Angela Merkel kaip Štazi gyvatės kiaušinis. Olegas Veksleris (pabaiga)

Atsimenate posakį - „Revoliucijas pradeda idealistai, daro romantikai, o vaisiais naudojasi niekšai“? Rytų Vokietijos revoliucija netapo išimtimi." Sraipsnio vertimo pradžia.

70-jų pabaigoje Štazi tarnavo virš 200 tūkstančių žmonių (šešiolikai milijonų gyventojų). Sunku patikėti, kad komjaunimo sekretorė ideologijai Mokslų akademijoje, kurią išleisdavo į VFR, aplenkė šis likimas. Stojant į Akademiją (o įstoti ten paprastai studentei iš provincijos buvo labai sunku), ji perėjo patikrinimą ištikimybe Honekerio komunistiniam režimui (slapyvardis Štazyje - „Bachman“) ir jis patvirtino ten jos šiaurietišką charakterį ir negailestingumą Reicho priešams, ištikimybę idealams. Pareiškė, kad ji priklauso SED (Sozialistische Einheitspartei Deutschlands, SED) elitui, pagrįsdamas tai keistu atsitikimu: 1981 metais pasieniečiai konfiskavo pas Merkel ant vokiečių-lenkų sienos, kurią ji kirto tris kartus, žurnalą, kurį leido „Solidarumas“, „Solidarumo“ narių fotografijas ir šios organizacijos atskiriamuosius ženklus. Pasieniečiai tuojau pat paskambino į Štazi valdybą Berlyne „pasitikėjimo telefonu“ 04-32-293-31. Nustebusiems pasieniečiams buvo atsakyta neliesti jos, dėl to prieš Merkel niekada nebuvo pradėta byla. Šnaideris, o paskui jį ir istorikai Roit ir Lachman, padarė išvadą, kad Merkel vykdė Lenkijoje kažkokią specialią užduotį.

Šio patikrinimo rezultatai užfiksuoti dokumentaliai. Bet kodėl tuomet neišliko jos Štazi byla?

Atsakymas paprastas: daugumos Štazi agentų bylos buvo sunaikintos. Gauko žinybos archyvuose yra 15 tūkstančių maišų su popieriaus juostelėmis, iš kurių kažkada buvo sudarytos šios bylos. Frayenhoferio instituto specialistai apskaičiavo, kad jeigu 30 žmonių bandytų sudėlioti šias juosteles, tai jiems prireiktų 800 metų. Ar ten buvo Merkel byla, niekas nežino. Tačiau šalutinių įkalčių jos darbo Štazi pakanka.

2005 metais WDR televizijos kanalas kūrė filmą apie Robertą Hofemaną, mokslininką-chemiką, vieną iš pačių žinomiausių VDR disidentų, seną komunistą, Hitlerio valdymo metu nuteistą mirties bausme už jo veiklą pogrindinėse grupėse „Europos Sąjunga“ ir „Raudonoji kapela“ ir po mirties paskelbtą pasaulio teisuoliams Jad-Vašeme, o nuo 1976 gyvenusio namų arešto sąlygomis prižiūrint Štazi (kaip Maskvoje tuo metu gyveno Sacharovas). Kažkurį laiko tarpą Hofrmanas, tiesa, turintis kairiuosius įsitikinimus, spėjo ir pats padirbėti Štazi. 1964 metais Hofemanas buvo pašalintas iš SEPG už „nukrypimą nuo marksizmo-leninizmo linijos“ ir atskirtas nuo profesijos (jis buvo direktoriumi Fizikinės chemijos instituto, to paties, kur dirbo Merkel). Patekimas prie mokslininko namo buvo griežtai ribojamas, buvo leidžiami tiktai tie, kam Štazi leido jį lankyti. Sąraše, kuriems buvo draudžiama lankyti Hofemaną buvo 70 žmonių. Operatyviniam darbui su mokslininku buvo priskirta 200 agentų. Jį „ginė“ uždarame procese ir aukščiau minėtas Gregoras Gizi, tuo pačiu metu pranešinėjantis Štazi visus pasisakymus chemiko ir kaupiantis prieš jį kompromatą (Hofeman buvo spausdinama Vakaruose ir aštriai kritikavo Honekerio režimą). Dirbo su juo ir aukščiau minėtas Frankas Šteinmajeris, suteikęs Merkel puikią karjerą.

Ir štai, peržiūrint fotografijas tų, kas lankė Hofemaną, televizijos žurnalistai aptiko Angelos Merkel nuotrauką. Ką veikė jo namuose ideologijos sekretorė, niekada nelindusi į jokią antivyriausybinę veiklą? Darė jam spaudimą, kad įtikinti jį atsisakyti nuo jo pareiškimų ir straipsnių nelegalioje spaudoje? Kartą žurnalistai kreipėsi į ją su šiuo klausimu, Merkel reagavo labai alergiškai, nedavė jokių komentarų ir uždraudė rodyti filme savo nuotrauką, apeliuodama į privataus gyvenimo neliečiamybę. Galiausiai filme parodė fotografiją, bet Merkel veidas joje buvo užtušuotas. Žinoma, kad Merkel du kartus kvietė WDR redaktorius ant kilimo į kanceliariją, kad duoti jiems „demokratijos pamoką“ ir duoti vertingus nurodymus, ką galima rodyti, o ką negalima.

O štai keli šveicarų žurnalistai šią fotografiją paskelbė šveicariškuose žurnaluose, kartu su tvirtinimais, kad Merkel lankė Hofemaną su Štazi užduotimi. Pikantiškumo situacijai pridėjo tas faktas, kai tuo momentu kad Angela tuo metu dalinosi biurą su Hofemano sūnumi, fiziku, kurį Štazi nuteikė prieš jo tėvą (ir jis, ir jo motina bendradarbiavo su Štazi prieš savo tėvą ir vyrą, kaip tai ne retai nutikdavo VDR, šalyje su 1 agentu 80 gyventojų), bet Merkel tvirtino, kad neturėjo su šiuo sūnumi nei mažiausių draugiškų santykių.

Po Šnuro demaskavimo „Demokratinis proveržis“ (DP) pradėjo griūti, rinkimuose 1990.03.18 jis pralaimėjo, gavęs tik 0,9% balsų, bet įėjo į rytiečių KDS ir greitai pilnai prisijungė prie KDS. Susijungimo suvažiavime Merkel buvo viena iš trijų delegatų nuo DP ir atstovaujama ten kaip „patikėtinė Lotaro de Mezjero“. Kada de Mezjeras tapo premjeru, jis ją paskyrė savo pirmininke. Prieš 5 metus, kalbėdama eiliniame Europos susijungimo jubiliejuje, Merkel pasakė apie savo buvusį patroną, Štazi agentą: „Jo politiniu tikslu buvo įvesti į teisinius rėmus siekį laisvės ir pasiekimo pasaulio revoliucijos, ir tai padėjo pamatus Vokietijų susijungimui“).

Tarp kitko, tėvas ir sūnus de Mezjerai buvo ne tiktai Štazi bendradarbiai, bet ir KDS nariai dar Honekerio laikais. Tiktai tai buvo ne ta KDS, o ypatinga, VDR partija, „ištikima taikos ir socializmo idėjoms“ (kaip ją vadino tata - „bloko partija“ arba „partijos okomponuojančios fleitos“), kas nesukliudė jai galiausiai susilieti su Vakarų Vokietijos pussesere. Buvo jos nariu ir trečias (po Šnuro ir de Mezjero) Merkel globėjas – Giunteris Krauze. Ar reikia kalbėti, kad ir Krauze buvo Honekerio režimo vertingu kadru ir jį irgi išleisdavo iš VFR, kas buvo leidžiama tiktai partiniams funkcionieriams ir Štazi darbuotojams?

Merkel gauna iš Krauze (dešinėje) jo KDS Maklenburgo vadovo postą 1993 m.

Krauze buvo jungtinės KDS ir DP frakcijos vadovu paskutiniame VDR parlamente; būtent jis kartu su Šoible sukūrė Vokietijų sujungimo sutartį. Kelios dienos iki šalies susijungimo 1990 metų spalio 3 dieną pasitarime su deputatais svarstant klausimą ar skelbti visuomenei deputatų pavardes, dirbusių Štazi, Krauze surengė isteriją, išprašė iš salės visus reporterius, o pas vieną reporterį, kuris kažką įrašė į diktofoną, atėmė įrašą su šauksmais „Aš jus užtampysiu po teismus!“ Rezultate šie vardai nebuvo paskelbti. O po kelių dienų Krauze tapo Bundestago nariu ir ministru ypatingiems pavedimams, o po to Vokietijos transporto ministru. 1993 metais Krauze teko išeiti į atsargą, nes jis susitepė korupcija (viena iš jo aferų buvo privatizacija poilsio zonų ir įvairiausių lengvatų savo žmonai ir savo būsto finansavimo iš biudžeto).

Po atsistatydinimo Krauze dirbo verslininku (tiksliau pasakius, aferistu) ir daug kartų buvo traukiamas į teismus už įvairiausius sukčiavimus, mokesčių nemokėjimą, iššvaistymą, melagingą bankrotą ir kita. Pakanka pasakyti, kad jis apiplėšė savo daugiametę sekretorę dviejų metų atlyginimo dydžio ribose, o kada teismas nutarė, kad jis turi grąžinti jai pinigus nors dalinai, padavė skundą. Keletą kartų nuo teismo jį gelbėjo senaties terminas, o 2002 m. teismas Rostoke vis-tiktai nuteisė 3 metams 9 mėnesiams (Vokietijoje tokie terminai yra skiriami tiktai už rimtus nusikaltimus), bet po vaikščiojimo penkis metus po visas instancijas Kruze ir vėl pavyko išlipti iš vandens sausam, gavus 2004 ir 2007 metais „chemiją“. 2009 metais jam vėl skyrė lygtinę 14 mėnesių bausmę už eilinį nusikaltimą. O po metų Šverine KDS Maklenburgo-žemutinėje Pomeranijoje šventė jubiliejų, kuriame dalyvavo du būsimi šios partijos žemių skyrių pirmininkai, seni draugai – Angela Merkel ir Giunteris Krauze. 1993 metais jis padarė Merkel savo įpėdine šiame poste. Abu pasakė kalbas. „Mūsų politikos centre, - pasakė Merkel, turėdama omenyje Krauze, - stovi žmogus, ne tik su savo privalumais, bet ir su savo prieštaravimais ir klaidomis“. Ir toliau, jau tiesiog apie seną draugą ir buvusį užtarėją: „Aš ir toliau dėkinga jam, kad jis padėjo man laimėti rinkimus savo apylinkėje ir gauti Bundestago mandatą“. 6 kartus (!) savo 40-minučių kalboje Merkel pavadino Krauze „brangus Giuneris“. Jeigu tai išversti į šiuolaikinę rusų kalbą, tai gausime „Savų nemeta!“ (o jeigu ne visai šiuolaikine, tai “Šitas kalės vaikas, bet tai mūsų kalės vaikas!). Ar ne tiesa, kažkuo primena smulkų tironą ir Naujojo-Ogariovo (ir ne tik priklausymu Štazi!).

O Krauze taip 5 kalėjimą ir nepasodino? O kodėl! Todėl, kad Vokietijoje visiškai nepriklausoma justicija. Todėl, kad Krauze kabinete kabo fotografija, kurioje Merkel spaudžia jam ranką, ir ne sena, o nauja. Ir to dėka jis gana kitų preferencijų, kaip konsultantas, direktorius „Prūsijos ateities vystymo Akademijos“, jos filialo, kur iš atliekų ir šiaudų ruošėsi gaminti naftą, ir kitų jo sukurtų kontorų „Ragai ir kanopos ir sūnūs“. Galų gale, pas leitenantus šmitus būna ir visai legalūs „vaikai“.

„Vienybės architekto“ snūkis ir Merkel reabilituoto nusikaltėlio Krauze tuo metu, kuomet Merkel čiulbėjo apie jį iš tribūnos, kaip rašo „Špigel“, iš blyškiai-rožinio tapo purpuriniu. Euforiškoje atsakomoje kalboje Krauze priminė, kai Merkel po jo jautriu vadovavimu spausdino prašymą dėl VDR įstojimo į VFR sudėtį, be to darė tai ant spausdinimo mašinėlę paties Milke, daugiamečio Štazi vadovo (tai simboliška!). Apie tai, kad Milke buvo kažkada buvo jų bendru viršininku, Krauze, atlikinėjęs tuo metu kelis lygtinius teistumus, suprantama, nepaminėjo, bet leido suprasti visiems esantiems, kad be jo, Krauze, Merkel nepakiltų tenm kur pakilo.

Tarp kitko, po 1993 metų ji darė tai jau be jo pagalbos. Tam laikui Merkel jau nesiejo nei su Šnuru, nei su Krauze, nei su de Mezjeru, jo pusiau oficiali pravardė dabar buvo - „Kolio senelis“ (to, kuris Helmutas). 1990 metų spalio 1 kada ji pati nuvyko pas jį į priėmimą ir sugebėjo jį sužavėti. Pas ją nebuvo daug pasiekimų: lojali, paklusni, pareiginga, mielai šypsojosi, o svarbiausia, būdama vyriausybėje padidindavo ryškiai tris privalomas kvotas: moterims, jaunimui ir „rytiečiams“. Na, ir padėjus ranką ant širdies, ar ne malonu turėti šalia savęs jauną mergelę, kada savo ragana, sena ir ligota, neišeidama sėdi namuose, pyksta ir pučiasi (kol vieną gražią dieną nenusižudė)?

Be to, valdžios žmonės visada vertina tuos, kas saugus asmeniškai jiems, kas negali išstumti. Stalinas skaitė saugiu sau Chruščiovą, Chruščiovas – bailoką Brežnevą. Lygiai taip pat Kolis skaitė skaitė nepavojingus sau savo protežė – Merkel ir Šoible. Jis irgi suklydo. Pati Merkel taip pat nenukrypstamai seka šiai taisyklei ir nuosekliai ir nušienavo aplink save visą politinį lauką, pašalindama visus savo potencialius paveldėtojus (pradedant Fridrichu Mercu ir Karlu cu Gutenbergu ir pabaigė Norbertu Riotgenu. Pažiūrėsim, ką ji padarys su Julija Kliokner). Tačiau trečią ketvirtą kadenciją net pas pačius atsargiausius nuneša stogą, jie patiki savo didybe ir nepakeičiamumu ir krečia masę kvailysčių. Taip buvo su Chruščiovu, su Koliu, su Ben-Gurionu su Neronu, su Cezariu, su Ivanu Rūsčiuoju, su Nikolaju Antruoju, tas pats vyksta dabar su Putinu ir su Merkel.

Todėl ar reikia stebėtis tuo, kad Merkel tapo tuo Brutu, kuris, sąlyginai sakant, papjovė savo globėją Cezarį? Peiliu į nugarą tapo straipsnis prieš Kolį FAZ, kur ji, būdama KDS sekretore, rašė: „Partija privalo išmokti tikėti į save ir savo ateitį be seno kovos žirgo Helmuto Kolio (kaip jis pats save noriai vadina), lygiai taip pat, kaip paauglys išeina iš brendimo periodo, praranda namus ir eina savo keliu“. Taip 2000 metais, per patį skandalą dėl anonimiškų paaukojimų ir juodų KDS kasų, faktiškai pučo išdavoje, nuvertusi iš pradžių Koli, o po to ir jo kronprinca Šoible, Merkel nelauktai visiems atsidūrė KDS viršūnėje.

Merkel jos triumfo dieną — kaip tik 2000 metų balandžio 20, Hitlerio gimimo dieną, buvo išrinkta KDS vadove.

Vokietijoje Merkel karjera eina į pabaigą. Pagal apklausą, su jos „pabėgėlių“ politika nesutinka 81% vokiečių, jo populiarumas žemiau plintuso. Pagal nuogirdas, šiais metais ji gali tapti pakeisti „Pokemoną“ JTO organizacijos generalinio sekretoriaus poste.

1994 metais Merkel ir generalinis sekretorius jos žemės skyriaus KDS Prešle su plakatu, kviečiančiu pasakyti kairiesiems „Ne!”.

Atsimenate posakį - „Revoliucijas pradeda idealistai, daro romantikai, o vaisiais naudojasi niekšai“? Rytų Vokietijos revoliucija netapo išimtimi."

Šaltinis: http://9tv.co.il/news/2016/02/12/221613.html

https://youtu.be/6olDHcSSFqk