Algimantas Lebionka
„Pats vertingiausias rinkos ekonomikos resursas yra… kvailys“, – teigia prof. Valentinas Katasonovas . Jo žodžiais, rinkos ekonomika – tai perskirstymas, o efektyvus perskirstymas mažumos naudai vykdomas dviem būdais – apgaule ir jėga. Jėga naudojama tais atvejais, kada apgaulė neefektyvi, o apgaulė efektyvi tiktai tada, kada žmonės nieko nesupranta, kada jie padaromi kvailiais.
Išrasta daug priemonių gaminti kvailius: MIP, funkcinius beraščius gaminantis švietimas, narkotikai ir taip toliau. Rinkos ekonomikos apologetai kvailių gamybai kūrybiškai pritaikė literatūrą, meną, muziką ir net sportą. Jie kvailio gamybai stengiasi panaudoti viską, kas supa psichiškai sveiką žmogų.
Narkotikai – pati veiksmingiausia priemonė pasigaminti kvailį, sunaikinti žmoguje žmogų, paversti jį idiotu, todėl postmodernistinė Vakarų anticivilizacija ir naudoja narkotikus visuomenės iškvailinimui labai intensyviai. Nugirdyta ir užversta narkotikais Lietuva – geriausias to pavyzdys.
Į Lietuva narkotikai įžengė kartu su rinkos ekonomika. Valstybės narkotizacija, valdžiai nuosekliai remiant, duoda „puikius“ rezultatus: idiotų skaičius Lietuvos visuomenėje sparčiai auga, kas užtikrina rinkos ekonomikos klestėjimą, liberalų ir vagių pergales Seimo ir savivaldybių rinkimuose. Juk sveiko proto žmonės negalėtų rinkti tuos, kurie juos apvaginėja, kurie juos varo iš gimtųjų namų, kurie kursto karą, ardo šeimas, propaguoja lytinius iškrypimus, kurie naikina valstybės suverenitetą, kurie vykdo lietuvių Tautos genocidą.
Teatleidžia man narkologai, kad aš alkoholį atskyriau nuo kitų narkotikų. Aš tiesiog prisilaikiau tradicijos, kuri gaji mūsų nugirdytoje valstybėje. Didelį, tiesiog milžinišką, indėlį į Tautos nugirdymą įnešė Lietuvos valdžios po nepriklausomybės atstatymo. Visus 25 nepriklausomybės – laisvosios rinkos diegimo metus Lietuvos valdžios dėjo tiesiog titaniškas pastangas, kad Lietuva pagal alkoholio sunaudojimą taptų pasaulio čempione! Šis kompleksinis išdurninimo būdas, pasitelkus alkoholį ir narkotikus, pasirodė labai rezultatyvus.
Labai Trumpa istorinė narkotizacijos apžvalga
Istorijos analuose pirmasis alkoholio psichozėmis sergantis herojus iš amžių glūdumos išnyra dėka Graikų istoriko Plutarcho plunksnos. Tai – Aleksandras Makedonietis, nuolatos piktnaudžiavęs alkoholiu ir vienos orgijos metus, aiškiai ištiktas psichozės priepuolio, užmušęs savo geriausią draugą [2]. Įtariama, kad ir ankstyva mirtis jį ištiko dėl kepenų cirozės.
Romos istorija irgi turi įdomų nuotykį susietą su alkoholiu. Jeigu žąsys išgelbėjo Romą, tai alkoholis buvo pagrindiniu kaltininku, kodėl šis miestas vos nežuvo. Kaip teigia Plutarchas, miesto užgrobimą paskatino, kaip tik noras gerti vyną, kurio, žinia, barbarai galai neturėjo [3].
Barbarai negalėjo turėti vyno, nes vynuogės neaugo jų apgyvendintuose kraštuose. Bet pas juos augo grybai, kuriais šie nuo gilios senovės vaišinosi.
Pas šiauriečius haliucinogeninių grybų valgymas turi gilias tradicijas. Pagrindinis iš jų – Raudonoji musmirė (Amanita muscaria). Keliautojai po Sibirą pasakoja, kad ir mūsų laikais Šiaurės Sibiro gyventojai tuo metu kai ima dygti raudonoji musmirė meta visus darbus ir puola rinkti šiuos grybus.
Vikingai virdavo raudonosios musmirės nuovirus ir jais stimuliuodavo save žygių metu.
Ispanų konkistodorai, nuvykę į Centrinę Ameriką pas inkus ir astekus atrado ten žynių apeigas, per kurias prisivalgę Psilocybae genties grybų žyniai pasinerdavo į transo būklę. Tiesa, jie nepiktnaudžiavo šiais grybais ir kelias savaites po tokių apeigų valgė chokolotlį (šokoladą), kad atstatyti į normą savo smegenų būklę. Jie net nežinodami žmogaus Centrinės nervų sistemos biochemijos elgėsi labai moksliškai teisingai.
Europoje, reikia pasakyti, irgi apstu haliucinogeninių grybų, savo sudėtyje turinčio narkotiką psilocybiną. Tik jo koncentracija Europoje augančiuose grybuose yra žymiai mažesnė. Be to viduramžiais Europoje šių grybų valgytojai buvo persekiojami bažnyčios tarnų, kaip ir už bet kokį raganavimą jų prisivalgius.
Pasakojama, kad haliucinogeninių grybų valgytojai, o šie grybai auga paprastai greta miško esančiose pievelėse ir laukuose, tam, kad niekas neįtartų juos renkant, net sugalvojo specifinį žaidimą – golfą. Vaikant po grybų augimvietes kamuoliuką buvo patogu tuo pačiu vaišintis ir šiose pievose augančiais grybais. Golfas – tai akronimas, jis iššifruojamas Go Look For (Eik paieškok) – grybus! . Psl.271
Pagrindiniu narkotiku Indijoje ir kaimyninėse valstybėse buvo kanapės. Yra teorija, kuri skelbia, kad Indijos visuomenė degradavo dėl kanapių naudojimo . Psl.229
Didžioji Britanija opiumo pagalba sąmoningai degradavo Kinijos viuomenę, primesdama šį kvaišalą Kinijai ir taip šią unikalios kultūros šalį pasmerkė atsilikimui .
Viduramžių Europa kentėjo nuo masinių psichozių kurias sukeldavo skalsės. Nors su jomis aršiai kovojama, jos grūdines kultūras puola po šiai dienai. (Šį rudenį Egiptas atsisakė iš Rusijos pirkti kviečius, nes jose buvo per didelis kiekis skalse apkrėstų kviečių.) Štai iš šiais pelėsiniais grybais apkrėstų sėklų ir buvo išskirta kelios dešimtys alkaloidų, turinčių haliucinogeninį poveikį. Pirmasis šiuos alkaloidus ėmė tyrinėti Šveicarų farmacijos firma „Sandoz“ (priklauso Rotšildams), o čia dirbęs chemikas Hofmanas 1943 metais modifikuodamas skalsės alkaloidą lyzergo rūgštį susintetino labai galingą psichotropinį narkotiką lysergo rūgšties metilamidą (LSD), kurio panaudojimas viso pasaulio visuomenės išdurninime buvo milžiniškas (žiūr. žemiau).
Kanapės
Pastaruoju metu į Lietuvą tiesiog grūste grūdamos kanapės. Už gražių pasakų apie ekonominę kanapių naudą slypi globalizmo velnias, siekis lietuvius susargdinti dar viena liga, apnuodyti dar vienu kvaišalu, sunaikinti tautą.
Kanapės yra aktyvus marihuanos komponentas, tai vienas iš nuodų asocijuojančių su psichozių ir šizofrenijos išsivystymu.
Skaitoma, kad kanapių naudojimas yra šizofrenijos rizikos faktorius. Svarūs įrodymai buvo gauti tiriant švedų šauktinius karius, rūkiusius marihuaną, pakartotinai juos pašaukus į kariuomenę po 15 metų. Vyrai, kurie buvo stiprūs kanapių naudotojai, pakartotino pašaukimo metu buvo šešis kartus labiau linkę į šizofrenijos išsivystymą negu nenaudojusieji. Yra identifikuotas kanapių poveikio į smegenis mechanizmas. Šis atradimas galiausiai leido suprasti kaip kanapių naudojimas kartais sukelia psichotinius simptomus. Buvo atrasti specifiniai saitai smegenyse į kuriuos veikia kanapės. Per šiuos saitus kanabioidai prisiriša prie neuronų specifinių receptorių (kanabinoidiniai receptoriai).
ES remia kanapių augintojus. Mano nuomone, tai daroma siekiant ne ekonominės naudos, o pripratinti lietuvius prie kanapių naudojimo.
Pernai aš pareiškiau savo nuomonę šiuo klausimu „Šauksme“ , straipsnyje „Patarimas kanapių augintojui: Magiški grybai psilocybai ir kaktusai pejotliai gražiai papildytų kanapių ūkį“. Pacituosiu jį:
Ko tik lietuviai nesugalvoja. Kas augina kupranugarių gimines lamas, guanakus iš Pietų Amerikos, kas stručius iš Australijos. O entuziastas, štai, kanapes… Gal ir gerai, gal po rengiamo branduolinio karo, kuriam netekusi proto Lietuvos valdžia intensyviai ruošiasi, žmonija vėl apsigyvens viduramžiuose, vėl ims statyti burines karaveles, prireiks kanapinių virvių burėms kelti.
Apsirengsime visi kanapinėmis sermėgomis, įsispirsime į medines klumpes…, o kai apims liūdesys atsiplėšime gabalėlį apdaro, užrūkysime… taip bus visiems gera…
Gal tada ir negrai, mums eurointegrastų dovanoti nebus tokie baisūs, ir „pabėgėliai“ – teroristai iš Al-Kaidos…
Gyvensime kaip Jamaikoje, į kurią sparčiai esame integruojami. Tiesa, prisiminiau, kanapių augintojas sako, kad šios kanapės, ne kanapės visai, rūkyti netinka, kad tos kur tinka, tarp tų kur netinka net neauga! Man, net susenusiam nuo biologijos mokslų, tarsi kanapiniu skuduru kas per snukį vožtų. Ir kaip aš šio gamtos dėsnio nepastebėjau! Tai juk mažų mažiausiai Šniobelio premija kvepia, o gal ir paties Nobelio! Iš lėktuvo, pavyzdžiui, Afganistane, išsėji sau aguonas lietuviškas, netoli ąžuolų girios, Juknevičienės pasodintos, ir išvaduoji pasaulį nuo Afganų heroino. Puštūnai laksto, laisto, o afganistanietiškos aguonos nebeauga ir tiek, o lietuviškos, kur ant bandelių, baronkų ir šlyžikų barstome – gražiai bujoja… O ir Lietuvoje vertėtų šiomis „antikanapėmis“ palaukes ir pamiškes užsėti, kad narkotinės neužaugtų. Nors, antra vertus, gal ir yra tame logikos. Amerikoje, juk, senai pastebėta, kad ten, kur tik juodi žmonės apsigyvena, ten baltųjų žmonių nei kvapo nelieka… Kodėl su kanapėmis taip negalėtų būti?
O gal, sakau, kanapių ir rūkyti nereikia, pakanka pasivaikščioti jų laukais, kad pajausti „kaifą“, pakanka ir galima atrasti dar įdomesnių materijos tvarumo dėsnių, ar netvarumo, koks tuo metu skirtumas.
Verslas tai labai pelningas, žinoma, tik prie šimtų hektarų kanapių reikėtų pastatyti didelį vigvamą ir Olandijoje pareklamuoti. Tokia praktika Lietuvoje yra buvusi, prie Neries, ne per toliausiai nuo Kernavės. Iš visos Europos į „festivalį“ kanapių mylėtojai suvažiuodavo, pūsdavo sau tame dižiuliame vigvame sugulę, į dangų žiūrėdavo, ant žolės savaitę voliodavosi, Bobo Marlėjaus ir kitokios specifinės muzikos klausydavo…
O aš galvoju, kad monokultūra negerai, ims kokia miltligė, ar kita augalų liga, ar koks vabaliukas jas siaubti, nebetiks jos virvėms, sermėgoms, omegoms gaminti.
Reikėtų šalia kanapių dar kaktusų pejotlių, magiškų grybų psilocybų plantacijas užveisti? Žinoma, tų jų veislių, kurios narkotizuojančių medžiagų beveik neturi, kur tik omegas, vitaminus ir mikroelementus žmogui brandina. Net neabejoju, kad jų tarpe irgi yra tokių, kur nėra to, ko yra.
Ekonominė nauda bus didelė, kai žinai Europos degradavimo vektorių, kad „kiekybės žmogui“ sukurti nepakanka su arabais ir juodukais, su jų menkais IQ, mūsų sumaišyti, reikia dar kanapių, grybų, kaktusų ir t.t., nes taip greičiau.
Ir vis tiktai, be ekonominės naudos, manau, dar ir sveikas protas reikalingas, moralinės nuostatos.
Kai iškrypėliai po Gedimino Prospektą marširuoja, jie gi jokių nuodingų medžiagų neskleidžia, o pats vaizdas šios bachanalijos – jaunimą demoralizuoja. Taip ir su tomis kanapėmis. Nauda – už litą, o žala – už tūkstantį.
Bus tęsinys.
Nuorodos:
[2] Plutarchas. Rinktinės biografijos. „Vyturys“, 1996.
[3] Plutarchas. Biografijos. „Baltosios lankos“, 1998.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą