Pristatysiu ne tik programos projektą, bet ir to, ką mes čia šiandien steigiame, koncepciją ir viziją. Tik ką patvirtintas partijos pavadinimas nėra atsitiktinis. Atkreipsiu dėmesį, kad tautinis ir nacionalinis nėra tas pats. Tauta ir nacija skiriasi iš esmės. Ne visos tautos tampa nacijomis. Nacija yra aukščiausia tautos raidos išsivystymo forma. Todėl šis pavadinimas politologiniu požiūriu tikslus ir net būtinas.
Tačiau jis sako ir daugiau. Čia jūs matėte vaizdus, kuriuose visur figūravo Vilniaus forumas, jo renginiai ir juose dalyvavę žmonės. Šitie vaizdai nėra atsitiktiniai, jie yra mūsų kelias į šitą dieną. Mes kuriame partiją, kuri iš principo skiriasi nuo visų Lietuvoje steigiamų partijų vien tuo, kad yra daugelio metų kruopštaus ir sunkaus parengiamojo darbo rezultatas. Nacionalinis susivienijimas – šitas pavadinimas taip pat tiksliai atspindi svarbiausią dalyką – mūsų partijos tikslą, ir jis atsako į klausimą, kas mes esame.
Mes esame pertvarkos ir atsinaujinimo partija. Kitokia būti negalime, nes šiandien Lietuva priėjo tą savo istorijos tašką, kai galima kalbėti apie visapusišką krizę, o tiksliau, sąstingį. Savo bendriausiais bruožais, mastu ir pavojumi jis visiškai panašus į tą sąstingį, kurį mes, vyresnės kartos šio suvažiavimo dalyviai, regėjome Sąjūdžio išvakarėse. Panašumai yra ne atsitiktiniai ir paviršutiniai, o gelminiai. Tai reiškia, kad krizė yra sisteminė ir struktūrinė. Taigi pirmiausiai jos požymiai.
Be abejo, pats svarbiausiais šito požymis yra to, ką galime pavadinti oficialia valstybine ideologija, beviltiškas atotrūkis nuo tikrovės. Lygiai kaip prieš trisdešimt metų byrant Sovietų Sąjungai mums buvo pasakojama apie naujas komunizmo statybos pergales, lygiai taip pat mums dabar kartojama sovietmečio tezė, kad Lietuva niekada taip neklestėjo ir nebuvo tokia saugi.
Tačiau kažkodėl šita klestinti ir saugi šalis, ne mano nuomone, o oficialia Jungtinių Tautų pozicija, yra sparčiausiai pasaulyje nykstanti valstybė. Galima daug kalbėti apie klestėjimo, gerovės ir pažangos apraiškas, tačiau jau nuo XVII a. politinė ekonominė teorija sako, kad vienintelis tvirtas kriterijus, kuris leidžia tiksliai vertinti šalies būklę ir jos valdymo kokybę yra demografinė dinamika. Jeigu gyventojų skaičius mažėja, tai reiškia, kad tai yra nykstanti šalis. Ir mes tokie esame. Tačiau niekam neužtenka moralinės drąsos ir politinės valios tai pripažinti.
Kiti akivaizdūs krizės požymiai yra taip pat nemažiau pribloškiantys. Pirmiausiai tai intelektualinė krizė. Visi pripažįstame, kad šita šalis, jos valdžia senai neturi jokių naujų idėjų, nes jų neatsirado pasiekus strateginį tikslą tapti NATO ir Europos Sąjungos nariais. Akimirkai susimastykime, kaip pompastiškai vyko konkursas, vadinamasis Nacionalinės idėjos konkursas, ir buvo jo metu atrasta „fundamentali“ idėja iki 2025 metų vėl padaryti mokytojo profesiją prestižine. Be jokios abejonės, mokytojai turi užimti deramą vietą mūsų visuomenėje, bet tokia idėja arba siūlymas, kuris yra daugiau nei banalybė, rodo, kad šiuo požiūriu Lietuvoje yra beviltiškas nuosmukis.
Lygiai taip pat mes kalbame, kad šalies ekonomika auga, bet turime pagrindo kalbėti apie socialinę krizę, nes Europos Komisija kelia aliarmą dėl tiesiog siaubingos, protu nesuvokiamos turtinės nelygybės ir socialinės atskirties mūsų šalyje. Šita atskirtis be jokios abejonės rodo, kad mūsų vadinamasis elitas, valdantieji ir verslo sluoksniai, iš tiesų nejaučia jokios atsakomybės už savo šalies ir tautos likimą. Jie iš tikrųjų organizavo, iš esmės masinę emigraciją iš Lietuvos, savos rūšies tremtį. Ir dabar yra liejamos krokodilo ašaros, kad Lietuvos demografinė padėtis baisi.
Lygiai taip pat atkreipiu dėmesį, kad mes tapome šalimi, kurios nuosmūkį galima suprasti žiūrint į iš pirmo žvilgsnio menkas detales. Kaip vertinti šių dienų nomenklatūros privilegijas, kai nušaunamas net niekuo dėtas stumbras? Iš tikrųjų tai yra labai svarbus visiškos neatsakomybės ženklas, kuris rodo, kad šitą šalį iš tiesų valdo ne piliečiai. Vieta, iš kur yra valdoma Lietuva, ne Seimas, Vyriausybė ar kitos valdžios institucijos. Tai pirtelėse ir medžioklėse privilegijuotųjų valdoma šalis.
Galiausiai, paskutinis štrichas. Daug šnekėdami apie demokratiją, laisvę ir lygybę, mes iš tikrųjų tapome visuomene, kur atskiroms piliečių kategorijoms galioja skirtinga teisė. Istorija, kuomet sadistas iš įtakingos šeimos sudaužo merginą ir už tai nenukenčia, tiesiog savaime rodo, kad grįžtama į luominės visuomenės laikus, kai žmonių sveikata ir gyvybė buvo vertinami nevienodai. Elito arba aukštuomenės – vienaip, o prasčiokų – kitaip. Iš šitos padėties reikia bristi.
Todėl jeigu bus siūlomi, teikiami pasiūlymai šios partijos programai, pirmiausiai atkreipiu dėmesį, kas tai yra. Tai yra mūsų siūloma valstybės ateities ir jos raidos vizija.
Į šitą padėtį mes patekome neatsitiktinai. Šiandien daugybė Lietuvos piliečių dar nesuvokia fakto, kad Lietuva yra vienintelė mums žinoma Europos Sąjungos šalis, kur oficialiu valstybiniu lygmeniu yra iškeltas tikslas tautai ir valstyvei savanoriškai susinaikinti. Mūsų politiką grindžiantis dokumentas, Valstybės pažangos strategija 2030-iems metams, nei žodžiu neužsimena apie tai, kas aiškiai ir nedviprasmiškai pasakyta analogiškose Estijos ir Latvijos pažangos strategijose. Ten sakoma, kad jų tautos siekia išlikti šimtmečiams, o valstybės egzistuoja tam, kad šis uždavinys būtų įgyvendintas.
Tai rodo, kokiu mastu mūsų valstybė tapo resovietizuota. Juk vadinamoji Globalios Lietuvos tezė yra ne kas kita, kaip Sovietų Sąjungoje oficialiai skelbtos komunistinės ideologijos tezės, kad tautos ir valstybės turi išnykti, šiek tiek sumoderninta interpretacija. Tai reiškia, kad mes vadovaujamės savanoriško susinaikinimo arba savanoriškos mirties filosofija. Jeigu mums nereikia valstybės, tada neturėtų stebinti, kodėl mes esame sparčiausiai nykstanti šalis.
Kodėl pas mus iš esmės nesprendžiamos socialinės problemos? Ogi todėl, kad jeigu nėra tautos ir valstybės, kurias būtų siekiama saugoti, puoselėti, tenka vadovautis vienintele filosofija - „po mūsų nors ir tvanas“. Neatsakomybės už Lietuvos, jos tautos ir valstybės likimą filosofija. Ta filosofija reiškia, kad Lietuva viso labo yra vieta, kuri leidžia patenkinti savo asmeninius poreikius. Susinaikinimo filosofija. Be ateities, be vizijos, be perspektyvos. Tai štai, atkreipiu dėmesį, šita programa buvo sąmoningai kurta, kaip alternatyva Globalios Lietuvos vizijai.
Visų Lietuvoje veikiančių partijų programos ir praktinė veikla, kiek jos valdo šalį, yra grindžiamos globalios Lietuvos arba susinaikinimo filosofija. Šitoje programoje mes siūlome priešingą prisikėlimo, atsinaujinimo kitokiam gyvenimui filosofiją. Todėl manau, kad būtų visiškai teisinga, jeigu garbusis suvažiavimas suteiktų teisę mums, išrinktiems partijos organams, oficialiai kreiptis į Lietuvos Respublikos Prezidentą raginant arba pakviečiant Lietuvoje skelbti pertvarką. Jeigu ji nebus paskelbta, iš tiesų gali pasikartoti 1940 metų tragedija. Manau, kad jūs tam pritarsite.
Na, o kalbant apie pačia programą, joje konceptualiai, nuosekliai yra nurodomos kryptys, kaip turi būti keičiamas valstybės valdymas, visos jo gyvenimo sritys, kad galėtume pagaliau vėl nutolti nuo mūsų laukiančios bedugnės. Visą šitą programą esate skaitę, aš nenoriu jos ypatingai komentuoti, bet tik noriu dar kartą atkreipti dėmesį, programa yra mūsų valstybės filosofija.
Valstybė gali būti negailestingai žiauri, tokia kaip šiandien Lietuvos valstybė, kuri mano, kad visiškai normalu, jeigu ją išlaiko mažiausiai uždirbantys ir mažiausiais pajamas gaunantys piliečiai. Valstybė gali vadovautis filosofija, kad prie jos išlaikymo turi sąžiningai prisidėti visi. Štai kodėl šitoje programoje kalbama apie esmę.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą