Holokaustas: tarp tiesos ir netiesos (melo). 3-5 dalys ( Šauksmas, 2016 02 23-2016 03 12 )

Valdas Anelauskas savo paskaitų Oregono valstijos universitete metu, 2006 metai.

Pirma dalis

Antra dalis

Dr. Algimantas Lebionka pakalbino Amerikos lietuvį rašytoją Valdą Anelauską, kuris yra nepriklausomas žydų istorijos tyrinėtojas bei visuomenės švietėjas.

Dr. Algimantas Lebionka: Kalbėjote apie holokausto atminties kulto šiandienines priežastis. Gal galėtumėte trumpai aptarti ir paties holokausto priežastis?

Valdas Anelauskas: Tai išties labai platus klausimas, todėl siūlyčiau apsiriboti tik tuo, kas buvo Lietuvoje. Nieko naujo aš tikriausiai nepasakysiu, viskas seniai žinoma, tačiau pabandysiu pažvelgti į visa tai gal kiek kitokiu kampu.

Visų pirma noriu pabrėžti jog nemanau, kad koks nors normaliai mąstantis žmogus galėtų suabejoti, jog Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje vyko žydų genocidas. Taip jis tikrai vyko, todėl apie kažkokį jo „neigimą“ apskritai negali būti kalbos. Kitaip, kur tada ėmė ir pradingo beveik visi Lietuvoje gyvenę žydų tautybės žmonės? Šio fakto nepaneigsi ir niekur nuo jo nepabėgsi. Negalima nesutikti ir su tuo, kad holokaustas žydų tautai buvo ir yra pati baisiausia tragedija.

A.L.: Tačiau žydai ją vadina ir pačia baisiausia tragedija visos žmonijos istorijoje, tarsi ignoruodami kitų tautų tragedijas. O kai bandoma sakyti, kad kitų tautų išžudyta dar daugiau, tokie teiginiai paskelbiami holokausto neigimu ir tai sakantis žmogus automatiškai tampa žydų priešu.

V.A.: Taip yra manyčiau todėl, kad genocido „monopolininkams“ konkurentų nereikia. Lietuvoje gerai žinomas E.Zuroffas kartą yra pareiškęs, kad esą visiškai nepriimtini „išpuoliai prieš unikalų holokausto statusą“. Nesuprantu, kame tas unikalumas? Ir kodėl? Būta juk istorijoje ir kitų genocidų. Ir net didesnių už žydų. Vien indėnų kiek Amerikoje buvo išžudyta!..

A.L.: Iš pačios žydų istorijos taip pat kai ką galima prisimint. Štai Purimo šventė. Purimas yra švenčiamas atminti patį kruviniausią pogromą istorijoje, kurį surengė judėjai beginkliams persams. Kaip liudija viena iš Senojo Testamento knygų, „Esteros knyga“, žydai per vieną dieną sunaikino net 75 800 persų su žmonomis ir vaikais. Daugelio tautų istorijoje žinoma nemažai masinio žmonių naikinimo pavyzdžių, bet nė viena tauta pasaulyje nesiryžo žmonių skerdynių iškelti į religinės šventės aukštumas, o prisiminimą apie kruviną pogromą įjungti į savo tarnystės Dievui ritualą, ir šią genocido šventę padaryti viena didžiausių švenčių.

V.A.: Ne paslaptis, kad Biblijoje, ypač toje Senojo Testamento dalyje (Penkiaknygėje), kuri ir sudaro žydų Torą, yra daugybė tokių vietų, kur tiesiog skatinami panašūs genocidai. Senasis Testamentas apskritai yra tarsi kokia masinių žudynių kronika. Toroje žydams net liepiama sunaikinti visas tautas, nerodant joms jokio gailesčio (Pakartoto įstatymo knyga 7:16), reikalaujama, kad užkariavę kokį miestą nužudytų visus to miesto gyventojus, ir vyrus ir moteris, ir kūdikius, ir senelius; taip pat užmuštų visus gyvulius ir paukščius ir aplamai visa kas gyva, o taip pat net ir visus medžius ir krūmus iškirstų ir sudegintų. Po to kai visa gyvybė sunaikinta, tada žydai privalo sugriauti visus užkariauto miesto pastatus ir sunaikinti visus daiktus ir meno kūrinius. Negalima naikinti tik aukso ir sidabro; juos reikia kruopščiai surinkti ir perlydyti, kad būtų „sunaikinta pagoniška dvasia“, o tada jau galima naudoti savo reikalams. Taip žydai ir darė. Jie tais bibliniais laikais užkariavę Palestinoje kiekvieną miestą nušluodavo nuo žemės paviršiaus.

A.L.: Jau kalbėjome apie tai, kad maždaug tą patį izraeliečiai daro Palestinoje ir dabar. Ten šiandien vykdomas tikrų tikriausias palestiniečių tautos genocidas.

V.A.: Taip, tačiau būta istorijoje nepalyginamai didesnių genocidų, prieš kurios ir žydų holokaustas nublanksta. Pagaliau, jeigu ir tikėt, kad žydų holokausto aukų „oficialus“ skaičius 6 milijonai atitinka tikrovę, tai pavyzdžiui vien 1917-1989 metais komunistai visame pasaulyje išžudė net virš 100 milijonų žmonių- dešimtis milijonų Tarybų Sąjungoje ir Kinijoje, beveik trečdalį Kambodžos gyventojų. O kur dar Tibetas, kur Šiaurės Korėja? Vien Pavolgio badas 1921-1922 metais tai irgi buvo juk tikrų tikriausias genocidas. Bolševikams atėmus („išbuožinus“) Pavolgio valstiečių maisto atsargas, bado mirtimi tada mirė daugiau nei 7 milijonai žmonių! Apskritai juk „kulakų“ (liet. „buožių“) sistemingas naikinimas tuo metu Rusijoje buvo kasdienybė. 1918-1929 metais bolševikai nužudė maždaug tarp 10 ir 15 milijonų valstiečių (ir tai neskaitant mirusių bado mirtimi). Net pats Stalinas yra Čerčiliui pasakęs, kad prievartinė kolektyvizacija Rusijoje neva tai kainavo apie 10 milijonų žmonių gyvybių. Na o kur dar 1932-1934 metų holodomoras Ukrainoje, kai dirbtinai sukelto badmečio pasekoje mirė irgi apie 10 milijonų žmonių? Ukraina tada prarado apie 25 procentus savo gyventojų. Kasdien po 25 tūkstančius žmonių, 1000 – kas valandą, 17 – kas minutę! Tokio masto katastrofa yra išties unikaliausia visos Europos istorijos kontekste. Ir manau ne tik Europos.

A.L.: Tačiau, kažkodėl visos šios tragedijos taip neeskaluojamos, nepadaromos neliečiamomis ir šventomis. Kodėl komunistų aukos yra mažesnė tragedija, negu nacių aukos? Čia nori nenori peršasi mintis, kad žydai galbūt išties perdeda savo „unikalius“ nuostolius?

V.A.: Labai teisingai neseniai pasakė Holivudo žvaigždė Natali Portman, pati žydų kilmės, net gimusi Izraelyje, kad „holokaustas nėra didesnė tragedija, nei kitų tautų genocidai“. Ji pasmerkė dabartinį holokausto kultą ir netgi sakė: „Mums, žydams, vertėtų atsisakyti paranoidinės paradigmos, pagal kurią mes visuomet esame aukos“.

Tačiau kaip žinia, šiandieniniame pasaulyje taip sakyti jau vos ne nusikaltimas. Gi man tai argumentas „nedrįsk abejoti, nes yra taip, kaip aš sakau“ apskritai nepriimtinas. Ypač, kai beapeliacine „žydšaudžių“ etikete yra ženklinami ko ne visi iš eilės jau nebeturintys galimybės įrodyti savo nekaltumo seniai mirę lietuviai, tarp kurių nemažai būta ir mūsų tautos išsivadavimo kovų didvyrių, tokių kaip Juozas Brazaitis-Ambrazevičius ar partizanų vadai Adolfas Ramanauskas-Vanagas bei Jonas Noreika-Generolas Vėtra. Ant jų atminimo dergia šiandien kas tik netingi. Na o dabar dar štai ir tos kažkokios Vanagaitės knygiūkštė pasirodė. Taip kad užtenka vien tik gintis ir gintis. Seniai laikas smogti mūsų tautos dergikams atgal. Ir taip, kad per mažai nepasirodytų.

Pagaliau, kai žydai nuolat kalba apie jų tautiečių išžudymą Lietuvoje, jie, manau, turėtų kalbėti ne tik apie tai, kas juos žudė, ir kiek išžudė, o „kodėl?“. Būtent – turėtų kalbėti apie priežastis. Juk ne paslaptis, kad pasaulyje nieko nebūna „šiaip sau“.

A.L.: Nejaugi atsakymas į šį klausimą galėtų būti pateisinimas žydų žudynėms?

V.A.: Jokiu būdu ne! Tačiau tai galėtų daug ką paaiškinti. Ar jums nekyla klausimas, kodėl žydai, nuolatos pabrėždami savo tautos netektis, niekad nekalba apie tai, kodėl būtent juos norėta nušluoti nuo Žemės paviršiaus?

A.L.: Aišku, kad kyla, ir net labai dažnai. Juk dar niekam nėra pavykę paaiškinti, kodėl būtent žydai visais žmonijos civilizacijos laikotarpiais visur buvo visada laikomi svetimais. Manau, kad kiekvienam veiksmui, koks jis bebūtų, turėtų būti ir paaiškinimas. Iš kur atsirado antisemitizmas, kaip pasaulinis reiškinys. Negali būti, kad tik iš pavydo tai tautai.

V.A.: Iškilusis lietuvių rašytojas Jonas Mikelinskas, labai daug rašęs šia tema, ne kartą savo rašiniuose klausė: ,,KODĖL“ arba ,,Kada KODĖL pavirs TODĖL?“. Jis skatino iš esmės aiškintis žydų genocido priežastis, siekiant kad toks reiškinys niekad nepasikartotų. Rašytojas ypač stebėjosi kai kurių žydų teigimu, kad neva tai „suvokti ir paaiškinti holokaustą iš viso nėra įmanoma“.

A.L.: Tačiau kodėl niekas net ir nebando to paaiškinti, kodėl viešai nediskutuojama apie holokausto priežastis?

V.A.: Manyčiau todėl, kad žydų tiesiog bijoma. Kaip yra Biblijoje parašyta, kad „bijodami žydų, visi privengė viešai kalbėti“ (Jono 7:13). Taip ir susidaro įspūdis, kad tikrąją holokausto priežastį galbūt apskritai norima nuslėpti. Ir panašu, kad vien mesdami kaltinimus kitiems, keldami reikalavimus atsiprašyti bei atgailauti, apie priežastis labiausiai ir vengia kalbėti patys didžiausi holokausto unikalumo propagandistai, tokie kaip Katzas su Zuroffu.

A.L.: Gal todėl nemažai visuomenės daliai ir kyla įtarimas, kad žydams slėpti holokausto priežastis, vaizduojant save amžinai nuskriaustaisiais, yra tiesiog naudinga.

V.A.: Na bet apie tai, kokią reikšmę holokaustas turi šiandien, taip vadinamoje „Naujoje Pasaulio Tvarkoje“, mes gi jau kalbėjome. Kaip ten bebūtų, kartoju, nėra ir negali būti pateisinimo masinėms žudynėms. Jokioms! Ypatingai kada žudomi niekuo nekalti žmonės. Todėl šiandien yra už viską svarbiau žinoti ne tik kas įvyko, bet ir kodėl įvyko – kad tai niekada nepasikartotų.

A.L.: Pažiūrėkime atidžiau į Lietuvos įvykius, paanalizuodami priežastis. Taip atrodo, kad tie lietuviai, kurie 1941 metais buvo nusistatę prieš žydus, jiems jautė priešiškumą todėl, kad žydai aktyviai rėmė komunizmą. To lietuviai iš jų nesitikėjo.

V.A.: Žydų tautinė mažuma ne vieną šimtmetį gyveno tarp lietuvių ir nepatyrė jokios diskriminacijos. Jau nuo pat įsikūrimo Lietuvos žemėje žydai galėjo jaustis esą lygiateisiai visuomenės nariai. Ką ten lygiateisiai, pagal Lietuvos statutą jie buvo net prilyginami bajorams! Lietuvoje gyvendami, žydai išsaugojo būdingiausius savo tautybės bruožus, liko ištikimi savo religijai. Vilnių net vadino Šiaurės Jeruzale. Žodžiu, mūsų Lietuva jiems buvo tikrai svetingas kraštas.

Ko, beje, niekaip nepasakytum apie tai kaip patys žydai žiūrėjo į lietuvius. Žydai juos tiesiog niekino. Jurijus Sliozkinas savo įžymiojoje knygoje „Žydų šimtmetis“, kuri išversta ir į lietuvių kalbą, pavyzdžiui, rašo, kad Lietuvos žydai kalbėdami apie kaimynus nežydus, juos vadindavo „šerec“ ar „šroce“, kas jidiš kalboje reiškia roplius. Kalbėdami apie valgančius, geriančius arba miegančius lietuvius, vartodavo žodžius, šiaip taikomus gyvuliams. [psl. 124]

A.L.: Lietuvoje į žydus iš tiesų buvo žiūrima nepalyginamai geriau, negu, sakysim, kaimyninėje Lenkijoje. Jau nekalbant apie Rusiją ar Ukrainą.

V.A.: Todėl lietuviai niekaip ir negalėjo suprasti, kodėl kai 1940 metais į Lietuvą įsiveržė Raudonoji armija, daugelis žydų pasitiko ją su gėlėmis. Štai, pavyzdžiui, rašytojas Vincas Krėvė papasakojo savo memuaruose, kad kai 1940 metų birželio 15-tą Raudonosios armijos daliniai žygiavo Kauno gatvėmis „minios nuliūdusių lietuvių balsu raudojo ir tiktai žydai džiaugėsi, jų moterys užvertė Raudonosios armijos kareivius gėlėmis“. [Vincas Krėvė, Bolševikų invazija ir liaudies vyriausybė, Vilnius, 1992, p. 36.] Na, jeigu Vincas Krėvė kažkam ir ne autoritetas, tai galima tada pacituoti ką apie tos pačios dienos įvykius Kaune liudija kita pusė. Štai žydas Haris Gordonas rašo savo memuaruose, kad kai Kauno žydų bendruomenė pamatė tarybinius tankus, „Mes pajutome visaapimantį džiaugsmą. Kiekvienas glėbesčiavo ir bučiavo vienas kitą, savo namiškius, kaimynus, kaip lyg tai Mesijas būtų atėjęs“. [H. Gordon, The Shadow of Death: The Holocaust in Lithuania, University Press of Kentucky, 1992, p. 9.]

A.L.: Nenuostabu, kad lietuviams tai buvo pati baisiausia išdavystė. Pavyzdžiui, mano seneliams ir tėvams, kurie buvo šių įvykių liudininkais, toks žydų kolaboravimas su okupantais buvo tikras šokas.

V.A.: San Franciske gyvenantis Amerikos lietuvis teisininkas Donatas Januta prieš penkis metus Čikagos lietuvių laikraštyje „Draugas“ paskelbė straipsnį, kuriame pateikta labai daug vertingos informacijos apie šį mūsų istorijos periodą. Savo straipsnyje jis, pavyzdžiui, cituoja Jeruzalės Hebrajų universiteto žydų istorijos profesorių Dovą Leviną, gimusį 1925 metais Kaune, kuris būdamas uždarytas Kauno gete dalyvavo žydų pogrindyje, o paskui netgi kovėsi Vilniaus krašte kaip raudonųjų partizanų būrio „Mirtis užkariautojams“ narys. Iškart po karo emigravo į Palestiną. Yra parašęs 12 knygų ir apie 350 straipsnių apie žydų istoriją.

1995 metais buvo išleista jo net 30 metų rengta knyga „Mažesnė iš dviejų blogybių“ (The Lesser of Two Evils), kurią aš taip pat perskaičiau. Joje tiek daug informacijos ir faktų, kad būtų galima cituoti ir cituoti. Knygoje profesorius Levinas aprašo Lietuvos ir bendrai Rytų Europos žydų gyvenimą 1939-1941 metais. Jis pasakoja, kad kai 1940 metų birželyje Raudonoji armija įžengė į Vilnių, žydų laikraštis „Vilner Tog“ didžiausia pirmo puslapio antrašte paskelbė „Žydiškas Vilnius iškilmingai priima Raudonąją armiją“ ir išspausdino net kelis tokio pat nusiteikimo straipsnius. [p. 117] Kai rusų tankai pasirodė Vilniuje, kažkas sušuko „Tegyvuoja sovietų valdžia!“ ir visa minia džiaugsmingai šaukė kartu… [p. 33] Ir čia pat knygos autorius pabrėžia, kad minioje kažin ar buvo nors vienas nežydas. Žydų profesorius toliau pasakoja: „Visoje Lietuvoje žydai, daugiausia jauni žydai, ypač ryškiai matėsi tose miniose žiūrovų, kurios tiesiog spiegė iš pasitenkinimo, kai Raudonosios armijos voros artinosi prie miestų. Ypač džiaugėsi komunistų partijos ir kitų kairiųjų organizacijų, kuriose, kaip buvo minėta, žydų dalyvavimas buvo palyginti gana didelis, nariai. Nežydai lietuviai toje minioje, nekęsdami sovietų invazijos, graudžiai liūdėdami dėl prarastos savo nepriklausomybės, pastebėdavo ir smerkė tokį žydų elgesį“. [p. 36]

A.L.: Įdomu, kad šis, iš Lietuvos kilęs žydas litvakas, sąžiningai aprašė, kaip 600 metų Lietuvoje ramiai gyvenę žydai, pačios baisiausios nelaimės lietuviams dienomis staiga ėmė ir atsiskleidė esantys jų priešai.

V.A.: Toliau D. Levinas rašo, kad jo tautiečiai 1940-aisiais ne tik kad su gėlėmis sutikinėjo raudonžvaigždžius tankus, bet kad labai daug žydų okupuotoje Lietuvoje iškart užėmė svarbias pareigas naujos valdžios ir komunistų partijos įvairiose struktūrose. Pačiomis pirmosiomis dienomis po Raudonosios armijos įžengimo žydai buvo ypač aktyvūs steigiant naujos valdžios įstaigas, jie buvo skiriami į atsakingas pareigas milicijoje ir NKVD, – atvirai rašo žydų istorijos profesorius. Tai buvo tie, kurie sudarė represinio aparato branduolį, sudarinėjantį tremtinių sąrašus.

Esu įsitikinęs, kad analizuojant žydų tragediją, negalima pamiršti vieno pagrindinių fizikos dėsnių – kiekvienas veiksmas turi savo atoveiksmį. Deja, kartais veiksmo ir atoveiksmio kiekybinė bei kokybinė išraiška gali būti nelygiavertė. Kas ir atsitiko. Kai nukentėjo visiškai nekalti žmonės.

Čia galiu priminti, ką po bolševikų revoliucijos vienas Maskvos rabinas pasakė Trockiui, kad nors revoliucijas daro trockiai, bet atsakyt už tai paskui visada tenka bronšteinams. Kaip žinia, Trockio tikra pavardė buvo Bronšteinas.

Aš puikiai galiu įsivaizduot, ką jautė dauguma lietuvių, matydami savo kaimynų žydų išdavikišką elgesį. Jei pats būčiau tuo metu gyvenęs, įsivaizduoju, kad taip pat būčiau reagavęs su pykčiu ir neapykanta.

A.L.: Tikriausiai, profesorius Levinas nėra vienintelis, kas apie visa tai atvirai parašė?

V.A.: Žinoma, faktus, kuriuos pateikia istorikas D. Levinas randame ir kituose šaltiniuose. Daugybėje! Jūs pradžioje paminėjote prieš dešimt metų Lietuvos laikraštyje „Kauno diena“ buvusį apie mane straipsnį, na tai jame autorius citavo istorikę Nijolę Maslauskienę, pasak kurios Tarybų Sąjungai okupavus Lietuvą, Kaune komunistų partijoje buvo net 76 procentai žydų! Kaip paliudijo žymus Lietuvos žydų rašytojas Jokūbas Josadė, būdamas žurnalistu 1940 metais jis galėdavęs su naujosios valdžios atstovais savo gimtąja jidiš kalba susikalbėt beveik kiekviename kabinete. [M. Josadė, „Laiškas dukrai į Izraelį“, Lietuvos rytas, 1993 m. lapkričio 3 d.]

A.L.: Lietuvos kariuomenės vadas, generolas Stasys Raštikis savo prisiminimų knygoje „Kovose dėl Lietuvos“ (1957) mini daugybę žydų NKVD-istų pavardžių ir kad, jį 1940 metais medžiojo tarybinės Lietuvos bolševikų saugumo (NKVD) viršininkas majoras Gladkov (žydas, prisidengęs rusiška pavarde).

V.A.: Taip, Piotras Gladkovas okupuotoje Lietuvoje buvo pirmasis valstybės saugumo komisaras. Bet ar jis tikrai žydas – negaliu teigti. Tačiau ko vertas faktas, kad Lietuvoje, iškart po okupacijos, 1940 metais buvo sudaryta speciali komisija, kuri sprendė, kokius „liaudies priešus“ sušaudyti, kokius įkalinti, o kokius ištremti į Sibirą. Ir toje komisijoje buvo tik vienas lietuvis – kažkoks Kazys Micevičius. (Nieko apie jį nežinau, informacijos nepavyko surasti.) Visi kiti – Eusiejus Rozauskas, Icikas Dembo, Judita Komodaitė, Fridas Krastinis ir Danielius Todesas – žydai – gerai žinomi lietuvių tautos budeliai. Eusiejus Rozauskas, pavyzdžiui, buvo NKVD Tardymo skyriaus viršininkas. Šis žydas čekistas 1941 metais be skrupulų išsiuntė 308 lietuvius į Červenę sušaudyti. Lietuvos teritorijoje karo pradžioje buvo nužudyta daugiau nei tūkstantis politinių kalinių, iš kurių net 99 procentai – lietuviai. Nemažai politinių kalinių buvo spėta išvežti iš Lietuvos ir nužudyti Rusijoje bei Baltarusijoje. Buvo net oficialus terminas, užfiksuotas čekistų dokumentuose, – evakuacija pagal pirmą kategoriją. Kitaip sakant – sušaudymas. Kartais vietiniai čekistai žudė Lietuvos politinius kalinius net nelaukdami nurodymų iš Maskvos.

Per stebuklą išlikęs gyvas po žvėriško kalinių sušaudymo Červenėje Lietuvos kariuomenės pulkininkas Jonas Petruitis visa tai paskui išsamiai aprašė savo atsiminimų knygoje „Kaip jie mus sušaudė“, kurią aš perskaičiau, beje, kadaise dar pogrindžio savilaidos išleistą.

Arba, pavyzdžiui, Danielius Todesas, kuris buvo NKVD Slaptojo politinio skyriaus viršininkas. Jo pavardę galima surasti ne viename 1940-1941 metų NKVD represiniame dokumente. Šis aukšto rango čekistas buvo turtingos Kauno žydų šeimos atžala, trumpai net studijavęs architektūrą užsienyje, bet netrukus įsitraukęs į komunistinį judėjimą Lietuvoje. Paskui, pokario metais jis dirbo Kauno saugume ir tardė jauną kunigų seminarijos klieriką Alfonsą Svarinską (cituoju iš Stasio Stungurio straipsnio „Lietuvos istorijos vertimas pagal Leonidą Donskį bei Zingerius“): „Danielius Todesas – smulkaus sudėjimo žydelis, neaukšto ūgio, trumpų rankų. Tad neturėjo smūgio. Ateidavo į tardymo kambarį du stipruoliai, tada Danielius išeidavo ir palikdavo jiems savo auką. Grįžęs rasdavo Alfonsą sudaužytą ir sukruvintą. Sadistas paduodavo Alfonsui nosinaitę nusišluostyti kraują ir paklausdavo:

– Kaip jautiesi?

– Aš daugiau taip nebegaliu. Imkite ir kartą užmuškite mane, – atsakydavo Alfonsas.

– Taip ir bus: mirti nemirsi, bet ir gyventi negyvensi, – reziumavo Todesas.

Tokios scenos tęsėsi per visą tardymą.“

A.L.: Žmonės pasakojo, kad per tardymus tas D.Todesas mėgdavo išprievartauti tardomas moteris. Paskui jis, beje, buvo paskirtas Enciklopedijų, žodynų ir mokslo literatūros leidyklos direktoriumi.

V.A.: Panašių čekistų, priklausiusių būtent žydų tautai, Lietuvoje buvo labai nemažai. Deja. Todėl, atgavus Lietuvai nepriklausomybę, buvusiems politiniams kaliniams ir kilo idėja surinkti kaip galint daugiau medžiagos ir faktų apie žydus, vykdžiusius genocidą Lietuvoje. Tačiau tą daryti oficialiai buvo sutrukdyta! Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras dabar jau ir išvis paverstas vos ne vien tik holokausto tyrimo centru. Tai, be abejo, buvo ne šiaip sau padaryta.

Tačiau apie Lietuvos žydus enkavedistus yra žinoma nemažai. Žinomos kai kurių jų pavardės. Tai Levas Berkovičius, Michailas Bidinskis, Gilelis Blochas, Moisiejus Breneris, Grigorijus Feigelsonas, Leonas Finkelšteinas, Chaimas Frenkelis, Chanonas Gamzė, Isakas Goldbergas, Giršas Grožnikas, Maksas Kaplanas, Nachemija Karpis, Samuilas Kerbelis, Isakas Leščinskis, Faivas Levitacas, Borisas Piščikas, Leivikas Plotkinas, Aleksandras Slavinas, Markas Štarkmanas, Isakas Šulga, Danilas Švarcmanas, Jakovas Vicas, Kasrielis Vildikanas, Moisiejus Vilenskis, Izrailis Zaidenvurmas… Galima būtų paminėti ir jų laipsnius bei postus tuometinės valdžios represiniame aparate, tačiau tai tiesiog užimtų pernelyg daug vietos. Pagaliau, internete juk galima nesunkiai visą tą informaciją susirasti. Nieko naujo aš čia nepasakiau, tačiau tai reikia nuolat kartoti, kad būta tarp žudikų Lietuvoje ne tik „mūsiškių“, bet ir „jūsiškių“.

A.L.: Būtent, nes šiandieniniai katzai, zuroffai ir jiems patarnaujančios „šiksos“ vanagaitės, visur kiša tik Lietūkio garažo žudynių Kaune atvejį.

V.A.: Bet tai juk buvo tiesiog linčo teismas enkavedistams. Kai karo apimtame Kaune buvo sužinota, kaip buvo pasielgta su Pravieniškių kalėjime kalėjusiais politiniais kaliniais, žmonės tiesiog neiškentė. Pravieniškėse visus nužudė nesirinkdami – net prižiūrėtojus ir jų šeimas.

Tuo tarpu holokausto „švietėjai“ nėra linkę paaiškinti, kodėl tarp tų Lietūkio garaže nužudytų NKVD darbuotojų Kaune buvę tiek daug būtent žydų. Ir ne vien tiktai Kaune. Kai kurias pavardes aš tik ką išvardinau. Kaip rašo disidentas Stasys Stungurys: „Žinoma, karui prasidėjus, naciai pasinaudojo kai kurių lietuvių, patyrusių smurtą okupacijos metais, neapykanta. Tačiau vargu ar galėjo likti abejingas dar vakar mušamas ir kankinamas kalinys, kitą dieną sutikęs savo prievartautoją? Kas suformavo ir nulėmė jo kerštą? Ar ne tie patys NKVD smurtautojai?“

A.L.: Čia turbūt ir yra geriausias atsakymas į šviesios atminties J. Mikelinsko klausimą „kodėl?“.

V.A.: Tačiau žydai kažkodėl už savo tautiečių kruvinus darbus mūsų neatsiprašė ir neatlygino lietuvių tautai jokios žalos – nei materialinės, nei moralinės. Tuo tarpu Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas, lankydamasis Izraelyje, atsiprašė žydų tautos už kai kurių lietuvių žydams padarytas skriaudas. Bet panašų pareiškimą turėtų padaryti ir žydų valstybės vadovai. Deja, tokio gesto nesulaukta.

A.L.: Ir nesulauksime.

V.A.: Aš jokiu būdu nesakyčiau, kad visi žydai buvo komunistais ar enkavedistais. Tokių buvo, palyginus su Lietuvoje tada gyvenusių žydų skaičiumi, tikriausia mažuma. Kaip ir tarp lietuvių buvo nedaug žydšaudžių. Tačiau jeigu kalbama apie atskirus Lietuvos piliečius, talkinusius vokiečiams, tai tą patį galima pasakyti ir apie atskirus žydus, kurie talkino raudoniesiems okupantams ir žudė lietuvius. Tie keli šimtai (gerai, nežinau, gal net ir keli tūkstančiai) lietuvių, kurie žudė žydus, nesudaro net 0,1% lietuvių tautos, tačiau žydai, sudarydami tada tik apie 8 procentus Lietuvos gyventojų, sudarė net 30% NKVD ir MGB struktūrų darbuotojų, o dažnai buvo ir vadovais. Todėl eskaluojant visos mūsų tautos kolektyvinę kaltę prieš žydus nepamirškime kalbėti ir apie pačių žydų atsakomybę dėl NKVD budelių. Tačiau ar žydai pagalvoja apie tai?

4 dalis. (Šauksmas, 03 03 2016)

Dr. Algimantas Lebionka: Kai žydai, Lietuvoje patys padarę labai daug nusikaltimų, dabar kiekviena proga kaltina lietuvius dėl holokausto, savaime kyla klausimas: kodėl? Kodėl vieniems – kolektyvinis šventumas, o kitiems – pastovi kolektyvinė kaltė? Visa tai primena Jom Kipuro šventę ir „atpirkimo ožį“, ant kurio šios religinės šventės metu perkeliamos visos žydų tautos nuodėmės. Juk jei kalbame apie karo nusikaltimus Lietuvoje, tuomet apie žydų dalyvavimą represijose prieš lietuvius, jų naikinime bei trėmime į Sibirą, reikia kalbėti nė kiek nemažiau negu apie lietuvių dalyvavimą žydų šaudyme. Tačiau apie tai – tylima.

Valdas Anelauskas: Būtent. Juk ne be reikalo sakoma, jog pati geriausia gynyba – puolimas. Jei kitus pastoviai kažkuo kaltinsi, mažesnė tikimybė, kad tie kiti į tavo paties kaltes atkreips dėmesį. O kalčių tai pas visus yra, niekas nėra šventas. Tačiau viena tauta kažkodėl yra taip įsijautusi į tarsi kokių dievo avinėlių vaidmenį, kad, kaip liaudies patarlė sako, kito akyje ir krislą mato, o savo akyje – nė rąsto nepastebi.

A.L.: Tai kad čia ne tik liaudies patarlė, bet ir Šventajame Rašte parašyta: „Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?“ (Mato 7:3). Reikia visiems prisipažinti savo kaltes – tiek lietuviams, tiek žydams.

V.A.: Bet pirmiausia būtina tiesiog suprasti, kad ne visi lietuviai šaudė žydus ir ne visi žydai buvo enkavedistais. Ir vienų, ir kitų buvo mažuma. Todėl nėra ir negali būti kažkokios kolektyvinės kaltės vieniems prieš kitus. Buvo taip pat juk ir žydų Lietuvoje, nukentėjusių nuo komunistų nemažiau už lietuvius. Pažinojau pats vieną žydaitę, kurios seneliai dar 1940 metais buvo ištremti į Sibirą ir tokiu būdu tikriausiai išvengė paskui jiems grėsusios pražūties.

A.L.: Tačiau, iš kitos pusės, tereikia tik prisiminti, pavyzdžiui, kad ir Rainių žudynes, ir panašias akcijas įvairiose kitose Lietuvos vietose, žudant ir tremiant niekuo nekaltus žmones.

V.A.: Taigi, niekur nepabėgsi nuo faktų, kas buvo tada viso to raudonojo teroro Lietuvoje vykdytojais, kas viskam vadovaudavo. Kai kurias pavardes jau išvardinome. Beje, juk net ir buvęs Izraelio premjeras Menachemas Beginas savo atsiminimų knygoje „Baltosios naktys“ rašė, kad tardytojas, kuris labai žiauriai kankino jį Vilniaus Lukiškių kalėjime, kai jis buvo areštuotas Lietuvoje pirmosios okupacijos metu (rodos 1940-tais), buvo irgi būtent žydas…

A.L.: Niekur kitur žudynės nebuvo tokios baisios kaip Rainių miškelyje. Tai, ką jie leido sau ten, kraugeriškumu tiesiog pralenkia sveiką protą.

V.A.: Taip, labiau išsigimėliškus sadizmo veiksmus sunku ir įsivaizduoti. Žudynes tas nors ir paruošė pagrindinai, kaip žinia, Telšių apskrities komunistų partijos vadas Petras Raslanas (bet irgi, beje, neaiškios kilmės tipas), tarp jų vykdytojų tai gi randame žydų Gutmano, Heimano, Nachmano, Galkino pavardes.

Internete yra gan plačiai pasklidęs tų žudynių aprašymas, leidžiantis bent iš dalies atkurti kankinimų vaizdą, kuris nežmoniškai šlykštus būtent savo sadistišku žiaurumu. Būtinai reikia jį tad ir pacituoti:

„Pamačius šiuos 73 Rainų miškelyje rastus lavonus reikėjo pripažinti, kad čia komunistai pranoko patys save. Lavonai buvo žiauriai sužaloti, kai kuriais atvejais apskritai nepanašūs į žmones. Kokias pragariškas, tiesiog neįtikėtinas kančias iškentėjo Telšių kalėjimo lietuviai politiniai kaliniai, pasibaisėtinai byloja iki neatpažinimo sužaloti jų kūnai. Reikia pabrėžti, kad jie buvo kankinti tam, kad jų kankintojai patenkintų savo pašėlusią sadizmo aistrą. To siekdami, sadistai savo aukoms kankinti išgalvojo įmantriausių, sveiko proto žmogui net neįsivaizduojamų kankinimo priemonių. Jie savo kankinamas aukas svilino ant laužo, degino jas ugnimi ir elektra, plikė jų rankas ir kojas verdančiu vandeniu. Toliau, jie kankinius daužė šautuvų buožėmis, vielomis su švino gabaliukais galuose ir kitais kietais įnagiais, pjaustė juos peiliais, badė durtuvais, laužė kojų ir rankų kaulus, durtuvais badė kojų padus, nugaras, krūtines, pilvus, įvairiose kūno vietose gyviems lupo odą; kai kuriems kankiniams nupjaustė ausis, išbadė akis, ištraukė liežuvius. Daugumai kankinių galvos kiaušai sudaužyti, smegenys ištiškusios. Dar pažymėtina, kad iki pasiutimo įšėlę raudonieji buvo apimti kažkokio neregėtai šlykštaus seksualinio sadizmo. Beveik ko ne visiems kankiniams žiauriai sužaloti lyties organai, o kai kuriems nupjauti ir sukišti į burnas. Iš visko matyti, kad iki pamišimo įšėlę raudonieji dvidešimto amžiaus inkvizitoriai savo aukas taip kankino, kad kuo daugiau joms suteiktų skausmo ir galėtų savo iškrypusius jausmus patenkinti, žiūrėdami į iš skausmo besiraitančias, konvulsijų tąsomas savo aukas. Ar tai galėjo būti žmonės? Sunku patikėti. Sunku patikėti, kad būtybės, turinčios širdį ir sielą, galėjo įvykdyti tokią tragediją, kaip Rainių miškelyje.“

Nežinau, šitokius veiksmus tikriausia ir lėmė kažkokia baisi neapykanta, kylanti iš niekingumo gelmių, ar gal kerštas, kuris kyla iš ten ir yra ne kas kita kaip tiesiog neapykanta kitiems už tai, kad pats esi niekšas… Reikia manyti, kad NKVD budeliai būtent tenkino savo iškrypėlišką vaizduotę ir sadistiškus potraukius.

A.L.: Bet gal paaiškinimo reikėtų tada paieškoti ir Talmude, kur sakoma „Tob shebbe goyim harog“, t.y. kad „net ir geriausius iš gojų reikia žudyti“ (Massekhet Soferim 15:10). Kodėl niekuomet nebuvo išverstas visas Talmudas į kitas kalbas, visos jo 63 knygos?.. Ne be reikalo ten sakoma, kad perskaitęs Talmudą gojus turi apakti…

V.A.: Nežinau, gal ir taip. Religija dažnai būna įkvepia žmonėse baisius žiaurumus. Prisiminkim, ką darė užkariautojai krikščionys Amerikos indėnams. Arba ką daro šiandien kai kurie musulmonai, pavyzdžiui kad ir vadinamosios „Islamo valstybės“ teroristai. Taip kad ir žydų kilmės enkavedistai, tikėtina, gal irgi sėmėsi įkvėpimo savo religijos šventraščiuose.

A.L.: Patys jie to jau niekada nepaaiškins. Seniai tas buvo. Daugumos jų jau ir gyvų nėbėra.

V.A.: Bet ne paslaptis, kad net jeigu Lietuvos prokuratūra ir pabando apklausti žydų tautybės asmenis bent kaip liudytojus, kurių dalyvavimas akcijose prieš Lietuvos gyventojus užfiksuotas dokumentiškai, tai iš karto sukeliamas baisus triukšmas ir imama mojuoti holokausto vėzdu. Pavyzdžiui, įžymiojoje Ichako Arado knygoje „The Partisan“ (išleistoje 1979 m. Niujorke ) autorius tiesiog neįtikėtinai atvirai pasakoja apie savo „žygdarbius“, nukreiptus prieš lietuvius.

A.L.: Prisiminkim, ikiteisminis tyrimas prieš šį žydų tautybės raudonąjį partizaną, o paskui dar ir enkavedistą, vėliau ilgametį „Yad Vashem“ muziejaus vadovą Izraelio generolą Ichaką Aradą juk 2008 metais buvo nutrauktas įsikišus pačiam tuometiniam Lietuvos prezidentui Valdui Adamkui, ką jis atskleidė savo memuaruose.

V.A.: Taip, Adamkus savo knygoje „Paskutinė kadencija. Prezidento dienoraščiai“ visai atvirai ir rašo, kad būtent jo iniciatyva dėl Izraelyje gyvenančio Arado bylos buvo sušauktas Prezidentūroje specialus pasitarimas, kuriame dalyvavo jis pats, Valstybės saugumo departamento vadovas, generalinis prokuroras ir užsienio reikalų ministras. Adamkus apie šį pasitarimą rašo: „Priėjome išvadą, kad jei nėra aiškių įrodymų, patvirtinančių Izraelio piliečio Y.Arado atsakomybę už sovietinių partizanų nusikaltimus Lietuvos gyventojams, Generalinė prokuratūra turi nutraukti jam iškeltą bylą. Tai leis normalizuoti santykius su Izraeliu“. O Prokuratūra klusniai, po kelių dienų ir nutraukė ikiteisminį tyrimą pareikšdama, kad esą nesurinkta pakankamai duomenų, leidžiančių šią bylą tęsti.

A.L.: Beje, Ichakas Aradas priklausė taip vadinamai Tarptautinei komisijai, kuri „vertina“ nacių ir sovietų nusikaltimus Lietuvoje.

V.A.: Paskui, kai jau buvo pradėtas tyrimas prieš jį patį, I.Aradas pareiškė, kad neva tai Lietuvos valdžia taip siekia nuslopinti jo ryžtą įrodyti, kad lietuviai prisidėjo prie žydų žudynių. Taip pat jis pareiškė, kad šiuo tyrimu Lietuva stengiasi įtikinti pasaulio visuomenę, kad ne tik lietuviai žudė žydus, bet ir atvirkščiai. Tuomet Aradui Lietuvoje pateikti kaltinimai sukėlė baisų Izraelio pasipiktinimą. Jų žiniasklaida mūru stojo už jį, itin pabrėždama jo nuopelnus keliant klausimą dėl lietuvių dalyvavimo žydų žudymuose.

A.L.: Kalbėjome apie 1940-1941 metus, bet juk buvo panašių į Rainių žudynes nusikaltimų nemažai ir karo metais, ir paskui po karo.

V.A.: Karo metais bene garsiausios buvo Kaniūkų kaimo žmonių žudynės. Tai – bene pats didžiausias raudonųjų partizanų nusikaltimas Lietuvoje, pati žiauriausia žydų teroristinė akcija, virtusi tikromis skerdynėmis.

Daugumos istorikų nuomone, užpuolimo priežastis buvo tai, kad Kaniūkų kaimo gyventojai aktyviai priešinosi raudonųjų partizanų savivalei ir smurtui. Chaimas Lazaras, pats buvęs partizanas, Kaniūkų akcijos dalyvis, savo įžymiojoje knygoje „Destruction and Resistance: A History of the Partisan Movement in Vilna“ (Naikinimas ir pasipriešinimas: Vilniaus partizanų judėjimo istorija), išleistoje Niujorke 1985 metais, rašė, kad partizanai nusprendė Kaniūkus tiesiog sulyginti su žeme, kad būtų pamoka kitiems.

Speiguotą 1944 metų sausio 29-tos rytą maždaug 150 raudonųjų partizanų, apsiginklavusių šautuvais, automatais, kulkosvaidžiais ir granatomis, užpuolė tą kaimą. Užpuolikams, kurių dauguma buvo žydai, vadovavo Lietuvos komunistų partijos veikėjai Genrikas Zimanas ir Jakovas Preneris. Abu irgi žydai.

Štai dar kelios Kaniūkų kaimo naikintojų pavardės, kurias tyrėjams pavyko iš įvairių atsiminimų knygų surankioti: Paulas Bagrianskis, Fania Brancovskaja, Šlomo Brandas, Leizeris Codikovas, Dima Gelpernas, Chaimas Jelinas, Šmuelis Kaplinskis, Isakas Kovalskis, Aba Kovneris, Šlomas Morelis, Avraša Raselis, Jankelis Ratneris, Grigorijus Smoliakovas, Dovydas Teperis, Peisachas Volbė, Moisiejus Rubinsonas, Israelis Veisas, Zalmanas Voložnis, Leiba Zajacas, Abramas Zalesnikovas minėtasis Chaimas Lazaras… Buvo ir daug kitų, bet pavardės jų, deja, kolkas nežinomos.

Vidurnaktį jie prisiartino prie kaimo ir užėmė pozicijas. Buvo įsakyta nepalikti nė vieno gyvo žmogaus, sunaikinti visą turtą. Signalas buvo duotas prieš pat auštant. Per kelias minutes kaimas buvo apsuptas iš trijų pusių. Iš ketvirtos pusės kaimą juosė upė ir vienintelis jos tiltas buvo partizanų rankose. Ūkininkai užsidarė savo namuose. Stvėrę iš anksto paruoštus fakelus užpuolikai degino namus, tvartus, klėtis, nesiliaudami šaudė jų kryptimi. Taipogi ant stogų ėmė mėtyti rankines granatas, kurioms sprogus, namai užsidegdavo. Tada ūkininkai ėmė bėgti iš trobų į gatves. Valstiečiai pusnuogiai šokinėjo pro langus, bandydami pabėgti. Bet visur jų tykojo mirtinos kulkos. Partizanai puolė juos persekioti, šaudyti į vyrus, moteris ir vaikus. Daug kas bandė šokti į upę ir plaukti į kitą krantą, bet ir jų laukė toks pat galas.

Po valandą trukusių skerdynių kaimo vietoje liko rymoti griuvėsių ir lavonų krūva. Buvo išžudyti ne tik žmonės, tarp kurių buvo 19 moterų ir 7 vaikai, bet net ir visi gyvuliai. Namai buvo sudeginti ir susprogdinti. Kaimą užpuolikai sudegino iki pamatų.

Tų skerdynių liudininkas žydų partizanas Abramas Zalesnikovas štai ką papasakojo: „Partizanai apsupo kaimą, buvo padegta, kiekvienas gyvulys ir žmogus išžudyti. Vienas partizanas, mano draugas, paėmė moterį, padėjo jos galvą ant akmens ir su kitu akmenių ją nužudė.“ Kitas žydų partizanas Paulas Bagrianskis pasakoja, kad pamiškėje buvo paguldyti nuogi šešių kaimo moterų ir dviejų vyrų lavonai. Jo būrio partizanai į tuos lavonus šaudė. Kai šovinys pataikydavo lavonui į nervą, visas lavonas sudrebėdavo ir pajudėdavo lyg gyvas. Šioje „linksmybėje“ juokdamiesi dalyvavo visi jo būrio partizanai…

A.L.: Ir niekas už tai juk nebuvo nubaustas.

V.A.: Ir nebus. Seimo narys Rytas Kupčinskas 2008 metais įteikė Lietuvos Respublikos Generalinei prokuratūrai pranešimą apie galimai dar gyvus kai kuriuos žmones, galėjusius dalyvauti šiose žudynėse. Prokuratūra tuomet ėmė ieškoti vieno iš paminėtų asmenų – buvusios partizanės Fainos Brancovskajos, norėdami išsiaiškinti, ar ji dalyvavo toje operacijoje. Tai sužinojęs, Izraelio parlamento (Kneseto) narys, tarpparlamentinės grupės „Izraelis–Lietuva“ narys Robertas Ilatovas inicijavo Knesete specialius parlamentinius klausymus, pavadintus „Dėl Lietuvos vyriausybės ketinimų patraukti teisman žydų partizanus“. Jau pats toks klausimo formulavimas reiškia, esą Lietuvos valdžia persekioja buvusius partizanus neva vien už tai, kad jie yra žydai. Jis taip pat sakė, esą Lietuvos Generalinė prokuratūra sudarė persekiotinų raudonųjų partizanų sąrašą, kuriame esą vien tik žydiškos pavardės, ir paragino Izraelio vyriausybę imtis žygių, kad būtų užkirsti „antisemitiniai veiksmai, besiribojantys su tikru žydų persekiojimu“.

Kuo visa ta istorija užsibaigė žinome. Niekuo. Kaip ir Ichako Arado. Kaip ir Nachmano Dušanskio. Lietuva pareikalavo juos išduoti, o Izraelis griežtai atsisakė tą padaryti. Valdas Adamkus, tada sėdėjęs Lietuvos prezidento kėdėje, paskubėjo Vyzentalio centro net atsiprašyti už tai, kad Lietuvos prokuratūra išdrįsusi ieškoti liudininkų apie karo nusikaltėlius žydus. Taškas.

A.L.: Kalbant apie raudonųjų partizanų terorą, reikia pabrėžti, kad minėtasis Genrikas Zimanas, kuris vadovavo Kaniūkų kaimo žmonių žudynėms, tuomet ir buvo tikruoju Lietuvos sovietinio partizaninio judėjimo vadu. 1943 m. rudenį–1944 metais Zimanui būnant Komunistų partijos Pietų Lietuvos komiteto sekretoriumi, jam pavaldžiame regione kaip tik ir buvo pradėti formuoti raudonųjų partizanų būriai, kuriuose daugiausia dalyvavo būtent iš getų pabėgę žydai. Antai Trakų apskrityje būryje „Laisva Lietuva“ (vadas Jakovas Jatinas) iš 93 partizanų 54 buvo žydai, Vilniaus apskrityje būryje „Mirtis fašizmui“ (vadas Šlioma Brandtas) iš 60 – 39, „Kovos“ būryje (vadas Aronas Aronovičius) iš 76 – 58, būryje „Už pergalę“ (vadas Šmuelis Kaplinskis) iš 119 – 106, „Keršytojo“ būryje (vadas Aba Kovneris) iš 106 – 100.

V.A.: Įdomu tai, kad šiuose būriuose, kur skaičiumi vyravo žydai, net pagrindinė kalba (ir kasdieninė, ir oficiali) buvo jidiš. Pagal pačių žydų atsiminimus, jie jautėsi ir kovojo būtent kaip žydai. Antai Vita Kempner Kovner, grupės „Keršytojas“ partizanė, vėliau išgarsinto žydų partizano Abos Kovnerio žmona, rašė: „Aš didžiuojuosi, kad turėjau privilegiją kovoti kaip žydė, priklausyti žydų kovojančiam būriui, žydams vadovaujant, kurio ryšiai ir įsakymai visi buvo jidiš kalba“.

Jau minėtas žymus Izraelio istorikas D. Levinas, kuris pats priklausė partizanų būriui „Mirtis okupantams“, yra parašęs, kad pas žydus partizanus vyravo atvira neapykanta vietiniams gyventojams ir visiškas nusigręžimas nuo visko, kas buvo susiję su Lietuva. Iš visų raudonųjų partizanų būtent žydai žiauriausiai ir elgėsi su vietiniais gyventojais – ne tik žudė, bet ir kankino. Na ir, aišku, plėšikavo. Galima pacituoti, pavyzdžiui, vieno iš raudonųjų partizanų Šajos Goldbergo autentiškus atsiminimus, iš jo knygos „The Undefeated“ (Nenugalėtas): „Kai mums pritrūkdavo drabužio ar batų, tai mes sužinodavome, kur ir kada bus vestuvės. Tada mes užpuldavome baliavotojus, įsakydavome ūkininkams gulti ant žemės, atimdavome pačius geriausius kailinius ir aulinius batus ir dingdavome. <…> Kai reikėdavo mėsos, nueidavome pas ūkininką ir pareikalaudavome ‘Duok mums dvi karves ir du paršus ar pan’.“

A.L: Na o jau paskui apie pokario laikotarpį, kiek tada visokių tokių baisių nusikaltimų prieš lietuvius jie pridarė, tai išvis galima būtų kalbėt ir kalbėt…

V.A.: Daug kas yra, pavyzdžiui, girdėję „Dėdulės“ Landsbergio kuratoriaus Nachmano Dušanskio pavardę. Tačiau jei patyrinėtume pokario Lietuvos represinių organų darbuotojų sąrašus, pamatytume, kad net 85% jų buvo žydai, tik likusieji 15% – rusai bei lietuviai. Aš būtent tokius skaičius esu kelis kartus internete radęs. Taip kad žydai šaudė partizanus, trėmė lietuvius į Sibirą, ir nė vienas jų nesusilaukė (ir, aišku, jau nesusilauks) jokio atpildo. Eiliniai „stribukai“ daugumoje buvo lietuviai – prasigėrę beraščiai kaimo bernai, bet vadovaudavo jiems visuomet koks nors garbanotas brunetas.

Beje, juk ir Juozo Lukšos sunaikinimui į Lietuvą buvo atsiųstas iš Maskvos ypatingas specialių diversinių operacijų vykdytojas, įžymusis Naumas Eitingonas. Dar prieš karą šis žydas čekistas buvo vykdęs diversinius teroro aktus Kinijoje, Turkijoje, Ispanijoje, Meksikoje, kur dalyvavo organizuojant paties Trockio nužudymą.

A.L.: Jūs dažnai pabrėžiate, kad domėjimasis šiais klausimais iš dalies nulemtas ir jūsų šeimos skaudžios patirties.

V.A.: Taip, ir man visiškai tad neįdomu, ką ten Lietuvoje kokia nors „holokausto religijos vaidilutė“ savo vanagiškais nagais istorijos šiukšlyne iškapstė. Aš turiu vieną absoliučiai nepaneigiamą faktą: Mano senelius ir visą giminę iš tėvo pusės būtent žydai enkavėdistai suėmė ir išgabeno į Sibirą, o jų jauniausią sūnų, mano būsimą tėtį, Minsko kalėjime kažkoks žydas tardytojas majoras Kovšas ypatingai brutaliai kankino. Dabar mano tėtis jau miręs, bet prieš mirtį jis apie savo gyvenimo patirtį dar parašė atsiminimų knygą, kuri yra išleista Lietuvoje. Štai kaip jis aprašo visus tuos tardymus ir kankinimus:

„Čia manęs jau laukė žydelis majoras Kovš, kuris prisistatė, kad mane tardys. <…> Mano biografiją ir pradėjo kurti tas žydelis Kovšas, kuris į mano gyvenimą pažvelgė visiškai iš kitų pozicijų. Visų pirma, jis prisistatė kaip nepakartojamas marksistas, Tarybų šalies patriotas, pašauktas labai kilniai misijai nušviesti visus mano gyvenimo klystkelius. Beveik du mėnesius kiekvieną naktį, įskaitant ir išeigines, jis gana kantriai ir metodiškai, laikas nuo laiko įspirdamas savo šleivo bato galu man į blauzdikaulį ar į kelį, arba pokšteldamas mano galva į sieną, įrodinėjo, kad aš esu niekšas, nes mano tėvai, seneliai ir net proseneliai buvę niekšai. Todėl aš kitoks gimti tarsi ir negalėjęs, kitaip sakant jau mano genuose buvo užkoduotas niekšiškumas. Savo įrodinėjimus jis paremdavo dialektinio bei istorinio materializmo teiginiais ir įtvirtindavo, kaip jau sakiau, spyriais į kelį.

Pradėjus aušti, didesniam savo teiginių įtikinimui, Kovšas pasiųsdavo mane į karcerį, kuris buvo gana „komfortiškai“ įrengtas kalėjimo koridoriaus gale. Tai apie pusantro kvadratinio metro iš betono išlietas karstas. Jo grindys viduryje kiek įdubę ir užpildytos vandeniu, kuris maždaug per 10 cm nesiekia sienų. Vanduo gerokai praturtintas prieš tai sėdėjusių žmonių šlapimu ir dar kai kuo. Iš karcerio į tualetą paprastai sunku prisiprašyti, nes prižiūrėtojai įsitikinę, kad kaliniai simuliuoja. Taigi tenka tuos reikalus spręsti vietoje.

Neprisiglaudus prie karcerio sienos stovėti neįmanoma, nes viduryje iki blauzdų dvokiančio vandens, o prisiglausti prie sienos tiesiog baisu, nes sienos drėgnos ir šaltos. Pastovėjęs pusvalandį karceryje, staigiai pradedi pamiršti, kad kada žmogumi buvai. Pirmiausia pradeda krėsti drebulys, paskui cypti ausyse, tąso vemti, o nėra kuo, nes pilvas kaip išsunktas. Po kurio laiko jau nieko nejauti, stovi kaip druskos stulpas ir tiek.

Šitaip mane politiškai apdorojęs ir įtikinęs „kad aš iš tikrųjų esu niekšas ir bjaurybė“, žydelis Kovšas palaipsniui perėjo prie antrosios savo „kilniosios“ misijos dalies. Atseit man „karštai“ pritariant, jis pradėjo stebėtinai išradingai kurti mano nusikaltimo legendą.“ [Sigitas Anelauskas, Toks gyvenimas, Marijampolė, 2008, psl. 42, 59-60]

Na o paskui taip vadinama „troika“ (slaptas teismas, susidedantis iš trijų teisėjų) nuteisė jį (22 metų vaikinuką) mirties bausme, ir visi tie trys teisėjai buvo irgi Kovšo gentainiai. Po ko jis ar ne metus praleido mirtininkų kameroje, laukdamas sušaudymo. Laimei, nuosprendis paskui buvo pakeista 25 metais Gulago, iš kurių beveik dešimt (daugiau nei Solženycinas) ir praleido Vorkutos, Kolymos, Taišeto lageriuose…

Po tokių paliudijimų, kaip mano amžinatilsį tėčio, aš niekaip negaliu taikstytis, kada girdžiu, kad neva vien tik žydai Lietuvoje labiausiai nukentėjo. Netiesa! Nukentėjo ir lietuviai. Mano paties šeima nukentėjo. Ir nukentėjo nuo būtent žydų! Ir tokių panašių faktų, kaip mano šeimos, papasakoti gali vos ne kiekvienas lietuvis, kieno tėvai, seneliai ar giminės buvo represuoti. Jie tikrai paliudys, kad būtent žydai tame teroro orkestre grojo pirmaisiais smuikais.

Taigi, kada žydai apie save, apie visus savo kovšus ir dušanskius, parašys bent vieną knygą ir pavadins ją „Mūsiškiai“, tada gal ir bus galima toleruoti visokių vanagaičių Lietuvoje dergimą ant savos tautos.

Pagaliau gi, kartoju, jei žiūrėt grynai procentiniu atžvilgiu, tai tarp žydų tokių išgamų kaip majoras Kovšas buvo tikrai nepalyginamai daugiau, negu tarp lietuvių – žydšaudžių. Tačiau žydai to nepripažįsta ir mums bei visoms Europos tautoms nori įdiegti, kad mes privalome jausti amžiną kaltę bei atsakomybę dėl jų holokausto.

5 dalis (Šauksmas, 2016 03 12)

Dr. Algimantas Lebionka: Sugrįžkime prie jūsų minties, kad žydai siekia mums įpiršti tarsi „prigimtinę nuodėmę“ dėl jų genocido.

Valdas Anelauskas: Be abejonės. Jie mums bando įrodyti, kad ne tik mes, bet ir mūsų vaikai ir anūkai, ir proanūkiai – visi lietuviai neva buvo, yra ir bus kalti dėl šios žydų nelaimės. Lygiai tas pats buvo padaryta Vokietijoje. Šiandien kiekvienas vokietis asmeniškai atgailauja dėl holokausto, nors jau praėjo beveik šimtas metų ir užaugo kelios kartos po karo. Na ir ką gi, matome prie ko tai juos privedė. Turiu omeny kas dabar vyksta Vokietijoje.

A.L.: Čia ir yra tas psichologinis apdorojimas, apie kurį jau kalbėjome. Bandoma daryti viską kad Europos tautos taptų „politinėmis impotentėmis“. Mums, lietuviams, tokia „lobotomija“ yra ypač pavojinga, nes gi jau ir taip esame labiausiai besižudanti tauta pasaulyje. Tuo tarpu mums pastoviai diegiamas dar ir kolektyvinio nepilnavertiškumo kompleksas dėl to, kad Antrojo pasaulinio karo metu tam tikra (labai maža) dalis lietuvių padėjo hitlerininkams žudyti žydus.

V.A.: Dar kartą pakartosiu, kad tai kas vyko Lietuvoje – ir prieš Antrąjį pasaulinį karą, ir jo metu, ir paskui po karo – yra milžiniška tragedija. Tiek žydams, tiek lietuviams. Jei galėtume atsukti istorijos laikrodžio rodykles atgal, tikrai tą padarytume. Tačiau negalime, todėl tenka su tuo susitaikyti. Žydai į visa tai žiūri iš vieno taško, lietuviai – iš kito. Tas natūralu. Kiekvienam savi marškiniai arčiau kūno. Tačiau reikia pripažinti vieną – kad abiejose tautose buvo visokių žmonių: ne visi žydai buvo komunistai, ne visi lietuviai – žydšaudžiai.

A.L.: Deja, dabar viskas pateikiama taip, tarsi lietuviai vos ne eilėje išsirikiavę laukė, kad tik galėtų pašaudyti į žydus. Juk kai ištisai kartojama, kad esame „žydšaudžių tauta“, taip daroma užuomina į kiekvieną lietuvį. Tačiau skaičiai juk rodo visiškai ką kita.

V.A.: Aš manau kad tokiais teiginiais ir stengiamasi pridengti faktą, kad procentiniu atžvilgiu žydų enkavedistų būta vis gi nepalyginamai daugiau, negu lietuvių žydšaudžių. Nors Lietuvoje lietuvių gyveno nepalyginamai daugiau. Tarkim iš 10 tūkstančių lietuvių žydšaudžiais tapo 100, o iš 100 žydų bolševikams tarnavo 50. Taigi, tokiu atveju turime 1 procentą niekšų lietuvių ir 50 procentų bolševikinių žydų. Skirtumas – 50 kartų. Lyg ir viskas aišku. Bet visokios vanagaitės su zurofais nepaiso faktų ir stengiasi pasauliui įpiršti „politkorektišką“ versiją – t.y. kad žydus naikinant dalyvavo dvigubai daugiau lietuvių negu buvo žydų komunistų (atitinkamai, 100 ir 50). Visai kitas vaizdas, tiesa? Bet skaičiai – tie patys. Tik nepasakoma, kad tie 50 žydų kolaboravę su bolševikais atsirado tik iš 100 Lietuvoje gyvenusių žydų! Trumpai tariant, norint įvertinti lietuvių indėlį holokauste bei žydų indėlį bolševikiniame terore prieš lietuvių tautą, tai reikia vertinti ne tik, kiek lietuvių šaudė žydus ar kiek žydų buvo NKVD struktūrose, bet svarbiausia – koks procentas.

O apskritai, tai kaip rašė šviesios atminties Monsinjoras Alfonsas Svarinskas, „reikėtų pirmiausia padėkoti tiems dviem tūkstančiams ar daugiau žydų gelbėtojų, kurie apdovanoti Žuvusiųjų gelbėjimo kryžiumi. Derėtų priminti, kad dar ne visi apdovanoti šiuo pagarbos ženklu. Be to, reikėtų prisiminti ir įsisąmoninti tą didvyrišką gelbėtojų auką. Juk žinome: jei pagaudavo gelbėtoją, tai sušaudydavo visą šeimą. Šitą pateiktą gelbėtojų skaičių reikėtų padidinti bent tris ar keturis kartus, nes lietuvių šeimos buvo didelės“.

A.L.: Taip pat reikėtų pabrėžti, kad tų pavienių žydų žudikų veiksmai nebuvo kažkokie oficialiai sankcionuoti Lietuvos valstybės veiksmai (be to ir Lietuvos valstybingumas tuo metu jau buvo prarastas), taip pat – nebuvo kažkokių oficialių tautos atstovų veiksmai (nes tokiems veiksmams tauta jų neįgaliojo). Žydus šaudė vokiečių valdžios kolaborantai, kurie buvo labai nedidelė visos lietuvių tautos dalis. Kai tuo tarpu tų, kurie nėjo tarnauti hitlerininkams ir rizikuodami savo ir savo šeimų gyvybe gelbėjo žydus, buvo tikrai nepalyginamai daugiau.

V.A.: Tą liudija ir tai, kad Izraelio organizacijos Yad Vashem už pagalbą žydams jų genocido metu Pasaulio teisuoliais yra pripažinta juk net 889 Lietuvos piliečiai! Palyginkime: Vokietijoje, pavyzdžiui, tokių žmonių yra 587, Rusijoje – 197, Latvijoje – 135, Estijoje – 3. Be to, ne visi gelbėtojai, kaip teisingai pastebėjo Monsinjoras A.Svarinskas, yra žinomi. Gelbėdami savo kaimynus žydus rizikavo tūkstančiai lietuvių!

Kadaise Kaune artimai pažinojau vieną žydų šeimą, kurią karo metais išgelbėjo būtent lietuviai. Aš puikiai prisimenu, kokį begalinį dėkingumą tie žydai jautė savo gelbėtojams, visada, per visas šventes juos būtinai aplankydavo. Jie tikrai nė už ką jie nebūtų pavadinę visos lietuvių tautos žydšaudžiais.

A.L.: Todėl ir skaudina tas faktas, kad lietuviai-humanistai, gelbėję žydus, šiandien yra minimi tarsi koks „atsitiktinis faktorius“ (pavieniai herojai, nusipelnę medalio), o viešame diskurse visa lietuvių tauta yra vadinama nacių kolaborantais-antisemitais-žydšaudžiais.

V.A.: Išgirdus tokius pasisakymus, man visuomet norisi paklausti, ar tie, kas skelbia lietuvius esant žydšaudžių tauta, galėtų paminėti nors vieną žydą, tuo labiau žydą užėmusį tada kokias įtakingas pareigas, kuris būtų gelbėjęs lietuvius nuo raudonojo teroro? Ar buvo Lietuvoje bent vienas žydas, kurį galima pavadinti Pasaulio teisuoliu, nes jis išgelbėjo lietuvį? Jei tokių buvo, būtų įdomu apie juos išgirsti. Bent jau aš nė vieno nežinau. Taigi minčių kyla visokių, ar ne?

Apskritai, manau, kad žydai savo pasisakymais patys labiausiai ir eskaluoja neapykantą sau. Juk pastoviai pasaulio žiniasklaidoje įvairios žydų sionistinės organizacijos bei oficialios Izraelio institucijos, iškraipydamos faktus, skleidžia šmeižtus apie Lietuvą, vadindamos mus žydšaudžių tauta. Vienu iš akivaizdžiausių pavyzdžiu galima laikyti Izraelyje sudarinėjamus „lietuvių žydšaudžių“ sąrašus, kuriuose yra net iškilių Lietuvos laisvės kovotojų pavardės.

A.L.: Pamenu, net Izraelio ambasadorius, prieš kelioliką metų, tuo metu dar rezidavęs Rygoje, mūsų tautą pavadino „žydšaudžių tauta“. Ir nieko, jokios Lietuvos valdžios reakcijos, jokios notos, vergiška tyla, nusikalstama tyla, kai tiesiog būtina buvo tokiam šmeižikui panaikinti akreditaciją, uždrausti jam net atvykti į Lietuvą.

V.A.: Taip kaip ir koks nors Zuroffas – jis seniai turėtų būti Lietuvoje persona non-grata! Po tokių sionistų išpuolių prieš mūsų tautos nusipelniusius žmones – net pats to nenorėdamas tapsi kažkiek antisemitu.

A.L.: Gaila, tačiau Lietuvos valstybė negali atsikirsti žydams. Bet kokie piliečių neigiami pasisakymai apie žydus faktiškai irgi laikomi nusikaltimu.

V.A.: Žydai gali kiek nori tyčiotis iš lietuvių tautos, o jiems išdrįsę atsikirsti lietuviai šiandien rizikuoja atsidurti net kalėjime. Sakysim, rusai šiandien Lietuvoje yra atvirai niekinami, šmeižiami ir žeminami, neapykanta Rusijai dabar alsuoja visos pagrindinės lietuviškos masinės informacijos priemonės. Tačiau su žydais yra visiškai atvirkščiai. Lietuvos žiniasklaida, neretai begėdiškai besityčiojanti iš rusų, su siaubu kalba apie bet kokį nepagarbų atsiliepimą apie Izraelį ar žydus.

Pastaruoju metu žiniasklaidoje dažnai pasirodo, pavyzdžiui, Leonido „Be pykčio“ Donskio pamokslėliai, kurie iš tiesų toli gražu nėra „be pykčio“, jie lietuvių tautos „amžinas kaltes“ primena net labai piktai. Štai tokie veiksmai mano manymu tiesiog provokuoja antisemitizmą. Nežinau kaip jus, tačiau mane, paklausius ar paskaičius to „filosofo“ mintijimus, apima didžiulis pyktis.

A.L.: Taip, šis publicistas savo straipsniuose ne kartą yra išreiškęs didžiulę panieką lietuviams. Bet gal tokie įžūlūs sionistų išpuoliai yra speciali priemonė antisemitizmui kurstyti? Galiu net paminėti gerai visiems žinomus hipersionisto rabino Abraomo Šmulevičiaus pasisakymus, ar kabalisto Michaelio Laitmano teiginius Izraelio televizijoje „Atviras kanalas“ praėjusių metų spalio mėnesį. Laitmanas tada pasakė: „Man neegzistuoja Putinas, Obama ir visi kiti lyderiai, taip vadinami, tai tiesiog priklauso nuo jėgos sistemos pasaulyje, bet šią jėgų sistemą nustatome mes, Izraelio tauta, o ne Obama ar Putinas. Jie man vykdytojai to, ką mes užsakysime, tiktai, ir ne daugiau. Pasaulis vykdo, tai ką mes užsakome. Valios laisvę turime tik mes“.

O štai ką pasakė hipersionistas Abraomas Šmulevičius: „Šiuo metu vyksta kova dėl to, kas bus dvasiniu žmonijos lyderiu – Roma (Vakarai) ar Izraelis. Prieš du tūkstančius metų laimėjo Roma. XIX ir XX amžiais žydams iš dalies pavyko atsirevanšuoti propaguojant bolševizmo, o po to ir liberalizmo bei demokratijos idėjas. Tačiau dabar mes turime paimti pilną kontrolę į savo rankas“.

V.A.: Buvęs Izraelio premjeras Arielis Šaronas irgi juk pasakė 2001 metais prezidentui Šimonui Peresui, kad tas nesijaudintų dėl JAV spaudimo Izraeliui: „Mes, žydai, kontroliuojame Ameriką, ir amerikiečiai tai žino“.

Na o jūsų cituotą rabiną Šmulevičių tai aš kadaise šiek tiek asmeniškai pažinojau ir turiu pasakyti, kad jis iš tikrųjų nėra joks žydas. Jo tikra pavardė yra Nikita Sergiejevičius Diominas. Atrodo, jo patėvis buvo Šmulevičius, o gimęs ir užaugęs jis kažkur Rusijos šiaurėje – Murmanske ar Archangelske. Kiek žinau, jis jaunystėje apskritai buvo krišnaitas ir tik vėliau pasidarė „žydu“. Net ir rabinu jam kažkaip pavyko tapti, kas yra tikrai labai keista.

Bet gal atidėkim Rusijos žydų temą ateičiai. Tai labai plati tema. Rusai turi netgi tokį posakį, kad žydai gali būti „евреи“ ir gali būti „жиды“, ir kad tarp jų – didžiulis skirtumas. Lietuviškai šio skirtumo parodyti mes negalim, nes neturime skirtingų žodžių. Mes lietuviai, priešingai negu daugelis pasaulio tautų, net neturime paniekinančio žodžio žydams įvardinti!.. Ar tai nieko nesako?

A.L.: Sugrįžkim prie mūsų nagrinėjamos holokausto Lietuvoje temos.

V.A.: Čia norėčiau pacituoti šviesios atminties rašytoją Joną Mikelinską. Ši citata kiek ilgoka, tačiau ji yra labai svarbi, todėl pateiksiu ją visą:

„Tad ir iškyla pagrindinis klausimas: KODĖL? Visu rimtumu ieškodamas teisybės, kad ir kokia ji būtų skaudi ar žiauri, su tokiu kategorišku klausimu aš susidūriau pirmą kartą dar tada, kai pradėjau tirti ir aiškinti holokausto Lietuvoje priežastis ir pasekmes. O 2000 metais Vilniuje vykusiame tarptautiniame holokaustui skirtame seminare net visiems jo dalyviams uždaviau klausimą, kokį galėjo turėti žydų likimui poveikį tas faktas, jog 1933 metais Vokietijoje atėjus į valdžią kancleriui Adolfui Hitleriui, Pasaulinė žydų bendruomenė paskelbė Vokietijai karą. Ar tai neatrišo vokiečiams rankų elgtis su žydais taip, kaip nuo amžių įprasta (à la guerre comme à la guerre – kare kaip kare). Beje, į tokią mintį ir tokį be galo svarbų, mano supratimu, klausimą susilaukiau tik daugiau negu keisto atsakymo – nereikia ieškoti holokausto priežasčių. Tad kokią išvadą aš ir kiti, moksliškai pasiryžę šį be galo opų klausimą aiškinti, turėjo pasidaryti?.. Be abejo, tik tokią: šiuo metu holokausto tyrinėtojai su Wiesenthalio centro Jeruzalės skyriaus direktorium Efraimu Zuraffu, tvirtinančiu: „Aš ne aiškinu, kodėl tai atsitiko. Aš tik sakau, kas atsitiko“, priešaky dar nepasirengę ar tiesiog nepribrendę holokausto aiškinti, kadangi toks aiškinimas juos gali nuvesti taip toli, iš kur jau bus nebeįmanoma vien su „sakymu“ sugrįžti. Nepadės net toks Izraelio istoriko Jehudos Bauerio įsitikimas: „Suvokti ir paaiškinti holokaustą iš viso nėra įmanoma.“

A.L.: Bet net ir nebandoma. Tiesiog nėra net mėginimų atvirai panagrinėti klausimus, kodėl įvyko holokaustas, kokios yra antisemitizmo priežastys?

V.A.: Mano manymu labai didelį vaidmenį tame suvaidino didžiulė pačios žydų tautos arogancija ir savęs laikymas išskirtine tauta. Dažniausia būna sakoma, kad žydai per amžius buvo persekiojami vien tik dėl savo tikėjimo. Na ir ką gi, jūs jau citavote kai ką iš, pavyzdžiui, jų Talmudo, kas hebrajų kalba, kiek žinau, reiškia „instrukciją“. Žinom tad, kokios ten jiems duodamos instrukcijos.

Sakoma, kad skirtumas tarp žydų ir krikščionių yra tik tas, kad žydai savo tikėjime remiasi Senuoju Testamentu, o krikščionys – Naujuoju. Tačiau iš tikrųjų žydų religijoje nėra nieko aukščiau už šventąjį Talmudą. Būtent Talmudas ir yra jų religinio mokymo pagrindas. Dar daugiau, kaip kažkas, pamenu, taikliai apibūdino, – tai šios tautos sielos veidrodis.

Babilono Talmudas (arba Talmud Bavli) yra sudarytas iš 63 traktatų, kurie padalinti skyriais, išviso 517 skyrių, išleidžiamas aštuoniolikoje didžiulių tomų. Esu mūsų universiteto bibliotekoje ne kartą vartęs, yra net keli jo leidimai. Nors, kiek suprantu, pilnai visas jis turbūt nė į anglų nė į jokią kitą kalbą net ir nėra išverstas. Ar gal klystu? Yra čia mūsų bibliotekoje, beje, ir žydiškas leidimas, labai jau gražiai įrištas daugiatomis, tiesiog lyg būtų koks meno kūrinys.

Talmudo pagrindas yra religiniai įstatymai, kurie nustato santykius tiek tarp pačių žydų, tiek tarp žydų ir gojų (ne žydų, pagal Talmudą). Šie talmudiniai įstatymai bei instrukcijos labai dažnai ir parodo, kad žydai jaučiasi viršesni už visas kitas pasaulio tautas. Visiems ne žydams apibūdinti Talmude vartojamos įvairiausios įžeidžiančios pravardės – gojus, akumas, nocerimas, mamzerimas, koferimas, chomorimas ir taip toliau – daugiau kaip 50 visokių pravardžių! Iš esmės Talmudas visiškai atvirai sako, kad nežydai yra ne žmonės, o gyvuliai (pavyzdžiui traktatas Baba Mezi’a 114b). Rasime čia ir visokių talmudinių paaiškinimų, kur sakoma, kad Dievas sutvėrė nežydus žmogiškam pavidale tik tam, kad žydams nereikėtų naudotis gyvulių paslaugomis. Nežydai – tai gyvuliai žmogaus pavidale, kurie privalo tarnauti žydams dieną ir naktį!..

Tai kodėl tada turėtume stebėtis, kad ir „gojai“ žydams atsakė tuo pačiu? Ar tai nėra akivaizdi priežastis, dėl ko žydų nemėgo visos nacijos, kur tik jie gyveno, taip pat ir priežastis, dėl kurios jie buvo persekiojami. Manau kad būtent dėl šios priežasties jau nuo gilios senovės pasaulyje egzistuoja antisemitizmas. Pagaliau, net pats politinio sionizmo tėvas Teodoras Herclis sakė, kad antisemitizmas yra suprantama reakciją į žydų elgesį. Savo dienoraštyje jis rašė: „Aš suvokiu, kad antisemitai taip elgiasi visai teisėtai“.

A.L.: Čia turbūt reikėtų pabrėžti ir faktą kad holokausto organizatoriai vokiečiai nelietė tų žydų, kurie neišpažino Talmudo. Holokaustas naikino tik Talmudo pasekėjus. Aš tokius du pavyzdžius turiu savo ir savo žmonos giminių tarpe: tetos vyrą karaimą Leonidą Pilecką ir žmonos senelį. Karaimų istorija puikiai išdėstyta elektroninėje žydų enciklopedijoje. Pagal 1956 metų Izraelio įstatymus jie, beje, turi teisę į Izraelio pilietybę. Nuo kitų judėjų jie skiriasi būtent tuo, kad neišpažįsta Talmudo. Kitas pavyzdys – žmonos senelis. Išsiaiškinau, kad jo mama buvo žydaitė Rachelė Bordonaitė, o jo tėvas iš senos Lietuvos bajorų Mackevičių giminės. Tai štai, žmonos senelio, priėmusio katalikų tikėjimą, vokiečiai nelietė, kaip ir mano dėdės Pilecko bei kitų karaimų.

Jūs tikriausiai tai žinote, nesenai Rusijoje buvo paviešinti pokario archyvai ir paskelbta, kad net 10 tūkstančių vokiečių karo belaisvių buvo žydų tautybės. Na o apskritai vokiečių kariuomenėje tarnavo apie 100 tūkstančių žydų!

V.A.: Taip, yra net ir knyga anglų kalba „Hitler’s Jewish Soldiers“ (Žydai – Hitlerio kareiviai). Spėjama, kad tokių galėjo būti net apie 150 tūkstančių. Jie buvo vadinami tiesiog „mišrūnais„ (vok. „mischlinge“, turintys žydiškų šaknų vokiečiais) ir buvo skirstomi į dvi kategorijas: pirmo laipsnio – tie, kurių bent vienas iš tėvų buvo žydas, ir antro laipsnio – tie, kurių senelis ar senelė buvo žydų kilmės. Jie, tiesa, negalėjo tapti nacionalsocialistų partijos ar tokių organizacijų, kaip SS ar SA nariais, tačiau galėjo tarnauti Vokietijos armijoje. Tarp jų buvo net 23 pulkininkai, 8 generolai leitenantai, 5 generolai majorai, 2 armijos generolai. Iš žydų karininkų net 20 buvo apdovanoti aukščiausiu Trečiojo Reicho koviniu apdovanojimu – Riterio kryžiaus ordinu.

Na bet čia jau vėl kiek nukrypome nuo temos. Geriau grįžkime prie holokausto Lietuvoje. Ar jums teko girdėti apie žydų policiją karo metu Lietuvos teritorijoje? Jei ir teko, tai turbūt labai mažai, tiesa?

A.L.: Teko, bet daugiausiai dėl lietuviško filmo „Vilniaus getas“, kur kažkiek užsimenama apie „Judenpolizei“ (sutrumpintai „Jupo“). Ne be reikalo Lietuvos žydų bendruomenė liko labai nepatenkinta šiuo filmu.

V.A.: Dar tarybiniais laikais, minėtas raudonasis partizanas, o paskui ilgametis kompartijos laikraščio „Tiesa“ redaktorius Genrikas Zimanas, 1985 metais, likus maždaug mėnesiui iki mirties, viešai, per televiziją pasakė, kad daug žydų per karą bendradarbiavo su vokiečiais ir kad jie yra labiausiai kalti dėl savo tautiečių likimo. Kaip ir visuose per Antrąjį pasaulinį karą vokiečių okupuotose kraštuose, taip ir Lietuvoje žydų getuose veikė Judenratai (žydų tarybos). Jiems pavaldi buvo geto žydų policija. Štai į ją ir reikėtų atkreipti ypatingą dėmesį. Yra daugybė faktų, iškalbingai bylojančių apie žydų tarybų narių ir policininkų kolaboravimą su naciais. Gausu pavyzdžių apie getuose policininkais ir koncentracijos stovyklose „kapais“ (prižiūrėtojais) dirbusių žydų žiaurumus, jų vykdytas mirties bausmes.

A.L.: Kiek žinau, būtent Judenratas geto teritorijoje ir sudarinėdavo savo tautiečių, pasmerktų sunaikinimui, sąrašus.

V.A.: Yra knyga parašyta žydo Isajaus Tranko: „Judenratas. Žydų tarybos Rytų Europoje nacių okupacijos metais“ (angl. „Judenrat. The Jewish Councils in Eastern Europe under Nazi Occupation“). Šioje knygoje žydų koloboravimo su vokiečiais pavyzdžių – nors vežimu vežk. Čia rašoma, kad Vilniaus geto policijos viršininkas Jokūbas Gensas pats būtent ir dalyvaudavo atrenkant žydus į Panerius. [p. 422] Sunku tuo patikėti, tačiau patys parsidavę žydai atrinkdavo savo gentainius sunaikinimui!

A.L.: Yra taip pat ir faktų, kad žydų policininkai dalyvaudavo ir savo tautiečių sušaudymuose.

V.A.: Vienas žinomas toks atvejis buvo žydų žudynės 1942 m. spalio 27 dieną Baltarusijos miestelyje Ašmenoje, kur dalyvavo iš Vilniaus atvykę žydų policininkai. Ašmenos žydų sušaudymas minėtoje knygoje gana išsamiai aprašytas. [p. 393-395] Ten cituojamas kažkokio Vilniaus gete buvusio žydo Hermano Kruko dienoraštis (Kiek suprantu, 2004 m. išleistas ir lietuvių kalba, „Paskutinės Lietuvos Jeruzalės dienos“), kur jis daug rašo būtent apie Ašmenos žydų tragediją: „Žydų policininkai pasiskirstė į tris grupes. Viena grupė varė žydus iš namų, antroji grupė varė juos iš sinagogų (ten buvo surinkti perkeliami asmenys), o trečioji grupė buvo aikštėje. Vis dėlto ne visi suėjo į aikštę. Ten patys žydų policijos pareigūnai skirstė ir sprendė, kas turėtų eiti į dešinę, o kas į kairę. Žydai pamatė, kad pateko į pinkles, ir pradėjo kaišioti pinigus. Viena moteris savanoriškai atidavė 800 auksinių rublių. Taip buvo atrinkti 200 ligonių ir 392 seni žmonės, iš viso 592 žmonės, ir 410 iš jų buvo pasiųsti iš miesto, kur laukė 150 valstiečių vežimų. Iš ten jie buvo nuvežti 8 kilometrus už Ašmenos. Jie buvo sušaudyti dalyvaujant 8 lietuvių ir 7 žydų policininkams. Viskam vadovavo žydai Salekas Desleris, kuris buvo Vilniaus geto policijos viršininko pavaduotojas, taipogi Nosonas Ringas ir Moišė Levas. „Policininkai parsivežė į Vilnių pilnus maišus brangenybių ir pinigų Daugiausia tai taikoma ponams Desleriui ir Levui“, – pasakoja tų įvykių liudininkas Hermanas Krukas.

Tie patys Vilniaus geto žydų policininkai kartais dalyvaudavo palydint kolonas pasmerktųjų žydų ir į kitas masinių žudynių vietas, bet dažniausiai – į Panerius. Kai kada Vilniaus žydų policininkai būdavo komandiruojami net į Kauną įvykdyti specialias akcijas. Po to Kauno judenratas gaudavo daugybę skundų, kuriuose buvo prašoma: „Gelbėkite mus nuo Vilniaus žydų policijos“. Iš pradžių Vilniaus geto žydų policijoje buvo 150 žmonių, о 1943 metų rugpjūtį šis skaičius išaugo iki 226.

Taip kad faktas yra tai, kad žydus šaudė ir savi. Ir tai aprašyta ne tik kad minėtoje žydų istoriko knygoje, bet ir eilėje kitų, kaip pavyzdžiui Petro Stankero knygoje „Lietuvių policijos batalionai 1941-1945 m.m.“, kur autorius irgi pateikia daug bent jau lietuvių visuomenei visai nežinomų arba dar mažai žinomų faktų. Pavyzdžiui, man buvo įdomu sužinoti, kad Vilniaus geto žydų policijos aštuonių vyrų grupė buvo įpareigota kasdien saugoti žydų žudynių Paneriuose pagrindinio organizatoriaus ir vykdytojo SS hauptšarfiurerio Martino Veiso gyvenamąjį namą Rasų gatvėje. Nakčiai šiai grupei netgi išduodavo ginklus. [p. 358]

A.L.: Kai kas net teigia, kad su istoriku Petru Stankeru ir buvo susidorota būtent dėl to, kad jis nušvietė žydų policijos veiklą Lietuvos getuose per Antrąjį pasaulinį karą.

V.A.: Nežinau, gal taip ir buvo. Žydų getų policijos tema pasaulinėje bei Lietuvos istoriografijoje labai mažai tyrinėta. Šios temos tyrimą stabdo ne tik objektyvios (archyvinių šaltinių stoka), bet ir tiesiog grynai subjektyvios, psichologinio pobūdžio priežastys, kada tiesiog bijoma liesti žydų policijos kolaboravimo su naciais klausimą.

A.L.: Visi esame girdėję apie lietuvius „baltaraiščius“, bet ir tie žydų policininkai buvo tokie pat „baltaraiščiai“ – tik ant jų raiščio buvo nupiešta Dovydo žvaigždė.

V.A.: Buvo, kas buvo, ir niekur nuo faktų nepabėgsi, nepasislėpsi. Faktai, kaip rusai kad sako, – dalykas užsispyręs (упрямая вещь). Tačiau, negi dabar mes turėtume visam pasauliui šaukti – „žydai – žydšaudžiai!“ Nejau dėl to, kad ir vienas kitas žydas susitepė savo tautiečių krauju, galima būtų visą žydų tautą pavadinti „žydšaudžių tauta“?!

___________________________________

Redakcijos pastaba: Visą šią pokalbių seriją iliustravome įžymiojo brazilų dailininko-karikatūristo Karloso Latuffo piešiniais. Lietuvoje jis buvo beveik nežinomas.