darkymas. Kitaip tariant, VLE leidėjai, padarę mažytį nusižengimą suteikdami pirmenybę užsienio kalboms prieš lietuvių kalbą, buvo priversti pažeisti LR Konstituciją, teigiančią, jog Lietuvoje valstybinė kalba yra lietuvių kalba.

Norėčiau atkreipti dėmesį ir į tai, kad minėtojo svetimkūnio – trijų užsienietiškų raidžių – įvedimas į lietuvių kalbos abėcėlę galėtų sukelti ir daugiau (ir žymiai didesnių) nepatogumų eiliniams Lietuvos piliečiams, neturėjusiems galimybių tapti poliglotais ir išmokti ne tik anglų, vokiečių ir prancūzų, bet ir italų, ispanų, portugalų bei kinų kalbas.

Kad suprastumėte, apie ką čia kalbu, pabandykite teisingai perskaityti žemiau pateiktus žodžius, prasidedančius raide Q, kurią skirtingai taria italai, anglai, prancūzai, ispanai, portugalai ir kinai. Iš kur paprastas lietuvis gali žinoti, jog rašytojo Queneau pavardę reikia tarti „Kene“, o kito rašytojo Quenstedt pavardė turi skambėti jau kaip „Kvenstet“, kad Kinijoje buvusios karalystės Qi pavadinimą reikia tarti kaip „Či“, o žodį Qatar reikia skaityti „Katar“?

Čia pateikiau tik kelis pavyzdėlius. Jei šio kreipimosi skaitytojui reikia daugiau pavyzdžių, teatsiverčia VLE devynioliktojo tomo skyrių, skirtą raidei „q“ ir pabando surasti taisyklę, leidžiančią teisingai ištarti ten pateiktus žodžius, nežinant tų žodžių kilmės šalių ir nemokant tose šalyse vartojamų kalbų.

Ar galime leisti, kad mūsų šalies žmonės, skaitydami lietuvių kalba parašytus tekstus nebesugebėtų juos teisingai ištarti?

Na, o jei LR Seimo pirmininkas ir Lietuvos Vyriausybės premjeras bei kai kurie LR Vyriausybės ir LR Seimo nariai vis dar nesugeba suvokti, kad valstybė, kuriai užsienio valstybės diktuoja, kaip turi kalbėti ir rašyti toje valstybėje gyvenantys žmonės, jau nėra nepriklausoma valstybė, tai siūlytume jiems pasižiūrėti filmuką apie neseniai vykusioje Lenkijos Nepriklausomybės dieną šventinėje demonstracijoje Rucho (liet. „Sąjūdžio“) veikėjų neštus didžiulius plakatus, primenančius „Didžiosios Lenkijos“ patriotams ir visam pasauliui, jog „LWOW i WILNO POMĘTAMY“ („Lvovą ir Vilnių prisimename“).

Svarbiausia net ne tai, kad Lenkijoje dešimtys ir net šimtai tūkstančių lenkų trokšta atkurti „Didžiąją Lenkiją“ ir Lenkijos Vyriausybė ne tik nebando tramdyti Lenkijos visuomenėje augančias revanšistines nuotaikas, bet patyliukais net skatina jų „įsiliepsnojimą“, o tai, kad Lietuvos Vyriausybė ir Seimas visa tai mato ir girdi, tačiau apsimeta, jog nemato ir negirdi.

Pabandytų kas nors pramarširuoti Vilniaus gatvėmis su plakatais, skelbiančiais, jog Lietuva neužmiršo Seinų, Baltstogės ir Augustavo, pamatytų, koks kiltų triukšmas ne tik Lenkijoje, bet ir pačioje Lietuvoje. Manau, kad su tokiais „karštakošiais patriotais“ tuojau pat būtų susidorota panašiai kaip buvo pasielgta su LR Seimo nariu Petru Gražuliu, kai jis pabandė protestuoti prieš didelio būrio Lietuvos valstybės policininkų globojamų ir saugomų gėjiško ir lesbietiško gyvenimo būdo propaguotojų skelbiamus lozungus.

Jos Ekselencija LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė yra pareiškusi, jog lietuvių kalba nėra prekė, kuria galima būtų prekiauti diplomatinėse derybose. Tai rodo, jog mūsų Prezidentė supranta tai, ko dar nesuprato ar nenori suprasti kai kurie LR Seimo ar LR Vyriausybės nariai. Vadinasi, Jos Ekscelencija – mūsų sąjungininkė ir ją būtina palaikyti, jei ji paskelbtų „veto“ antivalstybiniams LR Seimo ir LR Vyriausybės nutarimams. O kad tokie nutarimai gali atsirasti, rodo dabar vyraujančios nuotaikos „mūsų“ Seime ir Vyriausybėje. Juk jau dabar patyliukais tokie nutarimai ruošiami.

Jei, nežiūrint į mūsų ir mūsų Prezidentės protestus tokie nutarimai vis dėlto būtų priimti, tai dar labiau paskatintų revanšistines nuotaikas Lenkijoje ir kai kurių Tomaševskio bendražygių sąmonėje.

Nesunku nuspėti, kas bus toliau, jei Lietuvos visuomenė miegos, apsimesdama, kad nieko negirdi ir nemato, ir todėl, nesugebėdama susivienyti ir šimtatūkstantinėmis protestuojančiųjų demonstracijomis išeiti į Lietuvos miestų ir miestelių gatves, nesugebės pareikšti tvirtą Lietuvos piliečių „ne“ lietuvių kalbos, jų tapatybės, Lietuvos istorijos bei jos simbolių naikintojams.

Todėl ir skelbiame, jog Lietuvos valstybė ir lietuvių tauta pavojuje, ir būtina kuo skubiau vienytis tiems, kam „skauda dėl Lietuvos“, nesvarbu, kur jie begyventų: dar Lietuvoje ar jau emigravę į užsienius.

Mums atrodo, kad toks Lietuvos valdžios elgesys, leidžiantis užsieniui diktuoti mums, kaip kalbėti ir rašyti, gali suvaidinti ir teigiamą vaidmenį: jis gali pažadinti ir suvienyti Lietuvos žmones, kuriuos užsienio galingiesiems tarnaujantys „politikai“ ir „politologai“ bei didžioji dalis Lietuvos „žiniasklaidos“ užmigdė ir suskaldė į viena prieš kitą kovojančias grupes. Tai buvo padaryta specialiai, pasinaudojus gana patraukliu, bet tuo pačiu metu ir labai klastingu neoliberalistiniu ir hedonistiniu lozungu: „Lietuva atgavo nepriklausomybę, o jos piliečiai – laisvę. Dabar kiekvienas gali laisvai kurti sau ir savo artimiesiems pageidaujamą gerovę. Dabar kiekvienas yra atsakingas už save ir tik už save.“

Tas lozungas privedė prie to, kad laisvė tapo stipresniojo teise engti silpnesnius, kad privatizacija tapo „prichvatizacija“, politika – veržimusi prie turtingo „valdžios lovio“ per savo konkurentų galvas, tautiškumas – „atgyvena“ ir net „nusikaltimu“, Lietuvos herbo Vytis – fašizmo simboliu, negalinčiu būti paminklu kovotojams už Lietuvos laisvę.

Todėl atsirado ir tokių pasaulio „teisuolių“, kaip Putinaitė, paskelbusi, kad Jonas Basanavičius buvo psichikos ligonis, o Vincas Kudirka – nevykęs daktarėlis ir kad lietuvių tauta padarė didžiulę istorinę klaidą, paklusdama jiems – lietuvių Tautos atgimimo „netikriems šaukliams“ bei nepasinaudodama Pilsudskio pasiūlymu bendromis su Lenkija jėgomis atkurti Abiejų Tautų Respubliką.

Kita „teisuolė“ – Vanagaitė, siekdama įsiteikti pasaulio galingiesiems ir pasinaudoti jų parama, „įrodė“, kad už Lietuvos laisvę kovoję Lietuvos partizanai ir jų vadai buvo nusikaltėliai, „žydšaudžiai“, kurie išėjo į miškus tik gelbėdamiesi nuo bausmės už pralietą nekaltų žydų kraują.

Todėl nenuostabu, kad Vilnius iki šiol nesugebėjo ir nesugeba pastatyti paminklo Jonui Basanavičiui, o jo savivaldybės vadovybė pakluso nutautėjusiai ministrei ir neleido Lietuvos visuomenei pastatyti paminklo žuvusiems už Lietuvos laisvę, pasinaudojant Vyčiu iš Lietuvos herbo.

Nenuostabu ir tai, jog Kaune buvo leista išsityčioti iš Nepriklausomos Lietuvos simbolio – Laisvės statulos, sukuriant „šiuolaikinio meno šedevrą“ – instaliuojant tą statulą gaubiančią pašiūrę, kurioje galima alučio išgerti,tą statulą apkabinti ir, reikalui prispaudus, ant jos nusišlapinti.

Lietuvos žmonės labai kantrūs, bet viskam galų gale prieina galas. Džiugu, jog Lietuvių kalbai ginti susikūrė „Talka kalbai ir tautai“, į kurios renginį Mokslų Akademijos salėje ir prie paminklo Vincui Kudirkai susirinko gausus mūsų Tautos ir Valstybės likimui neabejingų žmonių būrys. Džiugu taip pat, kad Lietuvos kovotojų sąjunga ką tik atidarytoje Lukiškių aikštėje sutelkė nemažą būrį Vyties projekto gynėjų ir pareikalavo buvusios lietuvaitės, pamiršusios savo tapatybę, kai jai pavyko „pakabinti“ užsienietį ir už jo ištekėti, atsistatydinimo iš Kultūros ministrės pareigų, nes ji, subūrusi aplink save grupę panašių į save neoliberaliai nusiteikusių globalistų, tapo ne lietuviškos kultūros globėja, o jos griovėja.

Džiugu, jog pradeda atsiverti daugelio Lietuvos žmonių akys ir jie pradeda suprasti, kad „skęstančiųjų“ gelbėjimąsi turime organizuoti mes patys, ir niekas to už mus nepadarys. Reikia tik suvienyti visų, pasiryžusių gelbėti lietuvių tautą nuo išnykimo, jėgas į naują Atgimimo Sąjūdį.

Tikimės, jog trečias kartas nemeluos ir mūsųTautai pavyks dar kartą atgimti tam, kad niekada neišnyktume. Turime tapti tokiais pat tvirtais kaip estai.

Jei norime, kad jau prasidėjęs Tautos vienijimasis neužgestų, o sparčiai stiprėtų, tapdamas galinga jėga, su kuria bus privalu skaitytis ne tik Lietuvoje, bet ir Briuselyje, turime suvokti, jog Tautai reikalingas ne tik tiesos sakymas, bet ir reali veikla, reikšmingai gerinanti Lietuvoje žmonių gyvenimą ir moralinį bei psichologinį klimatą, skatinanti visuomenėje pasitikėjimą savo jėgomis ir Tautos ateitimi.

Kad daug sykių apgauta ir nusivylusi bei pastoviai mulkinama mūsų Tauta patikėtų mūsų žodžiais ir palaikytų mūsų pastangas gelbėti Tautą ir Valstybę nuo išnykimo, mes privalome ne tik kalbėti, bet ir tuojau pat imtis realių darbų, įrodančių, jog gyvenimą Lietuvoje įmanoma keisti į gerąją pusę.

Kas gali mums neleisti naudotis teisėmis, garantuotomis Lietuvos Konstitucijoje?

Mes galime ir privalome pasinaudoti Pilietinės iniciatyvos grupių sukurtais projektais ir padėti joms juos įgyvendinti, atstatant „naujųjų Lietuvos partorgų“ klastingai sugriautą vietinės savivaldos sistemą ir perimant vietinę savivaldą į vietinių gyventojų rankas.

Kas gali mums uždrausti burtis į kaimynijas, rinkti vietines savivaldos tarybas, seniūnaičius ir seniūnus, nelaukiant ir neleidžiant, kad vietinė valdžia „būtų mums primesta „iš viršaus“?

Juk 1988-1990 metais Sąjūdžio grupės kūrėsi ir veikė, neprašydamos ir nelaukdamos sovietinės valdžios leidimo. Ir mes sugebėjome taikiu būdu nugalėti iki dantų ginkluotą didžiulę imperiją, atkurdami Nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Kas gali neleisti mums pakartoti Tautos žygdarbį žymiai lengvesnėmis sąlygomis?

Kas gali neleisti smulkiems ir vidutiniams verslininkams bei ūkininkams burtis ir steigti kooperatyvus, pajėgius konkuruoti su stambaus kapitalo įmonėmis ir apsieiti be godžių tarpininkų (tame tarpe – ir skandinaviškų bankų bei galingų užsienio firmų filialų, pumpuojančių dalį savo pelnų į mūsų sąskaita lobstančias monopolijas ir metropolijas)?

Juk, susibūrę į kooperatyvus, verslininkai ir ūkininkai galės įsigyti modernias technines priemones, naudotis pažangiomis technologijomis, patys perdirbdami žaliavas į paklausą turinčią produkciją ir patys (be jokių tarpininkų) ją pardavinėdami. Net „smetoninėje Lietuvoje“ tokie kooperatyvai sėkmingai veikė. Kodėl jie negalėtų veikti dabartinėje Lietuvoje?

Kurdami Lietuvos valstybės valdymo sistemą ne „nuo viršaus“ (kuomet sugebėjęs užgrobti valdžią taip vadinamasis elitas „įteisina“ „viršaus“ reketą „apačioms“), o nuo „apačios“ (kuomet „apačios“ sprendžia, kurią dalį savo lėšų skirti aukštesniems valstybės valdymo sistemos ešelonams tam, kad jie atliktų tuos visuomenei reikalingus darbus, kuriuos yra parankiau atlikti „viršuje“), mes, paprasti Lietuvos žmonės, galėtume sukurti tokią visuomenės savivaldos sistemą, kurioje „valdžia“ tarnautų visuomenei, pakeisdami dabar veikiančią valdymo sistemą, kurioje žmonės priversti tarnauti „valdžiai“, nieko negalėdami pakeisti.

Tuomet mes galėtume pakeisti mokesčių nustatymo ir surinkimo sistemą į teisingesnę ir ekonomiškai efektyvesnę, nes dabartinė sistema per stipriai apmokestina darbą ir per silpnai – kapitalą, neleistinai didindama turtinę ir socialinę atskirtį visuomenėje.

Dabartinės „valdžios“ tik kalba apie progresinę mokesčių sistemą, kuri galėtų sulyginti „darbo jėgos“ ir „kapitalo“ atstovų padėtį, bet tokios sistemos iki šiol neįvedė, teigdamos, kad, įvedus tokią sistemą, iš Lietuvos pasitrauks užsienio investuotojai.

O juk tie investuotojai, savanaudiškai išnaudodami mūsų valstybės piliečių darbą ir intelektą, kaip jau buvo minėta, didelę dalį gauto pelno išveža iš Lietuvos. Todėl nieko baisaus, jei kai kurie iš jų išbėgs. Juos pakeisti galės iš užsienių grįžę mūsų emigrantai. Reikia tik, kad mūsų valstybė suteiktų grįžtantiems į Lietuvą savo piliečiams palankias sąlygas kurti verslus bei ūkius.

Kurdami vietinę savivaldą, mes galime ir privalome perimti į vietinės savivaldos rankas pašalpų netekusiems darbo piliečiams skirstymo sistemą, sustabdydami tų „pašalpinių“, kurie galėtų dirbti ir užsidirbti, išsigimimą į parazituojančius dirbančiąją visuomenę veltėdžius, nesistengiančius rūpintis nei savimi, nei savo šeimomis. Tokie „pašalpiniai“ gana greitai nusprendė, jog jiems žymiai labiau apsimoka būti ne skurdžiai apmokamais darbininkais, o besiilsinčiais girtuokliaujančiais bei paleistuvaujančiais „išlaikytiniais“, galinčiais papildomai užsidirbti „šešėlinės ekonomikos“ sistemoje.

O juk bet kuris iš dirbti galinčių „pašalpinių“ galėtų tapti pagalbininku tiems socialiniams darbuotojams, kurie aptarnauja neįgaliuosius bei be pašalinės pagalbos jau nebegalinčius išsiversti senukus ir ligonius, ir tokiu būdu atsilyginti visuomenei už suteiktas pašalpas. Be to, jis galėtų dar ir šiek tiek užsidirbti, atlikdamas visuomenei reikalingus viešuosius darbus ir nesijausti „išlaikytiniu“.

Kaimuose gyvenantys pajėgūs dirbti, bet nerandantys darbo“pašalpiniai“ galėtų ir privalėtų rūpintis prie jų sodybų esančių sklypelių efektyviu panaudojimu, augindami tuose sklypeliuose ne tik jiems patiems, bet ir miestų gyventojams reikalingas ekologiškai švarias daržoves. Tiems „pašalpiniams“, kurie šios prievolės vykdyti nenorėtų, nors tikrai galėtų, pašalpos turėtų būti sustabdomos arba jų atžvilgiu būtų priimamos atitinkamos priverstinio gydymo bei globos priemonės. Panašias priemones galima būtų taikyti alkoholikams ir nenorintiems gydytis nuo užkrečiamų ligų piliečiams.

Lietuvos tremtiniai karo metais tik todėl sugebėjo neišmirti badu, kad, net dirbdami „valdišką darbą“, sugebėjo, išrovę nukirstų medžių kelmus, susikasti sau daržus ir užsiauginti įvairių daržovių. Net ožkas, kiaules ir karves sugebėjo įsigyti ir išlaikyti, apsirūpindami pienu ir mėsa. Kodėl taip negali pasielgti dabartiniai „pašalpiniai“?

Svarbiausia gi tai, jog ir sunkiausiomis sąlygomis gyvendamas, nė vienas tremtinys nebandė nusižudyti. O dabar mes savižudybių skaičiumi „pirmaujame“ Europoje... Tai rodo, kad mūsų visuomenė sunkiai serga.

Vietinė savivalda, būdama arčiau piktnaudžiaujančių „pašalpinių“ bei nesugebančių ar nenorinčių save suvaldyti girtuoklių, galėtų žymiai greičiau sustabdyti mūsų šalies didelės dalies gyventojų degradavimą ir sutaupyti nemažą dalį dabar neefektyviai švaistomų lėšų.

Tapęs galinga jėga Tautos vienijimosi sąjūdis, kurdamas Lietuvoje savivaldos sistemą „nuo apačios“, galėtų pakeisti ir dabar egzistuojančią rinkimų sistemą, tik imituojančią „atstovaujamą demokratiją“, į visuomenės dalyvavimo valstybės valdyme sistemą, kurioje aukštesnieji vykdomosios valdžios ešelonai, turėdami visuomenės įgaliojimus veikti „iš viršaus“ į „apačią“, būtų ataskaitingi visuomenei ir galėtų jos daugumos sprendimu būti pakeisti į išmintingesnius bei padoresnius.

Tuomet nereikėtų taip dažnai keisti didelę patirtį jau turinčius gerus vadovus į dar nepatyrusius ir dar nežinia, ar jie dori ir išmintingi, „politikos naujokus“. Visuomenė pati nuspręstų, kada reikia keisti tą ar kitą kokios nors įstaigos vadovą, tos įstaigos darbo organizatorių.

Išmintingesnis ir teisingesnis iškylančių problemų sprendimas sumažintų visuomenės sukurto turto švaistymą ir vogimą, o taip ir sumažintų dabar neregėtai išpūstą biurokratinį aparatą ir kitas bereikalingas išlaidas. O tai, augant mūsų valstybėje BVP, leistų žymiai padidinti ne tik turtuolių ir „valdančiojo elito“, bet ir visų Lietuvos piliečių pajamas, priartinant jas prie turtingų Europos valstybių piliečių pajamų.

Geresnis, teisingesnis ir kultūringesnis gyvenimas Lietuvoje bei išmintinga švietimo ir pilietinio ugdymo sistemos reforma atstatytų mūsų šalies gyventojų prarastą pilietinį ir tautinį orumą ir taip būtų sustabdytas mūsų Tautos ir Valstybės išsivaikščiojimas bei nutautėjimas.

Mes taptume pajėgūs išspręsti ir ekologines (plačiąja to žodžio prasme) problemas, sumažindami ne tik fizinę, bet ir informacinę taršas, žalojančias ne tik mūsų gamtą ir klimatą, bet ir žmonių fizinę bei moralinę sveikatą. Tada ir savižudybės išnyktų.

Tvirtai tikime, jog tokiu būdu mes sugebėsime atstatyti ir išugdyti dėl nepalankių mūsų šaliai istorinių aplinkybių (daugkartinių okupacijų, masinių trėmimų, daugkartinių emigracijų ir šalies teritorijoje vykusių karų, tame tarpe – ir žūtbūtinių partizaninių) prarastą aktyviąją mūsų visuomenės dalį, galinčią užtikrinti mūsų Tautai saugią ir šviesią ateitį.

Jokia ginkluotė mūsų neapgins, jei mūsų visuomenei nebus ko ginti, ir joks okupantas mūsų nepavergs, jei mūsų dvasia bus stipri, jei mes turėsime ir ginsime tokias vertybes, dėl kurių verta ir būtina aukotis!

Blogis tik trumpuose laiko intervaluose sugeba įveikti Gėrį, nes turi turtingesnį kovos metodų ir ginklų arsenalą – gali naudotis klasta, apgaule, smurtu.

Bet ilguose istorijos intervaluose būtinai nugali Gėris, nes Blogio atstovai susinaikina patys, kovodami vienas prieš kitą, stengdamiesi „užvaldyti pasaulį“. Todėl svarbu nepalūžti, atlaikyti Blogio atakas ir padėti Gėriui kuo greičiau įveikti Blogį.

Jei mums ir šį kartą pavyks prikelti iš miego dešimtis ir šimtus tūkstančių savo tautiečių, mes tapsime jėga, su kuria bus priversti skaitytis ne tik tautiškumo jausmą praradę LR Seimo ir LR Vyriausybės bei Lietuvos valdyme dalyvaujančių politinių partijų vadovai, bet ir mums savo valią diktuojantys Europos ir pasaulio galingieji. Baigdami šį kreipimąsi į Lietuvos žmones, o kartu ir į Jos Ekselenciją Lietuvos Respublikos Prezidentę, mes, Nukentėjusiųjų kovoje už Lietuvos Nepriklausomybę Draugijos nariai, iškilmingai pareiškiame, kad jungiamės į „Talkos kalbai ir tautai“ organizuojamą Asociaciją kaip tos Asociacijos juridinis narys ir kviečiame visas kitas NVO, kurioms „skauda dėl Lietuvos“, pasekti mūsų pavyzdžiu. Juk asociacijos juridiniai nariai, neprarasdami savo tapatybės, gali siekti bendro tikslo ir vieni kitiems padėti, siekiant specifinių, svarbių tik vienai ar kitai NVO, tikslų. Todėl sunku suprasti, kodėl visos patriotinės NVO iki šiol nesusijungė į vieną galingą Asociaciją.

Gelbėdami lietuvių kalbą ir Lietuvos simbolius, mes galime susivienyti ir tapti tokia jėga, kuri padės mums patiems gelbėtis nuo skurdo ir išsivaikščiojimo, pakeičiant Lietuvos valdymo sistemą taip, kad valdžia privalės vykdyti visuomenės daugumos valią ir bus jai ataskaitinga nė kiek ne mažiau nei Briuselio ponams, svajojantiems apie Naujosios Romos imperijos – Ketvirtojo Reicho – atkūrimą, sunaikinant visas mažąsias Europos tautas.

Todėl ir ryžtamės skambinti: „Kelkimės, kelkimės!.. Laikas prabusti, nes Tėvynė ir žuvusiųjų kraujas mus šaukia...“

Tikimės, kad Lietuvos Laisvės Varpo gaudesį išgirs visi dori Lietuvos piliečiai ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.

Mūsų tikslai bei metodai taikūs ir kilnūs, todėl mes ir šį kartą nugalėsime, įveikdami visus sunkumus. Aukštyn galvas, mielieji broliai ir seserys, būsimieji ir jau esantys „Talkos kalbai ir tautai“ dalyviai!

Nepalūžome 1991-ųjų metų sausį ir vasarą, nepalūšime ir dabar!

Tik atlikę savo pareigą, mes įgysime teisę tyra širdimi švęsti Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio jubiliejų. Tai bus dovana Tau, brangi mūsų Tėvyne!

Nukentėjusiųjų kovoje už Lietuvos Nepriklausomybę

Draugijos pavedimu kreipimosi tekstą parašė Algirdas Šukys

2017-12-06

KREIPIMĄSI pasirašė: Kęstutis Milius, Eugenijus Paliokas, Stasys Eidukonis, Povilas Dirsė, Hubertas Martinkėnas, Regina Jakučiūnienė, Nijolė Butkuvienė, Antanina Narkūnienė, Lidija Veličkaitė, Juozas Kuoras, Genovaitė Palevičienė, Liucija Girdvainienė, Lidija Grigienė, Bronė Serbentaitė, Alfonsas Imbrasas, Vincentas Aleksynas, Arvydas Širvinskas, Jonas Česnavičius,

Viktoras Jonkūnas, Antanas Andziulis, Algimantas Budriūnas, Aleksandras Valentas, Pranas Valickas ir kiti.