Trisdešimtosios Kovo 11-osios metinės skatina, net įpareigoja, dar kartą susimąstyti ir paklausti: tai kokia vis dėlto yra pamatinė ir svarbiausia šios dienos prasmė? Koks buvo didysis valstybę atkūrusio Sąjūdžio tikslas ir kas buvo iš tikrųjų – o tai reiškia iš esmės – pasakyta visam pasauliui tą lemtingą dieną?
Įprastiniai atsakymai, kad tai yra Laisvės diena, kai Lietuva nusimetė penkis dešimtmečius trukusios okupacijos jungą ir atkūrė valstybingumą, iš dalies yra teisingi. Tačiau paviršutiniški. Jie yra tik žvilgsnis į šio įvykių prasmių ledkalnio paviršių. Tačiau tokie ar panašūs vertinimai besąlygiškai vyrauja ir yra nuolatos kartojami. O tai yra požymis, kad tikroji Kovo 11-osios prasmė yra pamiršta arba nenorima jos prisiminti.
Kodėl tautos svajoja tapti valstybinėmis, tai yra savo valstybes turėti siekiančiomis tautomis, nors toli gražu ne visoms lemta tą svajonę įgyvendinti ir patekti į elitinį – valstybinių tautų klubą? Kodėl troškimas patekti į šį išrinktųjų klubą toks stiprus, kad dažnai šio tikslo siekiama per sunkias laisvės kovas, dažnai mokant milžinišką kainą?
Turėti savo valstybę – būti suverenia, tai yra savivaldžia ir gebančia laisvai lemti savo likimą politine bendruomene. Šitoks paaiškinimas jau taiko į reikalo esmę. Vis dėlto tai dar nėra galutinis atsakymas į tik ką suformuluotus klausimus. Juk kodėl tautos teisė valdyti save yra tokia svarbi? Kovo 11-osios Aktas kaip tik ir yra ne tik teorinis, bet ir praktinis atsakymas į šį – paskutinį ir svarbausią klausimą. Tą dieną buvo ne tik paskelbta, kad mes, lietuviai, atkuriame prieš pusę amžiaus sunaikintą savo valstybę.
Iš tikrųjų buvo padaryta kur kas daugiau: Aukščiausiosios Tarybos priimti Aktu buvo valingai paneigtas kertinis okupuotos Lietuvos naikinimą grindęs ideologinis principas. Jo idėjinės ištakos – 1848 m. pasirodęs „Komunistų partijos manifestas“. Jame skelbiama, kad tautos ir valstybės kartu su religija, morale, filosofija, politika, teise ir kitomis „visuomeninės sąmonės formomis“ esančios istorinės atgyvenos, kurios būsimojoje pasaulinėje komunistinėje visuomenėje neišvengiamai nunyksiančios. Ši jokiais empiriniais faktais ir teoriniais argumentais neparemta pranašystė tapo „proletarinio internacionalizmo“ doktrinos šerdimi.
XX a. „laimėjusio proletariato“ šalyse toji doktrina įgijo oficialios ideologinės dogmos rangą. Ja buvo grindžiama komunistinio bloko valstybių vykdyta nacionalinių santykių politika, sovietų imperijoje įgijusi ypač atviro ir šiurkštaus tautų dirbtinio maišymo ir jų asimiliavimo į betautę „sovietinę liaudį“ formas.
Natūralu, kad SSRS pavergtos tautos ir jos įtakos orbiton patekusių satelitinių valstybių visuomenės šią politiką atmetė. Komunistinio „proletarinio internacionalizmo“ diegėjų nusivylimui ir pykčiui, jos tiesiog nematė reikalo ir prasmės išnykti virsdamos beveide „internacionaline“ komunistinių režimų vergų mase. Visur, o ypač net riboto suverenumo neturėjusiose SSRS „broliškose respublikose“, buvo gerai suprantama, kad pakurtas „internacionalinis“ tautų lydymo katilas visoms, pirmiausia mažesnėms, tautoms žada greitą jų istorinės kelionės pabaigą. Taip pat buvo aiškiai suvokiama, kad net ir didesnių tautų ateitis nėra šviesi, nes neturėdamos savų valstybių jos nepajėgia laisvai ir nevaržomai išskleisti visų savo kūrybinių galių, o ilguoju laikotarpiu yra užgožiamos valstybėje dominuojančių tautų ir anksčiau ar vėliau taip pat sunyksta. Galiausiai ir iš istorijos buvo gerai žinoma, kad palyginti palankios ekonominio gyvenimo ir kultūrinės saviraiškos sąlygos lėtina ir atideda imperiniams dariniams priklausančių tautų išnykimą.
Bet gyvenimo SSRS imperijoje patirtis įsakmiai priminė ir liudijo, kad tokios tautos vis tiek yra pasmerkiamos likti antrarūšėmis ta prasme, kad niekada netampa visavertėmis, tai yra iš tiesų istorinėmis tautomis. Nevalstybinės ir todėl negalinčios lemti savo likimo tautos iškrenta iš istorijos, nes taip ir netampa suvereniomis pasaulio politikos dalyvėmis ir savarankiškomis istorijos veikėjomis.
Šios paprastos ir akivaizdžios tiesos kaip tik ir buvo vadinamojo „buržuazinio nacionalizmo“ idėjinė šerdis. Jas suvokus nesunku suprasti, kodėl visus komunistinius režimus persekiojusi „buržuazinio nacionalizmo“ šmėkla buvo jų galvos skausmas, o nuožmi kova su šio nacionalizmo „atgyvenomis“ ir apraiškomis be atvangos truko ištisus dešimtmečius. Komunistiniai režimai ją beviltiškai pralaimėjo. Maža to, būtent tautų noras gyventi ir išlikti ir jų ryžtas apginti ir valingai teigti savo politinę ir istorinę būtį tapo komunistinius režimus visose Europoje nušlavusio „tautų pavasario“, o kalbant tiksliau – pakilusios nacionalinio išsivadavimo judėjimų bangos varomąja jėga. Todėl ir 1990 m. Kovo 11-osios Aktas savo giliausia esme buvo ne kas kita, o lietuvių tautos valios išlikti politinė ir teisinė išraiška bei laimėjusio Sąjūdžio – nacionalinio išsivadavimo judėjimo – pergalės deklaracija.
Tautų noras išlikti ir savarankiškai tvarkytis nuosavose šį tikslą turinčiose laiduoti valstybėse – čia ir niekur kitur glūdi politinė nacionalizmo idėjos prasmė ir neišsenkamas jos patrauklumo, gyvybingumo ir tvarumo šaltinis. Tai paaiškina, kodėl nepaisant vis stiprėjančių globalizmo vėjų, nepaliaujamų įtikinėjimų, kad tautų ir nacionalinių valstybių laikas baigėsi, nėra nei vienos komunizmo jungo nusikračiusios šalies, kuri oficialiai ir viešai aukščiausiu valstybiniu lygmeniu būtų sugrįžusi prie „Komunistų partijos manifesto“ idėjų ir pareiškusi, kad aukščiausias ir galutinis tautos ir valstybės tikslas yra išnykti. Net karščiausi pokomunistinių šalių globalistai nutuokia, kad mėginimas sugrįžti į SSRS išpažintos internacionalistinės-multikultūrinės ideologijos laikus ir statyti savo valstybių ateitį ant dabar jau savanoriškai pasirenkamos susinaikinimo filosofijos pamatų dvelktų beprotybe.
Ir vis dėlto yra išimtis. Atsirado vienintelė Europoje valstybė, išdrįsusi pasirinkti ir viešai paskelbti, kad ji vadovausis būtent tokia savanoriškos savižaudybės filosofija. Ir toji ypatinga valstybė – Lietuva, oficialiai išsižadėjusi ne tik Kovo 11-osios Akto dvasios, bet ir jo raidės.
Tai buvo valstybinio lygmens ideologinis ir politinis apsisprendimas. 1990 m. Kovo 11-osios Lietuvos Respublika pirmą kartą viešai ir oficialiai buvo panaikinta 2012 m. patvirtintoje Valstybės pažangos strategijoje „Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“ – šalies raidos kryptį dviem dešimtmečiams brėžiančiame dokumente. Jame nei karto nėra minima lietuvių tauta, vartojama tik „Lietuvos tautos“ sąvoka. Įprastinės sąvokos „lietuvių tauta“ išnykimas ir jos pakeitimas sąvoka „Lietuvos tauta“ ideologiniu ir politiniu požiūriu yra ne kas kita, o pripažinimas, kad 1990 m. atkurtos nacionalinės valstybės raida sukama visiškai nauja kryptimi. Būtent toji raida yra sąmoningai ir atvirai atsaistoma nuo valstybę sukūrusios lietuvių tautos, kaip jos steigėjos bei suvereno, medžiaginės ir dvasinės plėtros interesų bei lūkesčių.
Sąvoka „valstybė“ strategijoje dar nėra visai išnykusi ir pavartojama, bet jau neturi jokio apibrėžto ir aiškesnio politinio turinio. Dokumento tekste ją visiškai užgožia ir faktiškai išstumia visur vartojama sąvoka „visuomenė“, kuri nuo valstybės būtent tuo ir skiriasi, kad pati savaime yra ikipolitinis darinys. Tiesa, nurodoma, kad strategija „Siekiame pažadinti visuomenės ir kiekvieno jos nario kūrybiškumą, susitelkti prie idėjų, kurios padėtų Lietuvai tapti modernia, veržlia, atvira pasauliui, puoselėjančia savo nacionalinį tapatumą šalimi.“
Tačiau visas dokumento turinys akivaizdžiai liudija, kad lakoniška užuomina apie „nacionalinį tapatumą“ yra visiškai tuščia ir jokiai konkrečiai veiksmų programai neįpareigojanti abstrakcija. Visame strategijos kontekste šie du žodžiai virsta retorine kalbos figūra. Vienintelė racionaliai suvokiama jos paskirtis galėtų būti nebent klaidinti ir švelninti dokumento keliamą įspūdį, maskuojant įvykusio valstybės radikalaus ideologinio perorientavimo faktą. Šio perorientavimo pobūdį ir mastą atskleidžia visiškai nauja Lietuvos ir jos raidos vizija. Ji iš pagrindų keičia šalies, vadinamos „Lietuva“, egzistavimo prielaidų, pagrindų, raidos krypties, orientyrų, varomųjų jėgų, o galiausiai – net jos istorinės būties tikslo ir prasmės sampratą.
Kai kurie dokumento teiginiai nepalieka jokių abejonių, kad šia strategija nedviprasmiškai deklaruojamas siekis paversti Lietuvą radikalaus socialinės inžinerijos eksperimento lauku ar poligonu, faktiškai nutraukiant ankstesnę šalies raidą ir užsimojant sukurti visiškai naują kraštą: „Lietuvos piliečių kultūros, mąstymo, elgsenos pokyčiai ir visuomenės vertybės lems sėkmingą šalies raidą ir padės pasirengti drąsiai priimti globalios konkurencijos iššūkius. Todėl šia strategija siekiama paskatinti esminius visuomenės pokyčius ir sudaryti sąlygas formuotis kūrybingai, atsakingai ir atvirai asmenybei. Tokios asmenybės skatins pažangos procesus ir lems teigiamus pokyčius visose visuomenės gyvenimo srityse.“ Pastangos „drąsiai priimti globalios konkurencijos iššūkius“ nuo šiol tampa egzistenciniu Lietuvos tikslu ir lemiama jos išlikimo sąlyga. Lietuvos steigties svarbiausiu šaltiniu (faktiškai jos egzistavimo pagrindu) ir istorinį tęstinumą turinčios laiduoti kūrybinės galios šaltiniu nebėra tauta, juo paskelbiama esant ,,kūrybinga, atsakinga ir atvira asmenybė“.
Strategija yra lūžio taškas tuo požiūriu, kad ji yra pirmasis dokumentas, kurį patvirtinus pirmą kartą buvo oficialiai paneigta lietuvių tautos kaip savitos kultūrinės bendrijos ir jos sukurtos valstybės istorinė bei politinė būtis. Tik ką minėtos strategijos nuostatos yra neabejotinas įrodymas, kad atsisakyta siekio šimtmečiams laiduoti tautos istorinį tęstinumą ir išlikimą, kuris buvo laikomas svarbiausiu 1818 m. gimusios ir 1990 m. atkurtos valstybės atsiradimą ir egzistavimą pateisinančiu bei įprasminančiu tikslu. LR Konstitucijos nuostata, kad lietuvių tauta yra valstybės kūrėja, šeimininkė ir suverenas, iš tikrųjų yra panaikinama ir virsta bereikšme deklaracija. Tačiau tauta buvo paneigta ne tik kaip kolektyvinis politinis subjektas, turintis teisę sukurti nepriklausomą valstybę.
Strategijoje net neužsimenama apie tikslą plėtoti ir išsaugoti lietuviškąją kultūrą kaip tautinės tapatybės pagrindą ir esminį valstybės savasties sandą. Strategijoje apskritai nelieka anksčiau bent jau formaliai deklaruoto valstybės įsipareigojimo rūpintis lietuviškosios kultūros puoselėjimu ir sklaida pasaulyje. Kultūros plėtra joje suprantama kaip „viešųjų kultūros institucijų“ vykdomas konkrečiau neapibrėžtos „kultūrinės terpės“ formavimas, į kurį turi būti įtraukta abstrakti, etniniu ir kalbiniu požiūriu neįvardijama visuomenė. Pabrėžiami du šitaip apibūdinamų „kultūros procesų“ bruožai – dinamiškumas ir tarptautiškumas.
Svarbiausiomis kultūros plėtros sąlygomis ir priemonėmis laikomi kultūriniai mainai ir kultūros kūrėjų mobilumas: „Formuoti turtingą kultūrinę terpę, investuojant į viešųjų kultūros institucijų plėtrą ir jų integraciją, skatinant visuomenės dalyvavimą kultūros procesuose. Sudaryti sąlygas kultūros dinamiškumui, ypač skatinant tarptautinius kultūrinius mainus ir tarptautinį kūrėjų judumą.“ Taigi faktiškai yra siūloma visiškai nauja Lietuvos kultūros plėtros strategija ir ją įkūnijantis plėtros modelis. Lietuvių tauta nebelaikoma kolektyviniu kultūrinės veiklos subjektu ir pagrindine savitos lietuvių kultūros kūrėja.
Perduodanti savo įgaliojimus „viešosioms kultūros institucijoms“ valstybė atsisakė įsipareigojimo teikti prioritetą nacionalinės lietuvių kultūros išsaugojimui, puoselėjimui ir sklaidai, anksčiau laikytu savaime suprantamu ir nekvestionuojamu kultūros politikos tikslu. Todėl būtų netikslu teigti, kad strategija programuoja esminius Lietuvos kultūros politikos pokyčius. Toks apibūdinimas nė iš tolo neperteikia jos turimo sukelti šios politikos lūžio pobūdžio ir masto. Ji suponuoja tikrą „kultūrinę revoliuciją“, iš esmės keičiančią lietuviškosios kultūros statusą ir net jos ateities perspektyvą. Valstybės globojama, saugoma ir puoselėjama nacionalinės kultūros erdvė, kurios tapatumą ir savastį struktūrinančiu ir apibrėžiančiu sandu visada buvo būtent lietuviškasis etninis ir kalbinis pradas, naujajame modelyje turi užleisti vietą multikultūrinės „Lietuvos tautos“ palaikomai „atvirai“ kultūrai.
Lietuvių kultūra joje tampa tik vienos iš daugelio šalyje gyvenančių ir nuolat besikeičiančių etninių-kalbinių bendruomenių ar grupių kultūrų. Nacionalinę kultūrą turinti pakeisti strategijoje minima ir užsibrėžta kurti dinamiška „kultūrinė terpė“ ne tik nelaiduoja lietuviškos kultūros, kaip paties valstybingumo atraminio stulpo, ypatingo statuso ir vaidmens. Dėl tokių šios „terpės“ savybių kaip niekaip neribojamas „atvirumas“, „tarptautiškumas“ ir „judumas“, neišvengiamai pakertamos pamatinės lietuviškosios kultūros saugumo ir tvarumo sąlygos. Todėl nelieka net minimalių garantijų, kad besąlygiškai „atsivėrusi“ lietuviškoji kultūra nebus užgožta kitų kultūrų ir neišnyks.
Strategija taip pat yra pirmas oficialus dokumentas, kuriame nedviprasmiškai paneigiama modernioji Lietuvos nacionalinė valstybė kaip lietuvių tautos politinės organizacijos forma ir pagrindinis jos saugumą bei istorinį tęstinumą laiduojantis politinės savivaldos įrankis. Ji turi nunykti – tokia yra jai brėžiama tolesnės raidos kryptis ir jos laukianti ateities perspektyva. Atvirai neįvardijamo, bet akivaizdžiai numanomo ir siekiamo nunykimo požymiai yra lengvai įžvelgiamos dokumente vartojamų sąvokų turinio pokyčiai. Kad šioje strategijoje išnyksta rūpestis valstybės išlikimu ir ateitimi, matyti jau iš to, kad joje apskritai nekeliamas tikslas stiprinti valstybingumo pagrindus ir laiduoti valstybės saugumą bei istorinį tęstinumą kuo ilgesniam laikui. Šio fundamentalaus ir bet kuriai valstybei svarbiausio tikslo atsisakoma.
Kaip minėta, sąvoka „valstybė“ iš inercijos dar keletą kartų pavartojama, tačiau ją visiškai nustelbia ir faktiškai išstumia „valdžios“ ir „valdymo“ sąvokos. Maža to, iš esmės pakinta ir yra radikaliai susiaurinamas jų turinys. Jos yra visiškai nupolitinamos. Valdžia nebėra apibrėžiama ir traktuojama kaip tikros ir visavertės valstybės politinė valdžia. Politinis valdymas, visada laikytas skiriamuoju tokios valdžios bruožu ir svarbiausia jos funkcija, strategijoje ne tik nėra aptariamas, bet apie jį net neužsimenama. Politiškai reprezentuoti piliečių bendriją ir padėti jai siekti bendrojo gėrio, rūpintis šalies užsienio ryšiais, jos padėtimi bei saugumu tarptautinėje arenoje, kurti tautos ir valstybės ilgalaikės raidos vizijas bei tikslus ir numatyti strategines jų plėtros kryptis bei uždavinius – šie svarbiausi tikro valstybės politinio valdymo elementai ir tipiški politinės valdžios uždaviniai strategijoje tiesiog išnyksta.
Pagrindinė valdžios funkcija įvardijama kaip „viešojo sektoriaus“ ir „visuomenės“ poreikius tenkinantis „sumanus viešasis valdymas“: „Turi būti ne tik tenkinami pagrindiniai saugumo, žmogiškojo orumo poreikiai, bet ir teikiamos mums reikalingos geros kokybės paslaugos.“ Gero viešojo valdymo, taigi ir jį įgyvendinančios valdžios „sumanumo“, svarbiausias kriterijus yra ekonominis veiklos efektyvumas: „Mums visiems turi rūpėti, kas yra sukuriama už pinigus, todėl viešasis valdymas turi būti neatsiejamas nuo veiklos efektyvumo ir sprendimai įgyvendinami kuo mažesnėmis sąnaudomis.“ Tokią strategiją, kurioje valdžios funkcijos atvirai apribojamos viešojo valdymo uždaviniais, nedvejojant galima vadinti idėjine ar veikiau ideologine Lietuvos valstybingumo likvidavimo programa.
„Komunistų partijos manifeste“ pranašaujama, kad „viešoji valdžia neteks savo politinio pobūdžio“ – kaip tik šiuo valdymo idealu vadovaujasi lietuviškosios valstybės pažangos strategijos kūrėjai. Dar tiksliau ir aiškiau perteikti tokio valdymo esmę galima atsisakant pačios sunkiai nuo politinių konotacijų atsaistomos „valdymo“ sąvokos. Ją kur kas geriau perteikia ir atspindi „valdysenos“ sąvoka.
Valdymo nupolitinimo ir jo virsmo valdysena paskutinė pakopa ir viršūnė yra mūsų dienomis išpopuliarėjusi bei madinga vadinamoji „naujoji viešoji vadyba“ (NVV), kartais laikoma ir vadinama tiesiog „elgsenos valdymu“. Sąvoka „vadyba“ yra ypač tiksli ir informatyvi nuoroda: žmogiškų poreikių vadyba yra vienintelė šios galutinai nupolitintos valdymo formos paskirtis. Tačiau būtent NVV principais buvo grindžiamos ne tik Lietuvoje vykdytos neoliberalios reformos, ji faktiškai tapo tų reformų ideologija, kuria masiškai indoktrinuojami net Lietuvos aukštųjų mokyklų studentai. Iš tikrųjų NVV, atvirai jos neįvardijant, „Lietuvos pažangos strategijoje „Lietuva 2030“ buvo ideologiškai ir politiškai įtvirtinta kaip pagrindinis šalies valdžios uždavinys, įvilktas į konkrečiau nepibrėžtą ir plačiau neišskleistą „viešojo valdymo“ sąvoką. Tai reiškia, kad strategija nenumato jokio aukštesnio valdžios ir jos vykdomo viešojo valdymo tikslo, išskyrus siekį patenkinti visuomenės ekonominius, socialinius ir kultūrinius poreikius, pasitelkiant kuo efektyvesnius jų vadybos metodus. Tokiems poreikiams tenkinti ir yra skirtas strategijoje numatomas diegti ir nuolatos tobulinti „sumanus“ viešasis valdymas. Įgyvendinti tokį valdymą gali ir politiškai nesavarankiško administracinio teritorinio darinio valdžia.
Šitaip suvadybintoje strategijoje visiškai išnyksta politinis valdymo dėmuo. Jis visais laikais buvo laikomas pamatiniu valstybę apibrėžiančiu elementu ir svarbiausiu požymiu, skiriančiu tikrą valstybinį darinį steigiančių piliečių politinę savivaldą nuo politiškai nesavarankiško teritorinio darinio gyventojų administracinės savivaldos. Tokiame kontekste taip pat darosi suprantama dokumento kūrėjų nuostata nekalbėti apie valstybės pagrindų stiprinimą, jos ilgalaikės raidos kryptį ir išlikimo perspektyvas. Šie strategijos bruožai leidžia tvirtai teigti, kad ją galima laikyti ne tik etniškai, kalbiškai ir kultūriškai savitos lietuvių tautos, bet ir Lietuvos valstybės likvidavimo ideologine-politine programa. Reikia sutikti su V. Rubavičiaus, vieno iš nedaugelio kritiškai šį dokumentą analizavusių ir vertinusių autorių, drąsiai išsakyta nuomone, kad šis dokumentas iš tikrųjų yra visiško Lietuvos ištautinimo ir išvalstybinimo programa: ,,Strategijoje nesiūlomas joks ideologinis, lietuvių tautą ir Lietuvos visuomenę saistantis ir vieningai veikti skatinantis tikslas. Ekonominiai arba valdymo gerinimo tikslai niekaip negali sutelkti visuomenės“.
Dėl šių strategijos ypatumų neįmanoma laikyti jos tik įprastiniu šalies ilgalaikės plėtros planu. Dokumente ideologiškai brėžiama šalies raidos kryptis iš tikrųjų yra normatyvinė gairė, arba nuoroda, kad Lietuva nuo šiol turi sukti visiškai nauju keliu. Tai kelias, kuriuo eidama ji galiausiai turės nutraukti ryšius su savimi pačia – savo istorine praeitimi ir patirtimi, kultūros ir valstybingumo tradicija, galiausiai išsižadėti dabartinio savojo tapatumu. Dokumente atvirai įvardijamas ir galutinis, turintis rodyti pasirinkto naujojo kelio kryptį ir įkvėpti juo eiti, tikslas – „globalios Lietuvos“ vizija.
Ištautinama ir išvalstybinama Lietuva privalo tapti „globalia Lietuva“. Strategijoje pirmą kartą oficialiu valstybiniu lygmeniu deklaruojama tokios Lietuvos idėja. Ši idėja laikoma ypatingai svarbia pabrėžiant, kad ji yra „Lietuvos tautą“ sudarančios „solidarios visuomenės narių bendrystės“ ramstis: „Jos tarpusavio bendrystė paremta „Globalios Lietuvos“ idėja – supratimu, kad Lietuvos tauta yra integrali ir vientisa, neskirstoma į lietuvius, gyvenančius Lietuvoje, ir lietuvius, gyvenančius užsienyje. Pasaulio lietuviai aktyviai dalyvauja valstybės gyvenime ir prisideda prie jos ūkio ir kultūros klestėjimo. „Globali Lietuva“ atvira ir užsienio valstybių piliečiams, savanoriškai prisidedantiems prie gerų žinių apie Lietuvą sklaidos ir jos interesų pasaulyje palaikymo“.
Tauta-nacija, jos apgyvendinta apibrėžta teritorija ir politinė (valstybinė) nacijos organizacijos forma – ši pamatinių moderniąją nacionalinę valstybę sudarančių neatskiriamų dėmenų triada strategijoje visiškai išardoma. Denacionalizuota (ištautinta), deteritorizuota (išvietinta) ir deetatizuota (išvalstybinta) Lietuva – tokia yra užsimotos sukurti „globalios Lietuvos“ laukianti ateities perspektyva. „Lietuva yra visur, kur gyvena nors vienas lietuvis“ – šis propagandinis šūkis vaizdžiai, trumpai ir tiksliai perteikia strategijoje įtvirtintos „globalios Lietuvos“ ideologijos esmę ir tikslus. Iš tikrųjų šia ideologija tauta-nacija atsaistoma nuo konkrečios jos gyvenamosios žemės ir valstybės, valstybė – nuo apibrėžtos teritorijos ir jai įsipareigojusių piliečių, pastarieji – nuo gyvenamosios vietos savo valstybėje ir pareigų jai.
„Globali Lietuva“ tampa neapibrėžta geografine vieta, sutampančia su visu pasauliu ir yra išvietinama, nes Lietuvos teritorija praranda ankstesnįjį savo, kaip tikrosios ir pagrindinės tautos gyvenamosios vietos, kultūrinį, politinį ir net geografinį statusą. Kiek ji išlieka konkreti geografinė vieta, ji neturi nuolatinių gyventojų, tai yra joje įsikūrusios pagrindinės tautos, ir virsta viso pasaulio žmonėms „atvira“ laikino apsistojimo vieta.
Taip pat išnyksta bet kuriai valstybei fundamentali piliečių ir nepiliečių skirtis. Pilietybė faktiškai nebėra laikoma teisine ir politine kategorija, apibrėžiančia nuolatinius ir privalomus vykdyti asmens įsipareigojimus Lietuvos valstybei. Šitaip atveriamas kelias šalies piliečiu tapti kiekvienam asmeniui, panorėjusiam deklaruoti subjektyvias (emocines, pažintines ir t. t.), taigi niekaip neįpareigojančias, sąsajas su vis dar „Lietuva“ iš inercijos toliau vadinama, bet nežinia kieno apgyvendinta ir neapibrėžtą politinį statusą turinčia geografine vieta.
Dėl šių priežasčių „globalios Lietuvos“ vizija yra ne tik Lietuvos ištautinimo ir išvalstybinimo, bet totalinio susinaikinimo ir „savanoriško“ išnykimo ideologinė ir politinė programa. Atidžiau panagrinėjus strategiją, galima teigti, kad „globalios Lietuvos“ vizija suponuoja fundamentalią šimtmečius egzistavusios Lietuvos transformaciją. Aiškų etninį, kultūrinį ir politinį tapatumą turinti Lietuva privalo tapti jokios apibrėžtos ir stabilios tapatybės iš principo negalinčia įgyti, taigi absoliučiai „atvira“ ir nuolat besikeičiančia „sumania visuomene“ (apibūdinama tik tokiomis abstrakcijomis kaip veikli, solidari, besimokanti visuomenė), kurios du svarbiausi skiriamieji bruožai būtų „sumani ekonomika“ ir „sumanus valdymas“.
„Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“ neabejotinai turi būti laikoma radikaliausiu Lietuvos istorijoje šalies totalinio perkūrimo projektu. Pradėjusi vadovautis ją grindžiančiomis ideologinėmis nuostatomis atkurtoji valstybė iš pradžių teisiškai, o dabar jau faktiškai tampa „post-Kovo 11-osios“ Lietuva. Bet kokie mėginimai toliau įgyvendinti joje iškeltus „globalios Lietuvos“ kūrimo tikslus neišvengiamai reikštų lietuvių tautos kaip savitos etnokultūrinės ir kalbinės bendrijos bei jos sukurtos Lietuvos valstybės istorinės ir politinės būties pabaigą. Atšaukti šią savižudišką strategiją yra absoliučiai būtina Lietuvos išlikimo sąlyga. Tai turi būti padaryta nedelsiant, jau per šią Seimo sesiją.
http://www.propatria.lt/2020/03/vytautas-radzvilas-vis-dar-kovo-11.html
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą