Europa dar nespėjo
atsigauti po tokio žemės drebėjimo, kaip šią vasarą įvykęs
referendumas Didžiojoje Britanijoje, per kurį piliečiai balsavo už
išėjimą iš Europos sąjungos, o jau šį sekmadienį, gruodžio 4
dieną įvyks sekantis sukrėtimas – referendumas Italijoje.
Referendumas šaukiamas
dėl valstybės valdymo sistemos reformos. Kaip pareiškė premjeras
Matteo Renzi, reformos tikslas – supaprastinti ir valstybės
valdymo sistemą įgaliojimus perskirstant centrinės vyriausybės ir
parlamento naudai senato ir regioninių valdžių sąskaita.
Faktiškai referendumas
turi atsakyti į klausimą, ar Italija liks ES sudėtyje. Renzi
politiniai oponentai mano, kad dabartinis premjeras siekia papildomų
įgaliojimų tam, kad dar labiau įtraukti Italiją į europinę
integraciją. O ji, jų nuomone, yra pagrindinė dabartinių Italijos
vargų priežastis.
Italijos Euro skeptikai
užima griežtą poziciją Europos Sąjungos atžvilgiu: išėjimas
šalies iš šio susivienijimo arba kraštiniu atveju iš euro zonos.
Renci oponetais yra kairysis judėjimas „Penkios žvaigždės“,
vadovaujamas Beppo Grillo ir dešinioji „Šiaurės lyga“ (lyderis
– Matteo Salvini). Prmjerą kritikuoja jau ne tik euroskeptikai,
bet ir dešinioji partija „Forca Italia“, vadovaujama Silvio
Berluckoni ir net bendrapartiečiai. Referendumas iš tiesų gali
pasibaigti reformos atsisakymu, Renci atsistatydinimu, laikinosios
vyriausybės formavimu ir priešlaikiniais rinkimais. Vienu iš
galimų vystymosi variantų po referendumo gali būti Italijos
pasitraukimas iš euro zonos.
Tarp šalių, įeinančių
į Euro zoną, daugiausiai jos išlaikymo šalininkų yra tose
valstybėse, kurios paskutinės pateko į „euro“ klubą. Nuo 80
iki 90 procentų respondentų narystę euro zonoje palaiko Lietuvoje,
Latvijoje, Slovėnijoje, Slovakijoje, Airijoje. O mažiausias
procentas (apie 50) užfiksuotas Kipre ir Italijoje – pas euro
zonos „veteranus“.
Iš euro zonos narių
reikalaujama laikytis griežtos monetarinės ir fiskalinės drausmės,
o Italijai tai padaryti vis sunkiau. Juk Italija, būdama trečia
Europos sąjungos valstybe pagal ekonomikos potencialą, yra sąrašų
pabaigoje pagal finansinės sveikatos rodiklius. Visų pirma, krinta
į akis didelė suvereni skola – maždaug 135% BVP (pagal kitus
vertinimus, net 140%) BVP. Aukštesnis šis rodiklis tik pas Graikiją
– apie 170% BVP.
Pagal suverenią skolą
Graikija ir Italija lyderiauja ne tik Europos sąjungoje, bet ir
pasaulyje. Su jomis gali konkuruoti tiktai Japonija (249%) ir Libanas
(139%). Triukšminga Graikijos ekonomikos gelbėjimo kompanija
nukreipė visuomenės dėmesį nuo sudėtingiausios situacijos
kaimyninėje šalyje – Italijoje, kuri taip pat yra tik vienas
žingsnis nuo suverenaus bankroto. Dalinai prie to prisidėjo
reitingų agentūros, kurios nepagrįstai aukštino Italijos
finansinius reitingus.
Tuo tarpu skolų
problemos Italijoje žymiai rimtesnės, negu analogiškos problemos
Graikijoje. Juk absoliuti Italijos valstybės skola dar prieš du
metus viršijo 2 trilijonus dolerių; pagal paskutinius duomenis –
2,33 trilijonus dolerių. O Graikijos ji kiek didesnė negu 300
milijardai dolerių. Suvienyta Europa Graikiją gelbėjo su didele
jėgų įtampa, Italijai gi tokių jėgų (tiksliau, resursų)
atrasti nepavyks. Italijos iždui valstybės skolos aptarnavimas
vidutiniškai kainuoja beveik 90 milijardus eurų per metus. Tai
labai didelė našta biudžetui – apie 10% jo išlaidų dalies. Kol
kas aptarnavimas vyksta pagal minimalią procentinę normą – nes
ECB vykdo kiekybinio suminkštinimo programą. O jeigu ši programa
pasibaigs ir normos padidės? Italijai tai bus finansine katastrofa.
Su nepakeliama suverenios
skolos problema tampriai susieta kita finansinė problema –
nestabili Italijos bankų sistema.
Visa Europos bankų
sistema nepajėgė pilnai atsigauti nuo paskutinės 2007- 2009 metų
finansų krizės pasekmių, bet Italijos bankų sistema atsidūrė
ypatingai sunkioje padėtyje. Apie tai byloja Europos sąjungoje
surengti bankų stress-testai. Apimtys pradelstų kreditų Italijos
bankuose vertinamos 360 milijardais eurų, tarp jų suma beviltiškų
kreditų – 200 milijardai eurų (tai 15% šalies BVP).
Ypač sunki yra aštuonių
bankų padėtis, kuriuos reikia skubiai gelbėti arba skelbti jų
bankrotą. Tarp jų išsiskiria Monte dei Paschi di Siena – trečias
pagal aktyvų dydį, vienas iš seniausių Italijos bankų. Jo
finansinės padėtie pagerinimui reikia minimum 5 milijardų eurų,
kaip papildomo kapitalo skolų restruktūrizacijai (skaityk –
nurašymo). Dar trys – vidutiniai bankai: Popolare di Vicenza,
Veneto Banca ir Carige. Keturi nedideli bankai buvo jau išgelbėti
praėjusiais metais: Banca Etruria, CariChieti, Banca delle Marche
ir CariFerrara, bet šiais metais jie ir vėl nusirito į ankstesnes
pozicijas. Stambiausias pagal aktyvus Italijoje skaitomas bankas
UniCredit. Nors jis neįtrauktas į juodąjį sąrašą,
prisipažįsta, kad ir jam reikia 13 milijardų eurų „finasinio
gydymo“(suma, papildomai banko kapitalizacijai ir jo įsipareigojimų
restruktūrizacijai). Benzino į ugnį įpylė Tarptautinis valiutų
fondas (TVF): vasaros pradžioje jis pasisakė dėl Deutche Bank, kad
šis yra labai blogoje būklėje. To (viešo vertinimo atskiro
kredito instituto) TVF nedarė per visus septyniasdešimt savo
gyvavimo metų. O jau rugsėjo mėnesį Fondas padarė dar
sensacingesnį pareiškimą: per artimiausius du-tris metus dauguma
Italijos bankų numirs, išgyvens tiktai 15 stambiausių Italijos
kredito organizacijų.
Italijos bankų gyvybės
regimybę pavyksta palaikyti dėka to, kad jie egzistuoja sąskaita
kreditinės paramos, kurią jiems teikia Italijos bankas, o šis savo
ruožtu gauna paramą iš Europos Centrinio Banko (ECB). Atsiskaitymų
sistemoje Target2 pas Italijos CB sukaupta ECB skola 354 milijardai
eurų (22% BVP) – šis rodiklis atspindi, kiek lėšų ištekėjimas
iš šalies viršija pritekėjimą, pas Italiją jis yra maksimalus
tarp euro zonos šalių ir toliau auga. Bet kuriuo momentu ECB gali
liautis teikti fondus Italijos Bankui (kaip jis tai padarė
praėjusiais metais Graikijos centrinio banko atžvilgiu, kada ši
šalis ruošėsi skelbti bankrotą).
Kokiu būdu Renci
ruošiasi veikti finansinėje sferoje tuo atveju, jeigu sulauks
palaikymo savo reformai per referendumą? Jis tikisi kreiptis į
Briuselį (Europos komisiją) ir Frankfurtą (Europos centrinis
bankas) dėl finansinės pagalbos Italijos bankams. Greičiausiai,
jam bus atsakyta. Tiesiog dėl tos priežasties, kad sugalvoti dar
prieš kelis metus Europos bankų paramos ir gelbėjimo fondai
(rėmuose kuriamo Europos bankų sąjungos – EBS) nėra suformuoti.
Tada Renzi bandys gelbėti
bankus Italijos iždo sąskaita, bet tai daugumai nepatiks. Po
2007-2009 metų finansų krizės Briuselyje buvo pasiektas
susitarimas gelbėti bankus tiktai bail-in metodu, bet niekada ne
metodu bail-aut. Antras iš įvardintų metodų reiškia, kad bankai
gauna išorinę paramą iš valstybės iždo (būtent jis buvo
naudojamas finansų krizės Europoje ir JAV metu ir iššaukė
visuotinį pasipiktinimą tarp politikų ir visuomenės). Pirmasis
metodas – gelbėjimas vidinių resursų sąskaita. Turima omenyje,
kad galimi banko bankroto nuostolius (arba jo išgelbėjimo nuo
bankroto) padengia akcininkai, banko obligacijų savininkai
(investoriai), o taip pat esant būtinybei klientai, turintys banko
depozitus. 2013 metais bail-in metodas buvo aprobuotas Kipro
bankuose.
Ir taip, Europos sąjunga
bus prieš bail-aut metodo naudojimą, kuris gali tapti blogu
pavyzdžiu kitoms šalims ir nubraukti bankų gelbėjimo patirtį
Kipre. Jau nėra nei ko kalbėti apie tai, kad bankų gelbėjimas
bail-aut metodu padidins jau ir taip didelę iždo skylę.
Praėjusiais metais Italijos valstybės biudžeto deficitas buvo 5,4%
išlaidų dalies atžvilgiu. Buvo net Briuselio bandymai skirti baudą
Italijai už Maastrichto sutarties normų dėl leistinų biudžeto
deficito normų pažeidimą.
O prieš bail-in metodo
panaudojimą pasisako milijonai paprastų italų. Italijos bankų
ypatumu yra bankų obligacijų (bondų) platus paplitimas pas
gyventojus: pas milijonus obligacijų savininkų yra obligacijų už
30 milijardų eurų. Kažkas panašaus į visaliaudinį bankinį
kapitalizmą. Jeigu neužteks „individualių investorių“ lėšų,
gali būti bandoma panaudoti „skolų restruktūrizavimui“ bankų
„individualių investuotojų“ lėšas. Tik štai liaudies
apiplėšimas bankų gelbėjimo vardan gali sukelti rimtus
socialinius neramumus.
Italų atsisakymas nuo
valstybės valdymo reformos gali jau dabar būti vertinamas kaip
Italijos išėjimo iš euro zonos signalas. Tai iššauks kapitalų
ištekėjimą iš šalies, kas savo ruožtu išprovokuos fondų
indeksų kritimą, išlaidų skolų aptarnavimui didėjimą,
tolimesnį skolų piramidės didėjimą. Negalima atmesti, kad
Italijos krizė gali persimesti į kitas ES valstybes. Italijos
Bankas periodiškai pareiškia, kad žlugus referendumui (jo
atsisakymas) gali sukelti „svyravimų finansų
rinkose sustiprėjimą“.
Renzi politiniai
oponentai reikalauja, kad Italijos centrinis bankas baigtų panašius
pareiškimus, nes tai – spaudimas į būsimo referendumo dalyvius.
Būsimas referendumas jau
sukūrė nestabilumą finansinėse Europos rinkose. Nesileisdamas į
detales pasakysiu, kad finansiniai spekuliantai veikia į euro kurso
mažinimą trumpoje ir vidutinėje perspektyvoje, savo žaidimus
siedami su „Italijos faktoriumi“. Prancūzijos bankas Societe
Generale prognozuoja, kad 2017 metais euro kursas susilygins su JAV
doleriu kursu.
Kai kurie Italijos
politikai naiviai mano, kad Briuselis gali padėti Italijai įveikti
skolų ir bankų krizę: neva, pas vieningą Europą yra galingas
lokomotyvas – Vokietija. Tačiau tai iliuzija. Santykinis lygis
Vokietijos suverenios skolos ne toks jau mažas - 77% BVP. Absoliutus
dydis – 2,2 trilijonai eurų (praėjusių metų duomenys). Po
Didžiosios Britanijos išėjimo iš ES krūvis Vokietijai, kaip
europinio biudžeto donorui išaugs. Dar vasarą Mattio Renzi
derybose su Angela Merkel zondavo pagalbos Italijos bankams galimybę
iš bendrų Europos fondų – ir gavo kategorišką atsisakymą.
Vokietija ir pati ant bankų krizės ribos. Istorija su Deutche Bank
nepasibaigė. Galimas šio stambiausio kreditinio Europos instituto
bankrotas gali išprovokuoti visos Europos bankų krizę dar
greičiau, negu jis prasidės Italijoje.
Vertė Algimantas
Lebionka
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą