Holivudas kaip sąmonės masinio naikinimo ginklas

Mano giliu įsitikinimu, šiandieninis JAV kinas – homoseksualizmo platinimo ir visuomenės debilinimo įrankis. Tokios nuomonės priėjau peržiūrėjęs kelių paskutinių metų Holivudo produkciją. Retos išimtys tapo mano išvados patvirtinimu.

Garsi rusų mokslininkė ir publicistė Olga Četverikova Holivudo produkcijos tema yra pasisakiusi televizijoje (žiūr.video), paskelbė šia tema įdomųstraipsnį, kurio fragmento vertimą ir pateikiu žemiau.

Olga Četverikova

Holivudas kaip sąmonės masinio naikinimo ginklas

Holivudas – galinga sąmonės programavimo ir pertvarkymo mašina, nustatanti žmonijos mastymo ir elgesio standartus.

Holivudo kaip kino industrijos pradžia yra 1911 metai, kada Kalifornijoje Los Andželo teritorijoje atsirado pirmoji kompanijos „Centaur“ studija, sukurta vesternų gamybai. Studija greitai buvo pavadinta „Holivudo laboratorija“, o jos pirmas pilnametražinis filmas pasirodė 1914 metais. Po to čia savo studijas įkuria kompanijos „Paramount“, „Warner Bros.“, „RKO Pictures“,„Columbia“, ir jau iki 1921 metų Holivudas įgyjo pasaulinę šlovę.

Ženklu, kad pagrindinį vaidmenį kuriant „vilčių fabriką“ suvaidino žydų kilmės kinematografininkai. Kaip rašo Neal Gabler knygoje „Jų nuosava imperija: kaip žydai kūrė Holivudą“, „pirmaisiais savo gyvavimo metais amerikiečių kinematografas atsidūrė žydų, migravusių iš Rytų Europos, dėmesio centre. Žydų migrantų patirtis ir jų atsiskyrimo amerikiečių visuomenėje jausmas paveikė į sprendimą suteikti paramą kuriant amerikietišką kino industriją“.

Iš 85 kino kūrėjų 53 buvo išeiviai iš judėjų terpės, jie gi įkūrė 6 stambiausias kino kompanijas: Viljamas Foksas iš Vengrijos sukūrė „20th Century Fox”, Samuelis Goldfich iš Lenkijos ir Luis Mayer ir Baltarusijos (Lazer Mayer ir Goldwyn) – „Metro-Goldwyn-Mayer”(MGM), Adolph Zucker iš Vengrijos – „Paramount, Harry Cohn – „Columbia Pictures”, Polk Jack ir Harry Warner iš Lenkijos „Warner Bros.“, Carl Laemmle - „Universal Pictures”.

Jų pozicijų įtvirtinimas įvyko stabilizacijos metais (1924-1929 ), pavadintais „klestėjimo epocha“. Sistema reikalavo „vaizdingų“ filmų, atnešančių didelius pelnus, ir todėl į pirmą planą išėjo ne režisieriai, o prodiuseriai, kurie pasitelkė „kino žvaigždžių sistemą“. O pagrindiniai faktoriai lėmę Holivudo sėkmę yra šie:

Pirmiausiai, finansai. Pagrindinę paramą jiems suteikė bankas „Kuhn, Loeb & Co.“, kurio direktorius Otto Kuhn buvo laikomas menų mecenatu ir vadovavo „Metropolitan Opera“. Savo indėlį įnešė ir koncernas „Diupon de Nemure“, ir bankas „Chase National Bank“ [1]. Bet buvo reikalinga žymiai didesnė stabili parama, ir tada Holivudo šeimininkai parėmė paskyrimą organizacijos „Motion Picture Producers and Distributors of America“ (MPPDA) vadovu ištikimą jiems žmogų William Hayes, kuris įvykdė rimtą visos kinematografijos pramonės reorganizaciją.

Palenkęs Volstritą investuoti stambų kapitalą į kino industriją, jis suprato jos reikšmę, pavertęs kiną „nacionaliniu globėju“. Hayes tvirtino: „Mūsų šalyje kalba penkiomis dešimtimis kalbų, bet vaizduoja vieną ir tą patį visiems. Kino moralinio poveikio galimybės yra beribės. Ir mes privalome apginti kinematografą, kaip mes giname mūsų bažnyčias ir mokyklas. Aš įsitikinęs, kad išauš diena, ir man teks pamatyti..., kaip kiną naudos mokykloje greta elementoriaus“. Bet Hayes, kurį vadino „kinematografijos karaliumi“, užsiiminėjo ne tiktai moraline reikalo puse. Užtikrinęs pramonininkų investicijas į MPPDA, jis sukūrė tipinius filmų nuomos kontraktus, būtinus visiems užsakovams, ir, sukūrė Tarptautinį skyrių, sustiprino muitinės protekcionizmą ir nukreipė visas pastangas į amerikiečių produkcijos eksportą, kuri būtent tais metais ir ėmė užkariauti pasaulio ekranus. Amerikiečių kinas pavirto į galingą ekonomikos sritį su aukštai išvystyta organizacijos struktūra, gaminusią produkciją tenkinusią poreikius publikos, išauklėtos ant „masinės literatūros“.

Kitu svarbiu faktoriumi tapo Holivudo parama iš įtakingos masonų ložės Bnai Brith pusės, kuri dvidešimtaisiais metais ėmė skverbtis į amerikietišką kinomatografą. Svarbiu įvykiu čia tapo 1927 metais pasirašyta Bnai Brith sutartis su MPPDA. To pretekstu tapo Sesilio B. De Millio filmo „Karalių karalius“, kuriame pasakojama apie Jėzaus Kristaus gyvenimą, filmavimas.

Tuometinis Bnai Brith prezidentas Alfred Cohen pasiekė tai, kad „pataisė“ kai kurias vietas ir pakeitė kelias filmo scenas, kad, kaip buvo nurodoma, „ištaisyti prasimanymą“ evangelijos teksto apie Kristaus kančias. Kalba ėjo apie tai, kad pilnai apginti žydus ir nuo jų nuimti atsakomybę už Kristaus kančias ir nužudymą. Jis pasiekė, kad kinas nebūtų platinamas Europos valstybėse arba tose visuomenėse, kuriose sinedriono nuosprendis Kristui galėjo sukelti antižydiškas nuotaikas ir jausmus. Viskas pasibaigė tuo, kad Bnai Brith sukūrė daugelio kitų masonų organizacijų pavyzdžiu savo nuosavą „Kinematografistų Bendriją“, kuri vienijo „brolius-judėjus“ - nuo aktorių, kino režisierių ir scenaristų iki gamintojų ir filmų rodytojų. Ir ši brolija tapo tokia galinga, kad jau minėtas William Hayes, pakvietė Alfred Cohen į filmų gamybos studiją Niujorke, kad šis stebėtų atranką visų scenarijų, turinčių nors kokį ryšį su žydų tema.

Užbėgant į priekį, verta nurodyti, kad 1939 metų gruodžio mėnesį prie Bnai Brith buvo užregistruota jau speciali Kinematografistų ložė numeriu 1366. Savo reikšmę ji prarado 1960- aisiais metais, nes buvo per daug uždara, ir 1974 metais jos naujas pirmininkas Herbert Morgan pavertė ją į mišraus tipo ložę. Ji pasivadino „Cinema Unit 6000“ ir, įgavusi ankstesnę jėgą, davė savo nariams „pagrindą identifikavimui savo judėjiškumo su profesionale veikla“ (kaip išsireiškė vienas iš jos pirmininkų Ted Lazarus).