Kultūros ir visuomenės atstovai kreipėsi į Vyriausybę dėl Vilniaus koncertų ir sporto rūmų išsaugojimo

 

Koks Vilniaus koncertų ir sporto rūmų likimas?

Jau dvidešimt metų Vilniaus koncertų ir sporto rūmai (toliau – Rūmai) gėdingai pūdomi. Skaudu žiūrėti, liūdna jų nebeturėti. Rūmai statyti įžengiant į aštuntąjį dešimtmetį kaip vienas svarbiausiųjų, jau nuo tarpukario, pradedant buvusiuoju „Žalgirio“ stadionu, šioje miesto dalyje ugdomo sporto komplekso statinių.

Tai vyko Senųjų žydų kapinių veikusių nuo XVI a. iki XIX a. pradžios vietoje, kurių sklypą carinė rusų valdžia tąsyk iš žydų bendruomenės išpirko, steigdama Vilniaus pilies gynybos tvirtovę. Dalis palaikų buvo iškeldinama į naują kapinėms paskirtą sklypą netoli dabartinės Olandų gatvės, o čia buvo rausiami dideli grioviai, pilami pylimai, statomi kiti įrenginiai.

XX a., ypač pokariu, teritorija buvo vystoma toliau, ir apie 1970 metus dar menkai apstatytoje aplinkoje iškilęs Rūmų tūris savo modernistinėmis brutaliomis architektūros formomis bei didele apimtimi pasirodė grubokas ir kiek konkuruojantis su Gedimino pilies kalnu, kylančiu čia pat priešais, kitoje Neries pusėje. Tačiau jau apie 1980 metus greta Vilnios pačioje kalno papėdėje atstačius didįjį pilies Senojo arsenalo pastatą ir taip apimtimi abiem pastatams tarpusavyje ėmus konkuruoti, o ir visam pilies kompleksui įgijus daugiau svorio, urbanistinė aplinka įgijo pusiausvyrą.

Rūmų kūrėjai

Dabar šempančius Rūmus matome tik iš lauko, nyksta jie ir viduje.  Tai nuo keturių iki penkių tūkstančių žiūrovų talpinanti salė, kuriai ypač kokybiškus baldus – žiūrovų kėdes – tąsyk suprojektavo žymi Vilniaus eksperimentinio konstravimo biuro (ten veikė ir gamyba) architektė L. M. Stapulionienė. Neramu kokia jų būklė dabar, tačiau dar 2008 metais, kai rūmus buvo planuojama plačiau pritaikyti kongresams, ji dar rodėsi puiki, nes visa buvo ypač kokybiškai pagaminta.

Kavinių-barų ir VIP patalpų interjerus projektavo tuo metu to paties biuro architektas Tadas Baginskas. Buvo įrengta taip, kad per pertraukas visi užsimanę spėdavo išgerti ir kavos, ir alaus.

Įspūdinga ir antrojo aukšto pagrindinio vestibiulio erdvė, savąja įstiklinta siena žiūrovams atverianti vaizdą į pačią istorinės sostinės širdį – Trijų kryžių, Pilies kalnus ir pilį, Katedrą su varpine bei vakarinę senamiesčio dalį. Vestibiulyje išlikęs ir R. Kavaliausko sukurtas įspūdingas oparto stiliaus skulptūrinis pano. 

Vienas svarbiausiųjų pastato elementų – ant galingų plieno lynų kabanti bei lengvomis santvaromis tarpusavyje surišta stogo denginio konstrukcija nėra matoma, tačiau ją sukonstravusiam inžinieriui H. Karveliui tuomet buvo pripažintas išradėjo vardas. Šis inžinerinis sprendinys žymia dalimi ir diktuoja rūmų pavidalą – jų siluetą, fasadus, pagrindines vidaus erdves.

Ką mena Rūmų dešimtmečiai 

Per daugiau nei tris dešimtis intensyvaus naudojimo metų vilniečiai bei atvykstantys žiūrovai matė juose daugybę svarbių, įskaitant, tarptautines, sporto varžybų, simfoninės, džiazo ir populiariosios muzikos koncertų, spektaklių, stambių visuomeninių renginių-suvažiavimų, ritulinių apeigų. Tai Vilniaus „Statybos“ krepšinio kovos, paties Moriso Bežaro (Maurice Bejart) iš Paryžiaus atsivežtos baleto trupės spektakliai su neprilygstamuoju šokėju Chorche Donnu (Jorge Donn), neužmirštami Virgilijaus Noreikos, Vytauto Kernagio pasirodymai – pagaliau Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas, atsisveikinimas su Sausio 13-sios aukomis.

Valdžioms sustabdžius Rūmų veiklą ir juos pardavus, pasklidus kalboms apie jų nugriovimą ir geidžiamas čia vykdyti naujas stambias statybas, prie Kultūros paveldo departamento veikianti Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba 2006 m. liepą suskubo Rūmams suteikti teisinę apsaugą – visų pirma kaip lietuvių tautai ir Lietuvos valstybei išskirtinę istorinę reikšmę turinčiam objektui. Pastaruoju metu Rūmų vadinamasis vertingųjų savybių pobūdis apibūdinamas taip pat ir kaip unikalus architektūros bei inžinerijos požiūriu.

Rūmų atgaivinimo pastangos

Minėtųjų 2008 metų balandį, kai buvo mąstoma apie Rūmų pritaikymą kongresams, buvusiųjų  kapinių vieta (vieta, bet ne kapinės – A.G.) taip pat buvo įtraukta į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, kur valstybės saugomi tapo „žemės ir jos paviršiaus elementai – reljefas /…/, palaikai ir jų liekanos /…/“ – žinoma tiek,  kiek jų yra išlikę. Pati vieta, kur jau konkrečiai stovi pastatas, į vertybės teritoriją nepateko.

Rūmų atgaivinimo ir kongresų centro projektavimo metu buvo konsultuojamasi ne tik su Lietuvos, bet ir su tarptautine žydų bendruomene – net aukščiausiuoju įmanomu lygiu. Projektas buvo svarstytas su Europos žydų kapinių komitetu, jo rabinams rekomenduojant priestatą, jei toks atsirastų, statyti ant polių. Tuometinis Ministras pirmininkas Gediminas Kirkilas projektą pristatė ir Amerikos žydų kongresui, o jau 2015 metais Algirdui Butkevičiui pritarimą davė ir Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu (plačiau – Vilius KAVALIAUSKAS: kas pavertė sporto rūmus „Sovietiniu balvonu“, 2024-07-28; 77.lt).

Tarptautinis pripažinimas ir Lietuvos architektų rūpestis

Metams bėgant jokie Rūmų tvarkymo darbai taip ir nevyko, kaip nevyko ir konkretus projektavimas jiems atgaivinti, o dabar jau Turto bankui priklausančio pastato priežiūra nebent tik blogėjo. Šiame fone 2023 metais pasaulį išvydo stambus Phaidon leidyklos iliustruotas leidinys „Brutalistai. Geriausieji brutalizmo architektai“ (Owen Hopkins, The Brutlists, Brutalism‘s Best Architects, Phaidon Press Limited, London, Phaidon Press Inc., New York, 2023). Leidinyje mūsų architektų Eduardo Chlomausko, Jono Kriukelio ir Zigmanto Liandzbergio vardai bei Rūmų nuotrauka ir aprašymas, nurodant paskirtį – Kultūra/Sportas, pateikti greta tokių pasaulyje garsių architektų vardų bei jų kūrinių, kaip Ricardo Bofillas, Walteris Gropius, Le Corbusier‘, Oscaras Niemeyeris, Aldo Loris Rossi, Kenzo Tangė. Čia jau neapsikentė ir Lietuvos architektai, ir žinomų architektų grupė (Nacionalinės premijos laureatai A. Ambrasas, G. Čaikauskas, K. Pempė ir kt.) laišku kreipėsi į Vilniaus miesto merą, ragindami Rūmus atsiimti, dabartinėmis jau naujomis aplinkybėmis sutvarkyti ir jiems grąžinti pirminę paskirtį. Jokio atsakymo gauta nebuvo.

2024 m. gegužį į Lietuvos Respublikos prezidentą, Seimo pirmininkę, Ministrę pirmininkę ir Vilniaus miesto merą raštu kreipėsi ir Lietuvos architektų sąjunga (toliau – LAS). Žemiau pateikiamas LAS pirmininko G. Balčyčio pasirašytas tekstas, nes jame gerai matyti visa reikalo esmė ir konkretūs siūlymai:

„Lietuvos architektų bendruomenė reiškia rimtą susirūpinimą ir nepritarimą padėčiai, kuri yra susiklosčiusi su išskirtinės architektūrinės ir istorinės vertės statiniu – Vilniaus koncertų ir sporto rūmais (Rinktinės g. 1). Beveik prieš du dešimtmečius atidarius buv. “Siemens“ areną (Ozo g. 14), Rūmai palikti nebenaudojami, apleisti bei nykstantys, o jų ateitis neaiški. Padėtis paaštrėjo pastaruoju metu, kai buvo susiprasta, kad vilniškė istorinė „Ryto“ (buv. „Statyba“) krepšinio komanda nebeturi, yra netekusi, savosios arenos. Kaip žinia, minėtoji antroji arena priklauso privačiai įmonei ir jos krepšinio komandai.

Dabar jau kalbama ir sprendžiama apie naują, dar vieną sporto areną prie statomo Nacionalinio stadiono. Privalome priminti, kad ši vieta urbanistiniu požiūriu sovietinės vadžios tyčia parinkta nepatogi, bijant didelių žmonių susibūrimų miesto centre, todėl statyti prie šio komplekso dar ir krepšinio areną būtų klaida, nes transporto ir ypač pėsčiųjų patekimas į kompleksą bus sunkus ir taps dar sunkesniu. Tuo metu paties stadiono statybų baigimo data būtų ženkliai atidėta, prisidės naujas projekto keitimo ir paties projektavimo etapas.

1971 m. pastatytieji Rūmai yra kultūros paveldo objektas (u/k 17400) – unikalaus architektūrinio ir inžinerinių konstrukcijų sprendimu pasižymintis žiūrovinis statinys. Tarptautiniu, pasauliniu lygiu jie pripažinti kaip išskirtinis XX a. architektūrinio brutalizmo pavyzdys, paminint ir autorius – architektus E. Chlomauską, J. Kriukelį, Z. Liandzbergį (konstruktorius – H. Karvelis). Istoriškai Rūmai mums ypač reikšmingi kaip Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo 1988-01-22 d. ir atsisveikinimo su žuvusiaisiais prie Televizijos bokšto gynėjais 1991-01-14 d.  vieta –  naujausios Lietuvos istorijos, atsikovojant valstybės Nepriklausomybę, vienas svarbiausiųjų paminklų bei simbolių.

Atgaivinus Rūmus, vėl atgautume pagrindinę, gerai suprojektuotais interjerais ir vidaus erdvėmis pasižyminčią sostinės sporto areną, o taip pat koncertų ir kitų stambių renginių erdvę miesto centre. Tuo pačiu pagaliau būtų proga, ir tai konkrečiai siūlome – pirmojo aukšto vestibiuliuose meno kūriniais ir kitomis interjero įrangos priemonėmis deramai priminti ir pagerbti praeityje čia buvusių Senųjų žydų kapinių vietą (u/k 13812), o tiksliau – pačią LDK laikų miestiečių žydų bendruomenę. Statinys istoriškai, kultūriškai ir funkciškai taptų daugiasluoksnis.

Rūmai stovi idealioje vietoje miesto atžvilgiu, yra puikiai pasiekiami iš centro, iš jų lengva ir patogu patekti į bet kurį Vilniaus rajoną. Jų atgaivinimo nauda būtų neabejotina, o statybos kaštai ženkliai mažesni nei statyti naują statinį – žemės sklypas, inžinerinė infrastruktūra, konstrukcijos yra, beliktų vidaus įrangos ir tvarkybos bei remonto kaštai.

Todėl prašome pagaliau rimtai ir iš esmės imtis Vilniaus koncertų ir sporto rūmų tvarkymo ir jų įveiklinimo klausimo sprendimo. Tai mūsų sostinės ir tautos, visų piliečių inventorius ir turtas – materialus bei kultūrinis“.

Naujos Vyriausybės iniciatyvos: ko siekiama

Atsakymo nei iš vieno adresato LAS negavo, o Vyriausybė matė reikalą kitaip ir ėjo savuoju keliu. 2023 m. pavasarį, Ministrė pirmininkė potvarkiu jau buvo sudariusi savą darbo grupę senųjų Šnipiškių žydų kapinių ir atminties vietos dabartiniuose Vilniaus Koncertų ir sporto rūmuose įamžinimo pasiūlymams ir koncepcijai parengti.

O štai ir šios skaitlingos Darbo grupės sudėtis:

Arūnas Gelūnas – Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktorius (darbo grupės vadovas);

Rasa Antanavičiūtė –   viešosios įstaigos Vilniaus miesto muziejaus direktorė;

Andrew Baker – Amerikos žydų komiteto Tarptautinių reikalų departamento direktorius; 

Vytautas Biekša – UAB „Processoffice“ architektas;

Jonathan Brent – YIVO instituto direktorius;

Eliezer Brodt – Vudmonto koledžo Judaikos studijų katedros vedėjas;

Abba Cohen – Jungtinių Amerikos Valstijų Amerikos paveldo užsienyje išsaugojimo komisijos narys; 

Marija Drėmaitė – Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedros dėstytoja;

Esther Farbstein – Holokausto istorikė, mokslininkė;

David E. Fishman – Žydų teologijos seminarijos profesorius;

Gerald Herschel Gluck – Europos žydų kapinių išsaugojimo komiteto atstovas;

Marius Ivaškevičius – dramaturgas;

Faina Kukliansky – Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė; 

Sid Leiman – Niujorko miesto universiteto Bruklino koledžo Judaikos studijų katedros žydų istorijos ir literatūros profesorius emeritas;

Vladimir Levin – Jeruzalės hebrajų universiteto žydų meno centro direktorius; 

Leonidas Melnikas – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Bendrojo fortepijono katedros vedėjas;

Mindaugas Pakalnis – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vyriausiasis architektas;

Jurgita Verbickienė – Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedros dėstytoja;

Lesley Weiss – Jungtinių Amerikos Valstijų Amerikos paveldo užsienyje išsaugojimo komisijos narė;

Rytis Zemkauskas – žurnalistas.

Po daugiau nei metus trukusio Darbo grupės darbo, jos rezultatą viešai išvydome šiame BNS (2024 07 17)  pranešime:

 „Vyriausybė trečiadienį pasitarime pritarė darbo grupės siūlymui Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose ir jų teritorijoje įkurti memorialą, žydams.“/ Kaip rašoma dokumente, darbo grupė siūlo senųjų Šnipiškių žydų kapinių vietoje ir dabartiniuose Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose įkurti memorialą, skirtą Šnipiškių žydų kapinėms, jose palaidotų žmonių istorijai /„Pastate taip pat turėtų būti pagerbti įvykiai, atvėrę kelią Lietuvos nepriklausomybei, leidusiai nutraukti žydų kapinių išniekinimą“/ Vieni iš tų įvykių -1988 metų spalį įvykęs Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas, 1991-jų Sausio 13 įvykiai. / Darbo grupės siūlymu, ne mažiau kaip 75 proc. memorialo turėtų būti skiriama žydų kapinėms, jose palaidotiems asmenims ir žydų gyvenimui Vilniuje kapinių gyvavimo laikotarpiu. / Ne daugiau kaip 25 – sovietinei kapinių išniekinimo politikai, pastato istorijai, jo vaidmeniui nepriklausomybės judėjime. / Darbo grupė sutarė, kad Vilniaus koncertų ir sporto rūmų pastatas ir Šnipiškių žydų kapinių teritorija turi būti pritaikyti atminties įprasminimui ir atverti visuomenei, ypatingą dėmesį skiriant teritorijos išorės ir vidaus erdvių sinergijai. / Anot dokumento, darbo grupė siūlo, kad visa teritorija – pastatas ir kapinės – būtų sutvarkyta laikantis pagarbos ir rimties, atgaivinant ir plėtojant senųjų kapinių ir žydų bendruomenės atmintį. /…/“

Kaip matome – sampratos ir matymas skiriasi iš esmės. Architektai žvelgia į ateitį ir siūlo sprendimus, Vyriausybės darbo grupė traukiasi atatupsta, regėdama tik praeities šešėlius. Kaip, kokiu būdu ir kokiomis lėšomis milžiniškame pastate – jo penkių tūkstančių vietų žiūrovų salėje ir ją lydinčiose patalpose galėtų būti įrengtas nebesančių kapinių memorialas, kas tokiame galėtų vykti ir kaip tai pasiteisintų – atsakymą įsivaizduoti vargu ar įmanoma. Ir ko gi siekiama, galų gale? Vilius Kavaliauskas savo aukščiau  minėtąjį rašinį baigia tokiais žodžiais: „Tačiau absurdas jau turi tęsinį – yra grupių reikalaujančių „sovietinį balvoną“ aptverti tvora, kad jis… pats sugriūtų. O kas paskui – evakuoti vyriausybę iš griuvėsių miesto?“

„Vilmorus“ balandžio 17–28 dienomis apklausoje – nuomonė apie sporto rūmus

Vyčio paramos fondo užsakymu Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centras „Vilmorus“ balandžio 17-28 dienomis atliko reprezentatyvią Lietuvos gyventojų apklausą, ką jie galvoja apie šiuo metu neveikiančių Vilniaus Sporto rūmų ateitį. Apklausa apmokėta Vyčio paramos fondo, jos rezultatai – Fondo nuosavybė, ir Fondas siūlo pilnus apklausos rezultatus NEMOKAMAI visoms masinės informacijos priemonėms (susisiekite su mumis).

Tyrimas vykdytas akivaizdiniu būdu 28 miestuose ir 45 kaimuose, apklausta 1,000 vyresnių nei 18 metų gyventojų.

Buvo užduotas klausimas „Jūsų nuomone, kas turėtų būti Vilniaus sporto rūmuose (šiuo metu jie neveikia)?“ ir pateikiami 5 galimi atsakymai:

1. Kultūros, sporto ir konferencijų centras 468 46,8 proc.

2. Kultūros, sporto ir konferencijų centras bei Žydų kultūros ir holokausto muziejus 198 19,8 proc.

3. Žydų kultūros ir holokausto muziejus 50 5,0 proc.

4. Kita 4 0,4 proc.

5. Nežinau 280 28,0 proc.

Manome, kad ši reprezentatyvi gyventojų apklausa padės priimti teisingą sprendimą Vyriausybei (jai rezultatus siunčiame), Kultūros ministerijai. Ji padės suformuoti objektyvias išvadas visuomeninėms organizacijoms bei piliečiams. Dėkojame „Vilmorus” už atliktą reikalingą darbą.

Viešas kultūros ir visuomenės veikėjų raginimas Vyriausybę išsaugoti Vilniaus koncertų ir sporto rūmus

LIETUVOS RESPUBLIKOS MINISTRUI PIRMININKUI GINTAUTUI PALUCKUI

KULTŪROS MINISTRUI ŠARŪNUI BIRUČIUI

SEIMO KULTŪROS KOMITETO PIRMINIKUI KĘSTUČIUI VILKAUSKUI

Vilnius 2025-05-15

VILNIAUS KONCERTŲ IR SPORTO RŪMŲ LIKIMO KLAUSIMU

Jaučiamės esą priversti kreiptis į gerbiamąjį Premjerą dėl susidariusios keistos ir visiškai nepriimtinos padėties, į kurią yra patekęs vienas svarbiausiųjų  sostinės  objektų ir tuo pačiu statinių  – Vilniaus Koncertų ir sporto rūmų pastatas.

Kaip žinia, dešiniajame Neries krante, priešais Gedimino pilį ir kalną esantys Rūmai jau apie 20 metų stovi nebenaudojami, yrantys, nusikalstamai apleisti. 1971 m. pastatyti, būdingos tam metui brutalistinės architektūros, su unikalia ant lynų kabančia stogo konstrukcija, iki penkių tūkstančių žiūrovų talpinančia arena, įspūdingomis į Pilį ir Senamiestį atgręžtomis įstiklintomis vestibiulių erdvėmis ir talpiais kavinėmis-barais, Rūmai per tris dešimtmečius intensyviai tarnavo, ir ne vien tik vilniečiams. Juose vyko daug įvairių, įskaitant tarptautines, sporto varžybų, koncertų, spektaklių – ir su žymiausiais Lietuvos bei užsienio atlikėjais, stambių visuomeninių renginių: konferencijų, suvažiavimų, ritualinių apeigų. Tame skaičiuje išsiskiriantys Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas ir atsisveikinimas su Sausio 13-sios nakties kovos aukomis.

Atsižvelgus į tai, 2006 m. liepą Rūmai buvo įtraukti į Nekilnojamojo kultūros paveldo registrą kaip lietuvių tautai ir Lietuvos valstybei išskirtinę istorinę reikšmę turintis objektas. Jie pripažinti ir kaip unikalūs architektūros bei inžinerijos požiūriu. Vienu metu, pradedant 2008 m., buvo projektuojama Rūmus pritaikyti kongresų centrui, bet šie darbai užgeso. Pagrindine priežastimi tapo XVI-XVIII amžiais šioje vietovėje veikusių Vilniaus žydų kapinių vieta. Nors XIX a. pradžioje kapinių žemė rusų caro valdžios iš bendruomenės buvo išpirkta, o žymi dalis palaikų perkelti į naujas, o čia įrengta karinė tvirtovė, buvusių kapinių faktas tapo mirtinu stabdžiu bet kokiems Rūmų ir aplinkos tvarkymo darbams, nors pradžioje, projektuojant buvo sulaukta ir tarptautinio lygmens žydų atstovų pritarimo.

Pastaruoju metu, 2023 m. Londone ir Niujorke veikianti Phaidon leidykla savam leidinyje apie pasaulio architektus–brutalistus įtraukė ir lietuvius bei jų suprojektuotus Rūmus, nurodydami ir Rūmų sporto bei kultūros paskirtį – šalia žymiausių pasaulio XX a. architektų pavardžių bei jų kūrinių. Dėl susidariusios nepriimtinos padėties ir atsižvelgdami į naujas minėtąsias aplinkybes, į Vilniaus miesto merą kreipėsi grupė Lietuvos architektų Nacionalinės premijos laureatų, ragindami Rūmus iš Turto banko atsiimti, suremontuoti ir vėl juos pritaikyti panašiai autentiškai veiklai. 2024 m. gegužį panašiu raštu, tačiau jau į Respublikos prezidentą, Seimo pirmininkę bei Premjerę, kreipėsi ir Lietuvos architektų sąjunga, siūlydama, beje, Rūmų 1 aukšto vestibiuliuose meno kūriniais pažymėti ir pagerbti senosios Vilniaus žydų bendruomenės atminimą. Nei viena iš institucijų architektams bei Sąjungai nieko neatsakė, tačiau Premjerė potvarkiu buvo sudariusi savą Darbo grupę „senųjų žydų kapinių ir atminties vietos dabartiniuose Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose įamžinimo pasiūlymams ir koncepcijai parengti“.

Skaitlinga internacionalinė darbo grupė, kurios vos pusė buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, po metų pateikė savą sampratą, ir 2024 m. liepą Vyriausybė pasitarime pritarė jos siūlymui „Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose ir jų teritorijoje įkurti memorialą žydams“ – buvusioms kapinėms, jose palaidotų, žmonių istorijai, žydų gyvenimui Vilniuje kapinių gyvavimo laikotarpiu. Šiek tiek dėmesio pasiūlyta skirti ir Rūmų pastato istorijai, Sąjūdžiui ir jo steigiamajam suvažiavimui, „1991-jų Sausio 13 įvykiams“. Pastatas ir kapinės tvarkytini „atgaivinant ir plėtojant senųjų kapinių ir žydų bendruomenės atmintį“.

Tokiu būdu vyriausybė, užuot reikalą sprendusi iš esmės, atsisakė suverenių valstybės teisų į savojo visuomeninio turto likimą, tuo pačiu ir naujausios Lietuvos istorijos, atsikovojant valstybės Nepriklausomybę, vieną svarbiausiųjų paminklų bei simbolių. Nesusimąstyta kokiais sprendiniais ir lėšomis milžiniškame žiūroviniame architektūros paminkle galėtų būti įrengtas nebesančių kapinių memorialas, kas tokiame galėtų vykti ir kaip tai pasiteisintų.

Todėl prašome premjerą nedelsiant nutraukti ydingos 2024-07-17 Vyriausybės priimto nutarimo galiojimą, kuriuo siūloma Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose įkurti memorialą skirtą Šnipiškių žydų kapinėms ir imtis  tikro ir galutinio Rūmų atgaivinimo, tvarkybos ir įveiklinimo klausimo sprendimo, pasitelkus kompetentingus kultūros paveldo ir architektūros, o taip pat kultūros, visuomeninių bei sporto renginių specialistus. Kaip buvo pažymėta Lietuvos architektų sąjungos kreipimesi – tai mūsų sostinės ir tautos, visų piliečių inventorius ir turtas – materialus bei kultūrinis.

Esame pasirengę susitikti ir pasikalbėti šiuo mums ir jums svarbiu klausimu bet kuriuo laiku.

Pagarbiai

Augis Gučas, architektas, urbanistikos ekspertas, paminklotvarkininkas, muzikologas.

Audrius Ambrasas, architektas, profesorius, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas

Gintaras Čaikauskas, architektas, profesorius, Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatas

Kęstutis Pempė, architektas, docentas, Vyriausybės ir Nacionalinės premijų laureatas

Henrikas Žukauskas, architektas, docentas, Lietuvos eksparlamentarų klubo prezidentas

Antanas Buračas, VU TVM profesorius. Sąjūdžio steigėjas, LEU senato narys.

Algimantas Kasparavičius, istorikas, rešytojas, publicistas, humanitarinių mokslų daktaras

Vilius Kavaliauskas, žurnalistas, Istorikas, publicistas, Vyčio paramos fondo iniciatorius

Juozas Imbrasas, buvęs Vilniaus miesto meras, buvęs Seimo narys, buvęs Europarlamentaras

Donatas Katkus, profesorius, dirigentas, Nacionalinės premijos laureatas

Sandra Straukaitė, kostiumų dizainerė

Vincas Brezgys, architektas, urbanistas

Juozas Domarkas, profesorius, dirigentas, Nacionalinės premijos laureatas

Jonas Glemža, profesorius, paminklotvarkininkas, architektas, humanitarinių mokslų daktaras

Irena Kliobavičiūtė, architektė, AR valdybos narė, urbanistė

Giedrė Kaukaitė, profesorė, operos dainininkė, pedagogė

Vytautas Kvieska, dėstytojas, ekonomistas

Teisutis Makačinas, profesorius, kompozitorius

Nerimantas Samalavičius, profesorius, chirurgas

Petras Repšys, profesorius, dailininkas, Nacionalinės premijos laureatas

Vytauras Rubavičius, filosofas, kultūrologas, Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatas

Gintas Tiškus, architektas, menotyros daktaras

Vytautas Vaitiekūnas, visuomenininkas, inžinierius

Jonas Andriuškevičius, profesorius, architektas

Jonas Anuškevičius, profesorius, architektas

Danutė Kalinauskaitė, rašytoja, Nacionalinės premijos laureatė

Gražina Drėmaitė, restauratorė, paminklosaugininkė

Jūratė Markevičienė, architektūrologė, ICOMOS narė, tarptautinės kultūros paveldo ekspertė

Albertas Sinevičius, pirmosios Vyriausybės ministras, ekonomistas, politikas

Vytautas Kvietkauskas, Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos narys, žurnalistas

Danutė Jokūbėnienė, žurnalistė, kūrėjų asociacijos narė

Algis Dobravolskas, pirmosios Vyriausybės ministras, ekonomistas

Darius Kuolys, pirmosios Vyriausybės ministras, politikas,  kultūrologas

Liutauras Stoškus, Visuomenininkas, aplinkosaugininkas

Saulius Lapienis, visuomenininkas, pirmosios Vilniaus miesto tarybos deputatas

Saulius Pilinkus, menotyrininkas, TV laidų vedėjas

Arvydas Juozaitis, filosofas, Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys

Audronė Kosciuškaitė, režisierė, žurnalistė, V.Kudirkos ir V. Gedgaudo premijų laureatė

Gintaras Rinkevičius, profesorius, LVSO įkūrėjas, meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas

Rūta Prusevičienė, musikologė, vadybininkė 

Juozas Statkevičius, rūbų dizaineris,teatro rūmų dailininkas

Audrys Karalius, architektas, visuomenininkas, architektūrinio portalo Pilotas redaktorius

Pasirašiusių grupės vardu:

Augis Gučas,

Henrikas Žukauskas

Pranešimą parengė: Henrikas Žukauskas, Lietuvos Eksparlamentarų klubo prezidentas

Šaltinis: https://77.lt/kulturos-ir-visuomenes-atstovai-kreipesi-i-vyriausybe-del-vilniaus-koncertu-ir-sporto-rumu-issaugojimo

Kodėl žydai bijo sionizmo? Prof.V.Katasonovas

 

Kodėl žydai bijo sionizmo? Antrojo pasaulinio karo pamokos. Kodėl iki 1943 m. buvo nutylimi faktai apie masinius žydų persekiojimus nacių okupuotoje Europoje?

Yra nuomonė, kad žydai ir sionizmas yra beveik tas pats. Kai sakome „žydai“, turime omenyje sionizmą; kai sakome „sionizmas“, turime omenyje žydus.   Nors, žinoma, žydai egzistuoja nuo Abraomo laikų (du tūkstančiai metų prieš Kristų), o sionizmas kaip judėjimas organizaciniu požiūriu susiformavo tik XIX a. pabaigoje (pirmasis pasaulinis sionistų kongresas įvyko 1897 m. Bazelyje).

Pasak Vikipedijos, sionizmas (nuo Siono kalno Jeruzalėje pavadinimo) apibrėžiamas kaip „politinis nacionalinis judėjimas, kurio tikslas - suvienyti ir atgaivinti žydų tautą jos istorinėje tėvynėje Izraelio žemėje (Eretz Israel)“. Daugumoje leidinių sionizmo tema šis judėjimas pristatomas kaip atstovaujantis visų pasaulio žydų interesams.

Maždaug tokį patį sionizmo suvokimą turėjau ir sovietiniais metais. Iki tol, kol keliaudamas po užsienį (pirmiausia po JAV, Angliją, Izraelį) pradėjau bendrauti su žmonėmis, kurie save laikė žydais. Ir, mano nuostabai, paaiškėjo, kad jie nelaiko savęs sionistais. Maža to, į sionizmą žiūri atsargiai ar net atvirai neigiamai. Mano idėjos, kad žydai ir sionizmas yra dvi tos pačios monetos pusės, ėmė byrėti.

Kodėl žydai bijo sionizmo? Prof.V.Katasonovas

Nežydų antisionizmas yra suprantamas. Pirmiausia dėl to, kad sionizmas suvokiamas kaip kraštutinis nacionalizmas ir net rasizmas. Tai tie, kurie nepripažįsta jokio nacionalizmo ir jokio rasizmo. Ypač po to, kai XX amžiuje Hitlerio vokiečių nacionalizmas palaipsniui peraugo į nacionalsocializmą, arba nacizmą. 1975 m. Jungtinės Tautos sionizmą netgi kvalifikavo kaip rasizmo formą (JT Generalinės Asamblėjos rezoliucija Nr. 3379). Nereikia nė sakyti, kad sionizmas tapo fašizmo sinonimu palestiniečiams ir arabams, kurie savo kailiu patyrė, kas yra sionizmas, nes 1948 m. tarptautinio sionizmo pastangomis buvo įkurta Izraelio valstybė. Nuo 2023 m. spalio mėnesio Artimuosiuose Rytuose prasidėjo naujas „holokausto“ etapas, kurio metu žuvo (ir buvo sužeisti) dešimtys tūkstančių palestiniečių.

Tačiau kuo paaiškinamas antisionizmas tų, kurie save identifikuoja kaip žydus arba „žydų tautybės asmenis“ (nuo sovietmečio paplitęs posakis)?

Pirma, todėl, kad jie, kaip ir dauguma kitų tautybių žmonių, Izraelio politiką palestiniečių ir kaimyninių šalių arabų gyventojų atžvilgiu laiko genocidu.

Antra, todėl, kad jie baiminasi, jog tokia Izraelio ir už jo stovinčių sionistų politika gali sukelti neigiamą nežydų požiūrį į žydus visame pasaulyje. Tai reiškia, kad sionistai visais įmanomais būdais provokuoja antižydiškas nuotaikas visame pasaulyje.

Trečia, žydai, gyvenantys Senajame ir Naujajame pasaulyje, yra gana patenkinti savo gyvenamąja vieta. Jie yra gana gerai prisitaikę prie JAV, Kanados, Didžiosios Britanijos, kitų Europos šalių kultūrinės ir socialinės aplinkos, o Izraelio kultūrinę ir socialinę aplinką suvokia kaip nesuprantamą ir net svetimą. Ir jie labai bijo, kad sionistai juos „išgelbės“ nuo „asimiliacijos“. Tai reiškia, kad jie gali būti prievarta perkelti į „pažadėtąją žemę“, į kurią jie baisiai nenori persikelti.

Ketvirta, kai kurie „racionalūs“ žydai mano, kad sionistų pastangos sutraukti visus „Dievo išrinktuosius“, išsibarsčiusius po visą pasaulį, į vieną vietą, pavadintą „Izraelio valstybe“, yra susijusios su tuo, kad „Dievo išrinktoji“ tauta neteks išskirtinės padėties, kurią užima šiandien. O ši dabartinė išskirtinė žydų padėtis ekonomikoje, finansuose, politikoje, kultūroje ir ideologijoje susiklostė būtent dėl to, kad žydai gyvena visose arba beveik visose pasaulio šalyse. Ir ne tik esama, bet ir užima svarbiausius postus jose. Tačiau sionistai, anot tokių „racionalių“ žydų, gali atimti iš „Dievo išrinktosios tautos“ šiandien turimą galią ir įtaką. „Geriausia yra gero priešas“, - sako „racionalūs“ žydai sionistams.  Ir jie siūlo sionistams kompromisinį variantą - žydų tautinių-kultūrinių mažumų autonomijų įvairiose šalyse kūrimą ir stiprinimą.

Penkta, tie žydai, kurie yra ypač religingi (t. y. žydai ortodoksai), mano, kad sionistų prievarta sukurta Izraelio valstybė gali tik pakenkti žydams. Žydai gyvena pagal Torą (Senąjį Testamentą) ir tiki, kad Izraelis, kaip valstybė, gali ir turi būti atkurtas tik tada, kai žydai savo dvasiniu gyvenimu to nusipelnys. O prievartinis Izraelio valstybės sukūrimas žydams gali baigtis tragiškai.  Pažymėtina, kad sionistai, vadovaujami Teodoro Herclio, pirmąjį pasaulinį kongresą norėjo surengti Miunchene. Tačiau Vokietijos, ypač Miuncheno, žydai ortodoksai tam nepritarė, todėl šį kongresą teko surengti Bazelyje (Šveicarija). O po to, kai kongresas įvyko tais pačiais 1897 m., Vokietijos rabinų asociacija paskelbė aštrią antisionistinę deklaraciją.

1912 m. žydai ortodoksai įkūrė tarptautinį religinį-politinį judėjimą „Aguddat Israel“ („Izraelio sąjunga“), kuris taip pat pasisakė prieš sionizmą. Tiesa, po 1948 m. „Izraelio sąjunga“ sušvelnino savo poziciją ir net ėjo į suartėjimą su sionistais. Tačiau šiandien daugelis šalių turi savo ortodoksų žydų antisionistų organizacijas.

Yra ir kitų argumentų, kodėl žydai atsargiai ar net neigiamai vertina sionizmą. Tačiau, kaip man atrodo, „žydų tautybės asmenys“ savo neigiamą poziciją sionizmo atžvilgiu dažniausiai argumentuoja remdamiesi tragiška Antrojo pasaulinio karo patirtimi.   Apie šią patirtį noriu pakalbėti plačiau.

Sionistai praktiškai parodė, kaip jie elgiasi su žydais. Ir ši praktika yra įtikinamesnė už visokius spekuliatyvius argumentus, ji nuteikia žydus prieš sionizmą. Apie sionistų veiklą Antrojo pasaulinio karo išvakarėse ir jo metu parašyta daug darbų. Tačiau daugelis ekspertų mano, kad išsamiausia yra Šabtajaus (Sabbatai) Bezalelio Ben-Cvi (beje, gimusio 1906 m. Rusijos imperijoje ir išvykusio iš SSRS 1920 m.) knyga. Knyga vadinasi „Postugandinis sionizmas teisme: veiksnių, lėmusių sionistinio judėjimo klaidas Holokausto metu, tyrimas“, išleista 1977 m. Tel Avive. Daugiau kaip 500 puslapių. Ilgą laiką apie ją buvo nutylima, jos tiražas buvo menkas. Daugelis apie šią knygą sužinojo tik 1991 m. ją išleidus anglų kalba JAV, tačiau autorius jos nesulaukė.

Jei pavadinime sakoma, kad egzistavo „postgandiškas“ sionizmas, tai reiškia, kad egzistavo ir „ugandiškas“ sionizmas. Pastarasis reiškia sionizmo versiją, kurią palaikė Teodoras Herclis. Jis tikėjo, kad žydų valstybę galima įkurti ten, kur tam yra galimybė. Visai nebūtina jos sieti su Palestina, kur kadaise gyveno Senojo Testamento žydai. Buvo keletas galimų žydų įsikūrimo variantų. Geriausiai žinomas yra Ugandos variantas. 1903 m. rugpjūčio 14 d. Didžiosios Britanijos kolonijų ministras Džozefas Čemberlenas (Joseph Chamberlain) pasiūlė sionistų judėjimo pirmininkui Herclui (Herzl) žydų apgyvendinimo Rytų Afrikoje programą. Pastarasis sutiko. Tačiau buvo tokių variantų priešininkų, kurie primygtinai reikalavo: „Tik Palestina!“ Po Herclio mirties 1904 m. įsivyravo „postgandiškas sionizmas“. Žydai iš bet kurios šalies galėjo persikelti tik į „pažadėtąją žemę“ (Palestiną) ir niekur kitur!

Šabtajus Bezalelis Ben-Zvi (ŠBBZ) visoje savo knygoje, paremtoje faktine medžiaga, perteikia mintį: „postugandiškojo“ sionizmo pagrindinis (ir, tiesą sakant, vienintelis) tikslas buvo sukurti žydų valstybę toje vietoje, kur kadaise buvo Senojo Testamento Izraelis. O žydų, kurie Hitlerio valdomoje Vokietijoje tapo diskriminuojami, išgelbėjimas sionizmui buvo įdomus tik tuo atveju, jei jie būtų pasiryžę vykti į Palestiną.

Kodėl žydai bijo sionizmo? Prof.V.Katasonovas

Svarbus įvykis Antrojo pasaulinio karo išvakarėse buvo 1938 m. liepos mėn. Amerikos prezidento Franklino Ruzvelto iniciatyva sušaukta Eviano konferencija, kuri buvo pavadinta vienos Prancūzijos vietovės vardu. Joje dalyvavo 32 valstybių atstovai, susitikime buvo sprendžiami pagalbos žydų pabėgėliams nuo Hitlerio režimo Vokietijoje, Austrijoje ir Čekoslovakijoje klausimai. Iš pradžių sionistai rodė didelį susidomėjimą konferencija. Tačiau, priešingai nei jie tikėjosi, konferencijos dalyviai parodė netinkamą (sionistų požiūriu) užuojautą persekiojamiems žydams ir pareiškė esantys pasirengę priimti žydų pabėgėlius savo šalyse. O sionistams reikėjo, kad konferencijoje būtų pritarta tik persekiojamų žydų perkėlimo į Palestiną galimybei. Konferencijos dalyviai neatmetė šios galimybės, tačiau nelaikė jos vienintele. Po to sionistų požiūris į konferenciją pasikeitė. Jie boikotavo žydų emigraciją į Ameriką ir kitas pasaulio šalis. Jie reikalavo, kad nė cento žydų pabėgėliams skirtų lėšų nebūtų išleista niekam kitam, išskyrus perkėlimą į Palestiną.

Vienas iš pagrindinių sionistų ir būsimasis pirmasis Izraelio ministras pirmininkas Ben-Gurionas atvirai pareiškė: „Sionisto užduotis - ne gelbėti Izraelio “likutį", kuris yra Europoje, bet išsaugoti Izraelio žemę žydų tautai. Šią ir daugybę panašių citatų galima rasti labai įdomioje, informatyvioje Izraelio istoriko Tomo Segevo knygoje „Septintasis milijonas: izraeliečiai ir Holokaustas“ (Tom Segev. The seventh million: the Israelis and the Holocaust. New York: Hill and Wang, 1993). 

Beje, ŠBBZ mano, kad sionistai labai prisidėjo prie Hitlerio vykdyto žydų persekiojimo. Dar prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui 1939 m. pasaulinio sionizmo lyderis Chaimas Veizmanas XXI sionistų kongrese Ženevoje paskelbė karą Vokietijai. Šis pareiškimas buvo paskelbtas laikraščiuose 1939 m. rugpjūčio 21 d., t. y. likus dešimčiai dienų iki oficialios Antrojo pasaulinio karo pradžios datos. Akivaizdu, kad Veizmanno pareiškimas buvo padarytas ne kokios nors valstybės vardu. Tačiau ŠBBZ atkreipia dėmesį į tai, kad Veizmannas jį padarė visos žydijos vardu, o iš tikrųjų Veizmannas atstovavo ne visai žydijai, o tik sionistams. Kaip savo knygoje „Išrinktosios tautos prakeiksmas“ (Maskva: Algoritmas, 2006 m.) rašo Rusijos ir Izraelio publicistas Jizraelis Šamiras, Veizmanno pareiškimas „leido vėlesniems naciams sakyti, kad “žydai sukėlė karą".

Kaip pažymi ŠBBZ, pirmieji žydų naikinimo atvejai Vokietijoje užfiksuoti 1941 m. liepos mėn. Ir tai buvo daroma slapta. Nesvarbu, kaip šie atvejai buvo slepiami, bet, žinoma, sionistai apie tai žinojo, tačiau kažkodėl tylėjo. Apie tai sužinojo ir Maskva. 1942 m. kovo mėn. sovietų ir užsienio laikraščiai išspausdino sovietų užsienio reikalų komisaro Viačeslavo Molotovo laiškus apie masines žydų žudynes (iš viso apie 100 tūkst.). Didžiausios iš jų buvo Babi Jaro žudynės. Sionistų kontroliuojama žiniasklaida (ŠBBZ cituoja dešimtis tokių laikraščių) neigė šią informaciją arba teigė, kad nužudymų skaičius buvo daug kartų perdėtas. Arba sakydavo, kad žudynių buvo, bet nužudyti buvo ne žydai. Tokia keista sionistų pozicija paaiškinama tuo, kad jie norėjo susitarti su Trečiuoju reichu dėl organizuoto Europos žydų perkėlimo į Palestiną. Pagal ankstesnius susitarimus Europos žydai turėjo būti išstumti baiminantis represijų, bet ne žudant. Trečiasis reichas stengėsi neigti, kad žudė žydus. Jis kalbėjo tik apie padidėjusį žydų mirtingumą stovyklose dėl prastos mitybos ir ligų.

Tačiau masinių žudynių (taip pat ir tikrai padidėjusio mirčių skaičiaus stovyklose) nuslėpti neįmanoma. Ir jau 1943 m. sausį sionistai buvo priversti tai pripažinti. Anglosaksai (Didžioji Britanija ir JAV) taip pat tai pripažino, tačiau nenoriai, nes buvo stipriai veikiami sionistų. Tačiau sionistų politika šiuo atveju nepasikeitė. Jie ir toliau skelbė, kad neskirs nė cento padėti tiems žydams, kurie bandys iš Hitlerio okupuotos Europos išvykti kur nors kitur, tik ne į Palestiną.

Tokia tema kaip sionistų selektyvus požiūris į paramą žydų pabėgėliams yra tabu. Pasirodo, sionistams žydai buvo skirstomi į pirmos, antros ir trečios klasės. Sionistams reikėjo „pirmos klasės“ žydų Izraelyje. Tikrai ne sovietiniams žydams, kurie buvo visiškai ir visiškai sugadinti komunistinės ideologijos. Pirmiausia sionistams reikėjo sveikų ir stiprių žydų, kurie galėtų ir turėtų tarnauti būsimos Izraelio valstybės kariuomenėje. Taip pat žydų, turinčių žinių ir profesinės patirties, kurie galėtų kurti būsimojo Izraelio ekonomiką. Galiausiai, žydų, kurie būtų turtingi (turėję kapitalo kur nors už Vokietijos ir kitų okupuotų šalių ribų). Žydai, kurie buvo seni, ligoti, neturėjo profesijos ir kapitalo, sionizmui buvo „mažai naudingi“. Apie selektyvų sionistų požiūrį į žydų gelbėjimą skaitome minėtoje Tomo Segevo knygoje „Septintasis milijonas“: "Žydų agentūros vadovai sutarė, kad mažuma, kurią galima išgelbėti, turėtų būti atrinkta sionistinio projekto Palestinoje reikmėms.

Hannah Arendt, garsi žydų kilmės amerikiečių ir vokiečių rašytoja ir filosofė (1906-1975 m.), Antrojo pasaulinio karo metais gilinosi į fašizmo ir holokausto problemas. Ji atkreipė dėmesį į sionistų ir fašistų ryšį - holokaustą, kurį jie vykdė bendromis pastangomis. Ypač savo knygoje „Eichmannas Jeruzalėje“ (1963) ji atkreipia dėmesį į stebinantį „žydų tarybų“ (Judenrat), pašauktų ginti žydus nuo nacių, pasyvumą. Ji pastebi, kad kartais jos netgi prisidėdavo prie nacių nusikaltimų prieš žydus. Šį niūrų paradoksą ji aiškina tuo, kad dviem trečdaliams Judenrato vadovavo sionistai. Panašią mintį 1972 m. išleistoje knygoje „Judenratas: žydų tarybos Rytų Europoje nacių okupacijos metais“ (Judenrat: The Jewish Councils in Eastern Europe Under Nazi Occupation) išsako Lenkijos ir JAV žydų istorikas Isaiah Trunkas. Visų pirma p. 141 šios knygos puslapiuose jis pažymi, kad „pagal Freudägerio skaičiavimus, pusė žydų galėjo būti išgelbėti, jei jie nebūtų vykdę žydų tarybų nurodymų“.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pirmiau, nenuostabu, kad didžioji dauguma tų pasaulio žmonių, kurie save pozicionuoja kaip žydus, ne tik nepalaiko sionizmo, bet ir siaubingai jo bijo. O drąsiausi iš jų kovoja su sionizmu.

Skaitytojui gali kilti klausimas, kodėl straipsnio pavadinime teigiama, kad karo organizatoriai siekė įgyti pasaulinę valdžią. Juk straipsnyje rašoma, kad sionistų tikslas buvo sukurti Izraelio valstybę. Valstybę, kuri, šiaip ar taip, buvo sukurta 1948 m. ir kuri šiandien pagal daugelį standartų nelaikytina didele valstybe. „Vikipedijoje“ rašoma, kad Izraelis šiuo metu užima 148 vietą pagal teritoriją, 92 vietą pagal gyventojų skaičių ir 51 vietą pagal realųjį bendrąjį vidaus produktą (BVP). Apie kokią pasaulinę galybę galima kalbėti esant tokiems kukliems žydų valstybės parametrams? Tačiau sionistai šiuo klausimu turi savo logiką. Apie tai - kitame straipsnyje.

https://www.fondsk.ru/news/2025/05/14/pochemu-evrei-boyatsya-sionizma-uroki-vtoroy-mirovoy-voyny.html

Kodėl žydai bijo sionizmo? Prof.V.Katasonovas

O vis tik jis teisus

 

Prieš kelias dienas įvykęs prof.Eduardo Vaitkaus vizitas į Minską ir keli interviu Baltarusijos žurnalistams sukėlė audringą reakciją Lietuvoje. 

Turime posakį: "Prastas tas paukštis, kuris š..a į savo lizdą." Tik man regis, kad tas mūsų "lizdas" yra sklidinai priš..tas savų ir svetimų paukščių, o  Baltarusijoje buvo pasakyta tai, apie ką Vaitkus daug kartų kalbėjo Lietuvoje.

Signataro dr. Zigmo Vaišvilos spaudos konferencijoje buvo išsamiai paaiškinta apie Prezidento rinkimų klastotes, priežastis, privertusias prof.E.Vaitkų vykti pas kaimynus.

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro ir 2024 m. rinkimų stebėtojo dr. Zigmo Vaišvilos spaudos konferencija „Kodėl Saulius Skvernelis pabijojo informacijos apie VRK viešinimo Seime? Kodėl teisėsauga netiria 2024 m. rinkimų Lietuvoje pažeidimų?“

https://www.youtube.com/watch?v=6Kz2iAIeIbc

Išvakarėse apie Vaitkaus kelionės į Baltarusiją priežastis buvo kalbama Ekspertai.eu laidoje.

Landsbergių lyderis Kasčiūnas perspėjo – Eduardas Vaitkus pasirengęs žudyti tautiečius.

https://www.youtube.com/watch?v=34LM0xE3hFI

E.Vaitkaus interviu Baltarusijoje:

https://www.youtube.com/watch?v=TTqqn4nkV2Y

https://www.youtube.com/watch?v=p25uP_T3gzc

Keistas pareiškimas dėl E.Vaitkaus pabėgimo į Baltarusiją:

https://www.youtube.com/watch?v=TTqqn4nkV2Y

Sahra Wagenknecht: D. Trumpas verčia Ukrainą kolonija, o Europa apmoka sąskaitą!

 

Sahra Wagenknecht (1969 m. liepos 16 d.) - Vokietijos politikė ir žurnalistė, politikos mokslų daktarė, Sarah Wagenknecht sąjungos lyderė, 2009-2025 m. buvo Bundestago narė, iki 2023 m. atstovavo kairiesiems.

https://www.youtube.com/watch?v=p_1HTJeudj0

Laisvė, demokratija, teisinė valstybė? D. Trumpo sudarytas žaliavų sandoris rodo, kokios iš tikrųjų buvo „Vakarų vertybės“, kuriomis nuo pat pradžių buvo grindžiamas proksi karas Ukrainoje: JAV geopolitiniai ir ekonominiai interesai. Dabar, kai Vašingtono planas strategiškai susilpninti Rusiją pratęsiant karą Ukrainoje žlugo, D. Trumpo administracija mato palankią galimybę pasipelnyti iš taikos susitarimo ir už JAV karinę pagalbą atsilyginti pelningu žaliavų sandoriu. Tai, kad Europa pati nesiėmė diplomatinių veiksmų ir dabar moka sąskaitą už pralaimėtą tarpinį karą, yra didžiulė jos nesėkmė. Nes kol D. Trumpas ištraukia savo avis iš maišo, Europai tenka mokėtojo vaidmuo. Tolesnis ginklų tiekimas, atstatymas ir galimas Ukrainos įstojimas į ES - tikimasi, kad Europos mokesčių mokėtojai užpildys šį šimtus milijardų kainuojantį kapą, o JAV bendrovės susikraus savo turtus. Nemanau, kad taip gali tęstis toliau! Mums pagaliau reikia suverenios Vokietijos ir Europos politikos, orientuotos į mūsų pačių interesus. Ir mums reikia politikų, kurie nebeleis Vašingtonui savęs tempti už nosies!

Vertimas į rusų kalbą:

https://www.youtube.com/watch?v=LpS13BS-AQM

Viršvalstybinio centro paslaptys: kas iš tikrųjų valdė Antrąjį pasaulinį karą? Prof.V.Katasonovas

 

Gegužės 8 ir 9 dienomis buvo švenčiama Antihitlerinės koalicijos šalių pergalė prieš fašistinę Vokietiją. Praėjo 80 metų, bet iki šiol tylima apie jėgas, kurios puskarininkį Adolfą Šekelgruberį padarė Vokietijos kancleriu ir kokių tikslų jos siekė ginkluodamos Trečiąjį reichą, pajungdamos jam Vakarų Europos resursus, organizuodamos genocidą. Apie šiuos karo slėpinius pasakoja buvęs Pasaulio banko atsakingas darbuotojas prof.V.Katasonovas.

https://www.youtube.com/watch?v=PxBUqvmgT6w

Studijos svečias - ekonomikos mokslų daktaras, Rusijos ekonomikos draugijos vadovas Valentinas Jurjevičius Katasonovas. Šiandien kalbame ne tik apie karą - atskleidžiame šokiruojančias klastotes 

istorijos klastotes. „Kai D. Trumpas pareiškė, kad Amerika laimėjo Antrąjį pasaulinį karą - tai ne klaida. Tai sistema“, - šmaikštauja Katasonovas.

Kodėl Hitleris vyko į Vakarus, o ne į SSRS?

1939 m. Vokietija neturėjo jokių šansų pasipriešinti Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos koalicijai. Tačiau Paryžius pasidavė po 38 dienų, nors turėjo trigubą jėgos persvarą. „1940 m. kapituliaciją pasirašęs vokiečių generolas nuoširdžiai nustebo: „Ir šitie mus nugalėjo?“.

Kam reikėjo Perl Harboro?

Ruzveltas prisiekė nesivelti į karą, tačiau po JAV karinio jūrų laivyno bazės užpuolimo - viskas pasikeitė. O po 48 val. Hitleris pats paskelbė karą Amerikai! „Tai ne paranoja. Tai susitarimų pėdsakai, apie kuriuos vadovėliuose nerašoma“. Sovietinis fenomenas. „Tik SSRS prieš karą sugebėjo sunaikinti penktąją koloną. Vakaruose elitas savanoriškai pasidavė Hitleriui. Ir šiandien matome tą patį vaizdą - visa Europa dirba prieš".

Kas tampė už virvučių?

„Finansinis internacionalas“, masonų ložės, Vatikanas - jie sukūrė viršnacionalinį karo kontrolės centrą. Jų tikslas buvo ne pasaulio perdalijimas, o kažkas daugiau..... „ir jie jį pasiekė. Užuolaida. Studijoje tvyro tyla. Ar esate pasirengę sužinoti, kas vyko toliau?

Valentinas Jurjevičius Katasonovas - Maskvos valstybinio tarptautinių santykių instituto profesorius, ekonomikos mokslų daktaras. 

Vilniaus niekadėjas jau antri metai nesutvarko gatvės senamiestyje. Kodėl?

 

Jau antri metai Vilniaus meras nesugeba sutvarkyti P.Vileišio gatvės, kur 2024 m. po liūties atsivėrė įgriuva. Visa šita mero-niekadėjo kiaulystė yra greta Vileišių rūmų, Petro ir Povilo bažnyčios, greta Neries upės. 

Du kartus pabranginęs transporto bilietus šis veikėjas planuoja ištratinti milijardus transporto eurų žaliosioms beprotybėms, skleidžia fiks-idėjas apie Neries gilinimą, pritaikymą evakuacijai, transportui ir t.t. kvailystes, panašias į tas, kurias kažkada aprašė Ilfas ir Petrovas  romanuose "12 kėdžių", "Aukso veršyje".

2024m. įgriūva buvo aptverta polietilenine juosta, šiais metais ją aptvėrė metaline tvorele ir tiek.

Aš manau, kad nenoro suremontuoti įgriūvą kaltininkas yra Biblijinis Aukso veršis, kuriam meldžiasi Vilniaus meras. 

Sumodeliuokim tokią hipotetinę situaciją:

Vilniaus valdžia iš nekokybiško kelio tiesėjų gavo "otkatą", o dabar laukia, kol pasibaigs garantinis terminas, o tuomet meras-niekadėjas kelią suremontuos už mokesčių mokėtojų pinigus. 

Ar kas galėtų paneigti tokią nenoro suremontuoti nekokybišką kelią versiją?

Apie P.Vileišio gatvės projektuotojų ir statytojų broką esu rašęs anksčiau (1, 2, 3), apie tai rašyta LRT, Tele3 (4, 5).
 

Naujoji ekonominė pasaulio tvarka ir Europos savižudybė. Yanis Varoufakis ir Glenn Diesen

https://www.youtube.com/watch?v=nN1QmCsYuf0

Yanis Varoufakis - ekonomistas, buvęs Graikijos finansų ministras, daugelio bestselerių autorius. J. Varoufakis teigia, kad buvęs į JAV orientuotas ekonomikos modelis išsekęs, o JAV siekia pertvarkyti tarptautinę ekonominę architektūrą, kad užimtų palankią padėtį. Šioje naujoje sistemoje Kinija yra pagrindinė varžovė, o europiečiai tampa skurdžiu JAV priedu. Europiečiai gali nubrėžti palankesnį kelią, tačiau jiems trūksta ekonominio supratimo, politinės vaizduotės ir lyderystės.

https://glenndiesen.substack.com/

https://www.youtube.com/watch?v=ChnBtThAZ0U

Izraelio atsargos generolo J.Kedmi nuomone, Baltijos šalių vadovai "yra perkami"

 

https://www.youtube.com/watch?v=AeAwyVCct1Y

Tūlam lietuviui nesuprantama, kodėl Lietuvos valstybės vadovas bučiuoja svetimą vėliavą, nuolatos sprendžia svetimos valstybės problemas, ruošiasi už ją kovoti "iki galo", kiša į tą korumpuočiausią Europoje užsienio valstybę skolintus milijardus, apiplėšia Lietuvos vaikus, senelius, invalidus, ateinančias kartas. Jam pritaria ir kiti vadovaujantys mūsų valstybės asmenys. 

Kodėl šie žmonės viršija savo įgaliojimus? Kodėl išduoda nacionalinius interesus? Į šį klausimą radau atsakymą Izraelio ats. generolo pasisakyme.

Izraelio "MOSAD" žvalgybos padalinio "NATIV" buvęs vadovas ats.generolas Jakovas Kedmi žino apie ką kalba, nes jo buvusi darbovietė - viena iš geriausiai informuotų pasaulyje šios paskirties struktūrų.

Štai ką J.Kedmi kalba (37:08):

Aš noriu pažymėti, kad kada Trampas sako "Aš nupirksiu", jis pirks politikus. Ir tai amerikiečiai darė visada geriausiai. Parsiduoti už pinigus - visų lengviausia. Lengviausias būdas. Pasiklauskit pas prostitutes. Tai lengviausia. Reikia gerai suprasti, kad ir jus mėgins nupirkti, ir jūsų politikus mėgins nupirkti, ir jūsų kaimynus mėgins nupirkti. Reikia būti tam pasirengusiems. Parduoti savo šalį yra lengviausia. Pažiūrėkit kas vyksta su Rytų Europa ir su Baltijos šalimis. 

Alice Weidel: Chaosas vyriausybėje ir ginčai, o ne tikras posūkis migracijos srityje

 

Komentuodama nesutarimus ir komunikacijos chaosą juodai raudonojoje koalicijoje dėl prieglobsčio prašytojų nepriėmimo pasienyje ir tariamo nepaprastosios padėties šalyje paskelbimo, AfD federalinė atstovė spaudai Alice Weidel sakė:

„Jau pirmosiomis dienomis po to, kai pradėjo eiti pareigas, naujoji juodai raudona federalinė vyriausybė pateikia pustuštį vaizdą: vyriausybinis chaosas, ginčai, vidaus reikalų ministras veržiasi į priekį, koalicijos partneris teigia priešingai, vyriausybės atstovas spaudai ir kancleris neigia - matyt, siekdami išlaikyti nepaprastai trapią koalicinę taiką su SPD. O gal tam, kad dar kartą apgautų rinkėjus? Vadovavimas atrodo kitaip - laikinasis kancleris Merzas paprasčiausiai negali to padaryti.

Ir tai rodo, kur link einama: su šia vyriausybe tikro de facto posūkio migracijos klausimu nebus. Piliečiai, kurie tikėjosi rinkimų kampanijos metu žadėtų aiškių priemonių prieš nelegalią masinę imigraciją, susidurs su CDU/CSU, kuri visais klausimais nusileis SPD, bijodama, kad vyriausybė žlugs. Kadangi A. Merzas ir CDU/CSU, laikydamiesi antidemokratinės ugniasienės, blokuoja esamą ne kairiųjų, viduriniosios klasės daugumą Bundestage, SPD gali diktuoti ir diktuos tolesnę koalicijos kryptį kaip rinkimus pralaimėjusi visais esminiais klausimais.

Todėl dramatiškas vidaus saugumo Vokietijoje mažėjimas ir mūsų socialinės apsaugos sistemų naikinimas dėl nelegalios masinės imigracijos, ypač nuo 2015 m., tęsis ir toliau. Tik su AfD įvyks tikras posūkis migracijos srityje: Siekdama išsaugoti mūsų šalies gyvybingumą ateityje, Vokietija, kaip suvereni valstybė, turi nuosekliai ginti savo gyvybiškai svarbius interesus lemtingu migracijos klausimu.“

A.Merzo vyriausybė dar drieš savaitę žadėjo įvesti nelegalios imigracijos apribojimus, bet kol kas pasienio policija sunkiai susidoroja su migracijos chaosu, o tuo metu vyriausybės vadovas geroje kompanijoje Kijeve galimai kažką uostė.

I’m not saying Macron was hiding a bag of Coke… but let’s just say if it were a bag of sugar or a grocery receipt, he wouldn’t have tucked it away like a squirrel hiding snacks for winter. pic.twitter.com/foxWOWfsyD

— Kevork Almassian (@KevorkAlmassian) May 11, 2025

PAY CLOSE ATTENTION TO WHAT HE HIDES UNDER THE TABLE ⚠️ pic.twitter.com/blOUsicqIX

— Matt Wallace (@MattWallace888) May 11, 2025

Rusijos prezidento pareiškimas žiniasklaidai. Siūlomos taikos derybos

 

https://www.youtube.com/watch?v=4ZiBJNSTGTo

Rusijos prezidento Vladimiro Putino portale pasakojama apie šios nakties pareiškimą žiniasklaidai, kuriame jis pasiūlė Ukrainai gegužės 15 d. pradėti tiesiogines derybas dėl taikos Stambule (Turkija). Jis padėkojo užsienio delegacijoms ir pirmiesiems asmenims už dalyvavimą parade, skirtame 80-mečiui pergalės prieš hitlerinę Vokietiją. Žemiau pareiškimo vertimas.

Rusijos prezidento pareiškimas žiniasklaidai

Baigiantis Didžiojo Tėvynės karo pergalės 80-ųjų metinių minėjimo iškilmėms, Vladimiras Putinas padarė pareiškimą žiniasklaidai, kuriame apibendrino savo darbo gegužės 7-10 d. rezultatus.

V. Putinas: Labas vakaras arba, galbūt, labos nakties. Norėčiau visus pasveikinti. Gerbiamosios ponios ir ponai! Gerbiami kolegos!

Norėčiau dar kartą pasveikinti jus visus su Didžiąja pergalės diena! Norėčiau padėkoti mūsų draugams, mūsų užsienio partneriams, kurie šiomis dienomis buvo kartu su mumis Maskvoje per jubiliejines iškilmes, skirtas nugalėtojų kartai pagerbti.

Gerbiame visus, kurie prisidėjo prie bendros pergalės prieš nacizmą, įskaitant mūsų sąjungininkus antihitlerinėje koalicijoje, Kinijos karius, antifašistinio pasipriešinimo Europoje dalyvius, Afrikos ir Azijos-Ramiojo vandenyno regiono liaudies išsivadavimo judėjimų kovotojus, Lotynų Amerikos šalių savanorius.

Su draugais ir bendraminčiais mus vienija bendra atmintis ir pagarba istorijai, tikrų didvyrių, kovojusių už laisvę, žygdarbiams ir, žinoma, atsakomybė už ateitį, už teisingesnio ir saugesnio pasaulio kūrimą. Maskvoje vykusiuose dvišaliuose ir daugiašaliuose susitikimuose daugiausia dėmesio buvo skiriama klausimams, nuo kurių tiesiogiai priklauso stabilus ir tvarus visos pasaulio bendruomenės - Eurazijos ir kitų pasaulio regionų - vystymasis.

Žinoma, jie vyko ypatingoje, iškilmingoje ir šventinėje atmosferoje, tačiau kartu buvo itin turiningi ir informatyvūs, užpildyti politinės, ekonominės ir humanitarinės darbotvarkės temomis.

Apibendrindamas rezultatus, o tai norėčiau padaryti dabar, norėčiau pasakyti, kad per keturias dienas - gegužės 7-10 d. - įvyko trijų užsienio valstybių vadovų oficialių vizitų renginiai: Kinijos Liaudies Respublikos, Venesuelos Bolivaro Respublikos ir Vietnamo Socialistinės Respublikos.

Be to, įvyko 20 dvišalių susitikimų su NVS, Azijos, Afrikos, Afrikos, Artimųjų Rytų, Europos ir Lotynų Amerikos šalių vadovais. Iš viso iškilmėse dalyvavo 27 NVS, Azijos, Afrikos, Artimųjų Rytų, Europos, Lotynų Amerikos valstybių vadovai, taip pat apie 10 tarptautinių organizacijų vadovų. Dar šešioms šalims buvo atstovaujama aukštu lygiu.

Tokį platų užsienio šalių ir tarptautinių organizacijų delegacijų dalyvavimą laikome įkvepiančiu tikro susitelkimo dėl mūsų bendros Didžiosios pergalės ilgalaikių idėjų ir vertybių įrodymu.

Esame dėkingi 13 valstybių vadovams, atsiuntusiems savo nacionalinių ginkluotųjų pajėgų dalinius dalyvauti Raudonosios aikštės parade. Jų žygis petys į petį su mūsų parado daliniais pripildė bendrą šventę ypatingos energijos ir Antrojo pasaulinio karo metais sukurtos kovinės brolybės dvasios.

Džiaugiausi galėdamas asmeniškai padėkoti Korėjos liaudies armijos karo vadams, perduoti šilčiausius žodžius Korėjos Liaudies Demokratinės Respublikos specialiųjų pajėgų dalinių kariams ir vadams, kurie kartu su mūsų kovotojais profesionaliai, noriu tai pabrėžti, sąžiningai vykdė užduotis išlaisvinant Kursko srities pasienio rajonus iš Kijevo režimo formuočių. Pabrėžiu, kad jie parodė drąsą ir didvyriškumą, veikė - noriu tai dar kartą pakartoti - aukščiausio lygio profesionaliai ir pademonstravo gerą pasirengimą bei treniruotumą.

Žinoma, visiems valstybių vadovams buvo ypatinga garbė tribūnoje pasveikinti pagrindinius Pergalės metinių didvyrius - Antrojo pasaulinio karo veteranus iš Rusijos, Izraelio, Armėnijos ir Mongolijos.

Pažymiu, kad nepaisant grasinimų, šantažo ir kliūčių, iki pat oro erdvės blokavimo, į Maskvą atvyko ir kai kurių Europos šalių - Serbijos, Slovakijos bei Bosnijos ir Hercegovinos - vadovai. Kartoju: mes suprantame, su kokiu didžiuliu spaudimu jie susidūrė, todėl nuoširdžiai vertiname jų politinę drąsą, tvirtą moralinę poziciją, sprendimą dalytis švente su mumis, pagerbti Didžiojo Tėvynės karo ir Antrojo pasaulinio karo didvyrių, kovojusių ir už savo tėvynę, ir tam, kad visas pasaulis, visa žmonija atsikratytų rudojo maro, atminimą, be jokio perdėjimo.

Mums svarbu, kad milijonai europiečių, suverenią politiką vykdančių šalių vadovai tai prisimintų. Tai suteikia mums optimizmo ir vilties, kad anksčiau ar vėliau, be kita ko, remdamiesi istorijos pamokomis ir mūsų tautų nuomone, pradėsime judėti konstruktyvių santykių su Europos valstybėmis atkūrimo link. Įskaitant ir tas, kurios šiandien vis dar neatsisako antirusiškos retorikos ir akivaizdžiai agresyvių veiksmų mūsų atžvilgiu. Jos vis dar bando - tai matome jau dabar - kalbėtis su mumis, tiesą sakant, chamiškai ir ultimatumų pagalba.

Mūsų visapusiška partnerystė ir strateginis bendradarbiavimas su Kinijos Liaudies Respublika gali būti tikras šiuolaikinių lygiaverčių santykių XXI amžiuje pavyzdys. Kinijos Liaudies Respublikos Prezidentas Xi Jinpingas buvo pagrindinis svečias Didžiosios pergalės 80-ųjų metinių minėjimo iškilmėse.

Surengėme itin vaisingas derybas, priėmėme du bendrus pareiškimus valstybių vadovų lygiu, pasirašėme daug tarpvyriausybinių ir tarpžinybinių susitarimų, apimančių tokias sritis kaip energetika, prekyba, finansai, mokslas, kultūra ir daugelį kitų. Kaip jau minėjau, buvo sutarta, kad rugsėjo mėn. su oficialiu atsakomuoju vizitu atvyksiu į Kiniją per pergalės prieš militaristinę Japoniją 80-ųjų metinių minėjimo iškilmes.

Labai simboliška ir natūralu, kad pagrindiniai, iš tikrųjų pagrindiniai Antrojo pasaulinio karo pabaigos 80-ųjų metinių minėjimo renginiai Europoje ir Azijoje vyks Maskvoje ir Pekine - valstybių, kurių tautos patyrė sunkiausius išbandymus ir sumokėjo didžiausią kainą už bendrą pergalę, sostinėse.

Gerbiami kolegos, manau, visiems akivaizdu, kad Maskvoje vykusiose derybose ir susitikimuose buvo paliestas ir konflikto Ukrainoje sprendimo klausimas. Esame dėkingi visiems mūsų svečiams ir draugams už dėmesį, kurį jie skiria šiam konfliktui, ir už pastangas, kurias jie deda, kad šis konfliktas būtų užbaigtas. Todėl manau, kad būtina prie šios temos apsistoti atskirai.

Šiuo atžvilgiu norėčiau pasakyti, kad, kaip žinote, Rusija ne kartą ėmėsi iniciatyvų dėl ugnies nutraukimo, tačiau Ukrainos pusė šias iniciatyvas ne kartą sabotavo. Pavyzdžiui, Kijevo režimas maždaug 130 kartų akivaizdžiai pažeidė 30 dienų - noriu tai pabrėžti - 30 dienų moratoriumą, nuo kovo 18 d. iki balandžio 17 d., dėl smūgių energetikos objektams, kuris buvo paskelbtas pagal mūsų susitarimą su Jungtinių Valstijų prezidentu Donaldu Trumpu.

Rusijos inicijuotų velykinių paliaubų taip pat nebuvo laikomasi: Ukrainos formuotės paliaubų režimą pažeidė beveik penkis tūkstančius kartų. Nepaisant to, trečią kartą paliaubas paskelbėme Pergalės dieną - ir tai laikome šventa švente ir mums, galima tik įsivaizduoti, patyrėme 27 milijonus aukų.

Tuo pat metu mes taip pat perdavėme savo kolegoms Vakaruose, kurie, mano nuomone, nuoširdžiai ieško būdų, kaip pasiekti susitarimą, savo poziciją šiuo klausimu, dėl paliaubų Pergalės dieną, kad ateityje neatmetame galimybės pratęsti šių paliaubų sąlygas, bet, žinoma, išanalizavę, kas nutiks per kelias ateinančias dienas, atsižvelgdami į tai, kaip Kijevo režimas reaguos į mūsų pasiūlymą.

Ir ką mes matome? Kokie rezultatai? Kijevo valdžia - iš tikrųjų jūs patys galite tai puikiai matyti - visiškai nereagavo į mūsų pasiūlymą nutraukti ugnį. Be to, po to, kai buvo paskelbtas mūsų pasiūlymas - o tai, kaip pamenate, įvyko šių metų gegužės 5 d. - Kijevo valdžia gegužės 6-7 d. pradėjo plataus masto išpuolius. Smūgiui buvo pasitelkti 524 bepiločiai orlaiviai ir daugybė vakarietiškų raketų, o tuo pat metu Juodojoje jūroje buvo panaudotos ir 45 nugarėlės - valtys be įgulos. Iš tikrųjų per šias tris mūsų paskelbtų paliaubų dienas - 8-ąją, 9-ąją ir 10-ąją - tai, ką jūs taip pat matėte iš žiniasklaidos, iš tikrųjų iš jūsų pranešimų, buvo aišku: per šį laiką buvo įvykdyti penki kryptingi bandymai pulti Rusijos Federacijos valstybės sieną Kursko srityje ir sankryžoje su Belgorodo sritimi būtent mūsų paskelbtų paliaubų dienomis. Be to, dar 36 išpuoliai buvo surengti kitomis kryptimis. Visi šie išpuoliai, įskaitant bandymus prasiskverbti į Rusijos Federacijos teritoriją Kursko ir Belgorodo srityse, buvo atremti. Be to, mūsų kariniai ekspertai mano, kad jie neturėjo jokios karinės reikšmės, buvo vykdomi tik dėl politinių priežasčių, o priešas patyrė labai didelių nuostolių.

Kaip minėjau, Kijevo valdžia ne tik atmetė mūsų pasiūlymą dėl paliaubų, bet ir, kaip visi matėme, bandė įbauginti į iškilmes Maskvoje susirinkusius valstybių vadovus. Žinote, brangūs kolegos, kai čia, Maskvoje, susitikau su savo kolegomis, man kilo tokia mintis. Leiskite ja su jumis pasidalyti: ką jie bandė įbauginti iš tų, kurie atvyko į Maskvą švęsti pergalės prieš nacistinę Vokietiją? Ką jie bandė įbauginti? Juk tie, kurie atvyko pas mus, yra lyderiai ne dėl savo oficialios padėties, ne dėl savo posto, jie yra lyderiai pagal savo charakterį, savo įsitikinimus ir pasirengimą ginti savo įsitikinimus. O kas bandė juos įbauginti? Tie, kurie stovi dėmesiu ir sveikina bei ploja buvusiems SS kariams? Ir šlovina kaip nacionalinius didvyrius tuos, kurie Antrojo pasaulinio karo metais kolaboravo su Hitleriu? Man atrodo, kad tai bandymas akivaizdžiai netinkamomis priemonėmis, o tie, kurie bando tai daryti, nėra tam tinkami.

Dar kartą pakartosiu: mes ne kartą siūlėme žingsnius paliaubų link. Niekada neatsisakėme dialogo su Ukrainos puse. Leiskite dar kartą priminti: ne mes nutraukėme derybas 2022 m., tai padarė Ukrainos pusė. Atsižvelgdami į tai, nepaisant visko, siūlome Kijevo valdžios institucijoms atnaujinti derybas, kurias jos nutraukė 2022 m. pabaigoje, ir atnaujinti tiesiogines derybas. Ir, turėčiau pabrėžti, be jokių išankstinių sąlygų.

Siūlome nedelsiant pradėti kitą ketvirtadienį, gegužės 15 d., Stambule, kur jie vyko anksčiau ir kur jie buvo nutraukti. Kaip žinote, Turkijos kolegos ne kartą siūlė savo paslaugas organizuojant tokias derybas, o Prezidentas Erdoganas daug nuveikė jas organizuojant. Norėčiau priminti, kad po šių derybų buvo parengtas bendro dokumento projektas, kurį parafavo Kijevo derybų grupės vadovas, tačiau Vakarams primygtinai reikalaujant jis buvo tiesiog išmestas į krepšį.

Rytoj planuojama kalbėtis su Turkijos prezidentu R. Erdoganu. Norėčiau jo paprašyti suteikti tokią galimybę surengti derybas Turkijoje. Tikiuosi, kad jis patvirtins savo norą prisidėti prie taikos Ukrainoje paieškų.

Esame pasiryžę rimtoms deryboms su Ukraina. Jų prasmė - pašalinti pagrindines konflikto priežastis ir įtvirtinti ilgalaikę tvirtą taiką istorinėje perspektyvoje. Neatmetame galimybės, kad šių derybų metu bus galima susitarti dėl kai kurių naujų paliaubų. Ir tikros paliaubos, kurių laikytųsi ne tik Rusija, bet ir Ukrainos pusė, ir kurios būtų pirmas žingsnis, kartoju, link ilgalaikės, tvarios taikos, o ne prologas į ginkluoto konflikto tęsinį po to, kai AFU bus perginkluota, apginkluota ir karštligiškai kasti griovius bei naujas tvirtoves. Kam reikalinga tokia taika?

Mūsų pasiūlymas, kaip jie vadina, yra pateiktas. Dabar sprendimą turi priimti Ukrainos valdžia ir jos vadovai, kurie, regis, vadovaudamiesi asmeninėmis politinėmis ambicijomis, o ne savo tautų interesais, nori tęsti karą su Rusija ukrainiečių nacionalistų rankomis.

Kartoju: Rusija yra pasirengusi deryboms be jokių išankstinių sąlygų. Dabar vyksta karo veiksmai, karas, ir mes siūlome atnaujinti derybas, kurias nutraukėme ne mes. Kas čia blogo?

Tie, kurie iš tikrųjų nori taikos, negali nepritarti. Kartu norėčiau dar kartą padėkoti už tarpininkavimo paslaugas ir pastangas taikiai išspręsti Ukrainos krizę, kurių ėmėsi mūsų užsienio partneriai, įskaitant Kiniją, Braziliją, Afriką, Artimuosius Rytus, o pastaruoju metu ir naująją Jungtinių Amerikos Valstijų administraciją.

Baigdamas norėčiau dar kartą padėkoti visiems, kurie kartu su mumis šventė 80-ąsias Pergalės prieš nacizmą metines. Esu įsitikinęs, kad solidarumo ir darnos dvasia, kuri mus vienijo tomis dienomis Maskvoje, ir toliau padės mums kurti vaisingą bendradarbiavimą ir partnerystę pažangos, saugumo ir taikos labui.

Naudodamasis proga taip pat norėčiau pažymėti didžiulį žurnalistų, pasaulio naujienų agentūrų, televizijos kanalų ir spaudos atstovų, kurie nušvietė jubiliejinius renginius ir kelias valandas trukusią dabartinių derybų ir darbo susitikimų programą, vaidmenį. Daug nuveikėme, kad žmonės įvairiose pasaulio šalyse pajustų nepakartojamą šių šventinių dienų Maskvoje atmosferą. Žinoma, dėkoju ir už šį susitikimą, nes jau gana vėlu ir, žinoma, visi jau pavargę.

Labai ačiū už dėmesį, nes jau beveik pusė dviejų nakties, o Maskvoje net daugiau nei pusė dviejų nakties, leidžiu jums eiti su Dievu.

Labai ačiū už dėmesį. Iki pasimatymo.

http://kremlin.ru/events/president/news/76899

Vilniaus Herostratas

Norėdamas išgarsėti Herostratas 356 pr. Kr. Efese padegė Artemidės šventyklą. 2025 m. gegužės 9 dieną Vilniaus meras pasaulyje išgarsėjo išniekindamas Antifašistinės koalicijos žuvusių karių atminimą.

Vilniaus Herostratas savo FB paskyroje parašė:

Maskvoje šiandien švenčiama propagandinė Pergalės diena. Mūsų istorijoje ši diena reiškia dar vieną okupaciją. 

Šią dieną Lietuvoje dar labiau suaktyvėja priešiškos jėgos. Jos organizuoja provokacijas, skleidžia melą, skaldo visuomenę. 

Kadangi minima 80 metų sukaktis, šiandien esam kaip niekad rimtai pasiruošę. 🚛

Raudoniems gvazdikams ir sovietinei nostalgijai vietos paruošėm sočiai. ♻️

Propaganda apie Lietuvos išlaisvinimą ją okupuojant turi keliauti ten, kur jai ir vieta.

Visus kviečiu išlikti kritiškais ir minėti Europos dieną!

https://www.facebook.com/share/p/18dbr1kUgg/

Be aukščiau esančios nuotraukos Vilniaus Herostratas FB pranešimą pagardino dar ir šiomis jo vandalizmo nuotraukomis.

Akimirksniu Vilniaus Herostrato akibrokštas susilaukė kaimynų iš Rytų reakcijos ir 

paplito po margą pasaulį. Suveikė geriau už susiaurintas gatves, "Naujiems Vasiukams" prilygstančius Neries įsisavinimo laivybai, evakuacijai, kitus beprotiškus pinigų švaistymo ir vogimo projektus. 

Pagaliau Vilniaus Herostratas išgarsėjo daug toliau už Vilniaus ir jo gimto kaimo ribų.

"Kai Dievas nori nubausti, atima protą", - sako liaudies išmintis. 

Vilnius Herostrato pavyzdys tai dar kartą patvirtino. 

Telegram kanale JAV ambasada išplatino štai tokį pranešimą:

https://t.me/USEmbRussia/3855

80-osios pergalės Antrojo pasaulinio karo veiksmų teatre Europoje metinės yra ne tik triumfo šventė, bet ir tylos bei pagarbios atminties akimirka.

Prisimename Rusijos žmonių aukas: Leningrado apgultį - beveik 900 dienų alinančio bado ir nuožmaus pasipriešinimo. Prisimename Stalingradą ir Sevastopolį. Prisimename tranšėjas kasusias močiutes ir vandenį bei pranešimus nešusius vaikus.

Prisimename amerikiečių, sovietų ir kitų sąjungininkų karių indėlį siekiant bendro tikslo. Raudonosios armijos karius, kurie kovojo už kiekvieną kilometrą, kiekvieną kaimą, atgaudami savo žemę iš okupantų. Jaunuosius amerikiečių karius, kurie D dieną šturmavo Normandijos paplūdimius, kurie Ardėnų mūšyje prasiveržė pro Ardėnus. Istorinis JAV ir Sovietų Sąjungos karių susitikimas prie Elbės upės. Miestas po miesto, tranšėja po tranšėjos, nesuskaičiuojamų aukų kaina sąjungininkai kartu pasuko karo eigą prieš nacių tironiją.

Šią dieną pagerbiame tuos, kurių aukos atnešė pergalę. Pergalė buvo bendra. Kaip ir atminimas apie ją.

Viktoras Orbanas: Ukrainos prisijungimas prie ES būtų ekonominė savižudybė

 

Viktoras Orbanas šiandien „Kossuth Radio“ studijoje, tradicinėje laidoje „Labas rytas, Vengrija!“, aptarė Vengrijai aktualius klausimus (1, 2).

V. Orbanas pradėjo nuo žodžių, kad nors popiežius gimė Čikagoje, jis turi Peru šaknų, todėl mano, kad tęs popiežiaus Pranciškaus dvasinį palikimą. Jis pabrėžė, kad dvasinio lyderio egzistavimas yra labai svarbus, jis teikia moralinę paramą pasauliui, ypač šiais neramiais laikais.

Dėl Ukrainos stojimas į ES 

Vengrijos premjeras sakė, kad sprendimas dėl Ukrainos stojimo buvo priimtas prieš Vengrijos valią, nes mes tam nepritariame. Ministras Pirmininkas priminė, kad Robertas Fico sakė, jog "Ukrainos stojimas į ES yra ekonominė savižudybė".

Orbanas pasakė: „Europos liaudies partija nusprendė, kad karas turi būti tęsiamas ir kad Rusijos energija turi būti išstumta iš Europos". 

Jis tikisi, kad bus priešingai. Jis pridūrė, kad yra lyderių, kurie vadovaujasi Ursulos von der Leyen žodžiais, pavyzdžiui, DK ir Tiso partija, tačiau laikai jiems nepalankūs.

Platformoje X V.Orbanas šią savaitę rašė, kad Ukraina taip pat kelia grėsmę ES žemės ūkiui. Jis pažymi, kad Ukraina kontroliuoja 40 proc. ariamos žemės Europoje, todėl ES rinką užplūstų pigus derlius. Europa jau užtvindė Ukrainą dešimtimis milijardų mokesčių mokėtojų pinigų, tačiau ES nori ir toliau siųsti milijardus šiai šaliai, nors infliacija smarkiai paplonino piliečių kišenes.

Energija yra beprecedentiškai pigi

V. Orbanas sakė, kad energija vengrams dabar yra beprecedentiškai pigi. Per metus vengrai už energiją Kádáro kube moka 280 000 forintų (1 euras = 405,4 forintai), palyginti su 480 000 forintų Slovakijoje ir 880 000-900 000 forintų Lenkijoje.

Jis tęsė: jei būsime atkirsti nuo Rusijos energijos, Vengrija už perkamą energiją turės mokėti 800 mlrd. forintų daugiau. Būtent tokia suma šiandien šeimoms subsidijuojamos mažos energijos kainos. Taigi, jei taip atsitiktų, šeimos už energiją mokėtų dvigubai daugiau. Pasak Ministro Pirmininko, šį Briuselio planą remia DK, Tisza partija. Tarp Europos opozicijos atstovų, kurie jam nepritarė, yra Mūsų tėvynės judėjimas ir Fidesz-KDNP.

„Balsai 2025“ taip pat yra priemonė mažoms nuomos kainoms apsaugoti

Ministras Pirmininkas teigė, kad Vengrija Briuselyje susiduria su rimtais iššūkiais. Turime telkti sąjungininkus ir teisiškai pasirengti. Premjeras nurodė, kad jam reikia jėgų ir pagalbos, o „Balsai 2025“ yra įrankis, kuris jam padės, nes juo taip pat galima pasinaudoti ginant mažas nuomos kainas.

Ambicicingi įsipareigojimai kitų metų biudžete

Viktoras Orbanas teigė, kad 2026 m. biudžete numatyti ambicingi įsipareigojimai. Jis sakė, kad galimybės yra visai kitokios, jei Briuselis siųs Vengrijos pinigus Ukrainai.

Šis biudžetas grindžiamas prielaida, kad 2026 m. Vengrija vis dar turės nacionalinę vyriausybę, kuri nesiųs pinigų Ukrainai

- Jis pridūrė. Jis leido suprasti, kad Vengrijos pinigai nebus siunčiami į Ukrainą, o bus naudojami šalies viduje.

Jis sakė, kad 4 800 mlrd. forintų bus skirta paramai šeimoms, 800 mlrd. forintų - pridėtinėms išlaidoms mažinti, o 7 700 mlrd. forintų - pensijoms. Taip pat bus mokama pusmečio šaunamojo ginklo pašalpa, toliau mokami atlyginimai mokytojams ir daugiau lėšų skiriama sveikatos apsaugai.

- Premjeras sakė, kad biudžete nustatyti optimistiniai, antikariniai ir plataus užmojo tikslai.

Kalbėdamas apie infliaciją, jis sakė, kad daugelyje sričių kainos yra nepriimtinos, o tai žlugdo vengrų šeimas. Negalima leisti, kad taip atsitiktų, Vengrijos vyriausybė turi apsaugoti žmones. Po ilgų eksperimentų jie nusprendė reguliuoti maržas, kurios veikia.

Taigi mums pavyko pakoreguoti kainas maisto srityje, kainos pasikeitė. Be to, buities prekių kainos taip pat tapo nekontroliuojamos, o šioje srityje prekybininkų maržos neturėtų būti didesnės nei 15 procentų, tai taip pat sukels rimtus judesius, - pokalbio pabaigoje sakė Viktoras Orbanas.

https://www.youtube.com/watch?v=k18VOGvkmXo

Nuorodos:

https://magyarnemzet.hu/belfold/2025/05/orban-viktor-miniszterelnok-radiointerju

https://www.magyarhirlap.hu/belfold/20250509-orban-viktor-ukrajna-csatlakozasa-gazdasagi-ongyilkossag-lenne

https://rmx.news/article/scandal-hungarys-orban-reacts-to-von-der-leyens-call-to-fast-track-ukraine-membership-in-the-eu/

Mano mamos pusbrolis šturmavo Hitlerio bunkerį, dalyvavo Pergalės parade Raudonojoje aikštėje

 

Šiandien ES minima Pergalės diena prieš nacistinę Vokietiją. Gegužės 9 d. Pergalės diena minima buvusiose TSRS respublikose. Šis datos skirtumas įvyko dėl Vokietijos kapituliacijos pasirašymo geografinio laiko skirtumo Vakarų ir Rytų Europoje.

Žlobino mieste (Baltarusija) yra plk.Piotro Karibskio gatvė. Antrojo pasaulinio karo metais kapitonas P.Karibskis šturmavo Hitlerio bunkerį, buvo sužeistas, dalyvavo Pergalės parade Raudonojoje aikštėje.

Nuotraukos iš laikraščio "Argumenty i fakty" publikacijos, skirtos plk.Piotrui Karibskiui.

Piotrui Karibskiui skirtos publikacijos:

Piotras Andrejevičius Karibskis: apie jo nuopelnus, gyvenimo kelią ir kaip jį prisimena artimieji

https://www.youtube.com/watch?v=luCKTnv_PAc

https://aif.by/timefree/history/vystoyat_i_pobedit_vospominaniya_o_neprostoy_sudbe_veterana_voyny

https://xpress.by/2025/04/12/i-besstrashno-shel-v-boj/

https://archives.gov.by/blog/news/1070260

https://www.youtube.com/watch?v=mhB9FnaLeNc ir t.t.

Mano mamos Jadvygos mama Anna Karibskaja buvo Piotro Karibskio tėvo Andrejaus sesuo. 

Spalio revoliucijos metu mano mamos tėvas Petras Klibavičius (kilęs iš Žeimių, Jonavos raj.) tarnavo caro kariuomenės felčeriu Žlobino mieste. Čia jis susipažino ir susituokė su Anna Karibskaja. 1917 m., po Spalio revoliucijos, jie išvyko į Lietuvą. 

Manau, kad narsą Piotras Karibskis paveldėjo iš senelio, mano prosenelio, Jakovo Karibskio, buvusio caro kariuomenės kareivio, pelniusio karuose už narsą tris Georgijaus kryžius, vėliau išrinkto Žlobino miestelio seniūnu, turėjusio 10 vaikų: tris dukteris ir septynis sūnus. Mano senelė Anna, Piotro Karibskio teta, buvo pati jauniausia Jakovo Karibskio duktė.