Buvęs Ispanijos ministras pirmininkas Mariano Rajoy pavertė artėjantį 2026 m. FIFA pasaulio futbolo čempionato pusfinalį tarp Prancūzijos ir Ispanijos karštomis diskusijomis apie rasizmą ir futbolo raidos tendencijas Europoje.Straipsnyje, paskelbtame konservatyviame Ispanijos laikraštyje „El Debate“, R. Rajoy gyrė Prancūzijos nacionalinės rinktinės kokybę, tačiau pridūrė ir aštrią pastabą: komandoje žaidžia „aukščiausio lygio žaidėjai – tačiau be prancūzų“.
Ši pastaba, paskelbta vos kelias dienas prieš įtemptas pusfinalio rungtynes Dalase, iš karto sukėlė kaltinimus rasizmu ir vėl įžiebė seniai vykstančias diskusijas apie tautinę tapatybę, pilietybę ir „Les Bleus“ sudėtį.
Prancūzijos futbolo federacijos prezidentas Philippe Diallo socialiniuose tinkluose reagavo griežtai, pareikšdamas, kad žaidėjams „nereikia buvusio Ispanijos ministro pirmininko pilietybės dokumentų“.
Vidaus reikalų ministras Laurentas Nuñezas nuėjo dar toliau, pavadindamas šį pareiškimą „visiškai nepriimtinu“ ir nesuderinamu su Prancūzijos vertybėmis.
Prancūzijos ambasada Madride paskelbė kategorišką paaiškinimą: visi 26 Prancūzijos rinktinės nariai yra Prancūzijos piliečiai. Dvidešimt trys iš jų gimė Prancūzijoje; likę trys taip pat turi Prancūzijos pilietybę.
Ar Rajoy teisus?
Tiesa ta, kad Prancūzijos nacionalinė rinktinė, kaip ir kitos Europos futbolo komandos, jau daugelį metų yra tapatybės diskusijų centre.
Prancūzijos komentatorė ir „YouTube“ kūrėja Thaïs d’Escufon teigė, kad etniniai prancūzai neturi beveik jokios priežasties sirgti už rinktinę, kuri neatspindi šalies istorinės tapatybės.
„Man visiškai nerūpi futbolas, bet kaip tikra prancūzė tikiuosi, kad pralaimėsime, kad nutildytume visus atkaklius imigracijos šalininkus, kurie kiekvieną pergalę naudoja siekdami propaguoti daugiakultūrę Prancūziją.
Aš iškeisčiau kiekvieną šios rinktinės laimėtą Pasaulio čempionatą į užsakomąjį skrydį į Afriką.“
Thomas Joly, nacionalistinės partijos „Parti de la France“ pirmininkas, išreiškė panašią nuomonę plačiai išplitusioje žinutėje.
„Reikia pripažinti, kad Prancūzijos rinktinės afrikiečių samdiniai yra neabejotinai talentingi. Tačiau nė vienas sveiko proto prancūzas negali tapatintis su šia rinktine. To nepakeis net visos pasaulio pergalės. Be to, mūsų imigrantai iš Afrikos ir Magribo tai puikiai suprato ir nuolat mums primena, kad ši rinktinė yra jų, o ne mūsų.“
Pažymėtina, kad kai komandos yra „pernelyg baltos“, pagrindinė žiniasklaida skuba kaltinti rasizmu. Pavyzdžiui, šių metų vasario mėnesį „Associated Press“ griežtai sukritikavo Švediją už tai, kad žiemos olimpinėse žaidynėse ji neturi pakankamai „įvairių“ sportininkų.
„Į Milano-Kortinos žiemos olimpines žaidynes Švedija siunčia komandą, kurią sudaro beveik vien tik etniškai švedų kilmės sportininkai“, – teigiama straipsnyje.
„Tai vargu ar atspindi šios Šiaurės šalies įvairovę: iš 10 milijonų jos gyventojų apie 2 milijonai gimė užsienyje, o apie pusė iš jų – Azijoje arba Afrikoje“, – rašė „AP“, remdamasi Švedijos statistikos tarnybos demografiniais duomenimis.
„Prancūzijos, Vokietijos, Šveicarijos ir kitų Europos žiemos sporto šalių olimpinės rinktinės labai primena Švedijos rinktinę: jose vyrauja baltaodžiai, o imigrantų, kuriuos galima pamatyti jų futbolo ar krepšinio komandose, čia trūksta“, – toliau rašoma straipsnyje.
Tai nuolat kartojama apie bet kurią Europos komandą ar sportininkų grupę, kuri beveik bet kurioje sporto šakoje – ne tik žiemos olimpinėse žaidynėse – laikoma „pernelyg balta“.
Atkreipkite dėmesį, kaip AP staiga pasitelkia demografinius statistinius duomenis, šiuo atveju – užsieniečių skaičių Švedijoje. Tačiau jei tos pačios statistinės analizės parodytų akivaizdų etninių baltųjų prancūzų trūkumą Prancūzijos rinktinėje, AP galbūt nepatiktų gauti rezultatai.
Juk Prancūzijos nacionalinė rinktinė toli gražu nėra „įvairiapusė“. Iš tiesų, komandoje dominuoja žaidėjai iš Subsacharos Afrikos, o kai kurie skaičiavimai rodo, kad afrikietiškos kilmės žaidėjai sudaro iki 57 procentų komandos. Daugelis šių žaidėjų yra kilę iš Kongo, Dramblio Kaulo Kranto, Kamerūno, Malio, Senegalo ir kitų Subsacharos Afrikos šalių. Tikroji Subsacharos afrikiečių dalis Prancūzijos gyventojų tarpe yra vertinama 2,2 proc.
Prancūzai, turintys europinę kilmę, ir kiti vietiniai europiečiai sudaro maždaug 75 procentus Prancūzijos gyventojų, tačiau jų dalis Prancūzijos nacionalinėje rinktinėje smarkiai sumažėjo.
Taigi, kaip ši rinktinė atspindi įvairovę Prancūzijoje? Ji jos tiesiog neatspindi. Taip yra todėl, kad šiuolaikinė kairė įvairovę vertina ne pagal skirtingų etninių grupių ir religijų sudėtį, o pagal baltųjų žmonių trūkumą. Tik tuomet rinktinė laikoma įvairiapusiška.
Be to, jei Prancūzijos nacionalinė rinktinė būtų sudaryta iš 100 proc. afrikiečių, ar pagrindinėje žiniasklaidoje pasirodytų kritiniai straipsniai, apgailestaujantys dėl įvairovės trūkumo? Žinoma, tam tikrose lengvosios atletikos šakose ir krepšinyje komandos bei sportininkai kartais yra 100 proc. juodaodžiai. Tai niekada neatrodo esąs priežastis susirūpinti, kai kalbama apie įvairovę.
Žinoma, nereikėtų tikėtis, kad „Associated Press“ kada nors paskelbs straipsnį, kuriame būtų smerkiamas baltųjų trūkumas NBA komandoje ar nacionalinėje futbolo rinktinėje.
Kritika skirta tik viena kryptimi, nes iš esmės „Associated Press“ ir didžioji dalis pagrindinės žiniasklaidos turi ideologinį šališkumą, o kai kuriais atvejais – akivaizdžią neapykantą baltaodžiams europiečiams. Žinoma, tie žiniasklaidos atstovai, kurie skatina masinę imigraciją, žino, kad futbolas ir kitos sporto šakos yra galinga priemonė šiai darbotvarkei įgyvendinti. Kitaip tariant, ignoruokite statistinius duomenis, rodančius, kad nesaugumas didėja, būsto kainos šoktelėja, o mokyklų būklė blogėja. Kol Europos futbolo rinktinė laimi, turėdama didelę užsienio kilmės žaidėjų grupę, įvairovė savaime yra gera.
Bent jau tokia nuomonė jau daugelį metų skamba iš daugelio nacionalistų ir dešiniųjų lūpų. Jie atkreipia dėmesį ne tik į tokių komandų kaip Prancūzijos rinktinė etninę sudėtį, bet ir į pačių žaidėjų elgesį – pavyzdžiui, kai jie mojuoja savo tėvų kilmės šalių vėliavomis arba sako prieš baltuosius nukreiptus komentarus.
„Koks mano „ryšys“ su Mbappé, Dembélé ir kitais Boubakarais šioje grupėje? Žmonės, kurie nemato odos spalvos skirtumų, yra idiotai. Dauguma ne baltųjų žaidėjų patys prisipažįsta, kad Prancūzijos marškinėlius dėvi dėl sportinių priežasčių, tai yra dėl finansinių priežasčių. Benzema tai pasakė tiesiogiai, Zidane po kelių rungtynių pasirodė su Alžyro vėliava, Ispanijoje žaidžiantis Yamal ant savo sportinių batelių turi savo tėvų šalių vėliavas, Mbappé yra kairiųjų pažiūrų aktyvistas, kuris nekenčia vietinių prancūzų, balsuojančių už dešiniuosius dėl nesaugumo jausmo. Lilianas Thuramas, savo ruožtu, yra atviras kovotojas prieš baltuosius ir pan.“, – rašė „YouTube“ kūrėjas Danielis Conversano.
Diskusija, kuri tik dar labiau įsipliesks
Ši diskusija Prancūzijoje ar kitose Europos šalyse nėra nauja.
Prieš 1998 m. Pasaulio futbolo čempionatą, kurį Prancūzija laimėjo savoje šalyje su įvairia komanda, ir po jo tuometinis Nacionalinio fronto lyderis Žanas Maris Le Penas pavadino rinktinę „dirbtine“. Jis teigė, kad Prancūzija „negali atpažinti savęs nacionalinėje rinktinėje“ dėl didelio imigrantų kilmės žaidėjų skaičiaus, ypač afrikiečių ar Karibų salų kilmės.
Jis pakartojo ir išplėtė šią kritiką 2006 m. prieš Pasaulio čempionatą Vokietijoje. Tuo metu Le Pen atkreipė dėmesį į „spalvotų žaidėjų“ perteklių rinktinėje, teigdamas, kad treneris „perdėjo“ ir turėjo būti „atsargesnis“. Jis vėl pakartojo, kad Prancūzija negali atpažinti savęs šioje komandoje.
Galima teigti, kad 2006 m. Pasaulio čempionato rinktinės sudėtis buvo kur kas „įvairesnė“ nei 2026 m. rinktinės, nes komandoje buvo įvairių Europos ir Afrikos žaidėjų. 2026 m. šalyje, kurioje vis dar vyrauja baltaodžiai, baltaodžių žaidėjų skaičius yra labai mažas.
2011 m. Laurent Blanc, buvęs Prancūzijos nacionalinės rinktinės treneris ir žaidėjas, kaip pranešama, eidamas vadybininko pareigas pasiūlė jaunimo akademijų sistemoje įvesti etnines kvotas, o tai būtų reiškę, kad afrikietiškos kilmės žaidėjų skaičius būtų ribojamas iki maždaug 30 procentų. Jis teigė, kad tai būtina siekiant paruošti žaidėjus, labiau atitinkančius prancūzų kultūrą. Šie komentarai, nutekėję iš Prancūzijos futbolo federacijos susirinkimo, sukėlė didelį skandalą.
Taigi, šios nuotaikos ir susirūpinimas egzistuoja jau daugiau nei 20 metų. Žiniasklaidai kyla klausimas, ar, pavyzdžiui, jei Europos komandos pradėtų riboti baltųjų skaičių žiemos olimpinėse žaidynėse, taip pat būtų kilę kaltinimai rasizmu. Vėlgi, mes žinome atsakymą į šį klausimą.
Tokie apribojimai jau egzistuoja, nors ir ne sporto srityje. Jie paplitę visame Vakarų pasaulyje, tačiau nukreipti prieš baltuosius švietimo, verslo ir valdžios srityse.
Dar kartą pakartosiu: šis diskriminacijos procesas veikia tik viena kryptimi – prieš baltuosius.
Taigi, ar prancūzų tauta turėtų sirgti už savo nacionalinę rinktinę? Žinoma, kiekvienas prancūzas turi nuspręsti pats. Tačiau mes taip pat galime pasimokyti iš „Associated Press“ ir atkreipti dėmesį į šios rinktinės rasistinę politiką, kuri neatspindi Prancūzijos ir jos gyventojų įvairovės, įskaitant – o siaube – baltuosius.
Net jei Prancūzijos rinktinė laimėtų Pasaulio čempionatą, ar rasizmo ir atskirties politika tikrai buvo to verta? Atėjo laikas rimtai pasikalbėti apie šią labai nerimą keliančią tendenciją.
https://rmx.news/article/should-native-europeans-root-for-the-french-national-football-team/
