Keista, bet vis dar nedaugeliui žinoma,
kad Imanuelis Kantas, 1724-1804 (vokiečiai įprato jį rašyti
Immanuel Kant) - lietuvis...
Kadangi iš tų nežiniukų vis susilaukiu priekaištų, kam apie tai rašau ir net kaip DRĮSTU apie tai rašyti, tai kartoju, aiškinu, rodau dar ir dar kartą:
Kanto seneliai buvo lietuviai iš
Priekulės šalia Klaipėdos. Senelio pavardė - Kantvainis... (!!!)
Kantas gerai mokėjo lietuviškai,
vaikas būdamas mokėsi mokykloje, kur dėstyta lietuvių kalba
(!!!), žr. https://lietuvai.lt/wiki/Imanuelis_Kantas ,
rašė savo giminėms laiškus lietuvių
kalba (šie laiškai yra išlikę !!!),
puikiai išmanė lietuvių kalbą, ja
didžiavosi ir žavėjosi, kaip matyti iš jo laiškų, raštų,
pastabų bei įrašų dienoraščiuose (!!!).
Todrin SAKIAU, SAKAU ir SAKYSIU,
nepailsdama kartosiu:
!!! VISIEMS LIETUVIAMS JAU NUO MAŽENS
reikėtų kone mintinai mokėti mūsų šviesuolio, Imanuelio Kanto,
„Prierašą draugui“, žr.
https://lietuvai.lt/wiki/Kanto_prakalba_Milkaus_%C5%BEodyne !!!
Neprošal būtų susipažinti ir su
Berlyno profesoriaus Danieliaus Jenišo (vok. Daniel Jenisch,
1762-1804), žr.
https://lietuvai.lt/.../Jeni%C5%A1o_prakalba_Milkaus_%C5...
bei Prūsijos karaliaus patarėjo Kristupo Frydricho Heilsbergo (Christoph Friedrich Heilsberg, 1726 ar 1727-1804), žr. https://lietuvai.lt/.../Heilsbergo_prakalba_Milkaus_%C5...
prakalbomis
KRISTIJONO MILKAUS (Christian Gottlieb
Mielcke, 1733-1807), žr.
https://lietuvai.lt/wiki/Kristijonas_Gotlybas_Milkus
sudarytam LIETUVIŲ KALBOS ŽINYNUI,
žr. https://lietuvai.lt/wiki/Sritis:Milkaus_%C5%BEodynas... .
Skambius, širdį virpinančius jų
atsiliepimus apie prokalbės sodrį, skambumą bei stiprybę
išsaugojusią lietuvių kalbą, apie neeilinę, pamatinę, pagarbos,
žmogiškumo ir gamtomylos persmelktą lietuvių kultūrą, taurų
lietuvio būdą ir ypač orumą - dalykus, kurių tautos savimonei
jau seniai, o dabar labiausiai trūksta.
Kaip Prūsija - anaiptol ne Vokietija,
o tik vokiečių užkariautos senųjų prūsų, tikrų mūsų brolių,
žemės, taip ir Imanuelis Kantas anaiptol ne vokietis, o tik
vokiečių nutautintas lietuvis!
Taigi, tas garsusis mūsų tautietis -
pasaulinio masto mąstytojas, klasikinės vokiečių filosofijos
pradininkas, gimė Karaliaučiaus amatininko lietuvio šeimoje...
Jį darbuotis kvietė daugelis žymių
Vokietijos universitetų, bet savo gyvenimą šis kilnus ir taurus
vyras tvirtai susiejo su Karaliaučiumi bei jo universitetu.
Kantas mėgo būti tikslus, tvarkingas
ir sėslus – beveik niekada iš Karaliaučiaus taip ir neišvyko.
Išminčius palaidotas pačiame
Karaliaučiaus senamiesčio vidury – prie katedros...
TOKIUS DALYKUS žinoti - būtina. O
pagyros, kad jų nežinai ir net žinoti nenori, liudija
paprasčiausią SAVIGARBOS nebuvimą.
PABAIGAI:
Dabar jau susigriebta dejuoti: oi nykstam, oi žūstam, oi dūstam!..
Į tas dejones tegaliu atsakyti:
~ PRATINKIMĖS ŽINOTI, savo pačų
didybę, tautos didžiuosius pažinti ir iš jų mokytis! Juk mokytis
niekada ne vėlu.
~ LIAUKIMĖS ŽIOPSOTI per kaimynų
(kitų tautų bei valstybių) tvoras, kas, ką ir po kam ten
dirbalioja ar kaip kitaip kvailioja, atidžiau dairykimės apie save
bei savyje - ir pamatysime tai, ko guodžiamės nematą nė su
žiūronais.
~ TEISINGAI ATSIRINKIM, ką esam
nusistatę labiau vertinti, su kuo save tapatinam - kaip toj sakmėj
apie bitę ir šūdvabalį
~ Kas beatsitiktų, MINTIMIS ir DARBAIS
vis grįžkim prie LIETOS, LIETUVOS ir LIETUVIŠKUMO galių, iš jų
semkimės atsapros ir stirpybės, kaip kad TAUTOS GIESMĖJE trumpai
ir aiškiai nurodyta.
Manot, joje tie žodžiai šiaip sau,
dėl gražumo auksu spindi?
Manot, toks galvočius kaip
Kantvainis-Kantas vien iš dyko buvimo bylojo tai, ką bylojo?
Tiesiog vieną gražią dieną
susikaupkim ir kiekvienas savo širdyje nutarkim, pasak Maironio,
užtraukti kitą giesmę, mąstyt kitas dūmas - ir pasaulis, jau
nekalbant apie kiekvienoje mūsų ląstelėje glūdinčią protėvių
taurią bei kilnią savystę, atsivers visai kita - gražia ir
švytinčia briauna.
Kiekvieno iš mūsų valia rinktis - ar
lieti vandenį ant visokių ,,jevrovilenčiznų" malūno, ar vis
dėlto nusipurtyt jau kelis amžius jų kemšamus brukalus ir
pasijust vertam savo protėvių.
MĄSTYKIM DERAMAI ir visa klostysis
DARNIAI. Gerbkime save - tuomet ir kiti mus gerbs.
Et, vis dėlto kaip apmaudu, kad taip
mažai kuris iš lietuviais save vadinančių tuos, regis, tokius
paprastus dalykus iš tikro suvokia!
O toji mūsų visuomenės dalis
(švietimas, žiniasklaida, visuomeniniai sambūriai), kuri turėtų
tą suvokimą ugdyti, skleisti, stiprinti - lyg apduota, lyg
apkerėta, tuo nėmaž nesirūpina...
Nei iškiliojo mąstytojo, nei kitų
savo tautos didžiūnų pagerbti nerandame nei laiko, nei reikalo.
Deja. Vien kuičiamės vidutinybių ir išverstakailių primestame
menkystų būvyje - be savigarbos, be savimonės ir be gilesnės
atminties, be sveikaprotės nuovokos...
GIRDĖJOTE LIETUVIŠKĄ ŽODĮ...
DAUGIAU VISOKIŲ puikių ŽOSMIŲ ir SĄVOKŲ prašom žiūrėti puslapyje Išgirskime lietuvišką ŽODĮ
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą