Vokietijos portalas Kopp-report.de rašo, kad „tiesa apie Merkel migracijos politikos fiasko
epizodiškai prasiskverbia į dienos šviesą“.
Po to, kai „piliečiai daugelį metų
buvo maitinamo melu“ apie sėkmingą pabėgėlių integraciją į
Vokietijos darbo rinką, dabar Federalinės migracijos ir pabėgėlių
žinybos (BAMF) prezidentas Hans-Eckhard Sommer perspėja apie
dideles problemas.
Nors, kaip skelbė pranešimai, dauguma
2015 ir 2016 metais prieglobstį gavusių migrantų dirbo, jie dirbo
mažai apmokamą darbą. Yra didelis pavojus, kad šie žmonės
atsidurs skurde. Daugumas „pabėgėlių“, kurie pastaraisiais
metais atvyko į Vokietiją, nėra gydytojai, inžinieriai arba
IT-specialistai, kaip politikai ir MIP pasakojo vokiečiams.
Iš tikrųjų 76 procentai imigrantų
neturi profesinio pasirengimo. Tik septyni procentai jų buvo
apmokyti gimtojoje šalyje. 17 procentų jų teigė, kad jie baigė
kolegiją. Tačiau tik retai jie gali pateikti tinkamus įrodymus. Be
to, dažnai nekreipiama dėmesio į tai, kad prieglobsčio prašytojų
kilmės šalyse švietimo kokybė yra žymiai prastesnė nei
Vokietijoje. Standartinis sirijietis ar afrikietis, atvykęs iš
kraštų į pietus nuo Sacharos, kuris teigia baigęs universitetą
neatitinka šios kvalifikacijos.
Paprastai imigrantų turima
kvalifikacija neatitinka aukštų šiuolaikinės pramonės ir
paslaugų visuomenės poreikių. Šiuos trūkumus sunkiai galima
ištaisyti pas imigrantus, kurie niekada nesimokė Vokietijos mokyklų
sistemoje, net imantis didelių integracijos pastangų. Tai rodo
pastarųjų metų Vokietijos patirtis. Didelės daugumos pabėgėlių
vokiečių kalbos įgūdžių stoka taip pat daro neigiamą poveikį
įsidarbinimo galimybėms. Jie ypač svarbūs pretenduojant dirbti
sudėtingų profesijų darbus.
Tad nenuostabu, kad 2019 metų
rugpjūčio mėnesį iš beveik 2 milijonų darbingo amžiaus
„pabėgėlių“ tik 345 000 dirbo apmokamą darbą, o dar 75 000 –
buvo dalinai užimti. 446.000 buvo užregistruoti kaip ieškantys
darbo. 545.000 pabėgėlių gavo išmokas Hartz IV. Trečdalis
pabėgėlių yra įdarbinti laikinai, daugiausiai paslaugų įmonėse,
dažniausiai valymo ir maitinimo sektoriuose, kur maži atlyginimai.
Čia dirbantys darbuotojai nemoka mokesčių, arba moka tik nedideles
socialines įmokas, ko nepakanka vėlesnei bazinei pensijai.
Vykstant tokiems procesams per kelis
dešimtmečius Vokietijos „gerovės valstybės“ neliks, o
„pabėgėliams“ pensininkams nebus kam mokėti jų neuždirbtų
pensijų.
Tai gali būti dar blogiau: žemos
kvalifikacijos darbo vietos yra ypač jautrios ekonomikos ciklui,
todėl jų smarkiai sumažėja dėl ekonominio nuosmukio.
„Pabėgėliai“ tam ypač jautrūs. Federalinės užimtumo
agentūros duomenimis, vien tik rugsėjį 31 562 „pabėgėlių“
prarado darbą. Jei po kelerių metų ištiks pasaulio ekonomikos ir
finansų krizė, kurios tikėjosi kai kurie ekspertai, pavyzdžiui,
Maxas Otte'as, šios žmonių grupės padėtis smarkiai pablogės.
Vidutinės trukmės ir ilguoju
laikotarpiu skaitmeninimas ir dirbtinis intelektas pakeis daugelį
paprastų darbo vietų išsivysčiusiose šalyse ir dar labiau
sumažins žemos kvalifikacijos darbuotojų galimybes rasti gerai
apmokamą darbą Vokietijoje. Ši raida yra nesustabdoma.
Ateities kartoms gresia nenumatytos
finansinės pasekmės dėl 2015 metų neapgalvoto kanclerės
sprendimo. Šį pavojų, matyt, pripažino ir BAMF prezidentas
Sommeris, kuris ragina federalinę vyriausybę priešintis ir
„ateityje žymiai sumažinti migraciją į žemų atlyginimų
sektorių Vokietijoje“. Tačiau tai lieka pasvarstymais, nes per
kiauras sienas vyksta skurdo migrantai, kurie nėra kvalifikuoti.
Profesorius Sinn: Pabėgėliai Vokietijos mokesčių mokėtojams kainuos trilijoną eurų
Savo autobiografijoje "Tiesos paieškoje" garsiausias Vokietijos ekonomistas profesorius Hansas-Werneris Sinn sako, kad migrantų krizė gali kainuoti šaliai beveik vieną trilijoną eurų. Sinnas yra buvęs Angelos Merkel patarėjas ir iki pernai buvęs ekonominių tyrimų IFO instituto prezidentas.
Nuo 2015 metų Vokietija priėmė 1,5 milijono migrantų, kurie, kaip sako Sinnas, nėra stomatologai, teisininkai ir branduolinės energijos mokslininkai, tačiau dažniausiai neturi kvalifikacijos ir jokio išsilavinimo. Tarp jų 59 procentai buvo beraščiai. Profesorius nuomone, šie žmonės jų gyvenimo metu niekada grąžins to, ką gavo iš Vokietijos gerovės valstybės. Kiekvienas „pabėgėlis“ Vokietijai per savo gyvenimą kainuos 450000 eurų, atskaičius jo indėlį į šalies ekonomiką.
Vokietijos federalinė vyriausybė pabėgėliams 2016 metais išleido per 21,7 mlrd. eurų. Dar tiek pat išleido savivaldybės iš savo biudžetų. Prie šių išlaidų dar reikia priskaičiuoti valdymo, socialinio poveikio, medicinos draudimo, saugumo, personalo, transporto, juridines, padaromų nusikaltimų išlaidas, imigrantų šeimų susijungimo kainą. Į savo kilmės šalis šie „pabėgėliai“ išsiunčia iš Vokietijos 343 milijonus eurų.
Visos šios išlaidos leido profesoriui Sinn sumuoti visus pabėgėlių kaštus, kurie per jų gyvenimą pasieks astronominę 1 trilijoną eurų sumą.
Autoriaus nuomone, turi būti atsisakyta ekonominių imigrantų, o įsileisti reikia tuos, kas Vokietijai yra ekonomiškai naudingi. Sinnas siūlo „pabėgėlius“ grąžinti į jų kilmės šalis, tačiau politikai nepripažįsta ekonominės realybės ir laidoja Vokietijos ekonomikos ateitį.
Už tiesos sakymą profesorius buvo pašalintas iš IFO instituto direktoriaus pareigų, išleistas į pensiją. Po jo pašalinimo, Vokietijos spaudoje neliko šio instituto informacijos apie Vokietijos ekonomikos nuostolius „pabėgėlių“ išlaikymui.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą