Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) docentas Konstantinas Andrijauskas tapo ikiteisminio tyrimo objektu po konflikto su asmenimis, laikiusiais plakatą su užrašu „Lietuva lietuviams“. Policija pradėjo tyrimą dėl galimo viešosios tvarkos pažeidimo, o pats politologas pripažino nuplėšęs plakatą, nes jį vertina kaip ekstremistinį lozungą.
 |
| Konstantinas Andrijauskas (LRT nuotrauka) |
Šis incidentas iš pirmo žvilgsnio galėtų atrodyti kaip eilinis konfliktas tarp skirtingų politinių pažiūrų žmonių. Tačiau jis atskleidžia kur kas platesnę problemą – kas šiandien Lietuvoje laikoma leistina nuomone, o kas – ne.
Šūkis „Lietuva lietuviams“ nėra naujas ar atsiradęs socialinių tinklų eroje. Jis buvo vartojamas dar XX amžiaus pradžioje ir buvo minimas Lietuvos himno autoriaus Vinco Kudirkos laikraščio „Varpas“ puslapiuose. Tarpukario Lietuvoje šį šūkį galima rasti ir spaudoje, pavyzdžiui, 1938 metų savaitraštyje „Verslas“. Daugeliui jis reiškia ne neapykantą kitoms tautoms, o idėją, kad lietuviai turi būti šeimininkai savo valstybėje.
Vis dėlto šiandien šis šūkis dalies akademinės bendruomenės ir politinio elito vertinamas kaip radikalus ar ekstremistinis. Tai kelia esminį klausimą: ar Lietuvoje politinės nuomonės vertinamos vienodai?
Nevienoda laisvė
Ne mažiau diskusijų sukėlė ir tai, kaip apie incidentą kalbama viešojoje erdvėje. Dalis visuomenės pastebi, kad didieji naujienų portalai apie šį įvykį pranešė gana santūriai, nors kalbama apie konfliktą, kuriame dalyvavo žinomas universiteto dėstytojas. Kritikai teigia, kad jei panašus incidentas būtų įvykęs kitame kontekste – pavyzdžiui, per LGBT renginį ar kitą jautrų visuomeninį įvykį – reakcija galėjo būti kur kas garsesnė.
Tokie pastebėjimai skatina diskusiją apie žiniasklaidos vaidmenį ir jos neutralumą. Ar visuomenė iš tiesų mato visus įvykius vienodai, ar kai kurios istorijos tampa svarbesnės už kitas dėl ideologinių simpatijų?
Dar vienas aspektas – akademinės bendruomenės atsakomybė.
Universitetai tradiciškai laikomi vieta, kur ginamos akademinės laisvės ir atvira diskusija. Tačiau kartu iš dėstytojų tikimasi aukštesnių viešo elgesio standartų. Kai konfliktuose atsiduria akademinės institucijos atstovai, visuomenė natūraliai tikisi aiškių atsakymų.
Visgi verta prisiminti dažnai minėtą atvejį, kai profesorius, filosofas ir 1988 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys Vytautas Radžvilas buvo priverstas palikti universitetą po ilgo konflikto dėl jo viešai reiškiamų pažiūrų ir kritikos vien tik už tai, kad kritikavo kai kuriuos Europos Sąjungos politikos aspektus.
Šiuo atveju to paties instituto dėstytojas politologas K. Andrijauskas atsidūrė teisėsaugos akiratyje dėl iš esmė smurtinio akto Kovo 11-osios dieną Vilniuje. Todėl kyla klausimas, ar akademinės institucijos vienodai vertina skirtingas situacijas, ar visiems dėstytojams yra taikomi tie patys standartai?
Diskusija neapsiriboja vien konkrečiais asmenimis. Ji kelia platesnį klausimą apie akademinės laisvės ribas, politinių pažiūrų įvairovę universitetuose ir visuomenės pasitikėjimą aukštosiomis mokyklomis.
Daugelio nuomone, universitetai turi būti erdvė, kur laisvai susiduria skirtingos idėjos ir pasaulėžiūros. Manoma,, kad akademinė bendruomenė turi saugoti tam tikras vertybines ribas. Tačiau bet kuriuo atveju visuomenė tikisi nuoseklumo ir vienodų standartų.
Todėl šioje istorijoje svarbiausias klausimas lieka ne tik tai, kas tiksliai įvyko Kovo 11-ąją, bet ir platesnė dilema: ar Lietuvoje akademinė erdvė iš tikrųjų išlieka vieta laisvai diskusijai, ar joje vis labiau įsitvirtina naujos ideologijos takoskyra.
Iš viešos reakcijos matyti, kad TSPMI administracija kol kas vengia reikšti savo nuomonę, matyt, vildamasi, kad galutinį žodį šioje istorijoje tars teisėsauga.
Tačiau žmogaus teisių požiūriu, situacija yra daugiau negu aiški ir jokio teisėsaugos paaiškinimo nebereikia. Laisvoje valstybėje nuomonės gali būti skirtingos. Vieni gali laikyti tam tikrus šūkius patriotiniais, kiti – provokuojančiais. Tačiau tikroji demokratijos riba prasideda ten, kur skirtingos nuomonės susiduria argumentuose, o ne plakato plėšyme ar fiziniuose susistumdymuose.
Kovo 11-oji atskleidė ne tik tai, kaip giliai susiskaldė visuomenė, bet ir tai, kad Lietuvoje yra daugybė žmonių, kurie iki šiol nesupranta, kas yra laisvė. O ji pirmiausia reiškia teisę kalbėti, net jei kitas su tavimi nesutinka.
Verta prisiminti ir kitą svarbų aspektą. Vykstant LGBT eitynėms Vilniuje taip pat netrūksta žmonių, kurie nėra sužavėti šių eitynių dalyvių nešamais plakatais, šūkiais ar apranga. Tačiau net ir tokiu atveju niekam neateina į galvą pulti plėšyti plakatų ar fiziškai stumdyti jų dalyvių. Demokratinėje visuomenėje nesutikimas su kitų žmonių pažiūromis ar simboliais nėra priežastis griebtis jėgos.
Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad saviraiškos laisvė saugo ne tik visuotinai priimtas ar patogias nuomones. Ji saugo ir tas idėjas ar pasisakymus, kurie gali šokiruoti, erzinti ar net papiktinti dalį visuomenės. Kol žodžiai nekviečia į neapykantą ar smurtą, jie lieka demokratinės visuomenės diskusijos dalimi. Būtent tokia yra laisvos valstybės esmė.
Šiuo atveju savo nepakantumą kitai nuomonei pademonstravo ne kas nors kitas, o TSPMI mokslininkas – žmogus, atsakingas už studentų, būsimosios akademinės ir politinės kartos, ugdymą.
Taigi dėl to neišvengiamai kyla klausimas: kokioje vertybinėje aplinkoje formuojami jauni žmonės, jeigu net akademinėje erdvėje pradeda dominuoti ne argumentų kova, o nepakantumas ir konfliktinis veiksmas?
Atitinkamai, kyla kitas klausimas – ar tokiems tariamiems dėstytojams yra vieta mūsų jaunosios kartos auklėjime?
Autorius yra Lietuvos žmogaus teisių asociacijos pirmininkas.
Vytautas Budnikas
Autorius yra Lietuvos žmogaus teisių asociacijos pirmininkas.
Šaltinis:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą