Jeffrey Sachs: JAV strategija Eurazijoje – sunaikinti Rusiją, Iraną ir Kiniją

Prof. Jeffrey Sachs aptaria JAV saugumo strategiją, skirtą pasaulinei hegemonijai užtikrinti po Šaltojo karo, bei vasalų pasitelkimą kovai su Rusija, Iranu ir Kinija.

https://www.youtube.com/watch?v=ck2s7dXEvIE

 https://www.youtube.com/watch?v=HXhJljpjAls

Stanislav Krapivnik: Rusijos pyktis veržiasi per kraštus – ar artėja ES ir Rusijos karas?

Stanislavas Krapivnikas – buvęs JAV kariuomenės karininkas iš Donbaso, kuris vėliau sugrįžo į gimtąjį kraštą. Krapivnikas kalba apie drastišką įtampos eskalavimą ir augantį pasipiktinimą Rusijoje.

https://www.youtube.com/watch?v=W0xz57-b8VE

https://www.youtube.com/watch?v=6lyazq9ETCE

Austrijoje daug pabėgėlių gyvena iš mokesčių mokėtojų pinigų

Austrijos valstybė – tarsi socialinis hamakas! Austrijos dienraštyje "Krone Zeitung" paskelbti dramatiški skaičiai, rodantys, kiek pabėgėlių gyvena iš Austrijos mokesčių mokėtojų pinigų. 

Remiantis šiais duomenimis, visoje Austrijoje beveik kas antras iš 103 000 (!) namų ūkių, kuriuose gyvena imigrantai, negali savarankiškai išlaikyti savęs. Taigi jie gauna minimalias socialines išmokas ir pan.

„Statistik Austria“ Integracijos ministerijos užsakymu buvo tiriamas šeimų iš šešių pagrindinių kilmės šalių savarankiškumo lygis – t. y. gebėjimas pragyventi be socialinių išmokų, gaunant pajamas iš darbo, pensijos, bedarbio pašalpos ar ligos pašalpos. Tai yra: Sirija, Afganistanas, Irakas, Iranas, Čečėnija (Rusijos Federacija) ir Somalis.

Integracijos nesėkmė nuo didžiosios pabėgėlių bangos

Šioje analizėje nebuvo atsižvelgta į ir taip jau gausiai mokamas šeimos pašalpas. Šie dramatiški skaičiai taip pat meta niūrią šviesą ant įvairių vyriausybių integracijos nesėkmių nuo didžiosios pabėgėlių bangos 2015 m.

Viena išlieka imigrantų traukos centru

Remiantis šiais duomenimis, visoje Austrijoje beveik kas antras iš 103 000 namų ūkių, kuriuose gyvena bent vienas pripažintas pabėgėlis, asmuo, kuriam suteikta papildoma apsauga, arba prieglobsčio prašytojas iš šių šalių (47 proc.), negali savarankiškai užsidirbti pragyvenimui. Vienoje, kuri yra pagrindinis imigrantų traukos centras, šis rodiklis siekia net 75 procentus.

Taigi tik kas ketvirtas apsieina be minimalios socialinės išmokos ir pan. Palyginimas aiškiai rodo: Austrijos namų ūkiuose, kuriuose negyvena imigrantai, savarankiškai pragyvena nuo 90 iki 93 procentų gyventojų. Neigiamas išskirtinis atvejis čia vėl yra sostinė, kurioje šis rodiklis siekia 86 procentus.

Valdžios griežtumas mažina nedarbą

Vienoje panaikinus minimalią socialinę išmoką asmenims, kuriems suteikta papildoma apsauga, nedarbas staiga sumažėjo daugiau nei trečdaliu. Tai rodo, kad pabėgėliai – jei tik nori – gali susirasti darbą nepaisant sudėtingos ekonominės padėties.

https://www.krone.at/4223340

Kruvinojo Felikso Dzeržinskio 100-osios mirties metinės

 

Šiandien lenkų portalas "Pch24" Felikso Dzeržinskio 100-jų mirties metinių proga paskelbė  Andrzej Solak straipsnį „Kruvinojo Felikso šypsena.“ Žemiau - šio straipsnio vertimas.

Kruvinojo Felikso šypsena

1926 m. liepos 20 d. baigėsi žemiškasis Felikso Dzeržinskio, pagrindinio bolševikų teroro aparato kūrėjo, gyvenimas; tai buvo lenkų bajoras, kuris pardavė savo sielą revoliuciniams demonams, niokojantiems Rusiją.

Amžinoji liepsna

Pradžia buvo daug žadanti. Rusijos okupacijoje gimęs Feliksas užaugo patriotinėje aplinkoje. Jis baigė gimnaziją; nors ir neišlaikė brandos egzaminų, tačiau stebino savo erudicija ir jautrumu. Rašė eilėraščius, grojo fortepijonu, mėgo Moniuškos ir Šopeno muziką. Pirmuosius politinius žingsnius jis žengė katalikiškoje nacionalinėje organizacijoje „Jėzaus Širdis“. Netgi kai po kelerių metų nutraukė ryšius su Bažnyčia, kurį laiką jis prisipažino esąs „plačiąja prasme suprantamo krikščionybės“ šalininkas.

Asmeniškai sąžiningas, netgi asketiškas, jis nuoširdžiai tikėjo savo idėjų galia. Kai prisijungė prie revoliucinės kairės – iš pradžių lenkų (SDKPiL), o vėliau visos Rusijos (bolševikų) – jis atsidavė jos reikalui visa siela ir širdimi. Caro kalinamas jis deklaravo pasitikėjimą nauju, geresniu pasauliu:

„Ir kai savo jausmuose, širdyje išreiškiu tai, ką iš manęs atėmė kalėjimas, […] neprakeikiu nei savo likimo, nei ilgų metų už grotų, nes visa tai vieną dieną sugriaus tą didžiulį kalėjimą, kuris kaip idėja telpa šiuose sienose. Ir tai nėra minties žaidimas, ne spekuliacijos, ne literatūra. Tai nesuvaldomo laisvės ir pilnavertės gyvybės troškimo, ilgesio grožiui ir teisingumui rezultatas.“

Sakoma, kad Felikso charakterį iškreipė siaubingi išgyvenimai, kuriuos jam teko patirti iš carinio smurto aparato pusės. Buvusi Rusijos monarchija, be abejo, nebuvo ideali santvarka, tačiau vis dėlto verta suprasti veiksmų, į kuriuos įsitraukė Dzeržinskis, kontekstą. Jis veikė aplinkoje, kuri vedė negailestingą, teroristinį karą prieš esamą visuomenės tvarką; kuri nedvejodama žudė tūkstančius žmonių per išpuolius ir gatvių riaušes; kuri žudė ministrus, policininkus, bet taip pat ir paprastus piliečius, nesutikusius su revoliucinėmis taktikomis.

Už tokį aktyvumą Feliksas Dzeržinskis buvo suimtas šešis kartus. Iš jų tris kartus jam buvo skirta tik tremtis su apsigyvenimo teise (kiekvieną kartą jis pasinaudojo suteikta laisve ir pabėgo iš tremties vietos). Ketvirtą kartą įkalintas ir nuteistas 11 metų, jis jau po keturių mėnesių buvo amnestuotas. Penktą kartą jis buvo paleistas sumokėjus užstatą. Tik šeštasis areštas (1912 m.) lėmė dvejų metų buvimą areštinėje, o vėliau – trejų metų buvimą tikrai sunkiomis sąlygomis kalėjime.

Dabar reikėtų palyginti šį carizmo represyvumą su po revoliucijos Dzeržinskio sukurta sistema Rusijoje (apie kurią – netrukus), kai net menkiausias įtarimas dėl palankumo opozicijai, ne tik ginkluotai, sukeldavo nepalyginamai dramatiškesnes pasekmes. Juk būtent Feliksui priskiriama ta garsi frazė:

– Nėra nekaltų žmonių! Yra tik blogai apklausti.

Dzieržinskio bendražygiai negailėjo jam komplimentų. Jiems jis buvo „darbo milžinas“, „didysis masių auklėtojas“, „pedagogas ir vaiko sielos žinovas“. Jie žavėjosi jo „auksine širdimi“ ir meile, kurią jis rodė žmonijai. Bolševikams užėmus valdžią, apie jį buvo kalbama su dideliu entuziazmu: „Revoliucijos kardas“, „Amžinoji revoliucijos liepsna“, „Geležinis Feliksas“.

Tačiau atsirado ir kitų pravardžių: „Kruvinasis Feliksas“, „Kruvinasis revoliucijos šuo“, „Raudonasis budelis“. Dzeržinskis, mylėdamas abstrakčią Žmoniją, negailestingai žudė žmones. Jo nubrėžtas kelias į įsivaizduojamą žemiškąjį rojų vedė per pragarą.

Raudonasis kardas

Bolševikai perėmė valdžią Rusijoje 1917 m. lapkričio mėn. įvykdę ginkluotą perversmą. Sekdami Prancūzijos jakobinų pavyzdžiu, jie savo valdžią grindė teroru.

Jau gruodžio mėnesį jie įkūrė visagalią politinę policiją – Visos Rusijos nepaprastųjų padėčių komisiją kovai su kontrrevoliucija ir sabotažu (VČK). Ši liūdnai pagarsėjusi Čeka (arba Čerezvychajka) ir jos pareigūnai (čekistai) tapo pagrindiniais sistemos ramsčiais, o kartu ir jos žiaurumo simboliu.

Pirmasis Kijevo ČK dienraščio „Raudonasis kardas“ numeris skelbė tikrai revoliucinės tvarkos atėjimą:

„Mes atmetame senąsias moralės ir žmogiškumo sistemas, kurias buržuazija sukūrė siekdama priespaudos ir žemesniųjų klasių išnaudojimo. Mūsų moralė neturi pavyzdžių, mūsų žmogiškumas yra absoliutus, nes jis grindžiamas nauju idealu: visų priespaudos ir smurto formų sunaikinimu. Mums viskas leidžiama, nes mes pirmieji pasaulyje pakėlėme kardą ne tam, kad priespaudžiam ir pavergiam, bet tam, kad išlaisvintume žmoniją iš grandinių. Kraujas? Tegul kraujas teka srautais! Nes kraujas gali amžiams pakeisti juodą piratų buržuazijos vėliavą į raudoną, revoliucijos vėliavą. Nes tik galutinė senojo pasaulio mirtis gali mus amžinai išlaisvinti nuo tų šakalų sugrįžimo!“

VČK vadovavo lenkų internacionalistas Feliksas Edmundovičius Dzeržinskis. Jis greitai perėmė ir vadovavimą Rusijos kalėjimų sistemai.

„Demonai“

Tuo metu Rusijoje gyveno daugiau nei pusantro milijono lenkų. Kai šalį apėmė pilietinis karas, daugelis iš jų griebėsi ginklų ir kovojo abiejose barikadų pusėse.

Vėlesnė komunistinė hagiografija skelbė, kad daugiau nei šimtas tūkstančių mūsų tautiečių tariamai tarnavo Raudonosios gvardijos būriuose, Raudonojoje armijoje ir galiausiai ČK. Šis skaičius gali kelti abejonių (iš minėto laikotarpio užfiksuota vos 7 500 „raudonųjų“ lenkų biografijų), tačiau neabejotinai Lenino ir Trockio gerbėjų buvo tūkstančiai. Šie asmenys krauju mirkė ne tik Rusiją; kai kurios jų formuotės dalyvavo kare prieš „dvarininkų Lenkiją“.

Reikia pabrėžti, kad tuo metu Rusijoje buvo gausybė kairiųjų internacionalistų iš beveik viso pasaulio, o juos parėmė daugybė vietinių tautinių mažumų atstovų. Bolševikų užkariavimas šioje šalyje tuomet atrodė kaip fenomenas, nes svetimšaliai profesionalūs revoliucionieriai užėmė ten vadovaujančias pareigas kaip skėriai. Rusai ilgą laiką sudarė akivaizdžią valdžios elito mažumą.

Tai taip pat galiojo ir krauju suteptoms saugumo tarnyboms. ČK vadovybėje, šalia Dzeržinskio, tarp 19 jo artimiausių bendradarbių buvo dar trys lenkai, be to, keturi žydai, trys latviai, gruzinas, armėnas ir septyni rusai. 1918 m. vasarą iš 900 Maskvos Čekos pareigūnų, kuriems buvo atlikta asmeninė apklausa, tik 40 % prisistatė esą rusai; 14 % buvo latviai, 13 % nurodė žydų tautybę, 11 % – lenkų, o 5 % prisistatė esą vokiečiai arba Austrijos-Vengrijos imperatoriaus pavaldiniai. Tuo tarpu Kijevo ČK žydų dalis siekė 75 %.

Šiandien tokia personalo strategija nebekelia tokio nuostabos, nes jau turime savo patirties, susijusios su ilgametiniu žydų komunistų „pertekliniu atstovavimu“ saugumo tarnybose ir vyriausybinėse pareigose vadinamojoje Liaudies Lenkijoje. Arba kai prisimename internacionalistines raudonųjų kondotierių, tokių kaip Ernestas Che Guevara, misijas Trečiojo pasaulio šalyse. Gausios svetimtautinių profesionalių senojo tvarkos griovėjų gretos leido revoliucinei valdžiai įsitvirtinti ir laimėti laiko vietinių kadrų paruošimui.

Didysis Rusijos budelis

Profesorius Marianas Zdziechovskis apibūdino Dzeržinskį kaip „pikčiausią iš pikčiausių“, „visos Rusijos budelį“.

Tam buvo priežasčių:

„Kai kiti, šlovinami partijos, teorizavo ir šnekėjo, kai kiti rengė dekretus ir priiminėjo įstatymus, o dar kiti pelnė laurus vadovaujant raudonosioms armijoms, jis, didysis Rusijos budelis, kukliai, bet atkakliai vykdė savo užduotį, kurią laikė svarbesne už visas kitas, – žudė ir kankino kaip niekas kitas prieš jį. Jis nesakė kalbų, nerašė straipsnių, nesikišo į reikalus, kurie jam nepriklausė, tik žudė ir kankino, o milijonai jo kojų papėdėje gulinčių nužudytų, kankintų aukų, kurių veiduose atsispindėjo begalinis siaubas ir skausmas, liudijo apie revoliucijos triumfą“.

Profesorius pacitavo sukrečiančius pasakojimus iš ČK kankinimo kamerų:

„Kijevo „Čerezničokų“ rūsiuose grindų lygis pakilo keliais coliais dėl uždžiūvusio kraujo ir uždžiūvusių smegenų, visur – kankinimų žymėmis paženklinti lavonai: be rankų, kojų, be akių, be nosių ir ausų; dūrio žaizdos ant viso kūno. Kitoje vietoje buvo rasta keletas lavonų be jokių smurtinės mirties požymių; ištirti paaiškėjo, kad jie buvo palaidoti gyvi ir, bandydami įkvėpti oro, nurijo žemę.

Viename iš kankinimo būdų prie sienos tvirtai pririšto kankintojo buvo pririšamas geležinio vamzdžio galas, iš priešingos pusės į jį įleisdavo žiurkę, o tą galą uždengdavo vieliniu tinkleliu, prie kurio užkurdavo ugnį; išgąsdinta ir skausmo kankinama žiurkė, ieškodama išėjimo, graužė kankinio kūną. […] nuteistąjį įdėdavo į dėžę su pūvančiu lavonu ir gąsdindavo, kad jį palaidos gyvą […] daugelis išprotėdavo.

- Voroneže įkalinamieji buvo įmetami į statines su vinimis, o tos statinės buvo ridenamos. – Charkove […] buvo nulupami rankų odos sluoksniai; tai vadinta „pirštinių nuėmimu nuo rankų“. – Poltavoje ir Kremenčuge žmonės buvo sodinami ant kuolų (ypač kunigai). – Jekaterinoslave buvo nukryžiuojama arba užmėtoma akmenimis. – Orlovo gubernijoje žiemą nuteistuosius išrengdavo iki nuogumo ir apipildavo vandeniu, kol nuteistasis virsdavo ledo stulpu. – Odesoje karininkus paguldydavo ant lentų, tvirtai prie jų pririšdavo ir lėtai įstumdavo į įkaitintas krosnis, arba kūnus perplėšdavo per pusę vertikalių keltuvų ratais ir taip pat įmesdavo į verdančius katilus […]“.

Teroras visai nesiliovė pasibaigus pilietiniam karui. Ypač krikščionys buvo persekiojami su tikrai velniška žiaurumu. Tiek Rusijos stačiatikių bažnyčia, tiek Katalikų bažnyčia buvo aptaškytos krauju. Vien 1922 m. buvo nužudyta 8 100 stačiatikių dvasininkų ir nesuskaičiuojama minia pasauliečių tikinčiųjų. Vien tik 1917–1925 m. laikotarpiu Rusijoje „dingo“ net 200 000 katalikų.

Aukų bendruomenė

Feliksas Dzeržinskis mirė 1926 metais, tačiau jo sukurtas teroro aparatas nužudė dar milijonus žmonių – visų pirma rusų, bet taip pat lenkų, ukrainiečių, baltarusių ir dešimčių kitų tautybių atstovų.

Prisiminimai apie „Kruvinojo Felikso“ žygdarbius dar ilgus dešimtmečius metė šešėlį ant komunizmo pavergtų tautų. 1950 m. Varšuvos Bankų aikštėje pastatytą ČK vadovo paminklą atidžiai saugojo milicija, kai kokios nors kilnios sielos ant pjedestalo įamžintojo figūros rankas nudažė raudonai.

1982 m., karo padėties metu, tą patį paminklą padegė grupė jaunų konspiratorių. Vienas iš akcijos dalyvių, Emil Barchański, po kurio laiko buvo suimtas ir kankinamas. Jam buvo vos 17 metų, jis mokėsi gimnazijoje, rašė eilėraščius. Dėl jauno amžiaus jis oficialiai buvo paleistas „į globėjo priežiūrą“, tačiau jau po dviejų mėnesių „dingo be žinios“. Po dviejų dienų jo kūnas buvo ištrauktas iš Vyslos upės. Vietiniai „Geležinio Felikso“ pasekėjai ėmėsi žiauraus keršto.

Keli tūkstančiai kilometrų į rytus, tolimajame Sibire, augo Barchańskio bendraamžė Janka Stanislavovna Diagileva – poetė ir dainininkė, susijusi su muzikiniu pogrindžiu. Jankos mylimąjį suėmė KGB už netinkamus tekstus, kad vėliau jį įgrūstų į psichiatrinę ligoninę su diagnoze „besimptomė šizofrenija“ (psichiatrinėje ligoninėje jam buvo švirkščiamos milžiniškos neuroleptikų dozės, dėl to jis laikinai apako).

Janka kūrinyje „Tramvajų bėgiais" subtiliai pavaizdavo baimės atmosferą, kurią kėlė visagaliai pareigūnai, „žmonės mėlynomis kepurėmis“, saugantys santvarką, kurioje net dviejų įsimylėjėlių pasivaikščiojimas galėjo tapti priežastimi apkaltinti juos antivalstybiniu nusikaltimu:

O jei juos sutiksime,

Nieko nesakyk apie pasivaikščiojimą tramvajaus bėgiais,

Nes jiems tai nusikaltimas arba šizofrenija,

Nes iš portreto tuoj pat nusišypsos Geležinis Feliksas.

Ir bus teisinga, bus sąžininga

Bausmė už pasivaikščiojimą tramvajaus bėgiais.

Mus nužudys už pasivaikščiojimą tramvajaus bėgiais.

Mus nužudys už akimirkas su tavimi prie tramvajaus bėgių.

Šios strofos buvo parašytos XX a. 80-ųjų antroje pusėje. Praėjo šeši dešimtmečiai nuo ČK vadovo mirties. Kas galėtų pagalvoti, kad nuo to laiko pasaulio veidas visiškai pasikeitė. Kad leninizmo ir stalinizmo siaubai liko praeityje. Kad pasaulis ką tik pradėjo išsilaisvinti iš ilgametės baimės dėl branduolinės apokalipsės, kad jį žavėjo kosmoso užkariavimas bei sparčiai besivystanti informatika ir technika.

Tuo tarpu įvairiuose „Soc-Lagerio“ kampeliuose jauniems lenkams ir rusams nuolat kraują stingdydavo iš paminklų ir portretų šypsančio „Geležinio Felikso“ vaizdas.

P.S. Po mirties šlovintojai ir kritikai

Dzeržinskis, nors ir garbinamas buvusios Lenkijos Liaudies Respublikos laikais, laimei, šiuolaikinėje Lenkijoje neturi daug gerbėjų. Tačiau kartais tokie pasirodo diskusijose.

Taigi pasitaiko senatvės apimtų žmonių, liūdnai pasigendančių „liaudies valdžios“. Būtent jie „švelnina“ Felikso įvaizdį (žinomu stiliumi, kad juk net Hitleris glostydavo elniukus, o Stalinas kartais apkabindavo vaikus, taigi jie nebuvo visiškai blogi vyrai). Taigi jie pasakoja padrąsinančias istorijas apie tai, kaip Dzeržinskis, „auksinės širdies“ žmogus, kam nors padėjo arba kaip išgelbėjo vieno ar kito kalinio gyvybę. Juk jis buvo žmogiškas, juk galėjo nužudyti!

Kita vertus, kartais pasitaiko „patriotų“, kurie skelbia didžiuojantys šio tautiečio žygdarbiais, nes juk „nė vienas lenkas nenužudė tiek rusų, kiek jis“. Su liguistu pasitenkinimu jie cituoja Dzeržinskio priskiriamus žodžius: „Aš žudau rusus, o ne žmones!“ Toks „patriotizmas“ man atrodo šiek tiek keistas, o iš tikrųjų – visai bjaurus.

Galiausiai yra žmonių grupė, kuriems geležinio Felikso atvejis yra dar viena proga nacionaliniam savikritiniam apgailestavimui ir atsiprašymui visiems aplinkiniams už „tradicinį lenkų nusikalstamumą“. Šiai grupei verta skirti šiek tiek laiko, nes lenkų bolševizmo tarnai yra gera pamoka visiems, kurie mėgsta „aiškinti“ raudonųjų nusikaltimus pagal etninį principą.

Ar tad Felikso Edmundovičiaus ir kitų Lenkų iš ČK kruvinus poelgius galima vadinti „lenkų nusikaltimais prieš rusų tautą“?

O ar kunigo Jeržio Popiełuszko nužudymas ar žudynės „Wujek“ anglies kasykloje buvo „Lenkijos nusikaltimai prieš lenkų tautą“? Ar Katynės žudynes pavadinsime „gruzinų-žydų-rusų-ukrainiečių-armėnų“, atsižvelgiant į tai, kas dėl jų nusprendė? Ar Che Guevaros vykdytus Kubos politinių kalinių sušaudymus pavadinsime „argentiniečių nusikaltimais“? O ar Lenino nusikaltimai buvo 25 % kalmukų, 25 % žydų, 25 % rusų, 12,5 % vokiečių, 12,5 % švedų – atsižvelgiant į Volodijos Iljičiaus protėvių kilmę?

Komunistinis teroras, bent jau sovietinis ir su sovietine sistema susijęs (taip pat jugoslavinis), savo motyvais aiškiai skyrėsi nuo vokiečių nacių ar ukrainiečių banderistų teroro, vykdyto „tautos vardu“. Mat virš komunistinių nusikaltimų tvyrojo internacionalizmo šmėkla. Šis demonas nepripažino nei valstybių, nei tautinių, nei rasinių sienų. Jis išplito po visą pasaulį, nuodydamas širdis ir protus, tarsi nuodingų dujų debesis, tarsi maro bakterija.

Andrzej Solak

Šaltinis

Kultūrai vadovaus kultūros nesuvokiantis primityvas

 

Naujasis kultūros ministras Lukas Alsys Eltai teigė, kad "dabartinėje geopolitinėje situacijoje Nacionaliniame operos ir baleto teatre taip pat neturėtų skambėti rusų kompozitoriaus Piotro Čaikovskio muzika".

Nijolė Voitonienė FB taip komentavo ministro pasisakymą:

O siaube, čia jau ne politikai, o psichiatrijos pacientai.... Jie net nesugeba atskirti politikos nuo meno 🙁 ...

Arturas Orlauskas savo laidoje išsamiai pasakoja apie naujojo kultūros ministro išsilavinimą, disertacijos plagiatą,  anksčiau užimtas nereikšmingas pareigas. Autoriaus nuomone, šis žmogus neturi jokio ryšio su kultūra, apie ją nieko neišmano. 

SEKMADIENIO RYTAS PRIE KAVOS - KULTŪROS MINISTRAS BE KULTŪROS IR KARO MINISTRAS PAMĖGĘS PINIGUS 

https://www.youtube.com/watch?v=y3ic_aQNPD4

Pritariu A.Orlauskui, kad šis kultūros ministras yra be kultūros. Pritariu ir N.Vaitonienei, kad tai yra psichiatrijos pacientas, nesugebantis atskirti politikos nuo meno. Kas galėtų paneigti, kad tik visiškas kvailys gali drausti P.I.Čaikovskio muziką.

Larry Johnson: Saudo Arabija atveria naują frontą kare su Iranu

 

Larry Johnson aptaria karą su Iranu, kuris sukėlė konfliktą tarp Jemeno ir Saudo Arabijos, o galbūt ir didesnį konfliktą tarp Irako ir Kuveito. Johnsonas yra buvęs CŽV žvalgybos analitikas, taip pat dirbęs JAV Valstybės departamento Kovos su terorizmu biure.

https://www.youtube.com/watch?v=dN_EVru-PIQ

https://www.youtube.com/watch?v=mMUnaOqgvoM

John Mearsheimer: Visapusiškas karas Artimuosiuose Rytuose ir Trumpo karas su Rusija

 

Prof. Johnas Mearsheimeris aptaria, kaip reikėtų vertinti JAV grįžimą į karą su Iranu ir D. Trumpo sprendimą dar labiau įtraukti JAV į karą su Rusija. Prof. Mearsheimeris yra Čikagos universiteto R. Wendell Harrison vardo politikos mokslų katedros garbės profesorius.

https://www.youtube.com/watch?v=WGNUuOW6-q4

https://www.youtube.com/watch?v=GBl2ZWu80F0

Remigracija, kalifatas ar pilietinis karas? Analizė: islamistų vykdomas žemės užgrobimas ir stiprėjantys konfliktai. 2d.

 

Pradžia.

Dėl prieglobsčio siekiančių migrantų, šeimų susijungimo ir aukštų gimstamumo rodiklių islamo pasekėjų dalis Vakarų Europoje vis labiau auga. Be remigracijos politikos vietiniai gyventojai taps mažuma. Ar tuomet islamas perims valdžią? Kita vertus, tai gali baigtis pilietinio karo pobūdžio konfliktais. Šioje antrojoje mūsų analizės dalyje nagrinėjami islamistų pareiškimai ir prognozės bei parodoma, kaip neišsipildę migrantų lūkesčiai kursto pyktį prieš europiečius.

Šios analizės 1 dalyje buvo išnagrinėta, kaip Europos demografinė raida ir globalistinių elitų politika skatina islamizaciją įvairiais lygmenimis.

Oficialios islamo organizacijos šiuo metu elgiasi taikiai ir vaizduoja musulmonus kaip vargšus persekiojamuosius. Apgaudinėti niekinamus netikinčiuosius savo pačių naudai, net pagal musulmonų raštus, yra ne tik leidžiama, bet netgi aiškiai rekomenduojama. Ši „taqiyya“ (= apsimetimas) ypač taikoma ten, kur islamo tikintieji (dar) nesudaro daugumos.

Tai palaipsniui keičiasi, kuo didesnį socialinį svorį islamo pasekėjai įgyja šalyje. Tada jie tampa vis reiklesni, o galiausiai – agresyvesni. Tuomet įsigalioja Korano 47-osios suros 35-asis eilėraštis: 

„Taigi nenusilpkite ir neraginkite sudaryti taikos, kai esate pranašesni. Alachas yra su jumis ir neleis, kad jūsų darbai nueitų veltui.“

Ir nors islamo organizacijų veikėjai vis dar elgiasi santūriai, daugelis musulmonų Europoje jau jaučiasi pakankamai stiprūs, kad galėtų išsakyti aiškias pozicijas. Tai ypač pasakytina tada, kai jie kalba savo gimtąja kalba.

Turkijos islamistai Europoje

Valdančiosios globalistinės elito grupės skatina musulmonų imigraciją, siekdamos pagal JAV pavyzdį ilgalaikiai etniškai suskaidyti gyventojus ir taip sustiprinti ES technokratijos galią. Islamistinės jėgos iš pradžių dėkingai prisidėjo prie daugiakultūriškumo politikos, tačiau, žinoma, jau seniai turi savo darbotvarkę.

Jau 2001 m. Necmettinas Erbakanas, buvęs Turkijos ministras pirmininkas ir Erdogano dvasinis globėjas, savo islamistinio judėjimo „Milli Görüs“ susirinkime Vakarų Vokietijos mieste Hageno sakė:

„Europiečiai mano, kad musulmonai į Europą atvyko tik užsidirbti pinigų. Bet Alachas turi kitokį planą. Mes neabejotinai ateisime į valdžią, tačiau ar tai įvyks su kraujo praliejimu, ar be jo – tai atviras klausimas.“

Jo mokinys Erdoganas aiškiai pasireiškė 2014 m. per savo partijos AKP masinį renginį Vienoje, kai savo Vienos gerbėjams pasakė: „Mes visi esame sultono Sulejmano ir Kara Mustafos anūkai“ (sultonas Sulejmanas vadovavo pirmajai turkų Vienos apgulties kampanijai 1529 m., o Kara Mustafa buvo vyriausiasis vadas per antrąją turkų Vienos apgulties kampaniją 1683 m.). Papildydamas šią karingą užkariavimo retoriką, 2017 m. pavasarį Erdoganas kreipėsi į Europoje gyvenančius turkus: 

„Turėkite ne tris, o penkis vaikus, nes jūs esate Europos ateitis.“ O po kelių savaičių jis pridūrė apie europiečius: „Ką jie bebūtų darę, tai veltui. Europos ateitį formuos mūsų penki milijonai brolių, kurie iš Turkijos ten apsigyveno. Europai, kurios gyventojai sensta, kurios ekonomika silpsta ir kurios jėgos senka, nėra kito išeities kelio.“

Po dviejų nesėkmingų bandymų užkariauti Europą (per maurų Ispaniją ir Osmanų imperiją) daugelio islamo jėgų nuomone yra savaime suprantama, kad dabar vyksta trečiasis bandymas. Tai grindžiama islamo samprata, kad žemė priklauso Alachui, netikintieji jos dalį pavogė, o musulmonų užduotis – ją susigrąžinti Alacho vardu.

Kol nepasiekiama ši būsena, su netikinčiaisiais vyrauja „Dar al-Harb“ (karo namai), kuriuos pertraukia tik laikinas „Hudna“ (paliaubos). Ideologinė ir karinė kova su „Dar al-Harb“ vadinama „džihadu“, ir tik jos sėkmės dėka atsiras išgelbėjantis pasaulinis islamo „Dar as-Salam“ (Taikos namai), kuriuose viešpatauja musulmonai, o kitų monoteistinių religijų atstovai gali egzistuoti tik kaip „dhimmi“, t. y. asmenys, turintys ribotas teises (kitų religijų pasekėjams, musulmonų atsimetėliams ir ateistams apskritai numatyta mirtis).

Arabų islamistai Europoje

„Musulmonų brolija“, susikūrusi Egipte dar tarpukario laikotarpiu ir esanti viena iš stipriausių islamistinių srovių, jau dešimtmečius vykdo „švietimo veiklą“ ir propagandą taip pat Europoje bei skatina mečečių statybą. Austrijoje, remiantis 2017 m. rugsėjo mėn. tyrimu, jie, pasinaudodami savo gerai išvystyta tinklaveika, tapo svarbiu kontaktiniu punktu Vakarų elitams, kontroliuoja islamo religijos mokytojų rengimą šalyje ir, pasitelkdami savo struktūras, atlieka „pagrindinį vaidmenį“ priimant musulmonų prieglobsčio prašytojus.

Ibrahim El-Zayat, ilgametis „Islamo bendruomenės“ Vokietijoje pirmininkas, įmonės, vykdančios apie 100 mečečių statybos projektų, savininkas ir pagrindinis tarpininkas tarp „Musulmonų brolijos“, Saudo Arabijos, „Milli Görüs“ bei dar ekstremistiškesnių grupuočių, esą rašė apie Vokietiją: 

„Ši šalis yra mūsų šalis, ir mūsų pareiga yra ją teigiamai pakeisti. Su Alacho pagalba mes ją paversime savo rojumi žemėje, kad ji taptų prieinama islamo ummai (= bendruomenei) ir visai žmonijai.“

Egipto islamistas Yusuf al-Qaradawi, kuris savo pamokslais Kataro televizijos kanale „Al-Jazeera“ pasiekė milijoninę auditoriją, 2002 m. šiame kanale pasakė: 

„Po Konstantinopolio seks Roma ir likusi Europa. Yra ženklų, kad islamas į Europą sugrįš kaip užkariautojas ir triumfuos. Tikiu, kad šįkart Europą sėkmingai užkariausime ne kardu, o skleisdami islamo ideologiją.“

Nors Saudo Arabijos valstybinė religija – sunitų vahabizmas – nėra palankiai nusiteikusi „Musulmonų brolijos“ atžvilgiu (nes ši organizacija nepripažįsta Saudo Arabijos monarchijos), ji vis dėlto remia daugelį su ja susijusių projektų. Be to, naudodamasi gerais verslo ryšiais, ji užtikrina islamistinių siekių priimtinumą aukščiausiuose politiniuose sluoksniuose, pavyzdžiui, per „Karaliaus Abdullaho centrą“ Vienoje, kurio generalinio sekretoriaus pavaduotoja buvo buvusi Austrijos liaudies partijos (ÖVP) teisingumo ministrė Claudia Bandion-Ortner.

Kaip Bassam Tibi rašė dar 1996 m., Saudo Arabijos finansuojama Islamo lyga „1993 m. liepos mėn. vykusioje sesijoje priėmė darbo dokumentą, kuriame migracija į Europą ir islamo centrų kūrimas vertinami kaip priemonės Europai islamizuoti“.

Atitinkamai 2015 m. Saudo Arabija ir kitos turtingos Persijos įlankos valstybės atsisakė priimti pabėgėlius iš Sirijos, be kita ko, motyvuodamos pernelyg dideliais kultūriniais skirtumais tarp sirų ir Persijos įlankos arabų. Vietoj to Saudo Arabija pasiūlė finansuoti 200 mečečių statybą Europoje, skirtų Sirijos pabėgėliams.

Jau kelis dešimtmečius veikia tokios Europos ir islamo struktūros kaip Parlamentinė Europos ir arabų bendradarbiavimo asociacija (PAEAC), kuriai priklauso Europos partijų ir arabų atstovai, Europos ir arabų dialogas (EAD), darantis įtaką Europos partijoms ir bažnyčioms, bei Islamo konferencijos organizacija (OIC), apimanti 56 musulmoniškas valstybes ir esanti svarbi ES partnerė.

Kai 2000 m. ES priėmė „Bendrąją strategiją dėl Viduržemio jūros regiono“, t. y. nusprendė užmegzti partnerystę su islamiškomis Viduržemio jūros regiono šalimis ir siekia skatinti multikultūriškumą bei „įvairovę“, OIC įžvelgė savo galimybę ir paragino Europos musulmonus „užimti svarbiausias pareigas priimančiose šalyse – ekonomikos, kultūros ir politikos srityse“.

Siekdama sėkmingai didinti musulmonų įtaką Europoje, OIC ypač pabrėžia kovą su „islamofobija“, kurią 2007 m. ji pavadino „blogiausia terorizmo forma“. Nuo tada sąvoka „islamofobija“ tapo islamistų kovos šūkiu, kuriuo siekiama užgniaužti bet kokią islamo kritiką.

Islamistinių ekstremistų atviri žodžiai

Jei net Erdogano vadovaujama AKP, Musulmonų broliai ir Saudo Arabija – tai yra, pagrindinės islamizmo srovės – nepaisant įvairių nesutarimų, yra tokios vieningos, kad nori paversti Europą musulmoniška, tai, žinoma, dar labiau pasakytina apie ekstremistines jėgas, orientuotas į „Islamo valstybę“ ar „Al-Kaidą“. Vokietijoje plinta „YouTube“ vaizdo įrašas, kuriame islamistinis aktyvistas, gatvėje diskutuodamas su vokiečiu, labai aiškiai išsako savo poziciją:

„Dabar visiškai atvirai: islamas ateis į Vokietiją, ar tu to nori, ar ne. Tavo dukra nešios skarelę, tavo sūnus augins barzdą. Štai taip. O mes vis dauginamės. Jūs, vokiečiai, juk neturite vaikų. Jūs turite, geriausiu atveju, du vaikus. Mes turime septynis, aštuonis. Gerai, bičiuli. O tada mes dar paimsime po keturias žmonas, ir turėsime 22 vaikus. Jūs galbūt turėsite vieną vaiką ir šunelį, ir viskas. Bičiuli, tai ne mūsų kaltė, tai jūsų kaltė. Nes jūs išnaudojote mūsų šalis, kolonizavote jas, kad tu galėtum važinėti „Mercedesu“ ir naudotis savo skaitmeniniu fotoaparatu. Taip daro Alachas, visagalis Dievas, jis daro taip, kad mes jus užkariautume – ne karu čia, Vokietijoje, o, pirma, gimstamumo rodikliais, ir, antra, mes vedame jūsų dukras, o tavo dukra nešios skarelę. Na, dabar gali tikrai išprotėti.“ 

Kitas pavyzdys – britų advokatas ir islamistų pamokslininkas Anjemas Choudary, kuris 2016 m. buvo įkalintas už terorizmo rėmimą ir jau 2012 m. JAV televizijos kanalui CBN paaiškino savo strategiją, kaip Europoje, pasinaudojant augančia musulmonų gyventojų dalimi, palaipsniui sudaryti sąlygas demokratijos pakeitimui ir kalifato, valdomo pagal šariatą, įkūrimui; ir, cituojant pažodžiui:

„Jei turėsime pakankamai autoriteto ir galios, tada mes, kaip musulmonai, privalėsime atimti valdžią iš tų, kurie ją turi, ir įvesti šariatą.“ 2013 m. jis sakė pamoksle Birmingemo mečetėje:

„Jūs sutinkate žmonių, kurie visą gyvenimą praleidžia dirbdami. Jie atsikelia 7 valandą ir 9 valandą eina į darbą. Jie dirba aštuonias, devynias valandas per dieną. Jie grįžta namo septintą vakaro, žiūri televizorių ir taip daro 40 metų savo gyvenimo. O mes leidžiame jiems mus išlaikyti. Mes, priešingai, užsiimame džihadu, nes mums ir jums yra normalu ir teisinga imti pinigus iš kuffarų, kol dirbame, kad juos užkariautume.“

O kitoje pamokslo kalboje Choudary džiaugėsi Europos islamizacija:

„Dabar užimsime Birmingemą ir jį apgyvendinsime. Briuselis yra 30 procentų islamiškas, Amsterdamas – 40 procentų, Bradfordas – 17 procentų. Mes esame tarsi cunamis, kuris nušluoja Europą. Ir tai tik pradžia. Realybė keičiasi. Demokratija, laisvė, pasaulietiškumas – tai tik „kuffarų“ idėjos, kurias turime pašalinti.“

Islamistų ir prieglobsčio prašytojų socialinė struktūra Europoje

Prieš patekdamas į kalėjimą, Choudary kasmet gaudavo apie 30 000 eurų socialinės pašalpos ir ragino savo pasekėjus daryti tą patį. Taip pat džihadistinis pamokslininkas Mirsad Omerovic, prieš būdamas nuteistas už terorizmo rėmimą, gyveno Vienoje savivaldybės bute, pragyvendamas iš socialinės pašalpos ir vaiko pašalpos.

Tai yra ekonominis modelis, kurį taiko didžioji dalis islamistų daugelyje Vakarų Europos šalių: socialinė pašalpa / minimali garantija / „Hartz 4“ plius vaiko pašalpa ir (arba) aukos iš Saudo Arabijos ar Musulmonų brolijos tinklo. Jie dėl to netampa turtingi, negali sau leisti puikių atostogų ar brangių automobilių, tačiau gyvena daug geriau nei savo kilmės šalyse, jiems nereikia dirbti tarp „kuffar“ ir jie gali visiškai atsiduoti islamui bei šeimos plėtrai.

Tarp 40 000 čečėnų Austrijoje, kurie yra ypač įsitraukę į islamistines veiklas ir pagarsėję tuo, kad nepriima darbo ir nutraukia mokslus, gimstamumo rodiklis yra dvigubai didesnis nei Čečėnijoje.

Tokie modeliai yra patrauklūs ir tarp pastaraisiais metais išaugusio prieglobsčio prašytojų skaičiaus. Bassam Tibi pasakoja:

„Pažįstu vieną somaliečių šeimą, kuri anksčiau gyveno JAV, Ohajo valstijoje. Tėvas skundėsi, kad Amerikoje tenka dirbti, o uždarbis menkas. Jam pavyko iš Amerikos atvykti į Vokietiją ir sudaryti įspūdį, tarsi jis ką tik būtų pabėgęs iš Somalio. Amerika jam nepatiko. Taigi jis melavo. Dabar jis turi butą, o keturi vaikai jam duoda iš viso tiek pat pinigų, kiek aš gaunu kaip pensininkas profesorius. Jis čia jau trejus metus, bet nemoka nė žodžio vokiečių kalba. Ir nemokės. Turi būti leidžiama kalbėti apie tokius atvejus!“

Žinoma, tai nėra pavieniai atvejai. Migrantai iš Afrikos ir Pietvakarių Azijos elgiasi ekonomiškai visiškai racionaliai – jie ieško šalių, kurios jiems siūlo geresnes galimybes nei jų tėvynė. Todėl jie nepateikia prieglobsčio prašymo pirmojoje saugioje šalyje savo migracijos maršrute, nes nori už savo darbo jėgą gauti kuo geresnę kainą arba, jei tai pasirodo esąs palyginti mažai patrauklu, gauti išlaikymą iš kuo geresnės socialinės valstybės. 

Pastaraisiais metais didžiajai daliai prieglobsčio prašytojų bus būdingas pastarasis atvejis, nes dauguma jų kilę iš atsilikusių genčių visuomenių, neturi tinkamo išsilavinimo ir dažnai netgi yra menkai raštingi. Dažnai jie niekada nebuvo išmokyti formalaus ir operacinio mąstymo, neturi reikiamo socialinio ir kultūrinio kapitalo, gebėjimo bendradarbiauti sudėtinguose darbo procesuose, neatitinka tokių reikalavimų kaip darbo etika, drausmė, patikimumas – taigi dauguma jų vargu ar tinka aukšto išsivystymo pramoninei visuomenei.

Tik nedidelė jų dalis tai išmoks lankydama kalbos kursus ar profesinio mokymo programas. Vokietijoje 70 procentų prieglobsčio prašytojų, 2015 m. pradėjusių mokymąsi, jį nutraukė, dauguma jų – per pirmąsias savaites. Net ir tie, kurie pasilieka, dažnai neatvyksta arba vėluoja, o dėl sumažintų reikalavimų kursuose nemažai absolventų taip pat nebus tikrai tinkami darbo rinkai.

Tuometinė Vokietijos darbo ministrė manė, kad tik 10 procentų prieglobsčio prašytojų yra tinkami darbo rinkai arba profesiniam mokymui; taigi 90 procentų turės būti finansuojami valstybės lėšomis. Po kelerių metų šis procentas gali šiek tiek sumažėti. Tačiau, atsižvelgiant į ir taip jau esantį spaudimą neoliberaliame kapitalistiniame darbo rinkoje, rezultatas vis tiek bus toks, kad tik mažuma prieglobsčio prašytojų nuolat dirbs samdomą darbą, dar mažesnė mažuma užims kvalifikuotas viduriniosios klasės profesijas (pavyzdžiui, gydytojai ar gamtos mokslų specialistai), o 70 ar 80 procentų dauguma sudarys musulmonų žemesniąją klasę, kuri gyvens iš atsitiktinių darbų, nelegaliu darbu, smulkiomis įmonėmis, nusikalstamumu ir, svarbiausia, valstybės išmokomis.

Turkų socialinė struktūra Europoje

Galima būtų teigti, kad šios problemos iškyla tik pačių imigrantų (= „1-osios kartos“) atveju, tačiau padėtis pasikeistų jų vaikų ir anūkų, kurie jau socializavosi Europoje, atveju. Tačiau tai neatitinka pastarųjų dešimtmečių patirties ir esamomis sąlygomis yra gana mažai tikėtina. Prancūzijoje net ir antrosios, trečiosios bei ketvirtosios kartos imigrantų iš Šiaurės Afrikos nedarbas (siekiantis apie 40 procentų) yra maždaug keturis kartus didesnis už vidurkį, o kvalifikacijos lygis, vertinant pagal baigtą išsilavinimą, yra žymiai žemesnis. Jungtinėje Karalystėje vyrų musulmonų nedarbas siekia 50 procentų, o moterų – 75 procentus.

Panaši situacija yra ir tarp turkų kilmės asmenų, užaugusių ir (arba) gimusių Vokietijoje ar Austrijoje: turkų nedarbas Austrijoje, siekiantis apie 25 procentus, yra daug didesnis nei vietinių gyventojų. Prie to dar prisideda tie, kurie net nėra užregistruoti kaip bedarbiai, tačiau vis tiek oficialiai nedirba.

Turkių moterų užimtumo lygis Austrijoje siekia tik 39 procentus, Vokietijoje – šiek tiek daugiau nei 40 procentų; vietinių moterų užimtumo lygis siekia apie 80 procentų. Vokietijoje, remiantis „Eurostat“ duomenimis, 48 procentai turkų yra „ekonomiškai neaktyvūs“, t. y. nei oficialiai dirba, nei registruoti kaip bedarbiai (= namų šeimininkės, nelegalus darbas, vaiko pašalpa…).

Be to, Vokietijoje 25 procentai darbingo amžiaus turkų yra bedarbiai, o tai reiškia, kad iš viso 73 procentai darbingo amžiaus turkų, kurių dauguma jau užaugo Vokietijoje, yra išlaikomi valstybės lėšomis. Be to, net ir iš tų, kurie turi oficialų darbą, daugelis uždirba mažai, todėl moka vos keletą mokesčių, o dėl savo didesnių nei vidutinių šeimų (dėl sveikatos priežiūros, papildomų išlaidų mokykloms ir vertėjams valdžios institucijose ir pan.) vis tiek sukelia išlaidas visuomenei.

Apie 10 procentų 30–35 metų amžiaus vokiečių neturi profesinio išsilavinimo, o tarp turkų kilmės gyventojų šis rodiklis siekia beveik 60 procentų moterų ir beveik 50 procentų vyrų. Berlyne 30 procentų turkų kilmės jaunuolių neturi net vidurinio išsilavinimo, o darbą turi tik kas penktas iš jų.

Priežastys yra įvairios; be (nepagrįstų ir pagrįstų) iki šiol vyraujančios visuomenės nepasitenkinimo jausmų, svarbų vaidmenį vaidina visų pirma auklėjimas turkų-musulmonų aplinkoje. Dauguma turkų mergaičių auklėjamos visų pirma paklusnumui, jų pažanga mokykloje ir profesinėje srityje dažnai yra mažai pageidaujama, nes jos pirmiausia turi tapti motinomis.

Tuo tarpu jauni musulmonai dažnai traktuojami kaip maži princai ir – kaip 2017 m. pavasarį interviu metu paaiškino teisininkė ir islamo kritikė Zana Ramadani – „lepinami, glostomi, aptarnaujami ir taip galiausiai auklėjami tapti nevykėliais“. Šis „sūnelių kultas“ bet kuriuo atveju lemia tai, kad musulmonų vyrai tikisi, jog ir visuomenė jiems teiks pirmenybę. „Tačiau mūsų sistema orientuota į pasiekimus. Tokie princai prie to nėra pripratę. Todėl jie patiria nesėkmes.“

Ir tada kalti tampa visi kiti: „mokytoja, ta ‚netikinti kekšė‘, kuri neturi teisės sūnui nieko sakyti, arba apskritai vakariečiai, kurie visi yra ‚rasistai‘ ir nesuteikia musulmonams jokios galimybės.“ Zanos Ramadani išvada, matyt, labai tiksliai atspindi daugelio jaunų musulmonų vyrų padėtį.

Įvairūs tarptautiniai testai rodo, kad tradicijomis grindžiamos šalys, ypač islamo regionai, tokiose srityse kaip matematika pasiekia prastus rezultatus. Tam tikri elgesio modeliai šeimoje, mokymosi metodai, tokie kaip užsispyręs mokymasis atmintinai (Korano surų), ir kiti socializacijos veiksniai greičiausiai trukdo formaliai-operaciniam mąstymui. Ir, matyt, imigrantų iš šių kultūrinių regionų atveju tai perduodama ir vėlesnėms kartoms. Net ir antrosios bei trečiosios kartos atstovų matematikos pasiekimuose pastebimi drastiški skirtumai tarp vietinių gyventojų ir musulmonų imigrantų.

Turkų ir musulmonų paralelinėse bendruomenėse, matyt, išsaugomi ne tik konservatyvūs patriarchaliniai gyvenimo modeliai ir atsilikusios religinės pažiūros, bet kartais ir nesugebėjimas prisitaikyti prie šiuolaikinių ekonomikų. Dėl to kai kuriais atvejais trūksta ne tik profesinių kvalifikacijų, bet ir pagrindinių įgūdžių, tokių kaip kalbos mokėjimas, teksto supratimas ar kognityvinis lankstumas, o ypač tokių dalykų kaip atsparumas frustracijai, gebėjimas savikritiškai vertinti save, savarankiškas nuomonės formavimas ar nesmurtinis konfliktų sprendimas. Dėl to šie jaunuoliai nėra paklausūs kaip darbuotojai įmonėse, išskyrus nedidelius savo klano parduotuvių tinklus.

Prieglobsčio prašytojų nusivylimai

Dėl Vidurio ir Šiaurės Europos socialinės valstybės teikiamos paramos (tinkami būstai, sveikatos priežiūra, nemokamas važiavimas viešuoju transportu, minimali garantuota išmoka…) daugumai prieglobsčio prašytojų pavyksta pagerinti savo materialinę padėtį. Tačiau tai netaikoma jų socialinei padėčiai.

Daugeliu atvejų jie nėra tikrieji savo šalių vargšai, bet kilę iš turtingesnių sluoksnių, kurie gali sau leisti išsiųsti į Europą jaunuolį iš savo giminės, aprūpintą išmaniuoju telefonu ir keliais tūkstančiais eurų kontrabandininkams. Dauguma jų laikosi labai konservatyvių pažiūrų, o daugelis dėl savo kilmės yra įpratę imti tai, ko nori. Atitinkamai daugelis jų Europoje elgiasi arogantiškai ir be gėdos, o šis socialinis tuštybiškumas dažnai susipina su arogancija „netikinčiųjų“ atžvilgiu ir archajišku elgesiu.

Tačiau čia, Europoje, šie „pasididžiuojantys“ jauni vyrai jau nebepriklauso geriau pasiturintiems, o materialinį aprūpinimą jie perka socialinio statuso nuosmukio kaina. Naujojoje visuomenėje jie pirmiausia turi užimti gana žemą padėtį ir paprastai neturi kvalifikacijos, kuri leistų jiems socialiai pakilti.

Jauniems vyrams, kurie iki šiol, kaip aukštesnio rango klanų nariai, buvo įpratę prie pripažinimo ir buvo lepinti kaip maži princai, daugeliu atvejų tariamame rojuje greitai įsivyraus nusivylimas ir frustracija. Daugelis iš jų ieškos kitų socialinio pripažinimo galimybių – etninėse paralelinėse bendruomenėse ir (arba) nusikalstamose gaujose, taip pat religinėje tapatybėje ir neapykantoje priimančiajai visuomenei.

Bassam Tibi jau 2016 m. interviu šia tema sakė:

„Daugelis mano vokiečių pašnekovų, atrodo, nesupranta smurto, kuris, remiantis rytietiškos patriarchalinės kultūros tradicijomis, nukreiptas prieš moteris. Rytuose moteris nelaikoma subjektu, o vyro garbės objektu. Moteries išniekinimas laikomas ne tik seksualiniu veiksmu ir nusikaltimu pačiai moteriai, bet greičiau veiksmu, žeminančiu vyrą, kuriam ji priklauso. (…) Neatsižvelgiant į karą, moters įvaizdis arabų-rytietiškoje kultūroje yra patriarchalinis, netgi visiškai žmogų niekinantis. Šis moters įvaizdis Europoje neturi būti toleruojamas prisidengiant pagarba kitoms kultūroms. Be to, arabų vyrui vykdant seksualinį smurtą svarbu ne tik europietės „seksualinis patrauklumas“, bet ir europietis, kurio garbę rytietis nori sutepti. (…)

Jei Vokietija priima daugiau nei milijoną žmonių iš islamo pasaulio ir nepatenkina jų lūkesčių, reikia būti pasiruošus tam tikriems dalykams. Iš reklamos šie jauni vyrai mano žiną, kad kiekvienas europietis turi prabangų butą, automobilį ir „gražią blondinę“; jie mano, kad ir jie tai gaus ir dalysis gerove. Tačiau kai šie jauni vyrai vietoj to atsiduria laikinuose prieglobsčiuose mokyklų ir sporto salėse, jie jaučiasi apgauti, netgi diskriminuojami. Todėl jie pradeda jausti keršto jausmus Europos vyrams. Nusivylę ir įsiutę arabų vyrai todėl Kelne ir Hamburge keršijo vokiečių vyrams, kuriuos atstovavo jų moterys. Kaip siras, atstovaujantis šviesuolišką islamą ir pasisakantis už pagarbą moterims, sakau: tai buvo kultūriškai įsišaknijęs keršto aktas. Čia kritikuotina ne tik taip dažnai smerkiamas klaidingas tolerantiškumas, bet ir nežinojimas apie kitas kultūras.“

Europiečių nusivylimai

Tuo tarpu vis daugiau nusivylimo apima ir daugelį daugiausia iš viduriniosios klasės kilusių europiečių, kurie 2015 m. dar pasitiko atvykstančius prieglobsčio prašytojus geležinkelio stotyse, šventė egzotišką kultūrinį praturtinimą, mėgavosi labdaros pagalbininkų vaidmeniu ir demonstravo moralinį pranašumą.

Ilgi, savęs apgaudinėjimu grindžiami pagražinimai ir slėpimai vis mažiau veikia, o vis daugiau politiškai korektiškų liberalų ir kairiųjų turi sau prisipažinti, kad labai daugelis jų globotinių labai mažai vertina pagarbą, toleranciją, solidarumą, aplinkos apsaugą ir pan. , o vietoj to yra labai susitelkę į savo pačių naudą, yra agresyvūs antisemitai, homofobai ir linkę į smurtą, elgiasi machistiškai ir niekiną moteris. Vis daugiau jaunų moterų, kurios pačios dar mokyklos primestos „sveikinimo kultūros“ kontekste rėmė „pabėgėlių projektus“, patiria nemalonių išgyvenimų dėl afganų, arabų ar afrikiečių priekabiavimo ir užpuolimų.

Tarp vietinių ir iš (Pietų) Rytų Europos kilusių darbininkų entuziazmas dėl „pabėgėlių bangos“ nuo pat pradžių buvo gana menkas. Jų skepticizmas ekonominiu požiūriu yra lygiai toks pat racionalus kaip ir migrantų siekis patekti į Vokietiją, Austriją ar Švediją, ir tai dėl dviejų priežasčių:

Pirma, dėl prieglobsčio prašytojų vis labiau formuojasi socialiai nuskriausta žemesnioji visuomenės sluoksnis, kuris nekvalifikuoto darbo srityje dar labiau didins spaudimą darbo užmokesčiui ir darbo sąlygoms.

Antra, darbininkai supranta ir jaučia, kad didžiulis prieglobsčio prašytojų skaičius smarkiai didina socialinės valstybės išlaidas ir taip dar labiau kelia grėsmę vietos darbininkų klasei skirtoms išmokoms, kurias elitas jau daugelį metų nuolat mažina.

Šios raidos išlaidas teks prisiimti vietiniams darbininkams ir tarnautojams bei daugiausia dirbantiems imigrantams iš Rytų Europos. Vokietijos metalo pramonės darbininkas, iš Lenkijos kilęs statybininkas, Austrijos biuro darbuotoja, iš Serbijos kilusi prekybos centro kasininkė ir slovakų slaugos padėjėja finansuoja ne tik elitus ir jų parasitines NVO džiungles bei pensininkų pensijas, bet ir augančią musulmonų žemutinę klasę, mažai dirbantį lumpenproletariatą iš Turkijos, Afganistano, Čečėnijos, Irako, Sirijos ir Afrikos. Tuo pačiu metu dėl išlaidų mažinimo blogėja pačių samdomų darbuotojų socialinė apsauga, sveikatos priežiūra ir pan.

Konfliktai čia yra neišvengiami. Vietos ir Rytų Europos darbininkų klasės pyktis dėl šios padėties auga. Ypač aukštos kvalifikacijos vietiniai ir Rytų Europos gyventojai Vakarų Europoje emigruoja į tokias šalis kaip Australija, Kanada, JAV ar Pietų Amerika, kur jiems nereikia išlaikyti tiek daug kitų gyventojų grupių.

O kadangi ateityje valstybei vis sunkiau bus išlaikyti vis didėjantį „ekonomiškai neaktyvių“ musulmonų skaičių, valdančioji klasė imsis „taupymo“ priemonių – šie sumažinimai palies ne tik musulmonus, bet ir mažėjančios valstybės išmokos sukels nusivylimą bei pyktį tarp islamo tikinčiųjų.

https://report24.news/remigration-kalifat-oder-buergerkrieg-analyse-islamistische-landnahme-und-wachsende-konflikte/

ES pradeda diegti interneto prieigą pagal pasą. Prisijungimas prie socialinių tinklų naudojant tapatybės patvirtinimą ir biometrinius duomenis

 

Italijoje gyvenanti Ekaterina Kovalenko pasakoja apie ES direktyvas, verčiančias internetą elektroniniu konclageriu. Visas šis elektroninis fašizmas mėginamas pateisinti rūpesčiu nepilnamečių saugumu, nors tikrovė yra kitokia. Ekaterina pateikia pavyzdį: 35 metų afrikietis pedofilas išprievartavo nepilnametę, kuri pastojo. Už šį baisų nusikaltimą pedofilas realiai kalės vos 3 metus.

https://www.youtube.com/watch?v=1-q7AAGH8Sg

Remigracija, kalifatas ar pilietinis karas? Analizė: Europos islamizacija

 

Prieglobsčio siekianti migracija, šeimų susijungimas ir aukštas gimstamumo lygis lemia, kad islamo pasekėjų dalis Vakarų Europoje vis labiau auga. Be remigracijos politikos vietiniai gyventojai taps mažuma. Ar tuomet islamas perims valdžią? Arba gali kilti pilietinio karo pobūdžio konfliktai. Šioje analizėje islamizacija nagrinėjama demografinių pokyčių kontekste.

Musulmonų imigrantų gimstamumo rodikliai yra žymiai aukštesni nei mažėjančios Europos vietinės gyventojų dalies. Kartu su tolesne imigracija iš islamo šalių per ateinančius dešimtmečius daugumoje Europos šalių musulmonų gyventojų dalis toliau didės.

Maždaug po 10–20 metų, priklausomai nuo tolesnės imigracijos masto ir konkrečios šalies, šie pokyčiai bus pažengę taip toli, kad juos atšaukti bus beveik neįmanoma. Tuomet jaunosios kartos musulmonai sudarys daugumą.

Europa tuomet palaipsniui taptų musulmonų kultūrinės erdvės dalimi. Kuo vėliau bus pradėtas tendencijos pasikeitimas, pasireiškiantis remigracija, tuo sunkiau ir konfliktingiau tai vyks.

Demografinės problemos?

Vokietijoje ir Austrijoje tik kelios vietinės gyventojų grupės susilaukia palyginti daug vaikų: kelios labai konservatyvios aukštesniosios klasės šeimos, kurioms vaikų priežiūra (auklės ir pan.) nekelia problemų, bei kelios labai krikščioniškos ir (arba) kaimo šeimos, kurios statistiniu požiūriu neturi didelės reikšmės. Be to, yra kai kurios vietinės socialiai nuskriaustos žemesniosios klasės šeimos, kurios nuolat neturi darbo, nesugeba susitvarkyti su savo gyvenimu ir kontracepcija.

Didžioji dauguma dirbančiųjų susilaukia nedaug vaikų: kadangi daugeliu atvejų vieno iš tėvų pajamų nebeužtenka tinkamai aprūpinti šeimą, (kelių) vaikų išlaikymas ir priežiūra tampa sudėtingi – o spaudimas įmonėse vis didėja.

Savaime gyventojų skaičiaus mažėjimas nebūtų neįveikiama problema išsivysčiusiai ekonomikai. Jei darbo jėgos kvalifikacija ir produktyvumas yra pakankamai aukšti, visiškai įmanoma išlaikyti ir mažėjančią, ir senėjančią visuomenę. Japonijos ir Pietų Korėjos kapitalizmas eina šiuo prisitaikymo keliu ir sėkmingai įveikia šiuos pokyčius be jokios imigracijos, o jų gyventojai turi aukščiausią gyvenimo lygį pasaulyje.

Šiuo atžvilgiu automatizavimas, robotika ir dabar jau ir dirbtinis intelektas atlieka esminį vaidmenį. Larry Fink, galingos turto valdymo bendrovės „BlackRock“ vadovas, atvirai pareiškė, kad tos šalys, kurios vykdo ribojančią imigracijos politiką (jis konkrečiai paminėjo Japoniją, Pietų Korėją ir Kiniją), ilgalaikėje perspektyvoje pasieks aukštesnį gyvenimo lygį ir spartesnį produktyvumo augimą. Kadangi šios valstybės beveik neleidžia imigracijos, jos sparčiai plėtoja dirbtinį intelektą ir robotiką (apie tai jau rašėme).

Žvelgiant globaliai, siekiant užtikrinti tvarią planetos apgyvendinamumą, gyventojų skaičiaus mažėjimas taip pat būtų pageidautinas. Europoje ir išsivysčiusiose Azijos šalyse (Japonijoje, Kinijoje, Pietų Korėjoje) jis jau vyksta. Šiaurės ir Pietų Amerikoje bei Indijoje augimas yra nuosaikus. Tik mažiausiai išsivysčiusios pasaulio regionai, būtent Afrika ir islamo pasaulis, vis dar patiria masinį gyventojų skaičiaus augimą.

Skirtingai nei Japonija, tradicinės imigracijos šalys – JAV, Kanada ir Australija – ir toliau remia imigraciją, tačiau bent iš dalies siekia užtikrinti, kad šie imigrantai būtų geriau nei vidutiniškai kvalifikuoti ir mokėtų šalies kalbą – anglų.

Vokiškai kalbančiose šalyse taip pat buvo laikotarpių, kai gyventojų skaičius mažėjo ir vyko masinė imigracija: dėl 30-metų karo 1618–1648 m. Vokietijos imperija neteko šešių iš anksčiau turėtų 18 milijonų gyventojų; keletą dešimtmečių vėliau buvo priimta apie 60 000 hugenotų (iš Prancūzijos išvarytų protestantų), kurie daugiausia buvo geriau kvalifikuoti nei vietiniai gyventojai ir netrukus Prūsijoje ėmė vaidinti svarbų vaidmenį.

Dėl nacizmo ir pasaulinio karo Vokietijos imperija neteko 7–8 milijonų gyventojų (nacių aukos, emigrantai, kariai, civiliai karo aukos); dabartinės Vokietijos teritorijoje 1945 m. buvo priimta apie 12 milijonų pabėgėlių iš prarastų rytinių teritorijų (8 milijonai – vėlesnėje Vakarų Vokietijoje, 4 milijonai – vėlesnėje Rytų Vokietijoje), kurie, turėdami tokią pačią kvalifikaciją, kalbą ir kultūrą bei esant ekonominiam pakilimui, greitai integravosi.

Didėjanti musulmonų imigracija

Didžiojoje Britanijoje ir Prancūzijoje musulmonų imigracija vyko daugiausia iš buvusių kolonijų – atitinkamai iš Pakistano ir Šiaurės Afrikos. Vokietija nuo 1955 m. buvo sudariusi darbo jėgos įdarbinimo susitarimus su Italija, Graikija ir kitomis šalimis, o 1960 m. karinio perversmo metu į valdžią atėjusi Turkijos vyriausybė dabar spaudė Vokietiją sudaryti tokį patį susitarimą – kaip socialinės įtampos šalyje išleidimo vožtuvą, nes Turkija susidūrė su gyventojų migracija iš kaimo į miestą, masiniu nedarbu ir kairiųjų socialiniais protestais.

Vokietijos darbo ministerija ne tik turėjo ekonominių abejonių dėl tokio susitarimo su nekvalifikuotais turkų darbininkais tikslingumo, bet ir manė – kaip rašo vokiečių-turkų kilmės rašytoja Necla Kelek – kad kultūrinis ir religinis atotrūkis nėra palankus visuomenės taikai. Tai, kad susitarimas vis dėlto buvo sudarytas 1961 m., lėmė JAV spaudimas, nes po pralaimėjimo Kuboje jos norėjo užkirsti kelią kairiųjų perversmui NATO šalyje – Turkijoje.

Apie 1970 m. maždaug 10 procentų tuometinių maždaug 35 milijonų Turkijos gyventojų visiškai arba iš dalies gyveno iš giminaičių iš Vokietijos siunčiamų pinigų perlaidų. 1973 m. ilgai trukęs ekonomikos pakilimas pagaliau baigėsi, o 1974 m. buvo nutraukti Vokietijos susitarimai su Pietų Europa; dauguma italų, taip pat darbininkai iš Graikijos, Ispanijos ir Portugalijos (kur tuo metu buvo nuverstos karinės diktatūros) grįžo į savo tėvynę.

Tačiau dauguma turkų liko Vokietijoje, nes Turkijos vyriausybė visiškai nesidomėjo savo užsienio valiutos šaltinių sugrįžimu. Iš vieno milijono turkų Vokietijos Federacinėje Respublikoje 1974 m. pusė buvo bedarbiai, tačiau bedarbystė Vokietijos socialinėje valstybėje vis tiek buvo kur kas geresnė nei niūri bedarbio padėtis Turkijoje. Vokietijos ar Austrijos pilietybė arba nuolatinis leidimas gyventi Turkijoje jau seniai laikomi esmine nuotakos kainos ir susitarimų (priverstinių) santuokų dalimi.

Darbo jėgos įdarbinimo sustabdymą buvo galima palyginti lengvai apeiti pasinaudojant šeimos susijungimo teise, ir turkų bei turkų kilmės asmenų skaičius Vokietijoje iki šiol išaugo iki 3–3,5 milijono. Be to, laikui bėgant prisijungė musulmonai iš kitų šalių, o su „2015–2016 m. pabėgėlių banga“ – ypač afganai, siriečiai, irakiečiai, šiaurės afrikiečiai ir kt. Nors 1987 m. Vokietijos Federacinės Respublikos gyventojų surašyme buvo užregistruota dar 1,65 milijono musulmonų, 2000 m. Vokietijos vyriausybė jų skaičių įvertino nuo 2,8 iki 3,2 milijono (t. y. beveik dvigubai per 13 metų). Manoma, kad 2025 m. Vokietijoje jau gyvens 7 milijonai musulmonų.

Demografas Herwig Birg dar 2007 m. skundėsi: „Nėra statistikos apie musulmonus, o žmonės nenori žinoti šių skaičių dėl abejingumo, neatsakingumo ir bailumo prieš ateitį – ir tai pasakytina apie visą politinį spektrą, nuo kairiųjų iki dešiniųjų.“ Kiti vertinimai, skiriantys nuo Islamo konferencijos pateiktų, jau 2017 m., įskaitant visus prieglobsčio prašytojus ir neregistruotus asmenis, numatė, kad Vokietijoje gyvena nuo 8 iki 10 milijonų musulmonų.

Austrijoje 2017 m. pradžioje musulmonų (be turkų – daugiausia arabų, afganų, čečėnų, bosnių) skaičius šalyje buvo įvertintas 700 000; 2001 m. gyventojų surašymo duomenimis jų buvo dar 346 000. Šiuo metu oficialiai manoma, kad jų yra 800 000, tačiau vargu ar tikėtina, kad nuo 2017 m. šis skaičius padidėjo tik 100 000.

Islamizacija Europos šalyse vyksta keliais lygmenimis. Pirma, musulmonų gyventojų dalis dėl didesnio gimstamumo ir imigracijos auga palyginti greitai. Antra, musulmoniškų šalių bendruomenėse stiprėja religingųjų įtaka, o pasaulietinių ir „kultūrinių musulmonų“ (kurie į religiją nežiūri taip rimtai) skaičius mažėja. Remiantis šiais dviem aspektais, trečia, konservatyvios islamo organizacijos ir islamistinės grupuotės savo reikalavimuose tampa vis agresyvesnės.

Skaitmeninė islamizacija

Kalbant apie musulmonų gyventojų skaičiaus augimą Europos šalyse, prognozuoti yra sunku. Daugelyje šalių netgi nėra tikrų tyrimų apie dabartinę jų dalį bendroje gyventojų sudėtyje, o ES ir vyriausybių vadovybė akivaizdžiai siekia pateikti kuo mažesnius skaičius. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje kalbama vos apie 4 milijonus musulmonų, ko niekas rimtai nepriima, o Prancūzijoje – tik apie 6 milijonus (tačiau įvertinimai siekia iki 10 ar net 11 milijonų).

Be to, tolesnė raida priklauso nuo kelių veiksnių: ar musulmonų imigracija vėl pasieks tokius aukščiausius rodiklius kaip 2015 ir 2016 metais, ar tęsis šiek tiek mažesniu mastu (labiausiai tikėtinas variantas), ar bus iš esmės sustabdyta? Kiek šeimų susijungs su imigrantais? Kaip kinta migrantų gimstamumo rodikliai?

Faktas yra tas, kad, pavyzdžiui, imigruotų turkių moterų gimstamumo rodikliai pastaruoju metu antrosios ir trečiosios kartos atstovėms sumažėjo, tačiau vis dar yra žymiai aukštesni nei vietos gyventojų. Pastaraisiais metais vien dėl gimstamumo rodiklių musulmonų skaičius Vokietijoje kasmet padidėdavo gerokai daugiau nei 100 000, ir ši tendencija stiprėja. Ar turkų gimstamumo rodiklių mažėjimas tęsis, ar, atsižvelgiant į sustiprėjusią islamizaciją bendruomenėje ir Recepo Erdogano bei jo bendražygių raginimus gimdyti, ši tendencija pasikeis?

Pastaraisiais metais į šalį atvykusių afganių ir arabų moterų gimstamumo rodiklis siekia 3,3 vaiko, o Austrijoje gimusių moterų – vidutiniškai 1,29 vaiko. Tam tikrų užuominų teikia tokie faktai, kaip antai tai, kad Turkijos gyventojų skaičius (nepaisant emigracijos) nuo 1975 iki 2015 m. padvigubėjo nuo 40 iki 80 milijonų.

Aiškius požymius apie bendrą tendenciją rodo ir duomenys apie vaikus bei paauglius. Vokietijoje pradinukų tarpe musulmonų dalis yra maždaug keturis kartus didesnė nei bendroje gyventojų sudėtyje; vis daugiau Prancūzijos, Belgijos, Nyderlandų, Vokietijos ar net Austrijos rajonų, o kai kuriais atvejais net ištisose miestuose, musulmonai sudaro daugiau nei 50 procentų pradinukų, o tarp naujagimių jų dalis kartais viršija pusę. Jei šią tendenciją ekstrapoliuosime ir susiesime su tolesne musulmonų imigracija, tampa aišku, ką tai reikš po 10, 20 ar 30 metų.

Prognozės

Vural Öger, turkų kilmės turizmo verslininkas (kuris, kaip teigia žiniasklaida, prieš savo koncerno bankrotą paslėpė savo turtą) ir buvęs SPD parlamentaras, dar 2004 m. sakė: „Tai, ką 1529 m. pradėjo Kanuni Sultanas Suleimanas, apgulęs Vieną, mes įgyvendinsime pasitelkdami gyventojus – mūsų stiprius vyrus ir sveikas moteris. 2100 m. Vokietijoje gyvens 35 milijonai turkų. Tuomet vokiečių gyventojų skaičius sieks maždaug 20 milijonų.“

Ši prognozė gali būti šiek tiek perdėta, tačiau tendencija yra aiški. Minėtas demografas Herwigas Birgas taip pat dar 2005 m. apskaičiavo, kad 2050 m. imigrantų populiacija Vokietijoje (t. y. ne tik musulmonai) sudarys apie 19 milijonų žmonių, o etniniai vokiečiai susilpnės iki 49 milijonų. Tai buvo konservatyvus įvertinimas: jau 2025 m., pagal Federalinės statistikos tarnybos duomenis, Vokietijoje 21,8 milijono žmonių turėjo „migracijos kilmę“.

O garsus britų-amerikiečių islamo tyrinėtojas ir politinis patarėjas Bernardas Lewisas dar 2004 m. viename interviu sakė: „Europa taps arabų Vakarų, Magrebo, dalimi. Tai patvirtina migracija ir demografija. Europiečiai vėlai tuokiasi ir neturi vaikų arba jų turi nedaug. Tačiau vyksta intensyvi imigracija: turkai Vokietijoje, arabai Prancūzijoje, pakistaniečiai Anglijoje. Jie tuokiasi anksti ir turi daug vaikų. Remiantis dabartinėmis tendencijomis, Europoje vėliausiai iki 21-ojo amžiaus pabaigos musulmonai sudarys gyventojų daugumą.“

Ögerio, Birgo ir Lewiso prognozės yra gerokai senesnės nei 20 metų. Nepaisant milžiniškų valstybės lėšų, skiriamų migracijos tyrimams, įvairovei ir pan., dabartiniai oficialūs moksliniai tyrimai nepateikia jokių duomenų arba pateikia juos taip, kad jie būtų neaiškūs. Išimtis yra politikos mokslų tyrinėtojas Michaelas Ley, kuris 2017 m. prognozavo, kad, jei demografinė raida išliks tokia pati, musulmonų dalis Austrijoje (ir Vokietijoje) kas dešimt metų padvigubės. Tai reikštų: nuo 10 procentų 2017 m. iki 20 procentų 2027 m., iki 40 procentų 2037 m. ir t. t. Pagal jo prognozę musulmonai Austrijoje (arba Vokietijoje) jau kada nors tarp 2040 ir 2050 m. sudarytų daugumą.

Žinoma, tai nusprendžiama kur kas anksčiau: kai musulmonai šalyje sudaro 30 ar 40 procentų gyventojų, atsižvelgiant į šią dinamiką, reikalas jau išspręstas. Mat šalies islamizacija nėra nuspręsta tik tada, kai musulmonai sudaro visų gyventojų daugumą. Ji baigiasi, vos tik jaunosios kartos musulmonai tampa dauguma (santykiai senelių namuose neturi jokios reikšmės). Ir kaimo regionuose, kur kai kurie žmonės vis dar jaučiasi saugūs, šis procesas vyksta tik šiek tiek lėčiau.

Jei politikoje neįvyks didžiulis posūkis ir kiti esminiai veiksniai iš esmės nepasikeis, Vakarų Europos islamizacija bus užbaigta vėliausiai per 20 metų. Tai tikrai pasakytina apie Austriją, Vokietiją, Nyderlandus, Belgiją, Prancūziją, Didžiąją Britaniją ir Skandinaviją, bet, matyt, taip pat ir apie Šveicariją, Italiją bei Ispaniją.

Be to, iš 145 milijonų Rusijos gyventojų apie 20 milijonų yra musulmonai (daugiausia totoriai ir Kaukazo tautos); jų dalis nuolat didėja, nes jų gimstamumas yra žymiai didesnis nei rusų moterų. Vienintelės Europos šalys, kurių nepalietė kiekybinė islamizacija, yra Vengrija, Slovakija, Čekija, Lenkija ir Baltarusija, taip pat, tikriausiai, Baltijos valstybės ir Rumunija, galbūt dar Kroatija ir Slovėnija.

Kokybinė islamizacija

Be kiekybinės islamizacijos, per pastaruosius 30 metų Europos musulmonų bendruomenėse vis stiprėja konservatyviosios ir religinės jėgos. Įvairių imigracijos ir daugiakultūriškumo šalininkų lūkesčiai, kad šiuolaikinėje vakarietiškoje visuomenėje musulmonai (kaip anksčiau krikščionys) laikui bėgant ir kartų kaitos metu vis labiau pasaulietės, visiškai nepasitvirtino. Priešingai, įvairūs tyrimai skirtingose šalyse ar miestuose rodo, kad jaunesnės musulmonų kartos Europoje yra religingesnės nei jų tėvai.

Tų, kurie save vertina kaip tikinčius arba labai tikinčius, skaičius nuo tūkstantmečio pradžios išaugo nuo maždaug 55 iki maždaug 85 procentų (įvairūs tyrimai šiuo klausimu, priklausomai nuo klausimo formuluotės ir regiono, skiriasi tik nežymiai). Apie trys ketvirtadaliai musulmonų dieviškus įstatymus laiko viršesniais už valstybinius, o gerokai daugiau nei pusė atvirai teikia pirmenybę islamui ir šariatui, o ne demokratijai. Austrijoje 80 procentų 2015–2016 m. pabėgėlių pritaria tam, kad moterys dėvėtų veido šydą arba bent jau skarelę.

Šios konservatyvios ir religingos musulmonų daugumos pasireiškia, pavyzdžiui, Austrijoje, kur apie 70–75 procentai turkų balsuoja už Erdogano islamo partiją. Panašios jėgų santykiai vyrauja tarp imigrantų iš Afganistano, Irako, Sirijos ir Šiaurės Afrikos; dar labiau islamistiški yra čečėnai ir somaliečiai, o šiek tiek modernesni – tik iraniečiai ir bosniai. Jei 1980-aisiais ar 1990-aisiais politiniai pabėgėliai iš Turkijos ar Irano, turintys pasaulietišką ir dažnai kairiųjų pažiūrų savimonę, dar sudarė reikšmingą šių šalių imigrantų dalį, tai per pastaruosius 20 metų atvykusių migrantų tarpe šios grupės sudaro tik nedidelę mažumą.

Minėtos bendros tendencijos konkrečiai reiškė, kad musulmonų bendruomenėse kaimynams buvo daromas vis didesnis spaudimas – eiti į mečetę, kad šeimos moterys dėvėtų skareles, kad moterys išeitų iš darbo vietų, kuriose dirba kartu su vyrais, ir pan. Mokyklose vis dažniau pasitaikydavo, kad jaunuoliai mergaites skirstydavo į „padorias“, dėvinčias skareles, ir „ištvirkėles“, nedėvinčias skarelių.

Nors daugeliu atvejų mergaites dėvėti skarelę verčia tėvai ar broliai, vis pasitaiko atvejų, kai pasaulietiškai mąstantys tėvai iš islamo kultūrinės erdvės turi stebėti, kaip jų vaikai islamizuojami draugų ratų, mečečių ir kaimynystės įtakos. Kaip teigiama Korane (4,89 ir 5,51 suros) ir kaip pamoksluojama daugelyje mečečių, musulmonai raginami kuo mažiau bendrauti su „kuffar“ (= netikinčiaisiais) ir jokiu būdu nesudaryti su jais draugystės; be to, 60 procentų Vokietijoje gyvenančių turkų neturi jokių socialinių ryšių už savo bendruomenės ribų.

Per pastaruosius 15 metų islamo kritikai vis dažniau buvo bauginami ir gąsdinami. Daugelyje mokyklų mokiniai ar net mokytojai beveik nebedrįsta pasakyti nieko skeptiško apie islamą, nes tuoj pat susiduria su agresyviais paaugliais ar tėvais, kurie mano, kad buvo įžeista pranašo „garbė“. Nors į islamo kritiką, kurią organizuoja islamo asociacijos ir remia kairieji bei liberalūs intelektualai, reaguojama verkšlenimu, kaltinimais rasizmu ir agresija, pačioje bendruomenėje plačiai paplitęs žiaurus ir visuotinis neapykanta europiečiams, žydams ir homoseksualams.

Minėta turkų kilmės islamo kritikė Necla Kelek jau 2012 m. rašė šia tema: „Kas išgirsta, kaip grupė musulmonų berniukų ir mergaičių, vyrų ir moterų tarpusavyje kalba apie vokiečių mergaites, vokiečius ar žydus, tam tiesiog užgniaužia žodį dėl to atmetimo ir paniekos, su kuria susiduria.“

Daugelyje šalių jau susiformavo ir paralelinė teisinė sistema, kurioje imamai ir islamo „taikos teisėjai“ teisia pagal šariatą. Daugelyje Anglijos, Prancūzijos ar Vokietijos miestų islamistų paaugliai, pasivadinę šariato policija, klajoja gatvėmis. Prancūzijos priemiesčiuose maršrutiniai autobusai kartais gali važinėti tik su musulmonų vairuotojais, nes priešingu atveju jie būna padegami.

Vis daugiau Europos miestų turi vadinamąsias „no-go“ zonas, kurių net policija negali pasiekti ir kurias de facto kontroliuoja musulmonų gaujos. Nors Briuselio Molenbeeko rajonas tapo tarptautiniu mastu žinomas kaip islamizmo ir teroristų židinys, 2016 m. Prancūzijoje (pagal tuometinio miestų plėtros ministro Patricko Kannerio duomenis) buvo apie 100 tokių Molenbeekų. Fizikas Fewzi Benhabib, kuris iš Alžyro pabėgo į Prancūziją nuo islamistų, 2015 m. savo straipsnyje „Kaip mano miestas tapo islamistinis“ labai įspūdingai aprašė pokyčius Paryžiaus priemiestyje Saint-Denis.

Religinio poslinkio priežastys

Islamas yra ne tik religija, bet ir valdymo ideologija. Ekspansija ir pretenzijos į valdžią yra giliai įsišaknijusios jo mokymuose. Tačiau po 1300 metų, per kuriuos iš esmės sėkmingai buvo pavergtos ir kolonizuotos kitos tautos, XIX ir XX amžiuje teko patirti pralaimėjimus, kuriuos lėmė modernusis Vakarų pasaulis: Šiaurės Afrikos piratų valstybių likvidavimas, Osmanų imperijos žlugimas, musulmoniškų regionų kolonizavimas Europos valstybių.

Tai sukėlė nesaugumo jausmą islamo pasaulyje, įpratusiam viešpatauti. Dėl to regiono politinės jėgos ėmė orientuotis į vakarietiškas koncepcijas. Nuo 1950-ųjų iki 1970-ųjų islamo erdvė vystėsi pasaulietine ir iš dalies socialistine kryptimi.

Gamalas Abdelas Nasseris Egipte, Achmedas Sukarnas Indonezijoje, Mohammedas Mossadeghas Irane, Muamaras al-Kaddafi Libijoje, Baath partijos Sirijoje ir Irake, FLN Alžyre ir PLO Palestinoje buvo buržuaziniai-nacionaliniai pasaulietiniai judėjimai. Paprastai jie buvo autoritariniai, dažnai antisemitiniai ir, be abejo, neatsiejami nuo islamiškų mąstymo modelių, tačiau vis dėlto siekė modernizuoti savo valstybes pagal vakarietišką pavyzdį.

Tačiau tai reiškė ne tik tai, kad moterys tokiuose miestuose kaip Alžyras, Kairas, Damaskas ar Kabulas galėjo vaikščioti su trumpomis sijonais ir kad daugelyje šalių susiformavo stiprus darbininkų judėjimas (ypač Indonezijoje, Irane ir Irake). Tai taip pat reiškė ekonomines priemones, pavyzdžiui, nacionalizaciją, kuriomis buvo siekiama suvaldyti savo ekonomiką ir kurios prieštaravo Vakarų korporacijų interesams.

O kadangi kai kurios iš minėtų politinių jėgų save laikė socialistėmis ir iš dalies orientavosi į Tarybų Sąjungą, JAV ir jų sąjungininkai pradėjo remti konservatyvias jėgas. Irane tai buvo šachas, kuris 1953 m. atėjo į valdžią per CŽV vadovaujamą karinį perversmą. Vėliau, vis dėlto, būtent islamistinės jėgos (pavyzdžiui, Indonezijoje, Afganistane, Persijos įlankos valstybėse ir galiausiai Sirijoje) patyrė naują pakilimą dėl JAV paramos.

Dėl to vis labiau plito ideologinis sugrįžimas prie konservatyvių islamo tradicijų. Vienas iš pagrindinių veiksnių buvo tai, kad nuo 1980-ųjų islamo valstybės, tokios kaip Saudo Arabija ar Kataras (su JAV pagalba), o vėliau – Erdogano vadovaujama Turkija, visame regione masiškai rėmė islamistines jėgas politiškai ir, svarbiausia, finansiškai. Naudodamiesi beveik neribotomis Saudo Arabijos ir Kataro lėšomis, vahabitai, salafistai, Musulmonų brolija ir kiti islamo ekstremistai patyrė vis stipresnį pakilimą.

Globalizacijos ir interneto amžiuje ši raida neaplenkė ir Europos musulmonų. Prie Saudo Arabijos ir Kataro lėšų bei „Musulmonų brolijos“ tinklų čia prisidėjo dar Turkijos finansuojami kultūros klubai ir Turkijos apmokami imamai, kurie čia skatina AKP islamizmą.

Garsus iš Sirijos kilęs islamologas Bassam Tibi, laikantis „Frankfurto mokyklos“ tradicijų, kuris 1990-ųjų pradžioje sukūrė terminą „Euro-islamas“, apibūdinantį liberalią islamo atmainą Europoje, 2016 m. pripažino, kad ši koncepcija žlugo ir įsigalėjo „hijabo islamas“ bei paralelinės visuomenės.

Šia prasme JAV ir Didžioji Britanija, vedamos neapykantos Tarybų Sąjungai ir Rusijai, yra iš dalies atsakingos už religinį posūkį islamo pasaulyje. Kadangi pasaulietinės ir „socialistinės“ jėgos islamo pasaulyje buvo nuverstos arba pačios buvo žiaurios diktatūros, ekonominės ir kultūrinės modernizacijos procesas žlugo.

Dėl to vis labiau plito ideologinis sugrįžimas prie konservatyvių islamo tradicijų. Vienas iš pagrindinių veiksnių buvo tai, kad nuo 1980-ųjų islamo valstybės, tokios kaip Saudo Arabija ar Kataras (su JAV pagalba), o vėliau – Erdogano vadovaujama Turkija, visame regione masiškai rėmė islamistines jėgas politiškai ir, svarbiausia, finansiškai. Naudodamiesi beveik neribotomis Saudo Arabijos ir Kataro lėšomis, vahabitai, salafistai, Musulmonų brolija ir kiti islamo ekstremistai patyrė vis stipresnį pakilimą.

Globalizacijos ir interneto amžiuje ši raida neaplenkė ir Europos musulmonų. Prie Saudo Arabijos ir Kataro lėšų bei „Musulmonų brolijos“ tinklų čia prisidėjo dar Turkijos finansuojami kultūros klubai ir Turkijos apmokami imamai, kurie čia skatina AKP islamizmą.

Garsus iš Sirijos kilęs islamologas Bassam Tibi, laikantis „Frankfurto mokyklos“ tradicijų, kuris 1990-ųjų pradžioje sukūrė terminą „Euro-islamas“, apibūdinantį liberalią islamo atmainą Europoje, 2016 m. pripažino, kad ši koncepcija žlugo ir įsigalėjo „hijabo islamas“ bei paralelinės visuomenės.

Trečia, daugelyje Europos šalių taip pat yra reikšmingų grupių, pavyzdžiui, kinų, vietnamiečių ar filipiniečių, kurie taip pat kilę iš visiškai kitokių kultūrinių aplinkų, tačiau su kuriais vietiniai gyventojai neturi jokių esminių konfliktų. O Austrijoje prieš 30 metų (Balkanų karų metu) serbų atžvilgiu vyravo kur kas didesnė neapykanta nei turkų atžvilgiu, tačiau nepaisant to serbų kilmės žmonės iš kartos į kartą vis labiau integruojasi į priimančiąją visuomenę.

Libano „Naujosios kairės“ atstovas, islamologas Ralphas Ghadbanas, jau 2011 m. paaiškino, kad priežastis, dėl kurios Europoje susiformavo ikimodernios musulmonų paralelinės visuomenės, „visų pirma glūdi pačioje islamo aplinkoje. Ji išsiplėtė ir įsitvirtino tiek, kad leidžia sukurti sąlygas, panašias į tas, kurios buvo jų kilmės šalyje. (…) Taigi priežastis pirmiausia glūdi ideologijoje, kurią atnešė imigrantai. Būtent daugiausia nesmurtiniai islamistai skatino islamo tapatybę ir sukūrė islamo aplinką. Jie sukūrė švietimo įstaigų ir islamo centrų tinklą, kuris leido autentiškai atkurti šią aplinką. Savarankiškas atsiskyrimas jau seniai nėra vien tik reakcija į visuomenės atmetimą: tai greičiau yra auklėjimo ir socializacijos, nukrypstančios nuo daugumos visuomenės normų, rezultatas.“ O šios normos ir ši ideologija yra įsišaknijusios islame kaip politinėje-totalitarinėje, karingoje ir ekspansyvioje religijoje.

https://report24.news/remigration-kalifat-oder-buergerkrieg-analyse-die-islamisierung-europas/

Tęsinys: https://lebionka.blogspot.com/2026/07/remigracija-kalifatas-ar-pilietinis_01114868709.html

Šeštojo dešimtmečio Vilniaus kiemo istorijos: trys draugai, Ramutės "televizorius" ir prokuroro sankcijos

 

Štai trys vieno Vilniaus kiemo, esančio tarp A.Smetonos ir Pamėnkalnio gatvių, bei "Pergalės" kino teatro, draugai: Sergėjus, Algimantas ir Romualdas (iš kairės į dešinę). Visi jie gimę 1951 metais. Po metų jie ėjo į pirmą klasę. 

Jie turėjo draugę Ramutę, kuri buvo tokia draugiška, kad kartą jiems parodė "televizorių."

Vyresnės kiemo mergaitės sužinojo apie tai ir sumanė atkeršyti. Įviliojo trijulę į butą ir numovė vaikinams kelnes. Tai buvo nesunku padaryti, nes tos  treninginės kelnės buvo gumelių teprilaikomos. 

Bemaunant kelnes, į šia mergaičių pasalą įsiveržė vyresni kiemo berniukai ir tris draugelius išlaisvino. Apie kelnių movimą jie pranešė mergaičių tėvams. Vienos iš jų tėvas buvo prokuroras. Jis savo dukteriai uždraudė lankytis kieme.

Trys draugai ant "Pergalės" kino teatro laiptų (Romualdas, Algimantas ir Sergėjus)

Prieš kelias savaites sutikau vieną iš vyresnių mūsų kiemo merginų Agnę. Jai jau 80. Prisiminėme kiemo draugus. Ji draugavo su prokuroro dukterimis ir pasiguodė, kad šios kažkodėl nustojo lankytis kieme. Tuomet aš jai ir papasakojau to priežastį: trims draugams parodytą Ramutės "televizorių", mums numautas kelnes ir po to sekusias prokuroro sankcijas.

Triukšmas apskritą parą: ačiū Vilniaus merui ir jo subingalviams

 

Jau trečias mėnuo Vilniaus savivaldybė naikina parką Petro Vileišio gatvėje (greta namo Nr.15). Čia, neva, vyksta kanalizacijos remonto darbai. Laužomi medžiai, naikinama žolė ir prieš metus nutiestas pėsčiųjų takas. Subingalviams remontininkams, tas pačias vietas kasantiems po kelis kartus, dienos jau nepakanka ir liepos 14-15 d.d. gaudžiantys ir tratantys siurbliai veikė kiaurą naktį! Savivaldybės pasitelktiems remontininkams-vandalams jau neegzistuoja nei gyventojų teisės, nei jas garantuojantys įstatymai. Dėl viešosios tvarkos pažeidimo kreipėmės į policiją (registracijos numeris (ROIK):0126000424553).

https://www.youtube.com/watch?v=-B9e5jf8OgQ

Scott Ritter: Rusija laimi karą – ir laimi triuškinamai

 

Scottas Ritteris – buvęs majoras, žvalgybos karininkas, JAV jūrų pėstininkų korpuso karys ir JT ginklų inspektorius. Ritteris aptaria intensyvią NATO karo propagandą, kuria siekiama įtvirtinti pasakojimą apie pergalę Ukrainoje, nors Rusijos padėtis žymiai gerėja.

https://www.youtube.com/watch?v=e4IEzwVgauo

https://www.youtube.com/watch?v=akcDGrIgW_0

Stambulo teismas išduoda tarptautinį arešto orderį B. Netanjahu dėl Gazos flotilės

 

Liepos 14 d. Stambulo teismas nurodė išduoti tarptautinį arešto orderį Izraelio ministrui pirmininkui Benjaminui Netanjahu dėl Izraelio sulaikytos humanitarinės pagalbos flotilės, plaukusios į Gazą.

Sprendimą priėmė Stambulo 11-asis aukščiausiasis baudžiamasis teismas vykstančio teismo proceso metu dėl Izraelio kariuomenės sulaikyto „Sumud“ pagalbos laivų konvojo, kurio keleivių tarpe buvo ir Turkijos piliečių.

Ši byla yra dalis plataus masto baudžiamojo proceso, nukreipto prieš B. Netanjahu ir keletą aukštų Izraelio pareigūnų. Prokurorai juos kaltina įvairiais nusikaltimais, įskaitant nusikaltimus žmoniškumui, genocidą, tyčinį sužalojimą ir kankinimus.

Kaltinamajame akte taip pat nurodyta turtinė žala, sunkus plėšimas, transporto trukdymas, laivų pagrobimas ar neteisėtas sulaikymas bei neteisėtas laisvės atėmimas.

Šis procesas vyksta po ankstesnio 2025 m. lapkričio mėn. sprendimo, kai Stambulo teismas išdavė preliminarius arešto orderius B. Netanjahu ir dešimtims kitų Izraelio pareigūnų tiek dėl flotilės incidento, tiek dėl tariamų nusikaltimų, padarytų per Izraelio karinę kampaniją Gazoje.

2026 m. balandžio mėn. Stambulo vyriausioji prokuratūra parengė kaltinamąjį aktą, kuriame kaltinamiesiems buvo pareikalauta skirti griežtesnes laisvės atėmimo bausmes iki gyvos galvos, teigdama, kad pagal tarptautinę jūrų teisę jurisdikciją turi Turkijos teismai.

https://www.hurriyetdailynews.com/istanbul-court-issues-intl-warrant-for-netanyahu-over-gaza-flotilla-224367

Alisa Vaidel Bundestage griežtai sukritikavo Merzą: „Jūs, kaip cunamis, griaunate Vokietiją!“

„Kas 20 minučių bankrutuoja viena Vokietijos įmonė“, – sakė AfD bendra lyderė Alice Weidel savo aštrioje kalboje.

 https://www.youtube.com/watch?v=31J0nrzgDI8

„Zulieferer und Dienstleister fallen wie Dominosteine, keine Woche ohne Hiobsbotschaften. Dem deutschen Mittelstand gehen die Reserven aus. Der Insolvenz-Tsunami vertreibt Wohlstand und gute Jobs aus Deutschland. Alle 20 Minuten geht eine deutsche Firma pleite.“ pic.twitter.com/RWrwOiwIVv

— Alice Weidel (@Alice_Weidel) July 10, 2026

Vien tik 2026 m. balandžio mėnesį 2 276 įmonės pateikė prašymus dėl nemokumo – tai 7,1 proc. daugiau nei tuo pačiu praėjusių metų mėnesiu. Vokietijos ekonomikos laikraščio „Handelsblatt“ duomenimis, per pirmuosius keturis metų mėnesius iš viso užregistruota 8 551 nemokumo atvejis, o tai 6,7 proc. daugiau nei atitinkamu 2025 m. laikotarpiu.

Kreditorių reikalavimų suma per šį laikotarpį sudarė maždaug 13,9 mlrd. eurų – tai mažiau nei 22,5 mlrd. eurų, užregistruotų per pirmuosius keturis 2025 m. mėnesius, daugiausia dėl to, kad 2026 m. pradžioje įvyko mažiau didelio masto bankrotų nei praėjusiais metais. 

Skaičiuojant 10 000 įmonių, nemokumo rodiklis iki balandžio mėn. siekė 24,1. Labiausiai nukentėję sektoriai tebėra transportas ir sandėliavimas, apgyvendinimo paslaugos bei statyba. „Destatis“ pažymi, kad oficialioje statistikoje nemokumo atvejai atspindimi tik po pirminio teismo sprendimo, o tai reiškia, kad faktiniai prašymai dažnai buvo pateikti keletą mėnesių anksčiau.

Leibnico ekonomikos tyrimų institutas Halėje (IWH) pateikia dar niūresnę padėties ekonominiu požiūriu svarbiausiame segmente – bankrotų, susijusių su partnerystėmis ir kapitalo bendrovėmis – vaizdą. 2026 m. pirmąjį pusmetį IWH užregistravo 4 996 tokius atvejus – tai didžiausias skaičius nuo 2005 m. antrojo ketvirčio. Instituto tyrėjai įspėja, kad šis bankrotų bangas dabar vienu metu apima daugelį sektorių ir regionų.

Kredito informacijos agentūros „Creditreform“ duomenys patvirtina problemos mastą. 2026 m. pirmąjį pusmetį buvo užregistruota apie 12 900 įmonių nemokumo atvejų – tai 7,8 proc. daugiau nei tuo pačiu laikotarpiu praėjusiais metais ir didžiausias skaičius nuo 2013 m. Šie atvejai sukėlė apie 28,5 mlrd. eurų nuostolių ir paveikė maždaug 165 000 darbo vietų.

Analitikai šį nuolatinį augimą sieja su kelių veiksnių deriniu: nuolat aukštomis energijos ir darbo sąnaudomis, padidėjusiomis palūkanų normomis, dėl kurių paskolų ėmimas ir investicijos tapo brangesni, silpna vidaus paklausa bei struktūriniais iššūkiais pagrindinėse pramonės šakose.

Ar baltieji europiečiai turėtų sirgti už Prancūzijos nacionalinę futbolo rinktinę?

Buvęs Ispanijos ministras pirmininkas Mariano Rajoy pavertė artėjantį 2026 m. FIFA pasaulio futbolo čempionato pusfinalį tarp Prancūzijos ir Ispanijos karštomis diskusijomis apie rasizmą ir futbolo raidos tendencijas Europoje.

Straipsnyje, paskelbtame konservatyviame Ispanijos laikraštyje „El Debate“, R. Rajoy gyrė Prancūzijos nacionalinės rinktinės kokybę, tačiau pridūrė ir aštrią pastabą: komandoje žaidžia „aukščiausio lygio žaidėjai – tačiau be prancūzų“.

Ši pastaba, paskelbta vos kelias dienas prieš įtemptas pusfinalio rungtynes Dalase, iš karto sukėlė kaltinimus rasizmu ir vėl įžiebė seniai vykstančias diskusijas apie tautinę tapatybę, pilietybę ir „Les Bleus“ sudėtį.

Prancūzijos futbolo federacijos prezidentas Philippe Diallo socialiniuose tinkluose reagavo griežtai, pareikšdamas, kad žaidėjams „nereikia buvusio Ispanijos ministro pirmininko pilietybės dokumentų“.

Vidaus reikalų ministras Laurentas Nuñezas nuėjo dar toliau, pavadindamas šį pareiškimą „visiškai nepriimtinu“ ir nesuderinamu su Prancūzijos vertybėmis.

Prancūzijos ambasada Madride paskelbė kategorišką paaiškinimą: visi 26 Prancūzijos rinktinės nariai yra Prancūzijos piliečiai. Dvidešimt trys iš jų gimė Prancūzijoje; likę trys taip pat turi Prancūzijos pilietybę.

Ar Rajoy teisus?

Tiesa ta, kad Prancūzijos nacionalinė rinktinė, kaip ir kitos Europos futbolo komandos, jau daugelį metų yra tapatybės diskusijų centre.

Prancūzijos komentatorė ir „YouTube“ kūrėja Thaïs d’Escufon teigė, kad etniniai prancūzai neturi beveik jokios priežasties sirgti už rinktinę, kuri neatspindi šalies istorinės tapatybės.

„Man visiškai nerūpi futbolas, bet kaip tikra prancūzė tikiuosi, kad pralaimėsime, kad nutildytume visus atkaklius imigracijos šalininkus, kurie kiekvieną pergalę naudoja siekdami propaguoti daugiakultūrę Prancūziją.

Aš iškeisčiau kiekvieną šios rinktinės laimėtą Pasaulio čempionatą į užsakomąjį skrydį į Afriką.“

I couldn’t care less about soccer, but as a true native French I hope we loose, to silence all the relentless immigration advocates who use every victory to promote a multicultural France.

I’d trade every World Cup won by this team for a charter flight to Africa. https://t.co/BoEoj7A8wV

— Thaïs d’Escufon (@ThaisEscufon) July 1, 2026

Thomas Joly, nacionalistinės partijos „Parti de la France“ pirmininkas, išreiškė panašią nuomonę plačiai išplitusioje žinutėje.

„Reikia pripažinti, kad Prancūzijos rinktinės afrikiečių samdiniai yra neabejotinai talentingi. Tačiau nė vienas sveiko proto prancūzas negali tapatintis su šia rinktine. To nepakeis net visos pasaulio pergalės. Be to, mūsų imigrantai iš Afrikos ir Magribo tai puikiai suprato ir nuolat mums primena, kad ši rinktinė yra jų, o ne mūsų.“

 

Certes, les mercenaires africains de l'équipe de France sont talentueux, c'est indéniable.

Mais aucun Français de souche sain d'esprit ne peut s'identifier à cette équipe. Toutes les victoires du monde n'y changeront rien.

D'ailleurs, nos immigrés afro-maghrébins l'ont bien…

— Thomas Joly (@ThomasJoly732) July 1, 2026

 Pažymėtina, kad kai komandos yra „pernelyg baltos“, pagrindinė žiniasklaida skuba kaltinti rasizmu. Pavyzdžiui, šių metų vasario mėnesį „Associated Press“ griežtai sukritikavo Švediją už tai, kad žiemos olimpinėse žaidynėse ji neturi pakankamai „įvairių“ sportininkų.

„Į Milano-Kortinos žiemos olimpines žaidynes Švedija siunčia komandą, kurią sudaro beveik vien tik etniškai švedų kilmės sportininkai“, – teigiama straipsnyje.

„Tai vargu ar atspindi šios Šiaurės šalies įvairovę: iš 10 milijonų jos gyventojų apie 2 milijonai gimė užsienyje, o apie pusė iš jų – Azijoje arba Afrikoje“, – rašė „AP“, remdamasi Švedijos statistikos tarnybos demografiniais duomenimis.

„Prancūzijos, Vokietijos, Šveicarijos ir kitų Europos žiemos sporto šalių olimpinės rinktinės labai primena Švedijos rinktinę: jose vyrauja baltaodžiai, o imigrantų, kuriuos galima pamatyti jų futbolo ar krepšinio komandose, čia trūksta“, – toliau rašoma straipsnyje.

Tai nuolat kartojama apie bet kurią Europos komandą ar sportininkų grupę, kuri beveik bet kurioje sporto šakoje – ne tik žiemos olimpinėse žaidynėse – laikoma „pernelyg balta“.

Atkreipkite dėmesį, kaip AP staiga pasitelkia demografinius statistinius duomenis, šiuo atveju – užsieniečių skaičių Švedijoje. Tačiau jei tos pačios statistinės analizės parodytų akivaizdų etninių baltųjų prancūzų trūkumą Prancūzijos rinktinėje, AP galbūt nepatiktų gauti rezultatai.

Juk Prancūzijos nacionalinė rinktinė toli gražu nėra „įvairiapusė“. Iš tiesų, komandoje dominuoja žaidėjai iš Subsacharos Afrikos, o kai kurie skaičiavimai rodo, kad afrikietiškos kilmės žaidėjai sudaro iki 57 procentų komandos. Daugelis šių žaidėjų yra kilę iš Kongo, Dramblio Kaulo Kranto, Kamerūno, Malio, Senegalo ir kitų Subsacharos Afrikos šalių. Tikroji Subsacharos afrikiečių dalis Prancūzijos gyventojų tarpe yra vertinama 2,2 proc.

Prancūzai, turintys europinę kilmę, ir kiti vietiniai europiečiai sudaro maždaug 75 procentus Prancūzijos gyventojų, tačiau jų dalis Prancūzijos nacionalinėje rinktinėje smarkiai sumažėjo.

Taigi, kaip ši rinktinė atspindi įvairovę Prancūzijoje? Ji jos tiesiog neatspindi. Taip yra todėl, kad šiuolaikinė kairė įvairovę vertina ne pagal skirtingų etninių grupių ir religijų sudėtį, o pagal baltųjų žmonių trūkumą. Tik tuomet rinktinė laikoma įvairiapusiška.

Be to, jei Prancūzijos nacionalinė rinktinė būtų sudaryta iš 100 proc. afrikiečių, ar pagrindinėje žiniasklaidoje pasirodytų kritiniai straipsniai, apgailestaujantys dėl įvairovės trūkumo? Žinoma, tam tikrose lengvosios atletikos šakose ir krepšinyje komandos bei sportininkai kartais yra 100 proc. juodaodžiai. Tai niekada neatrodo esąs priežastis susirūpinti, kai kalbama apie įvairovę.

Žinoma, nereikėtų tikėtis, kad „Associated Press“ kada nors paskelbs straipsnį, kuriame būtų smerkiamas baltųjų trūkumas NBA komandoje ar nacionalinėje futbolo rinktinėje.

Kritika skirta tik viena kryptimi, nes iš esmės „Associated Press“ ir didžioji dalis pagrindinės žiniasklaidos turi ideologinį šališkumą, o kai kuriais atvejais – akivaizdžią neapykantą baltaodžiams europiečiams. Žinoma, tie žiniasklaidos atstovai, kurie skatina masinę imigraciją, žino, kad futbolas ir kitos sporto šakos yra galinga priemonė šiai darbotvarkei įgyvendinti. Kitaip tariant, ignoruokite statistinius duomenis, rodančius, kad nesaugumas didėja, būsto kainos šoktelėja, o mokyklų būklė blogėja. Kol Europos futbolo rinktinė laimi, turėdama didelę užsienio kilmės žaidėjų grupę, įvairovė savaime yra gera.

Bent jau tokia nuomonė jau daugelį metų skamba iš daugelio nacionalistų ir dešiniųjų lūpų. Jie atkreipia dėmesį ne tik į tokių komandų kaip Prancūzijos rinktinė etninę sudėtį, bet ir į pačių žaidėjų elgesį – pavyzdžiui, kai jie mojuoja savo tėvų kilmės šalių vėliavomis arba sako prieš baltuosius nukreiptus komentarus.

„Koks mano „ryšys“ su Mbappé, Dembélé ir kitais Boubakarais šioje grupėje? Žmonės, kurie nemato odos spalvos skirtumų, yra idiotai. Dauguma ne baltųjų žaidėjų patys prisipažįsta, kad Prancūzijos marškinėlius dėvi dėl sportinių priežasčių, tai yra dėl finansinių priežasčių. Benzema tai pasakė tiesiogiai, Zidane po kelių rungtynių pasirodė su Alžyro vėliava, Ispanijoje žaidžiantis Yamal ant savo sportinių batelių turi savo tėvų šalių vėliavas, Mbappé yra kairiųjų pažiūrų aktyvistas, kuris nekenčia vietinių prancūzų, balsuojančių už dešiniuosius dėl nesaugumo jausmo. Lilianas Thuramas, savo ruožtu, yra atviras kovotojas prieš baltuosius ir pan.“, – rašė „YouTube“ kūrėjas Danielis Conversano.

Quel est mon "rapport" avec Mbappe, Dembele et autres Boubakar du groupe ?
Les colors blind sont des crétins.
La plupart des joueurs non-blancs admettent eux-mêmes qu'ils portent le maillot francais pour des raisons sportives, entendre par là financières.
Benzama l'a dit… https://t.co/KLSrUXxy6B

— Daniel Conversano ⏩ e/acc 🚀 (@dannyconversano) July 2, 2026

 

Diskusija, kuri tik dar labiau įsipliesks

Ši diskusija Prancūzijoje ar kitose Europos šalyse nėra nauja.

Prieš 1998 m. Pasaulio futbolo čempionatą, kurį Prancūzija laimėjo savoje šalyje su įvairia komanda, ir po jo tuometinis Nacionalinio fronto lyderis Žanas Maris Le Penas pavadino rinktinę „dirbtine“. Jis teigė, kad Prancūzija „negali atpažinti savęs nacionalinėje rinktinėje“ dėl didelio imigrantų kilmės žaidėjų skaičiaus, ypač afrikiečių ar Karibų salų kilmės.

Jis pakartojo ir išplėtė šią kritiką 2006 m. prieš Pasaulio čempionatą Vokietijoje. Tuo metu Le Pen atkreipė dėmesį į „spalvotų žaidėjų“ perteklių rinktinėje, teigdamas, kad treneris „perdėjo“ ir turėjo būti „atsargesnis“. Jis vėl pakartojo, kad Prancūzija negali atpažinti savęs šioje komandoje.

Galima teigti, kad 2006 m. Pasaulio čempionato rinktinės sudėtis buvo kur kas „įvairesnė“ nei 2026 m. rinktinės, nes komandoje buvo įvairių Europos ir Afrikos žaidėjų. 2026 m. šalyje, kurioje vis dar vyrauja baltaodžiai, baltaodžių žaidėjų skaičius yra labai mažas.

2011 m. Laurent Blanc, buvęs Prancūzijos nacionalinės rinktinės treneris ir žaidėjas, kaip pranešama, eidamas vadybininko pareigas pasiūlė jaunimo akademijų sistemoje įvesti etnines kvotas, o tai būtų reiškę, kad afrikietiškos kilmės žaidėjų skaičius būtų ribojamas iki maždaug 30 procentų. Jis teigė, kad tai būtina siekiant paruošti žaidėjus, labiau atitinkančius prancūzų kultūrą. Šie komentarai, nutekėję iš Prancūzijos futbolo federacijos susirinkimo, sukėlė didelį skandalą.

Taigi, šios nuotaikos ir susirūpinimas egzistuoja jau daugiau nei 20 metų. Žiniasklaidai kyla klausimas, ar, pavyzdžiui, jei Europos komandos pradėtų riboti baltųjų skaičių žiemos olimpinėse žaidynėse, taip pat būtų kilę kaltinimai rasizmu. Vėlgi, mes žinome atsakymą į šį klausimą.

Tokie apribojimai jau egzistuoja, nors ir ne sporto srityje. Jie paplitę visame Vakarų pasaulyje, tačiau nukreipti prieš baltuosius švietimo, verslo ir valdžios srityse.

Dar kartą pakartosiu: šis diskriminacijos procesas veikia tik viena kryptimi – prieš baltuosius.

Taigi, ar prancūzų tauta turėtų sirgti už savo nacionalinę rinktinę? Žinoma, kiekvienas prancūzas turi nuspręsti pats. Tačiau mes taip pat galime pasimokyti iš „Associated Press“ ir atkreipti dėmesį į šios rinktinės rasistinę politiką, kuri neatspindi Prancūzijos ir jos gyventojų įvairovės, įskaitant – o siaube – baltuosius.

Net jei Prancūzijos rinktinė laimėtų Pasaulio čempionatą, ar rasizmo ir atskirties politika tikrai buvo to verta? Atėjo laikas rimtai pasikalbėti apie šią labai nerimą keliančią tendenciją.

https://rmx.news/article/should-native-europeans-root-for-the-french-national-football-team/