Jau dvi savaitės Prancūzijoje vyksta imigrantų afrikiečių revoliucija. Atvykėliai naikina prancūzų tūkstančius metų kurtą valstybę. Jiems padeda Antifa banditai. Tai nėra stichinis sukilimas, tai pirmasis pokario Europoje pilietinis karas. Jį organizuoja šios šalies "elita", svetima prancūzams, jų valstybei. Apie šias jėgas ir pasakoja pranašingas žymios Rusijos mokslininkės Olgos Četverikos straipsnis.
____________________________________________________________________
«…Teroro
panaudojimas daro žmogų panašiu į vaiką, atjungiant
racionalų-kritinį mastymą, kuomet emocinis atsakas nuspėjamas ir
naudingas manipuliatoriui. Todėl asmenybės baimių lygio kontrolė
leidžia suvaldyti dideles socialines grupes…“ Walter Lippmann
Gyvenimas Europoje
sparčiai keičiasi. Migracijos srautų valdymas ir nuolat
pasikartojantys teroro aktai grasina tuo, kad socialinės valstybės
naikinimo Europoje sąlygomis taip pat teks pergyventi ir teisinės
valstybės išmontavimą.
Prisiminkime, kokį
skandalą sukėlė Vokietijoje 2015 metų gegužę į MIP patekusi
informacija, kad Vokietijos BND ( Bundesnachrichtendienst)
padeda JAV NSA ( National Security Agency ) šnipinėti ES
vyriausybių vadovus ir aukštus Europos komisijos valdininkus. NSA
ilgus metus sekė tūkstančius taikinių Europoje. Tuo pačiu, MIP
pranešė, kad 40 sekimo paieškos užklausimų prieštaravo
Vokietijos ir europiniams interesams.
Dar 1976 metais
Europoje kovai su terorizmu buvo
sukurta TREVI struktūra,
informacija apie kurią iki pat 1989 metų buvo slepiama. 1991 metais
Helmutas Kolis pasiūlė sukurti Europos policijos agentūrą pagal
amerikiečių FTB pavyzdį, o sekančiais metais TREVI buvo
patvirtinta Mastrichto susitarimu. 1995 metais šios struktūros
bazėje buvo suformuotas Europolas pagal Konvenciją dėl sukūrimo
Europos policijos žinybos su ofisu Hagoje. Amsterdamo (1997) ir
Nicos (2001) susitarimai suteikė Europos sąjungai naujus
įstatyminius įgaliojimus kriminalinėje-teisinėje sferoje ir,
pakeitę minėtą konvenciją, pakeitė ją juridiškai privalomu
normatyviniu aktu, tolimesnis peržiūrėjimas kurio nenumato
jo ratifikacijos nacionalinėmis valstybėmis.
Tokio akto vaidmenį
suvaidino ES tarybos 2009 metų balandžio 6 dienos sprendimas „Dėl
Europos policijos žinybos (Europol sukūrimo)“. Be pasikeitimo
informacija ir techninės analizės, kuris liečia tarpvalstybinį
nusikalstamumą, jis užsiima palaikymų policijos tarnybų valstybių
narių ir palengvina jų bendradarbiavimą kovojant su organizuotu
nusikalstamumu, terorizmu ir „kitomis sunkiomis
nusikalstamumo formomis“.
Vystomas taip pat
bendradarbiavimas Eurojusto srityje (koordinacija darbo nacionalinių
prokuratūrų), Europos teismų tinklo kriminalinėms byloms
(kontaktiniai punktai informacijai gauti) ir Šengeno informacinė
sistema.
Po teroro aktų
Prancūzijoje ir Belgijoje Europos komisija ir visi „stiprios
Europos“ šalininkai ėmė aktyviai
stumti „Europos FTB“ įkūrimo
idėją. Kalbama apie:
– apie sukūrimą
nepriklausomos Europos prokuratūros (vietoje Eurojusto) su
įgaliojimais tarpvalstybinio nusikalstamumo sferoje;
– apie sustiprinimą
Eropolo operatyvinių priemonių;
– apie sukūrimą
Europos žvalgybos agentūros;
– apie Europos
baudžiamosios teisės įvedimą, kuri numatytų bausmes už
sunkiausius arba tarpvalstybinio charakterio nusikaltimus;
– apie Europinio
baudžiamojo kodekso priėmimą.
Pačiu pirmaeiliu
klausimu tapo europinio personalinių duomenų registro sukūrimas
oro transportui PNR (Passenger Name Record), kuris leistų
valstybėms-narėms naudoti duomenų bazes Europos aviacijos
kompanijų visoje Europos sąjungos teritorijoje. Toks siūlymas buvo
iškeltas dar 2011 metais ir tapo rezultatu ilgų derybų tarp ES ir
JAV, kurios 2001 metų rugsėjo 11 pareikalavo iš europiečių
perduoti duomenis apie transatlantinių reisų keleivius. PNR
projektas sukuria situaciją, kuomet ES valstybės-narės, kad
pasikeisti informacija tarpusavyje apie keleivių duomenis, turi tai
daryti ne tiesiogiai, o per Ameriką. 2013 metais projektas buvo
užblokuotas Europos parlamento pilietinių laisvių, justicijos ir
vidaus reikalų komisijos, kuri įžvelgė PNR pasikėsinimą į
asmeninio gyvenimo neliečiamumą.
Policijos kontrolės
unifikacija Europoje visada buvo apsunkinta tuo, kad europiečiai,
skirtingai nuo amerikiečių, labai sunkiai atsisako nuo savo
politinių laisvių, teisių į asmeninį gyvenimą ir socialinių
iškovojimų. Ir pirmiausiai tai liečia Prancūziją su jos
specifine politine kultūra, blogiausiai pritaikytą prie
„skaitmeninio pasaulio“ sąlygų. Prancūzų revoliucinė dvasia,
savo laiku apvertusi tradicinės visuomenės sanklodą, šiandien
tapo pavojinga elektroninės koncentracijos stovyklos statytojams.
Prancūzai parodė, kad jie dar sugeba organizuoti protestus prieš
vienos lyties individų „santuokas“, ir už socialinės valstybės
gynimą. O PNR sistemą Prancūzijos liaudis sutiko kaip „visos ES
piliečių sekimą prisidengiant kova su terorizmu“.
Prancūzijos valdžia
ryžtingiausiai stumia „europos FTB“ idėją. Jų argumentai
remiasi tuo, kad kova su terorizmu negali būti sėkminga, kol
Europos sąjungoje nesukurtas bendraeuropinis instrumentas tokios
kovos ir nesuformuluota nauja doktrina „pusiausvyros tarp laisvės
ir saugumo“. Kol kas teisinė Europos valstybių doktrina remiasi
garantuotų asmens teisių ir laisvių principu ir nesuteikia
nacionalinėms vyriausybėms teisės užsiimti policine kontrole. Tuo
pačiu metu atsisakymas nuo šio principo įmanomas – jeigu baimė
prieš visur prasiskverbiantį terorą įveiks piliečių teisių ir
laisvių troškimus.
* * *
Prancūzijos
valdantieji sluoksniai vystė džichado, kaip pagrindinės valstybės
saugumo grėsmės temą, pradedant karu Libijoje ir Sirijoje, kurių
sukėlime, pažymėsime, prancūzų valdžia aktyviai dalyvavo.
Perkėlimas visuomenės dėmesio į „džichadą“ padėjo
prigesinti socialinius konfliktus, o tuo pačiu metu artino
Prancūziją prie saugumo užtikrinimo modelio, tradiciškai
susiklosčiusio Izraelyje.
Izraelis, nuo jo
įkūrimo momento atsidūręs priešiškos apsupties sąlygose,
sukūrė galingą žvalgybos ir saugumo aparatą. Izraelio žvalgybos
bendruomenė formuojama iš trijų pagrindinių tarnybų. Šin Bet,
arba Šabak, pavaldi premjerui, atsakinga už vidaus saugumą
(kontržvalgyba ir kova su terorizmu). MOSSAD (išorės žvalgyba)
užsiima žvalgybos operacijomis užsienyje ir akcijomis naikinant
teroristus už Izraelio ribų. AMAN – karinė žvalgyba – pagal
darbuotojų skaičių lenkia pačias stambiausias europines
specialiąsias tarnybas. Ji vykdo žvalgybą arabų ginkluotose
pajėgose, vadovauja žvalgybai trijų ginkluotųjų pajėgų rūšių,
atsako už kosminę žvalgybą, užsiima elektronine žvalgyba ir
cenzūra. Visas tarnybas koordinuoja Komitetas specialiųjų tarnybų
vadovų (BARAŠ), kurio vadovu yra MOSSAD direktorius.
Dauguma vadovų, o
taip pat didelė Izraelio politinės klasės dalis yra išeiviai iš
specialiųjų tarnybų arba buvo kokį tai laiką su jomis surišti
(Isakas Šamiras dirbo MOOSAD 17 metų, Arielis Šaronas vadovavo
specialiajam padaliniui 101, užsiimančiam fiziniu pašalinimu
Izraelio priešų, Cipi Livni dirbo MOSSAD, Benjaminas Natanyagu –
buvęs diversinės-žvalgybos padalinio „Saieret Matkal“
karininkas. Čia nėra įprasto visoms kitoms valstybėms suskirstymo
tarp žvalgybos ir diplomatijos.
Ar ne šitą pusiau
karinės valstybės modelį paėmė kaip pavyzdį valdantieji
Prancūzijos sluoksniai, vaizduodami šalį apsiausta tvirtove? Taip
ar ne, bet svarbų vaidmenį šalyje vaidina Prancūzijos žydų
įstaigų atstovų taryba(CRIF). Konkrečiai, CRIF senai siekia
cenzūros įvedimo internete ir iškėlė reikalavimą išplėsti
nepaprastosios padėties galiojimą įvestą Prancūzijoje ir
internete.
Artimas CRIF
Prancūzijos premjeras M.Valsas, agituojantis už pačius
griežčiausius visuomenės kontrolės metodus, pabrėžia savo pilną
lojalumą Izraeliui: „Mano kasdieninėse pareigose ir mano
gyvenime, ką aš nedaryčiau, aš stengiuosi viską daryti taip, kad
mano kuklus akmuo būtų įdėtas į Izraelio statybą“. Stiprūs
Valso ryšiai su tarptautiniais sionistiniais sluoksniais sąlygoti,
konkrečiai, jo 30 metų draugystės su Stefanu Fuksu (komunikacijų
specialistas, įeina į CRIF vadovybę) ir Alenu Baueriu
(kriminalistas, nacionalinio saugumo ministras Sarkozi vyriausybėje,
taip pat artimas su CRIF ir artimai bendradarbiaujantis su Amerikos
ir Izraelio specialiosiomis tarnybomis).
Per du Fransua Olando
ir Manuelio Valso valdymo metus Prancūzija pastebimai pasistūmėjo
tapimo policine valstybe kelyje.
2014 metų lapkričio
13 dieną antiislamistinės propagandos įkarštyje Prancūzijoje
pagreitinta tvarka buvo priimtas antiteroristinis įstatymas,
nustatantis rimtus žodžio laisvės ir judėjimo laisvės
apribojimus. Šis įstatymas tapo pačiu griežčiausiu iš visų,
kurie buvo šalyje.
2015 metų spalio 3
dieną po teroro akto Charlie Hebdo redakcijoje įsigaliojo įstatymas
dėl žvalgybos duomenų rinkimo pavadintas „Prancūzų
patriotiniu aktu“, daug kuo panašus į amerikiečių piliečių
masinio sekimo sistemą. Įstatymas iššaukė Prancūzijoje aštrią
specialistų kritiką už įsiveržimą į asmeninį gyvenimą ir
piliečių teisių suvaržymą. Būdamas nepakankamai efektyviu
kovoje su terorizmu, jis tarnauja ginklu prieš vyriausybės
kritikus, ir tai dar suvaidins savo vaidmenį ruošiantis pasirašyti
susitarimą dėl Transatlantinės partnerystės. Įstatymas numato
naujų sekimo technologijų įdiegimą ir gavimą informacijos,
įskaitant paėmimą jos iš „juodų dėžių“, pastatytų pas
interneto provaiderius; premjeras įgyja teisę sankcionuoti sekimo
priemones, kurių tikslai blogai užtikrinti; sukuriamas naujas
kontroliuojantis organas („Nacionalinis komitetas žvalgybos
duomenų rinkimo metodų kontrolei“), turintis išplėstus
įgaliojimus išduodant leidimus informacijos rinkimui, ir t.t.
Nauji ir labai
esminiai pakitimai Prancūzijos gyvenime įvyko po 2015 lapkričio 13
dienos teroro akto. Prezidentas F.Olandas pareiškė, kad šalis yra
karo stovyje, o N.Sarkozi pabrėžė, kad šis karas užtruks
ilgai. Būtina pritaikyti šiam karui užsienio politiką,
paskė N.Sarkozi, sugriežtinti vidaus saugumo politiką, stebėti
11,5 tūkstančius įtartinų asmenų, uždėjus jiems elektronines
apyrankes, o taip pat sukurti „deradikalizacijos centrus“(„tiems,
kas gali tapti ekstremistu“) ir išsiųsti iš Prancūzijos asmenis
su dviguba pilietybe.
Pagrindiniu
sugriežtinimo visuomenės kontrolės instrumentu tapo po 2015 metų
gruodžio 13 dienos ypatingosios padėties įvedimas, kuri per visą
Prancūzijos istoriją buvo įvesta tiktai vos 5 kartus. Ypatingoji
padėtis suteikia galimybę uždrausti žmonių ir automobilių
judėjimą, reglamentuoti būvimą tam tikrose vietose; drausti į
įstaigas patekti žmonėms, galintiems kokiu nors būdu sutrukdyti
viešosios valdžios darbą; nurodyti likti buvimo vietoje bet kam,
kurio veikla gali būti pavojinga visuomeninei tvarkai; laikinai
uždaryti susirinkimų vietas; imtis MIP kontrolės priemonių ir
taip toliau.
šaltinis:
2 dalis
«…Teroro panaudojimas daro žmogų panašiu į vaiką, atjungiant racionalų-kritinį mastymą, kuomet emocinis atsakas nuspėjamas ir naudingas manipuliatoriui. Todėl asmenybės baimių lygio kontrolė leidžia suvaldyti dideles socialines grupes…“ Walter Lippmann
2015 gruodžio 20 dieną nepaprastoji padėtis Prancūzijoje buvo
pratęsta specialiu
įstatymu trims mėnesiams suteikiant
valdžiai papildomus ypatingus įgaliojimus, kuriuos galima naudoti
ne tiktai kovai su terorizmu. Taip buvo išplėstas namų arešto
režimas, kurį dabar galima pritaikyti bet kam, „kurio
atžvilgiu egzistuoja rimtos priežastys galvoti, kad jo
elgesys yra pavojingas visuomeninės saugumui“. Kratos gali
būti daromos be juridinių institucijų išankstinio sutikimo,
leidžiamas paleidimas organizacijų, kurios gali kelti grėsmę
visuomeninei tvarkai (tuo pačiu pati grėsmės sąvoka traktuojama
labai plačiai).
Kartu Fransua Olandas
pareiškė apie būtinybę pakeisti Konstituciją. Prezidentas
pasiūlė „nacijos gynimo įstatymo projektą“, kuris
įveda 36 Konstitucijos straipsnį, kalbantį apie apsiausties
padėties dekretų įvedimą, papunktį dėl ypatingosios padėties
(36.1) ir pakeičia 34 str., leidžiantį atimti Prancūzijos
pilietybę iš žmonių, nuteistų už terorizmą.
Apsiausties padėtis
yra įvedama esant krizei, karo arba karinio sukilimo metu ir leidžia
perduoti civilinę valdžią kariuomenei, o taip pat karinės
jurisdikcijos sukūrimą. Konstitucijoje yra taip pat 16 straipsnis,
leidžiantis prezidentui prisiimti ypatingus įgaliojimus tuo atveju,
kada respublikos institutui, nacijos nepriklausomybei, jos
teritorijos vientisumui arba jos įsipareigojimų vykdymui iškyla
rimtas ir betarpiškas pavojus, o normalus konstitucinių viešosios
valdžios organų funkcionavimas nutrūkęs. Šis straipsnis buvo
naudojamas tiktai karo Alžyre metu vykstant „generolų maištui“
nuo 1961 metų balandžio iki rugsėjo mėnesio.
Fransua Olandas
išreiškė apgailestavimą, kad nurodyti straipsniai nebuvo
panaudoti situacijoje, kuri kilo gruodžio mėnesį (2015) teroro
akto pasekoje ir kurį jis pavadino „kariniu
terorizmu“. Prezidentas taip pat laikė galimu kovos su
terorizmu tikslu įvesti sąvoką „krizinis pilietinis
režimas“ (skaityk:ypatinga padėtis) ir įrašė ją į
Konstituciją. O čia akivaizdi politinė mutacija,
nes ypatingieji įgaliojimai suteikiami laikinai, o „krizinio
režimo“ atveju jie taps kasdienybės dalimi.
Šis įstatymo
projektas glaudžiai susijęs su gruodžio 20 dienos įstatymu ir
įstatymu dėl penitenciarinės sistemos reformos, „sustiprinantiems
kovą prieš terorizmą ir organizuotą nusikalstamumą“
(promulguotas 2016 metų birželio 3 ir įveda kaip normą
procedūras, naudojamas ypatingų situacijų metu: naktinis
sulaikymas, namų režimas ir pan.). Visi trys dokumentai
sudaro visumą ir nukreipti įtvirtinti ypatingą padėtį kaip
Prancūzijos gyvenimo normą.
Karo Alžyre metu
ypatingoji padėtis leido Prancūzijos vyriausybei neskelbti
apsiausties padėties ir traktuoti sukilėlius ne kaip kovotojus, o
kaip teroristus, tai yra nusikaltėlius. Dabar gi, priešingai,
nusikalstamus veiksmus, priskiriamus kriminalinei teisei, nori
traktuoti kaip karo aktus. Todėl F.Olandas ir panaudojo sąvoką
„karinis terorizmas“, pavadinęs jį nauja karo forma. Taip
ištrinami skirtumai tarp nusikaltimo ir karo, tarp kriminalinio
nusikaltėlio ir priešo.
Ir jei karas su
terorizmu neapibrėžtas laike, tai „pilietinis krizinis režimas“
gali būti įvestas ilgam. Konstitucija šiuo atveju įgis
kriminalinės teisės funkciją, o kriminalinė teisė taps
konstitucine. Kitais žodžiais, įvyks panaikinimas Konstitucijos
kaip tokios. Policijos aparatui bus atrištos rankos.
Kaip nurodė „nacijos
gynimo įstatymo projekto“ kritikai, jis likviduoja piliečių
teises ir tampa politinės valdžios absoliutizmo išraiška. Tai
reiškia teisinės valstybės demontavimą: teisės normos ima
keistis priklausomai nuo subjektyvaus situacijos vertinimo, o
suteikimas ypatingajai padėčiai Konstitucijos funkcijos paverčia
policijos aparatą valstybinės mašinos branduoliu.
Tuo pačiu tai ir
nacionalinio suvereniteto pozicijų atidavimas, kadangi vidaus
politika statoma į priklausomybę nuo „tarptautinės kovos su
terorizmu“.
Prancūzijos
opozicijos partijos rimtai sukritikavo „nacijos gynimo įstatymo
projektą“, ko pasekoje prezidentas buvo priverstas 2016
metų kovo 30 dieną nutraukti debatus dėl konstitucinės reformos.
Tačiau Prancūzijos vyriausybė pasiekė pergalę kitu klausimu: po
kovo teroro aktų Belgijoje Europos parlamentas balsavo, pagaliau, 14
balandžio už sudarymą vieningo PNR registro, kurio svarstymas vyko
5 metus. Kai kurie deputatai pavadino PNR sistemą policinės
valstybės gimimu su jos piliečių totaliu sekimu. Paryžiaus ir
Briuselio teroro aktų atveju pilna prieiga prie informacijos apie
keleivių judėjimą nieko neduotų, nes tie, kas įvykdė teroro
aktus, buvo žinomi policijai ir specialiosioms tarnyboms, tiesiog
pasiekiama informacija nebuvo panaudota reikiamu būdu.
* * *
2016 metais
Prancūzijos valdžia pratęsė ypatingąją padėtį iki gegužės
26, o po to – iki liepos 26. Ir nors tai buvo aiškinama saugumo
interesais pasaulio futbolo čempionate, valdžios dėmesys buvo
sukoncentruotas į socialinius protestus, sustiprėjusius paaštrėjus
ekonominėms problemoms. Bedarbių skaičius Prancūzijoje
buvo 3,6 milijonai žmonių (15 metų rekordas). Prezidentas
pripažino, kad „užimtumas – yra pati svarbiausia Prancūzijos
piliečių problema“.
Vasarį buvo paskelbta
apie radikalią darbo reformą, suduodančią smūgį į socialinės
valstybės pamatus – Darbo kodeksą, reglamentuojantį darbo
santykius Prancūzijoje. Valstybė pasitraukia iš samdymo proceso
derybų, suvaržomos profsąjungų ir darbo tarybų teisės.
Valstybinio darbo kodekso, ginančio samdomų darbuotojų teises,
reikšmė krenta, šeimininkams ir darbo kolektyvams siūloma
sudaryti individualias sutartis. Maksimalus darbo dienos laikas
padidinamas iki 10 valandų, bet kokia įmonė galės prailginti ją
iki 12 valandų; darbo savaitę bus galima prailginti iki 48 valandų,
o kai kuriais atvejais iki 60; sumažinamos priemokos už
viršvalandžius; prie teisėtų atleidimo iš darbo priežasčių
pridedama „reikšmingi kompanijos finansiniai praradimai“ ir
„reorganizaciją siekiant konkurencingumo“.
Prieš mus –
prancūziškas analogas neoliberalių Tečer ir Reigano reformų.
Prieš reformas
pasisakė 70% prancūzų. Profsąjungoms pakvietus prasidėjo masinės
protesto demonstracijos, apjungusios šimtus tūkstančių žmonių.
Protestai tęsėsi tris mėnesius, buvo lydimi susidūrimais su
policija, panaudojusią demonstrantų išvaikymui ašarines dujas.
Nepaprastosios
padėties režimas leido valdžiai panaudoti priemones,
sukliudžiusias susidaryti organizuotiems pasipriešinimo židiniams.
Nuolatinių pavojų kurstymo aplinkoje nesunku pateikti bet kokį
socialinį protestą kaip terorizmą. Ir kaip besistengtų vidaus
reikalų ministras „sutaikyti teisę į demonstracijas su prancūzų
gynimu nuo neišvengiamo pavojaus, kurią kelia teroro pavojus“,
jam tai blogai pavyksta.
Generalinė
magistratūros profsąjungos direktorė Loren Blisson pareiškė,
kad „nepaprastoji padėtis buvo panaudota sąlygomis, kurios yra
nelegitymios demokratinėje sistemoje“, pabrėžusi, kad
pertekliniai valdžios įgaliojimai padeda kovoti ne su terorizmu, o
su politine opozicija.
* * *
Policinės kontrolės
sugriežtinimas Prancūzijos visuomenei vyksta specialiųjų tarnybų
bejėgiškumo demonstracijos fone. Kaip pripažino Prancūzijos
vidaus ir išorės žvalgybos vadovai, 2015 metų teroro aktai reiškė
„globalų žvalgybos pralaimėjimą“. Su
tikslu ištirti priemones, kurias valstybė priėmė kovai su
terorizmu, buvo sukurta speciali parlamentinė komisija vadovaujama
Žoržo Feneko. Liepos pradžioje komisija pateikė savo aštriai
kritines išvadas.
Išryškėjo visiškas
nebuvimas koordinacijos veiklos šešių žvalgybos tarnybų ir šešių
žvalgybos padalinių skirtingų ministerijų sudėtyje. Beveik visi
teroristai, ruošę atakas, buvo žinomo Prancūzijos
teisėsaugininkams, bet atitinkamos jų priežiūros nebuvo.
Vidaus reikalų
ministras gruodžio 13 davė įsakymą dėl Smogiamosios nacionalinės
policijos grupės (FIPN) panaudojimo, ko pasekoje elitinis dalinys,
apmokytas atremti teroro atakas, buvo neveiklus, o antrasis padalinys
(RAID) šturmuojant atliko pagalbinį vaidmenį.
Išaiškėjo rimti
darbo trūkumai žvalgybos, pavaldžios Teisingumo ministerijai ir
atliekančios darbą tarp įkalintųjų. Teisingumo ministras Žanas
Žakas Urvoas papasakojo Feneko komisijos nariams, kad negavo nei
vieno pranešimo iš savo žvalgų (380 žmonių) ir kad kalėjimo
žvalgybos sistema neveikia.
Komisija padarė
išvadą dėl būtinybės sukurti bendrą vadovavimą operacijoms
atremiant teroro atakas ir sujungimo trijų elitinių specialiųjų
padalinių. Buvo pripažinta būtinybė sukurti bendrą duomenų bazę
ir įtraukti į ją potencialius teroristus, žinomus Prancūzijos
specialiosioms tarnyboms, žandarmerijai ir policijai (šiandien šie
„objektai“ paskirstyti tarp įvairių duomenų bazių bendra 400
žmonių apimtimi).
Buvo pasiūlyta taip
pat reformuoti žvalgybos sistemą, sudarant VRM rėmuose Generalinę
teritorinės žvalgybos valdybą sujungiant dvi žvalgybos tarnybas –
policijos ir pavaldžios žandarmerijos – į vieningą tarnybą
visų antiteroristinių VRM padalinių, pavaldžių vidaus reikalų
ministerijai. Feneko komisija rekomendavo taip pat
sukurti Nacionalinę kovos su terorizmu agentūrą ir
įsteigti nacionalinio žvalgybos direktoriaus postą.
Tačiau vyriausybė,
kaip pareiškė vėliau Žoržas Fenekas, neišgirdo šių pasiūlymų.
* * *
Visa tai vyko prieš
2016 metų liepos 14 dienos įvykius Nicoje, kuriems niekas neužkirto
kelio, nors mieste buvo sutelktos papildomos teisėtvarkos pajėgos.
Iškart po tragedijos
prancūzų žurnalistai atkreipė dėmesį į kai kuriuos sutapimus,
galinčius sukelti konspirologų susidomėjimą. Nicoje viskas vyko
tą dieną, kada prezidentas Olandas pareiškė, kad jis nepratęs
ypatingos padėties režimą po liepos 26. Ir jau sekančią dieną,
pavadinęs įvykį teroro aktu, jis paskelbė, kad ypatingoji padėtis
bus pratęsta trims mėnesiams. Toliau paaiškėjo, kad, nors
teisėsaugos organai buvo pasiruošę galimam teroro aktui, prie
įvažiavimo į pėsčiųjų zoną Anglų krantinėje nebuvo nei
vieno (!) policininko. Nicos regioninės tarybos pirmininkas ir
miesto meras suskubo apkaltinti vyriausybę betvarke. Kai kurie
ypatingai priekabūs žurnalistai atkreipė
taip pat dėmesį į tai, kad
„nepriklausomas žurnalistas“, nufilmavęs video, vaizduojantį
pirmą sunkvežimio judėjimo momentą krantine ir parodytą
Internete, – tai vokiečių artistas Richard Gutjar, vedęs
izraelietę Einat Vilf. Ši gi tarnavo karinėje žvalgyboje (АМАN),
padalinyje 8200 (elektroninė žvalgyba), dirbo Šimono Pereso
patarėja, buvo kneseto deputate ir įėjo į kneseto užsienio
reikalų ir gynybos komitetų sudėtį.
Tolimesnis įvykių
vystymasis vyko pagal atidirbtą schemą. Iškarto po to kai „Islamo
valstybė“ prisiėmė atsakomybę už teroro aktą Nicoje, valdžia
pakvietė prancūzų visuomenę mobilizuotis. Griežčiau už visus
pasisakė Manuelis Valsas, įspėjęs prancūzus, kad „terorizmas
ilgam tapo jų kasdienio gyvenimo dalimi“, kad „įvyko epochų
kaita“. Prieš mus vykdo karą, bus sekantys pasikėsinimai…
Bus atimtos kito gyvybės. Ir tai tęsis ilgai“, – pareiškė
Valsas, tapęs aršiu populiarizatoriumi „civilizacijų kovos“
idėjos, kuri sukuria Prancūzijos, kaip apgultos tvirtovės įvaizdį.
„Nuo šiol pavojus yra visur“, – nepailsta kartoti Prancūzijos
premjeras. Po masinių žudynių šie žodžiai tapo pateisinimu
naujų priemonių militarizuojant prancūzų sąmonę ir griežtinant
policijos kontrolę visuomenei.
Viena iš pirmųjų
priemonių buvo prezidento sprendimas pakviesti 15 tūkstančių
rezervistų į kariuomenę, žandarmeriją, policiją, kurie tarnaus
saugant vasaros masinius renginius Prancūzijoje. Tai papildymas prie
to, kad dabar prancūzų saugumą užtikrina 53 tūkstančiai
policininkų, 36 tūkstančiai žandarų ir 10 tūkstančių
kariškių.
Terorizmo tema buvo
aptarimo centre ir liepos 18 dieną įvykusiame ES užsienio reikalų
ministrų pasitarime Briuselyje, kur pirmą kartą istorijoje į tokį
susitikimą atvyko JAV valstybės sekretorius Dž.Kerri (autentiška
pavardė Koenas A.L.). Tomis pačiomis dienomis Izraelyje vyko
konferencija žvalgybos veiklos klausimais, kurioje dalyvavo ES kovos
su terorizmu koordinatorius, pakvietęs panaudoti Izraelio
specialiųjų tarnybų patirtį kibernetinio saugumo strityje.
Liepos 21 Prancūzijos
parlamentas priėmė įstatymą, pratęsiantį ypatingą padėtį dar
6 mėnesiams – iki 2017 metų sausio 26 dienos ir numatantį naujas
antiteroristines priemones. Fransua Olandas suskubo užtikrinti, „kad
šiomis priemonėmis nesukeliamos abejonės dėl teisinės
valstybės“.
Ir tą pačią liepos
21 dieną kažkaip tyliai ir nepastebimai parlamente išsisprendė
pagrindinis klausimas: galutinai priimtas darbo įstatymas. Manuelis
Valsas Twitter pasveikino šį įvykį, į ką suskambo Nacionalinio
fronto viceprazidento Floriano Filippo atsakymas „Protestai gatvėje
nepasibaigė“.
Rugpjūčio 15
Prancūzijos profsąjungos vėl išves žmones į antivyriausybines
demonstracijas.
Šaltinis:
Vertė
Algimantas Lebionka
vertimas
skelbtas Šauksmas.lt 2016 liepos 23 ir 28 d.d.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą