Paryžių okupavo žiurkės

Atėjūnai iš Azijos ir Afrikos į Europos miestus atnešė nenusakomą betvarkę, šiukšlių krūvas, sukūrė puikias sąlygas veistis žiurkėms. Iš viduramžių atėję žmonės sugrąžino į Europą jos viduramžių problemą – žiurkes. Gruodžio 29 dieną dėl žiurkių antplūdžio Paryžiuje buvo uždarytas sodas prie Sen-Žak bokšto miesto centre, aptverta pieva Eifelio bokšto papėdėje.

Paryžių iš „meilės miesto“ atėjūnai pavertė žiurkių miestu. Pranešama, kad Paryžiaus merija „skelbia kovą žiurkėms, kurios šeimininkauja šio miesto gatvėse ir parkuose“. Merijos pareiškime sakoma, kad „Vis didėjantis žiurkių skaičius mieste sukelia sanitarines, estetines ir ekonomines problemas“.

Šiandien žinoma vienintelė efektyvi kovos priemonė su žiurkėmis – tai tvarka. Žiurkė - evoliuciškai gana artimas primatams gyvūnas, labai protingas ir išradingas, o dėl vislumo greitai mutuojantis ir prisitaikantis prie aplinkos sąlygų. Kol bus maisto, tol bus gausu žiurkių. Todėl Paryžiaus merija gali nors ir apsidirbti aukštielninka, ji bejėgė mieste, kur ištisi rajonai paversti Afrika, Arabija, Azija, kur gatvėse mėtosi kalnai šiukšlių ir maisto atliekų. Atėjūnų, šių laukinių žmonių, neperdirbsi, neperkelsi iš viduramžių į 21 amžių, jie patys perdirbinėja nuo tolerancijos išprotėjusią Europą ir Paryžių, pritaiko aplinką savo laukiniams poreikiams.

Europoje paplitusios dvi žiurkių rūšys: rudoji (pilkoji) -Rattus norvegicus (18-26 cm) ir juodoji – Rattus rattus (16-23 cm), kuri yra rudosios žiurkės išstumta iš miesto požemių, rusių ir žemutinių namų aukštų. Žiurkės platina marą, endeminę žiurkinę dėmėtąją šiltinę, cucugamušį, ku karštligę, salmoneliozę, trichineliozę, tuliaremiją, leptospirozę, toksoplazmozę, pasiutligę.