Lenkijos dienraštyje
wPolytice šiuo pavadinimu vakar pasirodė labai aktualus Lenkijos seimo deputatės
(partija „Tvarka ir teisingumas“) profesorės Kristinos Pavlovič
(Krystyna Pawłowicz) straipsnis. Autorė yra buvusi Lenkijos
Konstitucinio teismo teisėja ir Teisingumo ministre.
Prof. Kristina Pavlovič rašo, kad
Roberto Šumano ir jo draugų pokarinės sugriautos Europos
rekonstrukcijos projektas Europos buvo grindžiamas suverenių
valstybių bendradarbiavimu ir krikščioniškos civilizacijos
vertybėmis.
Profesorės nuomone, realybėje viskas
išėjo atvirkščiai: po susijungimo buvo atsisakyta religinių ir
tautinių vertybių, sukurtas vieningas politinis ir administracinis
valdančiosios kairiosios ideologijos centras. Šumano projekto
atsisakyta, o susifokusuota ties valstybių-narių teisių mažinimu
vokiškai-prancūziško centro naudai, imta vykdyti Europos
iškrikščioninimo ir nutautinimo programą.
Lenkija to nenori. Ji nori sugrįžimo
prie prasmių, buvusių steigiant ES, nori grįžimo prie
krikščionybės ir „pagarbos valstybių-narių suvereniam
subjektyvumui ir laikymosi demokratijos ir trečiosios valdžios
klasikinių taisyklių“.
Profesorė toliau konstatuoja: „Senai
jau akivaizdu, kad ES projektas, virsta į suvienodintos formos
Europos projektą, t. y. į ES su pataisomis sutarčių, su jos
organizacija ir funkcionavimo principais, prieštaraujančiais
tradicijoms, bendriems tarptautinės teisės principams. Šios
taisyklės vis tiktai veikia, bet kiekvieną dieną jos pažeidžiamos
Europos sąjungos, jos įstatymais ir ES praktika.
Fundamentalūs tarptautinės teisės
principai išdėstyti Jungtinių tautų įstatuose nuo 1945 metų.
Pagal jų 2 str. 1 punktą - „JTO įsteigta visų narių suverenios
lygybės principu“.
Savo ruožtu, 1970 metų Tarptautinės
teisės principų deklaracija, dalyje liečiančioje valstybių
draugiškus santykius ir valstybių bendradarbiavimą, sutinkamai su
JTO įstatais, formuluoja suverenių valstybių sugyvenimo principus,
kuriuos žiauriai, iš esmės, iki šios dienos prievartavo
integracijos būdu ES struktūrų kolonizatoriai. Pavyzdžiui,
nesikišimo principą, tiesiogiai ar netiesiogiai, bet kokiu
pretekstu, į bylas, priklausančias kokios nors valstybės
jurisdikcijai. Tai reiškia, kad „bet kuriai valstybei [...]
draudžiama naudoti ar skatinti naudojimą ekonominių, politinių
arba kokių-nors kitų priverstinių priemonių, nukreiptų pajungti
kitą valstybę vykdyti jos suverenias teises, siekiant gauti sau iš
to kokias tai naudas“.
Deklaracija taip pat sako, kad
„santykiai tarp valstybių turi būti grindžiami suverenių
valstybių lygybės principu“.
Suverenių valstybių lygybės
principas reiškia, kad veikiančios tarptautinės teisės šviesoje
(JTO 1970 metų deklaracija) visos valstybės turi lygias teises ir
pareigas ir yra pilnaverčiai tarptautinės bendrijos nariai,
nepriklausomai nuo ekonominių, socialinių, politinių ir kito
charakterio skirtumų. Iš juridinio požiūrio taško visos
valstybės lygios, naudojasi teisėmis, susietomis su jų pilnu
suverenitetu. 1970 metų Tarptautinės teisės principų deklaracija
apie valstybių draugiškus santykius ir bendradarbiavimą sako, kad
tuo atveju, kada įsipareigojimai, išplaukiantys iš tarptautinių
susitarimų (kuo šiandien yra ES sutartys) kertasi su JTO
šalių-narių įsipareigojimais, išplaukiančiais iš JTO įstatų,
įsipareigojimai išplaukiantys iš JTO įstatų jiems turi
viršenybę. Tai yra turi prioritetą.
Taip pat stipriai tautų lygybės ir
apsisprendimo principai pabrėžiami 1975 metų ESBO (OSCE) Akte,
kuris kalba apie tautų teisę laisvai spręsti apie savo vidinį ir
išorinį statusą be įsikišimo iš išorės ir savo nuožiūra ji
nuspręsti ir realizuoti. Pagal šį Aktą, valstybės turi vystyti
bendradarbiavimą „kaip lygios su lygiomis“.
1969 m. Vienos konvencija dėl
tarptautinių sutarčių teisės išaiškina 1945 m. JT chartijos
principus, kurie pripažįsta negaliojančia "sutartį, kuri
sudarymo metu prieštarauja imperatyviai visuotinės tarptautinės
teisės normai". Ši norma, be kitų dalykų, yra suverenios
lygybės principas, kurį ES sutartys aiškiai atmetė, sukūrė ir
įgyvendino precedento neturinčią ir prieštaraujančią visuotinei
tarptautinei teisei konstituciją "Europos valstybės",
suorganizuotos pagal modelį milžiniškos komercinės bendrovės,
turinčios ypač nevienodą valstybių narių statusą (akcininkai),
priklausomai nuo jų turto, įtakos ir karinės jėgos.“
Profesorės Pavlovič nuomone, tokios
patologinės ES įmonės-valstybės susiformavimas yra rezultatas to,
kad turtingosios šalys šantažuoja silpnesnes ES valstybes, jų
atžvilgiu vykdo sau palankius veiksmus. Parama joms priklauso nuo
to, kaip ES valstybės narės vykdo ekonominius, politinius ir
ideologinius reikalavimus.
Autorė sako: „Europos sąjunga
yra rezultatas patologijos tarptautiniuose santykiuose. Europos
sąjunga savo evoliucijos kryptimi grasina suverenioms nacionalinėms
valstybėms ir taikiam bendradarbiavimui tarp lygių valstybių
Europoje.“
Autorė siūlo ginčuose su ES remtis
nuosekliau į aukščiau išdėstytas ir griežtai privalomas
visuotinės tarptautinės teisės taisykles.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą