2011 metais laikraščio
„Komsomolskaja pravda“ (Rusija) spec. korespondentė Darija
Aslamova paėmė interviu pas Izraelio rabiną, Hipersionizmo
teorijos apologetą Abraomą Šmulevičių ir jį paskelbė
straipsnyje „Po arabų revoliucijų Didysis Izraelis valdys
Artimuosius Rytus“(1,2). Šis interviu net ir
prabėgus keleriems metams nuo jo publikacijos ne tik neprarado savo
aktualumo, bet, karui ir chaosui apėmus milžiniškas Artimųjų
Rytų teritorijas, tapo dar aktualesniu. Jis padeda geriau suprasti
įvykių Artimuose Rytuose ir pasaulyje genezę.
„Pranašystę apie
didžiąją arabų revoliuciją aš išgirdau Izraelyje porą metų
atgal iš vieno pavojingo žmogaus. Ji buvo aiški ir nedviprasmiška:
Egipto prezidento Mubarako režimas greitu laiku kris, visas arabų
pasaulis pasiners į globalų revoliucinį chaosą, ir Artimųjų
Rytų regiono laukia karai ir negandos, kurie palies visą
žmoniją. Kalbant tiksliau, tai ir
yra pabaigos pradžia – apokalipsė. Du metus atgal Mubarako
valdžia atrodė nepajudinama, arabų tauta atrodė nuvytusi ir
rytietiškai kantri. Prognozė sukėlė man pašaipą ir be reikalo.
Kasandros rolėje
pasirodė rabinas Abraomas Šmulevič, advokatas velnio ir fašistinės
Hipersionizmo teorijos skleidėjas, tvirtinantis žydų nacijos
pranašumą virš kitų tautų ir jos teisę į viešpatavimą
pasaulyje. Žmogus, turintis visai ne paikos aiškiaregystės dovaną
ir stebėtiną diagnozės nuovoką. Įsitikinęs Rusijos valstybės
priešas. (Būtent jo pastangų dėka prisikėlė pamiršta
nesantaika tarp rusų ir čerkesų, o pusė mėnesio atgal Gruzijos
parlamentas pripažino „čerkesų genocidą, įvykdytą carinės
Rusijos“. Nesantaikos sėklos tarp tautų, pasėtos žydų
politologo, davė vešlius želmenis ir dar kartą priminė apie
pavojingą rolę asmenybės istorijoje.)
Rabinas Šmulevič
jautrus artėjančioms katastrofoms, kaip barometras atmosferiniam
spaudimui. Situacija, kada mes einame miegoti su griūnančių
valstybių griausmais, o iš ryto jų nuolaužas jau šluoja už
durų, sukelia jam santūrų džiugesį. Jis, galima sakyti, trina
rankas iš malonumo.
– Tu patenkintas,
kad viskas eina kaip tu išpranašavai? – klausiu aš.
– Žinoma. Yra toks
posakis: „Karas – tai Mozės žingsniai“. Hipersionisto
požiūriu, viskas eina puikiai.
– Reiškia, Dievas mums
parodo Mozės žingsnius arabų revoliucijų pavidalu, kurios turi
atvesti Izraelį į viešpatavimą pasaulyje?
– Be abejonės. Kame
glūdi paprasto sionizmo idėja? Tame, kad Izraelis gauna nedidelį
gabalėlį istorinės žemės ir stato ten normalią valstybę. Mums,
žydams, nusibodo būti šviesuliais tautoms ir įgriso mesianizmas.
Būsim, matai, įprastine tauta, kaip šveicarai. Jokių pasaulinių
uždavinių sau nestatome. Mes maži ir turime prisigretinti prie
kokios nors pasaulinės valstybės. Pirmiausiai prie Anglijos, o po
to prie Amerikos. Ir ne paprastai prisigretinti, o paimsime ir savo
dalį. (Yra tiktai du lobi JAV, kurie gali rimtai įtakoti į
amerikonišką politiką: Sauditų ir Izraelio.)
Žmonėms su tokiais
pragmatiniais interesais nereikalinga nei Jaruzalė, nei Šventyklos
kalnas, nei Izraelis nuo Nilo iki Eufrato. Žinomas gynybos ministro
Mošė Dajano pasisakymas šešių dienų karo pradžioje, kada
Izraelis nenorėjo išlaisvinti Rytų Jaruzalę: „Kam mums tas
Vatikanas?“ Mes, gi, žmonės šiuolaikiniai, mums šios šventos
vietos nereikalingos. Ko norėjo valdantysis Izraelio elitas? Kad
Izraelis taptų malonia turistine šalimi, poilsio vieta Amerikos
žydams. Ir tai jiems beveik pavyko. Iki arabų revoliucijų
Izraelyje buvo ideali situacija iš valdančiojo elito žiūrėjimo
taško. Pilnas apmirimas su arabų režimais, galima pasakyti, gyveno
siela į sielą (liko tik užspausti Palestiną su Hamasu). Ir tiktai
atsisakymas nuo Didžiojo Izraelio projekto ir nuo judaizmo kaip
vedančios pasaulinės jėgos. Iš mano požiūrio taško, tai
paprasčiausiai išpylimas visos nacionalinės žydų istorijos. Kam
mūsų tauta gyvavo tiek tūkstantmečių? Būtume dabar kaip
Rumunija. Bet namelis kaime pas Izraelio valdžią nesigavo. Dievas
jiems ne fraeris.
Iki arabų „pavasario“
pasaulis buvo padalintas. Atsimeni įžymųjį Frensio Fukujamos
posakį 1989 metais apie istorijos kaip tokios pabaigą? Jis
atspindėjo tikrą padėties būklę. Amerikiečių politinė sistema
buvo pati efektyviausia, o vakarų civilizacijos sistema – pati
sėkmingiausia. Tos šalys, kurios neatitiko standartams, buvo
pasaulio šalikelėje ir nesirodė. Po 2001 metų rugsėjo 11
amerikiečiai įmetė į musulmonų pasaulį demokratijos ir
liberalizmo idėjas su tikslu padaryti jį labiau paklusniu ir labiau
vakarietišku ir, kaip visada, pergudravo save. Čerčilis kalbėjo
apie amerikiečius, kad jie visada atranda geriausią problemos
sprendimo būdą, bet tik po to, kai išbando visus likusius.
Amerikiečiai sukūrė Tviter-revoliucijų instrumentus ir paleido
naują pasaulinį procesą.
Senojo pasaulio
pabaiga
Istorija – kaip žemės
drebėjimas, o žemės drebėjimus valdyti neįmanoma, bet Dievas
nežaidžia kauliukais, Dievas turi planą. Kartą per 30 metų
keičiasi politinis pasaulio žemėlapis ir mes stovime ant slenksčio
naujo sienų perbraižymo. Arabų šalys – tai dirbtinės
valstybės, turkų sukurtos, o vėliau anglų. Po diktatoriškų
autoritarinių režimų presu jos daugiau ar mažiau normaliai
egzistavo. Kodėl prasidėjo arabų revoliucijos? Iš kur pas šiuos
vaikinus prieiga prie Interneto, Skaipo ir Tviterio? Gaiduką
nuspaudė amerikiečiai, paleidę 2005 metais trečiojo pasaulio
šalyse programą „šimtadolerinis kompiuteris“ – tam, kad bet
kas, net ir neturtėlis galėtų sau leisti namuose Internetą.
Tai buvo politinis, o ne
komercinis projektas, sponsoriaujamas JAV valstybės departamento.
Moksleiviams Libijoje, Irake ir Afganistane bendrai išdalino
kompiuterius nemokamai (vien Libijoje šimtą tūkstančių vienetų).
Po rugsėjo 11 amerikiečiai suprato, kad ankstesnė genčių vadų
papirkimo sistema neveikia. Galima kontroliuoti beduinus, kurie sėdi
palapinėse, bet jau negalima kontroliuoti beduiną, kuris išvyko
mokytis, pavyzdžiui, į didelį miestą. Prasidėjo darbai siekiant
pakeisti arabų masių sąmonę, tam, kad paversti potencialiai
radikalų jaunimą į paprastus klerkus. Kas yra vakarietiškas
žmogus? Tai žmogus, kurio kojos ir rankos surištos hipoteka ir
kreditais. Vergui nėra kada maištauti, jam kreditus reikia
išmokėti. Bet arabai nesugebėjo ir nepanoro įsilieti į sistemą.
Tradicinė arabų bendruomenė pagrįsta natūralių mainų
principais. Jei arabas nori pastatyti namą, jis neis į banką, o
paprastai pašauks šimtą giminių į pagalbą: jie ir pinigų duos,
ir namą bendromis pastangomis pastatys. Šitoje sistemoje yra kaip
pozityvas, taip ir negatyvas: į darbą, pavyzdžiui, galima imti
tiktai savus.
Ekonomiškai arabai liko
viduramžiuose, o štai politinė emancipacija praėjo „na ura“.
Buvo sukurta apie 20 naujų laikraščių ir tele kanalų ir kelios
pro vakarietiškos partijų Jordanijoje ir Tunise. 150 tūkstančių
jaunų žmonių iš Egipto praėjo mokymus vasaros „demokratijos
stovyklose“, amerikonų suorganizuotas. (Visi jie po to tapo
revoliucijų dalyviais). Arabai – labai kontroliuojama liaudis ir
lengvai pasiduoda manipuliacijoms, o jų elitas labai paperkamos. Į
arabų mases galima įmesti bet kokią idėją. Yra tokia žinoma
priča: guli arabas savo namo kieme, ilsisi, o aplink bėgioja vaikai
ir šaukia. Jis jiems: „Ko jūs čia rėkiate? Turguje dalina
chalvą veltui“. Vaikai su šauksmais nubėgo į turgų. Po to jis
guli ir galvoja: „Turguje dalina chalvą veltui, o aš čia guliu.
Reikia nueiti“
Amerikiečiai lengvai
paaukojo Chosni Mubaraką, kuri tapo nevaldomu. Ir atvedė į valdžią
kariškius, nušalintus nuo lovio. Bet situacija nuėjo kitu keliu
arabų pasaulyje ir kietai diktatorių užspausti socialiniai ir
ekonominiai procesai išėjo iš po kontrolės. Arabų gatvė nubudo,
bet turto persiskirstymo neįvyko. Pasikeitė tiktai veikiantys
asmenys, Achmeto vietą užėmė Machmudas. O socialinė nelygybės
ir socialinių liftų nebuvimas išliko. Bet elitas turi kažką tai
pasiūlyti suaudrintos liaudies masėms, revoliucinį potencialą
reikia kažkur nukreipti. Kolosali neapykantos energija išsiliejo iš
krantų ir dėl eilės priežasčių, jis šliukštels į Izraelio
pusę. Jau jokie taikūs susitarimai Izraelio su arabų elitomis
apeinant liaudį neįmanomi, o liaudis iš žydų nori tiktai vieno:
“Mums nereikia jūsų pinigų, o mums reikia jūsų kraujo.
Nemelskite pasigailėjimo, mes nežinome jūsų šnektos“. Buvo
tokia petliūrininkų daina žydų pogromų laiku. Arabams
nereikalingas Izraelis nei ribose 1948, nei 1967 metų. Jie „grabe
matė“ Izraelį“.
„Kuo
daugiau pasaulis su Amerika priešaky spaus žydų valstybę su
tikslu palenkti ją kompromisui su palestiniečiais, tuo aršesnę
poziciją užims Izraelio valdžia. Izraelis priima Palestinos
valstybės pripažinimą kaip mirtiną pavojų, o 1967 metų sienas
skaito „Osvencimo sienomis“. Anksčiau pas žydus buvo viltis,
kad, pripažinęs Palestiną, Izraelis galės nužudyti arabų
neapykantą ir tapti paprasta regiono valstybe. Kaip išsireiškė
vienas Izraelio politikas: „Mes darome taikos procesą, kad
važinėti į Damaską chumuso“. Dabar su iliuzijomis baigta.
Po taikos sutarties
nutraukimo Izraelyje bus vidaus krizė ir į valdžią ateis
ryžtingi, kieti žmonės, kurie iškels užduotį: Izraelis nuo Nilo
iki Eufrato“. – „Tu skaitai, kad dabartiniai dešinieji – tai
tik gėlytės?“- „Jie nepakankamai agresyvūs.
Paraleliai Artimuosiuose
Rytuose prasidės grandininis procesas skilimo ir performatavimo.
Asadas, kuris dabar skandina revoliucinius procesus Sirijoje
kraujyje, vis vien ilgiau metų-dviejų nepratrauks. Prasidės
revoliucija Jordanijoje. Pakils kurdai ir Kaukazas kaip neatskiriama
dalis Artimųjų Rytų. Žinai, kaip tai atrodys? Kaip vienas
ištisinis Irakas arba Afganistanas. Musulmonų
pasaulis pasiners į chaoso būklę ir tai bus teigiama įvykių eiga
žydams. Chaosas- geriausias laikas, kad paimti situacijos kontrolę
ir įjungti žydų civilizacijos sistemą. Dabar
eina grumtynės dėl to, kas bus dvasiniu žmonijos lyderiu – Roma
(Vakarai) ar Izraelis. Du
tūkstančius metų atgal laimėjo Roma. XIX ir XX
amžiais žydams dalinai pavyko paimti revanšą, stumiant idėjas
pirma bolševizmo, o po to liberalizmo ir demokratijos. Dabar mes
turime paimti pilną kontrolę į savo rankas. Suprantam,
žmonijos labui. Mes ne tiktai pirksime arabų elitą, o patys
maitinsime jį iš rankų ir auklėsime. Kaip? Hipersionizmo
ideologija paprastai aiškinant yra tame, kad mes imame kontroliuoti
„Al-Džezirą“, paskiriame Mekos Muftijų, atvedame savo žmones
į valdžią ir t.t. Kur paslaptis bet kokios stabilios politinės
sistemos? Visuomenė duoda asmenybei vystymosi galimybes, o asmenybė
neša atsakomybę prieš visuomenę. Žmogus, kuris gauna
laisvę, tuo pačiu metu turi gauti instrukciją, kaip šita laisve
naudotis. Ir šitą instrukciją žmonijai parašysime mes, žydai.
Atėjo laikas mūsų revanšui. Žydų aušra vėl ateina arabų
revoliucijų ugnyje“.
Nuorodos:
Straipsnį paruošė
Algimantas Lebionka
Paskelbtas Šauksmas. Lt,
2015- 07- 24
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą