Ar čia jau pabaiga, ar pabaigos pradžia?

Lietuvos herbo ir vėliavos išniekinimas vasario 17 dieną – ar čia kelio pradžia, kurį jau nuėjo Vokietija, naikindama valstybę ir vokiečių tautą?

Į Lietuvą atvykę Bundestago deputatai Christian Wirth ir Nicole Höchst „PressJazz pokalbiuose“ pasakė, kad jų kolegos ima kaukti, kai iš parlamento tribūnos išgirsta sakant „Vokietija“ ar „vokiečių tauta.“ Ar mes irgi žengiame tuo keliu? Manau, kad žengsime, jei laiku nepažabosime valstybės simbolių niekintojų, kaip tai numato Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas.

Vasario 20 dieną aš kreipiausi į Lietuvos Generalinį prokurorą, prašydamas nubausti vandalus, vasario 17 dieną išniekinusius mūsų Valstybės herbą ir vėliavą.

Vaida ir Kazimieras Juraičiai sukūrė video, kuriame aš pasakoju apie mano pareiškimą Generaliniam prokurorui, kodėl yra tokia kategoriška mano reakcija į šį vėliavos ir herbo išniekinimą. Aš noriu kiek plačiau išvystyti video siužete pradėtą temą.

Negali taip būti, mano nuomone, kad dvi, kaip minimum, mokslų daktarės nesuprato, kad jos daro nusikaltimą, numatytą baudžiamajame kodekse.

Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas sako:

127 straipsnis. Valstybės simbolių išniekinimas.

Tas, kas viešai nuplėšė, sudraskė, sulaužė, sunaikino, subjaurojo ar kitaip išniekino Lietuvos valstybės vėliavą ar herbą arba viešai pasityčiojo iš Lietuvos valstybės himno, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

Aš net negaliu abejoti, kad Generalinė prokuratūra skirs pelnytas bausmes šiems vandalams, o Valstybinės įstaigos ir aukštosios mokyklos pagalvos, ar žmonės, kurie tyčiojasi iš valstybės, gali ugdyti jaunąją kartą, būti šios valstybė institucijų ekspertais. Tai skandalas. Mes negalime tylėti. Ryt bus per vėlu!

Mano reakcija visiškai adekvati padarytam nusikaltimui. Nebaudžiamumas tik skatins tokius vandalus.

Šiandien Vokietijoje, išgirdę vien žodį „Vokietija“, „vokiečių tauta“, staugia jų parlamentarai. Juk jie tikri germanofobai, rasistai. Tuo tarpu „žalieji“ ar „kairieji“, banditai iš Angelos Merkel išlaikomų "Anifa", jau ne mūkia, jie jau šaukia: „Vokietija, tu utėlėtas šūdo gabale, padvėsk!“ 

Vokietijoje gyvenantis libanietis dr.Maksimiljan Krah klausia: „iš kur pas vokiečius atsirado neapykanta patiems sau?“

„Tarp absoliučios daugumos vokiečių, turinčių humanitarinį aukštąjį išsilavinimą dominuoja kliedesiai vertinti blogai kas savo ir gerai, kas yra svetima“, - sako Krah. Vokiečių žalieji, jo nuomone, sveikina islamo imigrantus todėl, kad jie neapkenčia vokiečių visuomenės.

„Kolektyvinės neapykantos fenomenas neapsiriboja Vokietija, bet čia ypatingai pastebimas. Tai stebima visose Vakarų šalyse. Ypač skausmingas Švedijos pavyzdys, kurios parlamentas nutarė paversti šalį daugianacionaline šalimi“. Tokiam nutarimai nesutrukdė nei išplitusi lytinė prievarta, nei atsiradimas No – go zonų, nei susikūrimas paralelinių visuomenių. Visuomenę į savižudybę veda įskiepytas kaltės jausmas, mano Krah.

Evgenij Anisimov rašo: „Multikultūralizmas puikiai atliko savo pagrindinį tikslą: išmušti iš po europiečių kojų savęs identifikacijos pagrindą, kam ir buvo sugalvotas šitas procesas.“ <...> „Šis terminas automatiškai asocijuojasi pas europietį galvoje su skaromis, mečetėmis ir srautu nenustatomos tautybės europiečių, žygiuojančių link socialinio aprūpinimo biuro, lydint dešimties žmonų tokios pačios nenusakomos tautybės, nešančių krepšiuose ant galvų visą vyro kilnojamą turtą. Bet visa ši atributika tėra tik priedas, ir nelabai brangiai kainuojantis, prie pagrindinio proceso, sugalvoto multikultūralizmo sumanytojų.

Autoriaus žodžiais, 1980 metais Europos politikai įmetė į mases cinišką ir melagingą lozungą „Kaip gerai, kad mes visi tokie skirtingi“, ir paskelbė apie multikultūralizmo epochos pradžią. Praėjus viso labo 25 metams, tie patys politikai pareiškė, kad multikultūralizmo idėja žlugo.“

Anisimov rašo: „Multikultūralizmas puikiai atliko savo pagrindinę funkciją: išmušti europiečiams iš po kojų savęs identifikacijos pagrindą, kam ir buvo sugalvotas šis procesas.

80-ais metais šių eilučių autorius trynė kelnes įvairiose Europos mokslo įstaigose.<...> Nuo to laiko 4 kartos europiečių, tai yra 150 milijonų žmonių, išaugo su tvirtu įsitikinimu nuo mokyklos suolo, kad jie nėra vokiečiai, prancūzai ar anglai, o tėra tiktai judo-krikčionika Europos kontinento gyventojų dalis.

90-aisiais metais MIP kilo Maastrichto isterija dėl „bendraeuropinių vertybių“, ir europiečių galvose susiklostė nauja asociacija: europinės vertybės = judo-krikščioniškos vertybės, kuriose, vėlgi, nėra vietos škotų, flamandų, bavarų ar katalikų vertybėms. Bet ir šioje traktuotėje multikultūralizmo rengėjams yra vienas nereikalingas komponentas - krikščioniškas.“ Todėl jis, autoriaus žodžiais, ir buvo eliminuotas.

„Nuo 80-ųjų Europos laikraščiai ima reguliariai spausdinti straipsnius apie prelatus-narkomanus, vyskupus-pedofilus , pastorius-alkoholikus. <...>. Visose valstybėse, bejėgiškai nuolaidžiaujant vietinėms vyriausybėms, išplito grupuotės pasivadinusios „Vizentalio draugijos“, „Annos Frank draugijos“, ir t.t. Jų oficiali iškaba pilna kilnumo: paieška ir baudimas nacistinių nusikaltėlių. Gana aktuali 2017 metams, kada mes švęsime 72 pergalės prieš Hitlerį metines.

Pagrindinis gi jų užsiėmimas - tai sudarymas ir publikacija begalinių sąrašų sulaužytų pieštukų, suplėšytų tualetinio popieriaus rulonų ir kitokių piktadarybių prieš žydų turtą, įvykusių kratų ir gaudynių metu žydų kvartaluose nuo 1933 iki 1945 metų. Sąskaitos už šiuos nuostolius, kartu su renta yra išstatomos toms valstybių vyriausybėms, kur tai vyko, ir vyriausybės visa tai apmoka.

Štai revizionistai ir sumanė pirmiausiai sustabdyti šį begalinį pinigų neįsivaizduojamomis sumomis pumpavimą iš europiečių kišenių. Įskaitant ir amžiną Vokietijos apmokėjimą Izraeliui už elektrą dėl karo nuodėmių.“

Amžinam valstybės apiplėšinėjimui pasipriešino Lenkijos valstybė, kuri priėmė įstatymą, numatantį baudžiamąją atsakomybę už teiginį „Lenkijos koncentracijos stovyklos“ ir kaltinimą visos lenkų tautos dalyvavus žydų Holokauste. Klausimo vertė 280 milijardų dolerių. Tiek turėtų sumokėti Lenkija JAV ir kitoms žydų organizacijoms už kilnojamą ir nekilnojamą žydų turtą, neva jų prarasta hitlerinės okupacijos metais. Lenkija priešinasi šiam jų valstybės apiplėšimui.

Lenkai neapsimetinėja, kai jiems spjaudo į veidą, kad tai lyja lietus. Lenkijoje vasario 6 dieną įsigaliojo IPN (Tautos atminties institutas, lenk. INSTYTUT PAMIĘCI NARODOWEJ) įstatymas, kuris numato bausmę iki trijų metų kalėjimo arba baudą už naudojimą formuluotės „lenkiškos mirties stovyklos“.

Anisimov palietė tik vieną medalio pusę. Yra ir kita – Europos tautų sunaikinimas buvo numatydas dar trečiame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje Europos Sąjungos „tėvo“ grafo ir masono Kudenchove Kalergi. Šiandien tai yra nuosekliai tarptautinio globalizmo vykdoma programa, „Sorošo planas“, kuris numato atvežti į Europą milijardą imigrantų iš Afrikos ir Azijos. Višegrado grupės šalys tam pasipriešino. Viena iš jų – mūsų kaimynė Lenkija.

Ar jūs galite įsivaizduoti, kokia būtų lenkų reakcija, jai kažkas sugalvotų Varšuvoje, minint valstybės nepriklausomybės atkūrimo šimtmetį, teplioti „Baltą erelį“, kažką jam pripaišyti, jį išpiešti ant žalios islamo vėliavos audeklo? Aš neįsivaizduoju. Lenkai yra verti pagarbos. Ar pagarbos verti lietuviai, bus aišku iš Generalinio prokuroro atsakymo, jo reakcijos.

Tai, kas vyko ant Naručio viešbučio balkonėlio, yra nusikaltimas.

Man ims prieštarauti, tolerancijos bet kokiam blogiui šalininkai sakyti, kad feministės norėjo pareikšti savo poziciją, tai jų teisė. Taip, kiekvienas gali reikšti savo įsitikinimus viešai, tik prie ko čia išniekintas valstybės herbas, vėliava? Tą dieną prie kiekvieno namo Lietuvoje buvo pakabintos Lietuvos vėliavos. Šie žmonės atėjo ne su trispalve, ne su istorine vėliava, o atsinešė su savimi įžeidimą mums. Šie žmonės nuo to balkonėlio surengė išsityčiojimą iš Valstybės šventės, jie spjovė visai Lietuvai į veidą. Šie nusikaltėliai turi būti nubausti visu griežtumu.