Amerika nemato viso likusio
pasaulio, jo istorijos, jo kultūros, jo įvairovės. Jis jai
egzistuoja tik kaip istorinė preliudija prieš pasirodant „šventam
miestui ant kalno“, arba kaip laukinė žemė...
Kas yra fašizmo kaip kraštutinės
šovinizmo pakopos pagrindas? Suprantama, mokymas
apie savo išskirtinumą. O remiasi jis tik siauraprotyste ir
ribotumu.
„Jeigu ir yra kokia nors pagrindinė
idėja, kuria aš vadovaujuosi ir kuri įkvėpė mane per visą mano
politinę karjerą, tai jos esmė yra: JAV – išskirtinė valstybė“
http://112.ua/mnenie/ssha-isklyuchitelnaya-strana-klinton-napisala-blog-o-nezamenimoy-amerike-346655.html —
pasisakė savo programiniame straipsnyje žurnale Time Hilari
Klinton.
Toliau Klinton persikūnija į Hitlerį,
kalba apie geriausią pasaulyje armiją, pačią dinamiškiausią
ekonomiką, didžiąsias vertybes ir taip toliau. Dauguma iš jų –
melas (apie ekonomiką), o visą kitą – iliuzija. Bet, vis
tiktai, detaliau pamąstykim ne apie Klinton kalbą (ji triviali
kaip kiekviena įžūli pagyra), o apie patį jos pasirodymo faktą.
Pradėkim nuo to, kad nei viena
valstybė po Antrojo Pasaulinio karo nebuvo tokia beprote, kad save
vadintų „pasaulio centru“ — net tuo centru visomis
prasmėmis: karine, ekonomikos, politine ir moraline. To nedarė,
suprantama, ir Tarybų Sąjunga. Aš turiu omenyje ne užstalės
tostus: „Už pačią stipriausią žemėje Tarybinę Armiją“,
arba, „Už geriausią pasaulyje baletą“, o deklaruojamą
poziciją – taip, mes čia svarbiausi, geriausi, išskirtiniai ir
nepakeičiami, ir jokios diskusijos šia tema negalimos.
Ši pozicija siaubinga tuo, kad ji
sukrečiančiai monologiška savo imbicilišku „nuoširdumu“:
Amerika tiesiog nemato viso kito pasaulio, jo istorijos, jo kultūros,
jo įvairovės. Jis jai egzistuoja tiktai kaip istorinė preliudija
atsirasti „žėrinčiam miestui ant kalno“, arba kaip laukinė
žemė, kur reikia nešti su bombonešiais demokratijos vertybes.
Labai senai protingi europiečiai
saliamoniškai nutarė nesiginčyti kuri nacionalinė kultūra
reikšmingesnė. Kokia filosofija „kietesnė“: vokiška (Kantas,
Hegelis, Nyčė, Haidegeris) ar prancūzų (Volteras, Ruso, Sartras,
Fuko, Derrida)? Tai ne sportinių varžybų aikštė – kaip ir
aiškinimas, pas ką didingesnė literatūra, muzika ar tapyba. Tam
buvo sugalvotas nieką neįžeidžiantis terminas — „dydi ir
originali“. Neįmanoma ginčyti, kas
„originalesnis“, ir tuo dydis. Negalima pasakyti, kad
Norvegija kažkuo nusileidžia Ispanijai, o Olandija – Anglijai.
Bet kuri europinė kultūra – ar švedų, ar šveicarų – tai
subrendusi kultūra, įdomi, gyli. Ir rusų, savaime suprantama,
irgi.
Ir štai į žilaplaukių išminčių
klubą įsilaužia įžūlus spuoguotas jaunuolis (tiesa įspūdingų
gabaritų), ir pradeda rėkti: aš čia pats protingiausias, pats
sąžiningiausias, pats geriausias, pats pačiausias. Ir ką jam
atsakyti, jei net pats ginčas šia tema padorioje bendrijoje tapo
nepadoriu?
Bet atsakyti vis tiktai teks. Jei jau
imta kalbėti apie „išskirtinumą“ ir, dar daugiau, apie
„nepakeičiamumą“.
Aš neskirsiu daug dėmesio Klinton
tezėms apie ekonomiką, armiją, aljansus ir taip toliau. Visa tai
jau daug kartų išsisklaidydavo „kaip dūmai“ visai netolimoje
istorijoje – 20 amžius pergyveno pusės dešimties imperijų
kritimą, iš kurių Britų turėjo tuos pačius stambiausius
aljansus, o Antras ir Trečias reichas – puikią armiją. Istorija
teka greitai, bet kokie pasigyrimai greitai sensta ir tampa melu.
O norėčiau pasakyti štai apie šitą
pasažą:
„Visų pirma, Amerika yra
nepakeičiama ir išimtinė dėka mūsų vertybių. Būdama valstybės
sekretore, aš su pasididžiavimu įsivaizdavau mūsų valstybės
ryšį su laisvės, lygybės ir galimybių vertybėmis. Pasaulis
laiko mus pavyzdžiu žmogaus teisių gynimo srityje,
LGBT-bendruomenės teisių gynime, religinių ir etninių mažumų,
moterų, žmonių su ribotomis galimybėmis ir visų tų, kas
stengiasi gyventi taikoje. Mes priverčiame pačius save ir kitas
nacijas tobulėti“.
Užkrovimas...
Aš nuliūdinsiu missis Klinton:
pagrindinė vertybė žmonijos civilizacijos – tai ne LGBT teisių
gynimas. Ir net ne „žmogaus teisių“ gynimas.
Pagrindinė vertybė – kultūra.
Žmonijos išminties, dvasios ir gėrio jausmo lobynas. Imkime,
suvaldydami sarkastišką juoką, nuodugniau išnagrinėkime Amerikos
pasiekimus šioje srityje.
Filosofija. Pasaulis žino filosofus
anglus ir prancūzus, vokiečius ir rusus, danus ir ispanus. O
amerikoniškų nežino. Tiksliau, 19 amžiuje buvo toks Emersonas,
trečiarūšis vokiškų idealistų epigonas, ir tuo viskas
pasibaigė, net neprasidėjus. Kol Hegelis kuria Pasaulio dvasios
teoriją, Kantas rašė apie kategorinį imperatyvą. Nyčė
apdainavo antžmogį, Sartras ir Kamiu baisėjosi egzistencine
gyvenimo tuštuma, Solovjovas ieškojo visuotinės vienybės idėjos,
o Berdiajevas – laisvės ontologijos. Amerika darė pinigus. Ir
viskas.
Literatūra. Neskaitant prozos, kuri iš
esmės yra natūralios žmogaus kalbos variacija, amerikiečių
literatūra nepadovanojo pasauliu nei vieno įžymaus poeto –
lygaus Puškinui ar Bleikui, Bodlerui arba Giotė, Dantei arba
Homerui. Gali būti, jūs paklausite: o kaip gi Po, Whitman ir dar
keli 19 amžiaus vardai? Visa esmė tame, kad tai – ne amerikiečių
poetai, kaip Gogolis nebuvo ukrainiečių rašytojas. Tai –
ANGLIJOS poetai, dirbę su amerikietiška „medžiaga“. Ir visa 19
amžiaus amorikiečių kultūra – tai angliškos kultūros
provincija. Prisiminkite, jei skaitėte Džeko Londono „Jūrų
vilką“: ten amerikiečių inteligentai cituoja anglus Tennisoną,
Swinburne, Brauningą. O tėvynainių kažkaip necituoja. Nei
vieno.
O juk poezijos nebuvimas – tai, jei
norite, ontologinis nacionalinės kultūros išnarinimas. Jos įgimtas
trūkumas. Tai ypatingai svarbu. Nėra tikros poezijos – reiškia,
pas kultūrą nesusiformavo savo nuosava dvasia.
Muzika. Amerika padovanojo pasauliui
džiazą ir bliuzą... ir viskas. Sudėtinga ginčytis, ar galima
laikyti nosinį folk stiliaus buvusių vergų dainavimą — dideliu
pasiekimu. Kukli eilė amerikietiškų kompozitorių klasikiniame
stiliuje net negretinami su savo bendraamžiais — Vagneriu,
Maleriu, Šnitkė, Rachamaninovu arba Šostakovičium. Roko muziką
Amerika importavo iš Britanijos. O tiesiog roką (The Beatles), ir
sunkų roką (Deep Purple), ir pank (Sex Pistols), ir elektroninę
(The Prodigy). Rašome – „nulis“. Atleisk, Džimai Morrisonai,
tu vienas neištrauksių iš Amerikos atraeiliškumo bedugnės.
Tapyba. Galima, aš čia nieko
nesakysiu? Endis Vorholas ir jo „Campbell Soup“ — tai,
žinoma, gerai, bet... Bet.
Kinas. Štai čia, atrodytų, Amerika
visos planetos priešakyje. Bet to kaina – ypatingai karti. Tam,
kad būti visos planetos priešakyje, Štatams teko tą pačią
planetą nužeminti savo masine produkcija iki savo lygio. Ar tai
laikyti pasiekimu?
Ir ką mes matom? Mes matom –
tuštumą. Ir ši tuštuma, per 200 su virš metų tai niekuo ir
neužsipildė, savanaudiškai trokšta praryti visą pasaulį, kurio
ji nesupranta ir nevertina. Šliaužia šliaužia gyvis
žvynuotapilvis ir amsi: LGBT teisės! LGBT
teisės!
Amerika – pasiutęs simuliakras.
Atgijęs seno europinio eksperimento golemas, kuris dabar užmuša
savo kūrėją. Bet net nužudęs jį, jis netaps tikrai gyvas, o
liks susiūtas iš mirusio Frankenšteino kūno.
P.S.
Dėl Klinton ir Trampo. Trampas geriau, nes jis – ne Klinton.
Vertė Algimantas Lebionka
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą