O buvo tokia šalis Jugoslavija!

KP karinė korespondentė Darja Aslamova – apie savižudybę chorvatų generolo Hagos tribunole ir apie konfliktą, kuris atvedė į šią tragediją.

Niekada negalvojau, kad mano vyras chorvatas, galingas, kaip briedis, gali raudoti. Kaip vaikas.

- Jis buvo filosofas, intelektualas, iki kaulo smegenų, subtili natūra. Kino režisierius, tautos žiedas, ir štai – išgėrė nuodų!

- Bet kas vis tik įvyko?! - šaukiau aš į ragelį. O štai kas.

Lapkričio 29 dieną, kai daugelis chorvatų atėjo į kavines, kad pažiūrėti tiesioginiame eteryje paskelbimą nuosprendžio Hagos tribunolo generolui Slobodanui Praliakui už nusikaltimus prieš Bosnijos musulmonus, generolas taręs žodžius „Aš ne karo nusikaltėlis. Aš niekinu jūsų verdiktą“ išgėrė nuodus (kalio cianidą A.L.). Gražiai pasitraukė, herojiškai, ką nesakyk. Kaip teatre. Ir scena tinkama – visų Balkanuose neapkenčiamas Hagos tribunolas. Tik nuodai buvo tikri. Ir mirtis tikra.

Sunku įsivaizduoti, kas vyko tą dieną kavinėse visoje Chorvatijoje ir ypač Hercogovinoje (Chorvatiška Bosnijos dalis). Raudos ir prakeiksmai, tūkstančiai litrų išgertos rakos, sudaužyti stalai ir kėdės, ypač meniški balkanietiški keiksmažodžiai (net mūsų rusiškas „matas“ atrodo blyškiai jo fone), prisiekinėjimai atkeršyti. Ir viskas. Kokios ten dar revoliucijos ir protestai, kada visi pasionarijai kapuose, o jaunoji karta išauginta glamurinių žurnalų ir „liberalių“ proamerikietiškų media.

 - O tu nepagalvojai apie serbų generolą Ratko Mladičių, kurį tik ką nuteisė kalėti iki gyvos galvos už nusikaltimus prieš bosnių musulmonus? Arba apie Karadžičių, gavusį absurdišką keturiasdešimties metų trukmės bausmę? - aš paklausiau vyro.

 - Tai juk JŪSŲ Mladičius ir Karadžičius, o tai MŪSŲ generolas Praliakas, - paprieštaravo vyras.

Ir čia aš įsiplieskiau:

- Kada jūs, kvailiai, suprasite, kad jūs visi viename laivelyje?! Kad jus iškvailino, kaip zuikius, vakarų specialiosios tarnybos, daugelį metų maitinusios nacionalistus visoje buvusioje Jugoslavijoje?Kad Jugoslavijos išardymo planas buvo paruoštas 80-aisiais Amerikos prezidento patarėjo Bzežinskio, o po to jus, kaip avinus, nuvarė į skerdyklą? O dabar visi jūs ūbagai, apgauti, silpni, išplėštos nykštukinės valstybės be orumo ir garbės. Jūsų jaunimas priverstas važiuoti į Vakarus ieškoti darbo. Jūsų seniai badauja ir renka butelius. Jūsų galinga pramonė sunaikinta, o „vakarų“ investicijos pas jus ateina tik kaip prekybos centrai, kad išmušti jūsų paskutinius grašius. O Balkanuose susidarė banditiškas pūlinys albaniško Kosovo pavidalu ir vachabitų pūlinys musulmoniškoje Bosnijoje, kuris anksčiau ar vėliau sprogs.

- Štai jeigu Miloševičius savo laiku sutiktų kurti konfederaciją... - pradeda mano vyras.

- Vakarai niekada neleistų Jugoslavijai kurti konfederacijos. Jo tikslu buvo suskaldyti ir sunaikinti galingą nepriklausomą šalį. Ir aš pavargau klausyti tavęs, kad viskuo kalti serbai.

Čia mes, kaip būna, metame ragelius. Jugoslavijos karo metu mes buvome skirtingose fronto pusėse. Aš kaip žurnalistė serbų pusėje, jis kaip savanoris chorvatų. O po to likimas suvedė mus Pakistane, o mes įsimylėjome vienas į kitą be proto. Ir visus šešiolika metų nuolatos aiškinamės... politinius santykius.

- Štai jei tu man tada pakliutum į taikinį, kiek aš galėčiau išvengti problemų! - šaukia jis man įsijautęs.

- Nuo laimės nepabėgsi, ir jos nepašausi. Ir tu nešautum į gražutę moterį, - pokštauju aš.

Man skauda širdį, kada aš matau Zagrebo gatvėse manifestaciją pamirštų veteranų praėjusio karo, sėdinčių invalidų vežimėliuose ar su įtūžiu daužančius rementus į grindinį. Taksistai signalizuoja jiems solidarizuodamiesi. Bet kam jie reikalingi? Ir visada prisimenu serbę Vesną, kuri išnuomojo mano vyrui butą Belgrade, kada jis dirbo ten korespondentu. Ji ilgai abejojo. Jauna graži našlė su mažu sūneliu ant rankų (vyras žuvo fronte). Ir staiga išnuomoti butą priešui-chorvatui! Vėliau mes visi susidraugavom. O prieš du metus susitikome Belgrade. Vesna daug rūkė. (Visi Balkanų gyventojai, pergyvenę karą, nesustodami rūko. Paprastai užsirūko naują cigaretę nuo dar nebaigtos. Tiesiog karo atgarsis). Paaiškėjo, kad jos paaugęs sūnus įstojo į Karo akademiją nemokamai, kaip didvyrio sūnus, ir jį užpjūdė turtingi bendramoksliai.

-Tavo idiotas-tėvas kariavo prieš NATO, o Serbija ruošiasi stoti į NATO, - juokėsi jie iš vaikino, kuris iš karto puldavo muštis už tėvą.

- Ir mes dabar vykdome su NATO kariais bendrus mokymus. Tavo tėvas ne didvyris, o lūzeris.

Vaikiną galų gale išvarė iš Akademijos dėl „sunkaus charakterio“.

Laikas nuo laiko, keliauju po buvusią Jugoslaviją, mano vyras susitinka su savo buvusiais kariuomenės draugais iš jugoslaviškos (!) armijos – serbais, albanais, makedoniečiais, bosniais, juodkalniečiais. Jie vėl tampa aštuoniolikamečiais berniukais. Ploja vienas kitam per petį, nesaikingai geria, prisimena įdomias tik jiems istorijas. Kaip bosnis Mustafa atveždavo iš tėvų puikius burekus (pyragėlius su mėsa), makedonietis Kristo – puikius pomidorus, albanai – marihuaną, kareiviai iš Slovonijos – lašinius ir spirgus, iš Dalmatijos vežė vyną. Geri buvo laikai!

O dar, broli, prisimeni, buvo tokia šalis Jugoslavija?

Taip, brolau, buvo...

https://www.kompravda.eu/daily/26765.7/3796776/