Tai, kad elita
gali manipuliuoti su statistika ir, kad jie tai dažnai daro, nieką,
tikriausiais, ne šokiruoja. Belgijoje – ir visose vakarų
Europos valstybėse, išskyrus Austriją – šis neformalus lobi
bando duoti toną viešuose debatuose, kad iškelti pro migracinę
dienotvarkę.
Per santykinai trumpą laiko tarpą
Belgija stipriai pasikeitė. Be kokio nors išankstinio aptarimo tapo
masinės imigracijos šalimi. Vos per 15 metų gyventojų skaičius
padidėjo maždaug milijonu – nuo 10.2 milijonų 2010 metais, iki
11.3 milijonų 2015 metais. Tai augimas 10% per labai trumpą laiką.
Laikotarpyje nuo 2000 iki 2010 metų imigracija neto buvo devynis
kartus didesnė, negu Olandijoje, keturis kartus didesnė, negu
Prancūzijoje ar Vokietijoje, ir net didesnė, negu Jungtinėse
Valstijose, šalyse, istoriškai atvirose imigracijai.
Tačiau šie faktai ir statistika ir
toliau slepiami nuo Belgijos gyventojų. Elitos pačios nusprendė,
apie ką leidžiama kalbėti, apie ką reikia tylėti, kad priversti
žmones priimti imigraciją ir išvengti piliečių susirūpinimo
augimo.
Tai nėra vienas didelis suokalbis (esu
priešingos nuomonės, A.L.), tiktai, geriausiu atveju, nuoširdus
entuziazmas multikultūralimo ideologijai, arba, blogiausiu atveju,
freidistinės psichologijos mechanizmas: sublimacija, išstūmimas ir
nuslopinimas.
Migracijos statistika pateikta metinių
ataskaitų pavidalu. Jeigu šie rodikliai krenta, lyginant su
praėjusiais metais, tai ypač pabrėžiama. Jeigu atvirkščiai, tai
bus sumenkinama. Mes niekada nepamatysime statistikos, parodančios
augimą per pastaruosius 10 ar 20 metų. Nagrinėjami srautai
[imigrantų] per metus retai tampa jaudulio pretekstu, bet jeigu jie
nurodomi 10 metų perspektyvoje, tampa grėsmingi. Pavyzdžiui,
kalbama paprastai apie 40 tūkstančių natūralizacijų per metus,
bet nei vienas iš šių informatorių nepasako mums, kad per
pastaruosius tris metus buvo 200 tūkstančių natūralizacijų, o
per 12 metų – 608 322. Šis skaičius sudaro 6% Belgijos
gyventojų. Be to, niekas nerašo, kad vos per kelis metus šie
migrantai atvyko į dešimt milijonų gyventojų turinčią šalį,
kurios gyventojų skaičius, priminsim, išaugo nuo 10.2 milijono
2010 metais iki 11.3 milijono 2015 metais.
„Elitos ir MIP nutarė, apie ką
galima kalbėti, o ką reikia nutylėti, kad žmonės priimtų
imigraciją“.
Į nedidelę, kaimynams atvirą
Belgijos teritoriją, kurioje yra „Europos sostinė, praeina visas
lobistų ir biurokratų korpusas, kurie atvyksta čia iš kitų
Europos šalių. Šis skaičius bus visada didesnis, negu skaičius
žmonių, atvykusių iš kitų kontinentų.
 |
| Nuotraukoje eilė prie migracijos įstaigos Briuselyje |
Tai iš Prancūzijos ir Olandijos
stebimas pats didžiausiais kasmetinis pritekėjimas imigrantų į
Belgiją, bet po kelių metų jie sugrįžta į savo šalis. O
turkai, marokiečiai ir atvykėliai iš kitų kontinentų lieka.
Tokiu būdu, susidaro apgaulingas įspūdis, kad imigrantai, kas į
Belgiją atvykstantys, pagrindinai, europiečiai.
MIP reguliariai pateikia prognozes, kad
Belgijos gyventojų skaičius auga, ir, kad šis augimas tęsis.
Tačiau niekas nesuriša šio fakto su imigracija, nors nuo 2000 metų
tai buvo pagrindinis faktorius, didinantis gyventojų skaičių.
Per artimiausius dešimtmečius – jau
dabar viena iš tankiausiai apgyvendintų Europos valstybių – vėl
padidins gyventojų skaičių vienu ar dviem milijonais ir teks
susidurti su didelėmis problemomis, surištomis
su dideliu gyventojų tankumu tokiose srityse, kaip būsto rinka,
švietimas, sveikatos apsauga, transportas, aplinkos apsauga ir t.t.
Šis prognozuojamas
gyventojų skaičius niekada nesiejamas su musulmonų skaičiumi
Belgijoje, kuris padvigubės (iki 1 250 000, t. y. 11,1% gyventojų)
ar net patrigubės (iki 2 580 000, t. y. 18,2 % visų gyventojų) iki
2050 metų, pagal prognozes, paskelbtas Pew kompanijos.
Sąžininga ataskaita, skirta šioms
demografijos prognozėms, turėtų skambėti taip: „Greitai mūsų
bus milijonu daugiau, dauguma kurių sudaro musulmonai“. Bet tokia
antraštė neabejotinai sukels diskusiją apie demografiją,
gyventojų tankį ir musulmonų integraciją, o tai neįeina į
Europos elitos programą. Jos nenori taip
stipriai jaudinti savo piliečių.
Gyventojų skaičius Briuselyje didėja,
vidutiniškai, 1% per metus. Tai visada vertinama, tarp kitko, kaip
demografinis augimas, niekada, kaip imigracijos bumas. Tačiau
geriausiu šio augimo paaiškinimu yra
imigracija ir didelis gimstamumo koeficientas pas moteris-imigrantes.
Migrantų sukeltos socialinės problemos
jau darbas labai ryškios. Pavyzdžiui, 90% žmonių, gaunančių
socialines išmokas Briuselyje – tai
imigrantai, arba jų palikuonys. Atsiranda beprecedentis spaudimas į
valstybinę administraciją ir į visuomeninių
paslaugų teikimą:
ligonines ir visuomeninį transportą, kur keleivių skaičius per
pastaruosius 15 metų padvigubėjo. Reikėjo padidinti vietų skaičių
mokyklose papildomiems 40 tūkstančių moksleivių per pastaruosius
10 metų. Niekas nekalba apie su tuo susietas išlaidas. Apie šias
temas tiesiog nutylima, taip, tarytum jo visai nebūtų surištos su
imigracija.
Vienas iš efektyviausių būdų
sumenkinti pagrįstus piliečių būgštavimus yra iš jų
pasišaipyti ir parodyti, kad dauguma gyventojų menkai išprusę.
Pavyzdžiui, galima atlikti apklausas vertinimo musulmonų skaičiaus
šalyje, o po to šaipytis iš to, kad dauguma respondentų per daug
padidina šį skaičių. [Tvirtina, kad] jeigu belgai (ar
europiečiai) būtų geriau informuoti ar protingesni, nesijaudintų
dėl imigracijos ir vėl gyventų super „naujame nuostabiame
pasaulyje“. Tokie išradingai sukonstruoti tyrimai naudojami tiktai
vertinant imigraciją, niekada bedarbystės atveju, dėl skaitymo ir
rašybos įgūdžių, arba bendrų nacionalinių pajamų. Tokiu būdu
niekas nebando atsižvelgti į gyventojų interesus šiuo klausimu.
Apie 50% imigrantų į Belgiją
atvyksta pagal šeimų susijungimo programą. Šie skaičiai yra
didesni, negu pas mūsų Europos kaimynus, ir didesni, negu daugelyje
Europos valstybių, nors visas vakarų Europos valstybes palietė
masinė imigracija. Problema tame, kad imigracija, su kuria nes
susiduriame Europoje, iš esmės auga eksponentiškai ir nesibaigia.
Mes taip pat žinome apie pro forma sudarytas santuokas, apie
poligamiją, apie santuokas tiktai savo bendruomenės rėmuose
(dauguma turkų ir marokiečių santuokų) ir, žinoma, apie daugybę
piktnaudžiavimų ir machinacijų.
Šeimų susijungimo demografinės
pasekmės niekada nebuvo pilnai paaiškintos. Net Eurostatas,
oficialus Europos Sąjungos statistikos biuras, maišo tarpusavyje
duomenis ir ideologiją: „imigracija“ - tai „gerai Europai“.
Eurostato paskutinės ataskaitos apie migraciją (2017 metų kovas)
pirmose eilutėse galima perskaityti: „Tarptautinę imigraciją
konkrečiose šalyse galima panaudoti sprendžiant problemas darbo
rinkoje. Pati imigracija, be abejonės, kompensuoja tendenciją
gyventojų senėjimo daugelyje Europos sąjungos valstybių“.
O taip: migracija turėtų augti!
Jeigu neįvyks greitas žinių ir
informacijos augimas apie nesibaigiantį imigrantų antplūdį,
masinė imigracija tęsis. Visur Europoje bando kruopščiai slėpti
šiuos faktus. Jeigu mes norime, kaip nori dauguma europiečių,
kontroliuoti ir sulėtinti imigraciją, Europos
tautos turi mažų mažiausiai suvokti situacijos rimtumą.
Reikalauti sąžiningos informacijos
apie migracijos krizę nepaprastai svarbu, jeigu mes norime
demokratinėse šalyse išsaugoti žodžio laisvę.
Alain Destexhe yra Belgijos senatorius,
buvęs generalinis sekretorius „Gydytojai be sienų“ ir buvęs
pirmininkas International Crisis Group.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą