Darja Aslamova
Specialioji „Komsomolskaja pravda“
korespondentė Darja Aslamova su nuostaba aptiko, kad pagrindinėje
Europos valstybėje atsirado slaptas pasipriešinimo frontas
pabėgėlių antplūdžiui.
Slaptas prancūzų pasipriešinimas
„Tai mano pasididžiavimas.
1943 metų rusiškas snaiperinis šautuvas iš Stalingrado. Draugai
padovanojo Kalėdoms“.
„Žana D'Ark“ (toks pseudonimas
mano naujos draugės prancūzės iš mažo miesto Kalė) —
mokytoja, dviejų vaikų mama, subrendusi, bet vis dar patraukli
moteris su tikru prancūzės šarmu. Nors apsiavusi sunkius butsus ir
kamufliažines kelnes, bet lūpos dažytos — klasikiniais raudonais
lūpų dažais. Jaukiame namelyje prie židinio šildosi katinai ir
šunys, už lango audra, atėjusi iš Lamanšo sąsiaurio ir
sulaužiusi daugybę medžių mieste. (Žiemą čia visada šlykštus
oras.) Iš virtuvės sklinda nuostabūs kvapai šnypščiančių ant
keptuvės padažų ir aštrių sūrių. „Žana“ pilsto šampaną,
tipišką aperityvą prieš sočius prancūziškus pietus. Sunku
įsivaizduoti labiau taikų paveikslą.
„Ir tu gerai šaudai?“ - su abejone
klausiu „Žanos“. „Neblogai,- sako ji. - Bet blogiau, negu mano
vyras ir trylikos metų duktė. Štai duktė — puiki snaiperė. Ji
mokėsi kelis metus. Eime į sodą, ten galėsi pabandyti“.
Mažas sodas apsuptas aukštų sienų.
Aš pagarbiai imu į rankas šventą ginklą, pergyvenusį baisias
Stalingrado kovas, žiūriu į optinį taikiklį, bet... ne.
„Negaliu, - sakau aš. - Vis tiktai aš žurnalistė. Na o tu?
Nejaugi tu pajėgsi iššauti į žmogų?“ „Jeigu teks ginti savo
namus, -žinoma! Paskutinius du metus mes
ruošiamės neišvengiamam pilietiniam
karui Prancūzijoje. Musulmonai užkariautojai prieš prancūzus.
Negalvok, kad mes pasidavėme“. Staiga „Žana“ susigriebia:
„Dieve mano!Padažas prisvilo! Visi prie
stalo!“
„Jie išėjo, bet žadėjo
sugrįžti“
Madam Anik, prancūziškų delikatesų
parduotuvės Kale šeimininkė, ištraukia sunkų durų kaištį.
Uraganiškas vėjas iš sąsiaurio įstumia į vidų du pirkėjus, su
kuriais madam pagal prancūzišką tradiciją karštai bučiuojasi.
Šita maža žilaplaukė moteris, nukirpta bebriuku, du metus gynė
savo verslą nuo atėjūnų. „Mes leidome klientus tiktai po
skambučio. Vis niekaip negalime atprasti, - paaiškino ji. - Prieš
kelias savaites musulmonus išvežė iš čia ir paskirstė po visą
Prancūziją. Kažkas pasislėpė mieste. O pusantro tūkstančio
gyvena gretimame Diunkerke“.
Prieš du metus Kale, miestelį su 75
tūkstančiais gyventojų, užplūdo pabėgėliai iš Libijos,
Sudano, Afganistano, Irako. Dešimt tūkstančių žmonių! Iš
principo, gyventojams nereikėjo prie kažko priprasti. Gyventi greta
su keltu ir tuneliu, jungiančiu Prancūziją su Anglija, kur
veržiasi dauguma pabėgėlių, - tai neišvengiama kęsti migrantus,
norinčius persikelti per sąsiaurį. Dar nuo Jugoslavijos karo čia
amžinai grūdosi migrantai. Bet jie nedarydavo problemų. Tylūs,
užguiti, nelaimingi žmonės. O štai „Džiunglės“ tapo tikru
košmaru. Pabėgėliai atėjo kaip užkariautojai.
Kale — miestelis, mažai patrauklus
turistams, ir be stambios pramonės. „Mes išgyvendavome dėka
anglų. Jie keltu persikeldavo Lamanšą ir supirkdavo prancūziškus
delikatesus. Vynus, fuagra, konjakus. Anglijoje viskas žymiai
brangiau. Ir kiekvienas čekis — ne mažiau negu 500 eurų! -
prisimena madam Anik. - Atėjo pabėgėliai, dingo pirkėjai su
storomis piniginėmis. Ir visas verslas sustojo“.
Mažame Kale, kur visi žino vienas
kitą, ėjimas į parduotuvę — tai galimybė aptarti visus
skandalingus įvykius. „Migrantai žiūrėjo į moteris kaip į
mėsą! - su pasipiktinimu kalba pirkėja Mari. - Aš, vedusi
moteris, negalėjau ramiai pereiti gatve. Man iš paskos švilpė ir
čepsėjo afganai, darydami neprideramus žestus. Moterys bijojo
išleisti dukteris į gatvę. Buvo keli išprievartavimai stovykloje,
bet policija taip nieko ir nesurado. Musulmonai mus visas skaitė
prostitutėmis. Beje, čia ir iš tikrųjų privažiavo prostitučių.
O šitie taip vadinami savanoriai!“ Mari
su panieka šnorpuoja.
„Atvykdavo jaunutės mergaitės iš Belgijos, Anglijos ir
Prancūzijos, visoms joms norėjosi nuotykių ir egzotiško sekso su
jaunais gražiais vaikinais iš stovyklos. „Džiunglėse“ net
buvo diskoteka! Gėda
buvo dėl pagyvenusių savanorių, storų,
negražių, iš humanitarinių organizacijų, iš tų, kas neatrado
savęs gyvenime. Jos irgi linksminosi su migrantais, neva iš
gailesčio. Seksualinės savanorystės rūšis. Afrikiečiai ir
afganai nesišlykštėjo net šiomis senėmis“.
„O lia lia! Vos
nepamiršau! - ploja delnais madam
Anik. - Šiomis dienomis atvežtas jaunas vynas, božolė. Kas nori
paragauti?“
Iš ąžuolo statinės teka
stebuklingos vynuogių sultys, tik pakišk stiklines, ir kalbos
tuojau tampa laisvesnėmis. Prancūzai nebūtų prancūzais, jeigu
nemėgtų nepritinkamų anekdotų.
„Žinai, kas tai seksas migrantų
stiliuje? - juokiasi Mari. - Prostitutė ateina į „Džiungles“
užsidirbti. Pabėgėlis siūlo jai šimtą eurų už seksą
migrantiškai. Ji bijo. O jei tai koks tai ypatingas iškrypimas?
“Ne“, - nesutinka ji. „300 eurų!“ „Ne!“ „O už
tūkstantį eisi?“ „Buvę nebuvę“ - galvoja prostitutė. Jie
atidirba savo valandą bungalo pabėgėliams ir net nusivylė. Seksas
kaip seksas. „Dabar mokėk“, - reikalauja ji. „Taip aš
pabėgėlis. Čekį gali nusiųsti į vietinę meriją, jie už viską
moka“. Visi juokiasi.
„Džiunglės“ tapo miestu mieste,
su mečetėmis, chamamais, bordeliais ir 75 restoranais, - tęsia
Mari. - Pas visus pabėgėlius buvo pinigai ir brangūs telefonai,
kuriais juos aprūpino labdaros organizacijos. Tualetus už juos valė
savanoriai. Pabėgėliai net neskalbė drabužius ( tarp kitko, visi
daiktai iš žinomų firmų). Jie tiesiog juos išmesdavo, kad
sekančią dieną gaudavo naujus drabužius. Pas visus buvo
naujutėlaičiai dviračiai, gauti dovanai. O mūsų miestelis
neturtingas. Ne kiekvienas gali padovanoti vaikui dviratį Kalėdoms.
Kale bedarbystė yra 16 procentų. Bomžai miega tiesiog gatvėse, o
tu pati matai, koks pas mus oras. Visa žiemą jūra audringa, ir
keli mėnesiai per metus – veriantis vėjas ir lediniai lietūs.
Kada pabėgėlius išvežiojo po visą Prancūziją, sandėliuose
liko milžiniški kiekiai šiltų drabužių, puikaus maisto. Mes
prašėme labdaros organizacijų padėti mūsų prancūzams. Juk Kale
stipriai nukentėjo nuo okupacijos. Mums arogantiškai atsakė, kad
BALTŲJŲ problemos jų neinteresuoja. Visas atsargas nusiųs į
Graikiją naujiems pabėgėliams. Mes neturime iliuzijų. Pabėgėliai
sugrįš. Virš tūkstančio žmonių paprašė politinio
prieglobsčio Kale ir greičiausiai jį gaus. Viskas jiems bus
nemokama: būstas, maistas, mokymas mokyklose ir universitetuose, o
po to pilietybė ir balsavimo teisė“. <...>
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą