Arvydas Juozaitis, Vytautas Radžvilas,
Zigmas Vaišvila, dar keli buvę Sąjūdžio autoritetai, šiandien
kiekvienas sau, kaip gaideliai kiekvienas ant savo kraigo, tarytum ir
su ta pačia giesme, bet kažkokių zoologinių instinktų valdomi,
niekaip negalintys susieiti krūvon ir užtraukti vieną giesmę.
Daugumas iš jų prezentuoja save
politikais, filosofais, intelektualais, tai jie, be abejo, puikia
žino, ką reiškė romėnų liktorių nešama fascija – ryšulys
vytelių su kirveliu viduje. Ji reiškė vienybę ir valdžią: po
vieną vytelę lengva perkirsti, o jei vytelės ryšulyje, jas
perkirsti labai sunku. Tai ar pamiršo šią
tiesą mūsų vedliai, kad stiprybė – vienybėje? O
jei per 50 ar daugiau gyvenimo metų jie nepajėgė to įsisąmoninti,
tai nėra ko drumsti mums protą ir gaišinti mūsų laiką. Atskirai
būdami, nei vienas iš jų nieko nelaimės, mes visi nelaimėsime.
Lietuviams būtina vienytis, tik taip dar galima išgelbėti Tėvynę.
Nejau buvę Sąjūdžio lyderiai
nesupranta, kad veikdami kiekvienas sau, jie nesudaro rimtos jėgos,
galinčios pasipriešinti užsienio kapitalo savivalei Lietuvoje, jų
pastatytai kompradorinei administracijai, paskui kurią velkasi
kompromatai, už kurių šios marionetės ir tampomos lyg už
virvelių.
Mums nereikalingas nei vienas Tautos
gelbėtojas atskirai: nei Juozaitis, nei Radžvilas, nei visi kiti
pavieniai Lietuvos ir jos žmonių mylėtojai, mums reikalinga
vieninga jėga, vieningas sugniaužtas patriotų kumštis, Tautos
kumštis, kuris vienas tegali nušluoti nuo Lietuvos paviršiaus
neoliberalizmo, globalizmo ir sorošizmo priveistas šiukšles,
iškuopti Grybauskaitės pristovėtas Augijo arklides.
Juozaitis, Radžvilas, Vaišvila... po
vieną tik pirštai, bet ne kumštis. Vienykimės vardan Lietuvos!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą