 |
| Valdas Anelauskas savo paskaitų Oregono valstijos universitete metu, 2006 metai. |
Dr. Algimantas Lebionka pakalbino
Amerikos lietuvį rašytoją Valdą Anelauską, kuris yra
nepriklausomas žydų istorijos tyrinėtojas bei visuomenės
švietėjas.
A.L.: Jūs teigiate, kad tai, ką
mes čia kalbėjome apie Izraelį – tai tik viena holokausto kulto
priežastis, tiesiog apsaugoti Izraelį nuo pasaulio bendruomenės
pasmerkimo bei apskritai kritikos. Tačiau – ne pati svarbiausia
priežastis. Paminėkite tuomet kitas.
V.A.: Visų svarbiausia
priežastis – tai elementarus kerštas. Būtent siekis atkeršyti
vokiečiams ir kitiems europiečiams (tame tarpe, aišku, ir
„žydšaudžiams“ lietuviams) už tai kas atsitiko žydų tautai
per Antrąjį pasaulinį karą. Tiesiog nubausti europiečius. Ir
nubausti jų pačių rankomis!..
Matot gi, kas darosi su Europa!.. Mes
esame kažkokio pasibaisėtino ir absurdiško spektaklio liudininkai.
Kalbu apie „pabėgėlius“. Sveiku protu nesuvokiama, kodėl
Europa išskėstomis rankomis pasitinka visus tuos nelegalius
migrantus, plūstančius iš Azijos ir Afrikos. „Welcome,
refugees!“, „Mūsų namai – jūsų namai“… Kai tuo tarpu
tie „pabėgėliai“ – pabėgėliais padaryti tik
propagandistinės žiniasklaidos, o iš tiesų dauguma jų
paprasčiausi nusikaltėliai, kurie besibraudami į Europą pažeidžia
absoliučiai visus įstatymus ir taisykles. Jie griauna tvoras,
šluoja policijos užkardas, braunasi be dokumentų arba su
suklastotais pasais, mušasi tarpusavyje, šiukšlina, prievartauja
moteris, net žudo europiečius, kaip kad Švedijoje nužudė tą
lietuvį berniuką Arminą, tuo pačiu neužmiršdami garsiai rėkauti
ir reikalauti kažkokių neva tai jiems priklausančių teisių.
Atrodo tarsi Europa būtų visiškai išsikrausčiusi iš proto…
A.L.: Po to kas Naujųjų
metų naktį įvyko Kelne ir kituose Vokietijos miestuose (ir ne tik
Vokietijos) europiečiai, atrodo, pradeda suprasti, kad Merkel
kvietimas atvykti į Europą visiems norintiems buvo viena
pražūtingiausių klaidų šį šimtmetį.
V.A.: Bet prisiminkim kaip
tie patys vokiečiai laikė plakatus su užrašais „Mes mylime
pabėgėlius“, o Drezdene vienas traukinys buvo net išpaišytas
grafiti su sveikinimo šūkiais arabų kalba! Na o Merkel tai gi
jinai dar 2007 metais pareiškė: „Europa yra tolerancijos
žemynas“.
Kaip kažkas labai gerai pasakė,
Europa dabar panaši į seną damą, kuri susižavėjo
sado-mazochizmu ir pasirengusi išbandyti šioje srityje viską iki
galo. Šiuolaikinės Europos tolerancija – tai terminalinė
liberalizmo stadija, liberalizmas, privestas iki absurdo.
A.L.: Tačiau kodėl šitą
dabartinę padėtį Europoje prisiminėte kalbėdamas būtent apie
žydų holokaustą? Ar manote, kad jie čia prikišę savo rankas?
V.A.: Aš visiškai tuo
neabejoju. Sakau, tai ir yra žydų tautos kerštas Europai už vis
tą patį holokaustą! Nepamirškim, aišku, ir grafoKudenchove-Kalergio idėjų apie „kokybės žmones“ ir
„kiekybės žmones“. Arba ką sakė Prancūzijos žydas Žakas
Attali, kad reikia mus visus paversti „nomadais“, t.y. amžinais
klajokliais. Dar galima būtų paminėt juk ir Siuzan Zontag,
atvirai pareiškusią, kad baltoji rasė – tai žmonijos vėžys,
paskui jos gentainį tūlą Harvardo profesorių Noelį
Ignatjevą, apskritai siekiantį baltosios rasės „panaikinimo“.
Daug ką galėtume prisiminti ir paminėti. Turbūt nereikia ilgai
spėlioti, kokia tų visų žmonių tautybė.
A.L.: Iš tiesų atrodo,
kad to „panaikinimo“ dabar būtent ir siekiama. Atkakliai ir
labai nuosekliai.
V.A.: Svarbiausia yra
išplauti žmonėms smegenis. Kas sėkmingai ir buvo padaryta
Europoje. Per mokyklas, žiniasklaidą, įvairiausias „socialinės
inžinerijos“ programas, Vakarų europiečiams buvo įskiepytas
„amžinos kaltės“ bei „moralinės skolos“ žydams jausmas.
Lygiai tą patį dabar visokie katzai ir zuroffai bando įskiepyti
lietuviams. Pikčiausia – kad su visokių vietinių vanagaičių
pagalba. Akivaizdu, kad lietuviams norima įdiegti kolektyvinę
dabarties tautos atsakomybę už dar iki jų tėvų ar senelių
gimimo kažkokios nedidelės lietuvių grupelės padarytus
nusikaltimus, su kuriais dabartinės kartos apskritai neturi ničnieko
bendro.
Europa kelis dešimtmečius grimzdo į
tą pastoviai skiepytą liberalinį marazmą, kuriame dabar ir glūdi.
Vokietijoje užaugo jau kelinta karta, kuriai gėda būti vokiečiais!
Todėl dabar dauguma jų veikiau liežuvį nusikąs, nei kritiškai
atsilieps apie imigracinę savo šalies politiką.
A.L.: O ką reiškia
Vokietija ar Europa tokiai frau Merkel? Ji susikraus lagaminus ir
išvyks į Izraelį. Jos kilmė tai leidžia padaryti. Ne be
reikalo 2008 metais jai buvo suteiktas pačios įtakingiausios žydų
organizacijos „B’nai B’rith“ apdovanojimas. Leiskite
priminsiu: Apdovanojimo metu laureatui yra įteikiamas aukso medalis,
sertifikatas ir piniginė premija. Įdomi detalė yra tai, kad
premijos suma nėra skelbiama. Šis apdovanojimas yra suteikiamas
žymioms asmenybėms, kurios mažiausiai 40 metų pašventė žydų
tautos gerovei bei Izraelio valstybei. Pagrindiniai reikalavimai
laureatams yra: 1. Jis visuomet prisidėjo prie žydų tautos
tvirtumo ir vienybės kur tik jie bebūtų; 2. Darbais ir dvasia
palaikė Izraelio valstybę, kaip amžiną žydų tautos tėvynę; 3.
Kovojo ir pasisakė prieš visus antisemitizmo pasireiškimus ir
prietarus; 4. Simbolizavo pripažinimą aukščiausių žydų
vertybių, etikos, valstybingumo ir kultūros; 5. Nuosekliai
demonstravo gilų rūpestį ir interesą žydų tautai, o taip pat
jos būsimoms kartoms, gyvenančioms diasporoje; 6. Buvo sektinu
pavyzdžiu ir žydų tautos balsu visame pasaulyje, demonstruojant
išskirtinį asmeninį charakterį, vyriškumą ir toliaregiškumą.
Na, moteriškė sąžiningai dirba
savo, t. y. žydų tautai, garbė ir šlovė jai… Bet kas pasakys,
kodėl tokie vokiečiai kvaili ir į tokius atsakingus postus renka
ne vokiečius? Ar įsivaizduojate, kad Izraelyje premjeru išrinktų
arabą?
V.A.: Tikrai ne. Manau, jog
to tiesiog neleistų Izraelio valstybės Konstitucija, kur labai
aiškiai pasakyta, kad Izraelis yra žydų ir tik žydų tautinė
valstybė. Izraelio visuomenėje, beje, išvis labai daug rasizmo. Ir
čia turiu omeny ne tik jų požiūrį į palestiniečius.
Pavyzdžiui, juodaodžiai Etiopijos žydai Izraelyje jaučiasi
tiesiog antrarūšiais žmonėmis.
A.L.: Bet grįžkime į
Europą, kurią, sakot, būtent prisidengiant holokausto korta,
tiesiog ėmė ir išprievartavo. Ir, kaip matome, baigia privesti
prie beveik ritualinės savižudybės. Kaip manote, kurgi čia šuo
pakastas? Kodėl Europa migrantus vis tik priima? Tai, manau, pats
svarbiausias šios dienos klausimas.
V.A.: Be abejo, visą šitą
pastarojo meto migrantų srautą kažkas režisuoja. Prisiminiau
Majakovskio eilėraštį: „если звёзды зажигают
– значит – это кому-нибудь нужно“,
išvertus į lietuvių kalbą – „jeigu žvaigždes uždega,
tai reiškia to kažkam reikia“. Kam konkrečiai to reikia – tai
jau atskira ir ilga kalba.
A.L.: Pabandykit gal bent
trumpai.
V.A.: Na, pagalvokim, kai
griuvo komunizmas, atrodė, kad jis niekada neatsigaus. Tačiau jis
ne tik kad neišnyko, bet netgi labai, sakyčiau, sparčiai atsigavo,
tarsi atsinaujino, įgaudamas, tiesa, kiek kitokį pavidalą –
globalizmo ir liberalizmo. Ir dabar jis yra, net stipresnis už
senąjį. Juk negali nepastebėti, kad Europos Sąjunga tampa vos ne
labiau komunistine negu buvusi Tarybų Sąjunga.
Juk norint įdiegti bet kokią
ideologiją, svarbiausia ja įtikinti žmones. Kas ir yra padaryta
Europoje. Komunizmu buvusioje Tarybų sąjungoje net ir valdžia
nelabai tikėjo. O naujasis, šiandieninis jo variantas neomarksizmas
(arba kitaip – kultūrinis marksizmas) – yra taip užvaldęs
žmonių (ypač jaunų) sąmonę Vakaruose, kad daugelis jų yra tapę
didesniais kairuoliais nei buvo patys Marksas, Leninas, ar Trockis.
Esu aš su tais dabartiniais „neokomiais“ susidūręs ir tuo
įsitikinau. Amerikoje anų laikų komunistus vadino „komiais“,
na tai ir aš šituos dabartinius dažniausia taip vadinu –
neokomiais – kaip kad jie mus nacionalistus vadina „neonaciais“.
Mano giliu įsitikinimu visas šis
procesas kaip tik taip iš anksto ir suplanuotas. Tarybų Sąjungoje
komunizmas sugrius, visi galvosim, kad komunizmui jau apskritai
galas, o tuo tarpu, lyg niekur nieko, ir išlįs šitas naujasis
variantas, kokį dabar visur ir matome. Bet ypač jis pasireiškia
Vakaruose.
Toks komunistų tikslas visada ir buvo
– nugalėti Vakarus. Iškart po bolševikų revoliucijos Leninas ir
Trockis bandė padaryt tą karine jėga, bet jiems nepavyko, nes
Lenkijoje maršalas Pilsudskis, davęs bolševikams į kaulus,
sustabdė Trockio planuotą pasaulinę revoliuciją. Tada Trockio
gentainiai ir paruošė atsarginį variantą, kuris dabar sėkmingai
įgyvendinamas.
Dabartinė revoliucija Europoje vykdoma
jau ne armijų (ir net ne proletarų), o visokių, taip vadinamų
„mažumų“ pajėgomis. Šiandieniniams „bolševikams“
tereikia tas pajėgas tik nukreipti reikiama linkme. Atidarė
valstybių sienas ir štai prasidėjo į Europos šalis svetimųjų
invazija. O kas sulaikys šitą invaziją? Niekas.
Senovėje, kai vykdavo karinės
invazijos, viskas spręsdavosi mūšio lauke. Šiandieniniai Trockio
pasekėjai turi visiškai kitokią taktiką ir strategiją, jiems
karinė jėga net nereikalinga. Jie savo revoliuciją vykdo visiškai
kitokiomis priemonėmis, daug gudriau ir klastingiau ir, tenka
pripažinti, kur kas sėkmingiau nei Leninas ir Trockis. Tie
bolševikinę revoliuciją sėkmingai padarė tik vienoje Rusijoje, o
toliau niekas nepavyko. O dabartinė revoliucija plinta per visą
pasaulį.
Tiesa, Stalinas, pasinaudodamas prieš
Antrąjį pasaulinį karą susidariusia situacija, visgi užgrobė
Pabaltijį ir netgi dalį Lenkijos, o po karo dar kai kuriose kitose
Europos bei Azijos šalyse atsirado komunistiniai režimai, tačiau
tai vis tiek nebuvo kaip Trockio planuota – pasauline revoliucija.
Taip kad Trockio gentainiams komunizmo renesansas – neokomunizmas –
dabar ir reikalingas. Na ir, kaip minėjau, visa tai derinama su
kerštu Europai už holokaustą.
A.L.: Gal paaiškintumėte,
ką jūs čia vadinate „neokomunizmu“?
V.A.: Man neokomunizmas –
tai tiesiog ir yra visi tie šiandieniniai reiškiniai, kurių aš
visa širdimi nekenčiu. Visų pirmiausia tai šiandieninis
liberalizmas (kas neoficialiai dažnai vadinama liberastija). Taip
pat ir globalizmas, kosmopolitizmas. Sutinku, kad mano paaiškinimas
kiek primityvokas. Bet tikslus.
Aš pats juk esu nacionalistas. Kas
anksčiau buvo baisiausias komunistų priešas? Nacionalistas. Dar
pridėdavo „buržuazinis“ nacionalistas. Kiek tokių buvo išvežta
iš Lietuvos į Sibirą, mes žinome.
A.L.: Tačiau ar
pastebėjote, kad šiandienėje Europos žiniasklaidoje didžiausias
baubas yra vėl kaip tik nacionalistas?
Ne, čia ne Karloso Latuffo
„antisemitinė“ karikatūra, čia pats žydų Antidefamacijos
lygos bosas Abraomas Foksmanas.
V.A.: Žinoma! Kas prieš
keletą metų galėjo pagalvoti, kad patriotinė, „nacionalistiškai
nusiteikusio jaunimo“ demonstracija bus traktuojama kaip
didžiausias siaubas? Įsivaizduokit, kaip baisu: jaunimas susirinko
į demonstraciją, ėjo ir skandavo „Lietuva – lietuviams“! O
tai ką jaunimas Lietuvoje turėtų skanduoti, gal „Lietuva – ne
lietuviams!“. Jeigu Lietuva – ne lietuviams, tai kas tada
lietuviams – gal vėl Sibiras?!
Visi gerai prisimename, kaip
komunistinė politika norėjo sugriauti tautiškumą. Tačiau ji
tikrai nesugebėjo griauti jo taip, kaip tas sėkmingai daroma
šiandien. Masiškai propaguojamos atskiras tautas naikinančios
idėjos – globalizacija, migracija, asimiliacija. Aš kurį laiką
pats gyvenau „tautų lydymo katile“ Niujorke, žinau, ką tai
reiškia. Todėl, būdamas nacionalistas, taip, aš esu globalistų
bei liberalų būtent priešas. Kaip ir jie yra mano priešai,
suprantama.
A.L.: Grįžtant prie
Vokietijos. Dabar stebint, kokios šimtatūkstantinės imigrantų
masės plūsta į šią valstybę ir su kokia siaubinga kantrybe
Vokietija priima šiuos „svečius“, norisi klausti: kiek dar
ilgai vokiečiai barstysis galvas pelenais? Ekspertų nuomone, į
Europą Merkel pakviesti susiruošė 20 ilijonų migrantų! Juk tai
krachas!
V.A.: Man atrodo, ne tik
Vokietija, visa Europa šiandien tarsi su mazochistiniu pasimėgavimu
slysta į susinaikinimo bedugnę. Ir pasikartosiu, kad nieko nebūna
„šiaip sau“. Už viso to yra kažkokie konkretūs tikslai.
Kažkam viso to reikia.
Ką holokausto atminties ir kaltės
kultas padarė su vokiečiais – tą dabar akivaizdžiai mato visas
pasaulis. Per tuos keletą dešimtmečių vokiečiai tapo visiškais
„bekiaušiais“ (taip juos pavadino vienas žurnalistės Darijos
Aslamovos pašnekovas). Atrodo, tarsi visa tauta būtų iškastruota!
Po tiek metų egzistavimo orveliškoje
atminties duobėje, atsiradusioje dėl „denacifikacijos“ proceso,
vokiečiai tapo tarsi bejėgiški impotentai. Vokiečių vyrai, kaip
matėme Kelne ir kitur, net negali apginti savo moterų! Kažkoks
kroatas boksininkas vokietes moteris nuo įsisiautėjusių imigrantų
gynė, o savi vokiečiai – ne!..
Toks jau jų kompleksas – pačių
savęs baimė. Ir manau, kad didžiąja dalimi viso to buvo pasiekta
„holokausto kortos“ dėka. Juk visa šita absurdiška beprotybė
Europoje (ir konkrečiai Vokietijoje) atsirado dėl to, kad buvo
nuolat atgailaujama dėl Antrojo pasaulinio karo nusikaltimų.
Trokšdami atsižegnoti nuo nacizmo, vokiečiai bėgo nuo jo tol, kol
atbėgo iki visiškai priešingo kraštutinumo – tolerancijos
viskam, tolerancijos net jei ji kenkia jiems patiems, iškreiptų
formų tolerancijos. Žodžiu, tolerancijos, privestos iki absurdo.
Europiečiai apskritai ir vokiečiai
konkrečiai labai nori parodyti visiems, o pirmiausiai sau patiems
kokie jie yra ne-nacistai, ne-fašistai, kokie geri ir tolerantiški
– visiški tų baisių nacistų, kurių būta anksčiau, antipodai.
Mes kitokie, mes visiškai kiti – toks šūkis ir nulemia
dabartinės Europos elgesį, lemia jos sprendimus bei užsienio ir
vidaus politiką.
A.L.: Reikia būti
tolerantiškiems migrantams – tokia dabartinė „Naujosios
pasaulio tvarkos“ ideologija. Tačiau tolerancija gamtoje – tai
mirtis. Mano manymu – visiška tolerancija yra bet kokio gyvo
organizmo mirtis. Juk gyvas organizmas miršta, jeigu jis nebekovoja
su svetimomis biologinėmis substancijomis – baltymais, DNR, RNR.
Ką jau kalbėti apie virusus ir bakterijas?!. Tautoms galioja tie
patys gamtos dėsniai. Dievo dėsniai, jei norite, ne siono išminčių,
ne antikristo, o Dievo.
V.A.: Teisingai. Jeigu
leukocitai taikytų tolerancijos idėją virusams, organizmas taptų
virusų fabriku ir galop žūtų nuo pastarųjų gaminamų toksinų.
Europiečiai tiesiog prarado imunitetą. Čia kaip AIDS – imuniteto
deficitas. Tautų imunitetą ugdo nacionalizmas, kas ir reiškia
tautos savisaugą, savigyną, o nacionalizmo deficitas – tai
imuniteto deficitas.
Kaip labai gerai buvo apibūdinta
viename mano neseniai perskaitytame straipsnyje, visa tai kas po
Antrojo pasaulinio karo vyko Europoje galima pavadinti nacifobija –
akla, paniška net ne nacizmo, o tiesiog nacionalizmo baime, kai
žmogus pavirsta paranojiku, kuris visur viskame visada įžvelgia
besivaidenantį Hitlerį. Gyvenant amžinoje nacizmo baimėje, kuri
buvo europiečiams žydų (būtent žydų!) įdiegta po Antrojo
pasaulinio karo, Europoje atsirado visiškai priešingas ne tik kad
nacizmui, bet apskritai bet kokiam nacionalizmui „atvirų durų
visiems“ kursas.
A.L.: „Atviros
visuomenės“ sąvoka vokiečių spaudoje, pastebėjau, ir
tapatinama su „atvirų durų politika“. Kažkokia kreivų
veidrodžių karalystė.
V.A.: Taip, tolerancija
svetimkūniams šiandien Europoje aukščiau visko. Ji kertasi su
nacionalinio saugumo klausimais ir apskritai su bet kokia logika. Iš
esmės tai ši europiečiams įdiegta kraštutinė tolerancija –
tai yra visiškas tautos idėjos neigimas. Europiečiai jau nusirito
iki to, kad tautybė tapo kone yda ar nuodėme, o tautų maišymasis
tapo savitiksliu. Kuo smarkiau persimaišysi, tuo būsi
tolerantiškesnis!..
Europa atsidūrė tokioje situacijoje,
kai bet kokie mėginimai apriboti migraciją, apginti vietinius
gyventojus imti traktuoti kaip nusikaltimas – fašizmo ir nacizmo
recidyvas. Ir šita kraštutinė tolerancija apėmė visus – nuo
politikų iki eilinių europiečių. Politikai, kaip matome (tame
tarpe ir Lietuvoje), ėmė tiesiog rungtyniauti vienas su kitu, kuris
iš jų tolerantiškesnis, liberalesnis, o paprasti europiečiai ėmė
balsuoti irgi dažnai už „pačius tolerantiškiausius“. Nes
neduok Dieve išsirinksi ne tokį tolerantišką – bus tikras
Hitleris. Jeigu politikas leidžia sau bent per centimetrą nukrypti
nuo beribės tolerancijos ir visaapimančio „multikultūralizmo“
– jis ir paskelbiamas vos ne nacistu.
A.L.: Skaičiau, kad
liberalusis britų laikraštis „The Guardian“, net uždraudė
skaitytojų komentarus migracijos, islamo, rasinių klausimų
temomis. Ko ne mūsų sovietinis „rojus“, mūsų vakarykštė
diena, iš kurios mes, naivuoliai, manėme išėjome visiems laikams.
O pasirodo, kad ne, kad mes atėjome vėl ten, iš kur išėjome, vėl
grįžtame į bolševikinę „blogio imperiją“.
V.A.: Antisemitizmas,
rasizmas, ksenofobija, homofobija, seksizmas, patriarchalizmas,
diskriminacija – šie ir kiti „naujakalbės“ žodžiai yra
šiandien socialinės inžinerijos įrankiai. Žodžiai – tai
ginklas – pastebėjo Džordžas Orvelas. Juk kada šiandien
oponentą išvadina rasistu arba fašistu, jau nebėra būtinybės
neigti jo argumentus. Jis pats atsiduria kaltinamojo padėtyje ir
turi gintis. Teisme veikia nekaltumo prezumpcija, o visuomenėje, kai
kalba užeina apie, pavyzdžiui, antisemitizmą, tai iškart
akivaizdi kaltumo prezumpcija. Tenka įrodinėti, kad tu nekaltas tau
primestais kaltinimais.
Jie siekia visiškai konkrečių tikslų
– kaip galint sustiprinti mumyse tą kaltės jausmą, morališkai
nuginkluoti ir paralyžiuoti europiečius, sukelti begalinę seką
atsiprašinėjimų ir tiesiog net „nuostolių“ kompensavimų.
Todėl tie kaltinimai įgauna epinį mastą, o kaltintojai ima
vaidinti Apokalipsės raitelių vaidmenį.
A.L.: Na ir kokia iš viso
to seka išvada? Juk už visų šitų Europoje šiandien įžūliai
diegiamų multikultūralizmo, politkorektiškumo bei tolerancijos
programų stovi ne patys europiečiai? Kas paleido šiuos virusus?
V.A.: Čia man labai
norėtųsi pakalbėti plačiau apie tai, kodėl ir kaip šis puvimo
procesas Vakaruose prasidėjo. Bet kadangi tai būtų didelis
nukrypimas nuo mūsų pagrindinės holokausto temos, palikime gal tai
ateičiai. Dabar užteks pasakyti, kad tai daugiausiai taip
vadinamos „Frankfurto mokyklos“ ideologų nuopelnas.
Būtent ta saujelė marksistų revizionistų ir padarė pradžią
Vakarų visuomenės dekonstrukcijai. Kalbėdami apie Europos
susinaikinimą, mes į „Frankfurto mokyklą“ turime žiūrėti
kaip į pagrindinį šio proceso kaltininką.
Ir nors pati „Frankfurto mokykla“
yra mažai žinoma daugumai žmonių, „frankfurtiečių“ idėjas
pasičiupo ir išplatino visokie „naujieji kairieji“,
„antirasistai“, „antifašistai“ ir t.t. Ir deja, tos idėjos
triumfavo. Daugelis žmonių tiek Amerikoje tiek Europoje, vargu net
ar įsivaizduojantys, kas tai yra, tiesiog priėmė „Frankfurto
mokyklos“ teorijas šaukdami „valio“. Žodžiu, įvyko tyli
revoliucija, kuri mano giliu įsitikinimu būtent ir yra žydų
tautos atpildas Europai už holokaustą.
A.L.: Reikia nepamiršti
kad „Frankfurto mokyklos“ filosofų absoliučią daugumą kaip
tik ir sudarė „išrinktosios“ tautos atstovai.
V.A.: Jie visi iki vieno
buvo žydai. Ir jų idėjos, kartoju, padarė bene pačią didžiausią
XX amžiuje įtaką Europai bei Amerikai. Ir šiandien, jau XXI
amžiuje, tebedaro toliau.
Skirtingai nei bolševikai Rusijoje,
jie nešturmavo caro rūmų, nenaudojo jokio teroro savo idėjoms
diegti. Labai nedaugelis šiandien žino net jų vardus:
Horkheimeris, Adornas, Markūzė ir t.t.
A.L.: Bet, iš kitos pusės,
„frankfurtiečiai“ juk toli gražu tikrai nebuvo vieninteliais
žydais šitoje neomarksistinių revoliucionierių plejadoje?
V.A.: Taip, aišku,
šiandien tiek Amerikoje, tiek Europoje yra daugybė visokiausių
vadinamųjų „antifašistinių“, „antirasistinių“,
„antidiskriminacinių“, „tolerancinių“ bei „žmogateisinių“
organizacijų, kurias įsteigė ir joms vadovauja būtent žydai.
Apie šito jų „revoliucinio teatro“, taip sakant,
„europietiškąją sceną“ aš kiek mažiau žinau, bet jau apie
žydų destruktyvųjį indėlį Amerikoje tai esu tikrai labai gerai
informuotas.
Pavyzdžiui, esu skaitęs vieną labai
(ypatingai!) svarbią knygą, kuri vadinasi, jei apytiksliai
pavadinimą išverst, „Žydai prieš prietarus“ (angl. „Jews
Against Prejudice“, bet žodis „prejudice“ čia reiškia ne
tiek prietarus, kiek greičiau iš anksto susidariusią nepalankią
nuomonę). Parašė ją kažkoks Stiuartas Svonkinas, pats irgi,
aišku, tos pačios tautybės. Na tai jeigu šią knygą atidžiai
perskaityt, ji bus bene geriausias realus patvirtinimas visko, kas
skaitant įžymiuosius „Siono išminčių protokolus“ gali daug
kam pasirodyt tiesiog fantazijomis. Tai būtent yra visko
patvirtinimas, kaip čia Amerikoje sakoma, „straight from the
horse’s mouth“ (t.y. iš pirmų lūpų), kur patys žydai visais
savo pasiekimais patys sau ir giriasi. Pasiekimais būtent
skleidžiant destruktyvias idėjas ir griaunant tradicines vertybes.
Sakau, čia Amerikoje yra ne viena ir
ne dvi žydų organizacijos, kurios išimtinai vien tik tuo ir
užsiima. Bene pagrindinė – tai vadinamoji ADL (Anti-Defamation
League, kas verčiasi į lietuvių kalbą turbūt kaip
Antidefamacijos lyga). Ši yra pati įtakingiausia, ji veikia kaip
žydų masonų ložės B’nai B’rith padalinys. Minėtoje knygoje
daugiausia būtent jos veikla ir aprašyta. Taipogi labai aktyviai
reiškiasi ir Lietuvoje neblogai jau pažįstamas Simono Vyzentalio
centras, kuris Los Andželo mieste yra pastatęs gigantišką
Tolerancijos muziejų. Bet reikia būtinai pridurti, kad ponas
Zuroffas tai vadovauja dabar jau ne visai šiai organizacijai, o tik
Izraelyje esančiam jos filialui. Jie ir ten, Jeruzalėje, beje,
pasistatė Tolerancijos muziejų, tiesiai ant musulmonų kapinių!..
Yra ir dar viena panaši žydų
organizacija turinti labai keistą pavadinimą – Southern Powerty
Law Center (Pietinio skurdo mažinimo teisinis centras). Su ja ir aš
pats esu ne kartą susidūręs. Tai jau išvis tarsi nevyriausybinis
KGB, persekiojantis Amerikoje disidentus. Jos įkūrėjas Morisas
Dysas „žmogaus teisių gynimo“ veiklos dėka jau seniai tapo
multimilionieriumi.
Beje, reikėtų prisiminti ir JAV
sostinėje Vašingtone esantį Holokausto muziejų. Juk iš mūsų
tautos himno pirmąkart pasityčiojo ne Lietuvos kažkokios ten
feministės-anarchistės, bet būtent tame Holokausto muziejuje. 1997
metais jo oficialiai išleistame kompaktiniame diske „Kauno geto
dainos“ (angl. „Songs of the Kovno Ghetto“) buvo įdėta štai
tokia „dainuška“: „Lietuva, kraujuota žeme, būk
prakeikta per amžius, tegul tavo kraujas liejas kaip žydų vaikų.
Tegul vargsta jūsų sūnūs taip, kaip varginot žydus; baikit savo
tamsias dienas, lai neranda jūs kapų. <…> Tegul dega jūsų
miestai ir visi kaimai, laukai, žūkit jūs, kaip žudėt mus, per
visus amžius!“
Šis muziejus labai aktyviai diegia
vadinamąsias „tolerancijos ugdymo“ programas! Tad kokių dar
įrodymų reikia, kad visa ką mes matome šiandien, visa šita
„tolerastijos“ orgija – tai būtent žydų kerštas mums už
holokaustą?
Pagaliau juk ir pas jus Lietuvoje yra
Leonidas Donskis. Tereikia tik pažiūrėt, kas visų dabartinių
destruktyvių idėjų autoriai, kas stovėjo ir stovi už tokių
reiškinių kaip feminizmas ar homoseksualizmas, iškart tampa aišku,
kodėl pas prancūzus yra toks perfrazuotas išsireiškimas cherchez
le juif, t.y. ieškok žydo…
A.L.: Na, tiesiog jaučiu,
kaip kažkas, perskaitęs šitą jūsų teiginį, mus jau iškart
pavadins antisemitais.
V.A.: O kaip gi, visi
šiandien paniškai bijo, kad juos palaikys „antisemitais“!..
Tačiau ar nekeista, kad anksčiau antisemitu buvo vadinamas žmogus,
nemėgstantis žydų, o dabar antisemitu vadinamas yra tas, kurio
nemėgsta patys žydai?..
Yra geras posakis, kad žmonės negali
pakeist tiesos, bet užtat tiesa gali pakeist žmones. Ir tiesos
sakymą vadinti neapykanta gali tik tie, kas nekenčia tiesos. Taigi
šiuo atveju galima būtų pasakyt, kad pats tiesos sakymas
išdresiruotos visuomenės akyse šiandien vis labiau ir tampa
„antisemitišku“, o „antisemitizmas“ – tai tiesiog viskas,
ką žydai nekenčia girdėt.
A.L.: Ta jų inspiruota
kultūrinė revoliucija – tai juk tarsi lyg kokia sieros rūgštis,
ji tiesiog sugraužia žmogaus dvasią.
V.A.: Aš ją išvis vadinu
antikultūrine revoliucija. Ir, taip, ji pažeidžia pagrindinai
jaunus žmones, ypatingai vaikus, kurie, nežiūrint į tai, kaip
tėvai juos auklės, ir yra šiandien patys pagrindiniai taikiniai.
Buvo čia Amerikoje toks pederastas-pedofilas poetas Alenas
Ginzbergas, tai jis prieš kokia turbūt 50 metų taip ir pasakė,
kad „Mes jus nugalėsime su jūsų vaikų
pagalba“ (angl. „We’ll get you through your
children.“). Kaip matome, tai nebuvo tušti žodžiai… Užaugo
kelios kartos ir rezultatas akivaizdus.
A.L.: Beje, čia reikėtų
juk prisiminti ir Europos Parlamento narį, įžymųjį mažųjų
vokietukų tvirkintoją Danielių Koną-Benditą, kurį jo
tautietis ir buvęs kolega tame parlamente, jūsų ką tik paminėtas
Leonidas Donskis kartą charakterizavo, kaip „istorinę figūrą,
tikrą vizionierių ir nuomonės formuotoją“.
V.A.: Taip, šis žydų
kilmės veikėjas, jaunystėje kadaise pagarsėjęs kaip „Raudonasis
Denis“, pats visada buvo aršus kairysis radikalas, už masinių
riaušių organizavimą 1968 metais net išvarytas iš Prancūzijos.
Apsigyvenęs paskui Vokietijoje, jis dirbo kažkokiame
„alternatyviame“ vaikų darželyje Frankfurte prie Maino. Vėliau,
pasimėgaudamas, su įvairiomis smulkmenomis jis televizijos laidose
atvirai pasakojo normaliam žmogaus protui nesuvokiamus, siaubingus
dalykus. Internete šiandien galima rasti nemažai filmuotos
dokumentinės medžiagos, kur D.Konas-Benditas ne tik nesidrovi savo
šlykštaus elgesio su mažamečiais vaikais, atvirkščiai – tuo
didžiuojasi!..
„Maži vaikai fantastiškai
seksualūs! Reikia būti sąžiningam, aš rimtai… Vaikas! Aš iš
pradžių dirbau su visiškais mažyliais, tai visai kas kita, bet
štai ketverių-šešerių metų vaikai!..“ – kalbėjo jis
1982 metais, duodamas interviu vienai Prancūzijos
televizijai. „Žinote, kai mažytė penkerių metukų mergytė
pradeda jus nurenginėti – tai kažkas fantastiško!..“ –
aiškino TV laidoje dabartinis Europos „žaliųjų“ lyderis
D.Konas-Benditas. Netikite?!.. Pažiūrėkite, pavyzdžiui,
video „Maži Danielio Kono-Bendito malonumai“ (angl.
„The little pleasures of Daniel Cohn-Bendit“).
1975 metais D.Konas-Benditas išleido
knygą, kuri vadinasi „Didysis turgus“ (pranc. „Le Grand
Bazar“), joje jis detaliai ir aprašo savo iškrypėliškus
nuotykius, atvirai pasakoja, kaip mažamečiai vaikai atseginėjo jo
kelnių užtrauktuką!.. Minėtoje knygoje dabartinis Europos
politikas, beje, labai aršiai kritikuoja tradicinius vaikų
auklėjimo būdus.
Sveikai protaujant neįmanoma suvokti,
kaip po tokių prisipažinimų D.Konas-Benditas ne tik liko laisvėje,
bet padarė puikią politinę karjerą. Juk dabar Prancūzijoje
Europos „žaliųjų“ lyderis Danielis Konas-Benditas nuolat
išrenkamas į Europos Parlamentą. Štai jau 20 metų jis tenai
sėdi!..
A.L.: Yra daugiau nei
užtektinai informacijos, jog Europos „žaliųjų“ veikėjas
Danielis Konas-Benditas – vienas pačių aktyviausių kovotojų už
lytinių iškrypėlių, homoseksualistų privilegijas.
V.A.: Būtent!.. Kaip tik
D.Konas-Benditas ir darė 2009 metais didžiulį spaudimą Lietuvos
prezidentui Valdui Adamkui, kad šis vetuotų Nepilnamečių apsaugos
nuo žalingo poveikio įstatymą. Tąkart jis atkakliai įrodinėjo,
neva šis įstatymas prieštarauja žmogaus teisėms ir diskriminuoja
seksualines mažumas. 2012 metais, kai vengrai savo Konstitucijoje
aiškiai konstatavo, jog vienintelė jiems priimtina šeimos forma –
tai sąjunga tarp vyro ir moters, tas pats Konas-Benditas paragino
Europos Parlamentą imtis griežtų priemonių prieš Vengriją, kad
būtų „apgintos pamatinės ES vertybės“. Nesunku atspėti,
kokios „pamatinės vertybės“ šitam pedofilui pasirodė
Vengrijoje labiausiai pažeidžiamos…
A.L.: Šiandien tai ir
vyksta – visų tradicinių vertybių ir bendruomenių (tautinių,
religinių, šeimos) naikinimas, arba, madingai išsireiškiant,
dekonstrukcija.
V.A.: Programa jų sena
kaip komunistų „Internacionalas“. Prisimenate? „Pasaulį
seną išardysim, iš pačių pamatų ir tuo naujai pasaulį
atstatysim – kas buvo nieks, tas bus viskuo“. Ardymo procesas
dabar vyksta visu greičiu. Na ir ką gi, galų gale europiečiams,
bus, kaip sakė poetas T. S. Eliotas: „Šitaip ir baigias
pasaulis. Ne sprogimu – inkštimu“ (angl. „This is
the way the world ends, not with a bang but a whimper.“).
A.L.: Šia tema būtų
galima kalbėti be galo. Jūs apie ją turite labai daug žinių.
V.A.: Tai yra pagrindinė
mano tyrinėjimų tema, aš į šiuos reiškinius gilinuosi jau daug
metų. Dėl to puikiai žinau, kas atsitiko, kaip atsitiko ir kodėl.
Ir kam visa tai buvo reikalinga.
Ne paslaptis, kad taip ir buvo
suplanuota, kad kai Tarybų Sąjungoje komunizmas sugrius ir visi
galvos, kad marksizmui jau galas, jis lyg niekur nieko išlįs savo
naujuoju pavidalu – liberalistiniu globalistiniu neomarksizmu, kokį
dabar ir matome Vakaruose. Toks ir buvo „istorijos šeimininkų“
(kaip žydų kilmės britų premjeras Dizraelis dar XIX amžiuje
pavadino savo gentainius) tikslas po Antrojo pasaulinio – tokiu
būdu galutinai nugalėti europiečius, atsikeršijant už
holokaustą. O tam kad šitos revoliucijos nebūtų kam sustabdyti,
tai šie „istorijos šeimininkai“ iš anksto pasirūpino, kad
amerikiečių bei europiečių sąmonė ir būtų atitinkamai
modifikuota. Tai ir yra vadinamoji socialinė inžinerija. Tą jie ir
darė paskutinius 50 metų – keitė žmonių sąmonę. Ir pamažu
įtikino daugelį (o ypač – kelias kartas jaunimo), kad viskas,
kas dabar vyksta, tai yra neva labai gerai, kad šitaip ir turi būti,
kad tautos ir tautinės valstybės – tai praeities atgyvena, kaip
ir tradicinė moralė, kad visur turi būti „atvirų durų
politika“ (arba kaip jie mėgsta vadinti, „margaspalvės
visuomenės“ tolerancija) ir t.t., ir pan. Reikia pripažinti, kad
jie turi be galo daug visokių idėjų kaip galutinai transformuoti
pasaulį. Juk taip ir pasakė Eurovizijos transvestitas Končitas
– jie įsitikinę, kad dabar jau nesustabdomi!
A.L.: Tėvas gamina
Austrijoje dešras, o sūnus – Končitas Wurst’as-Dešra – varo
austrus ir kitus europiečius iš proto… Juk, kaip žinia, „wurst“
vokiečių kalboje ir reiškia būtent dešrą, o žargone dar ir
vyrišką organą, kai tuo tarpu žodis „conchita“ ispanų kalbos
žargone reiškia priešingai – moterišką. Su bepročiais
lengviau susitvarkyti, palenkti savo valiai…
Žydų rankose – viso pasaulio
masinės informacijos priemonės, visa kino pramonė. Apie tai jau
praeito šimtmečio pradžioje, kaip jūs puikiai žinote, jau
kalbėjo Henris Fordas. Šiandien nėra beveik nei vieno Holivudo
filmo, kuriame nebūtų kokio lytinio iškrypimo propagandos. Man nuo
jų alergija. Peržiūriu kartais internete ir Amerikos žydų
kontroliuojamą spaudą – nieko nesiskiria nuo sovietinės, viena
propaganda, kreivi veidrodžai.
Bet niekaip negaliu atsikratyti
minties, kad yra dar viena holokausto propagandos priežastis –
tiesiog elementarus noras pasipelnyti.
V.A.: Be jokios abejonės.
Lietuvoje, kiek žinau, yra juk išleista garsioji profesoriaus
Normano Finkelšteino knyga „Holokausto industrija“. Ten
viskas labai aiškiai paaiškinta.
Štai, pavyzdžiui, prieš kažkiek
metų susidomėjęs sekiau pranešimus apie tai kaip kažkokia
Kanadoje gyvenanti Regina Epštein bylinėjosi su Lietuvos valdžia
dėl kažkokio neva tai jai priklausiusio pastato Vilniaus centre. Ta
komedija (greičiau absurdiška tragikomedija) užtruko beveik 10
metų, kol pagaliau Lietuvos valdžia, pasaulinės žydijos
spaudžiama, nusileido ir atidavė poniai Epštein vieną gražiausių
namų Vilniuje. Tuos rūmus jinai iškart pardavė kažkokiems
gruzinams mafijozams ir į savo kišenę įsidėjo 7 milijonus litų.
Pagal to meto kursą – beveik du milijonus dolerių! Manau, tas
pastatas jai „priklausė“ tiek pat kaip man „priklauso“ kokia
nors, sakysim, Jeruzalės apgriuvusi siena, į kurią religingi žydai
melsdamiesi baksnoja galvomis. Vėliau pasirodė straipsnis, kad tas
didžiulis namas prieš karą neva priklausęs kažkokiam jos
giminaičiui Isakui Špaizeriui, kuriam vokiečiai neva tai nukirtę
galvą. Štai tokia mitologija.
Čia galima, aišku, dar būtų
pradedėt 128 milijonus litų, kuriuos kaip „kompensaciją už
skriaudas“ pasaulio žydijai atseikėjo pati Lietuvos valdžia. Ir
taip galima tęsti be galo. Izraelio politikas, buvęs ilgametis
užsienio reikalų ministras Abba Ebanas kartą, turbūt juokais,
pastebėjo, kad „nėra kito tokio puikaus biznio kaip Šoa
biznis“ (angl. „There’s no other business like Shoah
business.“). Ir, suprantama, kiekvienas verslininkas nori savo
verslą plėtot. „Holokausto atminimas turi tapti augimo
industrija“ (angl. „Holocaust remembrance must become a
growth industry.“) – tiesiai šviesiai pareiškė Kehillath
Israel sinagogos Masačiusetso valstijoje rabinas Viljamas
Hamiltonas.
A.L.: Turbūt todėl nėra
ko stebėtis, kodėl Izraelio užsienio reikalų ministerija pateikė
rezoliuciją Suvienytų Nacijų Organizacijai, reikalaudama, kad
holokausto švietimas taptų privalomu visame pasaulyje. Net ir
tokiose, atrodytų iš pirmo žvilgsnio jokio ryšio su žydais
neturinčiose šalyse kaip Indija, Kinija, Indonezija ar Malaizija.
V.A.: Kas dėl švietimo,
prisimenu, kad jau daugiau nei prieš dešimt metų, dar
„ikieuropiniais“ laikais, buvo straipsnis apie tai kaip
Lietuvos mokytojai važiavo „tobulintis“ į Izraelį, kad išmokt
žydiškos „tolerancijos“. Bet mes jau aptarėme, kokia tai
„tolerantiška“ šalis. Na ir paskui greitai, tais pačiais 2003
metais, pasirodė žinutė, jog startuoja Švietimo ir mokslo
ministerijos patvirtinta holokausto švietimo veiklos programa,
kuri „parengta siekiant kelti mokymo apie holokaustą kokybę,
labiau koordinuoti šioje srityje dirbančių valstybinių
institucijų ir visuomeninių organizacijų veiklą, į holokausto
švietimą įtraukti daugiau pedagogų ir besimokančiųjų“. Kad
būtų garantuotas platus švietimo apie holokaustą institucijų
tinklas. Dabar visa tai pas jus Lietuvoje jau, kiek žinau, beveik
pilnai įgyvendinta.
A.L.: Na bet, iš kitos
pusės, nesenai teko iš pačių žydų šaltinių išgirsti, kad net
ir Kinijoje nuo Marko Polo laikų taip pat gyvena žydai. Ir jų ten
– 40 milijonų. Gali būti, kad Rusijos habadininkai kiek
(tikriausia gerokai) padaugino skaičių verslo sumetimais, bet žydų
Kinijoje yra nemažai. Gal ir čia numatoma ateityje gauti kokią
nors materialinę naudą, jei finansiniai centrai iš JAV ir Europos
galutinai persikels į Pietryčių Aziją? Pradės jiems ir kiniečiai
už holokaustą ir antisemitizmą kontribucijas mokėti. Kas žino?
V.A.: Istorijos puslapiai
yra pilni pavyzdžių, kai buvo naudojamasi principu „tikslas
pateisina priemones“. Šiandien kaip tik tai ir matome. Holokaustas
šiandien yra tapęs ne tik kad ideologiniu ginklu, bet tampa tarsi
ir kokiu religiniu kultu su dogmomis, kuriomis niekam nevalia
abejoti. Blogiausia tai, kad holokaustas šiandien naudojamas tiesiog
šantažui ir siaubingų nusikaltimų kartblanšui. Kokio atoveiksmio
dėl to galima sulaukti, aiškinti nereikia. Tačiau tuo galbūt kaip
tik ir siekiama antisemitizmo apraiškų, nes iš jų galima turėti
apčiuopiamą naudą. Antisemitizmas šiandien ir yra parankiausias
būtent patiems sionistams.
Visą šią pokalbių seriją
iliustruojame įžymiojo brazilų dailininko-karikatūristo Karloso
Latuffo piešiniais.
Tęsinys: 3-5 dalys
Tęsinys: 3-5 dalys
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą