2017-02-20

Didysis Izraelis. Rabino Abraomo Šmulevičiaus pranašystės


2011 metais laikraščio „Komsomolskaja pravda“ (Rusija) spec. korespondentė Darija Aslamova paėmė interviu pas Izraelio rabiną, Hipersionizmo teorijos apologetą Abraomą Šmulevičių ir jį paskelbė straipsnyje „Po arabų revoliucijų Didysis Izraelis valdys Artimuosius Rytus“(1,2).
Šis interviu net ir prabėgus keleriems metams nuo jo publikacijos ne tik neprarado savo aktualumo, bet, karui ir chaosui apėmus milžiniškas Artimųjų Rytų teritorijas, tapo dar aktualesniu. Jis padeda geriau suprasti įvykių Artimuose Rytuose ir pasaulyje genezę.
Kasandra
„Pranašystę apie didžiąją arabų revoliuciją aš išgirdau Izraelyje porą metų atgal iš vieno pavojingo žmogaus. Ji buvo aiški ir nedviprasmiška: Egipto prezidento Mubarako režimas greitu laiku kris, visas arabų pasaulis pasiners į globalų revoliucinį chaosą, ir Artimųjų Rytų regiono laukia karai ir negandos, kurie palies visą žmoniją. Kalbant tiksliau, tai ir yra pabaigos pradžia – apokalipsė. Du metus atgal Mubarako valdžia atrodė nepajudinama, arabų tauta atrodė nuvytusi ir rytietiškai kantri. Prognozė sukėlė man pašaipą ir be reikalo.
Kasandros rolėje pasirodė rabinas Abraomas Šmulevič, advokatas velnio ir fašistinės Hipersionizmo teorijos skleidėjas, tvirtinantis žydų nacijos pranašumą virš kitų tautų ir jos teisę į viešpatavimą pasaulyje. Žmogus, turintis visai ne paikos aiškiaregystės dovaną ir stebėtiną diagnozės nuovoką. Įsitikinęs Rusijos valstybės priešas. (Būtent jo pastangų dėka prisikėlė pamiršta nesantaika tarp rusų ir čerkesų, o pusė mėnesio atgal Gruzijos parlamentas pripažino „čerkesų genocidą, įvykdytą carinės Rusijos“. Nesantaikos sėklos tarp tautų, pasėtos žydų politologo, davė vešlius želmenis ir dar kartą priminė apie pavojingą rolę asmenybės istorijoje.)
Rabinas Šmulevič jautrus artėjančioms katastrofoms, kaip barometras atmosferiniam spaudimui. Situacija, kada mes einame miegoti su griūnančių valstybių griausmais, o iš ryto jų nuolaužas jau šluoja už durų, sukelia jam santūrų džiugesį. Jis, galima sakyti, trina rankas iš malonumo.
– Tu patenkintas, kad viskas eina kaip tu išpranašavai? – klausiu aš.
– Žinoma. Yra toks posakis: „Karas – tai Mozės žingsniai“. Hipersionisto požiūriu, viskas eina puikiai.
– Reiškia, Dievas mums parodo Mozės žingsnius arabų revoliucijų pavidalu, kurios turi atvesti Izraelį į viešpatavimą pasaulyje?
– Be abejonės. Kame glūdi paprasto sionizmo idėja? Tame, kad Izraelis gauna nedidelį gabalėlį istorinės žemės ir stato ten normalią valstybę. Mums, žydams, nusibodo būti šviesuliais tautoms ir įgriso mesianizmas. Būsim, matai, įprastine tauta, kaip šveicarai. Jokių pasaulinių uždavinių sau nestatome. Mes maži ir turime prisigretinti prie kokios nors pasaulinės valstybės. Pirmiausiai prie Anglijos, o po to prie Amerikos. Ir ne paprastai prisigretinti, o paimsime ir savo dalį.(Yra tiktai du lobi JAV, kurie gali rimtai įtakoti į amerikonišką politiką: Sauditų ir Izraelio.)
Žmonėms su tokiais pragmatiniais interesais nereikalinga nei Jaruzalė, nei Šventyklos kalnas, nei Izraelis nuo Nilo iki Eufrato. Žinomas gynybos ministro Mošė Dajano pasisakymas šešių dienų karo pradžioje, kada Izraelis nenorėjo išlaisvinti Rytų Jaruzalę: „Kam mums tas Vatikanas?“ Mes, gi, žmonės šiuolaikiniai, mums šios šventos vietos nereikalingos. Ko norėjo valdantysis Izraelio elitas? Kad Izraelis taptų malonia turistine šalimi, poilsio vieta Amerikos žydams. Ir tai jiems beveik pavyko. Iki arabų revoliucijų Izraelyje buvo ideali situacija iš valdančiojo elito žiūrėjimo taško. Pilnas apmirimas su arabų režimais, galima pasakyti, gyveno siela į sielą (liko tik užspausti Palestiną su Hamasu). Ir tiktai atsisakymas nuo Didžiojo Izraelio projekto ir nuo judaizmo kaip vedančios pasaulinės jėgos. Iš mano požiūrio taško, tai paprasčiausiai išpylimas visos nacionalinės žydų istorijos. Kam mūsų tauta gyvavo tiek tūkstantmečių? Būtume dabar kaip Rumunija. Bet namelis kaime pas Izraelio valdžią nesigavo. Dievas jiems ne fraeris.
Iki arabų „pavasario“ pasaulis buvo padalintas. Atsimeni įžymųjį Frensio Fukujamos posakį 1989 metais apie istorijos kaip tokios pabaigą? Jis atspindėjo tikrą padėties būklę. Amerikiečių politinė sistema buvo pati efektyviausia, o vakarų civilizacijos sistema – pati sėkmingiausia. Tos šalys, kurios neatitiko standartams, buvo pasaulio šalikelėje ir nesirodė. Po 2001 metų rugsėjo 11 amerikiečiai įmetė į musulmonų pasaulį demokratijos ir liberalizmo idėjas su tikslu padaryti jį labiau paklusniu ir labiau vakarietišku ir, kaip visada, pergudravo save. Čerčilis kalbėjo apie amerikiečius, kad jie visada atranda geriausią problemos sprendimo būdą, bet tik po to, kai išbando visus likusius. Amerikiečiai sukūrė Tviter-revoliucijų instrumentus ir paleido naują pasaulinį procesą.

Senojo pasaulio pabaiga
Istorija – kaip žemės drebėjimas, o žemės drebėjimus valdyti neįmanoma, bet Dievas nežaidžia kauliukais, Dievas turi planą. Kartą per 30 metų keičiasi politinis pasaulio žemėlapis ir mes stovime ant slenksčio naujo sienų perbraižymo. Arabų šalys – tai dirbtinės valstybės, turkų sukurtos, o vėliau anglų. Po diktatoriškų autoritarinių režimų presu jos daugiau ar mažiau normaliai egzistavo. Kodėl prasidėjo arabų revoliucijos? Iš kur pas šiuos vaikinus prieiga prie Interneto, Skaipo ir Tviterio? Gaiduką nuspaudė amerikiečiai, paleidę 2005 metais trečiojo pasaulio šalyse programą „šimtadolerinis kompiuteris“ – tam, kad bet kas, net ir neturtėlis galėtų sau leisti namuose Internetą.
Tai buvo politinis, o ne komercinis projektas, sponsoriaujamas JAV valstybės departamento. Moksleiviams Libijoje, Irake ir Afganistane bendrai išdalino kompiuterius nemokamai (vien Libijoje šimtą tūkstančių vienetų). Po rugsėjo 11 amerikiečiai suprato, kad ankstesnė genčių vadų papirkimo sistema neveikia. Galima kontroliuoti beduinus, kurie sėdi palapinėse, bet jau negalima kontroliuoti beduiną, kuris išvyko mokytis, pavyzdžiui, į didelį miestą. Prasidėjo darbai siekiant pakeisti arabų masių sąmonę, tam, kad paversti potencialiai radikalų jaunimą į paprastus klerkus. Kas yra vakarietiškas žmogus? Tai žmogus, kurio kojos ir rankos surištos hipoteka ir kreditais. Vergui nėra kada maištauti, jam kreditus reikia išmokėti. Bet arabai nesugebėjo ir nepanoro įsilieti į sistemą. Tradicinė arabų bendruomenė pagrįsta natūralių mainų principais. Jei arabas nori pastatyti namą, jis neis į banką, o paprastai pašauks šimtą giminių į pagalbą: jie ir pinigų duos, ir namą bendromis pastangomis pastatys. Šitoje sistemoje yra kaip pozityvas, taip ir negatyvas: į darbą, pavyzdžiui, galima imti tiktai savus.
Ekonomiškai arabai liko viduramžiuose, o štai politinė emancipacija praėjo „na ura“. Buvo sukurta apie 20 naujų laikraščių ir tele kanalų ir kelios pro vakarietiškos partijų Jordanijoje ir Tunise. 150 tūkstančių jaunų žmonių iš Egipto praėjo mokymus vasaros „demokratijos stovyklose“, amerikonų suorganizuotas. (Visi jie po to tapo revoliucijų dalyviais). Arabai – labai kontroliuojama liaudis ir lengvai pasiduoda manipuliacijoms, o jų elitas labai paperkamos. Į arabų mases galima įmesti bet kokią idėją. Yra tokia žinoma priča: guli arabas savo namo kieme, ilsisi, o aplink bėgioja vaikai ir šaukia. Jis jiems: „Ko jūs čia rėkiate? Turguje dalina chalvą veltui“. Vaikai su šauksmais nubėgo į turgų. Po to jis guli ir galvoja: „Turguje dalina chalvą veltui, o aš čia guliu. Reikia nueiti“
Amerikiečiai lengvai paaukojo Chosni Mubaraką, kuri tapo nevaldomu. Ir atvedė į valdžią kariškius, nušalintus nuo lovio. Bet situacija nuėjo kitu keliu arabų pasaulyje ir kietai diktatorių užspausti socialiniai ir ekonominiai procesai išėjo iš po kontrolės. Arabų gatvė nubudo, bet turto persiskirstymo neįvyko. Pasikeitė tiktai veikiantys asmenys, Achmeto vietą užėmė Machmudas. O socialinė nelygybės ir socialinių liftų nebuvimas išliko. Bet elitas turi kažką tai pasiūlyti suaudrintos liaudies masėms, revoliucinį potencialą reikia kažkur nukreipti. Kolosali neapykantos energija išsiliejo iš krantų ir dėl eilės priežasčių, jis šliukštels į Izraelio pusę. Jau jokie taikūs susitarimai Izraelio su arabų elitomis apeinant liaudį neįmanomi, o liaudis iš žydų nori tiktai vieno: “Mums nereikia jūsų pinigų, o mums reikia jūsų kraujo. Nemelskite pasigailėjimo, mes nežinome jūsų šnektos“. Buvo tokia petliūrininkų daina žydų pogromų laiku. Arabams nereikalingas Izraelis nei ribose 1948, nei 1967 metų. Jie „grabe matė“ Izraelį“.
Kuo daugiau pasaulis su Amerika priešaky spaus žydų valstybę su tikslu palenkti ją kompromisui su palestiniečiais, tuo aršesnę poziciją užims Izraelio valdžia. Izraelis priima Palestinos valstybės pripažinimą kaip mirtiną pavojų, o 1967 metų sienas skaito „Osvencimo sienomis“. Anksčiau pas žydus buvo viltis, kad, pripažinęs Palestiną, Izraelis galės nužudyti arabų neapykantą ir tapti paprasta regiono valstybe. Kaip išsireiškė vienas Izraelio politikas: „Mes darome taikos procesą, kad važinėti į Damaską chumuso“. Dabar su iliuzijomis baigta.
Po taikos sutarties nutraukimo Izraelyje bus vidaus krizė ir į valdžią ateis ryžtingi, kieti žmonės, kurie iškels užduotį: Izraelis nuo Nilo iki Eufrato“. – „Tu skaitai, kad dabartiniai dešinieji – tai tik gėlytės?“- „Jie nepakankamai agresyvūs.
Paraleliai Artimuosiuose Rytuose prasidės grandininis procesas skilimo ir performatavimo. Asadas, kuris dabar skandina revoliucinius procesus Sirijoje kraujyje, vis vien ilgiau metų-dviejų nepratrauks. Prasidės revoliucija Jordanijoje. Pakils kurdai ir Kaukazas kaip neatskiriama dalis Artimųjų Rytų. Žinai, kaip tai atrodys? Kaip vienas ištisinis Irakas arba Afganistanas. Musulmonų pasaulis pasiners į chaoso būklę ir tai bus teigiama įvykių eiga žydams. Chaosas- geriausias laikas, kad paimti situacijos kontrolę ir įjungti žydų civilizacijos sistemą. Dabar eina grumtynės dėl to, kas bus dvasiniu žmonijos lyderiu – Roma (Vakarai) ar Izraelis. Du tūkstančius metų atgal laimėjo Roma. XIX ir XX amžiais žydams dalinai pavyko paimti revanšą, stumiant idėjas pirma bolševizmo, o po to liberalizmo ir demokratijos. Dabar mes turime paimti pilną kontrolę į savo rankas. Suprantam, žmonijos labui. Mes ne tiktai pirksime arabų elitą, o patys maitinsime jį iš rankų ir auklėsime. Kaip? Hipersionizmo ideologija paprastai aiškinant yra tame, kad mes imame kontroliuoti „Al-Džezirą“, paskiriame Mekos Muftijų, atvedame savo žmones į valdžią ir t.t. Kur paslaptis bet kokios stabilios politinės sistemos? Visuomenė duoda asmenybei vystymosi galimybes, o asmenybė neša atsakomybę prieš visuomenę. Žmogus, kuris gauna laisvę, tuo pačiu metu turi gauti instrukciją, kaip šita laisve naudotis. Ir šitą instrukciją žmonijai parašysime mes, žydai. Atėjo laikas mūsų revanšui. Žydų aušra vėl ateina arabų revoliucijų ugnyje“.
Nuorodos:
Straipsnį paruošė Algimantas Lebionka
Paskelbtas Šauksmas. Lt, 2015- 07- 24


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą