Kartą per metus pasaulio
MIP būtinai prisimena apie Bilderbergo klubą. Tai, kaip taisyklė,
būna birželio pradžia. Dabar kaip tik (nuo birželio 7 iki 10)
Italijoje, Turine, vyksta jo eilinis 66-as pasitarimas.
Šis klubas, senai
keliantis žurnalistų susidomėjimą, nėra formali organizacija.
Tai yra neoficiali kasmetinė konferencija 130 dalyvių – įtakingų
politikos žmonių, biznio, bankininkystės, MIP. Dalyvių sudėtis
kiekvienais metais keičiasi (nors yra siauras ratas žmonių, kurie
į susitikimus atvyksta reguliariai). Organizacinis komitetas
kiekvienais metais kruopščiai paruošia sąrašus susitikimo
dalyvių, dalyvavimas posėdyje įmanomas tik organizaciniam
komitetui pakvietus.
Klubo nariais lieka ir
kai kurie iš tų, kas dalyvavo posėdžiuose praėjusiais metais.
Remiantis BBC tarnybos informacija, praėjusio dešimtmečio viduryje
klubo aktyvą sudarė 383 žmonės, iš jų 128 buvo amerikiečiai,
likę – daugiausiai europiečiai, buvo keli Azijos atstovai
(japonai, korėjiečiai, singapūriečiai).
Yra
nuomonė, kad Bilderbergo klubas yra vienas iš instrumentų, kurio
pagalba Vašingtonas kontroliuoja Europą, ir buvo sukurtas JAV CŽV
iniciatyva. Tokio klubo projektas buvo palaimintas 1954 JAV
prezidento Dvaito Eizenhauerio.
Publikacijose apie
Bilderbergą paprastai atkreipia dėmesį dvi pagrindinės ypatybės:
1) posėdžiai vyksta slaptai; 2) posėdžiuose dalyvauja labai
įtakingi žmonės. Patoviu Bilderbergo susitikimo dalyviu buvo
Deividas Rokfeleris, iš gyvenimo pasitraukęs 2017 metais;
nuolatiniais dalyviais buvo ir lieka Nelsonas Rokfeleris, Henris
Kizindžeris, Robertas Maknamara, Donaldas Ramsfeldas, Alanas
Grinspenas, Ričardas Perl, Polas Vulfovicas.
Daugelis
skaito Bilderbergo klubą pasaulio
vyriausybės prototipu. Neva jo susitikimuose kiekvienais metais
priimami sprendimai, kurie po to per „delegatus“ perduodami
atitinkamų vyriausybių žiniai.
Be svečių iš
nuolatinės klubo sudėties (aktyvo) į susitikimus kviečiami ir
žmonės, kuriuos negalima niekaip priskirti pasauliniam elitui. Iš
Rusijos į posėdžius buvo įvairiu metu kviečiamas Grigorijus
Javlinskis, Lilija Ševcova. Susitikimuose buvo Anatolijus Čiubaisas
(du kartus – 1998 ir 2012 mm.), Generalinis direktorius AAB
„Severstal“ Aleksėjus Mordašovas, ekonomistas Sergej Guriev.
Po 2015 metų nieko iš Rusijos Bilderbergo susitikimuose jau nebuvo.
66-me susitikime Turine
labiausiai žinomais dalyviais buvo Henris Kizindžeris, buvęs CŽV
vadovas Deividas Petreus, NATO generalinis sekretorius Jensas
Stoltenbergas, Anglijos Banko vadovas Markas Karni, Olandijos
premjeras Markas Riutė, Vokietijos gynybos ministrė Uršulė Fon
der Lajen. Tarp naujų svečių – vienas Vatikano kardinolų ir
Serbijos premjerė Ana Brnabič.
Kad patenkinti žurnalistų
smalsumą, klubo susitikimo organizatoriai pastaraisiais metais ėmė
teikti trumpus pranešimus su būsimų pasitarimų tematika.
Pavyzdžiui, praėjusių metų susitikime Šantiljoje (JAV,
Virdžinijos valstija) pagrindine tema buvo migracijos Europoje
klausimas. 2018 metais, pagal pranešimą spaudai, aptarimui
pasiūlytos temos: „populizmas Europoje“, „JAV pasaulinis
viešpatavimas“, „nelygybė“, „užimtumas“, „kvantiniai
kompiuteriai“, „dirbtinis intelektas“, „prekybos laisvė“,
„post-tiesa šiuolaikiniame pasaulyje“, „situacija Rusijoje,
Saudo Arabijoje ir Irane“, taip pat „einamieji įvykiai“. Toks
platus sąrašas dezorientuoja: kaip taisyklė, daugiau dviejų-trijų
pagrindinių temų susitikimuose nėra svarstoma.
Nuo 1990-jų metų
Bilderbergo klubo reikšmė ėmė mažėti. Pirmiausiai, klubo veikla
tapo plačiai paviešinta, daug kartų nutekėjo informacijas apie jo
veiklą. Antra, nuo XX amžiaus pasaulyje labai išaugo reikšmė
finansinių klausimų; atsirado tarptautinės aikštelės, kurios
perėmė daug klausimų, kurie anksčiau buvo svarstomi Bilderbergų
posėdžiose.
Visų pirma, tai G30,
kurio būstinė yra Vašingtone, apie kurią mažai kas žinoma. Tai
konsultacinė grupė, jungianti centrinių bankų ir stambių
privačių įvairių šalių bankų atstovus, stambiausius pasaulio
ekonomistus. Sukūrė 1978 metais bankininkas Džefri Belas
dalyvaujant Rokfelerių Fondui. Grupė teikia rekomendacijas
centriniams ir pagrindiniams komerciniams pasaulio bankams.
G30 Patikėtinių tarybos
pirmininkas (Chairman of the Board of Trustees) – yra Jakovas
Frenkel (Jacob A. Frenkel) iš banko JPMorgan Chase International.
Pirmininkas (Chairman) – Tarman Šanmugaratman (Tharman
Shanmugaratnam), Singapūro premjeras ir ministras koordinatorius
ekonomikos ir socialinei politikai (Deputy Prime Minister and
Coordinating Minister for Economic and Social Policies, Singapore).
Pirmininkas Emeritas (Chairman Emeritus) – Polas Volkeris (Paul A.
Volcker), buvęs JAV Federalinio rezervo sistemos pirmininkas. Garbės
pirmininkas (Honorary Chairman) – Žanas-Klodas Triše (Jean-Claude
Trichet), buvęs Europos centrinio banko (ECB) pirmininkas. Šiame
sąraše verta išskirti Polą Volkerį, vadovavusį Federaliniam
rezervui 1979-1987 metais, ir Žaną-Klodą Triše, kuris įvairiais
metais vadovavo Prancūzijos iždui, Prancūzijos bankui, Pasaulio
banakui, Paryžiaus klubui, o 2003-2011 metų periodu, buvo ECB
prezidentu.
Tarp veikiančių G30
narių verta ypač paminėti Viljamą Dadli (William C. Dudley),
kuris užima postą prezidento Niujorko Federalinio rezervo banko, o
taip pat dirbo investiciniame banke Goldman Sachs, ir ECB pirmininką
Mario Dragi.
Be G30 grupės yra eilė
kitų ne mažiau įdomių aikštelių. Pavyzdžiui, Tarptautinių
atsiskaitymų Bankas (TAB) Bazelyje (aikštelė, kurioje reguliariai
susitinka vadovai pagrindinių pasaulio centrinių bankų) ir dar
tokia institucija, kaip kasmetiniai susitikimai centrinių bankų
vadovų Jackson Hole, JAV (kiekvienų metų rugpjūčio mėnesį).
Čia kuriama pasaulio pinigų šeimininkų politika, kuri
įgyvendinama per Tarptautinį valiutų fondą, Pasaulio banką, TAB,
įvairių šalių centrinius bankus.
Aš manau, kad šiandien
globalios elitos kontroliuojamos MIP sąmoningai sukelia ažiotažą
apie tokius įvykius, kaip kasmetinis Bilderbergo klubo susitikimas,
kad nukreipti dėmesį nuo institucionalizuotų susitikimų, kuriose
pinigų šeimininkai priima tikrai pasaulio likimams svarbius
sprendimus.
Autorius: prof.Valentinas
Katasonovas
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą