Graikai gailisi, kad įsivedė eurą ir mano, kad ES žlugs

Apklausa parodė, kad 53 procentai graikų mano, kad prisijungimas prie Euro zonos 2002 metais buvo neteisingas žingsnis. Šiuo metu jaunimo nedarbas Graikijoje siekia 53 procentus. Kai Graikija įstojo į Euro zoną, eurą palaikė virš 70 procentų šios šalies piliečių. Pradžioje jų pragyvenimo lygis sparčiai kilo ir pasiekė turtingesnių kaimynų lygį, bet tai buvo pasiekta skolų sąskaita. Šiuo metu Graikija yra faktiškas bankrotas ir yra jau keli metai „gelbėjama“ kitų Euro zonos šalių sąskaita. Tarp tokių švaistūnės Graikijos gelbėtojų yra ir skurdžiausia Euro zonos šalis – Lietuva (vidutinė pensija yra 4 kartus mažesnė negu Graikijoje), kuri pati vis giliau skęsta į skolas.

Graikų apklausa taip pat parodė, kad tik 40 procentų jų mano, kad artimiausiu metu Europos sąjunga nežlugs. Tai dar labiau pesimistiška požiūris į ES, nei buvo pas britus prieš Brexit.

Prie Graikų ekonomikos krizės prisidėjo ir „migracijos krizė“, kurią sukėlė Angelos Merkel atvirų durų politika. Migrantai Graikai kainavo pagal ECB skaičiavimus 600 milijonus eurų. Bet migrantai niekur nedingo iš Graikijos, kaip jie tikėjosi, nes šiaurės kaimynai apribojo jų migraciją, todėl šios išlaidos tapo žymiai didesnės. Graikijos Migracijos ministro Yannis Mouzalas žodžiais, šiais metais į Graikiją atvyksta daugiausiai nelegalūs migrantai, kurie nėra pabėgėliai. 

Čikagoje keturi negrai rasistai kankino baltąjį ir egzekuciją transliavo Facebbok

Breitbart cituoja Chicago Tribune, kuris aprašė šį skandalingą rasistinį negrų išpuolį Čikagoje.

http://www.breitbart.com/big-government/2017/01/05/police-chicago-victims-parents-received-taunting-messages/

http://www.chicagotribune.com/news/local/breaking/ct-trump-cursed-man-attacked-facebook-video-20170104-story.html

Gruodžio 31 dieną ši juodų nusikaltėlių gauja pagrobė baltą jaunuolį, jį mušė, grasino peiliu, visaip žemino, liepė gerti iš unitazo. Visa egzekucija buvo transliuojama tiesiogiai. Šiuo metu įrašas Youtube yra pašalintas.

Laukiama naujos migrantų bangos iš Afrikos

Austrijai išgelbėti laiko lieka vis mažiau, perspėja Austrijos žvalgyba. Ekspertai konstatuoja, kad iki 2020 metų 15 milijonų jaunų afrikiečių iš Nigerijos, Kongo respublikos, Sudano, Etiopijos ir dar septynių Afrikos valstybių ketina emigruoti į Europą.

Vien šiais metais iš Afrikos į Italiją buvo ES tarnybų ir NVO perkelta 300 000 nelegalių ekonominių migrantų iš Afrikos (kai kuriais duomenimis 0,5 milijono). Šiems žmonėms Sorošo ir Co globalistų, organizuojančių nelegalų negrų transportą į Europą, yra įkalta į galvas per MIP ir socialinius tinklus, kad ES turi jiems suteikti elitinius drabužius, butus, liuks klasės automobilius, aprūpinti pinigais ir pramogomis. Susidūrę su visai kitokia realybe, šie puslaukiniai afrikiečiai kelia Italijoje maištus, degina „pabėgėlių“ stovyklas. Šiais metais Italijos valdžia per prievartą ėmė nacionalizuoti privačius viešbučius ir juose apgyvendina negrus.

Austrijos gynybos ministras Hansas Peteris Doskozil pateikė planą, pagal kurį prieglobstis migrantams Europos teritorijoje nebūtų suteikiamas. Šią procedūrą siūloma atlikti Afrikos ir Azijos teritorijoje įkurtuose centruose. Jo žodžiais, reikia iš naujo parengti prieglobsčio suteikimo sistemą, kad sunaikinti žmonių pervežėjų verslą. Šiuo metu Austrijos ministras ieško bendraminčių Europoje.

Vargu ar lemta jam šią idėją įgyvendinti,  nes panašu, kad Europos kosmopolitinių „elitų“ tikslas yra baltosios rasės ir Europos Sąjungos sunaikinimas.

Pasaulio žydija šiuos 2017 metus skelbia Mošiacho (krikščionims antikristas) materializacijos metais. Manoma, kad Donaldas Trampas pripažins Jaruzalę Izraelio sostine ir tuo sukels viso pasaulio musulmonų pasipriešinimo reakciją. Migrantų antplūdis į Europą, ypač musulmonų, ištroškusių žydų kraujo, pagal sionistų sumanymą turėtų paskatinti žydų repatriaciją į Izraelį ir tolimesnį arabų autonomijų įsisavinimą.

Užrašas ant Menoros, šalia Habad Liubavič sinagogos Charkove (2017 metai) skelbia: "Mes norime Mošiacho dabar!"

„Baltieji šalmai“ Sirijoje – teroristų bendrininkai

ANNA NEWS sukūrė filmą „Beltieji šalmai — teroro kaukės“. Nevyriausybinė organizacija „Baltieji šalmai“ deklaruoja, kad jie yra nevyriausybinė organizacija ir nepalaiko ryšių nei su viena iš ginkluotų grupuočių Sirijoje. Visas jų darbas, neva, nukreiptas į gelbėjimą kaip galima didesnio kiekio paprastų žmonių. Išvaduotame Aleppo mieste ANNA-News filmavimo grupei pavyko surasti unikalią medžiagą, atskleidžiančią tikrą veiklą taip vadinamų Sirijos gelbėtojų, kuriuos finansavo JAV ir Anglija.   

Ekonomikos prognozės kaip astrologijos šaka

Pradžia

Finansų genijus John Clifton Bogle: „Netikėkite skaičiams!“

Jeigu John Kenneth Galbraith, pasireiškęs - gyvenimo pabaigoje „disidento“ rolėje, didesnę savo gyvenimo dalį darbavosi mokslo dirvonuose, tai dar vienas amerikiečių disidentas yra nutolęs nuo akademinių mokslų. Jis praktikas. Jo vardas John Bogle – investuotojas, žmogus-legenda, buvęs įkūrėjas ir buvęs generalinis direktorius The Vanguard Group, vienos iš trijų-keturių stambiausių pasaulyje investicinių kompanijų, kuri valdo kelių trilijonų dolerių aktyvus. Pionierius tarpusavio investicijų fondų srityje, specialistas mažų investicijų. 1999 metais žurnalas Fortune jį pavadino vienu iš keturių XX amžiaus „investicijų gigantų“.

2004 metais Time įtraukė Bogle į „100 įtakingiausių pasaulio žmonių“ sąrašą. Bogle toli gražu ne jaunas – Naujaisiais 2017 metais jam turi sukakti 88 metai. Kai jis įžengė į devintą dešimtį, jis išleido knygą pavadintą „Netikėkite skaičiams! Apmąstymai apie investuotojų paklydimus, kapitalizmą, „tarpusavio“ fondus, investavimo indeksą, verslininkystę, idealizmą ir herojus“ (John C. Bogle. Don't Count on It!: Reflections on Investment Illusions, Capitalism, "Mutual" Funds, Indexing, Entrepreneurship, Idealism, and Heroes. John Wiley & Sons, 2010). Šioje knygoje „investicijų gigantas“ parodo, kad visas taip vadinamas ekonomikos mokslas su jos matematiniais modeliais – blefas ir ne nekaltas; tokia matematika blaiviam investuotojui ne padeda, o užteršia galvą.

Bogle prisimena savo mokslo metus Prinstono universiteto ekonomikos fakultete 1940- jų pabaigoje: „Tais senais laikais ekonomika buvo labai konceptuali ir tradicinė. Musų tyrimai turėjo savyje elementus ekonomikos teorijos ir filosofinės minties, pradedant didžiaisiais XVIII amžiaus filosofais – Adamu Smitu, Džonu Milliu, Džonu Meinardu Keinsu ir pan. Kiekybinės analizės nūdienos matavimais kaip tokios nebuvo... bet su personalinių kompiuterių atėjimu ir informacinės eros pradžia skaičiai ėmė beatodairiškai dominuoti ir valdyti ekonomiką. To, ką negalima suskaičiuoti, atrodo, neturi prasmės. Aš su tuo nesutinku ir prisijungiu prie Alberto Einšteino nuomonės: „Ne viskas, kas gali būti suskaičiuota, turi reikšmę, ir ne viskas, kas turi prasmę, gali būti suskaičiuota““.

Pasiremdamas dešimtimis pavyzdžių iš savo praktinės veiklos Bogle formuluoja bendrą išvadą: „Mano pagrindinė mintis tokia, kad šiandien mūsų visuomenėje, ekonomikoje ir finansuose mes per daug pasitikime skaičiais. Skaičiai – tai ne realybė. Geriausiu atveju jie – blyškus realybės atspindys, blogiausiu – grubus iškraipymas tų realijų, kurias mes bandome išmatuoti“. Štai dar vienas jo sensacingas prisipažinimas: „Kadangi egzistuoja tik dvi fundamentalios priežastys, paaiškinančios akcijų pelningumą, reikalingas tik elementarus sumavimo ir atėmimo veiksmas, kad pamatyti, kaip jos formuoja investavimo patirtį“.

Bogle gerai žino, kaip imlūs vaikinai iš Volstrito daro ekonomines prognozes. Jie tiesiog ekstrapoliuoja esančias tendencijas į ateitį ir pateikia šitą skaičių maišalynę kaip šimtų puslapių ataskaitas. To rezultate „praleidžia“ krizes. Bogle tai parodė 1999-2000 metų ir 2007-2009 metų krizių pavyzdžiu. „Kiek iš viso protinga tikėtis, kad ateityje fondų rinka kopijuos savo elgesį praeityje? Net nesitikėkite!“ - daro išvadą genijus. Kiekvieną dieną aš matau skaičius, kurie meluoja jei ne atvirai, tai grubiai“ - šie Bogle žodžiai sukėlė Volstrite savo laiku tikrą šoką.

Ekonomikos disidentas Joseph Stiglitz

Iš visų amerikiečių ekonomikos maištininkų pats jauniausiu, tikriausiai, galima laikyti 74-metį Joseph Eugene Stiglitz. Mokėsi Masačiusetso technologijos institute, kur gavo daktaro laipsnį. Dėstė Kembridžo, Jeilio, Diuko, Stenfordo, Oksfordo ir Vinstono universitetuose, dabar yra Kolumbijos universiteto profesorius. 1993-1995 metais įėjo į sudėtį Ekonomikos tarybos prie JAV prezidento Klintono. 1995-1997 metais užėmė pareigas pirmininko Tarybos ekonomikos konsultantų prie JAV prezidento. 1997-2000 metais — viceprezidentas iš šefas-ekonomistas Pasaulio banko. Nobelio ekonomikos premijos (2001 metų) laureatas, kurią gavo „už rinkų su nesimetrine informaciją analizę“.

Greitai po Nobelio premijos gavimo Stiglicas ėmė griežtai kritikuoti TVF politiką besivystančių šalių atžvilgiu, suabejojęs visomis „Vašingtono konsensuso“ dogmomis. Pažymėtina, kad paskutinius penkiolika metų jis pasisako prieš liberalias Rusijos reformas. Stiglicui neegzistuoja politinių preferencijų ir autoritetų. Barako Obamos valdymo metu Stiglicas nuosekliai kritikavo šio prezidento ekonomikos kursą, atkreipdamas dėmesį į tai, kad jis padeda pripūsti naują finansų burbulą ir atsirasti antrai finansų krizės bangai. Nespėjo Donaldas Trampas laimėti 2016 metų prezidento rinkimuose, o Džozefas Stiglicas jau ėmė abejoti jo ambicinga programa sukuriant milijonus naujų darbo vietų Amerikoje ir pasiekimą ekonomikos augimo tempų iki 4 procentų per metus.

Šiuo metu Stiglicas kritikuoja neribotą rinką, monetarizmą ir neoklasikinę ekonomikos mokyklą apskritai. Ypatingą akcentą savo kritikos jis daro į socialinę nelygybę, kurią neišvengiamai sukuria „rinkos ekonomika“. Tiktai valstybės rolės ekonomikoje sustiprinimas gali jeigu neišspręsti, tai kraštutiniu atveju susilpninti aštrią socialinės visuomenės poliarizacijos problemą. Stiglicas skaito, kad amerikiečių ekonomika kitų šalių fone pralaimi ir tai neišvengiamai vedą į sunaikinimą amerikiečių demokratijos likučių („Jeigu ekonomika tokia kaip čionykštė [amerikietiška. – V.K.], - sako jis, – … tai ekonominės nelygybės virtimas į politinę nelygybę beveik neišvengiamas, ypač jei ir demokratija tapati čionykštei... jeigu pinigai apsprendžia rinkimų kompanijų eigą, lobi poveikį ir t.t.).

Džozefo Stiglico nuomonė apie ekonomistus, kurie įprato užsiiminėti prognozėmis, mažai kuo skiriasi nuo Džono Boglo nuomonės. Tokie „astrologai“ su ekonomikos mokslo laipsniais, nesusimastydami, perkelia tendencijas į ateitį ir neišvengiamai pataiko į tarpvietę.

Viena iš „profesionalių ekonomistų“ prognozių nesekmių priežasčių, Stiglico nuomone, yra „racionalaus ekonominio elgesio hipotezė“. Kitais žodžiais, prognozių autoriai išeina iš to, kad visi žmonės jau virto į Homo economicus, o jie, laimei, ne tokie ir niekada netaps tokiais. Nepaisant to, 99 procentai ekonomikos „astrologų“ ir toliau koncentruoja publikos dėmesį į dešimtąsias ir šimtąsias BVP prieauglio dalis tolimais 2025 metais.

Britų lordas apie „mokintus idiotus“

Paskutinis iš žinomų ekonomistų disidentų mūsų galerijoje – Robert Jacob Alexander Skidelsky, Didžiosios Britanijos pilietis, rusų-žydų kilmės. Gimė Charbine 1939 metais šeimoje, revoliucijos metais emigravusioje iš Rusijos. Nunai – labai ženkli figūra Britų salose. Warwick universiteto profesorius, lordų palatos narys, Britų akademijos narys, autorius trijų tomų monografijos apie Džoną Meinardą Keinsą (Robert Jacob Alexander Skidelsky. John Maynard Keynes: in 3 vols. – New York: Viking Adult, 1983-2000).

Savo paskutinėje knygoje apie Keinsą „Keinsas: meistro sugrįžimas“ (Robert Skidelsky. Keynes: The Return of the Master. – L.: Allen Lane (UK) and Cambridge, MA: PublicAffairs, 2009) Robert Skidelsky išreiškė rimtą susirūpinimą ekonomikos mokslo būkle ir ekonomikos disciplinų dėstymo lygiu Senojo ir Naujojo pasaulio universitetuose. Ypač jį neramina, kad dėstymui matematinių disciplinų ekonomikos fakultetuose skiriama neproporcingai daug laiko: „Būna taip, – rašo Skidelsky, – kad pagrindinių Didžiosios Britanijos ir JAV universitetų ekonomikos fakultetų studentai gauna diplomą su pagyrimu, neperskaitę nei eilutės Adamo Smito arba Markso, Millio arba Keinso, Šumpeterio arba Hajeko. Paprastai mokslo bėgyje jie taip pat nesuspėja surišti mikro ir makroekonominės analizės su plačiu kontekstu ekonomikos mokslo, politinės ekonomikos ir t.t. … Niekas neneigia matematikos ir statistikos indėlio formuojant griežtą mokslinį mastymą... Kartu su tuo šiandieninės ekonomikos mokymo programos perkrautos matematikos disciplinomis, kurių konceptualaus ribotumo niekas nesuvokią“.

Paskutinėmis 2016 metų dienomis pasirodė Roberto Skidelski straipsnis „Ekonomika prieš ekonomiką“, kuri stipriai sudrebino „profesionalių ekonomistų“ stovinčią balą. Straipsnyje konstatuojama, kad Dodžioji Britanija vyriausybė ir Anglijos bankas yra visiškai pasimetę. Jokių realių būdų išeiti iš šios recesijos, į kurią pakliuvo ekonomika po 2007-2009 metų krizės, jie nemato. Recesijos įveikti nepavyksta, o visi požymiai antros finansų krizės bangos akivaizdūs. Didžiosios Britanijos valdžios metasi tai į monetarizmą, tai keinistiką, bet naudos nėra.

Ekonominė krizė šalyje, tvirtina Skidelski, bent jau dalinai sukelta šiandieninio ekonomikos mokslo ir ekonominio išsilavinimo krizės. Autorius protestuoja prieš „mechaninį“ ekonomikos supratimą: „Ekonomistams bet kokiu ekonomikos simboliu yra mašina. Žymus amerikiečių ekonomistas Irvingas Fišeris net sukūrė sudetingą hidraulinę mašiną su pompomis ir svertais, kuri leido jam vizualiai demonstruoti adaptaciją kainų išlyginimo rinkoje į paklausos ir pasiūlos pokyčius. Jeigu jūs esate įsitikinę, kad ekonomika dirba kaip mašina, tai tada jūs, greičiausiai, imsite nagrinėti kaip matematines problemas“. O kadangi ekonomika – ne mašina, o gyvi žmonės (be to dar ne Homo economicus), tai perdėtas būsimų ekonomistų domėjimasis matematika galiausiai kenkia – apsunkina supratimą ūkio kaip gyvo organizmo.

Kaip įsitikinęs Robertas Skidelski, vienpusiškas ir labai siauras požiūris į ekonomistų ruošimą universitetuose tampa pagrindine grėsme visuomenės ekonominei gerovei: „Šiuolaikiniai profesionalūs ekonomistai nestudijuoja praktiškai nieko išskyrus ekonomikos. Jie net neskaito savo specialybės klasikos kūrinių. Apie ekonomikos istoriją jie sužino, jeigu iš viso tai įvyksta, iš lentelių su duomenimis. Filosofija, kuri galėtų jiems paaiškinti ekonominio metodo ribotumą, jiems užversta knyga. Matematika, reikli ir viliojanti, pilnai uždengė jų intelekto horizontus. Ekonomistai – tai „mūsų laikų mokinti idiotai (idiots savants)“.

Valentinas Katasonovas

Šaltinis:

http://www.fondsk.ru/news/2017/01/04/ekonomicheskie-prognozy-kak-otrasl-astrologii-43326.html

P.S.

Šiandien Respublika publikuoja puikų straipsnį „Euras įvestas ne dėl žmonių“, skirtą Lietuvos „ekonomikos idiotams“ (o gal greičiau nusikaltėliams), įvedusiems šalyje eurą, kuris galutinai nuskurdino daugumą šalies gyventojų.

http://www.respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/verslas/euras_ivestas_ne_del_zmoniu/

Vien tiktai „ekonominiu idiotizmu“ lietuviškų euro krikštatėvių elgesio paaiškinti neįmanoma. Čia galima įžvelgti ir norą įsiteikti ES globalistiniam „elitui“, tikintis gauti kelialapį prie sotaus Briuselio lovio, indulgencijų įsigijimą būsimiems ekonominiams nusikaltimams, gavimą atleidimo už praeities nuodėmes, finansinius nusikaltimus.

Geresnių ir lietuviams aktualesnių iliustracijų savo straipsniui apie „ekonomikos idiotus“ vargu ar galėtų parinkti Valentinas Katasonovas, todėl jis neturėtų supykti, kad J.Stiglico nuotrauką (originale) aš papildžiau lietuviškų ekonomikos idiotų ir astrologų nuotraukomis.

Valentinas Katasonovas: Mūsų laikų mokslininkai idiotai. Kai kas apie profesionalius ekonomistus

Skaičių valdžia tuo didesnė, kuo mažiau juose susigaudoma. Volteras

Matematika, kaip girnos, sumala tai, kas po jomis pilama, ir, kaip užpylus balandą, jūs negausite kvietinių miltų, taip, prirašę ištisus puslapius formulių, jūs negausite tiesos iš neteisingų prielaidų.

Thomas Henry Huxley

Ekonomika ir skaičių magija

Per kelis pastaruosius dešimtmečius pasaulyje sukurtas ekonomistų kultas. Šiandien manoma, kad ekonomistai (ne visi, suprantama, o genialiausi) gali nuspėti ateitį ir visada žino, ką reikia daryti. Štai ir paskutinėmis 2016 metų dienomis Internetas buvo pilnas prognozių, kaip mes gyvensime 2017, 2025 ir net 2050 metais, kokios bus naftos kainos, juanio ir rublio kursas dolerio atžvilgiu, BVP JAV, Rusijos, Kinijos ir t.t.

Svarbiausia šio intelektualinio darbo cecho atstovų išaugusio autoriteto priežastimi, tikriausiai, yra tai, kad ekonomiką ėmė vertinti kaip tikslųjį mokslą. Ir intuicija čia ne prie ko. Profesionalus ekonomistas, kaip galvojama, viską apskaičiuos ir pateiks tikslų apskaičiavimą su trimis ženklais po kablelio, kuriuos palydi nepašvęstiesiems nesuprantami paslaptingi žodžiais „regresyvinė analizė“, „sudėtinga ekstrapoliacija“, „dispersija“, „faktorių analizė“, o kartu – lentelės, diagramos, grafikai. Neprilygstamais ekonominio prognozavimo šedevrais skaitomos prognozės Pasaulio banko, TVF, „didžiojo trejeto“ reitingų agentūrų, stambiausių Volstrito bankų, Londono Siti, Europos sąjungos organų. Yra, tarp kitko, pranašai individai. Pavyzdžiui, Amerikoje, beveik iki šių dienų pirmoje vietoje tarp tokių individų buvo Niujorko universiteto ekonomikos profesorius Nouriel Roubini.

Skaičių magija veikia įtikinamai. Pakankamai didelė publikos dalis tiki į šiuos magiškus skaičius, o daugelis remdamiesi jais kuria savo gyvenimą. Jie šiandien ne šiaip atideda „juodai dienai“ ar perka parduotuvėje „atsargai“, o „optimizuoja“ ir „diversifikuoja“ savo „portfelį“ ir priima „teisingus“ „investicinius sprendimus“. Tokį „mokslinį“ požiūrį į gyvenimą formuoja MIP, „finansinio švietimo programos“ (kurias dažnai finansuoja per grantus ir kreditus Pasaulio bankas ir tarptautinės organizacijos), aukštojo mokslo sistema. Studentams dabar dėsto ekonomiką ne kaip humanitarinę discipliną, o kaip tikslųjį mokslą. Jai suteikė pavadinimą Economics, tai aiški pretenzija į „tikslumą“ - analogiškai su tokiais gamtos mokslais, kaip Phisics, Chemics и Mechanics. Jeigu spręsti iš formulių ir grafikų skaičiaus, kuriais prisotinti šiuolaikiniai „Economics“ vadovėliai, tai šiuolaikinis ekonomikos mokslas tikrai nenusileidžia fizikai, chemijai ir mechanikai.

Homo economicus

Visos šiuolaikinės ekonomikos dogmos grindžiamos viena prielaida: ekonominėje veikloje (gamyba, mainai, paskirstymas ir vartojimas) dalyvauja ne Homo sapiens, а Homo economicus, ekonomikos žmogus. Tai toks subjektas, kuris neturi jokių tradicinės visuomenės prietarų. Pavyzdžiui, moralės normų. Homo economicus – kažkas tarpinio tarp mašinos, reaguojančios į valdymo signalus, ir gyvulio, kuris vadovaujasi savo nesąlyginiais refleksais. Teisingiau ekonominį žmogų pavadinti ekonominiu gyvuliu. Numatoma, kad šitas „gyvulys“ turi dalyvauti ekonominiame gyvenime, vadovaudamasis trimis instinktais. Tie instinktai yra: malonumas, pajamų (kapitalo) didinimas ir baimės (ekonominės rizikos). Visi kiti instinktai ir jausmai ekonomikoje pertekliniai ir netgi žalingi.

Ekonominį žmogų galima sulyginti su atomu, kurio judėjimo trajektoriją galima apskaičiuoti remiantis fizikos ir mechanikos dėsniais. O jeigu taip, tai, iš tiesų, galima sukurti tikslią ekonomikos vystymosi prognozę mėnesiui, ir metams, ir dešimtmečiui. Panašiai, kaip astronomai apskaičiuoja saulės užtemimus arba mėnulio fazes.

Tačiau štai nesekmė! Nežiūrint į gigantiškas MIP pastangas, švietimo sistemas, Nobelio ekonomikos laureatų, kitų tituluotų ekonomikos „pranašų“ ir „guru“, toli gražu ne visus mūsų planetoje pavyksta įtikinti būtinybe racionalaus ekonominio elgesio pagal Economics dogmas. Žmonės kažkodėl nori pasilikti Homo sapiens ir atsisako redukuoti savo gyvenimą iki trijų aukščiau paminėtų refleksų. Iš to ekonomikos pasaulyje atsiranda „deviacijos“. Pagarsėję „ekonomikos veiklos subjektai“ per daug dažnai nenori laikytis „rinkos ekonomikos“ taisyklių. Ekonominės prognozės sudaromos remiantis Economics dogmomis, tiktai prognozės beveik niekada neišsipildo. Tuo ir paaiškinamos dvi ekonominio prognozavimo ypatybės. Pirmiausiai, MIP mėgsta reklamuoti įvairias prognozes, bet beveik niekada nepraneša, kiek tos prognozės išsipildė. Šia prasme Pasaulio bankas ir TVF atrodo labiau sąžiningos fone kitų ekonomikos pranašautojų: jie duoda prognozę metams, o po to vos ne kiekvieną mėnesį savo prognozę „koreguoja“ (tokios „nuolatos koreguojamos“ prognozės turi daugiau šansų išsipildyti). Antra, pranašautojai nemėgsta „trumpų“ prognozių, jie labiau mėgsta „ilgus“ ir „ypač ilgus“. Tokius 20-30 metų (Rusijoje tokia ekonomine „astrologija“ labai mėgo užsiimti buvęs Ekonomikos vystymosi ministras Aleksejus Uliukajevas). Pageidautina, kad prognozės terminas išeitų už rėmų laukiamos prognozuojančiojo mirties.

Aš pastebėjau vieną ypatumą: savo sakraliausiomis mintimis apie ekonomikos „mokslą“ tituluoti „guru“ paprastai ima dalintis gyvenimo pabaigoje. Matomai, kaip išpažintį, savo sąžinės apvalymui. Apie kai kuriuos iš tokių „guru“ aš ir noriu papasakoti.

John Galbraith išpažintis

Pirmasis iš jų – John Kenneth Galbraith (1908-2006). Dėstė Kalifornijos, Harvardo ir Prinstono universitetuose. Buvo Amerikos prezidentų Džono Kenedžio ir Bilo Klintono patarėju. Ekonomikos mokslą derino su diplomatiniu darbu – šeštą dešimtmetį buvo JAV pasiuntinys Indijoje. Septintą – kartu su Zbignevu Bzežinskiu,  Alvin Toffler ir  Jean Fourastié tapo vienu iš Romos klubo įkūrėju. Galima pasakyti, dangaus gyventojas, buvęs „globalioje elitoje“. O štai fragmentas iš mažiau „nulakuotos“ biografijos įžymiojo ekonomikos „guru“: „Kažkada prieš pusę amžiaus jie (ekonomistai – V.K.) buvo urmu ir po vieną bankų nupirkti. Pradžią šiam procesui padarė Manhattan Bank, vėliau susiliejęs į Chase Manhattan, o po to į J.P.Morgan-Chase. Jis įsteigė John Kenneth Galbraith ekonomikos katedrą Harvardo universitete. Galbraith buvo vienu iš visos grupės imlių ekonomistų, jeigu nepasakyti sukčių, kuris įtikinėjo, kad jei bankininkams bus suteikta įstatymais teisė padirbinėti pinigus (autorius, matomai, turi omenyje pinigų emisiją be pilno jų padengimo. - V.K.), tuomet tai taps keliu į visos visuomenės klestėjimą. Harvardas tuo metu neturėjo ypatingo noro savo sąskaita į darbą priimti Galbraith, bet čia pasirodė Manhattan Bank, pamosavo prieš universiteto vadovybės nosį savo pinigais, ir šie buvo nupirkti, na arba, jeigu norite, parsidavė. Naudodami Harvardo prestižą (kuris tik ką buvo nupirktas ir apmokėtas), bankininkai nesustojo ties šiais pasiekimais. Su tokia pačia lengva ir atsipalaidavusia maniera vėliau buvo nupirkti ekonomikos fakultetai ir kituose JAV universitetuose ir ekonomikos mokyklose“. (А. Лежава. Крах «денег», или Как защитить сбережения в условиях кризиса. - М.: Книжный мир, 2010, с.74-75).

Ir štai sulaukęs 95 metų John Galbraith rašo savo paskutinę knygą. Ją galima laikyti ekonomisto išpažintimi, arba, jei norite, ekonominio disidento manifestu. Knygos pavadinimas The Economics of Innocent Fraud: Truth for Our Time. By John Kenneth Galbraith. Boston: Houghton Mifflin, 2004 (Рус. пер.: Дж. К. Гэлбрейт. Экономика невинного обмана: правда нашего времени. - М.: «Европа», 2009). Joje Galbraith sąžiningai prisipažįsta, kad kapitalistinis ekonomikos modelis pilnai išsisėmė ir save diskreditavo. Ir atsitiko tai dar XX amžiaus trečią dešimtmetį, kada pasaulis nugrimzdo į ekonominę depresiją, iš kurios nebuvo matyti išeities. Kapitalistinio modelio menkystę bandė nuslėpti, vengdami žodžio „kapitalizmas“: „Buvo pradėtos paieškos nepavojingos „kapitalizmo“ termino alternatyvos. JAV pabandė panaudoti žodžių derinį „laisvas verslas“ - jis neprigijo. Laisvė, numatanti priėmimą laisvų sprendimų, nėra įtikinanti. Europoje atsirado žodžių derinys „social-demokratija“ - mišinys kapitalizmo ir socializmo, pagerintas atjauta. Tačiau JAV žodis „socializmas“ iššaukė praeityje priešpriešą (net ir dabar ši priešprieša liko). Vėliau imta naudoti žodžių derinį „naujas kursas“, bet vis tiktai jį per daug siejo su Franklinu Delano Ruzveltu ir jo šalininkais. To pasekoje pasaulyje prigijo išsireiškimas „rinkos sistema“, nes ji neturėjo negatyvios istorijos – jis , tarp kitko, neturėjo jokios prasmės...“

Knygoje daug ir kitų sensacingų prisipažinimų. Taip, Galbraith nuomone, skirtumas tarp „privačiu“ ir „valstybiniu“ ekonomikos sektorių didele dalimi yra išgalvojimas. Jis taip pat nesutinka su tuo, kad akcininkai ir direktoriai realiai vaidina ženklų vaidmenį šiuolaikinės kompanijos valdyme, jis kritiškai atsiliepia apie JAV Federalinę rezervo sistemą. Šioje savo knygoje Galbraith pasirodė ne tik kaip ekonomikos, bet ir politikos disidentas (įskaitant JAV karą Vietname ir įsiveržimą į Iraką 2003 metais). Pateiksiu tik kai kuriuos šokiruojančius (ekonominio mainstrimo šalininkams) citatas iš Galbraith. Nr.1. „Ekonomikos mokslas ypatingai naudingas kaip ekonomistų užimtumo forma“. Nr.2. „Viena iš svarbiausių ekonomikos mokslo sudedamųjų dalių – žinoti tai, ko nereikia žinoti“. Nr.3. „Vienintelė ekonominės prognozės funkcija tame, kad astrologija atrodytų respektabiliau“. Nr. 4. „Taip pat, kaip karas – per daug svarbus daiktas, kad jį pavesti generolams, taip pat ir ekonomikos krizė per daug svarbi, kad patikėti jį ekonomistams arba „praktikams“.

(bus tęsinys)

Šaltinis:

http://www.fondsk.ru/news/2017/01/03/uchenye-idioty-koe-chto-o-professionalnyh-ekonomistah-43324.html

Katasonovas: Mes apmokame už virvę, ant kurios amerikonai nori mus pakarti

„Be valdžios pakeitimo mes negalėsime pertvarkyti savo ekonomikos“, - sako garsus Rusijos ekonomistas Valentinas Katasonovas. „Esama valdžia yra ne mūsų, tai kolonijinė administracija, tai žmonės, kurie veikia pagal signalus iš Vašingtono, iš „pinigų šeimininkų“, Federalinės Rezervo Sistemos“.