Taip jau likimo buvo lemta, kad mano
draugas verslininkas Edvardas Ambrulevičius atrado Armijos krajovos
Vilniaus apygardos archyvą, o man tarpininkaujant, jį perdavė mano
tėvui dr. Juozui Lebionkai. „Vilnijos“ draugijos pirmininko Dr.
Kazimiero Garšvos žodžiais, būtent šis archyvas paskatino
parengti knygą „Armija Krajova Lietuvoje“ 2 dalį (1999).
Pirmoji knyga „Armija Krajova
Lietuvoje“ (Redakcinė komisija: A.Bubnys, K.Garšva (pirmininkas),
E.Gečiauskas, J.Lebionka, J.Saudargienė, R.Zizas) buvo paskelbta
1995 metais. Jos pratarmėje rašoma:
„Armija krajova kėsinosi į Lietuvos
teritorinį vientisumą“, – tokia Lietuvos Respublikos
Vyriausybinės komisijos Armijos krajovos veiklai Lietuvoje įvertinti
svarbiausioji išvada. Lietuvos istorikų išvadose taip pat
konstatuojama, jog Antrojo pasaulinio karo metais Armija Krajova
(toliau – AK) buvo Lenkijos emigracinei vyriausybei Londone pavaldi
partizaninė kariuomenė. Lietuvos teritorijoje 1942–1945 metais
veikusių AK dalinių svarbiausias tikslas buvo dar kartą atplėšti
nuo Lietuvos Vilnių ir Rytų Lietuvą, kurią Lenkija, sulaužiusi
1920 m. Suvalkų sutartį, buvo okupavusi ir aneksavusi 1920 – 1922
metais. Rytų Lietuvoje veikusi AK nevengė bendradarbiavimo su
okupantais vokiečiais, lietuvių terorizavimo, žudymų.“
Maždaug tuo pačiu metu, kai buvo
ruošiama ši pirmoji knyga, mano bičiulis verslininkas Edvardas
Ambrulevičius savo įmonės daiktus laikė dar pokario metais
sandėliu paverstoje Misionierių bažnyčioje. Būtent čia jis
atrado nežinomus rankraščius, parašytus lenkų kalba. Jis žinojo,
kad mano tėvas, tuo metu jau pensininkas, yra aršus
kraštotyrininkas, literatas, prieš daugelį metų parašęs
disertaciją skirtą Vinco Kudirkos kūrybos analizei, tyrinėjęs
Vilniaus Universiteto rektorių brolių Sniadeckų palikimą ir t.t.
Todėl mes abu pas jį ir nuvežėme šiuos Edvardo Ambrulevičiaus
atrastus dokumentus. Archyvą Juozas Lebionka perdavė Lietuvos
centriniam valstybiniam archyvui, kur jis šiuo metu ir yra saugomas.
„Platonas mano draugas,
bet tiesa man brangesnė"
Visuose spausdintuose šaltiniuose yra
nurodoma, kad archyvas buvo rastas „ 1995 m. vasario 18 d. Vilniaus
senamiestyje, Mažųjų brolių bernardinų vienuolyno sienoje“.
Tai klaida. Negaliu dabar pasakyti, kaip ši klaida įsivėlė, bet
tikroji archyvo radimvietė yra Misinierių vienuolyno bažnyčia,
jos pastogė.
Keli žodžiai apie mano bičiulį
Edvardą Ambrulevičių, šio nepaprastai svarbaus Armija krajovos
archyvo atradėją ir visą arhyvo atradimo istoriją.
Ar daug Lietuvoje balistinių Raketų
inžinierių? Ar daug jų, šios srities profesionalų? Tai štai,
vienas iš jų, matyt vienintelis Lietuvoje – Maskvos Baumano vardo
universiteto absolventas inžinierius Edvardas Ambrulevičius.
Nuo archyvo suradimo dienos praėjo jau
daugiau negu 20 metų, į anapilį iškeliavo mano tėvas, kas žino,
kada ką pas save pasišauks Dievulis.
Praeitą sekmadienį pas mane į
svečius atvykus bičiuliui Edvardui, aš ir paprašiau jo
papasakoti, kur ir kaip, vis tiktai, buvo atrastas šis Armijos
krajovos Vilniaus apygardos archyvas.
Jo žodžiais, arhyvas buvo ne
sienoje, kaip rašoma knygoje „Armija Krajova Lietuvoje“ (1999),
o Misionierių bažnyčios pastogėje, įvyniotas į „skudurus“,
ir pakištas po sėlenų ir smėlio izoliaciniu sluoksniu, supiltu
ant perdangų. Be archyvo darbininkai dar surado ryšulį su
nuotraukomis ir ryšulį su lenkų armijos medaliais. Ginklų ar
šaudmenų pastogėje nebuvo atrasta.
Šių Edvardo Ambrulevičiaus surastų
arhyvų pagridu, kaip minėjau aukščiau, buvo išleista antroji
„Armija Krajova Lietuvoje“ knyga. Su šios knygos turiniu trumpai
supažindina Kazio Blaževičiaus publikacija „ Apie knygą „Armija
krajova Lietuvoje““.
Cituojama literatūra:
„Armija Krajova Lietuvoje“. 1995.
Redakcinė komisija: A.Bubnys, K.Garšva (pirmininkas), E.Gečiauskas,
J.Lebionka, J.Saudargienė, R.Zizas.
„Armija Krajova Lietuvoje“. 2
dalis.1999. Redakcinė komisija: A.Bubnys, K.Garšva (pirmininkas),
E.Gečiauskas, J.Lebionka, J.Saudargienė, R.Zizas. Sudarė
Kazimieras Garšva.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą